Vartotojas

 

Slaptažodis

 
Pamišote slaptažodi? Registracija  
   
     
 
Bhakti Yogos pagrindai, pramana
 
Temos mokomoji medžiaga
  DIKŠA - INICIACIJA

DĪKṢĀ - INICIACIJA

Trumpai apie temą

Žodis iniciacija (lot. initiatio) reiškia įšventinimą arba kokio nors proceso sužadinimą. Žodis iniciacija susijęs su lotynų kalbos veiksmažodžiu initio- pradedu. Tokiu būdu iniciacija reiškia pradžią. Gaudīya vaiṣṇavams iniciacija reiškia dvasinio gyvenimo pradžią, bet jokiu būdu ne pabaigą arba tikslą.

Vaiṣṇavų literatūroje iniciacija vadinama žodžiu dīkṣā. Dīkā reiškia mokinio įšventinimą (iniciaciją) į transcendentinio pažinimo procesą (divya jñāna), kurio pagalba žmogus išsivaduoja nuo materialaus užsiteršimo.

Skiriamos dvi iniciacijos rūšys:

a) bhāgavata dīkā arba harināma dīkṣā – pirmoji iniciacija, kai dvasinis mokytojas įgalina mokinį kartoti Kṛṣṇos vardą - Hare Kṛṣṇa mantrą ir suteikia jam šios mantros galią.

b) pāñcarātrika dīkā arba mantra dīkṣā – antroji iniciacija, kurios metu mokytojas įgalina mokinį kartoti gopala mantrą, kāma gāyatrī, kitas gāyatrī mantras, o taip pat garbinti Dievybes ir atlikti aukų atnašavimus bei kitus ritualus.

Kṛṣṇa mantra (pāñcarātrika dīkā) suteikia išsivadavimą (saṁsāra mocana), o Kṛṣṇa nāma (harināma dīkā) atveda prie Kṛṣṇos pėdų (kṛṣṇera caraṇa).

Kokia iniciacijos prasmė?

·         Tikrasis ryšys su Kṛṣṇa nustatomas bona fide dvasinio mokytojo iniciacijos (dīkṣos) metu. Be iniciacijos, ryšys su Kṛṣṇa niekuomet ir neatsiras.

·         Negavus dvasinio mokytojo įšventinimo, visa atsidavimo tarnystės veikla yra tuščia. Tas, kuris neturi iniciacijos, gali vėl pulti į gyvuliškas gyvybės formas.

·         Iniciacija simbolizuoja sambandhą – ryšio su Kṛṣṇa pradžią. Ji leidžia praktikuoti abhidheyą – atsidavimo tarnystę Kṛṣṇai. Iniciacija nėra tikslas, kurio turi siekti atsidavęs. Tikslas yra meilė Dievui.

·         Dvasinis mokytojas inicijuodamas mokinį į Hare Kṛṣṇa mantros kartojimą išvaduoja jį iš māyos gniaužtų. Kartodamas šią mantrą žmogus gali pažadinti savo miegančią sąmonę.

·         Iniciacija ir sekimas mokytojo nurodymais yra vaidhi sādhana bhakti (taisyklėmis reguliuojamos atsidavimo tarnystės) elementas. Dīkā yra viena iš devynių atsidavimo tarnystės pakopų. Iš pradžių - tikėjimas, po kurio seka bendravimas su dvasiniu mokytoju. Po to mokinys gauna įšventinimą iš dvasinio mokytojo ir, mokytojui prižiūrint, laikosi reguliuojančių principų. Taip jis išsivaduoja nuo visų nepageidautinų įpročių ir įsitvirtina atsidavimo tarnystės kelyje. Po to jis išsiugdo skonį ir prisirišimą.

·         Iniciacija priartina mokinį prie dvasinio mokytojo, padeda suprasti mokytojo širdį ir misiją.

·         Norint atrasti savo širdyje Kṛṣṇą, reikia gauti įšventinimą iš asmens, kuris jau turi Kṛṣṇą. Negavus iniciacijos iš asmens, kuris savo širdyje visuomet nešioja Kṛṣṇą, nepavyks išlaikyti Kṛṣṇos savo širdyje.

·         Dīkā vadinama antruoju, dvasiniu gimimu, o tas kuris gavo dīkṣą vadinamas dukart gimusiu – dvija. Antrojo gimimo metu dvasinis mokytojas tampa tėvu, o Vedos – motina.

·         Inicijuotas mokinys, sekantis reguliuojančiais principais, greitai išsivaduoja iš materialaus gyvenimo užterštumo.

·         Inicijuotas mokinys, užsiimantis pāñcarātrika viddhi (Dievybių garbinimu), greitai pažadins savo Kṛṣṇos sąmonę ir nustos tapatinti save su materija.

·         Kad Hare Kṛṣṇa mantra darytų poveikį, ją reikia gauti iš dvasinio mokytojo.

·         Norint atlikti vedinius ritualus ir garbinti Dievybes reikia gauti dvasinio mokytojo įšventinimą dīkṣą.

Reikalavimai iniciacijai

·         Mokinys privalo pasižadėti atsisakyti nuodėmingo gyvenimo ir laikytis keturių reguliuojančių principų: nevalgyti mėsos, žuvies, kiaušinių; nevartoti jokių svaigalų ar kvaišalų; nežaisti azartinių žaidimų ir atsisakyti neleistinų lytinių ryšių.

·         Mokinys pasižada klausyti dvasinio mokytojo ir vykdyti visus jo nurodymus.

·         Mokinys turi nustoti domėtis materialiais malonumais.

·         Mokinys turi domėtis Absoliučia Tiesa.

Dvasinio mokytojo ir mokinio abipusis patikrinimas

Dvasinė iniciacija yra sutartis tarp dvasinio mokytojo ir mokinio: mokinys įsipareigoja vykdyti dvasinio mokytojo nurodymus, o šis įsipareigoja atvesti nuoširdų mokinį pas Kṛṣṇą.

Todėl prieš iniciaciją mokinys privalo tikrinti savo dvasinį mokytoją, kad įsitikintų jo nepriekaištingu charakteriu, jo elgesiu ir gebėjimu pažadinti Kṛṣṇos sąmonę kituose.

Mokinys taip pat privalo įsitikinti, kad galės atsiduoti dvasiniam mokytojui ir jam paklusti.

Mokytojas privalo patikrinti savo mokinį, ar šio dvasiniai ketinimai yra rimti; ar jis gali sekti atsidavimo tarnystės taisyklėmis ir apribojimais, ar jis domisi transcendencijos klausimais ir ar jis sugebės paklusti mokytojui.

Ar mokytojas kenčia dėl mokinio nuodėmingos veiklos?

Po iniciacijos dvasinis mokytojas paima mokinio reakcijas, todėl nuoširdus mokinys gali greitai progresuoti Kṛṣṇos sąmonėje. Tačiau, jei mokinys nėra nuoširdus ir grįžta prie nuodėmingos veiklos, dvasiniam mokytojui tenka kentėti dėl jo nuodėmingos veiklos reakcijų.

Jei mokytojas nėra stiprus pamokslautojas, jis neturėtų priimti daug mokinių, kad jų nuodėmių našta neprislėgtų jo paties. Tačiau galingas pamokslautojas privalo priimti daug mokinių, kad skleistų Viešpaties Caitanyos judėjimą. Tokiam guru Kṛṣṇa neutralizuos visas nuodėmes.

Todėl po iniciacijos mokinys neturėtų kelti rūpesčių dvasiniam mokytojui savo nuodėminga veikla. Jis neturėtų versti savo mokytoją sapnuoti blogus sapnus.

Ar galima turėti kelis dīkṣā guru?

Dīkā guru suteikia mantrą, kurioje sėklos pavidalu yra mūsų ryšys su Kṛṣṇa. Śikṣā guru laisto šią sėklą svarbiais pamokymais. Sėklą galima pasodinti tik vieną kartą ir tik viena asmenybė tai padaro, tačiau laistyti ją reikia reguliariai ir ją laistyti gali ne vienas asmuo.

Ar iniciacija yra formalumas?

Iniciacija be abejo yra santykių tarp guru ir mokinio formalizavimas, pripažįstantis, jog kažkas tarp jų jau vyksta. Šioje ceremonijoje vyksta tai, kas labai svarbu: mokinys duoda įžadus, o mokytojas perduoda jam mantrą. Nors ceremonija gali būti tik formalumas, mantros perdavimas toks nėra. Tai yra esminis dalykas.

Ar iniciacija išsklaido abejones?

Svarbūs pamokymai (śikṣā) seka po dīkṣos ir taip išsklaidomos abejonės. Bet abejones labiau nei śikṣā išsklaido patirtis. Ši patirtis įgyjama rimtai praktikuojant atsidavimo tarnystę ir pasiekus bhakti samādhi – patekus į Kṛṣṇos žaidimus.

Plačiau apie temą

Kas yra iniciacija?

Žodis iniciacija (lot. initiatio) reiškia įšventinimą arba kokio nors proceso sužadinimą. Žodis iniciacija susijęs su lotynų kalbos veiksmažodžiu initio- pradedu. Tokiu būdu iniciacija reiškia pradžią. Gaudīya vaiṣṇavams iniciacija reiškia dvasinio gyvenimo pradžią, bet jokiu būdu ne pabaigą arba tikslą.

Kas yra dīkṣā?

Śrīla Jīva Gosvāmis “Bhakti sandarbhoje” paaiškina žodį dīką:

divyaṁ jñānaṁ yato dadyāt kuryāt pāpasya saṅkṣayam
tasmāt dīkṣeti sā proktā deśikais tattva-kovidaiḥ

“Dīkā yra procesas, kuriuo eidamas žmogus gali pažadinti savo transcendentinį žinojimą ir sunaikinti nuodėmingos veiklos sukeltas pasekmes. Asmenybės, patyrusios apreikštųjų šventraščių studijose, vadina šį procesą - dīkā.” („Caitanya Caritāmṛta“ Madhya 15.108)

Dīkā iš tikrųjų reiškia mokinio įšventinimą (iniciaciją) į transcendentinio pažinimo procesą, kurio pagalba žmogus išsivaduoja nuo materialaus užsiteršimo. („Caitanya Caritāmṛta” Madhya 4.111)

Dvi dīkṣos rūšys

bhāgavata dīkā – reiškia harināma dīkṣą – pirmą iniciaciją, kai dvasinis mokytojas įgalina mokinį kartoti Kṛṣṇos vardą (kṛṣṇa nāma arba hari nāmą) - Hare Kṛṣṇa mantrą ir suteikia šios mantros potencialą. Bhāgavata dīkā tolesniame dvasiniame gyvenime taip pat reiškia spontaniško potraukio Kṛṣṇai kelią (rāga-mārga);

pāñcarātrika dīkā – reiškia mantra dīkṣą – antrą iniciaciją, kurios metu mokytojas įgalina mokinį kartoti gopala mantrą, kāma gāyatrī, kitas gāyatrī mantras, o taip pat garbinti Dievybes ir atlikti aukų atnašavimus bei kitus ritualus. Ši pāñcarātrika dīkṣā įšventina mokinį į pāñcarātrika viddhi - procesą, kuris pakeičia vaidika-viddhi vedinį procesą, kuriame dvasinė kvalifikacija nusprendžiama pagal kilmę ir kitus atributus.

„Hari-bhakti-vilāsa“ (1.194) pateikia tokį argumentą:

tāntrikeṣu ca mantreṣu
dīkṣāyāṁ yoṣitām api
sādhvīnām adhikāro ‚sti
śūdrādīnāṁ ca sad-dhiyām

„Śūdros ir moterys, jei jie dorybingi ir nuoširdžiai nori suprasti Absoliučią Tiesą, yra kvalifikuoti gauti iniciaciją į pāñcarātrika-mantras.“

„Caitanya Caritāmṛta“ sako, kad Kṛṣṇa mantra (pāñcarātrika dīkā) suteikia išsivadavimą (saṁsāra mocana), o Kṛṣṇa nāma (bhagavata dīkā) atveda prie Kṛṣṇos pėdų (kṛṣṇera caraṇa).

Kaip tarpusavyje susiję Kṛṣṇa nāma ir Kṛṣṇa mantra paaiškina Bhakti Rakṣaka Śrīdhara Deva Gosvāmis:

„Šventas Kṛṣṇos Vardas yra didesnis ratas. Jis driekiasi nuo aukščiausio iki žemiausio taško. Mantros ratas yra mažesnis, didesniojo viduje. Mantra negali pasiekti žemiausio taško. Šventas Vardas gali pasiekti ir pačią žemiausią padėtį. Mantra atveria duris į išsivadavimą, o tuomet šventas Vardas neša mus toliau. Tokia mūsų ryšio su mantra ir su Vardu prigimtis. Vardas nusidriekia iki žemiausios padėties, iki caṇdālų (mėsėdžių) ir yavanų (vakariečių). Kiekvienas gali gauti Vardą, bet ne kiekvienas tinkamas mantrai. Tik po to, kai žmogus pasiekė tam tikrą išsivystymo pakopą, jam gali būti suteikta mantra. O mantros jurisdikcija baigiasi, kai pasiekiamas išsivadavimas.“

Harināma iniciacija yra būtina, nes be jos neįmanoma pasiekti Kṛṣṇa premos (meilės Kṛṣṇai). Antroji iniciacija be pirmosios taip pat neduos savo rezultato, nes akivaizdu, kad be pirmos iniciacijos ir atitinkamos praktikos, mokinys neturės kvalifikacijos kartoti Kṛṣṇa mantrą (gāyatrī), ir todėl nepasieks jos teikiamo rezultato – išsivadavimo.

Iniciacijos būtinumas ir prasmė

Tikrasis ryšys su Kṛṣṇa nustatomas bona fide dvasinio mokytojo iniciacijos (dīkṣos) metu.

Šis ryšys nustatomas per mokytoją, kuris yra tiesioginis Kṛṣṇos atstovas mokinių sekoje. Ryšio su mokytoju užmezgimas vadinamas iniciacija. Be bona fide mokytojo iniciacijos, ryšio su Kṛṣṇa niekuomet ir neatsiranda. Dīkā yra dvasinio mokytojo malonės išraiška, o be mokytojo malonės neįmanoma įgyti Kṛṣṇos malonės:

yasya prasādād bhagavat-prasādo
yasyāprasādān na gatiḥ kuto ’pi…

Ar gali žmogus be iniciacijos gauti Kṛṣṇos malonę? Taip gali. Jei nuoširdžiai praktikuos atsidavimo tarnystę pagal taisykles ir śāstrų nurodymus ir stengsis patenkinti Kṛṣṇą ir nuoširdžiai stengsis tyrai kartoti Hare Kṛṣṇa maha mantrą, Kṛṣṇa suteiks jam savo malonę, ir atsiųs bona fide dvasinį mokytoją.

Pagal vaiṣṇavų reguliuojamus principus bhaktas turi gauti du įšventinimus: Harināma iniciaciją ir brāhmaṇišką iniciaciją. Pirmos iniciacijos metu dvasinis mokytojas suteikia galią kartoti Hare Kṛṣṇa mantrą. Antrasis įšventinimas (mantra dīkā) dar labiau priartina mokinį prie guru ir suteikia galimybę garbinti Kṛṣṇą medituojant į Jo pavidalą gāyatrī mantros forma.

Kuri iniciacija yra svarbesnė, pirmoji ar antroji? Harināma dīkṣā yra pati svarbiausia. Be Harināmos niekas negali pasiekti Kṛṣṇa-premos. Advaita Ācārya pirmasis pradėjo duoti harināmą dīkṣą. Jis tai darė sekdamas Caitanyos Mahāprabhu valia. Vieną dieną mažasis Nimāi ( Śrī Caitanya Mahāprabhu) atsisakė gerti pieną iš Motinos Śacī krūties. Śrī Advaita Ācārya nusprendė, jog Śacī turi gauti iniciaciją į Hare Kṛṣṇa mahā-mantrą. Advaita Ācārya suteikė jai šią iniciaciją ir tuomet patenkintas Nimāi vėl pradėjo gerti motinos pieną.

Esminis dalykas čia yra tai, kad kiekvienas turi būti inicijuotas į Hare Kṛṣṇa mantros giedojimą. Kitas dalykas yra tai, kad mes galime imti maistą tik iš tinkamai inicijuotų.

Bhaktisiddhanta Sarasvatī Ṭhākuros laikais mantra dīkṣā ir bhajana marga (spontaniško garbinimo kelias, siddha praṇālī) buvo stipriai susiję. Todėl žmonės manė, kad negavus dīkṣā mantros tam tikroje mokytojų sekoje, jie negalės eiti spontaniškos meilės Dievui keliu (rāga marga). Bhaktisiddhanta matė vykstančią prekybą mantromis, todėl prieštaraudamas tam pabrėžė harināmos svarbą. Vis dėlto savo mokiniams jis suteikdavo ir mantra-dīkṣā.

ISKCONe, jei mokinys tobulėja, jis natūraliai gauna abu įšventinimus.

Be dvasinės iniciacijos atsidavimo tarnystės veikla neturi vertės

„Hari-bhakti-vilāsa“ (2.6) cituoja tokį nurodymą iš „Viṣṇu-yāmalos“:

adīkṣitasya vāmoru kṛtaṁ sarvaṁ nirarthakam
paśu-yonim avāpnoti dīkṣā-virahito janaḥ

“Tol kol žmogus neturi bona fide dvasinio mokytojo įšventinimo, visa jo atsidavimo tarnystės veikla yra tuščia. Žmogus, kuris nėra tinkamai inicijuotas gali vėl pulti į gyvuliškas gyvybės formas.”

Nors Kṛṣṇa sako, kad stojęs į bhakti yogos kelią žmogus nieko nepraranda ir išsivaduoja nuo pačios didžiausios baimės, nereikia piktnaudžiauti tokiais pažadais, nes galime sulaukti Bharata Mahārājo likimo).

„Hari-bhakti-vilāsa“ (2.10) toliau cituoja:

ato guruṁ praṇamyaivaṁ sarva-svaṁ vinivedya ca
gṛhṇīyād vaiṣṇavaṁ mantraṁ dīkṣā-pūrvaṁ vidhānataḥ

“Kiekvienos žmogiškos būtybės pareiga yra atsiduoti bona fide dvasiniam mokytojui. Atiduodamas jam viską: kūną, protą ir intelektą – jis turi gauti iš jo Vaiṣṇava iniciaciją.”

“Bhakti-sandarbha” (298) pateikia citatą iš “Tattva-sāgara”:

yathā kāñcanatāṁ yāti kāṁsyaṁ rasa-vidhānataḥ
tathā dīkṣā-vidhānena dvijatvaṁ jāyate nṛṇām

“Cheminėmis manipuliacijomis žalvaris paverčiamas į auksą, palietus jį gyvsidabriu, panašiai ir žmogus, tinkamai įšventintas, gali įgyti brāhmaṇo savybes.”

Iniciacijos tikslas

Iniciacija reiškia pradžia. Bet ji tęsiasi ir toliau po įšventinimo. Iniciacija yra sambandha – ryšio užmezgimas. Ji sudaro galimybę – abhidheyai – užmezgus ryšį tarnauti Kṛṣṇai. Tokiu būdu iniciacija yra pradžia, kuri nurodo į tęsinį. Iniciacija nėra tikslas, kurio turi siekti atsidavęs. Iniciacija nėra prestižo klausimas. Iniciacija skirta tiems, kurie nori nuoširdžiai eiti toliau dvasinio tobulėjimo keliu.

Dvasinis mokytojas išvaduoja savo mokinį iš māyos gniaužtų inicijuodamas jį į Hare Kṛṣṇa mantros kartojimą. Tokiu būdu žmogus gali atgaivinti savo miegančią sąmonę, kartodamas šią mantrą. Kitais žodžiais tariant dvasinis mokytojas atgaivina mokinio sąmonę taip, kad jis galėtų garbinti Viešpatį Kṛṣṇą. Vėliau antra iniciacija suteikia galimybę atsidavusiam kartoti gāyatrī mantrą, kuri atveria dvasinį Kṛṣṇos pavidalą dvasiniame pasaulyje. Turintis dīkṣą bhaktas gali garbinti Dievybes, atlikti ritualus ir tokiu būdu dar labiau apvalyti savo sąmonę ir jusles. Toks yra iniciacijos, dīkṣos tikslas. Iniciacija reiškia gauti tyras žinias apie dvasinę sąmonę.

Dīkṣā ir vaidhi sādhana bhakti

Iniciacija ir sekimas mokytojo nurodymais yra vaidhi sādhana bhakti (taisyklėmis reguliuojamos atsidavimo tarnystės) elementas. Dīkā yra viena iš devynių atsidavimo tarnystės pakopų. Iš pradžių - tikėjimas, po kurio seka bendravimas su dvasiniu mokytoju. Po to mokinys gauna įšventinimą iš dvasinio mokytojo ir, mokytojui prižiūrint, laikosi reguliuojančių principų. Taip jis išsivaduoja nuo visų nepageidautinų įpročių ir įsitvirtina atsidavimo tarnystės kelyje. Po to jis išsiugdo skonį ir prisirišimą. Toks yra vaidhi sādhana bhakti - reguliuojamos atsidavimo tarnystės kelias.

Iniciacija priartina prie dvasinio mokytojo (upanīti)

Ceremonija, atliekama inicijuojant mokinį į dvasinio mokslo studijas, vadinama upanīti, arba veiksmas priartinantis prie mokytojo. Tas, kurio negalima pritraukti prie dvasinio mokytojo negali turėti šventos virvelės ir todėl jis prilygsta šudrai. Bona fide dvasinis mokytojas imasi atsakomybės už savo mokinius, moko juos vedinių žinių ir visų vingrybių ir duoda jiems antrąjį gimimą.

Norint atrasti Kṛṣṇą savo širdyje, reikia gauti įšventinimą iš asmens, kuris jau turi Kṛṣṇą.

Bhaktivinode Ṭhākura dainavo:

kṛṣṇa se tomāra, kṛṣṇa dite pāro,
tomāra śakati āche
āmi to’ kāṅgala, ‘kṛṣṇa’ ‘kṛṣṇa’ boli’,
dhāi tava pāche pāche”

“Kṛṣṇa yra tavo ir tu turi galią duoti jį kam panorėsi. Aš esu vargšas ir pasigailėtinas žmogus, bėgantis paskui tave ir šaukiantis: “Kṛṣṇa, Kṛṣṇa”.

Vasudeva inicijavo savo žmoną Devakī ir tokiu būdu Kṛṣṇa iš jo proto persikėlė į Devakī širdį. Devakī gavusi iniciaciją tapo dar gražesnė, nešiodama savyje Viešpatį Kṛṣṇą, pirminę visa ko sąmonę. Kṛṣṇa buvo perkeltas ne įprastu žmogišku keliu, o dīkṣos - iniciacijos pagalba. Taip pabrėžiama iniciacijos svarba. Kol žmogus negauna iniciacijos iš asmens, kuris visuomet nešioja Kṛṣṇą savo širdyje, jis negali būti pakankamai stiprus, kad galėtų išlaikyti Kṛṣṇą savo širdyje.

Dīkā reiškia antrą gimimą

Dīkā vadinama antruoju gimimu, o tas kuris gavo dīkṣą vadinamas dukart gimusiu – dvija. Antrojo gimimo metu dvasinis mokytojas tampa tėvu, o Vedos – motina. Žmogiškos būtybės turi gimti dukart. Vaikas pirma gimsta tėvui ir motinai, ir tada jis vėl gimsta dvasiniam mokytojui ir Vedoms. Pirmą kartą mes gimstame kaip ir visi gyvūnai iš materialių tėvų. Tačiau jei žmogus nori būti civilizuotas, jis turi gimti kaip žmogus. Dvasinis mokytojas yra tikrasis tėvas, kadangi kitą gyvenimą mūsų materialūs tėvai bus kiti, tačiau dvasinis mokytojas išliks gyvenimas po gyvenimo, kol sugrįšime pas Kṛṣṇą, o ir dvasiniame pasaulyje jis mokys mus tiesiogiai tarnauti Kṛṣṇai.

Sanskrito kalba paukščiai taip pat vadinami dvija – dukart gimusiais: pirmą kartą gimsta kiaušinyje, kitą kartą iš jo. Mūsų gyvenimas panašus į neišsiritusių paukščių. Šiame gyvenime mūsų galimybės labai ribotos. Bet jei esame pakankamai sėkmingi sutikti tikrą sādhu (šventąjį) ir gauti iš jo galimybę gimti dar kartą dīkṣos pavidalu, mūsų gyvenimo galimybės išsiplečia toli anapus to, ką galėjome įsivaizduoti būdami materialaus gyvenimo kiaušinyje. Gimę antrą kartą mes galime skraidyti aukštai mūsų dvasinių lūkesčių danguje. Pradėję nuo žemės gyvių, mes galime išmokti skraidyti danguje. Tokia yra dīkṣos ir śikṣos magija.

Dvasinio mokytojo iniciacija pakeičia mokinio gyvenimą

Nārada Munis, ankstesniame gyvenime pabendravęs su išminčiais, ryškiai pasikeitė. Lygiai taip pat iniciacija ir bendravimas su mokytoju pakeičia žmogaus gyvenimą link dvasinio supratimo.

Iniciacija leidžia išsivaduoti iš užterštumo

Jei mokinys inicijuotas ir seka principais, jis greitai išsivaduoja iš materialaus gyvenimo užterštumo. Inicijuotas mokinys atlieka bhajana kriyā procesą - t.y. garbina Viešpatį, laikydamasis reguliuojančių principų: kasdien kartodamas šešiolika maha-mantros ratų, atsisakydamas mėsos, svaigalų, azartinių žaidimų ir palaido sekso. Taip jis bhajana kriyos pagalba išsivaduoja iš materialistiško gyvenimo. Jam nebereikia daugiau vaikščioti į restoranus ar viešbučius, ten ragauti patiekalus su mėsa ar svogūnais, jam nebereikia rūkyti ir gerti kavos. Jis ne tik susilaiko nuo palaido sekso, tačiau netgi vengia lytinio gyvenimo. Jis negaišta savo laiko žaidimams ir spekuliacijoms. Taip galime suprasti, kad šis atsidavęs apsivalė nuo nepageidautinų dalykų.

Iniciacija skirta Hare Kṛṣṇa maha mantrai ir Kṛṣṇos Sąmonei pažadinti

Hare Kṛṣṇa mantros kartojimas yra toks galingas procesas, jog jis nepriklauso nuo oficialios iniciacijos, tačiau jei mokinys inicijuotas ir užsiima pāñcarātrika viddhi (Dievybių garbinimo) procesu, jo Kṛṣṇos sąmonė pabus labai greitai, o jo tapatinimasis su materija sunyks. Hare Kṛṣṇa mantros kartojimas yra yuga dharma – pagrindinis ir svarbiausias procesas šiame amžiuje. Todėl galima sakyti, kad Harināma iniciacija yra svarbesnė. Tačiau be Gāyatrī mantros ir Dievybių garbinimo – veiklos, kurią atlikti galimybę suteikia dīkā – yra labai sunku tyrai kartoti Hare Kṛṣṇa mantrą. Štai kodėl dīkā taip svarbu.

Kṛṣṇa mantra (gāyatrī,gauta dīkṣos metu) padeda pasinaudoti Kṛṣṇa nāma (Kṛṣṇos vardu, t.y. Hare Kṛṣṇa mantra), o Kṛṣṇos vardas mus perkelia į Goloką (Kṛṣṇos planetą dvasiniame pasaulyje). „Śrī Caitanya Caritāmṛtoje“ Mahāprabhu sako, kad jo paties mokytojas jam taip nurodė:

kṛṣṇa-mantra haite habe sasāra-mocana
k
ṛṣṇa-nāma haite pābe kṛṣṇera caraa

„Kartodamas Kṛṣṇa mantrą žmogus išsilaisvins iš saṁsāros (gimimų ir mirčių rato). Kartodamas Kṛṣṇa nāmą jis pasieks Kṛṣṇos pėdas“.

„Bṛhad-bhagavatāmṛtoje“ minima, kaip Gopa Kumaras pasiekęs išsivadavimą nustojo kartoti dīkā mantrą ir toliau siekė Golokos atlikdamas nāma-saṅkīrtaną (giedodamas Hare Kṛṣṇa mantrą) ir medituodamas į Kṛṣṇos žaidimus.

Išsivadavimas, apie kurį kalbama šiame posme vadinamas svarūpa-siddhi. Pasiekus jį suvokiama tikroji savo prigimtis ir gimstama Gokuloje, kur Kṛṣṇa apreiškia savo žemiškus žaidimus. Pasiekus šią pakopą Kṛṣṇa mantra pasitraukia į šalį ir tuomet Kṛṣṇa nāma atveda prie lotosinių Kṛṣṇos pėdų. Taip pasiekus galutinę tobulumo pakopą (vāstu siddhi) žmogus patenka į materialiam pasauliui neregimus Kṛṣṇos žaidimus Golokoje (dvasiniame danguje).

Kad harināma darytų poveikį, ji turi būti gauta iš dvasinio mokytojo

Harināma (pirmos) iniciacijos metu dvasinis mokytojas inicijuoja mokinį į Hare Kṛṣṇa mantros kartojimą. Kad mantra darytų poveikį, ji turi būti gauta iš dvasinio mokytojo. Negalima klausytis švento vardo iš materialisto arba impersonalisto lūpų. Ji turi būti išgirsta iš dvasinio šaltinio, Kṛṣṇos atstovo.

Nors Hare Kṛṣṇa mantra pati savaime jau yra galinga, gauta iš dvasinio mokytojo ji įgauna savo tikrąją galią ir gali transformuoti mokinį į dvasinę asmenybę.

Gavęs įšventinimą (iniciaciją) ir kartodamas Hare Kṛṣṇa mantrą, mokinys gali patirti dvasinę ekstazę. Kṛṣṇa, būdamas atsidavusiojo širdyje atsiskleidžia šiam švento vardo (hari nāma) pavidalu.

Jei žmogus nori suprasti transcendentines Viešpaties ir jo atsidavusiųjų savybes, jis turi būti dukart gimęs.

Norint atlikti vedinius ritualus reikia gauti dvasinio mokytojo įšventinimą

„Śrī Caitanya-caritāmṛta“ Madhya-līlā 15.108 sako:

dvijānām anupetānāṁ/ sva-karmādhyayanādisu
yathādhikāro nāstīha/ syāc copanayanād anu

tathātrādīkṣitānāṁ tu/ mantra-devārcanādiṣu
nādhikāro ‚sty ataḥ kuryād/ ātmānaṁ śiva-saṁstutam

„Net jei žmogus gimė brāhmaṇų šeimoje, jis negali atlikti Vedinių ritualų prieš tai negavęs įšventinimo ir šventos virvelės. Nors ir gimęs brāhmaṇų šeimoje, žmogus tampa brāhmaṇu tik po iniciacijos ir šventos virvelės įteikimo ceremonijos. Negavęs brāhmaṇiškos iniciacijos jis negali tinkamai garbinti šventą vardą.“

Iniciacija (dīkā) reikalinga žmogui, kuris atlieka vedinius ritualus ar nori tinkamai garbinti šventą vardą. Toks bhaktas turi būti inicijuotas į brāhmanus. Netgi jei žmogus gimė brāhmano šeimoje, jis negali atlikti ritualų, kol negavo iniciacijos (vadinamos upanāyana saṁskāra) ir šventos virvelės.

Iniciacija pati savaime nepadaro žmogaus brāhmaṇu

Vaiṣṇava automatiškai tampa brāhmaṇu. Šią idėją palaiko taip pat Sanātana Gosvāmis savo knygoje „Hari-bhakti-vilāsa“, vadovėlyje Vaiṣṇavams. Todėl čia yra aiškiai pasakyta, kad bet kuris žmogus, tinkamai inicijuotas į Vaiṣṇavų judėjimą, tikrai tampa brāhmaṇu, lygiai kaip metalas kaṁsa (bronza) virsta auksu sumaišyta su gyvsidabriu. Bona fide dvasinis mokytojas, vadovaujamas savo autoritetų gali bet ką atvesti į Vaiṣṇavų judėjimą, kad šis natūraliai pasiektų aukščiausią brāhmaṇo padėtį. Śrīla Rūpa Gosvāmis vis dėlto įspėja, kad jei žmogus yra tinkamai inicijuotas bona fide dvasinio mokytojo, jis neturi galvoti, kad tiesiog gavęs įšventinimą jis užbaigė visą savo darbą. Mokinys vis dėlto turi labai atidžiai laikytis visų taisyklių ir nurodymų. Jei priėmęs dvasinį mokytoją ir gavęs iš jo iniciaciją, mokinys nesilaiko atsidavimo tarnystės taisyklių ir nurodymų, jis vėl puola... Kitais žodžiais tariant, vien tik tapęs inicijuotu, mokinys nepakyla iki aukštos klasės brāhmaṇo padėties. Jam taip pat reikia atlikti savo pareigas ir laikytis griežtai reguliuojančių principų.“ („Atsidavimo Nektaras“)

Reikalavimai iniciacijai

Mokinys pasižada atsisakyti nuodėmingo gyvenimo principų

Žmogus negali gauti įšventinimo tol kol neatsisako materialaus gyvenimo principų, ir nesilaiko reguliuojančių principų.

Vaiṣṇavai niekuomet nesuteikia iniciacijos asmenims, kurie nenori ar nėra linkę atsisakyti šių nuodėmingų dalykų. Profesionalai dvasiniai mokytojai priima mokinius ir suteikia jiems iniciaciją be jokių išankstinių reikalavimų. Mokytojas nėra biznierius, kuriam reikia daugybės pasekėjų, jis yra Dievo atstovas. Mokytojui nereikia tokių pigių mokinių.

Atsiduoti Viešpačiui reiškia atsisakyti nuodėmingų veiksmų ir minčių. Nesvarbu, koks nuodėmingas žmogus buvo iki tol, svarbu, kad nuo šiol jis nebegalės to daryti. Kristaus žodžiais tariant: “Eik, ir daugiau nebenusidėk”.

Mokinys iniciacijos metu duoda pažadą. Jis pasižada niekada nevartoti svaigalų, nevalgyti mėsos, nežaisti azartinių žaidimų ir atsisakyti neleistinų lytinių ryšių. Davęs tokius įžadus mokinys yra pasiruošęs sekti śāstrų principais. Šie keturi reguliuojantys principai padeda protingam žmogui išsivaduoti iš nuodėmingo gyvenimo ir grįžti atgal pas Kṛṣṇą.

Niekas neverčia mokinio duoti įžadus, jei jis jaučiasi nepasiruošęs sekti visomis taisyklėmis. Tačiau, jei žmogus laužo savo pažadą, jis nėra vertas dėmesio nei Kṛṣṇos, nei vaiṣṇavų akimis. Todėl mokinys turi siekti iniciacijos tik tuomet, kai pakankamai tvirtai nori ir sugeba laikytis reguliuojančių principų ir kartoti mantrą.

Iniciacijos metu mokinys turi atsižadėti visos nuodėmingos veiklos. Šiame amžiuje kiekvienas žmogus turi nuodėmingų įpročių. Neįmanoma surasti žmogaus, kuris būtų be nuodėmės. Tačiau Viešpats Caitanya pasiryžęs priimti net ir tokias asmenybes, bet su viena sąlyga: gavę iniciaciją jie turi atsisakyti visos nuodėmingos veiklos.

Prabhupāda apie reikalavimus sako:

„Tarptautinėje Krišnos sąmonės Bendrijoje mes ne iš karto inicijuojame mokinius. Šešis mėnesius kandidatas turi lankyti ārati ceremoniją ir paskaitas iš śāstrų, praktikuoti reguliuojančius principus ir bendrauti su kitais atsidavusiais. Kai jis padaro apčiuopiamą pažangą sekdamas puraścaryā-vidhi, vietinės šventyklos prezidentas rekomenduoja jį iniciacijai. Taip nėra, kad kiekvienas staiga gali gauti iniciaciją, nesilaikydamas reikalavimų. Kai bhaktas toliau pažengia, kasdien kartodamas šešiolika ratų Hare Kṛṣṇa mantros ir laikydamasis reguliuojančių principų bei lankydamas paskaitas, dar po šešių mėnesių jis gauna šventą virvelę (brāhmaṇišką įvertinimą).“ („Śrī Caitanya-caritāmṛta“ Madhya-līlā 15.108)

Mokinys pasižada klausyti dvasinio mokytojo

Mokinys pasižada ne vien tik sekti reguliuojančiais principais ir kartoti mantrą. Pagrindinis jo pasižadėjimas yra vykdyti dvasinio mokytojo nurodymus. Net jei mums nepatiktų tai, ką jis sako, privalome tai daryti, kitaip laužome sutartį. Iniciacija tai sutartis, kurią pasirašo abi pusės: mokinys pasižada sekti reguliuojančiais principais, kartoti mantrą, vykdyti mokytojo nurodymus, Mokytojas pasižada atvesti mokinį pas Kṛṣṇą. Jei viena pusė nesilaiko įsipareigojimų, kita pusė nebeprivalo jų laikytis.

Dabartinė sistema ISKCON’e yra tokia: Pirma kandidatai turi palaukti bent 6 mėn., lankyti ārati (apeigas šventykloje) ir paskaitas, laikytis reguliuojančių principų ir bendrauti su kitais bhaktais. Pakankamai pasiruošusius vietos autoritetai gali rekomenduoti dvasiniam mokytojui, kuris leidžia mokiniui kartoti praṇāma mantrą (mokytojo garbinimo mantrą). Praėjus mokytojo nustatytam laikotarpiui, paprastai nemažiau metams, kandidatą, jei šis visą laiką pavyzdingai sekė taisyklėmis, vėlgi autoritetai rekomenduoja dvasiniam mokytojui, kuris suteikia iniciaciją. Vėliau, vėlgi mokytojo nustatyta tvarka, ir griežtai sekdamas taisyklėmis bei mokytojo nurodymais, mokinys gali gauti antrąją iniciaciją ir šventą virvelę. Nors dvasinis mokytojas neprivalo laukti metus ar panašiai, kol galės inicijuoti mokinį, vis dėlto tokius reikalavimus nustatė Śrīla Prabhupāda kandidatams į jo mokinius. Šios sistemos tebesilaikoma ISKCON´e.

Norintis gauti iniciaciją turi nustoti domėtis materialiais malonumais ir pradėti domėtis Absoliučia Tiesa

Į dvasinį mokytoją reikia kreiptis tik tuomet, kai siekiame prašviesėjimo.

Jei žmogus iš tiesų nori gauti iniciaciją, jis turi būti pasiruošęs laikytis celibato, praktikuoti askezes ir kontroliuoti protą ir kūną.

Žmogus negali prašyti įšventinimo sekdamas mada. Jis turi būti tattva jijñāsa - smalsus dvasiniame gyvenime, ir nori prašviesėti šiuose dalykuose.

Dvasinis mokytojas neturi priimti nekvalifikuotų ir nevertų mokinių

Dvasinis mokytojas neturėtų inicijuoti netikusio žmogaus, kuris nenuoširdus, nenori sekti ir paklusti, kuris turi kitokią nei guru nuomonę. Tuo pat metu guru neturėtų būti šališkas vieniems ir priešiškas kitiems dėl jų socialinės padėties ar priklausomybės kokiai nors genčiai. Dvasinis mokytojas neturėtų stengtis padidinti pasekėjų skaičių arba priimti mokinius tam, kad pagerintų savo finansinę situaciją. Dvasinis mokytojas neturėtų vertinti mokinių pagal kilmę, išsilavinimą ar socialinį statusą. Jis turėtų būti lygus visiems, kurie trokšta dvasinių žinių. Jei mokinys yra nuoširdus, dvasinis mokytojas gali priimti net labiausiai puolusią asmenybę ir pakylėti jį iki dvasinio lygmens.

Dvasinio mokytojo ir mokinio abipusis patikrinimas

Prieš sukurdami tarpusavio ryšį, mokinys ir mokytojas turi atidžiai analizuoti vienas kitą. Mokinys turi įsitikinti, kad galės atsiduoti šiai asmenybei. Negalima priimti mokytojo staiga arba iš fanatizmo, nes tai labai pavojinga. Jei mokytojas nėra pakankamai aukšto lygio, mokinys pradės įžvelgti jame trūkumus ir jį įžeidinėti. Taip mokinys užtikrintai degraduos.

Mokytojas taip pat turi stebėti mokinį, ar šis pasiruošęs iniciacijai. Kitaip mokinys nevykdys mokytojo nurodymų ir dėlto kentės. Mokinys turi būti pakankamai smalsus, trokštantis gauti dvasines žinias.

Tokiu būdu stebint vienas kitą užmezgamas ryšys. Mokinys taip pat turi būti tikras, kad šis mokytojas galės jį išvaduoti iš materijos gniaužtų ir patenkinti jo dvasinius poreikius.

Mokytojas taip pat turi patikrinti, ar mokinys turi pakankamai ryžto atsisakyti materialaus gyvenimo patogumų. Pasiekti Kṛṣṇą nėra labai paprastas dalykas. Reikia turėti tvirto pasiryžimo šiam ilgam uždaviniui.

Iniciacijos metu dvasinis mokytojas imasi mokinio karmos ir kenčia dėl mokinių nuodėmingų darbų.

Po mokinio iniciacijos dvasinis mokytojas paima mokinio reakcijas

„Kṛṣṇa paima visas nuodėmingas reakcijas iš žmogaus, kuris atsidavė Jam. Panašiai ir išorinis Kṛṣṇos pasireiškimas, Kṛṣṇos atstovas, veikiantis kaip Aukščiausio Dievo Asmens malonė, paima visus mokinio nuodėmingo gyvenimo rezultatus, kai tik suteikia jam iniciaciją. Todėl, jei mokinys laikosi principų, gautų iš dvasinio mokytojo, jis išlieka tyras ir neužsiteršia materialia infekcija.

Todėl Śrī Caitanya Mahāprabhu teigia, kad dvasinis mokytojas, kuris atstovauja Kṛṣṇą, turi paimti visas nuodėmingas mokinio reakcijas.“ („Śrīmad-Bhāgavatam“ 4.21.31)

Kai dvasinis mokytojas paima mokinio nuodėmingas reakcijas, jo paties dorybingų darbų rezultatai sumažėja

Brāhmaṇa tampa visuomenės dvasininku, kad galėtų pakelti jos lygį. Tas, kuris užima dvasinio mokytojo poziciją, sunaikina yajamānos, to, kurio labui atliekama yajña, nuodėmingas reakcijas. Tokiu būdu šventiko ar dvasinio mokytojo praeityje atliktų dorybingų darbų rezultatai sunyksta.“ („Śrīmad-Bhāgavatam“ 6.7.35)

Dvasinis mokytojas kartais kenčia dėl savo mokinių nuodėmingos veiklos praeityje

Śyāmasundara: Kartą jūs sakėte, kad kartais jaučiate silpnumą ar skausmą dėl savo mokinių nuodėmingos veiklos. Ar gali ligos kilti dėl to? Sukeltos to?

Śrīla Prabhupāda: Matai, Kṛṣṇa sako: ahaṁ tvāṁ sarva-pāpebhyo mokṣayiṣyāmi mā śucaḥ: [BG. 18.66] „Aš išvaduosiu tave iš visų nuodėmingų reakcijų. Nesibaimink.“ Taigi, Kṛṣṇa yra toks galingas, kad gali tuoj pat pasiimti kitų nuodėmes ir iš karto padaryti juos teisuoliais. Bet kai gyva būtybė atlieka vaidmenį Kṛṣṇos vardu, ji taip pat turi imtis atsakomybės už savo mokinių nuodėmingą veiklą. Todėl tapti guru nėra lengvas uždavinys. Matai? Jis turi paimti nuodus ir juos absorbuoti. Taigi, kartais, kadangi jis nėra Kṛṣṇa, kartais atsiranda rūpesčių. Todėl Caitanya Mahāprabhu uždraudė: „Nepriimk daug śiṣyų, daug mokinių.“ Bet pamokslavimo dėlei mes turime priimti daug mokinių, kad galėtume plėsti, net jei mums tenka kentėti. Tai yra faktas. Dvasinis mokytojas turi prisiimti atsakomybę už visą savo mokinių nuodėmingą veiklą. Todėl priimti daug mokinių yra rizikingas užsiėmimas, nebent mokytojas gali sudeginti visas nuodėmes... Jis imasi atsakomybės už visas puolusias sielas. Ši idėja yra taip pat Biblijoje. Jėzus Kristus pasiėmė visas žmonių nuodėmingas reakcijas ir paaukojo savo gyvybę. Tokia yra dvasinio mokytojo atsakomybė. Kadangi Kṛṣṇa yra Kṛṣṇa, Jis yra apāpa-viddha – Jo negali užpulti nuodėmingos reakcijos. Bet gyva būtybė kartais pakliūna į jų įtaką, nes yra tokia maža. Didelė ugnis, maža ugnis. Jei įdėsi didelį daiktą į mažą ugnį, ugnis gali pati užgesti. Tačiau ką beįdėsi į didelę ugnį, viskas bus gerai. Didelė ugnis gali sudeginti bet ką. („Tobuli Klausimai Tobuli Atsakymai“)

Tik galingas dvasinis mokytojas gali priimti daug mokinių

bahu-śiṣya nā kariba - „Negalima priimti gausybės mokinių.“

„Priimti daug mokinių ar pasekėjų yra rizikinga, tam, kuris nepamokslauja. Pagal Śrīla Jīva Gosvāmį, pamokslautojas turi priimti daug mokinių, kad galėtų skleisti Śrī Caitanyos Mahāprabhu judėjimą. Tai rizikinga, nes kai dvasinis mokytojas priima mokinį, jis natūraliai paima mokininio nuodėmingą veiklą ir jos pasekmes. Jei jis nėra labai galingas, jis negali sunaikinti visų savo mokinių nuodėmingų reakcijų. Todėl, jei jis nėra galingas, jis turės patirti pasekmes, nes priimti daug mokinių yra draudžiama.“ („Śrī Caitanya-caritāmṛta“ Madhya-līlā 22.118)

Dvasinis mokytojas kenčia dėl mokinio praeities nuodėmingos veiklos, tačiau Kṛṣṇa neutralizuoja tokias nuodėmingas reakcijas tiems savo tarnams, kurie pamokslauja apie Jo šlovę

Kad neutralizuotų mokinių nuodėmingas reakcijas, dvasinis mokytojas turi sapnuoti blogus sapnus

„Dėl nuodėmingos veiklos naktį mes sapnuojame blogus sapnus, kurie labai vargina. Iš tiesų, Mahārāja Yudhiṣṭhira turėjo pamatyti pragarą, nes truputį nukrypo nuo atsidavimo tarnystės Viešpačiui. Todėl duḥsvapna – blogi sapnai būna dėl nuodėmingos veiklos. Atsidavęs kartais nuodėmingą žmogų priima į mokinius, ir tam, kad neutralizuotų nuodėmingas reakcijas, kurias gauna iš savo mokinio, jis turi sapnuoti blogus sapnus. Nepaisant to, dvasinis mokytojas yra toks gailestingas, kad nors ir sapnuoja blogus sapnus per savo nuodėmingą mokinį, jis vis dėlto prisiima šį vargą, kad išvaduotų Kali-yugos aukas.“ („Śrīmad-Bhāgavatam“ 8.4.15)

Po iniciacijos mokinys neturėtų kelti rūpesčių dvasiniam mokytojui savo nuodėminga veikla.

Ar galima turėti kelis dīkṣā guru?

Kodėl mokinys gali turėti daugelį śikṣā guru ir tik vieną dīkā guru? Rūpa Gosvāmi pradeda vardinti sādhana bhakti elementus tokia tvarka:

guru-pādāśrayas tasmāt kṛṣṇa-dīkṣādi-śikṣaṇam

1.      Priimti dvasinio mokytojo prieglobstį

2.      gauti iš jo dīkṣą (iniciaciją)

3.      gauti iš jo śikṣą (pamokymus).

Taigi, pirmiausia mes stebime guru kurį laiką, o tuo metu jis stebi mus. Po to įvyksta dīkā ir ją vėliau palaiko śikṣā. Nors dīkā ir śikṣā guru tikslas yra vienas, śāstra mums sako, kad jų funkcijos skiriasi. Dīkā guru suteikia mantrą, kurioje sėklos pavidalu yra mūsų ryšys su Kṛṣṇa. Śikṣā guru laisto šią sėklą svarbiais pamokymais.

Klasikiniu atveju dīkā guru ir yra śikṣā guru, ir jis atlieka svarbiausią vaidmenį dvasiniame mokinio gyvenime. Tačiau yra įmanoma, kad śikṣā guru, bus kita asmenybė ir bus svarbesnis mokinio dvasiniame gyvenime nei dīkā guru, ypač, jei śikṣā guru labiau kvalifikuotas nei dīkā. Pavyzdys - Bhaktivinodos Ṭhākuros gyvenimas. Jo śikṣā guru – Jagannātha dasa Babaji atliko žymiai svarbesnį vaidmenį nei dīkā guru – Bipina Bihari Gosvāmis.

Dīkā guru yra Madana-Mohana Dievybės pasireiškimas, kadangi jis dīkṣos pavidalu suteikia žinojimą apie ryšį (sambandha-jñāną), kurį atstovauja Madana Mohana. Į Sambandha-jñāną įeina orientacija į Gaudīya vaiṣṇavų metafizinę pasaulėžiūrą, o taip pat dīkā mantra. Dalis šios pasaulėžiūros yra suvokimas apie asmeninį ryšį su Kṛṣṇa. Vėlgi tai atskleidžia mantra. Tokiu būdu mantros suteikimas lyginamas su sėklos sodinimu. Sėkla yra viena ir jos nereikia sodinti du kartus.

Tačiau sėklą reikia prižiūrėti ir tam yra reikalinga śikṣā. Śikṣā guru yra Govindadevos, abhidheya-jñānos (žinojimo apie sėklos kultivavimą) Dievybės pasireiškimas. Sambandha-jñāna reiškia pažiūrų orientaciją, o abhidheya-jñāna reiškia tai, kas natūraliai seka iš orientacijos: veikla, kuri vadinama bhakti.

Sambandha yra statiška, o abhidheya yra dinamiška. Pavyzdžiui: kas yra pasaulis, kas yra jīva, kas yra Dievas ir kaip jie tarpusavyje susiję, visa tai nesikeičia. Tai yra sambandha-jñāna. Kaip atlikti bhakti, remiasi vienu principu, bet turi daugybę detalių.

Abu guru yra tapatūs ta prasme, kad abu jie pilnai atstovauja Kṛṣṇą. Madana-mohana ir Govindajī yra tas pats Kṛṣṇa. Tačiau šie guru skiriasi priklausomai nuo jų funkcijų. Dīkā guru funkcija yra viena - jis suteikia mantrą. Śikṣā guru funkcija daugialypė: jis duoda nurodymus. Śikṣā guru laisto vieną sėklą ir daugiau nei vienas śikṣā guru gali šią funkciją atlikti.

Śrīla Bhakti Rakṣaka Śrīdhara Deva Gosvāmis taip aprašo mantros suteikimą: „Lygiai taip pat kaip homeopatinės piliulės išorinis apvalkalas negali parodyti, kokie vaistai yra viduje, taip ir su garsu – su Kṛṣṇos vardu. Tas, kuris duoda šį vardą, jo valia slypi garse. Taigi, Kṛṣṇa iš šventojo lūpų ir Kṛṣṇa iš paprasto žmogaus lūpų nėra tas pats. Visa idėja apie šį garsą yra tai, iš kur šis garsas ateina, kur jo šaltinis? Ar tai Vaikuntha, ar Goloka Vṛndāvana? Kokia rasa, koks santykis jame glūdi ir t.t.? Po truputį šis garsas nukels jus ten, į tą vietą. Garsas, vaikuṇṭha-nāma-grahaṇam, vardas turi ateiti iš beribio pasaulio, o ne iš kitokio, materialaus šaltinio.“

Jei mokinys mato, kad jo śikṣā guru yra svarbesnis nei jo dīkā guru, jam nėra jokio poreikio palikus savo dīkā guru gauti iniciaciją pas śikṣā guru. Iniciacija vyksta vieną kartą. Tiesa, jei pasirodo, kad dīkā guru buvo apsimetėlis, materialistas, impersonalistas, ar pavydus žmogus, siekiantis šlovės ir naudos, reikia laikyti, kad iniciacijos (dīkṣos) nebuvo ir suradus tinkamą šventą asmenybę prašyti jo įšventinimo. Tai nėra laikoma re-iniciacija arba pakartotinu įšventinimu.

Ar iniciacija yra tik formalus procesas?

Tam tikra prasme iniciacija yra santykių tarp guru ir mokinio formalizavimas, pripažįstant, jog kažkas tarp jų jau vyksta. Lygiai taip pat ir santuoka formalizuoja santykius, kurie buvo jau prieš tai. Tačiau, formalioje ceremonijoje vyksta ir tai, kas labai svarbu: mokinys duoda įžadus, o mokytojas perduoda jam mantrą. Nors ceremonija gali būti tik formalumas, mantros perdavimas toks nėra. Tai yra esminis dalykas. Esmė, glūdinti šiame veiksme priklauso nuo guru suvokimo lygio ir nuo mokinio atsidavimo. Lygiai taip pat kaip śikṣos (pamokymų) galia priklauso nuo to, kaip mokytojas šiuos pamokymus suvokia pats, taip ir dīkṣos galia priklauso nuo to, kaip dīkā guru suvokia mantrą, kurią perduoda mokiniui. Pavyzdžiui, jei žmogus pabuvojo Indijoje, jis gali kalbėti apie ją žymiai patraukliau, nei aprašyta kelionių brošiūroje. Jis ne tik galės perteikti savo patirtus įspūdžius, bet pati jo kalbėjimo kokybė bus aukštesnė, nei to, kuris apie Indiją žino tik teoriškai.

Śrīla Śrīdhara Deva Gosvāmis kalba apie guru dvasinės patirties perdavimą mantros pagalba: „Išoriškai mes negalime suprasti, kokia galia yra šioje mantroje. Mes negalime suprasti, kas tai yra. Tik tas žmogus (guru), kuris suteikia mantrą, jo realizacija – tai yra galia garse.“

Todėl iniciacijos suteikimas reikalauja realizacijos, brahma niṣṭham. Dar daugiau: iniciacijai reikalinga derlinga dirva, todėl guru prieš suteikdamas mantrą turi kultivuoti mokinio širdį. Mantra turi būti perduodama tikinčiai sielai, o ne bet kam.

Śrī Caitanya Mahāprabhu aiškino Sanatana Gosvāmiui, kad iniciacija yra atsidavimo procesas, pasibaigiantis, kai mokinys suvokia savo kokybinę vienovę su Kṛṣṇa. Tuo metu mokinio sādhaka-deha (kūnas, kuriuo atliekama atsidavimo tarnystė) yra sudvasinamas ir mokinys vis labiau ir labiau gali jį suvokti. Taigi, reikia laiko, kol užsibaigs dīkṣos procesas ir jam pasibaigus, mokinys visiškai suvoks savo ryšį su Kṛṣṇa. Taip jam atsiveria kelias į spontanišką atsidavimo tarnystę ir toliau į bhāva-bhakti – visiškai dvasinę meilės tarnystę Kṛṣṇai. Žinoma, visa tai galėtų įvykti per akimirką, kai suteikiama mantra, kaip atsitiko kai kuriems Mahaprabhu palydovams, bet mums šis iniciacijos procesas gali užtrukti.

Ar dīkṣā išsklaido visas abejones?

Svarbūs pamokymai (śikṣā) seka po dīkṣos ir taip išsklaidomos abejonės. Bet abejones labiau nei śikṣā išsklaido patirtis. Mes norime apčiuopiamos dvasinės patirties, kylančios pritaikius dvasinėje praktikoje śikṣą, kurią gavome iš mokytojų.

Dvasinė praktika nėra grynai racionalus veiksmas. Nors yra racionalu rekomenduoti užsiimti dvasine praktika, tačiau pats šis veiksmas yra transracionalus. Tokiu būdu jame, kaip ir suteiktoje mantroje, slypi magija. Mantros magija slepia savyje nematomu būdu guru perduodamą šios mantros patirtį. Tai yra dalijimosi, meilės veiksmas, kurį motyvuoja tik nuoširdus gailestingumas ir niekas kitas. Tai nėra verslas. Gailestis yra motyvas, liepiantis perduoti mantrą mokiniui. Nors gali būti protinga rodyti gailestį kitiems, pats gailestingumo veiksmas nėra intelekto funkcija.

Magija taip pat slypi mantros veikime. Tai ką išmokstame iš śikṣos, padeda nuoširdžiai praktikuoti mantros kartojimą. Śraddhos (tikėjimo), śaraṇāgati (atsidavimo) ir mantra dhyānos (meditacijos) dėka, kai jie atliekami pasiaukojimo ir užsimiršimo meilėje dvasia (svaha), mantra magiškai atskleidžia visa tai, kas joje glūdi. Jei ką nors pakankamai mylite, jis atskleis jums visas savo paslaptis.

Net ir materialia prasme atidavimo veiksmas mistiškai atsilygina. Kai mes atiduodame, tuo pat metu gauname. Tačiau to, ką gauname atiduodami, negalime pasilaikyti sau ar parodyti kitiems ar net tinkamai aprašyti. Tai, kad mes kažką gauname duodami, pastebima iš mūsų pasitenkinimo ir entuziazmo, su kuriuo bandome papasakoti apie savo patirtį. Tačiau protas mums nesufleruoja, kad atiduodami gausime. Tai yra gyvenimo magija. Visas pasaulis sukasi apie svaha.

KLAUSIMAI

1.      Trumpai apibūdinkite kas tai yra dīkā.

2.      Kokios yra iniciacijos formos? Koks skirtumas tarp jų?

3.      Kuri iš dviejų iniciacijų yra svarbesnė ir kodėl?

4.      Kodėl reikia gauti iniciaciją iš dvasinio mokytojo?

5.      Ar galima pasiekti Kṛṣṇą be iniciacijos?

6.      Ar užtenka gauti iniciaciją, kad taptum brāhmaṇu?

7.      Kodėl iniciacija vadinama antruoju gimimu?

8.      Kada bhaktas gali tikėtis gauti pirmą ir antrą iniciacijas?

9.      Išvardinkite būtiniausius reikalavimus pirmai iniciacijai.

10.  Kodėl mokinys iki iniciacijos turi tikrinti dvasinį mokytoją?

11.  Kodėl dvasinis mokytojas turi tikrinti būsimą mokinį?

12.  Kas vyksta, jei mokinys po iniciacijos nenutraukia nuodėmingos veiklos?

13.  Kodėl Caitanya Mahāprabhu neleido priimti daugiau kaip dvylika mokinių.

14.  Ar galima turėti kelis dīkṣā guru?

15.  Ar iniciacija yra formalumas?

16.  Ar gavęs iniciaciją mokinys atsikrato visų abejonių?