DĪKṢĀ - INICIACIJA
Trumpai apie
temą
Žodis iniciacija (lot.
initiatio) reiškia
įšventinimą arba kokio nors proceso sužadinimą.
Žodis iniciacija susijęs su lotynų kalbos
veiksmažodžiu initio-
pradedu. Tokiu būdu iniciacija reiškia pradžią. Gaudīya vaiṣṇavams
iniciacija reiškia dvasinio gyvenimo pradžią, bet jokiu
būdu ne pabaigą arba tikslą.
Vaiṣṇavų literatūroje
iniciacija vadinama žodžiu dīkṣā. Dīkṣā reiškia mokinio
įšventinimą (iniciaciją) į transcendentinio
pažinimo procesą (divya
jñāna), kurio pagalba žmogus išsivaduoja nuo
materialaus užsiteršimo.
Skiriamos dvi iniciacijos
rūšys:
a) bhāgavata dīkṣā arba harināma dīkṣā – pirmoji iniciacija, kai
dvasinis mokytojas įgalina mokinį kartoti Kṛṣṇos
vardą - Hare Kṛṣṇa mantrą ir suteikia jam šios
mantros galią.
b) pāñcarātrika
dīkṣā arba mantra dīkṣā – antroji iniciacija, kurios metu
mokytojas įgalina mokinį kartoti gopala
mantrą, kāma
gāyatrī, kitas gāyatrī
mantras, o taip pat garbinti Dievybes
ir atlikti aukų atnašavimus bei kitus ritualus.
Kṛṣṇa
mantra (pāñcarātrika
dīkṣā) suteikia išsivadavimą (saṁsāra mocana), o Kṛṣṇa nāma (harināma
dīkṣā) atveda prie Kṛṣṇos
pėdų (kṛṣṇera
caraṇa).
Kokia iniciacijos
prasmė?
·
Tikrasis
ryšys su Kṛṣṇa nustatomas bona fide dvasinio mokytojo iniciacijos (dīkṣos) metu. Be
iniciacijos, ryšys su Kṛṣṇa niekuomet ir neatsiras.
·
Negavus
dvasinio mokytojo įšventinimo, visa atsidavimo tarnystės veikla
yra tuščia. Tas, kuris neturi iniciacijos, gali vėl pulti į
gyvuliškas gyvybės formas.
·
Iniciacija
simbolizuoja sambandhą –
ryšio su Kṛṣṇa pradžią. Ji leidžia
praktikuoti abhidheyą –
atsidavimo tarnystę Kṛṣṇai. Iniciacija nėra
tikslas, kurio turi siekti atsidavęs. Tikslas yra meilė Dievui.
·
Dvasinis
mokytojas inicijuodamas mokinį į Hare Kṛṣṇa mantros kartojimą išvaduoja
jį iš māyos
gniaužtų. Kartodamas šią mantrą žmogus gali pažadinti savo
miegančią sąmonę.
·
Iniciacija
ir sekimas mokytojo nurodymais yra vaidhi
sādhana bhakti (taisyklėmis reguliuojamos atsidavimo
tarnystės) elementas. Dīkṣā yra viena iš devynių
atsidavimo tarnystės pakopų. Iš pradžių -
tikėjimas, po kurio seka bendravimas su dvasiniu mokytoju. Po to mokinys
gauna įšventinimą iš dvasinio mokytojo ir, mokytojui
prižiūrint, laikosi reguliuojančių principų. Taip jis
išsivaduoja nuo visų nepageidautinų įpročių ir
įsitvirtina atsidavimo tarnystės kelyje. Po to jis išsiugdo
skonį ir prisirišimą.
·
Iniciacija
priartina mokinį prie dvasinio mokytojo, padeda suprasti mokytojo
širdį ir misiją.
·
Norint
atrasti savo širdyje Kṛṣṇą, reikia gauti
įšventinimą iš asmens, kuris jau turi Kṛṣṇą.
Negavus iniciacijos iš asmens, kuris savo širdyje visuomet
nešioja Kṛṣṇą, nepavyks išlaikyti Kṛṣṇos savo širdyje.
·
Dīkṣā vadinama antruoju, dvasiniu gimimu, o
tas kuris gavo dīkṣą
vadinamas dukart gimusiu – dvija.
Antrojo gimimo metu dvasinis mokytojas tampa tėvu, o Vedos – motina.
·
Inicijuotas
mokinys, sekantis reguliuojančiais principais, greitai išsivaduoja
iš materialaus gyvenimo užterštumo.
·
Inicijuotas
mokinys, užsiimantis pāñcarātrika
viddhi (Dievybių garbinimu), greitai pažadins savo Kṛṣṇos
sąmonę ir nustos tapatinti save su materija.
·
Kad
Hare Kṛṣṇa mantra
darytų poveikį, ją reikia gauti iš dvasinio mokytojo.
·
Norint
atlikti vedinius ritualus ir garbinti Dievybes reikia gauti dvasinio mokytojo
įšventinimą dīkṣą.
Reikalavimai iniciacijai
·
Mokinys
privalo pasižadėti atsisakyti nuodėmingo gyvenimo ir laikytis
keturių reguliuojančių principų: nevalgyti mėsos,
žuvies, kiaušinių; nevartoti jokių svaigalų ar
kvaišalų; nežaisti azartinių žaidimų ir
atsisakyti neleistinų lytinių ryšių.
·
Mokinys
pasižada klausyti dvasinio mokytojo ir vykdyti visus jo nurodymus.
·
Mokinys
turi nustoti domėtis materialiais malonumais.
·
Mokinys
turi domėtis Absoliučia Tiesa.
Dvasinio mokytojo ir
mokinio abipusis patikrinimas
Dvasinė
iniciacija yra sutartis tarp dvasinio mokytojo ir mokinio: mokinys
įsipareigoja vykdyti dvasinio mokytojo nurodymus, o šis
įsipareigoja atvesti nuoširdų mokinį pas Kṛṣṇą.
Todėl
prieš iniciaciją
mokinys privalo tikrinti savo dvasinį mokytoją, kad
įsitikintų jo nepriekaištingu charakteriu, jo elgesiu ir
gebėjimu pažadinti Kṛṣṇos
sąmonę kituose.
Mokinys
taip pat privalo įsitikinti, kad galės atsiduoti dvasiniam mokytojui
ir jam paklusti.
Mokytojas
privalo patikrinti savo mokinį, ar šio dvasiniai ketinimai yra rimti;
ar jis gali sekti atsidavimo tarnystės taisyklėmis ir apribojimais,
ar jis domisi transcendencijos klausimais ir ar jis sugebės paklusti
mokytojui.
Ar mokytojas kenčia
dėl mokinio nuodėmingos veiklos?
Po
iniciacijos dvasinis mokytojas paima mokinio reakcijas, todėl
nuoširdus mokinys gali greitai progresuoti Kṛṣṇos sąmonėje. Tačiau, jei
mokinys nėra nuoširdus ir grįžta prie nuodėmingos
veiklos, dvasiniam mokytojui tenka kentėti dėl jo nuodėmingos
veiklos reakcijų.
Jei
mokytojas nėra stiprus pamokslautojas, jis neturėtų priimti daug
mokinių, kad jų nuodėmių našta neprislėgtų
jo paties. Tačiau galingas pamokslautojas privalo priimti daug
mokinių, kad skleistų Viešpaties Caitanyos judėjimą.
Tokiam guru Kṛṣṇa neutralizuos visas nuodėmes.
Todėl
po iniciacijos mokinys neturėtų kelti rūpesčių
dvasiniam mokytojui savo nuodėminga veikla. Jis neturėtų versti
savo mokytoją sapnuoti blogus sapnus.
Ar galima turėti kelis
dīkṣā guru?
Dīkṣā guru suteikia mantrą, kurioje sėklos pavidalu yra mūsų
ryšys su Kṛṣṇa. Śikṣā
guru laisto šią sėklą svarbiais pamokymais. Sėklą
galima pasodinti tik vieną kartą ir tik viena asmenybė tai
padaro, tačiau laistyti ją reikia reguliariai ir ją laistyti
gali ne vienas asmuo.
Ar iniciacija yra
formalumas?
Iniciacija be abejo yra
santykių tarp guru ir mokinio formalizavimas, pripažįstantis,
jog kažkas tarp jų jau vyksta. Šioje ceremonijoje vyksta tai,
kas labai svarbu: mokinys duoda įžadus, o mokytojas perduoda jam
mantrą. Nors ceremonija gali būti tik formalumas, mantros perdavimas
toks nėra. Tai yra esminis dalykas.
Ar iniciacija
išsklaido abejones?
Svarbūs pamokymai (śikṣā) seka po dīkṣos ir taip
išsklaidomos abejonės. Bet abejones labiau nei śikṣā išsklaido patirtis. Ši patirtis
įgyjama rimtai praktikuojant atsidavimo tarnystę ir pasiekus bhakti samādhi – patekus į Kṛṣṇos
žaidimus.
Plačiau apie temą
Kas yra iniciacija?
Žodis iniciacija (lot.
initiatio) reiškia
įšventinimą arba kokio nors proceso sužadinimą.
Žodis iniciacija susijęs su lotynų kalbos
veiksmažodžiu initio-
pradedu. Tokiu būdu iniciacija reiškia pradžią.
Gaudīya vaiṣṇavams iniciacija reiškia dvasinio gyvenimo
pradžią, bet jokiu būdu ne pabaigą arba tikslą.
Kas yra dīkṣā?
Śrīla
Jīva Gosvāmis “Bhakti sandarbhoje” paaiškina žodį dīkṣą:
divyaṁ jñānaṁ
yato dadyāt kuryāt pāpasya saṅkṣayam
tasmāt dīkṣeti sā proktā deśikais tattva-kovidaiḥ
“Dīkṣā
yra procesas, kuriuo eidamas žmogus gali pažadinti
savo transcendentinį žinojimą ir sunaikinti nuodėmingos
veiklos sukeltas pasekmes. Asmenybės, patyrusios
apreikštųjų šventraščių studijose, vadina
šį procesą - dīkṣā.”
(„Caitanya Caritāmṛta“ Madhya 15.108)
Dīkṣā iš tikrųjų reiškia
mokinio įšventinimą (iniciaciją) į
transcendentinio pažinimo procesą, kurio pagalba žmogus
išsivaduoja nuo materialaus užsiteršimo. („Caitanya
Caritāmṛta” Madhya 4.111)
Dvi dīkṣos rūšys
bhāgavata dīkṣā – reiškia harināma dīkṣą – pirmą iniciaciją,
kai dvasinis mokytojas įgalina mokinį kartoti Kṛṣṇos
vardą (kṛṣṇa nāma arba hari nāmą) - Hare Kṛṣṇa mantrą ir suteikia šios mantros potencialą. Bhāgavata dīkṣā tolesniame dvasiniame gyvenime taip
pat reiškia spontaniško potraukio Kṛṣṇai kelią
(rāga-mārga);
pāñcarātrika dīkṣā – reiškia mantra dīkṣą – antrą iniciaciją, kurios
metu mokytojas įgalina mokinį kartoti gopala mantrą, kāma
gāyatrī, kitas gāyatrī
mantras, o taip pat garbinti Dievybes
ir atlikti aukų atnašavimus bei kitus ritualus. Ši pāñcarātrika dīkṣā
įšventina mokinį į pāñcarātrika
viddhi - procesą, kuris pakeičia vaidika-viddhi –
vedinį procesą, kuriame dvasinė kvalifikacija nusprendžiama
pagal kilmę ir kitus atributus.
„Hari-bhakti-vilāsa“
(1.194) pateikia tokį argumentą:
tāntrikeṣu ca mantreṣu
dīkṣāyāṁ yoṣitām api
sādhvīnām adhikāro ‚sti
śūdrādīnāṁ ca sad-dhiyām
„Śūdros ir moterys, jei jie
dorybingi ir nuoširdžiai nori suprasti Absoliučią
Tiesą, yra kvalifikuoti gauti iniciaciją į pāñcarātrika-mantras.“
„Caitanya
Caritāmṛta“ sako, kad Kṛṣṇa mantra (pāñcarātrika
dīkṣā) suteikia išsivadavimą (saṁsāra mocana), o Kṛṣṇa nāma (bhagavata dīkṣā) atveda prie Kṛṣṇos
pėdų (kṛṣṇera
caraṇa).
Kaip
tarpusavyje susiję Kṛṣṇa nāma ir Kṛṣṇa mantra paaiškina Bhakti Rakṣaka Śrīdhara Deva
Gosvāmis:
„Šventas
Kṛṣṇos Vardas yra didesnis ratas. Jis driekiasi nuo
aukščiausio iki žemiausio taško. Mantros ratas yra mažesnis, didesniojo viduje. Mantra negali pasiekti žemiausio
taško. Šventas Vardas gali pasiekti ir pačią
žemiausią padėtį. Mantra
atveria duris į išsivadavimą, o tuomet šventas Vardas
neša mus toliau. Tokia mūsų ryšio su mantra ir su Vardu prigimtis. Vardas nusidriekia iki
žemiausios padėties, iki caṇdālų
(mėsėdžių) ir yavanų
(vakariečių). Kiekvienas gali gauti Vardą, bet ne kiekvienas
tinkamas mantrai. Tik po to, kai
žmogus pasiekė tam tikrą išsivystymo pakopą, jam gali
būti suteikta mantra. O mantros jurisdikcija baigiasi, kai
pasiekiamas išsivadavimas.“
Harināma iniciacija yra būtina, nes be jos
neįmanoma pasiekti Kṛṣṇa
premos (meilės Kṛṣṇai).
Antroji iniciacija be pirmosios taip pat neduos savo rezultato, nes akivaizdu,
kad be pirmos iniciacijos ir atitinkamos praktikos, mokinys neturės
kvalifikacijos kartoti Kṛṣṇa mantrą (gāyatrī),
ir todėl nepasieks jos teikiamo rezultato – išsivadavimo.
Iniciacijos
būtinumas ir prasmė
Tikrasis ryšys su Kṛṣṇa
nustatomas bona fide dvasinio mokytojo iniciacijos (dīkṣos) metu.
Šis
ryšys nustatomas per mokytoją, kuris yra tiesioginis Kṛṣṇos
atstovas mokinių sekoje. Ryšio su mokytoju užmezgimas vadinamas
iniciacija. Be bona fide mokytojo iniciacijos, ryšio su Kṛṣṇa
niekuomet ir neatsiranda. Dīkṣā yra dvasinio mokytojo malonės
išraiška, o be mokytojo malonės neįmanoma įgyti Kṛṣṇos
malonės:
yasya prasādād
bhagavat-prasādo
yasyāprasādān na gatiḥ kuto ’pi…
Ar
gali žmogus be iniciacijos gauti Kṛṣṇos malonę?
Taip gali. Jei nuoširdžiai praktikuos atsidavimo tarnystę pagal
taisykles ir śāstrų
nurodymus ir stengsis patenkinti Kṛṣṇą ir
nuoširdžiai stengsis tyrai kartoti Hare Kṛṣṇa maha mantrą, Kṛṣṇa
suteiks jam savo malonę, ir atsiųs bona fide dvasinį
mokytoją.
Pagal
vaiṣṇavų reguliuojamus principus bhaktas turi gauti du įšventinimus: Harināma iniciaciją ir brāhmaṇišką iniciaciją. Pirmos
iniciacijos metu dvasinis mokytojas suteikia galią kartoti Hare Kṛṣṇa
mantrą. Antrasis įšventinimas (mantra dīkṣā) dar labiau priartina mokinį prie
guru ir suteikia galimybę garbinti Kṛṣṇą
medituojant į Jo pavidalą gāyatrī
mantros forma.
Kuri
iniciacija yra svarbesnė, pirmoji ar antroji? Harināma dīkṣā yra pati
svarbiausia. Be Harināmos niekas
negali pasiekti Kṛṣṇa-premos. Advaita Ācārya
pirmasis pradėjo duoti harināmą
dīkṣą. Jis tai
darė sekdamas Caitanyos Mahāprabhu valia. Vieną dieną
mažasis Nimāi ( Śrī Caitanya Mahāprabhu) atsisakė
gerti pieną iš Motinos Śacī krūties. Śrī
Advaita Ācārya nusprendė, jog Śacī turi gauti
iniciaciją į Hare Kṛṣṇa mahā-mantrą. Advaita Ācārya suteikė jai
šią iniciaciją ir tuomet patenkintas Nimāi vėl
pradėjo gerti motinos pieną.
Esminis dalykas čia yra tai, kad
kiekvienas turi būti inicijuotas į Hare Kṛṣṇa
mantros giedojimą. Kitas
dalykas yra tai, kad mes galime imti maistą tik iš tinkamai
inicijuotų.
Bhaktisiddhanta Sarasvatī Ṭhākuros
laikais mantra dīkṣā
ir bhajana marga (spontaniško
garbinimo kelias, siddha praṇālī)
buvo stipriai susiję. Todėl žmonės manė, kad negavus
dīkṣā mantros
tam tikroje mokytojų sekoje, jie negalės eiti spontaniškos
meilės Dievui keliu (rāga marga). Bhaktisiddhanta
matė vykstančią prekybą mantromis,
todėl prieštaraudamas tam pabrėžė harināmos svarbą. Vis dėlto savo mokiniams jis
suteikdavo ir mantra-dīkṣā.
ISKCONe,
jei mokinys tobulėja, jis natūraliai gauna abu
įšventinimus.
Be
dvasinės iniciacijos atsidavimo tarnystės veikla neturi vertės
„Hari-bhakti-vilāsa“
(2.6) cituoja tokį nurodymą iš „Viṣṇu-yāmalos“:
adīkṣitasya vāmoru kṛtaṁ
sarvaṁ nirarthakam
paśu-yonim avāpnoti dīkṣā-virahito janaḥ
“Tol
kol žmogus neturi bona fide dvasinio mokytojo
įšventinimo, visa jo atsidavimo tarnystės veikla yra
tuščia. Žmogus, kuris nėra tinkamai inicijuotas gali
vėl pulti į gyvuliškas gyvybės formas.”
Nors
Kṛṣṇa sako, kad stojęs į bhakti yogos kelią žmogus nieko nepraranda ir
išsivaduoja nuo pačios didžiausios baimės, nereikia
piktnaudžiauti tokiais pažadais, nes galime sulaukti Bharata Mahārājo
likimo).
„Hari-bhakti-vilāsa“
(2.10) toliau cituoja:
ato guruṁ praṇamyaivaṁ
sarva-svaṁ vinivedya ca
gṛhṇīyād vaiṣṇavaṁ mantraṁ
dīkṣā-pūrvaṁ vidhānataḥ
“Kiekvienos
žmogiškos būtybės pareiga yra atsiduoti bona fide dvasiniam mokytojui.
Atiduodamas jam viską: kūną, protą ir intelektą – jis
turi gauti iš jo Vaiṣṇava
iniciaciją.”
“Bhakti-sandarbha”
(298) pateikia citatą iš “Tattva-sāgara”:
yathā kāñcanatāṁ
yāti kāṁsyaṁ rasa-vidhānataḥ
tathā dīkṣā-vidhānena dvijatvaṁ jāyate nṛṇām
“Cheminėmis
manipuliacijomis žalvaris paverčiamas į auksą, palietus
jį gyvsidabriu, panašiai ir žmogus, tinkamai
įšventintas, gali įgyti brāhmaṇo
savybes.”
Iniciacijos tikslas
Iniciacija reiškia
pradžia. Bet ji tęsiasi ir toliau po įšventinimo.
Iniciacija yra sambandha – ryšio
užmezgimas. Ji sudaro galimybę – abhidheyai
– užmezgus ryšį tarnauti Kṛṣṇai. Tokiu
būdu iniciacija yra pradžia, kuri nurodo į tęsinį.
Iniciacija nėra tikslas, kurio turi siekti atsidavęs. Iniciacija
nėra prestižo klausimas. Iniciacija skirta tiems, kurie nori
nuoširdžiai eiti toliau dvasinio tobulėjimo keliu.
Dvasinis mokytojas išvaduoja
savo mokinį iš māyos
gniaužtų inicijuodamas jį į Hare Kṛṣṇa mantros kartojimą. Tokiu būdu žmogus
gali atgaivinti savo miegančią sąmonę, kartodamas šią
mantrą. Kitais
žodžiais tariant dvasinis mokytojas atgaivina mokinio
sąmonę taip, kad jis galėtų garbinti Viešpatį Kṛṣṇą.
Vėliau antra iniciacija suteikia galimybę atsidavusiam kartoti gāyatrī mantrą, kuri
atveria dvasinį Kṛṣṇos pavidalą dvasiniame
pasaulyje. Turintis dīkṣą
bhaktas gali garbinti Dievybes,
atlikti ritualus ir tokiu būdu dar labiau apvalyti savo sąmonę
ir jusles. Toks yra iniciacijos, dīkṣos
tikslas. Iniciacija reiškia gauti tyras žinias apie dvasinę
sąmonę.
Dīkṣā ir vaidhi
sādhana bhakti
Iniciacija ir sekimas
mokytojo nurodymais yra vaidhi sādhana bhakti (taisyklėmis reguliuojamos atsidavimo
tarnystės) elementas. Dīkṣā yra viena iš devynių
atsidavimo tarnystės pakopų. Iš pradžių -
tikėjimas, po kurio seka bendravimas su dvasiniu mokytoju. Po to mokinys
gauna įšventinimą iš dvasinio mokytojo ir, mokytojui prižiūrint,
laikosi reguliuojančių principų. Taip jis išsivaduoja nuo
visų nepageidautinų įpročių ir įsitvirtina
atsidavimo tarnystės kelyje. Po to jis išsiugdo skonį ir
prisirišimą. Toks yra vaidhi sādhana bhakti -
reguliuojamos atsidavimo tarnystės kelias.
Iniciacija priartina prie
dvasinio mokytojo (upanīti)
Ceremonija, atliekama
inicijuojant mokinį į dvasinio mokslo studijas, vadinama upanīti, arba veiksmas
priartinantis prie mokytojo. Tas, kurio negalima pritraukti prie dvasinio
mokytojo negali turėti šventos virvelės ir todėl jis prilygsta
šudrai. Bona fide dvasinis mokytojas imasi atsakomybės už
savo mokinius, moko juos vedinių žinių ir visų
vingrybių ir duoda jiems antrąjį gimimą.
Norint atrasti Kṛṣṇą
savo širdyje, reikia gauti įšventinimą iš asmens,
kuris jau turi Kṛṣṇą.
Bhaktivinode
Ṭhākura dainavo:
kṛṣṇa se tomāra,
kṛṣṇa dite pāro,
tomāra śakati āche
āmi to’ kāṅgala, ‘kṛṣṇa’ ‘kṛṣṇa’
boli’,
dhāi tava pāche pāche”
“Kṛṣṇa
yra tavo ir tu turi galią duoti jį kam panorėsi. Aš esu
vargšas ir pasigailėtinas žmogus, bėgantis paskui tave ir
šaukiantis: “Kṛṣṇa, Kṛṣṇa”.
Vasudeva
inicijavo savo žmoną Devakī ir tokiu būdu Kṛṣṇa
iš jo proto persikėlė į Devakī širdį. Devakī
gavusi iniciaciją tapo dar gražesnė, nešiodama savyje
Viešpatį Kṛṣṇą, pirminę visa ko
sąmonę. Kṛṣṇa buvo perkeltas ne įprastu
žmogišku keliu, o dīkṣos - iniciacijos
pagalba. Taip pabrėžiama
iniciacijos svarba. Kol žmogus negauna iniciacijos iš asmens, kuris
visuomet nešioja Kṛṣṇą savo širdyje, jis
negali būti pakankamai stiprus, kad galėtų išlaikyti Kṛṣṇą
savo širdyje.
Dīkṣā reiškia antrą
gimimą
Dīkṣā vadinama antruoju gimimu, o tas kuris
gavo dīkṣą vadinamas
dukart gimusiu – dvija. Antrojo
gimimo metu dvasinis mokytojas tampa tėvu, o Vedos – motina. Žmogiškos
būtybės turi gimti dukart. Vaikas pirma gimsta tėvui ir motinai,
ir tada jis vėl gimsta dvasiniam mokytojui ir Vedoms. Pirmą
kartą mes gimstame kaip ir visi gyvūnai iš materialių
tėvų. Tačiau jei žmogus nori būti civilizuotas, jis
turi gimti kaip žmogus. Dvasinis mokytojas yra tikrasis tėvas,
kadangi kitą gyvenimą mūsų materialūs tėvai bus
kiti, tačiau dvasinis mokytojas išliks gyvenimas po gyvenimo, kol
sugrįšime pas Kṛṣṇą, o ir dvasiniame pasaulyje
jis mokys mus tiesiogiai tarnauti Kṛṣṇai.
Sanskrito kalba
paukščiai taip pat vadinami dvija
– dukart gimusiais: pirmą kartą gimsta kiaušinyje, kitą
kartą iš jo. Mūsų gyvenimas panašus į
neišsiritusių paukščių. Šiame gyvenime
mūsų galimybės labai ribotos. Bet jei esame pakankamai sėkmingi
sutikti tikrą sādhu
(šventąjį) ir gauti iš jo galimybę gimti dar
kartą dīkṣos
pavidalu, mūsų gyvenimo galimybės išsiplečia toli
anapus to, ką galėjome įsivaizduoti būdami materialaus
gyvenimo kiaušinyje. Gimę antrą kartą mes galime skraidyti
aukštai mūsų dvasinių lūkesčių danguje.
Pradėję nuo žemės gyvių, mes galime išmokti
skraidyti danguje. Tokia yra dīkṣos
ir śikṣos magija.
Dvasinio mokytojo iniciacija
pakeičia mokinio gyvenimą
Nārada Munis,
ankstesniame gyvenime pabendravęs su išminčiais, ryškiai
pasikeitė. Lygiai taip pat iniciacija ir bendravimas su mokytoju
pakeičia žmogaus gyvenimą link dvasinio supratimo.
Iniciacija leidžia
išsivaduoti iš užterštumo
Jei mokinys inicijuotas ir
seka principais, jis greitai išsivaduoja iš materialaus gyvenimo užterštumo.
Inicijuotas mokinys atlieka bhajana kriyā procesą - t.y.
garbina Viešpatį, laikydamasis reguliuojančių
principų: kasdien kartodamas šešiolika maha-mantros ratų, atsisakydamas mėsos, svaigalų,
azartinių žaidimų ir palaido sekso. Taip jis bhajana kriyos pagalba
išsivaduoja iš materialistiško gyvenimo. Jam nebereikia daugiau
vaikščioti į restoranus ar viešbučius, ten ragauti patiekalus
su mėsa ar svogūnais, jam nebereikia rūkyti ir gerti kavos. Jis
ne tik susilaiko nuo palaido sekso, tačiau netgi vengia lytinio gyvenimo. Jis
negaišta savo laiko žaidimams ir spekuliacijoms. Taip galime suprasti,
kad šis atsidavęs apsivalė nuo nepageidautinų dalykų.
Iniciacija skirta Hare Kṛṣṇa
maha mantrai ir Kṛṣṇos
Sąmonei pažadinti
Hare
Kṛṣṇa mantros
kartojimas yra toks galingas procesas, jog jis nepriklauso nuo oficialios
iniciacijos, tačiau jei mokinys inicijuotas ir užsiima pāñcarātrika viddhi (Dievybių garbinimo) procesu, jo Kṛṣṇos
sąmonė pabus labai greitai, o jo tapatinimasis su materija sunyks. Hare
Kṛṣṇa mantros
kartojimas yra yuga dharma –
pagrindinis ir svarbiausias procesas šiame amžiuje. Todėl galima
sakyti, kad Harināma iniciacija
yra svarbesnė. Tačiau be Gāyatrī
mantros ir Dievybių garbinimo –
veiklos, kurią atlikti galimybę suteikia dīkṣā – yra labai sunku tyrai kartoti Hare Kṛṣṇa
mantrą. Štai kodėl dīkṣā taip svarbu.
Kṛṣṇa
mantra (gāyatrī,gauta dīkṣos
metu) padeda pasinaudoti Kṛṣṇa nāma (Kṛṣṇos vardu, t.y. Hare Kṛṣṇa
mantra), o Kṛṣṇos vardas mus perkelia į Goloką (Kṛṣṇos
planetą dvasiniame pasaulyje). „Śrī Caitanya Caritāmṛtoje“
Mahāprabhu sako, kad jo paties mokytojas jam taip nurodė:
kṛṣṇa-mantra
haite habe saṁsāra-mocana
kṛṣṇa-nāma
haite pābe kṛṣṇera
caraṇa
„Kartodamas
Kṛṣṇa mantrą
žmogus išsilaisvins iš saṁsāros
(gimimų ir mirčių rato). Kartodamas Kṛṣṇa nāmą jis pasieks Kṛṣṇos
pėdas“.
„Bṛhad-bhagavatāmṛtoje“
minima, kaip Gopa Kumaras pasiekęs išsivadavimą nustojo kartoti dīkṣā mantrą ir toliau siekė Golokos
atlikdamas nāma-saṅkīrtaną
(giedodamas Hare Kṛṣṇa mantrą)
ir medituodamas į Kṛṣṇos žaidimus.
Išsivadavimas,
apie kurį kalbama šiame posme vadinamas svarūpa-siddhi. Pasiekus jį suvokiama tikroji savo
prigimtis ir gimstama Gokuloje, kur Kṛṣṇa apreiškia savo
žemiškus žaidimus. Pasiekus šią pakopą Kṛṣṇa mantra
pasitraukia į šalį ir tuomet Kṛṣṇa
nāma atveda prie lotosinių Kṛṣṇos
pėdų. Taip pasiekus galutinę tobulumo pakopą (vāstu siddhi) žmogus patenka
į materialiam pasauliui neregimus Kṛṣṇos žaidimus
Golokoje (dvasiniame danguje).
Kad harināma
darytų poveikį, ji turi būti gauta iš dvasinio mokytojo
Harināma (pirmos) iniciacijos metu dvasinis
mokytojas inicijuoja mokinį į Hare Kṛṣṇa mantros kartojimą. Kad mantra darytų poveikį, ji turi
būti gauta iš dvasinio mokytojo.
Negalima klausytis švento vardo iš materialisto arba
impersonalisto lūpų. Ji turi
būti išgirsta iš dvasinio šaltinio, Kṛṣṇos
atstovo.
Nors
Hare Kṛṣṇa mantra
pati savaime jau yra galinga, gauta iš dvasinio mokytojo ji įgauna
savo tikrąją galią ir gali transformuoti mokinį į
dvasinę asmenybę.
Gavęs
įšventinimą (iniciaciją) ir kartodamas Hare Kṛṣṇa
mantrą, mokinys gali patirti
dvasinę ekstazę. Kṛṣṇa, būdamas atsidavusiojo
širdyje atsiskleidžia šiam švento vardo (hari nāma) pavidalu.
Jei
žmogus nori suprasti transcendentines Viešpaties ir jo
atsidavusiųjų savybes, jis turi būti dukart gimęs.
Norint atlikti vedinius
ritualus reikia gauti dvasinio mokytojo įšventinimą
„Śrī
Caitanya-caritāmṛta“ Madhya-līlā 15.108 sako:
dvijānām anupetānāṁ/
sva-karmādhyayanādisu
yathādhikāro nāstīha/ syāc copanayanād anu
tathātrādīkṣitānāṁ
tu/ mantra-devārcanādiṣu
nādhikāro ‚sty ataḥ kuryād/ ātmānaṁ
śiva-saṁstutam
„Net
jei žmogus gimė brāhmaṇų
šeimoje, jis negali atlikti Vedinių ritualų prieš tai
negavęs įšventinimo ir šventos virvelės. Nors ir
gimęs brāhmaṇų
šeimoje, žmogus tampa brāhmaṇu
tik po iniciacijos ir šventos virvelės įteikimo ceremonijos.
Negavęs brāhmaṇiškos
iniciacijos jis negali tinkamai garbinti šventą vardą.“
Iniciacija
(dīkṣā) reikalinga žmogui, kuris atlieka
vedinius ritualus ar nori tinkamai garbinti šventą vardą. Toks bhaktas turi būti inicijuotas
į brāhmanus. Netgi jei žmogus gimė brāhmano šeimoje, jis negali
atlikti ritualų, kol negavo iniciacijos (vadinamos upanāyana saṁskāra) ir šventos virvelės.
Iniciacija pati savaime
nepadaro žmogaus brāhmaṇu
„Vaiṣṇava automatiškai tampa brāhmaṇu. Šią idėją palaiko taip pat
Sanātana Gosvāmis savo knygoje „Hari-bhakti-vilāsa“,
vadovėlyje Vaiṣṇavams.
Todėl čia yra aiškiai pasakyta, kad bet kuris žmogus,
tinkamai inicijuotas į Vaiṣṇavų
judėjimą, tikrai tampa brāhmaṇu,
lygiai kaip metalas kaṁsa
(bronza) virsta auksu sumaišyta su gyvsidabriu. Bona fide dvasinis
mokytojas, vadovaujamas savo autoritetų gali bet ką atvesti į Vaiṣṇavų
judėjimą, kad šis natūraliai pasiektų
aukščiausią brāhmaṇo
padėtį. Śrīla Rūpa Gosvāmis vis dėlto
įspėja, kad jei žmogus yra tinkamai inicijuotas bona fide dvasinio mokytojo, jis neturi
galvoti, kad tiesiog gavęs įšventinimą jis užbaigė
visą savo darbą. Mokinys vis dėlto turi labai atidžiai
laikytis visų taisyklių ir nurodymų. Jei priėmęs
dvasinį mokytoją ir gavęs iš jo iniciaciją, mokinys
nesilaiko atsidavimo tarnystės taisyklių ir nurodymų, jis
vėl puola... Kitais žodžiais tariant, vien tik tapęs
inicijuotu, mokinys nepakyla iki aukštos klasės brāhmaṇo padėties. Jam taip pat reikia atlikti savo
pareigas ir laikytis griežtai reguliuojančių principų.“ („Atsidavimo
Nektaras“)
Reikalavimai
iniciacijai
Mokinys pasižada
atsisakyti nuodėmingo gyvenimo principų
Žmogus negali gauti
įšventinimo tol kol neatsisako materialaus gyvenimo principų, ir
nesilaiko reguliuojančių principų.
Vaiṣṇavai niekuomet nesuteikia iniciacijos
asmenims, kurie nenori ar nėra linkę atsisakyti šių
nuodėmingų dalykų. Profesionalai dvasiniai mokytojai priima
mokinius ir suteikia jiems iniciaciją be jokių išankstinių
reikalavimų. Mokytojas nėra biznierius, kuriam reikia daugybės
pasekėjų, jis yra Dievo atstovas.
Mokytojui nereikia tokių pigių mokinių.
Atsiduoti Viešpačiui
reiškia atsisakyti nuodėmingų veiksmų ir
minčių. Nesvarbu, koks
nuodėmingas žmogus buvo iki tol, svarbu, kad nuo šiol jis
nebegalės to daryti. Kristaus žodžiais tariant: “Eik, ir daugiau
nebenusidėk”.
Mokinys iniciacijos metu
duoda pažadą. Jis pasižada niekada nevartoti svaigalų,
nevalgyti mėsos, nežaisti azartinių žaidimų ir
atsisakyti neleistinų lytinių ryšių. Davęs tokius
įžadus mokinys yra pasiruošęs sekti śāstrų principais. Šie keturi reguliuojantys
principai padeda protingam žmogui išsivaduoti iš nuodėmingo
gyvenimo ir grįžti atgal pas Kṛṣṇą.
Niekas neverčia
mokinio duoti įžadus, jei jis jaučiasi nepasiruošęs
sekti visomis taisyklėmis. Tačiau, jei žmogus laužo savo
pažadą, jis nėra vertas dėmesio nei Kṛṣṇos,
nei vaiṣṇavų akimis.
Todėl mokinys turi siekti iniciacijos tik tuomet, kai pakankamai tvirtai
nori ir sugeba laikytis reguliuojančių principų ir kartoti mantrą.
Iniciacijos metu mokinys
turi atsižadėti visos nuodėmingos veiklos. Šiame
amžiuje kiekvienas žmogus turi nuodėmingų
įpročių. Neįmanoma surasti žmogaus, kuris
būtų be nuodėmės. Tačiau Viešpats Caitanya
pasiryžęs priimti net ir tokias asmenybes, bet su viena sąlyga:
gavę iniciaciją jie turi atsisakyti visos nuodėmingos veiklos.
Prabhupāda apie
reikalavimus sako:
„Tarptautinėje Krišnos sąmonės
Bendrijoje mes ne iš karto inicijuojame mokinius. Šešis
mėnesius kandidatas turi lankyti ārati
ceremoniją ir paskaitas iš śāstrų,
praktikuoti reguliuojančius principus ir bendrauti su kitais
atsidavusiais. Kai jis padaro apčiuopiamą pažangą sekdamas puraścaryā-vidhi, vietinės šventyklos
prezidentas rekomenduoja jį iniciacijai. Taip nėra, kad kiekvienas
staiga gali gauti iniciaciją, nesilaikydamas reikalavimų. Kai bhaktas toliau pažengia, kasdien
kartodamas šešiolika ratų Hare
Kṛṣṇa mantros ir laikydamasis reguliuojančių
principų bei lankydamas paskaitas, dar po šešių
mėnesių jis gauna šventą virvelę (brāhmaṇišką įvertinimą).“
(„Śrī Caitanya-caritāmṛta“ Madhya-līlā 15.108)
Mokinys pasižada
klausyti dvasinio mokytojo
Mokinys pasižada ne
vien tik sekti reguliuojančiais principais ir kartoti mantrą. Pagrindinis jo pasižadėjimas yra vykdyti
dvasinio mokytojo nurodymus. Net jei mums nepatiktų tai, ką jis sako,
privalome tai daryti, kitaip laužome sutartį. Iniciacija tai
sutartis, kurią pasirašo abi pusės: mokinys pasižada sekti
reguliuojančiais principais, kartoti mantrą,
vykdyti mokytojo nurodymus, Mokytojas pasižada atvesti mokinį pas Kṛṣṇą.
Jei viena pusė nesilaiko įsipareigojimų, kita pusė
nebeprivalo jų laikytis.
Dabartinė sistema
ISKCON’e yra tokia: Pirma kandidatai turi palaukti bent 6 mėn., lankyti ārati
(apeigas šventykloje) ir
paskaitas, laikytis reguliuojančių principų ir bendrauti su
kitais bhaktais. Pakankamai
pasiruošusius vietos autoritetai gali rekomenduoti dvasiniam mokytojui,
kuris leidžia mokiniui kartoti praṇāma mantrą (mokytojo garbinimo mantrą).
Praėjus mokytojo nustatytam laikotarpiui, paprastai nemažiau metams,
kandidatą, jei šis visą laiką pavyzdingai sekė
taisyklėmis, vėlgi autoritetai
rekomenduoja dvasiniam mokytojui, kuris suteikia iniciaciją. Vėliau,
vėlgi mokytojo nustatyta tvarka, ir griežtai sekdamas
taisyklėmis bei mokytojo nurodymais, mokinys gali gauti antrąją
iniciaciją ir šventą virvelę. Nors dvasinis mokytojas
neprivalo laukti metus ar panašiai, kol galės inicijuoti mokinį,
vis dėlto tokius reikalavimus nustatė Śrīla Prabhupāda
kandidatams į jo mokinius. Šios sistemos tebesilaikoma
ISKCON´e.
Norintis gauti
iniciaciją turi nustoti domėtis materialiais malonumais ir pradėti
domėtis Absoliučia Tiesa
Į dvasinį
mokytoją reikia kreiptis tik tuomet, kai siekiame prašviesėjimo.
Jei žmogus iš
tiesų nori gauti iniciaciją, jis turi būti pasiruošęs
laikytis celibato, praktikuoti askezes ir kontroliuoti protą ir
kūną.
Žmogus negali
prašyti įšventinimo sekdamas mada. Jis turi būti tattva
jijñāsa - smalsus dvasiniame gyvenime, ir nori
prašviesėti šiuose dalykuose.
Dvasinis mokytojas neturi
priimti nekvalifikuotų ir nevertų mokinių
Dvasinis mokytojas
neturėtų inicijuoti netikusio žmogaus, kuris nenuoširdus,
nenori sekti ir paklusti, kuris turi kitokią nei guru nuomonę. Tuo
pat metu guru neturėtų būti šališkas vieniems ir
priešiškas kitiems dėl jų socialinės padėties ar
priklausomybės kokiai nors genčiai. Dvasinis mokytojas
neturėtų stengtis padidinti pasekėjų skaičių arba
priimti mokinius tam, kad pagerintų savo finansinę situaciją.
Dvasinis mokytojas neturėtų vertinti mokinių pagal kilmę,
išsilavinimą ar socialinį statusą. Jis turėtų
būti lygus visiems, kurie trokšta dvasinių žinių. Jei
mokinys yra nuoširdus, dvasinis mokytojas gali priimti net labiausiai
puolusią asmenybę ir pakylėti jį iki dvasinio lygmens.
Dvasinio mokytojo
ir mokinio abipusis patikrinimas
Prieš sukurdami
tarpusavio ryšį, mokinys ir mokytojas turi atidžiai analizuoti
vienas kitą. Mokinys turi įsitikinti, kad galės atsiduoti
šiai asmenybei. Negalima priimti mokytojo staiga arba iš fanatizmo,
nes tai labai pavojinga. Jei mokytojas nėra pakankamai aukšto lygio,
mokinys pradės įžvelgti jame trūkumus ir jį
įžeidinėti. Taip mokinys užtikrintai degraduos.
Mokytojas taip pat turi
stebėti mokinį, ar šis pasiruošęs iniciacijai. Kitaip
mokinys nevykdys mokytojo nurodymų ir dėlto kentės. Mokinys turi
būti pakankamai smalsus, trokštantis gauti dvasines žinias.
Tokiu būdu stebint
vienas kitą užmezgamas ryšys. Mokinys taip pat turi būti
tikras, kad šis mokytojas galės jį išvaduoti iš
materijos gniaužtų ir patenkinti jo dvasinius poreikius.
Mokytojas taip pat turi
patikrinti, ar mokinys turi pakankamai ryžto atsisakyti materialaus
gyvenimo patogumų. Pasiekti Kṛṣṇą nėra labai
paprastas dalykas. Reikia turėti tvirto pasiryžimo šiam ilgam
uždaviniui.
Iniciacijos metu
dvasinis mokytojas imasi mokinio karmos ir kenčia dėl mokinių
nuodėmingų darbų.
Po mokinio iniciacijos
dvasinis mokytojas paima mokinio reakcijas
„Kṛṣṇa
paima visas nuodėmingas reakcijas iš žmogaus, kuris
atsidavė Jam. Panašiai ir išorinis Kṛṣṇos
pasireiškimas, Kṛṣṇos atstovas, veikiantis kaip
Aukščiausio Dievo Asmens malonė, paima visus mokinio nuodėmingo
gyvenimo rezultatus, kai tik suteikia jam iniciaciją. Todėl, jei
mokinys laikosi principų, gautų iš dvasinio mokytojo, jis
išlieka tyras ir neužsiteršia materialia infekcija.
Todėl Śrī
Caitanya Mahāprabhu teigia, kad dvasinis mokytojas, kuris atstovauja
Kṛṣṇą, turi paimti visas nuodėmingas mokinio
reakcijas.“ („Śrīmad-Bhāgavatam“ 4.21.31)
Kai dvasinis mokytojas
paima mokinio nuodėmingas reakcijas, jo paties dorybingų darbų
rezultatai sumažėja
„Brāhmaṇa tampa visuomenės dvasininku, kad
galėtų pakelti jos lygį. Tas, kuris užima dvasinio mokytojo
poziciją, sunaikina yajamānos,
to, kurio labui atliekama yajña,
nuodėmingas reakcijas. Tokiu būdu šventiko ar dvasinio mokytojo
praeityje atliktų dorybingų darbų rezultatai sunyksta.“ („Śrīmad-Bhāgavatam“
6.7.35)
Dvasinis mokytojas kartais
kenčia dėl savo mokinių nuodėmingos veiklos praeityje
Śyāmasundara:
Kartą jūs sakėte, kad kartais jaučiate silpnumą ar
skausmą dėl savo mokinių nuodėmingos veiklos. Ar gali ligos
kilti dėl to? Sukeltos to?
Śrīla
Prabhupāda: Matai, Kṛṣṇa sako: ahaṁ tvāṁ sarva-pāpebhyo
mokṣayiṣyāmi mā śucaḥ: [BG. 18.66]
„Aš išvaduosiu tave iš visų nuodėmingų
reakcijų. Nesibaimink.“ Taigi, Kṛṣṇa yra toks galingas,
kad gali tuoj pat pasiimti kitų nuodėmes ir iš karto padaryti
juos teisuoliais. Bet kai gyva būtybė atlieka vaidmenį
Kṛṣṇos vardu, ji taip pat turi imtis atsakomybės už
savo mokinių nuodėmingą veiklą. Todėl tapti guru
nėra lengvas uždavinys. Matai? Jis turi paimti nuodus ir juos
absorbuoti. Taigi, kartais, kadangi jis nėra Kṛṣṇa,
kartais atsiranda rūpesčių. Todėl Caitanya Mahāprabhu
uždraudė: „Nepriimk daug śiṣyų,
daug mokinių.“ Bet pamokslavimo
dėlei mes turime priimti daug mokinių, kad galėtume plėsti,
net jei mums tenka kentėti. Tai yra faktas. Dvasinis mokytojas turi
prisiimti atsakomybę už visą savo mokinių
nuodėmingą veiklą. Todėl priimti daug mokinių yra
rizikingas užsiėmimas, nebent mokytojas gali sudeginti visas
nuodėmes... Jis imasi atsakomybės už visas puolusias sielas.
Ši idėja yra taip pat Biblijoje. Jėzus Kristus pasiėmė
visas žmonių nuodėmingas reakcijas ir paaukojo savo gyvybę.
Tokia yra dvasinio mokytojo atsakomybė. Kadangi Kṛṣṇa
yra Kṛṣṇa, Jis yra apāpa-viddha
– Jo negali užpulti nuodėmingos reakcijos. Bet gyva būtybė
kartais pakliūna į jų įtaką, nes yra tokia maža.
Didelė ugnis, maža ugnis. Jei įdėsi didelį daiktą
į mažą ugnį, ugnis gali pati užgesti. Tačiau
ką beįdėsi į didelę ugnį, viskas bus gerai.
Didelė ugnis gali sudeginti bet ką. („Tobuli Klausimai Tobuli
Atsakymai“)
Tik galingas dvasinis
mokytojas gali priimti daug mokinių
bahu-śiṣya nā kariba - „Negalima
priimti gausybės mokinių.“
„Priimti daug
mokinių ar pasekėjų yra rizikinga, tam, kuris nepamokslauja.
Pagal Śrīla Jīva Gosvāmį, pamokslautojas turi priimti
daug mokinių, kad galėtų skleisti Śrī Caitanyos
Mahāprabhu judėjimą. Tai rizikinga, nes kai dvasinis mokytojas
priima mokinį, jis natūraliai paima mokininio nuodėmingą
veiklą ir jos pasekmes. Jei jis nėra labai galingas, jis negali
sunaikinti visų savo mokinių nuodėmingų reakcijų.
Todėl, jei jis nėra galingas, jis turės patirti pasekmes, nes
priimti daug mokinių yra draudžiama.“ („Śrī Caitanya-caritāmṛta“
Madhya-līlā 22.118)
Dvasinis mokytojas kenčia dėl mokinio praeities
nuodėmingos veiklos, tačiau Kṛṣṇa
neutralizuoja tokias nuodėmingas reakcijas tiems savo tarnams, kurie
pamokslauja apie Jo šlovę
Kad neutralizuotų
mokinių nuodėmingas reakcijas, dvasinis mokytojas turi sapnuoti
blogus sapnus
„Dėl
nuodėmingos veiklos naktį mes sapnuojame blogus sapnus, kurie labai
vargina. Iš tiesų, Mahārāja Yudhiṣṭhira
turėjo pamatyti pragarą, nes truputį nukrypo nuo atsidavimo
tarnystės Viešpačiui. Todėl duḥsvapna – blogi sapnai būna dėl nuodėmingos
veiklos. Atsidavęs kartais nuodėmingą žmogų priima
į mokinius, ir tam, kad neutralizuotų nuodėmingas reakcijas,
kurias gauna iš savo mokinio, jis turi sapnuoti blogus sapnus. Nepaisant
to, dvasinis mokytojas yra toks gailestingas, kad nors ir sapnuoja blogus
sapnus per savo nuodėmingą mokinį, jis vis dėlto prisiima
šį vargą, kad išvaduotų Kali-yugos aukas.“ („Śrīmad-Bhāgavatam“ 8.4.15)
Po
iniciacijos mokinys neturėtų kelti rūpesčių dvasiniam
mokytojui savo nuodėminga veikla.
Ar galima turėti kelis dīkṣā guru?
Kodėl mokinys gali
turėti daugelį śikṣā
guru ir tik vieną dīkṣā guru? Rūpa Gosvāmi pradeda
vardinti sādhana bhakti
elementus tokia tvarka:
guru-pādāśrayas
tasmāt kṛṣṇa-dīkṣādi-śikṣaṇam
1.
Priimti
dvasinio mokytojo prieglobstį
2.
gauti
iš jo dīkṣą (iniciaciją)
3.
gauti
iš jo śikṣą
(pamokymus).
Taigi, pirmiausia mes
stebime guru kurį laiką, o tuo metu jis stebi mus. Po to įvyksta
dīkṣā ir ją vėliau palaiko śikṣā. Nors dīkṣā ir śikṣā
guru tikslas yra vienas, śāstra
mums sako, kad jų funkcijos skiriasi. Dīkṣā guru suteikia mantrą, kurioje sėklos pavidalu yra mūsų
ryšys su Kṛṣṇa. Śikṣā
guru laisto šią sėklą svarbiais pamokymais.
Klasikiniu atveju dīkṣā guru ir yra śikṣā guru, ir jis atlieka svarbiausią
vaidmenį dvasiniame mokinio gyvenime. Tačiau yra įmanoma, kad śikṣā guru, bus kita
asmenybė ir bus svarbesnis mokinio dvasiniame gyvenime nei dīkṣā guru, ypač, jei śikṣā guru labiau
kvalifikuotas nei dīkṣā. Pavyzdys - Bhaktivinodos Ṭhākuros
gyvenimas. Jo śikṣā
guru – Jagannātha dasa Babaji atliko žymiai svarbesnį
vaidmenį nei dīkṣā guru – Bipina Bihari Gosvāmis.
Dīkṣā guru yra Madana-Mohana Dievybės
pasireiškimas, kadangi jis dīkṣos
pavidalu suteikia žinojimą apie ryšį (sambandha-jñāną), kurį atstovauja Madana
Mohana. Į Sambandha-jñāną
įeina orientacija į Gaudīya
vaiṣṇavų metafizinę pasaulėžiūrą,
o taip pat dīkṣā
mantra. Dalis šios
pasaulėžiūros yra suvokimas apie asmeninį ryšį su
Kṛṣṇa. Vėlgi tai atskleidžia mantra. Tokiu būdu mantros
suteikimas lyginamas su sėklos sodinimu. Sėkla yra viena ir jos nereikia
sodinti du kartus.
Tačiau sėklą
reikia prižiūrėti ir tam yra reikalinga śikṣā. Śikṣā
guru yra Govindadevos, abhidheya-jñānos
(žinojimo apie sėklos kultivavimą) Dievybės
pasireiškimas. Sambandha-jñāna
reiškia pažiūrų orientaciją, o abhidheya-jñāna reiškia tai, kas natūraliai
seka iš orientacijos: veikla, kuri vadinama bhakti.
Sambandha yra statiška, o abhidheya yra dinamiška.
Pavyzdžiui: kas yra pasaulis, kas yra jīva,
kas yra Dievas ir kaip jie tarpusavyje susiję, visa tai nesikeičia.
Tai yra sambandha-jñāna.
Kaip atlikti bhakti, remiasi vienu
principu, bet turi daugybę detalių.
Abu guru yra tapatūs ta
prasme, kad abu jie pilnai atstovauja Kṛṣṇą.
Madana-mohana ir Govindajī yra tas pats Kṛṣṇa.
Tačiau šie guru skiriasi priklausomai nuo jų funkcijų. Dīkṣā guru funkcija yra viena - jis suteikia
mantrą. Śikṣā guru funkcija daugialypė: jis duoda
nurodymus. Śikṣā guru
laisto vieną sėklą ir daugiau nei vienas śikṣā guru gali šią funkciją atlikti.
Śrīla Bhakti Rakṣaka
Śrīdhara Deva Gosvāmis taip aprašo mantros suteikimą:
„Lygiai taip pat kaip homeopatinės piliulės išorinis apvalkalas
negali parodyti, kokie vaistai yra viduje, taip ir su garsu – su Kṛṣṇos
vardu. Tas, kuris duoda šį vardą, jo valia slypi garse. Taigi, Kṛṣṇa
iš šventojo lūpų ir Kṛṣṇa iš
paprasto žmogaus lūpų nėra tas pats. Visa idėja apie
šį garsą yra tai, iš kur šis garsas ateina, kur jo
šaltinis? Ar tai Vaikuntha, ar Goloka Vṛndāvana? Kokia rasa,
koks santykis jame glūdi ir t.t.? Po truputį šis garsas nukels
jus ten, į tą vietą. Garsas, vaikuṇṭha-nāma-grahaṇam,
vardas turi ateiti iš beribio pasaulio, o ne iš kitokio, materialaus
šaltinio.“
Jei mokinys mato, kad jo śikṣā guru yra
svarbesnis nei jo dīkṣā
guru, jam nėra jokio
poreikio palikus savo dīkṣā
guru gauti iniciaciją pas śikṣā guru. Iniciacija
vyksta vieną kartą. Tiesa, jei pasirodo, kad dīkṣā guru buvo apsimetėlis, materialistas,
impersonalistas, ar pavydus žmogus, siekiantis šlovės ir naudos,
reikia laikyti, kad iniciacijos (dīkṣos)
nebuvo ir suradus tinkamą šventą asmenybę prašyti jo
įšventinimo. Tai nėra laikoma re-iniciacija arba pakartotinu
įšventinimu.
Ar iniciacija yra
tik formalus procesas?
Tam tikra prasme iniciacija
yra santykių tarp guru ir mokinio formalizavimas, pripažįstant,
jog kažkas tarp jų jau vyksta. Lygiai taip pat ir santuoka formalizuoja
santykius, kurie buvo jau prieš tai. Tačiau, formalioje ceremonijoje
vyksta ir tai, kas labai svarbu: mokinys duoda įžadus, o mokytojas
perduoda jam mantrą. Nors
ceremonija gali būti tik formalumas, mantros
perdavimas toks nėra. Tai yra esminis dalykas. Esmė, glūdinti
šiame veiksme priklauso nuo guru suvokimo lygio ir nuo mokinio atsidavimo.
Lygiai taip pat kaip śikṣos
(pamokymų) galia priklauso nuo to, kaip mokytojas šiuos pamokymus
suvokia pats, taip ir dīkṣos
galia priklauso nuo to, kaip dīkṣā guru suvokia mantrą, kurią perduoda mokiniui. Pavyzdžiui, jei
žmogus pabuvojo Indijoje, jis gali kalbėti apie ją žymiai
patraukliau, nei aprašyta kelionių brošiūroje. Jis ne tik
galės perteikti savo patirtus įspūdžius, bet pati jo
kalbėjimo kokybė bus aukštesnė, nei to, kuris apie
Indiją žino tik teoriškai.
Śrīla Śrīdhara
Deva Gosvāmis kalba apie guru dvasinės patirties perdavimą mantros pagalba: „Išoriškai
mes negalime suprasti, kokia galia yra šioje mantroje. Mes negalime suprasti, kas tai yra. Tik tas žmogus
(guru), kuris suteikia mantrą,
jo realizacija – tai yra galia garse.“
Todėl iniciacijos
suteikimas reikalauja realizacijos, brahma
niṣṭham. Dar daugiau: iniciacijai reikalinga derlinga dirva,
todėl guru prieš suteikdamas mantrą
turi kultivuoti mokinio širdį. Mantra
turi būti perduodama tikinčiai sielai, o ne bet kam.
Śrī Caitanya Mahāprabhu
aiškino Sanatana Gosvāmiui, kad iniciacija yra atsidavimo procesas, pasibaigiantis,
kai mokinys suvokia savo kokybinę vienovę su Kṛṣṇa.
Tuo metu mokinio sādhaka-deha
(kūnas, kuriuo atliekama atsidavimo tarnystė) yra sudvasinamas ir
mokinys vis labiau ir labiau gali jį suvokti. Taigi, reikia laiko, kol
užsibaigs dīkṣos
procesas ir jam pasibaigus, mokinys visiškai suvoks savo ryšį su
Kṛṣṇa. Taip jam atsiveria kelias į spontanišką
atsidavimo tarnystę ir toliau į bhāva-bhakti
– visiškai dvasinę meilės tarnystę Kṛṣṇai.
Žinoma, visa tai galėtų įvykti per akimirką, kai
suteikiama mantra, kaip atsitiko kai
kuriems Mahaprabhu palydovams, bet mums šis iniciacijos procesas gali
užtrukti.
Ar dīkṣā išsklaido visas abejones?
Svarbūs pamokymai (śikṣā) seka po dīkṣos ir taip
išsklaidomos abejonės. Bet abejones labiau nei śikṣā išsklaido patirtis. Mes norime
apčiuopiamos dvasinės patirties, kylančios pritaikius dvasinėje
praktikoje śikṣą,
kurią gavome iš mokytojų.
Dvasinė praktika
nėra grynai racionalus veiksmas. Nors yra racionalu rekomenduoti
užsiimti dvasine praktika, tačiau pats šis veiksmas yra
transracionalus. Tokiu būdu jame, kaip ir suteiktoje mantroje, slypi magija. Mantros
magija slepia savyje nematomu būdu guru perduodamą šios mantros patirtį. Tai yra
dalijimosi, meilės veiksmas, kurį motyvuoja tik nuoširdus
gailestingumas ir niekas kitas. Tai nėra verslas. Gailestis yra motyvas,
liepiantis perduoti mantrą
mokiniui. Nors gali būti protinga rodyti gailestį kitiems, pats
gailestingumo veiksmas nėra intelekto funkcija.
Magija taip pat slypi mantros veikime. Tai ką
išmokstame iš śikṣos,
padeda nuoširdžiai praktikuoti mantros
kartojimą. Śraddhos (tikėjimo),
śaraṇāgati
(atsidavimo) ir mantra dhyānos
(meditacijos) dėka, kai jie atliekami pasiaukojimo ir
užsimiršimo meilėje dvasia (svaha),
mantra magiškai atskleidžia
visa tai, kas joje glūdi. Jei ką nors pakankamai mylite, jis atskleis
jums visas savo paslaptis.
Net ir materialia prasme
atidavimo veiksmas mistiškai atsilygina. Kai mes atiduodame, tuo pat metu
gauname. Tačiau to, ką gauname atiduodami, negalime pasilaikyti sau
ar parodyti kitiems ar net tinkamai aprašyti. Tai, kad mes kažką
gauname duodami, pastebima iš mūsų pasitenkinimo ir entuziazmo,
su kuriuo bandome papasakoti apie savo patirtį. Tačiau protas mums nesufleruoja,
kad atiduodami gausime. Tai yra gyvenimo magija. Visas pasaulis sukasi apie svaha.
KLAUSIMAI
1.
Trumpai
apibūdinkite kas tai yra dīkṣā.
2.
Kokios
yra iniciacijos formos? Koks skirtumas tarp jų?
3.
Kuri
iš dviejų iniciacijų yra svarbesnė ir kodėl?
4.
Kodėl
reikia gauti iniciaciją iš dvasinio mokytojo?
5.
Ar
galima pasiekti Kṛṣṇą be iniciacijos?
6.
Ar
užtenka gauti iniciaciją, kad taptum brāhmaṇu?
7.
Kodėl
iniciacija vadinama antruoju gimimu?
8.
Kada
bhaktas gali tikėtis gauti pirmą ir antrą iniciacijas?
9.
Išvardinkite
būtiniausius reikalavimus pirmai iniciacijai.
10. Kodėl mokinys iki iniciacijos turi
tikrinti dvasinį mokytoją?
11. Kodėl dvasinis mokytojas turi tikrinti
būsimą mokinį?
12. Kas vyksta, jei mokinys po iniciacijos
nenutraukia nuodėmingos veiklos?
13. Kodėl Caitanya Mahāprabhu
neleido priimti daugiau kaip dvylika mokinių.
14. Ar galima turėti kelis dīkṣā
guru?
15. Ar iniciacija yra formalumas?
16. Ar gavęs iniciaciją mokinys
atsikrato visų abejonių?
