KRIŠNA - AUKŠČIAUSIAS DIEVO ASMUO - ABSOLIUTO ASPEKTAS

Trumpai apie temą

Žodynas lotyniškos kilmės žodį „absoliutùs“ paaiškina taip:

1. nuo nieko nepriklausantis, su niekuo nelyginamas, neapribotas;
2. visiškas; didžiausias, geriausias.
3. tai, ko egzistavimas ar prigimtis bei savybės nepriklauso nuo išorinių sąlygų, priešingybė santykiniam;

Absoliuti Tiesa sanskritu vadinama parama tattva arba parama satya - absoliuti, aukščiausia tiesa. Tiesa yra tai, kas egzistuoja iš tikrųjų, nepriklausomai nuo to, ar mūsų protas patvirtina tai, ar ne.

Šventraščiai kalba apie tai, kad egzistuoja kelios tattvos: īśvara, jīva ir prakṛti – Dievas, gyvos būtybės ir pasaulis, tačiau pastarosios dvi realybės nėra absoliučios. Jos yra santykinės, pavaldžios Īśvarai.

Absoliuti tiesa (para tattva) yra realybė, kurios tikrumas priklauso tik nuo jos pačios, bet ne nuo kitų. Īśvara nepriklauso nei nuo pasaulio, nei nuo gyvų būtybių.

Kṛṣṇa yra Absoliuti Tiesa, nes Jis vienintelis, kuris tikrai yra. Visa kita išeina iš Jo ir priklauso nuo Jo.

Kṛṣṇos būtis nepriklauso nuo nieko. Niekas negali daryti įtakos Jo egzistavimui, nes nėra nieko, kas egzistuotų anapus ar šalia Jo.

Vedāntos filosofija teigia, kad Kṛṣṇa yra vienintelė realybė, kuri egzistuoja. Viskas, kas vienaip ar kitaip egzistuoja (šis pasaulis ar gyvos būtybės) turi būti susiję su juo ne kitaip, kaip Jis pats su Savimi. Personalistinės mokyklos paaiškina šį santykį kaip objekto santykį su Savimi kitu pavidalu (dvaita advaita), savo atributais (viśiṣta advaita), arba su savo dalimis (dvaita ar „Bhagavad-gīta“ 15.7).

Dievas yra advaya jñāna tattva („Śrīmad Bhāgavatam“ 1.2.11) – Absoliuti sąmoninga neduali tiesa, nes tai Jis pažįsta Save per Save Patį. Gyvos būtybės ir pasaulis yra Jo ir Jame („Bhagavad-gīta“ 4.35).

Kṛṣṇa, Govinda yra Aukščiausias Dievo Asmuo (īśvara). Jis turi amžiną, palaimingą dvasinį kūną (vigraha). Jis yra visa ko šaltinis (ādir). Jis pats neturi jokio šaltinio ir yra pirminė visų priežasčių priežastis (kārana kāranam). („Brahma saṁhitā“, 5.1)

Absoliutas yra visų savybių ir santykių šaltinis, tai reiškia, kad jis turi savybes ir santykius. Todėl Jis negali būti beasmenis, t.y. neturėti savybių ir neturėti santykių, nes tuomet jis neturėtų didelės dalies to, ką turi netgi paprastos sąlygotos sielos.

Iš kitos pusės jis negali būti vien tik Asmuo, nes tai būtų tik kita dualizmo pusė. Todėl Absoliutas turi būti personalus ir impersonalus tuo pačiu.

Jo kūnas ir siela niekuo nesiskiria. Visos Jo juslės transcendentinės, ir kiekviena gali atlikti kitos darbą. Jo galios visapusiškos, todėl Jo darbai - savaiminė natūrali Jo norų pasekmė.

Aukščiausias Dievo Asmuo yra tobulas ir pilnas, ir kadangi Jis yra visiškai tobulas, visos emanacijos, išeinančios iš Jo, tokios kaip šis materialus pasaulis, taip pat yra pilnos bei tobulai aprūpintos viskuo, kas būtina.

Kadangi Jis yra pilna visuma, tai netgi jei iš Jo išeina tokia daugybė išbaigtų dalių, Jis išlieka toks pat pilnas.

Iš Kṛṣṇos išeina nesuskaičiuojama gausybė skleidinių: Nārāyāṇa Vaikuṇṭhos pasauliuose, Viṣṇu kiekvienoje visatoje ir kiekvienos gyvos būtybės širdyje, gausybė avatārų. Visos šios ekspansijos vadinamos Aukščiausiu Dievo Asmeniu, tačiau Kṛṣṇa, iš kurio šios ekspansijos išeina, lieka toks pat pilnas ir nepakitęs. Tuo pačiu metu Jis suvokia Save ir yra kiekviename Savo skleidinyje. Tokia nesuvokiama Jo galia.

Kṛṣṇa yra visa ko esmė. Visa tai, ką mes matome ar sugebame priimti kaip išskirtinę objekto savybę priklauso nuo Kṛṣṇos. Tai yra Kṛṣṇa pats suteikia visiems daiktams jų esmę (Bhagavad gīta 7.9).

Kṛṣṇa suderina Savyje visus prieštaravimus. Todėl Vedos Kṛṣṇos aprašymui naudoja priešybes. Jos skirtos parodyti Jo nesuvokiamą prigimtį. Jis vaikšto ir nevaikšto, Jis arti ir labai toli, todėl protas nepajėgus Jo pažinti.

Kṛṣṇa yra Absoliutus šeimininkas. Jis nuolat supamas gausybės savo energijų, tačiau turi joms absoliučią valdžią. Bhagavad gīta 9.10: „Materiali gamta - viena iš Mano energijų - juda Man prižiūrint, o Kuntī sūnau, ir sukuria visas judančias ir nejudančias būtybes. Ji kaskart kuria ir naikina šią reiškiniją.“ Visi valdovai šiame kosmose yra tik Kṛṣṇos įgaliotos asmenybės. Pusdieviai garbina Jį.

Išminčiai, pažįstantys Absoliučią Tiesą, vadina šią nedualią substanciją Brahmanu, Paramātmā ir Bhagavānu. Šie trys žodžiai apibūdina ne skirtingas vienos Realybės savybes, bet skirtingus išminčių suvokimo lygius. Kiekvienas aukštesnis pažinimo lygis talpina savyje ir žemesnius lygius.

Išminčiai, suvokiantys Absoliučią Tiesą kaip Būtį, visų būtybių pagrindą, vadina ją Brahmanu. Būtis yra neapibūdinama ir pažįstama tik per būtybę, todėl suvokiantys Dievą kaip Būtį turi neaiškiausią Absoliučios tiesos suvokimą. Impersonalistai nori pažinti Būtį ir savo vienovę su Ja.

Išminčiai, suvokiantys Absoliutą kaip valdovą, prižiūrėtoją ir globėją, vadina Jį Paramātmā – Aukščiausiuoju Aš. Paramātmos funkcijos labai aiškiai suvokiamos, todėl jos pažinimas išreiškia aiškesnį Absoliuto pažinimą. Jogai stengiasi atrasti Paramātmą savo širdyje.

Išminčiai, suvokiantys Absoliutą kaip Asmenį, nuostabių santykių šaltinį, vadina Jį Bhagavānu. Asmuo yra patiriamas tik per santykį, todėl bhaktai, užmezgę santykį su Juo, pažįsta Jį tobuliausiai.

Bhagavāną apibūdina šešios savybės: grožis, turtai, jėga, šlovė, žinojimas ir atsižadėjimas. Iš šių šešių, grožis yra išimtinai Bhagavāno savybė. Grožis yra savybė, kuri vienintelė pasiglemžia mūsų sąmonę ir atitraukia ją nuo savęs pačios. Kitos savybės to padaryti nepajėgia.

Turtai, jėga ir šlovė yra Jo dalių (Paramātmos) savybės.

Žinojimas ir atsižadėjimas nėra savarankiškos savybės. Jos yra Bhagavāno šlovės, Jo spindesio (Brahmano) atributai.

Nors bhaktai suvokia ir Kṛṣṇą Goloka Vṛndāvane, ir Nārāyaṇos pavidalus Vaikuṇṭhos planetose kaip Bhagavāną, santykių Viešpatį, vis dėlto Kṛṣṇa vadinamas Bhagavān svayam – pačiu Bhagavānu, nes turi keturias išskirtines savybes, kurių neturi Jo Nārāyaṇos ekspansijos. Šios savybės yra:

1.      Jis saldžiai groja savo fleita (venu mādhurya),

2.      Jis turi saldų pavidalą (rūpa mādhurya),

3.      Jo saldūs žaidimai (līla mādhurya) ir

4.      Jo saldūs intymūs meilės santykiai su Savo atsidavusiais (prema mādhurya).

Plačiau apie temą

Kas yra Absoliutas.

Žodžio absoliutus kilmė

Žodis „absoliutus“ ar „Absoliutas“ kilo iš lotyniško absolutus, kuris yra past participle laikas iš absolvere – „išlaisvinti, atskirti“. Pradinė reikšmė (1374 m.) buvusi „atskiras, neužimtas“ ir tokiu būdu „tobulas, tyras“. 1612 m. atsirado reikšmė „despotiškas“, kildinamas iš „absoliuti padėtis“; iš čia žodis „absoliutizmas“, 1753 m. pradėtas naudoti teologijoje, 1830 m. politikoje. (Online Etymology Dictionary, © 2001 Douglas Harper)

Žodyninės reikšmės

absoliutùs („Lietuvių kalbos žodynas“):

1. nuo nieko nepriklausantis, su niekuo nelyginamas, neapribotas;

2. visiškas; didžiausias, geriausias.

absoliutùs (Websterio žodynas):

1.      neturintis trūkumų (tobulas); neturintis priemaišų (tyras);

2.      Asmenybė visiškai neapribota jokiomis taisyklėmis, išimtimis ar kvalifikacija;

3.      fundamentalus arba galutinis; tobulai įkūnijantis dalyko esmę;

4.      pats sau pakankamas ir nepriklausomas nuo išorinių nuorodų ar ryšių.

Absoliutaus priešingybė – santykinis arba reliatyvus.

absoliutùs (Dictionary.com):

1. Neturintis trūkumų; išbaigtas, tobulas;
2. nesumaišytas arba nepakeistas; tyras;
3. išbaigtas; tiesus: absoliutus melas; absoliutus neigimas;
4. neturintis apribojimų; niekaip neribojamas;
5. nepriklausomas požiūris, nelyginamas ar ne santykinis, galutinis, prigimtinis;
6. pozityvus, tikras.

Absoliutas (Dictionary.com):

1. tai, ko egzistavimas ar prigimtis bei savybės nepriklauso nuo išorinių sąlygų, priešingybė santykiniam;
2. tai, kas laisva nuo bet kokių apribojimų bei sąlygų;
3. tai, kas nepriklauso nuo kitų ar visų santykių;
4. tai, kas yra tobula ar išbaigta;
5. pasaulio vyksmas atitinkantis absoliučią idėją (Hegelis).

Absoliutus idealizmas – filosofinė kryptis Vakaruose XIX a.

Trumpai apžvelgsime šios krypties atstovų teiginius ir jų sąsajas su Vedų filosofija.

Hegeliui (Georg Wilhelm Friedrich Hegel, 1770-1831) Absoliuti idėja yra tai, kieno dalis mes visi esame ir link kurio mes einame pažinimo keliu, naudodamiesi protu, kaip metodu tą absoliučią idėją pažinti. Absoliuti idėja yra proto siekiamybė, išplaukianti iš visų santykinių idėjų, kurios yra tos Absoliuto idėjos dalys. Absoliutas yra tai, su kuo viskas susiję, ir kuris tuo pat metu yra visiškai sau pakankamas. (Spekuliacinis metodas).

Šelingui (Friedrich Wilhelm Joseph Schelling, 1775-1854) Absoliuto idėja atrodė kaip neturinti savybių ir neskaidoma visų priešingybių vienybė. Tokiu būdu diferencijuojanti sąmonė siekdama Absoliuto tarsi “pasimeta” Absoliuto anonimiškume, sunaikindama skirtumą tarp objekto ir subjekto. Ši idėja labai primena Majavados suvokimą apie Absoliutą, kaip nediferencijuojamą substanciją Brahmaną.

Roisui (Josiah Royce, 1855-1916) mūsų protai atrodė kaip Absoliuto fragmentai, sugebantys išlaikyti savo asmens individualumą. Individualios būtybės jo požiūriu gali pasinaudojusios savo dorybėmis ir lojalumu siekti vis platesnio Absoliuto suvokimo.

Absoliuti tiesa

Yra keletas sanskrito terminų, atitinkančių vakarietišką Absoliuto sąvoką ir ją praplečiančių.

Absoliuti tiesa sanskritu vadinama para tattva arba para satya - absoliuti, aukščiausia tiesa. Tiesa yra tai, kas egzistuoja iš tikrųjų, nepriklausomai nuo to, ar mūsų protas patvirtina tai ar ne. Todėl žodis „tiesa“ nereiškia žodžių, sakomų be melo. Tiesa aplenkia kalbą, tačiau kalba ją atspindi. Absoliuti tiesa yra realybė, kurios tikrumas priklauso tik nuo jos pačios, bet ne nuo kitų.

Kṛṣṇa yra Absoliuti Tiesa, nes Jis vienintelis, kuris tikrai yra. Visa kita išeina iš Jo ir priklauso nuo Jo. Kṛṣṇa palaiko visą kūriniją vien savo mintimis. Tai, ką Kṛṣṇa pamiršta, iš karto nustoja buvę. Todėl Kṛṣṇa yra Aukščiausia Tiesa. Jo būtis nepriklauso nuo nieko. Niekas negali daryti įtakos Jo egzistavimui, nes nėra nieko, kas egzistuotų anapus ar šalia Jo. Todėl Śrīmad Bhāgavatam 1.1.1 sako:

oṁ namo bhagavate vāsudevāya

janmādy asya yato ’nvayād itarataś cārtheṣv abhijñaḥ svarāṭ

tene brahma hṛdā ya ādi-kavaye muhyanti yat sūrayaḥ

tejo-vāri-mṛdāṁ yathā vinimayo yatra tri-sargo ’mṛṣā

dhāmnā svena sadā nirasta-kuhakaṁ satyaṁ paraṁ dhīmahi

 

„Pagarbiai lenkiuosi Tau, o mano Viešpatie Śrī Kṛṣṇa, Vasudevos sūnau, o visa persmelkianti Dievo Asmenybe. Aš medituoju Viešpatį Śrī Kṛṣṇą, nes jis yra Absoliuti Tiesa ir pirmapradė priežasčių priežastis, kuri sąlygoja egzistuojančių pasaulių tapsmą, tvarumą bei sunaikinimą. Tiesiogiai ir netiesiogiai Jis pažįsta visus daiktus ir yra nuo nieko nepriklausomas, nes išskyrus Jį patį nėra kitos priežasties. Tai jis pradžioje įdėjo Vedų išmintį į Brahmos, pirmosios gyvos būtybės, širdį. Jis klaidina net didžiausių išminčių bei pusdievių protus, kaip paprastą žmogų klaidina vandens raibuliavimo virš ugnies ar sausumos, neva kylančios iš vandens, vaizdas. Vien jis lemia, kad, tarpusavyje sąveikaujant trims gamtos gunoms, laikiną išraišką gavusios materialios visatos atrodo tikros, nors iš tiesų jos yra nerealios. Štai kodėl aš medituoju Viešpatį Śrī Kṛṣṇą, amžinai gyvenantį transcendentinėje buveinėje, kurioje niekuomet nebuvo ir nebus materialaus pasaulio chimerų. Aš medituoju Jį, nes Jis yra Absoliuti Tiesa.“

Vedāntos filosofija teigia, kad brahmanas yra vienintelė realybė, kuri egzistuoja – sarvam khalv idam brahma („Chāndogya Upaniṣad“ 3.14.1). Vadinasi šalia Jo ar aukščiau Jo nėra nieko kito. Viskas, kas egzistuoja (šis pasaulis ar gyvos būtybės) turi būti susiję su juo ne kitaip, kaip Jis pats su Savimi. Personalistinės mokyklos paaiškina šį santykį kaip objekto santykį su Savimi kitu pavidalu (dvaita advaita), savo atributais (viśiṣta advaita), arba su savo dalimis (dvaita ar „Bhagavad-gīta“ 15.7). Vadinasi Dievas yra advaya jñāna tattva – Absoliuti sąmoninga tiesa, nes tik Jis pažįsta save per save patį. Gyvos būtybės ir pasaulis yra Jo ir Jame („Bhagavad-gīta“ 4.35).

Kūrimas, palaikymas ir naikinimas vyksta taip pat tik Jame, bet Jam pačiam poveikio nedaro. Kṛṣṇa - visa ko pirminė priežastis. Brahma saṁhita bei Bhagavad gīta 7.6 sako, kad Kṛṣṇa - kūrimo ir naikinimo šaltinis. Jis pradžia ir pabaiga to, kas materialu ir dvasiška šiame pasaulyje. Bhagavad gīta 7.7 sako, kad nėra tiesos, aukštesnės už Kṛṣṇą. Jis laiko viską, tarsi suvertus perlus laiko siūlas.

Kṛṣṇa palaiko viską. Jis - pirmapradė gyvasties sėkla, išmintingųjų išmintis ir galiūnų narsa (Bhagavad gīta 7.10).

Kṛṣṇa taip pat viską sunaikina. Jis yra laikas - didysis pasaulių griovėjas, ir atėjo tam, kad sunaikintų visus žmones. Katha Upaniṣada 1.2.25 taip pat teigia, kad galų gale viską, kas gyva: brāhmanus, kṣatrijus etc, tarsi maistą suryja Aukščiausiasis.

Absoliutas kaip vienovė ir priežastis

Mes matome, kad mus supančiame pasaulyje kiekvienas daiktas ar reiškinys turi savo priežastį. Mes netgi galime stebėti, kad daugybė tarytum nepriklausomų reiškinių turi bendras priežastis kuriame nors savo tapsmo tarpsnyje. Netgi empirinė (juslinė) patirtis verčia mokslininkus ieškoti bendrų fundamentinių dėsningumų šio pasaulio sandaroje. Pozityvus pasaulio pažinimas (pasaulio realybės ir jo savybių pažinimas) veda ne prie diferencijuoto (išskaidyto), o prie integruoto (apibendrinto) pasaulio suvokimo. Siekdami vis bendresnio pažinimo, galime tikėtis, kad prieisime prie vieningos fenomenalaus (apreikšto) pasaulio priežasties. Ši priežastis, būdama pirminė, nebegali turėti savyje kitų savo atsiradimo sąlygų, ir todėl gali būti pavadinta absoliučia priežastimi. Remiantis logikos taisyklėmis, pasekmė negali turėti kokių nors savybių, kurių neturėtų priežastis. Brahma saṁhitā 5.1 teigia:

īśvaraḥ paramaḥ kṛṣṇaḥ

sac-cid-ānanda-vigrahaḥ

anādir ādir govindaḥ

sarva-kāraṇa-kāraṇam

Kṛṣṇa, žinomas kaip Govinda, yra Aukščiausias Dievo Asmuo (īśvara). Jis turi amžiną, palaimingą dvasinį kūną (vigraha). Jis yra visa ko šaltinis (ādir). Jis pats neturi jokio šaltinio ir yra pirminė visų priežasčių priežastis (kārana kāranam).

Absoliutas kaip ne dualizmas

Vedų požiūriu Absoliutas nepasižymi dualizmu. Jis nėra geras ar blogas, jis nežino laimės ar nelaimės. Jis nepriklauso nuo nieko, ir viskas priklauso nuo jo. Jis Absoliutas, ir Jame egzistuoja viskas, kas patiriama juslėmis, kas gali būti mąstoma protu ir kas gali būti patiriama siela. Tokiu būdu, niekas negali egzistuoti nepriklausomai nuo Jo ir Jis ta prasme yra viskas. Absoliutas yra visų savybių ir santykių šaltinis, tai reiškia, kad jis turi savybes ir santykius. Tokiu būdu, jis negali būti beasmenis, t.y. neturėti savybių ir neturėti santykių, nes tuomet jis neturėtų didelės dalies to, ką turi netgi paprastos sąlygotos sielos. Iš kitos pusės, jis negali būti vien tik asmeniškas, kadangi tai būtų taip pat tik viena dualizmo pusė. Asmenybė reiškia tam tikrus bruožus. Bet neasmeniškumas taip pat yra bruožas. Tokiu būdu Absoliutas turi būti tiek personalus, tiek impersonalus.

Kažkas gali teigti, kad Absoliutas yra tik proto idėja, tačiau realybėje absoliutūs objektai neegzistuoja. Ar tai nėra tik tuščia ekstremalaus proto fantazija? Kitaip tariant, ar nebandome Dievui priskirti daugiau dalykų, nei Jis iš tiesų turi? Dauguma religijų išties neturi aiškaus Dievo supratimo, todėl linkusios Dievo neabsoliutinti. Su Vedomis yra kitaip. Jos prasideda teiginiu, kad Dievas yra Absoliutus. Po to Vedos šį teiginį pagrindžia.

Kṛṣṇos kūnas absoliutus

Viešpaties Kṛṣṇos Aukščiausia padėtis: Bhagavad gīta 3.22 sakoma, kad visose trijose planetų sistemose nėra tokio darbo, kurį Kṛṣṇa privalėtų atlikti, ir nieko Jam netrūksta.

Śvetāśvatara Upaniṣada 6.8 teigia:

tam īśvarāṇāṁ paramaṁ maheśvaraṁ

taṁ devatānāṁ paramaṁ ca daivatam

patiṁ patīnāṁ paramaṁ parastād

vidāma devaṁ bhuvaneśam īḍyam

na tasya kāryaṁ karaṇaṁ ca vidyate

na tat-samaś cābhyadhikaś ca dṛśyate

parāsya śaktir vividhaiva śrūyate

svābhāvikī jñāna-bala-kriyā ca

“Jis yra aukščiausias valdovas, ir visi valdovai yra tik Jo įgaliotos asmenybės. Netgi pusdieviai garbina Jį. Jo kūnas ir siela niekuo nesiskiria. Visos Jo juslės transcendentinės, ir kiekviena gali atlikti kitos darbą. Jo galios visapusiškos, todėl Jo darbai - savaiminė natūrali jo norų pasekmė”. Kurma puranoje sakoma, kad jis yra vienalytis, t.y. nėra jokio skirtumo tarp Jo paties, Jo kūno ir proto: deha-dehi-vibhedo 'yaṁ neśvare vidyate kvacit.

Kṛṣṇos kūnas transcendentinis, todėl vienos jo juslės gali pakeisti kitas. Brahma saṁhitoje 5.32 teigiama:

aṅgāni yasya sakalendriya-vṛttimanti

paśyanti pānti kalayanti ciraṁ jaganti

ānanda-cinmaya-sad-ujjvala-vigrahasya

govindam ādi-puruṣaṁ tam ahaṁ bhajāmi

“Aš garbinu Govindą, pirminį Viešpatį, kurio transcendentinis kūnas pilnas palaimos, tiesos ir esmės ir tokiu būdu pilnas spindinčio švytėjimo. Kiekviena iš šios transcendentinės figūros kūno dalių yra pilna iš savęs ir gali atlikti visas kitų organų funkcijas, tokiu būdu amžinai prižiūri, palaiko ir apreiškia begalines visatas, tiek materialias, tiek dvasines.”

Bhagavad gīta 4.5-4.6 sako, kad Kṛṣṇai neegzistuoja praeitis, dabartis ir ateitis. Jis pragyveno daugybę gyvenimų, tačiau atsimena juos visus. Nors Jis ir negimstantis, ir Jo transcendentinis kūnas niekuomet neyra, vis dėlto Viešpats kiekvieną epochą ateina Pats savo transcendentiniu pirmapradžiu pavidalu.

Absoliutas nekintamas

Būdamas absoliutus, Kṛṣṇa nekinta, nors ir tokia daugybė veiksmų yra atliekama Jo energijų pagalba. Īśa upaniṣados įžanginė mantra sako:

oṁ pūrṇam adaḥ pūrṇam idaṁ
pūrṇāt pūrṇam udacyate
pūrṇasya pūrṇam ādāya
pūrṇam evāvaśiṣyate

“Aukščiausias Dievo Asmuo yra tobulas ir pilnas, ir kadangi Jis yra visiškai tobulas, visos emanacijos, kurios išeina iš Jo, tokios kaip šis materialus pasaulis, taip pat yra pilnos bei tobulai aprūpintos visu, kas būtina. Visa tai, kas kyla iš tobulos visumos, taip pat yra tobula. Kadangi Jis yra pilna visuma, tai netgi jei iš Jo išeina tokia daugybė išbaigtų dalių, Jis išlieka toks pat pilnas.”

Kita cituoto posmo prasmė yra ta, kad iš Kṛṣṇos išeina nesuskaičiuojama gausybė skleidinių: Nārāyāṇa Vaikuṇṭhos pasauliuose, Viṣṇu kiekvienoje visatoje ir kiekvienos gyvos būtybės širdyje, gausybė avatārų. Visos šios ekspansijos vadinamos Aukščiausiu Dievo Asmeniu, tačiau Kṛṣṇa, iš kurio šios ekspansijos išeina, lieka toks pat pilnas ir nepakitęs. Tuo pačiu metu Jis suvokia Save ir yra kiekviename Savo skleidinyje. Tokia nesuvokiama Jo galia.

Kad Kṛṣṇa yra Dievas, patvirtino visi didieji išminčiai: Asita Devala, Vyāsa, Nārada ir t.t. Pats Arjuna tai patvirtina Bhagavad gītoje 10.12-13.

Viešpats savimi palaiko visus tris pasaulius, įeidamas į juos kaip Aukščiausioji Siela, kaip puruṣa (Bhagavad gīta 15.17). Būtent ši Aukščiausioji siela ir yra Kṛṣṇa. Vedos šlovina Jį kaip aukščiausią asmenybę. Jis yra aukščiau puolančių ir nepuolančių gyvų būtybių (Bhagavad gīta 15.18).

Bhagavad gīta 15.15 sako, kad galutinis Vedų tikslas yra pažinti Kṛṣṇą.

Absoliutas kaip visybė

šv. Anzelmas: Dievas yra tas, už kurį neįmanoma mąstyti nieko aukštesnio.

Rūpa Gosvamis: Dievas yra tas, kuris turi daugiausia savybių.

Iš tikrųjų Kṛṣṇa yra visa ko esmė. Visa tai, ką mes matome ar sugebame priimti kaip išskirtinę objekto savybę priklauso nuo Kṛṣṇos. Tai yra Kṛṣṇa pats suteikia visiems daiktams jų esmę (Bhagavad gīta 7.9).

Iš tiesų Kṛṣṇa yra viskas, kadangi niekas neturi atskiros egzistencijos be Kṛṣṇos. Visa, kas egzistuoja, yra tik Jo energijų pasireiškimas (Bhagavad gīta 9.16-19).

Kṛṣṇa yra visur. Viešpats Narasiṁha pasirodė iš rūmų kolonos. Jam nieko nereiškia transformuoti materiją į dvasią ir atvirkščiai. Kadangi šaltinis yra tas pats, Jis naudojasi savo energijomis savo nuožiūra. Tokiu būdu Viešpats yra ir šalia, ir labai toli. Viskas yra Jame ir Jis yra visame kame. Netgi į atomus Jis įeina kaip Aukščiausioji siela, priversdamas elektronus suktis apie branduolį, o planetas plaukioti kosminėje erdvėje. Tarsi vėjas visuomet būna erdvėje, taip ir visos gyvosios būtybės yra Jame (Bhagavad gīta 9.6)

Tuo pat metu Kṛṣṇa įspėja netapatinti Jo su materialiais objektais ar reiškiniais. Jis yra visa ko pagrindas, bet viskas yra Jo energijos, o ne Jis pats. Jis sako, kad viskas yra Jame, bet Jis nėra visame tame (BG 9.5). Neteisinga laikyti materialius objektus Kṛṣṇa vien todėl, kad iš Jo atsirado. Kokiu būdu Kṛṣṇa yra viskas, geriausiai apibūdina Arjuna (Bhagavad gīta 11.40): sarvaṁ samāpnoṣi tato 'si sarvaḥ – kadangi Tu aprėpi viską, Tu esi viskas.

Absoliutas kaip siekiamybė

Kṛṣṇa yra nesuvokiamas protu ir juslėmis. Jis yra avyakta mūrtina - neišreikštas materialiame pasaulyje (Bhagavad gīta 9.4).

Įvairios priešybės, kurios Vedose panaudojamos aprašyti Kṛṣṇą, skirtos parodyti Jo nesuvokiamą prigimtį. Jis vaikšto ir nevaikšto, Jis arti ir labai toli, tokiu būdu protas nepajėgus Jį pažinti. Īśopaniṣad 5:

tad ejati tan naijati

tad dūre tad v antike

tad antar asya sarvasya

tad u sarvasyāsya bāhyataḥ

Aukščiausias Viešpats vaikšto ir nevaikšto. Jis yra labai toli, bet taip pat ir visai šalia. Jis yra visa ko viduje, ir vis dėlto jis yra anapus visko.

Brahma saṁhitā 5.33 teigia:

advaitam acyutam anādim ananta-rūpam

ādyaṁ purāṇa-puruṣaṁ nava-yauvanaṁ ca

vedeṣu durlabham adurlabham ātma-bhaktau

govindam ādi-puruṣaṁ tam ahaṁ bhajāmi

Aš šlovinu Govindą, pirminį Dievo Asmenį, kuris yra absoliutus, nepuolantis, be pradžios. Būdamas daugybės inkarnacijų šaltinis, Jis vis dėlto išlieka pirminė Asmenybė, kuris būdamas seniausia būtybė yra amžinai jaunas. Šis Viešpats yra sunkiai suvokiamas mokslininkams, išstudijavusiems Vedas, tačiau labai lengvai apsireiškia savo tyriems atsidavusiems.

Kṛṣṇa yra viduje ir išorėje. Jis yra toli ir visuomet šalia. Bhagavad gīta 13.16

bahir antaś ca bhūtānām
acaraṁ caram eva ca
sūkṣmatvāt tad avijñeyaṁ
dūra-sthaṁ cāntike ca tat

Aukščiausia Tiesa egzistuoja visose judančiose ir nejudančiose būtybėse ir anapus jų. Kadangi ji yra subtili, materialios juslės negali jos nei pamatyti, nei pažinti. Nors ji be galo toli nuo mūsų, kartu ji yra ir labai arti.

Kṛṣṇa neapsireiškia kvailiams. Bhagavad gīta 7.25 sako:

nāhaṁ prakāśaḥ sarvasya

yoga-māyā-samāvṛtaḥ

mūḍho ’yaṁ nābhijānāti

loko mām ajam avyayam

Aš niekuomet neapsireiškiu kvailiams ir neišmanėliams. Nuo jų mane slepia mano vidinė galia, todėl jie nežino, kad aš esu negimstantis ir nepuolantis. Išopanišados 15 posmas kalba apie skraistę, kuri užstoja Kṛṣṇa nuo neatsidavusiųjų akių. Šios skraistės neįmanoma pašalinti pačiam. Ją gali patraukti tik Kṛṣṇa savo malonės dėka. Todėl Kṛṣṇa pasirodo tik atsidavusiems.

Absoliutas kaip tyrumas

Kṛṣṇa yra tyras - antiseptinis, śuddham. Tai reiškia, kad viskas, kas su juo susiliečia, tampa švaru, nors pats Viešpats nuo to nesusiteršia. Jam negalioja materijos ar sąmonės nešvara, kadangi Jis yra materijos ir sąmonės šaltinis. Īśopaniṣados 8 tekstas sako:

sa paryagāc chukram akāyam avraṇam

asnāviram śuddham apāpa-viddham

kavir manīṣī paribhūḥ svayambhūr

yāthātathyato ’rthān vyadadhāc chāśvatībhyaḥ samābhyaḥ

Toks žmogus iš tikrųjų turi žinoti Aukščiausią iš visų, kuris yra neįkūnytas, visa žinantis, anapus suvokimo ribų, be venų, tyras ir nesutepamas, pats sau pakankamas filosofas, kuris išpildo visų troškimus nuo neatmenamų laikų.

Absoliutas kaip vienvaldis šeimininkas

Kṛṣṇa nepavaldus materialios gamtos gunoms, jis yra aukščiau jų. Bhagavad gīta 7.12 sako, kad visi būties būviai - ar tai būtų dorybė, aistra ar neišmanymas, tai Jo energijos apraiškos. Viena vertus, Kṛṣṇa yra viskas, tačiau Jis nepriklausomas. Jo nevaldo materialios gamtos gunos, priešingai, jos glūdi Jame.

Bhagavad gīta 9.10: „Materiali gamta - viena iš Mano energijų - juda Man prižiūrint, o Kuntī sūnau, ir sukuria visas judančias ir nejudančias būtybes. Ji kaskart kuria ir naikina šią reiškiniją.“

Kṛṣṇa tiesiogiai prižiūri šią materialią gamtą per savo puruṣa inkarnacijas. Materialaus pasaulio dėsnius sukūrė pats Kṛṣṇa, todėl Jis negali būti pavaldus šiems dėsniams. Lygiai taip pat Bhagavad gītos 13.15 posme sakoma nirgunam guna bhoktri ca - neturėdamas materialių savybių Jis yra materialių gunų šeimininkas. Pavyzdžiui voras, kuris numezga voratinklį, pats jame nesusipainioja ir visuomet lieka voratinklio šeimininkas.

Kṛṣṇa yra visų inkarnacijų šaltinis.

Tai liudija Śrīmad Bhāgavatam 1.3.28:

ete cāṁśa-kalāḥ puṁsaḥ

kṛṣṇas tu bhagavān svayam

indrāri-vyākulaṁ lokaṁ

mṛḍayanti yuge yuge

Visos šios paminėtos Aukščiausiojo inkarnacijos yra Jo pilnutinės dalys arba pilnutinių dalių dalys, tačiau Kṛṣṇa yra pirminis Dievo Asmuo. Visos šios inkarnacijos nužengia, kai tik kokioje planetoje kyla neramumai dėl ateistų veiklos. Viešpats nužengia, kad apgintų tikinčiuosius.

Trys Absoliuto aspektai

Taigi Kṛṣṇa yra Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Tačiau transcendentalistai gali pažinti Jį skirtingai. Śrīmad Bhāgavatam 1.2.11 sako:

vadanti tat tattva-vidas

tattvaṁ yaj jñānam advayam

brahmeti paramātmeti

bhagavān iti śabdyate

Mokyti brāhmanai, kurie pažino Absoliučią Tiesą, vadina šią nedualią substanciją Brahmanu, Paramātmā ir Bhagavānu.

Absoliučiai tiesai negalioja subjekto objekto prieštaravimas. Jis yra pažįstantysis ir pažįstamasis (jñānaṁ jñeyaṁ vaco vācyaṁ – Śrīmad Bhāgavatam 7.15.57). Jis pažįsta save skirtingų savo energijų pagalba. Tačiau, kadangi jo energijos pastoviai plečiasi, nėra ribų Jo pažinimui ar galiai.

Tokiu būdu tiek Brahmanas, tiek Paramātmā, tiek Bhagavānas iš tiesų yra viena ir ta pati Absoliuti Tiesa, tačiau regima skirtingomis perspektyvomis. Upaniṣadų tyrinėtojai, jñāniai, pažįsta jį kaip Brahmaną, hiraṇyagarbhos ar jogai mato Jį kaip Paramātmą - Supersielą, o atsidavusieji, bhaktai, regi Absoliučią tiesą kaip Bhagavāną.

Paramātmā yra dalinis Bhagavāno pasireiškimas, o Brahmanas yra Jo kūno spindesys. Kartais nelabai protingi šių mokyklų pasekėjai ginčijasi dėl savo asmeninių realizacijų, tačiau tie, kurie regi tobulai, mato, kad tai skirtingos vienos Tiesos perspektyvos.

Pavyzdys – kalno vaizdas, regimas esant toli nuo jo, arčiau ir ant paties kalno. Iš toli galime regėti patį kalną, tačiau smulkmenos ar detalės nebus pastebimos. Toks vaizdas bus labai apibendrintas ir mes tik suprasime, kad tai kalnas. Tai panašu į Brahmano realizaciją. Kai prieiname arčiau kalno, pamatome visą vaizdą. Kalnas turi savo augmeniją, savo reljefą. Tokiu būdu mes pažįstame kalną personaliai. Galime jį smulkiai aprašyti, tačiau vis dar esame kalno nuošalyje ir negalime patirti buvimo ant jo. Tai - Paramātmos realizacija. Tačiau, kai užlipame ant kalno, galime patirti visas emocijas. Galime jį paliesti, pauostyti, palaižyti, ar kažką paimti nuo kalno. Tai reiškia, kad mūsų santykis su kalnu tampa aktyvus. Tai yra Bhagavāno realizacija.

Materialiame pasaulyje visuomet yra skirtumas tarp pažįstančiojo ir objekto. Gyvoji būtybė būdama dvasinės prigimties pažįsta materialią gamtą, kuri yra žemesnės prigimties. Tokiu būdu pažinime atsiranda reliatyvumas. Mes pažįstame tai, kas skiriasi nuo mūsų. Todėl mūsų pažinimas nėra tobulas. Mes negalime taip pažinti savęs. Dvasiniame pasaulyje tiek Viešpats, tiek gyvosios būtybės yra tos pačios dvasinės prigimties, todėl nėra skirtumo tarp pažįstančiojo ir objekto. Pažindami Kṛṣṇą, mes pažįstame ir save.

Ištrauka iš „Jaiva dharmos“

Bhaktivinoda Thākura „Jaiva dharmos“ 13 skyriuje taip aprašo tris Absoliuto aspektus:

„Babaji:

haris tv ekaṁ tattvaṁ vidhi-śiva-sureśa-praṇamitaḥ
yad evedaṁ brahma prakṛti-rahitaṁ tat tv anumahaḥ
parātmā tasyāṁśo jagad-anugato viśva-janakaḥ
sa vai rādhā-kānto nava-jalada-kāntiś cid-udayaḥ

„Išties Śrī Hari, kuriam Brahma, Śiva, Indra ir kiti devatos nuolat siūlo pranāmas, yra vienintelė Aukščiausia Absoliuti Tiesa. Nirviśeṣa-brahma, kuris neturi śakti, yra Śrī Hari kūno spindesys. Maha Viṣṇu, kuris sukūrė visatą ir kuris įžengė į ją kaip visuose glūdinti Supersiela, yra paprasčiausiai Jo dalinis pasireiškimas. Būtent Śrī Hari vienintelis yra pati transcendentinės realybės forma (cit svarūpa), kurio kūnas yra ką tik susiformavusio audros debesies spalvos, kuris yra Śrī Rādhā-vallabha, Śrī Rādhos mylimasis.“

Vrajanātha: Upaniṣados aprašo brahma, kuris transcendentiškas sąlyčiui su materija, kaip aukščiausią tiesą, taigi, kokius argumentus įrodymui naudojo Śrī Gaurahari, laikydamas brahma Śrī Hari kūno spindesiu?

Babaji: Śrī Hari išties yra Bhagavānas, kurio tikroji prigimtis yra patvirtinama Viṣṇu Puranoje (6.5.74) :

aiśvaryasya samagrasya vīryasya yaśasaḥ śriyaḥ
jñāna-vairāgyayoś caiva ṣaṇṇāṁ bhaga itīṅganā

Bhagavānas yra Aukščiausia Absoliuti Tiesa, turinti šešias nesuvokiamas ypatybes: visus turtus, jėgą, šlovę, grožį, žinojimą ir atsižadėjimą.

Egzistuoja tarpusavio ryšys tarp kūno (angī) ir jo dalių (anga) savybių. Gali kilti klausimas, kurios iš šių savybių yra angī, o kurios yra anga? Angī (kūnas) yra tai, kame yra visos angos (kūno dalys). Pavyzdžiui medis yra angī, o lapai ir šakos yra angos, kūnas yra angī, o kojos ir rankos yra jo angos. Todėl pagrindinė savybė (angī-guna) atstovauja kūną, o prie šios savybės visos kitos savybės (anga-guna) prisiderina kaip kūno dalys.

Transcendentinio Bhagavāno kūno angī-guna yra jo spindintis grožis (śrī), o trys savybės – turtai (aiśvarya), jėga (vīrya) ir šlovė (yaśa) yra jo angos (dalys). Likusios dvi savybės – žinojimas (jñāna) ir atsižadėjimas (vairāgya) yra šlovės savybės spindesys, kadangi jñāna ir vairāgya yra tik savybės atributai, o ne pačios savybės savo ruožtu. Tokiu būdu, jñāna ir vairāgya yra iš tiesų nirvikāra jñāna, kuri yra prigimtinė, konstitucinė nirviśeṣa-brahma forma, o šis brahma yra dvasinio pasaulio kūno spindesys. Nekintantis, neaktyvus, nirviśeṣa brahma, kuris egzistuoja be kūno, be dalių ir taip toliau, nėra pats savaime išbaigta tattva. Greičiau tai priklauso nuo transcendentinio Bhagavāno pavidalo. Todėl brahma nėra aukščiausia vastu (būtybė), kuri egzistuoja savo ruožtu. Tai yra vastu savybė. Bhagavānas iš tiesų yra vastu, o brahma yra Jo savybė, lygiai taip kaip ugnies šviesa nėra išbaigta ir nepriklausoma tattva, bet tik savybė, kuri priklauso nuo ugnies.

Vrajanātha: impersonalios nirviśeṣa brahmos savybės yra aprašytos daugelyje vietų Vedose, ir šių aprašymų pabaigoje yra visuomet naudojama mantra ‘oṁ śāntiḥ śāntiḥ, hariḥ oṁ’, aprašanti aukščiausią tiesą Śrī Hari. Kas yra šis Śrī Hari?

Babaji: Šis Śrī Hari faktiškai yra cit-līlā-mithuna (jungtinė Rādhos ir Kṛṣṇos forma), kurie atlieka dieviškus žaidimus.

Vrajanātha: Aš apie tai paklausiu vėliau. Dabar maloningai paaiškink man, kaip Paramātmā, visatos kūrėjas, yra dalinis Bhagavāno pasireiškimas?

Babaji: Persmelkdamas viską savo aiśvaryos ir vīryos (galios) savybėmis ir sukurdamas visas visatas Bhagavānas įžengia į kiekvieną visatą savo aṁśa (daliniu pasireiškimu), Viṣṇu. Kiekviena Bhagavāno aṁśa visuomet išlieka pilna, nei viena iš jų niekada nebūna nepilna.

pūrṇam adaḥ pūrṇam idaṁ pūrṇāt pūrṇam udacyate
pūrṇasya pūrṇam ādāya pūrṇam evāvaśiṣyate
Bṛhad-āraṇyaka Upaniṣad (5.1) and Īśopaniṣad (kreipinys)

Avatārī-puruṣa (visų avatārų šaltinis) yra pilnas ir tobulas. Kadangi jis yra visiškai tobulas, visos avatāros, išeinančios iš Jo taip pat yra pilnos. Viskas, kas išeina iš Aukščiausios pilnumos, yra pilna. Net jei viena pilnuma yra atimama iš šios pilnumos, Jis vis dėlto išlieka pilnas. Jokiu būdu šis Parameśvara nepatiria jokio sumažėjimo.

Todėl ši išbaigta visuma Viṣṇu, kuris įžengia į visatą ir kontroliuoja ją, yra iš tiesų glūdinti visur Supersiela, Paramātmā. Šis Viṣṇu turi tris pavidalus: Karaṇodakaśāyī Viṣṇu, Kṣīrodakaśāyī Viṣṇu ir Garbhodakaśāyī Viṣṇu. Karaṇodakaśāyī Viṣṇu, kuris yra dalinis Śrī Bhagavāno pasireiškimas, gulasi į Priežasčių vandenyną arba Virājos upę, kuri driekiasi tarp cit (dvasinio) ir māyika (iliuzinio) pasaulių. Iš čia Jis nužvelgia māyą, kuri yra toli nuo Jo, ir šio žvilgsnio dėka sukuriamas materialus pasaulis.

Bhagavān Śrī Kṛṣṇa aprašė materialaus pasaulio kūrimą Śrīmad Bhagavad-gītoje (9.10):

mayādhyakṣeṇa prakṛtiḥ sūyate sa-carācaram

Man prižiūrint Mano iliuzinė energija sukuria visatą, pilną judančių ir nejudančių būtybių.

Taip pat yra pasakyta: sa aikṣata, - „Ši Paramātmā pažvelgė.“ (Aitareya Upaniṣad 1.1.1)

Sa imāl lokān asṛjat, „Ši Paramātmā sukūrė visatą su judančiomis ir nejudančiomis esybėmis, pažvelgusi į Savo māyą“. (Aitareya Upaniṣad 1.1.2)

Kāraṇodakaśāyī Viṣṇu žvilgsnio galia, kuri įžengia į mają, tampa Garbhodakaśāyī Viṣṇu, o lokalizuoti atomai transcendentinio Mahā-Viṣṇu žvilgsnio spinduliuose yra sąlygotos sielos. Kiekvienos jīvos širdyje Īśvara yra kaip nykščio dydžio Kṣīrodakaśāyī Viṣṇu ekspansija, taip pat žinoma Hiraṇyagarbhos vardu. Śvetāśvatara Upaniṣada (4.6) teigia: dvā suparṇā sāyujā sakhāyā, „jīva ir Paramātmā yra jīvos širdyje tarsi du paukščiai ant medžio šakos. Vienas iš šių paukščių yra Īśvara, kuris apdovanoja karminės veiklos rezultatais, o kitas paukštis yra jīva, kuris ragauja savo veiklos vaisius.“ Śrī Bhagavānas aprašė šią tattvą Gīta Upaniṣadoje tokiu būdu (10.41):

yad yad vibhūtimat sattvaṁ śrīmad ūrjitam eva vā
tat tad evāvagaccha tvaṁ mama tejo‘ṁśa-sambhavam

Tu turi suprasti, kad visi turtai, egzistencija, spindesys ir galia atsiranda iš mažytės mano turtų dalelės. Todėl Arjuna, kokia būtinybė yra suprasti visus mano atributus atskirai? Paprasčiausiai suprask, kad savo ekspansijos pagalba aš sukūriau šią visą reiškiniją, ir todėl aš ją visiškai persmelkiu.

Todėl Dievo Atributai, tokie kaip visatos kūrėjas ir palaikytojas, pasireiškia Paramātmoje, daliniame parama-puruṣos Bhagavāno pasireiškime.“

Garbinimo rezultatas

Tie, kurie regi Absoliučią Tiesą skirtingai ir garbina tuos skirtingus pavidalus, pasiekia atitinkamą rezultatą. Skiriami dviejų rūšių jñāniai, garbinantys Brahmaną: Brahmavādžiai ir Māyāvādžiai. Māyāvādžiai negali pasiekti Kṛṣṇos nei vienu aspektu, nes jie pavydi Kṛṣṇai. Jie galvoja, kad Dievo pavidalas yra iliuzija, o galiausiai jie visi patys yra Dievas. Brahmavādžiai galvoja, kad Dievas yra realus ir Dievas yra ne Jis, o Tai, tai yra ne asmenybė. Jie trokšta įsilieti į Absoliutą, ir pasiekia tai, nutraukdami savo individualią egzistenciją. Jie gali mėgautis brahmajyoti palaima, tačiau jie negali patirti palaimos, kylančios iš asmeninių santykių su Dievu. Jie nepatiria džiaugsmo iš transcendentinės veiklos, kuri yra gyvosios būtybės prigimtis. Paramātmāvādžiai turi didesnį pasirinkimą. Suvokę Supersielą, jie gali atsiduoti jai ir tapti bhaktais arba gali pasirinkti įsiliejimą į Viešpaties kūną, tai nėra labai didelė dovana, nes ją gali pasiekti bet kuris demonas kūrinijos pabaigoje. Ir tik bhaktai pakliūna į nesuskaičiuojamas Vaikuṇṭhos planetas, kuriose jie gali asmeniškai bendrauti su Viešpačiu vienu iš Jo aspektų, tokių kaip Nārāyaṇa arba pats Kṛṣṇa Goloka Vṛndāvane.

Brahmanas

Žodis brahma kilęs iš žodžio bṛhad – platus, didelis. Šis žodis Vedose reiškia Didijį arba Dievą.

Vakarų filosofijoje žodį brahma atitinka sąvoką Būtis. Ši žodžio prasmė geriausiai atsispindi garsiame Taitirīya Upaniṣados posme:

Yato vā imāni bhūtāni jāyante yena jātāni jīvanti yat prayanty abhisaṁviśanti tad brahma tad vijijñāsasva - „tai, iš ko visa kas gyva gimsta, kuo visa kas gyva gyvena, ir į ką viskas pabaigoje sugrįžta, klausk apie tai, tai yra brahma. („Taittirīya Upaniṣad“ 3.1)

Žodis brahma dažnai tariamas kaip brahmanas (skirtingai nuo brāhmano, kuris reiškia socialinį luomą)

Vedos („Chāndogya Upaniṣad“ 3.14.1) teigia sarvaṁ khalv idaṁ brahma – viskas iš tiesų yra brahmanas. Ar šitaip galime suprasti, kad viskas yra Dievas? Ar nėra skirtumo tarp gyvos būtybės, materijos ir Dievo Asmens?

Brahmanas taip pat reiškia dvasia, nes Dievas yra dvasinės prigimties. Vedose taip pat teigiama, kad brahmanas yra jīva, nes ji taip pat dvasinės prigimties ir kilusi iš Didžiojo.

Kaip atskirti Dievą brahmaną ir jīvą brahmaną? Kṛṣṇa yra vadinamas Paraṁbrahmanu - Aukščiausiuoju Brahmanu.

Iliuzijos sąlygotas brahmanas yra jīva. Bhagavad gītos 8.3 posmas sako:

akṣaraṁ brahma paramaṁ
svabhāvo 'dhyātmam ucyate
„Nesunaikinama, transcendentinė gyvoji būtybė vadinama Brahmanu, o jos amžinoji prigimtis vadinama adhyātmā, savuoju aš.“

Apribotas brahmanas yra materija. Kai iš brahmano atimamos savybės: amžinybė, žinojimas ir palaima, jis tampa materija. Apie tai liudija Bhagavad gītos 14.3 posmas:

mama yonir mahad brahma
tasmin garbhaṁ dadhāmy aham
sambhavaḥ sarva-bhūtānāṁ
tato bhavati bhārata

„Aš apvaisinu visuminę materijos substanciją, vadinamą Brahmanu, kuri yra visų gimimų šaltinis, tokiu būdu gimsta gyvos būtybės, o Bhāratos aini.“

Kitaip sakant - viskas yra brahmanas, nes atsiranda iš Brahmano - Aukščiausiojo. Todėl kartais materiali gamta taip pat vadinama brahmanu.

Tačiau Kṛṣṇa yra brahmano pagrindas, vadinasi nėra pats brahmanas. Bhagavad gīta 14.27:

brahmaṇo hi pratiṣṭhāham

amṛtasyāvyayasya ca

śāśvatasya ca dharmasya

sukhasyaikāntikasya ca

„Aš vienintelis esu beasmenio nirviśeṣa brahmano pagrindas. Aš taip pat esu nesikeičiančio nemirtingumo, amžinosios dharmos ir transcendentinės laimės, kylančios iš tyros atsidavimo tarnystės, prieglobstis.“

Paramātma

Paramātmā reiškia Aukščiausią Sielą arba Aukščiausiąjį Aš. Bhagavad gītoje 13.3 sakoma, kad siela pažįsta tik vieną kūną, tačiau Supersiela pažįsta visus kūnus. Supersielos funkcijos - prižiūrėti ir leisti (upadraṣṭānumantā ca). Ji palaiko visas gyvas būtybes bei suteikia joms viską, ko reikia (bhartā bhoktā). Ji yra didysis šio pasaulio Valdovas (maheśvaraḥ) (Bhagavad gītoje 13.23).

Supersiela - šviesos ir žinojimo, bei atminties šaltinis (Bhagavad gīta 15.15). Supersiela nukreipia visus gyvų būtybių veiksmus ir lydi sielą per jos kelionę materialiame pasaulyje (Bhagavad gīta 18.61). Paramātma kantriai laukia, kol siela atsisuks į Ją (Śvetāśvatara Upaniṣad 4.6):

dvā suparṇā sayujā sakhāyā

samānaṁ vṛkṣaṁ pariṣasvajāte

tayor anyaḥ pippalaṁ svādv atty

anaśnann anyo ’bhicākaśīti

Du paukščiai draugai tupi kartu to paties pippalos medžio lapijoje. Vienas iš jų ragauja medžio uogų skonį, o kitas tuo metu susilaiko nuo valgymo, vietoj to stebi savo draugą ir laukia.

Supersiela yra laikinas Kṛṣṇos pasireiškimas. Dvasiniame pasaulyje jos nėra.

Bhagavānas

Parāśara Munis Viṣṇu Puranoje 6.5.47 taip aiškina žodį Bhagavān - tas kuris turi bhaga arba vertenybes. Bhagavānu gali vadintis tas, kuris turi:

aiśvaryasya samagrasya
vīryasya yaśasaḥ śriyaḥ
jñāna-vairāgyayoś caiva
saṇṇāṁ bhaga itiṅgana

1) visą turtą; 2) jėgą; 3) šlovę; 4) grožį; 5) žinojimą; 6) atsižadėjimą (Viṣṇu Purāṇa 6.5.47)

Būtent Bhagavāno realizacija yra galutinė pakopa dvasinės realizacijos kelyje, nes ji reiškia, jog mes užmezgame amžinus tarpusavio santykius su Aukščiausia Absoliučia Tiesa. Brahmavādžiai tokio santykio neužmezga, o jogams šis santykis yra vienpusis.

Jaiva Dharma apie Bhagavāno aspektą

Bhaktivinoda Thākura „Jaiva dharmoje“ 11 sk. pateikia tokį Bhagavāno apibūdinimą:

„Aukščiausias Viešpats yra vienas, bet Jis vadinamas skirtingai Korane, Puranose, įvairiose šalyse bei įvairiomis kalbomis. Svarbu tai, kad vardui, išreiškiančiam visas Viešpaties charakteristikas, būtų teikiama pirmenybė. Dėl šios priežasties mes labiau vertiname vardą Bhagavānas, nei tokius vardus kaip Alachas, brahma ar Paramātmā. Žodis Alachas reiškia Būtybę, už kurią nieko nėra aukštesnio, bet mes nelaikome didingumo ar viršenybės Viešpaties svarbiausia charakteristika. Svarbesnės yra savybes, sukeliančios aukščiausią nuostabą (camatkārita) ir saldumą (mādhuri).

Kažkas ypatingai didingo sukelia tam tikrą nuostabą, bet smulkūs ir maži dalykai yra priešingybė didybei ir sukelia kitokią nuostabą. Taigi, vardas Alachas neišreiškia aukščiausios nuostabos, nes jis parodo didybę, bet ne smulkumą. Iš kitos pusės žodis Bhagavānas išreiškia visų rūšių nuostabą, kokią begalima įsivaizduoti.

Pirmoji Bhagavāno charakteristika yra visiška aiśvarya (turtai), kas nurodo į galutinę didybės ir smulkumo ribą. Antroji charakteristika yra tai, kad Jis yra pats galingiausias, kadangi Jis turi visas śakti (sarva-śaktimatta). Tai, kas yra anapus žmogaus intelekto ribų, yra valdoma Īśvaros acintya śakti (nesuvokiamos galios), kurios dėka Jis turi formą ir tuo pat metu jos neturi. Jei kažkas galvoja, kad Īśvara (Dievas) negali turėti formos, jis paneigia acintya śakti, kurios dėka Bhagavānas apreiškia savo amžiną pavidalą ir žaidimus savo bhaktams. Alachas, brahma ar Paramātmā yra nirākāra (beformiai), taigi, jie neturi jokių ypatingai stebinančių charakteristikų.

Trečioji Bhagavāno charakteristika yra tai, kad Jis visuomet yra maṅgalamāyā (palankus) ir yaśa-pūrna (visų žymiausias). Todėl Jo žaidimai kupini nektaro. Jo ketvirtoji charakteristika yra tai, kad Jis pasižymi visu grožiu (saundarya) ir visos gyvos būtybės, turinčios transcendentinį regėjimą, mato Jį kaip pačią gražiausią asmenybę. Bhagavāno penktoji charakteristika yra ta, kad Jo žinios beribės (aśeṣa jñāna). Tai reiškia, kad Jis yra tyras, išbaigtas, visa žinantis ir transcendentalus materialiems elementams (bhūta). Jo šeštoji charakteristika yra tai, kad nors Jis yra visų jīvų šeimininkas, Jis yra neprisirišęs (nirlepa) ir nepriklausomas (svatantra). Tai yra Bhagavāno šešios svarbiausios charakteristikos. Bhagavānas pasireiškia dviem būdais: Savo didybe (aiśvarya) ir Savo saldumu (mādhurya). Jo mādhuryos pavidalas yra aukščiausias visų jīvų draugas ir ši asmenybė yra vadinama Kṛṣṇa arba Caitanya, mūsų širdžių Viešpats.“

Šeši Bhagavāno aspektai ir meilė

Gali kilti klausimas: kodėl tarp šešių Bhagavāno vertenybių nėra meilės? Negi Kṛṣṇos bhaktus žavi tik Kṛṣṇos turtai ir Jo šlovė?

Dievo apibrėžimas, kurį pateikia Parāśara Munis ir kuriame jis apibrėžia Bhagavāną kaip turintį (van) visas vertenybes (bhaga), nurodo didžiąja dalimi į Nārāyaṇą. Šešios vertenybės yra: turtai, jėga, grožis, šlovė, žinojimas ir atsižadėjimas. Kalbant apie Kṛṣṇą, skirtingai nuo Nārāyaṇos, grožio vertenybė taip pat reiškia žavesį ir meilę.

Jīva Gosvāmis apibrėžia Bhagavāną kaip bhajanīya-guna-viśiṣta, tai galima išversti kaip “Jis, kurio prigimtis yra tokia, jog tas, kas susiliečia su Juo, negali atsispirti norui garbinti ir nepaprastai mylėti Jo žavinčią asmenybę.” Šis paaiškinimas atitinka Parāśara Munio paaiškinimą, tačiau labiau skirtas Pačiam Kṛṣṇai, skirtingai nuo bendros keturrankio Nārāyaṇos idėjos.

Pagal Jīva Gosvāmį, žodis Bhagavān yra gautas iš “Bhagavavān”. Śrī Jīva sako, kad “a” skiemenyje “va” prapuola, ir todėl dvi “v” susijungia į vieną raidę. Tokiu būdu Bhagavavān tampa Bhagavān ir reiškia “Tas, kuris turi (vān) bha, ga ir va. Bha reiškia bharta – galią palaikyti ir puoselėti. Kṛṣṇa turi galią palaikyti ir puoselėti savo atsidavusius. Ga reiškia gamayayita – tas, kuris turi galią suteikti meilę Dievui arba atvesti Dievo atsidavusius į Dievo buveinę. Va reiškia veiksmažodį vas, kuris reiškia gyventi, slypėti. Bhagavān yra tas, kuriame glūdi viskas ir kuris glūdi Savo atsidavusiųjų širdyse.

Kṛṣṇa nėra tik Bhagavānas. Jis yra svayam bhagavān. Jis turi keturias savybes, kurių neturi netgi Dievas (Nārāyaṇa). Jis saldžiai groja savo fleita (venu mādhurya), jis turi saldų pavidalą (rūpa mādhurya), Jo saldūs žaidimai (līla mādhurya) ir Jo saldūs intymūs meilės santykiai su Savo atsidavusiais (prema mādhurya).

KLAUSIMAI

1.      Ką reiškia terminas Absoliuti Tiesa?

2.      Kaip Absoliuti Tiesa skamba sanskritu?

3.      Kiek yra realybių (tattvų)?

4.      Kaip šios tattvos susijusios su para tattva?

5.      Kaip Śrīmad Bhāgavatam 1.2.11vadina Absoliučią Tiesą?

6.      Ar Kṛṣṇa nužengdamas į šį pasaulį įgyja materialų pavidalą?

7.      Jei ne, kokiu būdu materialistiški žmonės gali Jį regėti?

8.      Ar Absoliuti Tiesa yra Asmuo, ar ne?

9.      Koks ryšys tarp Kṛṣṇos kūno ir Jo sielos?

10.  Vedos Kṛṣṇą, Nārāyaṇą, Viṣṇu bei įvairias inkarnacijas vadina Aukščiausiu Dievo Asmeniu (Bhagavān). Visi jie turi skirtingas savybes. Kiek tuomet iš viso yra Dievų?

11.  Jei Kṛṣṇa yra Būtis, o mes – būtybės, grindžiamos Būtimi, tai kas tuomet yra mūsų savasis Aš? Kokia yra mūsų esmė?

12.  Kodėl sakome, kad Kṛṣṇa ir yra Absoliuti Tiesa? Pagrįskite atsakymą śāstrų argumentais.

13.  Kokie yra trys Absoliučios Tiesos pažinimo etapai? Kokie jų sanskrito pavadinimai?

14.  Kas garbina atitinkamus Absoliučios Tiesos aspektus ir ką jie pasiekia?

15.  Ką reiškia žodis Brahmanas?

16.  Kokie yra Brahmano atributai?

17.  Kodėl Vedos teigia, kad viskas yra Brahmanas? Ar tai reiškia, kad viskas yra viena?

18.  Ką reiškia žodis Paramātmā?

19.  Kokie yra Paramātmos atributai?

20.  Ar Paramātmos suvokimas yra amžinas?

21.  Ką reiškia žodis Bhagavān? Kaip jį paaiškino Parašara Munis?

22.  Kokie yra Bhagavāno atributai?

23.  Kokios iš šešių Bhagavāno savybių atspindi Jo Paties, Paramātmos ir Brahmano suvokimą?

24.  Kokius pavyzdžius galite pateikti iliustruojančius tris Absoliuto pažinimo aspektus?

25.  Kokios savybės išskiria Kṛṣṇą iš kitų Jo skleidinių?