Mokinys jo kvalifikacija ir pareigos

Trumpai apie temą

Pagrindinės mokinio savybės išdėstytos „Bhagavad-gītos“ 4.34 posme:

1.      Nuolankumas. Praṇipātena reiškia džiaugsmingai siūlyti savo praṇāmas (nusilenkimus) dvasiniam mokytojui. Nuolankumas reiškia, kad savo jėgomis aš negaliu išsivaduoti iš iliuzijos ir suvokti Kṛṣṇos. Man reikalinga pagalba iš aukščiau. Todėl ir kreipiamės į dvasinį mokytoją, kuris yra tiesioginis Aukščiausio Viešpaties pasireiškimas.

2.      Tarnystės nuotaika. Žodis sevā reiškia atlikti tarnystę, galinčią suteikti malonumą guru. Dvasinį mokytoją reikia priimti su visišku atsidavimu. Dvasiniam mokytojui reikia tarnauti visiškai nuolankiai, atsisakius klaidingo prestižo. Įtikti save suvokusiam dvasiniam mokytojui – štai tobulėjimo dvasiniame gyvenime paslaptis.

3.      Smalsumas. Pirmasis „Vedānta-sūtros“ nurodymas yra: athāto brahma jijñāsā. „Dabar atėjo laikas klausti apie Brahmaną.“ Dvasinio mokytojo reikia klausinėti apie dalykus, kurie yra „anapus tamsos“. Mokinys, kuris neklausinėja dvasinio mokytojo, neatlieka savo mokinio funkcijos.

Kelios papildomos mokinio charakteristikos taip pat labai svarbios dvasiniam tobulėjimui:

4.      Tikėjimas. „Śvetaśvatāra Upaniṣada“ 6.23 sako: „Tik toms didžioms sieloms, kurios turi nepalaužiamą tikėjimą Viešpačiu, o taip pat dvasiniu mokytoju, visa Vedų žinojimo esmė atsiskleidžia automatiškai.“

5.      Dėkingumas. Śrīla Viśvanātha Cakravartī Ṭhākura sako: „Dvasinio mokytojo malone žmogus gauna Kṛṣṇos palaiminimus. Be dvasinio mokytojo malonės niekas negali padaryti jokios pažangos. Todėl aš turiu visuomet atsiminti ir šlovinti dvasinį mokytoją. Bent tris kartus per dieną aš turiu pagarbiai lenktis tokio dvasinio mokytojo lotosinėms pėdoms“

Mokiniai būna dviejų rūšių: antarmukha-śiṣya ir bahirmukha- śiṣya.

Antarmukha reiškia žvelgiantis vidujai. Šis žodis parodo tą, kuris yra introspektyvus. Antarmukha śiṣya nesuinteresuotas reklamuoti save kaip savo guru mokinį, tačiau labiau linkęs sekti savo guru nurodymais. Jis medituoja ir bando suprasti, kas suteiktų džiaugsmą jo guru.

Bahirmukha pažodžiui reiškia žvelgiantis į išorę, ir nurodo į tą, kuris pasinėręs į išoriškus dalykus. Tokie mokiniai visuomet labai reklamuoja savo guru ir patys vaidina didelius arba labai artimus jo pasekėjus. Toks mokinys dar vadinamas guru-giri, arba tas, kuris daro biznį iš savo mokytojo arba savo santykių su juo. Jie negalvoja apie vidines mokytojo intencijas.

Plačiau apie temą

Dvasinis mokytojas formaliai priima mokinį dīkṣos arba iniciacijos metu. Ši ceremonija reiškia santykių tarp mokytojo ir mokinio pradžią (iniciaciją). Vėliau šie santykiai turi būti palaikomi ir puoselėjami. Būtina aiškiai suprasti, kad iniciacija yra kelionės pradžia, bet ne pabaiga. Mokinys, kuris, gavęs iniciaciją, nepalaiko jokių tolimesnių kontaktų su savo dvasiniu mokytoju, nėra joks mokinys. Kai tik mokinys pradeda sąmoningai įžeidinėti lotosines dvasinio mokytojo pėdas, tą pačią akimirką ryšys tarp mokytojo ir mokinio automatiškai nutrūksta.

Lygiai taip pat kaip derlinga žemė ir pastovus laistymas reikalingi, kad sėkla sudygtų, bona-fide dvasinio mokytojo pamokymai gali suleisti šaknis tik nuoširdaus mokinio širdyje. Jų santykių pagrindas yra pasitikėjimas. Dvasinis mokytojas imasi didelės atsakomybės vesti mokinį dvasinio tobulėjimo keliu, manydamas, kad mokinys seks jo nurodymais. Mokinys atsiduoda dvasinio mokytojo nurodymams, suprasdamas, kad jie skirti jo paties dvasiniam labui. Kai toks abipusis pasitikėjimas įsitvirtina, tuomet ir tik tuomet egzistuoja ryšys tarp bona-fide dvasinio mokytojo ir mokinio.

Pamatinės mokinio savybės yra pateiktos „Bhagavad-gītoje“ (4.34):

tad viddhi praṇipātena

paripraśnena sevayā

upadekṣyanti te jñānaṁ

jñāninas tattva-darśinaḥ

„Šią tiesą pasistenk sužinoti nuolankiai kreipdamasis į dvasinį mokytoją. Klausk jo apie svarbius dalykus ir tarnauk jam. Save suvokusios sielos gali suteikti tau žinių nes jos regi tiesą.“

Čia Śrī Kṛṣṇa pateikia tris pagrindines mokinio charakteristikas: nuolankumą, smalsumą ir tarnystės nuotaiką.

Nuolankumas

Praṇipātena reiškia džiaugsmingai siūlyti savo praṇāmas (nusilenkimus) aštuoniomis arba penkiomis kūno dalimis. Praṇāma arba namaskāra reiškia atsisakyti savo klaidingo ego ir nusilenkti.

Tai yra nuolankumas. Nuolankumas praktikuojamas supratus savo menką padėtį. Nuolankumas reiškia, kad savo jėgomis aš negaliu išsivaduoti iš iliuzijos ir suvokti Kṛṣṇos. Man reikalinga pagalba iš aukščiau. Todėl ir kreipiamės į dvasinį mokytoją, kuris yra tiesioginis Aukščiausio Viešpaties pasireiškimas.

„Viešpaties Caitanyos mokymas“ pasakoja:

„Sanātana su dideliu nuolankumu puolė prie Viešpaties pėdų ir nuolankiai paklausė Jo apie savo tikrą tapatybę. „Aš gimiau labai žemos kilmės šeimoje,“ tarė Sanātana. „Žmonės, su kuriais bendrauju, labai smerktini, o aš esu labiausiai puolęs ir apgailėtinas tarp visų žmonių. Aš kenčiu tamsiame materialaus pasitenkinimo šulinyje ir niekuomet nežinojau apie tikrą mano gyvenimo tikslą. Iš tiesų, aš net nežinojau, kas man gerai. Nors šiame pasaulyje mane laiko didžiai išsilavinusiu žmogumi, iš tiesų esu didžiausias kvailys, nes ir pats galvoju, kad esu išsilavinęs. Tu priėmei mane savo tarnu, Tu išvadavai mane iš šių materialaus gyvenimo pančių. Dabar prašau, pasakyk man, kokios yra mano pareigos, kai jau išvadavai mane?“

... Sanātana toliau paklausė: „Kas aš esu? Kodėl trijų rūšių kančios visuomet mane persekioja? Ir galiausiai, pasakyk man, kaip aš galiu išsivaduoti iš šių materialių pančių? Aš net nežinau, kaip klausinėti Tavęs apie pažangą dvasiniame gyvenime, bet prašau Tavęs, maloningai papasakok man tai, ką aš turiu žinoti.“

Štai taip reikia pasirinkti dvasinį mokytoją. Reikia kreiptis į dvasinį mokytoją, nuolankiai prisistatyti jam ir tuomet klausti jo apie dvasinį tobulėjimą.“

„Śrī Caitanya-caritāmṛta“ Ādi-līlā 7.72, komentaras:

„Dvasinis mokytojas labai gerai išmano, kaip užimti kiekvieną mokinį įvairiomis pareigomis, bet jei mokinys, manydamas esąs labiau pažengęs nei jo dvasinis mokytojas, atsisako vykdyti jo nurodymus ir vietoje to veikia nepriklausomai, jis pats sustabdo savo dvasinę pažangą. Kiekvienas mokinys privalo galvoti, kad visiškai neišmano mokslo apie Kṛṣṇą, ir turi būti visą laiką pasiruošęs vykdyti dvasinio mokytojo nurodymus, kad įgytų kompetencijos Kṛṣṇos sąmonėje. Mokinys dvasinio mokytojo akivaizdoje visuomet turėtų išlikti kvailys.“

„Caitanya Mahāprabhu Pats pasakė: „Mano Guru Mahārāja, Mano dvasinis mokytojas laikė Mane dideliu kvailiu.“ Tas, kuris jaučiasi dideliu kvailiu savo guru akivaizdoje, pats yra guru. Tačiau jei kažkas sako: „Aš esu toks pažengęs, jog galiu pakalbėti geriau nei mano guru,“ jis yra paprasčiausias niekšas.“ („Savęs Pažinimo Mokslas“)

„Jei žmogus rimtai nori suprasti transcendentinę Kṛṣṇos prigimtį, jis turi kreiptis į asmenį kuris iš tiesų turtingas Kṛṣṇos sąmone. Nėra reikalo didžiuotis savo materialia kilme, materialiais turtais, materialiu išsilavinimu ir grožiu, ir bandyti šiais dalykais užkariauti pažengusio Kṛṣṇos sąmonėje žmogaus širdį. Tas kuris su tokiomis mintimis eina pas Kṛṣṇą suvokiančią asmenybę, tikėdamasis taip laimėti jos prielankumą, šio mokslo niekaip nesupras. Reikia kreiptis į Kṛṣṇą suvokiančią asmenybę visiškai nuolankiai ir uždavinėti jam tinkamus klausimus. Jei kažkas ateina su iššūkiu, pažengusi Kṛṣṇos sąmonėje asmenybė negalės jam padėti. Pasipūtėlis, metantis iššūkį negali nieko gauti iš suvokiančio Kṛṣṇą žmogaus. Jis tiesiog pasiliks materialistu.“ („Viešpaties Caitanyos mokymas“)

Mokinys niekuomet neturi didžiuotis savo materialia kvalifikacija: aukšta kilme, turtais, išsilavinimu, kūno grožiu ir t.t. Tokia kvalifikacija nieko bendro neturi su dvasiniu gyvenimu. Faktiškai, ji netgi veikia priešingai, kaip sunki auksinė karūna ant skęstančio žmogaus galvos, kadangi ji gali sustiprinti mokinio pasipūtimą ir sustabdyti jo dvasinę pažangą. Taigi, mokinys niekuomet neturi rodyti savo materialios kvalifikacijos dvasinio mokytojo akivaizdoje.

Klausinėjant taip pat turi vyrauti nuolankumo nuotaika. Net labiausiai išsilavinę mokiniai į dvasinį mokytoją turi kreiptis labai nuolankiai, dėl paprasčiausios priežasties: dvasinis mokytojas yra be galo labiau save suvokęs. Kai Sanātana Gosvāmis, žymiausias to meto mokslininkas, stojo prieš Caitanyą Mahāprabhu, jis labai sielojosi dėl savo neišmanymo, nes ne tik kiti laikė jį labai išsilavinusiu, bet jis pats iš tikrųjų tikėjo tuo, ką kiti kalbėjo. Caitanya Mahāprabhu, patenkintas Sanātana Gosvāmio nuolankumu, labai smulkiai papasakojo jam apie atsidavimo mokslo detales.

Tarnystės nuotaika

Žodis sevā reiškia atlikti tarnystę, galinčia suteikti malonumą guru.

Dvasinis mokytojas sudaro mokiniui įvairias progas jam pasitarnauti, tačiau ši tarnystė nėra skirta mokytojui. Jos tikslas apvalyti mokinį ir padėti šiam dvasiniame kelyje. Dvasinis mokytojas niekuomet nepriklauso nuo mokinio pagalbos ar paramos. Jį visuomet globoja Kṛṣṇa. Tačiau matydamas, kad nuoširdus mokinys trokšta dvasiškai tobulėti, jis maloningai suteikia jam galimybę atlikti vienokią ar kitokią tarnystę pagal šio polinkius.

„Dvasinį mokytoją reikia priimti su visišku atsidavimu. Dvasiniam mokytojui reikia tarnauti visiškai nuolankiai, atsisakius klaidingo prestižo. Įtikti save suvokusiam dvasiniam mokytojui – štai tobulėjimo dvasiniame gyvenime paslaptis. Teirautis ir klausyti yra tinkama kombinacija dvasiniam supratimui. Jei nėra paklusnumo ir tarnystės, išprususio dvasinio mokytojo klausinėjimas bus neveiksmingas.“ („Bhagavad-gītā Kokia ji yra“ 4.34, komentaras)

„Kardama Munio malonės dėka Devahūti įgijo tikrą suvokimą vien tarnaudama. Panašų pavyzdį matome Nārada Munio gyvenime. Ankstesniame gyvenime Nārada buvo tarnaitės sūnus, bet jo motina tarnavo didiems bhaktams. Jis taip pat turėjo galimybę jiems pasitarnauti, ir vien tik valgydamas jų maisto likučius bei vykdydamas jų nurodymus, tapo didžia asmenybe Nārada. Lengviausias būdas pasiekti dvasines aukštumas yra priimti bona fide dvasinį mokytoją ir jam tarnauti iš visos širdies. Tai sėkmės paslaptis. Kaip teigia Viśvanātha Cakravartī Ṭhākura savo aštuoniose maldose dvasiniam mokytojui: yasya prasādād bhagavat-prasādaḥ - tarnaudami dvasiniam mokytojui ar gaudami jo malonę, gauname Aukščiausio Viešpaties malonę. Tarnaudama Viešpaties bhaktui, savo vyrui, Kardama Muniui, Devahūti dalijosi jo pasiekimais. Taip ir nuoširdus mokinys, tiesiog tarnaudamas bona fide dvasiniam mokytojui, gali iš karto įgyti visišką Viešpaties ir dvasinio mokytojo malonę.“ („Śrīmad-Bhāgavatam“ 3.23.7)

guru-śuśrūṣayā bhaktyā...

„Reikia priimti bona fide dvasinį mokytoją ir tarnauti jam su didžiuliu atsidavimu bei tikėjimu...“

„KOMENTARAS: Žodžiai guru-śuśrūṣayā reiškia, kad reikia asmeniškai patarnauti dvasiniam mokytojui, suteikiant jam visus patogumus, padedant jam maudytis, rengtis, miegoti, valgyti ir t.t. Tai vadinama guru-śuśrūṣaṇam. Mokinys turi visiškai nuolankiai tarnauti savo dvasiniam mokytojui.“ („Śrīmad-Bhāgavatam“ 7.7.30)

„Dvasinis mokytojas nesimėgauja galimybėmis, kurias jam sudaro jo mokiniai. Jis tarsi tėvas. Rūpestingai netarnaudamas savo tėvams vaikas negali subręsti kaip vyras. Panašiai, nesirūpindamas dvasiniu mokytoju mokinys negali pasiekti transcendentinės tarnystės lygio.“ („Śrī Caitanya-caritāmṛta“ Ādi-līlā 1.46)

Knygoje „Bhakti rasamrita sindhu“ Śrīla Rūpa Gosvamis paaiškina, kad visa veikla, kurią kontroliuoja išorinė arba materiali energija, suteiks geras ar blogas karmines reakcijas ir suriš gimimų ir mirčių rate. Tačiau veikla, atliekama vadovaujant dvasiniam mokytojui, yra Kṛṣṇos vidinės arba dvasinės energijos valdžioje, todėl laikoma tyra atsidavimo tarnyste. Tokiu būdu pagal apibrėžimą atsidavimo tarnystė yra bet kokia veikla, atliekama dvasiniam mokytojui nurodžius.

Smalsumas

Śrīmad-Bhāgavatam 2.8.24 sako apie smalsumą:

„O didis išminčiau, tu atstovauji Viešpatį, maloningai numalšink mano smalsumą visiems tiems dalykams, apie kuriuos tavęs klausiau, ir viskam, apie ką nuo pradžios galėjau pamiršti paklausti. Esu visiškai atsidavusi tau siela, todėl prašau suteikti man visišką supratimą apie šiuos dalykus.

KOMENTARAS: Dvasinis mokytojas visuomet pasiruošęs suteikti mokiniui žinias, ypač kai šis yra labai smalsus. Smalsumas yra labai reikalingas progresyviam mokiniui. Mahārāja Parīkṣitas yra tipiškas mokinys, nes jis tobulai smalsus. Jei žmogų nelabai domina savęs pažinimas, jam nereikia siekti dvasinio mokytojo vien tam kad vaizduotų mokinį. Mahārāją Parīkṣitą domina ne tik dalykai, kurių jis klausinėjo; jis nori sužinoti apie tai, ko galėjo ir nepaklausti. Tiesa sakant, žmogui neįmanoma paklausti dvasinio mokytojo apie viską, bet bona fide dvasinis mokytojas mokinio labui gali apšviesti jį visokiausiais būdais.“

„... Pirmasis Vedānta-sūtros nurodymas yra: athāto brahma jijñāsā. „Dabar atėjo laikas klausti apie Brahmaną.“ Žodis atha reiškia, klausti pajėgus tas, kuris pakankamai protingas, kuris patyrė esminius materialaus gyvenimo nusivylimus. Śrīmad-Bhāgavatam teigia, kad dvasinio mokytojo reikia klausinėti apie dalykus, kurie yra „anapus tamsos“. Šis materialus pasaulis yra iš prigimties tamsus, tik ugnis apšviečia jį. Mes turime klausinėti apie transcendentinius pasaulius, kurie slypi už šios visatos. Jei žmogus nori sužinoti apie šiuos dvasinius pasaulius, jis turi ieškoti dvasinio mokytojo, kitaip nėra jokios prasmės ieškoti... Mums nereikia aklai kažkam atsiduoti. Dvasinis mokytojas gali būti suvokęs save ir įsitvirtinęs Absoliučioje Tiesoje, tačiau, kad suprastume visus dvasinius dalykus, turime uždavinėti jam klausimus.“ („Rāja-vidyā: Žinių Valdovas“)

Mokino pareiga yra klausinėti dvasinio mokytojo apie dalykus, susijusius su dvasia. Mokinys, kuris neklausinėja dvasinio mokytojo, neatlieka savo mokinio funkcijos. Šventraščiai yra kupini žinių, bet jos turi būti interpretuojamos pagal vietą laiką ir aplinkybes. Atsakydamas į specifinį mokinio klausimą, dvasinis mokytojas pritaiko šiuos šventraščių teiginius taip, kad jie geriausiai atitiktų aplinkybes. Tokiu būdu klausimai yra visų nurodymų pagrindas, šie nurodymai yra paklusnumo pagrindas, o paklusnumas yra dvasinės pažangos pagrindas.

Dvasinis mokytojas vadovauja mokiniui, kad šis taptų kompetentingas dvasiniuose reikaluose. Mokinys šlovina dvasinį mokytoją taip: „Aš gimiau tamsiausiame neišmanyme, bet mano dvasinis mokytojas, pašvietęs žinojimo žiburiu, atmerkė mano akis.“ Taigi, dvasinis mokytojas atveria mokinio akis, bet netampa mokinio akimis. Mokinio priklausomybė nuo dvasinio mokytojo pasireiškia poreikiu gauti nurodymus ir pamokymus, o ne sprendimus, ypač kalbant apie materialias problemas, kurios neturi tiesioginio poveikio dvasiniam gyvenimui.

Tikėjimas

Mokinys turi turėti nepalaužiamą tikėjimą dvasiniu mokytoju, o jo nurodymus padaryti savo gyvenimo esme. „Śrī Caitanya-caritāmṛtos“ Ādi-līlā 7.95-96 Prabhupāda sako:

ei tāṅra vākye āmi dṛḍha viśvāsa dhari - „Aš tvirtai tikiu šiais mano dvasinio mokytojo žodžiais...“

KOMENTARAS: Vedose sakoma:

yasya deve parā bhaktir
yathā deve tathā gurau
tasyaite kathitā hy arthāḥ
prakāśante mahātmanaḥ

(Śvetaśvatāra Upaniṣada 6.23)

„Tik toms didžioms sieloms, kurios turi nepalaužiamą tikėjimą Viešpačiu, o taip pat dvasiniu mokytoju, visa Vedų žinojimo esmė atsiskleidžia automatiškai.“

„Šis Vedų nurodymas yra labai svarbus, o Śrī Caitanya Mahāprabhu parėmė Jį savo asmeniniu elgesiu. Tikėdamas savo dvasinio mokytojo žodžiais jis pradėjo saṅkīrtanos judėjimą. Dabartinis Kṛṣṇos sąmonės judėjimas taip pat prasidėjo patikėjus mūsų dvasinio mokytojo žodžiais. Jis norėjo pamokslauti, mes patikėjome jo žodžiais ir vienaip ar kitaip bandėme juos išpildyti, o dabar šis judėjimas sėkmingai plečiasi visame pasaulyje. Todėl tikėjimas dvasinio mokytojo ir Aukščiausio Dievo Asmens žodžiais yra sėkmės paslaptis. Śrī Caitanya Mahāprabhu visuomet pakluso Savo dvasinio mokytojo nurodymams ir nenustodamas propagavo saṅkīrtanos judėjimą. Śrī Bhaktisiddhānta Sarasvatī Gosvāmī palikdamas šį pasaulį liepė visiems savo mokiniams dirbti kartu ir pamokslauti Caitanyos Mahāprabhu misiją visame pasaulyje. Tačiau vėliau keli, savimi besirūpinantys, kvaili mokiniai nepakluso jo nurodymui. Kiekvienas iš jų norėjo tapti misijos galva, jie kovojo teismuose, ignoruodami dvasinio mokytojo nurodymą, todėl visa misija pralaimėjo. Mes dėl to nesididžiuojame, tačiau tiesą paaiškinti reikia. Mes patikėjome mūsų dvasinio mokytojo žodžiais ir pradėjome nuolankiai, būdami bejėgiai, tačiau, dėka aukščiausio autoriteto paliepimo dvasinės jėgos, šis judėjimas tapo sėkmingu.“

„Śrīmad-Bhāgavatam“ 7.7.17 Prabhupāda sako:

„Prahlāda Mahārāja tęsė: Mano brangūs draugai, jei jūs galite patikėti mano žodžiais, vien šio tikėjimo pakaks, kad jūs taip pat kaip ir aš galėtumėt suprasti transcendentines žinias, nors ir esate maži vaikai...“

„KOMENTARAS: Šie Prahlāda Mahārājo žodžiai yra labai svarbūs kalbant apie žinias, pasiekiančias mus per mokinių seką. Net kai Prahlāda Mahārāja buvo motinos įsčiose, jis visiškai suvokė apie aukščiausios galios egzistavimą, nes klausėsi galingų Nārados pamokymų ir suprato, kaip pasiekti gyvenimo tobulumą praktikuojant bhakti-yogą. Dvasiniame pažinime suprasti šiuos dalykus yra svarbiausia.“

Tikėjimas nėra vien tik intelekto pritarimas kažkokiems teologiniams dalykams. Mokinys turi visiškai atsiduoti dvasiniam mokytojui kaip tarnas ir mokytojo nurodymus priimti kaip savo gyvenimo misiją. Transcendentinės žinios apie Dievą niekuomet neatsiveria spekuliatyviam ar pasaulietiniam mąstymui. Jos regimos tik tikėjimo ir atsidavimo akims. Žinoma, tai nereiškia, kad mokinys atsisako savo sugebėjimo mąstyti. Priešingai, šventraščiai sako, kad visi dalykai turi būti pripažįstami tik po to, kai juos nepriklausomai patvirtina guru-sadhu-śāstra, tai yra guru, save suvokusios sielos ir šventraščiai. Tačiau, kai tik mokinys priima nurodymus, vietos abejonėms ir svyravimams nebėra.

Dėkingumas

Śrīla Viśvanātha Cakravartī Ṭhākura savo „Śrī Śrī-gurv-aṣṭakos“ 8-tame posme sako:

yasya prasādād bhagavat-prasādo
yasyāprasādān na gatiḥ kuto ‚pi
dhyāyan stuvaṁs tasya yaśas tri-sandhyaṁ
vande guroḥ śrī-caraṇāravindam

„Dvasinio mokytojo malone žmogus gauna Kṛṣṇos palaiminimus. Be dvasinio mokytojo malonės niekas negali padaryti jokios pažangos. Todėl aš visuomet turiu atsiminti ir šlovinti dvasinį mokytoją. Bent tris kartus per dieną aš turiu pagarbiai lenktis tokio dvasinio mokytojo lotosinėms pėdoms.“

Narottama dāsa Ṭhākura „Śrī-guru-caraṇa-padma“ teigia:

śrī-guru-caraṇa-padma, kevala bhakati-sadma
vando mui sāvadhāna-mate
yāhāra prasāde bhāi, e bhava tariyā yāi,
kṛṣṇa-prāpti haya yāhā haite

„Dvasinio mokytojo lotosinės pėdos yra vienintelis kelias pasiekti tyrą atsidavimo tarnystę. Su didžiausia pagarba aš lenkiuosi jo lotosinėms pėdoms. Jo malone galima perplaukti materialių kančių vandenyną ir įgyti Kṛṣṇos malonę.“

„Śrīmad-Bhāgavatam“ 5.1.10 komentare Prabhupāda sako:

„Vaiṣṇavo palaiminimu, viskas tampa įmanoma. Tai aprašyta „Bhakti-rasāmṛta-sindhu“ kaip kṛpā-siddhi, arba tobulumas, pasiektas tiesiog vyresnio bhakto palaiminimais. Paprastai išsivaduojama ir tobulu tampama vykdant reguliatyvius principus, aprašytus śāstrose. Nepaisant to daugybė žmonių pasiekė tobulumą paprasčiausiai gavę dvasinio mokytojo ar vyresnio vaiṣṇavo palaiminimus.“

„Śrī Caitanya-caritāmṛta“ Madhya-līlā 19.152 komentare pasakyta:

„Žodis guru-prasāda reiškia, kad dvasinis mokytojas yra labai maloningas, suteikdamas atsidavimo tarnystės dovaną savo mokiniui. Tai yra didžiausia įmanoma dovana, kurią dvasinis mokytojas gali pasiūlyti. Tie, kurie praeityje nugyveno dorą gyvenimą, pajėgūs gauti didžiausią gyvenimo naudą, ir Aukščiausias Dievo Asmuo atsiunčia Savo atstovą, kad suteiktų šią malonę tokiems žmonėms. Kupinas Aukščiausio Dievo Asmens malonės dvasinis mokytojas dalina ją iškilniems ir dorybingiems. Taip dvasinis mokytojas moko savo mokinius atlikti atsidavimo tarnystę Aukščiausiam Dievo Asmeniui. Tai yra vadinama guru-kṛpā. Kai Kṛṣṇa atsiunčia savo bona fide dvasinį mokytoją tinkamam mokiniui, tai yra kṛṣṇa-prasāda, Jo malonė. Kṛṣṇos malonės dėka žmogus sutinka bona fide dvasinį mokytoją ir šio malone mokinys išmoksta tobulai su atsidavimu tarnauti Viešpačiui.“

Apie dėkingumą kalba ir Pṛthu Mahārāja „Śrīmad-Bhāgavatam“ 4.22.47:

„Pṛthu Mahārāja tęsė: Kaip galima atsilyginti tokioms asmenybėms, kurios atlieka beribę tarnystę, aiškindamos savęs pažinimo kelią, vedantį pas Aukščiausią Dievo Asmenį, ir kurių paaiškinimai, paremti visišku įsitikinimu ir Vedų įrodymais, yra skirti mūsų prašviesėjimui? Jų pasitenkinimui tegalime pasiūlyti vandens rieškučiose. Tokias didžias asmenybes patenkinti gali tik jų pačių veikla, kurią žmonių visuomenėje jie atlieka dėl savo nepriežastinės malonės.“

„KOMENTARAS: Didžios šio materialaus pasaulio asmenybės labai trokšta pasitarnauti žmonių visuomenės gerovei, tačiau niekas negali atlikti didesnės tarnystė už tą, kuris skleidžia žinias apie dvasinį suvokimą, susijusį su Aukščiausiu Dievo Asmeniu. Šventos asmenybės, tokios kaip Kumārai, Nārada, Prahlāda, Janaka, Śukadeva Gosvāmī, Kapiladeva, taip pat šių autoritetų pasekėjai, Vaiṣṇavų ācāryos ir jų tarnai, gali atlikti vertingą tarnystę žmonijai, skleisdami žinias apie santykius tarp Aukščiausio Dievo Asmens ir gyvos būtybės. Tokios žinios yra tobulas palaiminimas visai žmonijai.

Žinios apie Kṛṣṇą yra tokia didelė dovana, kad už ją neįmanoma atsilyginti duodančiajam. Todėl Pṛthu Mahārāja paprašė Kumārų būti patenkintais savo pačių kilnia veikla, kuri išvaduoja sielas iš māyos gniaužtų. Karalius matė, kad nėra jokio būdo atsimokėti jiems už jų išaukštintą veiklą. Žodį vinoda-pātram galima padalinti į du žodžius, vinā ir udapātram, arba galima traktuoti kaip vieną žodį: vinoda-pātram - juokdarys. Juokdario veikla kelia juoką, o žmogus, bandantis atsilyginti dvasiniam mokytojui už transcendentinį Kṛṣṇos mokymą, kaip ir juokdarys tampa pajuokos objektu, nes tokiam atsidavusiam atsilyginti neįmanoma. Geriausias visų žmonių draugas ir geradaris yra tas, kuris pažadina žmoniją pirminei Kṛṣṇos sąmonei.“

Dvasinis mokytojas elgiasi kaip mokinio gelbėtojas. Jis vienintelis gali suteikti Vedines žinias ir tokiu būdu vesti mokinį link išsivadavimo. Todėl mokinys skolingas savo dvasiniam mokytojui, ištraukusiam jį iš neišmanymo ir palaiminusio amžinybės, žinojimo bei palaimos tobulumu. Mokinys niekuomet negalės atsilyginti ir netgi bandyti atlyginti savo skolą. Tačiau svarbu, kad jis pripažintų šią skolą, bandydamas tarnauti savo mokytojui pagal išgales. Sanskrito kalba kṛta-jñatā – reiškia dėkingumą arba supratimą, ką kiti dėl tavęs padarė. Nedėkingumas gi reiškia nesugebėjimą įvertinti to, ką didžios asmenybės padarė dėl mūsų. Šis nesupratimas veda prie įžeidimų. Įžeidimai dvasinio mokytojo lotosinėms pėdoms yra baisesni už vaiṣṇava aparāddhą ir gali visiškai sunaikinti dvasinį gyvenimą. Net jei dvasinis mokytojas neįsižeis, Kṛṣṇa nepakęs įžeidimų Jo atsidavusiems tarnams ir be abejonių įžeidėją nubaus. Tokiu būdu visi santykiai su dvasiniu mokytoju turi būti labai branginami, suvokiant, kad ant kortos statomas dvasinis gyvenimas.

Išvada

Ryšys tarp mokinio ir jo dvasinio mokytojo yra transcendentiškai saldus ir malonus. Jis susijęs su abipuse meile ir tarnyste. Mokinys tarnauja dvasiniam mokytojui, atlikdamas nuolankią tarnystę, sekdamas nurodymais, o mokytojas savo ruožtu nuolankiai atlieka pareigas kaip Aukščiausiojo ir savo dvasinio mokytojo tarnas. Dvasinis mokytojas yra galutinis mokinio geradaris, nes jis išvaduoja šį iš materialaus neišmanymo. Tai turi būti nuoširdaus mokinio pastovios meditacijos objektas.

Prabhupāda sako, kad jei mokytojas yra protingas ir kvalifikuotas, o mokinys kvailas ir apsileidęs, tai iš tokios jungties nieko gero nebus. Geriausia, kai mokytojas yra Kṛṣṇą pažinusi asmenybė, o mokinys taip pat pasižymi tinkamomis savybėmis.

Mokinio savybės šventraščiuose

Apibendrintos savybės:

Mokinys turi klausti ir klausytis iš dvasinio mokytojo.

Mokinys turi griežtai sekti dvasinio mokytojo nurodymais. Mokinys amžinai bendrauja su savo dvasiniu mokytoju sekdamas jo vani - nurodymais.

Mokinys turi tarnauti dvasiniam mokytojui.

Mokinys turi patenkinti ir pamaloninti dvasinį mokytoją.

Mokinys turi tikėti dvasiniu mokytoju.

Mokinys turi būti paklusnus ir nuolankus.

Mokinys turi gerbti dvasinį mokytoją kaip Aukščiausiojo pasireiškimą ar patį Dievą.

Mokiniai gṛhasthos (šeimos žmonės) reguliuoja lytinį gyvenimą sutinkamai su dvasinio mokytojo nurodymais.

Mokinys turi pagarbiai elgtis su savo Dievo broliais. Jis turi laikyti juos savo prabhu – šeimininkais, nes jie visi tarnauja tam pačiam dvasiniam mokytojui.

Mokinys turi gerbti savo dvasinio mokytojo Dievo brolius kaip savo mokytoją, tačiau pirmenybę turi teikti savo mokytojo nurodymams.

Mokinys turi suprasti, kad pažangą Kṛṣṇos Sąmonėje daro tik dvasinio mokytojo malonės ir palaiminimų dėka.

Mokinys turi vengti įžeidimų savo dvasiniam mokytojui.

Hari bhakti vilāsa išskiria šias mokinio savybes:

1.      Jis turi būti teisingas.

2.      Jis turi būti mandagus ir malonus.

3.      Jis turi būti malonios išvaizdos.

4.      Jo elgesys turi būti be trūkumų.

5.      Jis turi būti intelektualus.

6.      Jis turi valdyti savo jusles.

7.      Jis turi rodyti tinkamą pagarbą vyresniems, inicijuotiems vaiṣṇavams ir Viešpačiui.

8.      Jis turi laikytis tylos, kai aplinkiniai kalba apie materialius dalykus.

9.      Jis neturi potraukio nuodėmingai veiklai.

10.  Jis turi norėti pažinti Absoliučią tiesą.

11.  Jis turi būti atsidavęs savo guru lotosinėms pėdoms.

12.  Jis turi būti dieną ir naktį pasinėręs į tarnystę Viešpačiui savo kūnu, protu ir žodžiais.

13.  Jis turi sugebėti laikytis įžadų, duotų savo dvasiniam mokytojui.

Hari bhakti vilāsa išvardija, ko neturėtų daryti mokinys:

1.      Jis neturi būti tingus, purvinas ar ligotas.

2.      Jis neturi visuomet sielvartauti.

3.      Jis neturi būti visuomet pasipūtęs, išdidus ar geismingas.

4.      Jis neturi būti užvaldytas materialių troškimų.

5.      Jis neturi demonstruoti pasimėgavimo dvasios.

6.      Jis neturi būti šykštus, pavydus, piktas ar blogas.

7.      Jis neturi teikti skausmo kitiems ar būti prisirišęs prie žiaurios veiklos.

8.      Jis neturi naudoti vulgarių ar šiurkščių žodžių.

9.      Jis neturi užsiimti neleistinais lytiniais santykiais.

10.  Jis neturi pastoviai kritikuoti kitus.

11.  Jis turi užsidirbti pragyvenimui teisingais metodais.

12.  Jis neturi didžiuotis materialiu išsilavinimu.

13.  Jis neturi būti neišmanėlis.

14.  Jis neturi pasinerti į kitas filosofijas.

15.  Jis neturi būti linkęs į persivalgymą.

16.  Jis neturi užsiimti nuodėminga veikla, kaip mėsos valgymas, svaigalai, azartiniai žaidimai ir palaidas seksas.

Net jei žmogus neturi visų čia išvardintų savybių, bet yra atsidavęs savo dvasiniam mokytojui ir Viešpačiui, jis gali atlikdamas atsidavimo tarnystę laikui bėgant apsivalyti ir tapti tinkamu kandidatu iniciacijai.

6 kategorijos blogų mokinių

Śrīla Bhaktivedānta Vāmana Gosvami (Śrīlos Bhaktisiddhantos Sarasvati Ṭhākuros mokinys) cituodavo vieną posmą iš śāstrų, kuriame sakoma, kad yra šešių kategorijų blogi mokiniai:

1. ali – reiškia bitė. Guru paprašo jį nueiti į turgų ir nupirkti produktų Dievybėms. Jis išeina į turgų ir apvaikščiojęs visus savo draugus ir su visais išsikalbėjęs grįžta nieko nepešęs, nes turgus jau uždarytas. Kaip bitė, kuri skraido nuo žiedo prie žiedo, bet nei iš vieno nepaima medaus, šis mokinys, taip užsiėmęs pokalbiais, kad neturi laiko įvykdyti mokytojo nurodymų.
2. bāṇaḥ – reiškia strėlė. Mokytojas sako mokiniui: „nueik į turgų“, o šis atsakęs: „gerai Gurudeva“, iš karto išlekia. Tik atsidūręs turguje jis suvokia, kad nežino, ko čia atbėgo. Tai mokinys, kuris kaip strėlė, kupinas entuziazmo puola vykdyti dvasinio mokytojo nurodymus, taip ir nesupratęs mokytojo širdies, jo norų. Jis suspėjo išgirsti mokytojo nurodymus apie varnāśramą dharmą ir galvoja, kad tai viskas, ką jis turi daryti ir kad tai yra śuddha-bhakti – tyra atsidavimo tarnystė. Strėlė turi dar vieną savybę – ji iššauna ir niekuomet negrįžta atgal. Tokie mokiniai, kurie nesuprato savo guru jie taip pat nebegrįžta pas guru. Jie įkuria savo sampradāyas ir patys tampa mokytojais.
3. bakaḥ – reiškia gervė. Gervė stovi labai ramiai vandenyje ant vienos kojos ir medituoja. Baka yra kaip Bakāsūra – veidmainystės įsikūnijimas. Toks mokinys yra kaip sādhu, kaip šventasis ar jogas, stovintis ant vienos kojos ir medituojantis. Jis galvoja: „O, visi gali pamatyti, koks aš ramus ir susitelkęs.“ Bet gervė nėra rami ar susitelkusi. Viduje ji galvoja: „Aš čia stoviu ramiai ant vienos kojos ir žuvys nežino, kad aš čia. Kai jos atplauks, aš turėsiu ką valgyti.“ Taip ir tokie mokiniai, jie kartoja mantras, medituoja, o viduje turi daugybę materialių troškimų: kūno malonumams, šlovei ir pagarbai.
4. proṣita preṣita – reiškia delegavimas. Kai dvasinis mokytojas duoda nurodymą mokiniui nueiti į turgų, šis pradeda dairytis aplinkui, kol pamatęs kitą bhaktą ir pagalvojęs: „Aš esu vyresnis bhaktas, aš atėjau į Kṛṣṇos sąmonę anksčiau“, liepia šiam nueiti į turgų, nes taip liepė Gurudeva. Šis savo ruožtu vėl ieško, kam deleguoti užduotį. Taip galiausiai mokytojo nurodymas niekuomet neįvykdomas.
5. kim ekaki – reiškia „ką, aš vienas?“. Gavęs mokytojo nurodymą jis iš karto klausia: „Ką, aš vienas pats? Man reikia žmonių, man reikia pagalbininkų. Čia tiek daug darbo, kad aš vienas nesusitvarkysiu.“ Jis galvoja, kad tam, kad įvykdytų Guru nurodymą, jam reikia tiek daug dalykų: pinigų, žmonių, mašinų, kompiuterių ir t.t. Jis netiki dvasinio mokytojo nurodymais. Jis negali parodyti trupučio ryžto ir iniciatyvos. Jis netiki, kad „jei aš paprasčiausiai bandysiu pasitarnauti savo Gurudevai, mano pastangos bus sėkmingos.“
6. jyotiṣa – reiškia astrologas. Jis visuomet galvoja apie ateitį. Mokytojas liepė jam nueiti į turgų, o jis pradeda klausinėti: „O jei turgus bus uždarytas? O jei man pritrūks pinigų? O jei ten nebus šitų produktų?“ Jis bijo ateities ir visuomet spekuliuoja: „O jei bus taip? O jei bus kitaip?“

Šie šeši blogų mokinių tipai pateikiami ne tam, kad mes žiūrėtumėm į kitus ir sakytumėm: „Štai, jis toksai“, o tam, kad pažvelgę į savo širdį matytumėm, kas negerai yra pas mus, ne pas kitus.

PRIEDAS

„Hari Bhakti Vilāsoje, posme 2.147, Śrīla Sanātana Gosvāmis cituoja “Sammohana-tantrą”:

gopayed devatām iṣṭāṁ gopayed gurum ātmanaḥ
gopayec ca nijaṁ mantraṁ gopayen nija-mālikām

“Mokinys turi slėpti savo iṣṭa devą, jis turi slėpti savo guru, jis turi slėpti savo mantrą ir jis turi slėpti savo japa mālą.”

Išmintingi žmonės vertingus dalykus laiko saugioje vietoje. Panašiai ir protingas sādhaka nereklamuoja savo guru ir nesiskelbia esą savo guru mokiniais. Laikydami save labai žemai puolusiais ir netinkamais būti laikomi mokiniu nuoširdūs bhaktai nenori reklamuotis, kas yra jų guru. Śrīla Kṛṣṇadāsa Kaviraja Gosvāmis iliustruoja tokio mokinio nuotaiką:

jagāi mādhāi haite muñi se pāpiṣṭha
purīṣera kīṭa haite muñi se laghiṣṭha

„Aš esu nuodėmingesnis už Jagāyų ir Mādhāyų ir netgi menkesnis už kirminą išmatose.“ (Cc. Ādi 5.205)

Panšiai teigia ir Ṭhākura Bhaktivinoda:

garhita ācāre, rahilāma maji’,
nā karinu sādhu-saṅga
laye sādhu-veśa, āne upadeśi,
e baḍa māyāra raṅga

„Pasinėręs į nuodėmingą veiklą aš niekuomet nebendravau su sādhu. Dabar aš užsivilkau sādhu drabužius ir vaidinu kitų mokytoją. Tai didelis Māyos pokštas.“ („Śaraṇāgati“ 7.3). Nors Ṭhākura Bhaktivinode labai daug bendravo su išaukštintais vaiṣṇavais, tarp jų su savo śikṣā guru Jagannātha Dās Babaji Mahārāja, jis viešai to neskelbė. Vietoj to jis mano, kad nā karinu sādhu-saṅga — “Aš niekuomet nebendravau su sādhu”.

Esminis principas mokiniui yra sekti guru nurodymais. Śrīla Kṛṣṇadāsa Kavirāja Gosvāmis aprašo:

ācāryera mata yei, sei mata sāra
tāṅra ājñā laṅghi’ cale, sei ta’ asāra

„Dvasinio mokytojo nurodymas yra aktyvusis principas dvasiniame gyvenime. Kiekvienas, kuris nepaklūsta dvasinio mokytojo nurodymui, tuoj pat tampa bevertis.“ („Caitanya Caritāmṛta“ Ādi 12.10).

Panšiai teigiama „Raghu-vaṁśoje“:

sa śuśruvān mātari bhārgaveṇa
pitur niyogāt prahṛtaṁ dviṣad-vat
pratyagṛhīd agraja-śāsanaṁ tad
ājñā gurūṇāṁ hy avicāraṇīyā

„Tėvo palieptas Paraśurāma nužudė savo motiną, Reṇuką, tarsi ji būtų buvusi jo priešas. Kai Lakṣmanas, jaunesnysis Viešpaties Rāmacandros brolis išgirdo tai, jis tuoj pat puolė tarnauti savo vyresniajam broliui ir priėmė Jo nurodymus. Dvasinio mokytojo nurodymus reikia priimti be svarstymų. (posmas 14.46, cituojamas „Caitanya Caritāmṛtoje“. Madhya 10.145)

Śrīla Ṭhākura Bhaktivinoda aprašo, kad yra du mokinių tipai: antarmukha-śiṣya ir bahirmukha- śiṣya. Antarmukha reiškia žvelgiantis vidujai. Šis žodis parodo tą, kuris yra introspektyvus. Bahirmukha pažodžiui reiškia žvelgiantis į išorę, ir nurodo į tą, kuris pasinėręs į išoriškus dalykus.

Antarmukha śiṣya trokšta suteikti malonumą savo guru. Jis susitelkęs į savo guru nurodymus. Antramukha śiṣyos praktikuoja gopayed gurum ātmanaḥ. Jie laiko savo guru ir santykius su juo slaptingais. Antarmukha śiṣya nesuinteresuotas reklamuoti save kaip savo guru mokinį, tačiau labiau linkęs sekti savo guru nurodymais. Jis medituoja ir bando suprasti, kas suteiktu jo guru džiaugsmą. Antarmukha-śiṣya yra anartha-mukta-avasthā, jis išsilaisvinęs nuo visų anarthų. Jo požiūris į guru vadinamas sevya-darśana. Jis mato, kad guru reikia tarnauti ir patenkinti. Bahirmukha-śiṣyos yra mokiniai, kurie praktikuoja priešingai nei gopayed gurum ātmanaḥ. Jie visuomet labai reklamuoja savo guru ir patys vaidina didelius arba labai artimus jo mokinius. Toks mokinys dar vadinamas guru-giri, arba tas, kuris daro biznį iš savo mokytojo arba savo santykių su juo. Jie negalvoja apie vidines mokytojo intencijas. Śrīla Bhaktivinoda Ṭhākura aprašo tokius išoriškus žmones kaip dharmadvajī – tas kuris mosuoja religijos vėliava, turėdamas omeny tuos, kurie sukuria apgaulingą religingumo vaizdą. Sekdami logika ātmavan manyate jagat (visi galvoja kaip aš) bahirmukha śiṣyos mano, kad jų guru galvoja taip kaip jie.

Kadangi juos pačius motyvuoja šlovės ir liaupsinimo troškimai, jie galvoja, kad jų guru nori tų pačių dalykų. Bahirmukha-śiṣyos yra anartha-yukta-avasthā, jie turi savo širdyje anarthas – materialius troškimus. Dėl šių anarthų jie vertina guru tik pagal savo pačių malonumus. Toks požiūris vadinamas bhogya-darśana. Jie galvoja, kad didelis atsidavimo šou padarys įspūdį jų guru, leis labiau prie jo priartėti. Jų idėja apie guru-bhakti tai skelbti visam pasauliui: “āmār guru jagad-guru” – “Mano guru geriausias, arba vienintelis, o visi kiti guru yra žemesni.” Jie galvoja, kad toks paviešinimas suteiks malonumo jų guru. Ignoruodami arba sumenkindami guru nurodymus apie Kṛṣṇos garbinimą, bahirmukha-śiṣyos labiau pabrėžia savo dvasinio mokytojo garbinimą. Visų didžiųjų pasaulio religijų istorijoje pastebime, kad pasekėjai labiau linkę garbinti savo guru ar pranašą arba įkūrėją, nei sekti šio pranašo nurodymais garbinti Dievą (kuris jiems neregimas ir nežinomas). Śrīla Prabhupāda kalbėjo apie tai vieno rytinio pasivaikščiojimo metu Bombėjuje 1974 m. Kovo 29 d., kai keletas atsidavusiųjų paminėjo jam, jog Svāmi Nārāyaṇos pasekėjai vietoj Kṛṣṇos vardo kartoja savo guru vardą:

Atsidavęs: Anglijoje jie kartoja “Svāmi Nārāyaṇa”, o ne “Kṛṣṇa”.

Prabhupāda: Tik pažiūrėkit.

Indas (1): Ne, jie taip pat kṛṣṇa-bhaktai.

Atsidavęs: Kaip jie gali būti, jei jie kartoja Svāmi Nārāyaṇos varda?

Indas (1) Jie iš tikrųjų dirba Kṛṣṇai ir tik jam ir jie...

Prabhupāda: Ne, ne. Kṛṣṇa rekomenduoja śāstrose: harer nāma, harer nāma, harer nāmaiva kevalam. Taigi, kodėl jie tuomet kartoja “Svāmi Nārāyaṇa”? ... „Bhagavad-gītoje“ taip pat pasakyta: satataṁ kīrtayanto mām – Kṛṣṇa. Kodėl kažkas turi kartoti kitus vardus? Kṛṣṇa sako, satataṁ kīrtayanto mām. Harė Kṛṣṇa. Ne jokie kiti vardai. Bet jie kartoja “Svāmi Nārāyaṇa”. Jie sako, kad Svāmi Nārāyaṇa yra geriau už Kṛṣṇą. Kas tai per pamokslavimas?... Tai yra nesąmonė. Žmonės nueis į šventyklą ir šventikas pasakys, kad reikia kartoti Svāmi Nārāyaṇos vardą...

Indas (2): Svāmi yra jų guru, o Nārāyaṇa yra Dievas, taigi abu Prabhupāda ir Kṛṣṇa, Prabhupāda ir Kṛṣṇa, Prabhupāda Kṛṣṇa...

Prabhupāda: Tačiau tai nereiškia, kad jie turi taip kartoti. Lygiai taip pat ir mes nemokome savo mokinių kartoti mano vardą, “Bhaktivedanta Svāmi, Bhaktivedanta Svāmi.” Ne. Jie kartoja Harė Kṛṣṇa. hari-tvena samasta-śāstrair uktaḥ – “guru yra gerbiamas taip pat kaip ir Kṛṣṇa”, tačiau tai nereiškia, kad aš turiu mokyti juos kartoti mano vardą, “Bhaktivedanta Svāmi, Bhaktivedanta Svāmi, Bhaktivedanta Svāmi.” Kas tai yra? Mes mokome: “Kartokite Harė Kṛṣṇa.” Harer nāma, harer nāma...

Antarmukha-śiṣyos, kurie seka mokytojo nurodymais, gauna visus savo guru palaiminimus, tačiau bahirmukha-śiṣyos negauna tinkamo rezultato. Ryšium su tuo Jagadānanda Paṇḍitas rašė:

gorāra āmi gorāra āmi mukhe balile nā cale
torāra ācāra gorāra vicāra laile phala phale

„Nepakanka vien tik nuolat reklamuotis esant Mahāprabhu atsidavusiu ir sakyti: “Aš esu Gauros! Aš esu Gauros!” Labiau suprantama, kad tie, kurie seka praktika, kurios mokė Mahāprabhu, gauna Viešpaties pasekėjo rezultatus.“ („Prema-vivarta“ 8.6)

Kartais mes matome, kad bona fide dvasiniai mokytojai leidžia reklamuoti juos pamokslavimo dėlei. Tačiau tai daroma tarnaujant Caitanyai Mahāprabhu. Tokios asmenybės neturi materialaus troškimo įgyti prestižo iš savo mokinių. Dakṣinā – dovana, kurios guru nori iš mokinio yra jñāna-sandeśaḥ — nuoširdus dvasinių žinių siekimas („Śrīmad Bhāgavatam“ 11.19.39). Kaip idealus guru Śrī Caitanya Mahāprabhu mokė mus, kaip patenkinti savo dvasinį mokytoją. Mahāprabhu nurodė savo pasekėjams:

yadi āmā prati sneha thāke sabākāra
tabe kṛṣṇa-vyatirikta nā gāibe āra

„Jei jūs iš tiesų mane mylite, turite mylėti mano nurodymus: Negalvokite apie nieką, išskyrus Kṛṣṇą. Netarkit jokio kito vardo, tik Kṛṣṇa.“ („Caitanya Bhāgavata“ Madhya 8.27)

Suprasdamas, kad jo dvasinis mokytojas yra visuomet su Kṛṣṇa, antarmukha-śiṣya žino, kad kartodamas Kṛṣṇos vardą, jis priartės prie savo guru. „Vāmana-kalpoje“ Viešpats Brahma paaiškina:

yo mantraḥ sa guruḥ sākṣād yo guruḥ sa hariḥ svayam

„Mokinys turi suprasti, kad mantra, kurią jis gavo iš savo guru, yra tolygi pačiam guru, o guru yra tapatus Viešpačiui Hari.“ (Cituojama iš Śrīla Jīva Gosvāmio „Bhakti Sandarbhos“, Anuccheda 237.8)

Śrīla Rūpa Gosvāmi aprašė:

atha guroḥ śrī-pada-dvandva-bhaktim

„Šventas vardas suteikia atsidavimą guru“. („Padyāvalī“ 24 posmas)

Istoriškai, sādhu samāja, šventųjų vaiṣṇavų bendrija niekuomet nesižavėjo išoriniais atsidavimo spektakliais. Tačiau jie yra sujaudinti, kai regi tikrą vaiṣṇavo nuolankumą ir kitas geras savybes, kurios apsireiškia pas bhaktą, pasišventusį guru nurodymams ir bhajanui, kurį davė guru (guru niṣthā). Taigi, introspektyvus atsidavęs linkęs slėpti savo guru ir šlovinti jį, rodydamas pavyzdingą elgesį. Kai kuriems atsidavusiems yra lengviau išsisukti nuo realybės ir nepastebėti savo asmeninės pažangos trūkumo reklamuojant savo guru. Jie nori pagarbos ir jie mano, kad yra lengviau jos sulaukti, skelbiant save didžios asmenybės mokiniu, nei patiems ugdant vaiṣṇavo savybes. Tačiau tokios rūšies apgaulingas mąstymas nepatrauks šventų asmenybių dėmesio. Jiems nedaro įspūdžio, iš ko mes gavome iniciaciją arba nurodymus. Verčiau jie nori matyti, koks yra mūsų pačių suvokimo lygis. Kadangi neofitai bhaktai pagarbą parodytą jiems, prilygina pagarbai parodytai jų guru, kai juos kas bara, ar jie nesusilaukia pagarbos ir pripažinimo, kokio tikėjosi, jie kaltina bhaktus: “Tu įžeidei mano guru!” Tokiu būdu Kali, šio vaidų ir apgavystės amžiaus personifikacija, gali įžengti į Caitanyos Mahāprabhu judėjimą ir sukelti nesantarvę, atitraukti juos nuo tikrojo užsiėmimo: kartoti ir skleisti šventus vardus.

Taigi Śrīlos Sanatanos Gosvāmio nurodymas gopayed gurum ātmanaḥ – “mokinys turi slėpti savo guru” – pataria atsidavusiems įsigilinti į savo ryšį su guru, pagrindžiant šį ryšį nurodymais apie tarnystę ir bhajaną, kurį jiems suteikė jų guru.“

KLAUSIMAI

1. Pacituokite mintinai posmą iš „Bhagavad-gītos“ (4.34) apie mokinio savybes.
2. Kokias mokinio savybes dvasinio mokytojo atžvilgiu derėtų labiausiai išskirti?
3. Kokių savybių ar veiksmų mokinys turėtų vengti?
4. Kaip mokinys turi elgtis su savo Dievo broliais?
5. Kaip jis turėtų elgtis su savo mokytojo Dievo broliais?
6. Ar mokinys turėtų viešai demonstruoti savo dvasinį gyvenimą, savo atsidavimą guru ir Kṛṣṇai?
7. Kas jums labiausiai trukdo būti geru mokiniu? Ar galima šias kliūtis pašalinti?