Acintya bheda abheda tattva

Trumpai apie temą

Vedose aprašoma vienovė tarp Dievo ir pasaulio bei gyvų būtybių, o taip pat Dievo išskirtinė padėtis jų atžvilgių. Šie teiginiai kelia didelę sumaištį filosofų tarpe, nes protas visuomet ieško paaiškinimo, išsprendžiančio prieštaravimus. Vedāntos pasekėjai šį klausimą bando atsakyti remdamiesi vienovės požiūriu – Dievas yra vienintelė Realybė, Absoliuti, neduali Tiesa. Visa kita kažkokiu būdu su Juo susiję.

Vedāntos filosofijos užduotys:

·         paaiškinti vienos būties mąstomą vienovę ir stebimą įvairovę;

·         atsakyti, kur slypi prieštaravimų priežastis – pačioje Būtyje ar mumyse;

·         pasakyti, kaip šiuos prieštaravimus (jei įmanoma) įveikti, tai yra ar įmanoma pažinti Realybę.

Visi Vedų teiginiai yra teisingi ir vertingi. Vadinasi negalima atmesti (ignoruoti) tų teiginių, kurie prieštarauja kitiems, atrodytų labiau priimtiniems.

Vedos kalba apie bhedą (skirtumą) ir abhedą (vienovę). Šie teiginiai sutaikomi tik pripažinus acintya śakti (nesuvokiamą energiją). Visos Vedos per prieštaravimus moko apie acintya-bhedābheda-tattvą.

Acintya reiškia nesuvokiamas.

Bheda reiškia skirtybė.

Abheda reiškia vienovė.

Tattva reiškia tiesa, mokymas, doktrina.

Śrī Śaṅkarācāryos teorija vadinama māyāvāda (iliuzijos teorija) arba kevala advaita-vāda – mokymas apie absoliučią vienovę. Jo teiginius galima apibendrinti taip: Brahmanas – tiesa, pasaulis – iliuzija, gyva būtybė ir individuali egzistencija yra Brahmano sapnas, Viešpaties inkarnacijų kūnai – materialūs.

Bhāskaros mokymas vadinamas bheda-abheda – vienovė ir skirtybė tuo pat metu. Jis teigia: kad Brahmanas yra ir priežastis ir pasekmė. Priežasčiai būdinga vienovė, o pasekmei – skaitlingumas. Priežastis (Brahmanas) yra amžina, o pasekmė (pasaulis ir gyvosios būtybės) – laikina, bet reali.

Rāmānujācārya mokė viśiṣṭādvaita-vādos – doktrinos apie vieningą būtį, kuri tampa skirtinga dėka atributų. Brahmanas yra vienintelė Realybė. Materiali gamta ir gyvosios būtybės yra Brahmano atributai.

Madhvācārya skelbė dualizmo (dvaita-vādos) doktriną. Gyvosios būtybės ir pasaulis amžini, bet visada skirtingi ir priklausomi nuo Dievo.

Nimbārkācārya mokė dvaitādvaita-vādos - dualistinio ne-dualizmo. Pasaulis ir gyvosios būtybės – ne Dievo kūnas, o Jo energetiniai atributai. Brahmanas vieningas su pasauliu bei gyvosiomis būtybėmis ir skirtingas nuo jų. Ši savybė glūdi Jo amžinoje prigimtyje.

Viṣṇusvāmī, mokė grynojo ne-dualizmo (śuddhādvaita-vādos). Brahmanas tapatus pasauliui. Jis pats save suvokia kaip skaitlingą, todėl įgyja daug pavidalų. Todėl tik atrodo, kad Dievas turi būtį, žinojimą ir palaimą, bet iš tiesų jie tapatūs Jam.

Śrī Caitanya Mahāprabhu mokė acintya-bheda-abheda - nesuvokiamos skirtybės ir vienovės tuo pat metu doktrinos. Gyvosiosios būtybės konstitucinė padėtis - amžinas Kṛṣṇos tarnas, nes ji yra Kṛṣṇos paribio energija, pasireiškianti kaip tapati ir skirtinga nuo Viešpaties tuo pat metu, tarsi saulės šviesos ar ugnies dalelytė.

Terminą acintya-bheda-abheda kaip Gaudīya vaiṣṇavizmo filosofinį principą pirmasis pradėjo naudoti Jīva Gosvāmis savo „Sandarbhose“.

Gaudīya vaiṣṇavizmo mokymas apie acintya-bheda-abheda yra śakti pariṇāma vādos, mokymo apie energijos transformaciją, dalis. Brahmano energijos jīva-śakti dalis transformuojasi į individualias dvasines sielas, o māyā-śakti dalis transformuojasi į materialų pasaulį. Pats Brahmanas lieka nepakitęs.

Neįmanoma pripažinti nei vienovės, nei skirtybės tarp visumos ir dalies. Dalys tampa realiomis tik visumos kontekste ir tik visuma suvokiama realiai.

Šventraščiuose daugybė teiginių, parodančių, jog Dievas turi kintančias dalis, ir kad Jis Pats nesikeičia. Dievo prigimtis nesuvokiama (acintya svabhāva) ir todėl šventraščiai jam suteikia prieštaringus atributus (neturintis dalių ir turintis dalis).

Dievas neturi materialių rankų, tačiau gali paimti bet ką. Jis neturi materialių kojų, tačiau gali keliauti greičiau už visus. Jis neturi materialių akių, bet regi viską. Jis neturi materialių ausų, bet girdi viską. Jis žino viską, bet niekas nepažįsta Jo.

Aukščiausias Viešpats vaikšto ir nevaikšto. Jis yra toli nuo čia ir tuo pat metu Jis yra labai arti. Jis yra visko viduje ir tuo pat metu visko išorėje.

Nesuvokiama tai, kas leidžia derėti tam, kas nesuderinama. Tai acintya śakti darbas. Jos dėka Dievas turi dalis ir tuo pat metu jų neturi. Dėka acintya śakti, Jis kinta ir tuo pat metu nesikeičia.

Teiginius „neturintis dalių“ ir „turintis dalis“ nesudėtinga suprasti. Sudėtinga suprasti abu šiuos teiginius sutapatintus viename objekte ir tame pačiame mąstymo veiksme.

Susidūrę su dalykais, kurie nesuvokiami protu, paaiškinimo turime ieškoti tik šventraščiuose. Logika ir argumentacija negali pažinti transcendencijos, todėl šiuose klausimuose kelia tik painiavą.

Priežasties, pasireiškiančios per vieningumą, bei pasekmės, pasireiškiančios per skaitlingumą, ryšys taip pat nesuvokiamas (acintya), nes neįmanoma suvokti vieningumą ir skaitlingumą vienas šalia kito.

Energijos šaltinis ir energija neatskiriami vienas nuo kito, kaip ugnis ir karštis, saulė ir jos spinduliai, muskusas ir kvapas.

Todėl, iš nesugebėjimo suvokti vienovės tarp energijos ir to, kuriam ji priklauso, kyla skirtybės suvokimas. O iš negebėjimo suvokti jų atskirumą, kyla vienovė. Todėl reikia pripažinti, kad energija ir jos savininkas tuo pat metu vieningi ir skirtingi ir tuo pat metu nesuvokiami.

Nesuvokiamu vadiname tai, ką pažįstame regėdami rezultatą, nepaisydami pastebimo prieštaravimo logikai ir fakto, jog tai padaryti neįmanoma.

Žinios apie nesuvokiamus dalykus yra neprieinamos proto samprotavimams, todėl jos grindžiamos tuo, kad neįmanoma pasekmę paaiškinti kitaip.

Net materialiame pasaulyje visų objektų energija yra nesuvokiama, tačiau jų poveikis yra patiriamas. Pavyzdžiui, brangakmeniai ar mantros, ugnis ir karštis.

Acintya śakti yra Viešpaties vidinė, prigimtinė energija – svarūpa śakti. Nesuvokiama energija – tai pati Dievo esmė. Būtent ji neįmanomus dalykus paverčia įmanomais.

Nors Absoliuti Tiesa yra viena, nesuvokiamos galios dėka Jis visuomet reiškiasi keturiais būdais:

1) svarūpa - Savo pirminiu pavidalu, Kṛṣṇa;

2) tad-rūpa-vaibhava - Savo spindesiu, buveine, amžinais palydovais, ekspansijomis ir avatāromis;

3) jīva - individualiomis dvasinėmis sielomis;

4) pradhāna - materialia energija.

Šios keturios savybės lyginamos atitinkamai su Saulės planetos vidumi, Saulės paviršiumi, Saulės spinduliais, sklindančiais iš jos paviršiaus ir Saulės spindulių atšvaitais tamsoje.

1) Nekintanti Absoliuti Tiesa amžinai yra Bhagavānas, šešių vertenybių šeimininkas. Nirviśeṣa (beformis) ar nirguṇa (be savybių) yra Jo antrinės charakteristikos, kylančios iš Jo nesuvokiamos prigimties. Pripažinę Jį tik nirviśeṣa, negalėtume paaiškinti Jo dvasinės śakti. Acintya-śakti dėka Jis tuo pat metu egzistuoja savo asmeniniu ir beasmeniu pavidalais.

Kadangi Viešpaties bruožas neturėti savybių negali būti stebimas, Jo bruožas turėti savybes yra svarbesnis.

2) Visos Jo ekspansijos ir avatāros yra tas pats Asmuo, Śrī Kṛṣṇa, kuris kartais labiau atskleidžia savo bruožus, kartais mažiau. Jo buveinė ir Jo asmeniniai palydovai yra tiesioginės Jo kūno ekspansijos.

3) Jīva, savo prigimtimi būdama tarsi atominis saulės spindulėlis, yra tapati Viešpačiui ir tuo pat metu skiriasi nuo Jo. Bet kokį prieštaravimą šiuo klausimu išsklaido nesuvokiama prigimtinė Viešpaties energija, kuri neįmanomus dalykus padaro įmanomais.

Śruti teiginiai, kad Viešpats nesiskiria nuo gyvų būtybių pateikiami tam, kad padėtų suprasti Viešpatį, kuris yra anapus mūsų patirties. Mes esame sąmoningi, Viešpats taip pat sąmoningas.

Viešpats turi daug įvairiausių energijų, vadinasi tarp Jo ir Jo energijų yra skirtumas, nors šios energijos nuo Jo neatskiriamos.

Teiginiai apie skirtumą tarp Viešpaties ir jīvos kalba apie kiekybinį skirtumą. Teiginiai apie Viešpaties ir jīvos tapatumą parodo jų kokybinį panašumą.

Kaip mažos kibirkštys išskrenda iš ugnies, taip ir jīvos išeina iš Kṛṣṇos, kuris yra pasaulio siela. Kibirkštys skiriasi nuo ugnies, nes iš jos išlekia, bet tuo pat metu nesiskiria, nes yra ugnies nešėjos ir turi ugnies prigimtį.

Viešpats ir gyvoji būtybė tapatūs, nes abu turi sąmonę. Tuo pat metu jie skirtingi, nes Viešpats yra visa persmelkiantis, visa žinantis, nepriklausomas, ir māyos valdovas. Jīva gi yra lokalizuota, priklausoma, jos žinios ribotos, ir ji be to māyos kontroliuojama.

Jīva yra nereikšminga śakti, ir visa tai, ko ji trokšta kyla iš sąlyčio su kita śakti. Dėl šios priežasties jīvos troškimai keičia jos padėtį. Nepriklausomi Brahmano norai yra Jo vidinės prigimties dalis ir śakti darbas yra šiuos norus įgyvendinti. Todėl transformuojasi tik śakti, bet ne Brahmanas.

Jīva taip pat lyginama su Brahmanu, nes ji pavaldi Brahmanui. Kaip tarnas atstovauja šeimininkui, kaip pasiuntinys ar ambasadorius atstovauja savo valstybei, taip ir gyva būtybė, pavaldi Viešpačiui, atspindi Jo savybes, kai tarnauja Jam.

4) Viskas kyla iš Kṛṣṇos, todėl materialus pasaulis taip pat nuo Jo priklausomas. Māyā yra Jo amžina, natūrali galia, tačiau, ji yra išorinė galia, nes Viešpats nenaudoja jos savo žaidimuose.

Viešpaties vidinė energija yra Jo prigimties dalis. Visos įvairiausios Jo savybės yra Jo vidinės energijos aspektai, todėl yra natūralūs.

Māyā nesąlygoja Viešpaties, nes Viešpats ją atstumia. Tai reiškia, kad Jis nebendrauja su ja ir nebando ja tenkintis. Todėl ji negali Jam daryti jokios įtakos.

Vidinė, paribio ir išorinė energijos, priklausančios Viešpačiui, kiekviena veikia savo atitinkamoje įtakos sferoje ir nedaro poveikio visai Viešpaties asmenybei. Jos taip pat nesudaro konkrečių Viešpaties dalių. Todėl jų trūkumai Jo neveikia.

Absoliuti Tiesa vadinama advaya jñāna tattva. Tai reiškia, kad nėra jokio objekto ar esybės, kuri egzistuotų atskirai ar nepriklausomai nuo šios Tiesos.

Brahmanas yra sat (egzistencijos) atspindys, Paramātmā yra sat ir cit (аmžinybės ir žinojimo) kombinacija. Bhagavānas yra galutinis – sat,cit ir ānanda (amžinybės, žinojimo ir palaimos įsikūnijimas).

Vedos teigdamos, jog egzistuoja vien tik Absoliuti Tiesa (Brahmanas), paaiškina

1)      santykį tarp Brahmano ir jo dalių (svagata-bheda);

2)      santykį tarp Brahmano ir Jo inkarnacijų (svajatīya-bheda);

3)      santykį tarp Brahmano ir Jo energijų (vijatīya-bheda).

1) Dvasiniame Viešpaties Kṛṣṇos kūne nėra skirtumo tarp vienos Jo kūno dalies ir bet kurios kitos. Kiekviena Jo kūno dalis gali atlikti bet kurios kitos dalies funkcijas. Tuo pat metu įvairios Kṛṣṇos kūno dalys skirtingos ir tinkamai išsidėsčiusios nuostabiame Jo kūne.

2) Kṛṣṇa skleidžia Save į įvairias ekspansijas, tokias kaip Viešpats Nārāyaṇa, Garbhodakaśāyī Viṣṇu, Dievybės pavidalus. Nors atrodo, kad jos skiriasi viena nuo kitos, taip nėra. Liepsna, perkelta iš pirminės žvakės į kitas žvakes, turės tokį pat spindesį ir galią. Nors Viešpats Kṛṣṇa turi daugelį savybių ir pavidalų, Jis yra viena asmenybė, skirtingai apreiškianti savo bruožus.

3) Kṛṣṇos energijos nesiskiria nuo Kṛṣṇos ir viena nuo kitos, net turi tą patį šaltinį, ir nekonfliktuoja viena su kita. Požiūris, kad įvairūs dalykai konfliktuoja vieni su kitais, kyla iš iliuzijos, o iliuzija kyla iš noro mėgautis materija. Atsiradimo, egzistavimo ir naikinimo stadijose viskas yra visiškoje Śrī Kṛṣṇos valdžioje.

Plačiau apie temą

Abheda-tattva

Čia pateikiami keletas iš daugelio teiginių Vedose, aprašančių realybės vienovę (abheda-tattva):

sarvaṁ khalv idaṁ brahma, “Viskas šiame pasaulyje iš tikro yra brahma.” (Chāndogya Upaniṣad 3.14.1)

ātmaivedaṁ sarvam iti, “viskas, kas yra matomo, yra dvasia (ātmā).” (Chāndogya Upaniṣad 7.25.2)

sad eva saumyedam agra āsid ekam evādvitīyam, “O berniuk, pradžioje šis pasaulis egzistavo nedualistiniu dvasiniu pavidalu; o prieš apreiškiant šį pasaulį, Aukščiausia Dvasia buvo tiesiog nedualistinė substancija.“ (Chāndogya Upaniṣad 6.2.1)

evaṁ sa devo bhagavān vareṇyo yoni-svabhāvān adhitiṣṭhaty ekaḥ, “Bhagavān vienintelis yra visų, net devatų šeimininkas ir Jis yra vienintelis, vertas garbinimo. Jis yra visų priežasčių priežastis, bet Jis pats lieka nepakitęs, kaip ir saulė lieka tokia pati, nors savo spindulius skleidžia visomis kryptimis. (Śvetāśvatara Upaniṣad 5.4)

aham evāsam evāgre nānyad yat sad asat param
paścād ahaṁ yad etac ca yo ‘vaśiṣyeta so ‘smy aham

„Brahmā, tai aš, Dievo Asmuo, egzistavau prieš kūrimą, kuomet nebuvo nieko, išskyrus Mane vieną. Nebuvo nei materialios gamtos, šios kūrinijos priežasties. Tai, ką matai dabar, taip pat esu Aš, Dievo Asmuo, ir po sunaikinimo liksiu taip pat tik Aš, Dievo Asmuo.“ („Śrīmad-Bhāgavatam“ 2.9.33)

Šios citatos pabrėžia jog egzistuoja tik Dievas, kuris neturi materialaus kūno, savybių, dalių ir t.t. Tačiau kaip gi su kitais Vedų teiginiais, kurie teigia, jog be Dievo yra kitos egzistencijos kategorijos.

Bheda-tattva

Štai keletas mantrų, kurios paremia skirtybę (bheda-tattva):

oṁ brahma-vid āpnoti param, “Tas, kuris supranta brahma, pasiekia para-brahma.” (Taittirīya Upaniṣad 2.1)

mahāntaṁ vibhum ātmānaṁ matvā dhīro na śocati, “Rimtas, protingas žmogus nesisieloja net ir matydamas sielą, uždarytą materialiame kūne, nes žino, kad siela yra didinga ir visur esanti.” (Kaṭha Upaniṣad 1.2.22)

satyaṁ jñānam anantaṁ brahma yo veda nihitam, “Brahma įkūnyta tiesa, pažinimas ir amžinybė. Šis brahma yra dvasiniame danguje (Paravyomoje) ir taip pat visų gyvų būtybių širdies gelmėse. Tas kuris tai suvokia, pasiekia siddhi per savo santykį su širdyje glūdinčia Supersiela (antaryāmī), visa žinančiu Brahmanu.“ (Pirmoji Anuccheda iš Taittirīya-brahmānanda-vallī)

yasmāt paraṁ nā param asti kiñcit..., „Nėra tiesos aukštesnės už šį Aukščiausią Asmenį. Jis yra mažesnis už mažiausią ir didesnis už didžiausią. Jis vienas pats stovi nepajudinamas tarsi medis Savo paties spindinčioje buveinėje. Visas šis pasaulis glūdi šio vieno Aukščiausio Asmens viduje.“ (Śvetāśvatara Upaniṣad 3.9)

pradhāna-kṣetra-jña-patir guṇeśaḥ, “Parabrahma yra neapreikštos materialios gamtos (pradhānos) Viešpats, Paramātmos, kuri žino visas gyvas esybes, šeimininkas ir trijų materialios gamtos guṇų Īśvara. Jis pats yra transcendentalus materialios gamtos guṇoms.“ (Śvetāśvatara Upaniṣad 6.16)

tasyaiṣa ātmā vivṛṇute tanuṁ svām, “Jis atskleidžia Savo kūną labai savitu būdu tik tokiems žmonėms.” (Kaṭha Upaniṣad 2.23)

tam āhur agryaṁ puruṣaṁ mahāntam, “Tie, kurie pažįsta Absoliučią Tiesą, gieda Jai šlovę, žinodami, jog Jis yra Mahān Ādi-puruṣa, Didžioji asmenybė ir visų priežasčių priežastis.” (Śvetāśvatara Upaniṣad 3.19)

yāthātathyato ‘rthān vyadadhāt, “Savo nesuvokiama galia Jis palaiko visų amžinų elementų atskiras tapatybes kartu su jų specifiniais atributais.” (Īśopaniṣad, Mantra 8)

naitad aśakaṁ vijñātuṁ yad etad yakṣam iti, “Agnideva, ugnies devatā susirinkusiems devatoms pasakė: „Aš negaliu iki galo suprasti šio yakṣos tapatybės.’ ” (Kena Upaniṣad 3.6)

asad vā idam agra āsit..., „Pradžioje ši visata buvo tik neapreikštas Brahmano pavidalas. Šis neapreikštas tapo apreikštu Brahmano pavidalu. Šis Brahmanas apsireiškė Pats vyrišku pavidalu. Dėl šios priežasties šis vyriškas pavidalas vadinamas kūrėju.“ (Taittirīya Upaniṣad 2.7.1)

nityo nityānām, “Kas yra aukščiausia Amžina Būtis tarp visų amžinų būtybių?” (Kaṭha Upaniṣad 2.13 ir Śvetāśvatara Upaniṣad 6.13)

sarvaṁ hy etad brahmāyam ātmā brahma so’yam ātmā catuṣpāt, “Visa tai yra žemesnės Brahmano energijos pasireiškimai. Dvasinis Kṛṣṇos pavidalas yra ne kas kita kaip para-brahma. Savo nesuvokiama galia Jis amžinai apreiškia save keturiais nektariškais pavidalais, nors yra vienas Pats. (Muṇḍaka Upaniṣad, Mantra 2)

ayam ātmā sarvesāṁ bhūtānāṁ madhu, Vedos kalba apie Kṛṣṇą netiesioginiu būdu, aprašydamos Jo atributus, o čia jos sako, kad „Iš visų gyvų būtybių tik Kṛṣṇa vienintelis yra saldus tarsi nektaras.” (Bṛhad-āraṇyaka Upaniṣad (2.5.14)

Šiose ir nesuskaičiuojamose kitose citatose Vedos skelbia, kad individualios sielos amžinai skiriasi nuo Aukščiausiojo.

Taigi, kaip išspręsti prieštaravimus tarp teiginių, skelbiančių, jog vienintelė realybė yra Dievas, ir teiginių, skelbiančių, jog be Dievo egzistuoja šis negyvas materialus pasaulis ir suvokiančios gyvosios būtybės?

Vedāntos problematika

Vedāntos mokyklos bando atsakyti į šiuos klausimus tarp daugelio kitų:

·         Kaip paaiškinti vienos būties mąstomą vienovę ir stebimą įvairovę?

·         Kodėl apie Būtį negalima mąstyti be prieštaravimų?

·         Kur glūdi prieštaravimų priežastis – pačioje Būtyje ar mumyse? Kokia ontologinė šių prieštaravimų prigimtis?

·         Ar įmanoma šiuos prieštaravimus įveikti? Tai yra, ar įmanoma tinkamai pažinti Realybę?

·         Kas mumyse ar anapus mūsų tokį pažinimą padaro įmanomu (arba neįmanomu)?

Saṅkhya ir vaiśeṣika šių problemų nesprendžia, nes jos nepripažįsta būties vienovės, o savo mokymą pradeda nuo pliuralizmo ir dualizmo. Vedānta gi prasideda nuo Būties vienovės ir įvairovę priversta aiškinti remdamasi vienove.

Todėl Vedāntos mokyklos visus klausimus sugrupuoja į šias temas:

1)      Kas egzistuoja? Taip bandoma bendrais bruožais apibūdinti egzistencinius ryšius.

2)      Kaip įmanoma tokia būtis? Taip bandoma nagrinėti Būties santykį su individu ir atrasti ontologinį pagrindą galimybei (arba negalimybei) Būtį pažinti.

Acintya aspektas

Kiekviena Vedų dalis yra nuostabi ir jokios dalies negalima atmesti. Tai tiesa, kad individualios jīvos amžinai skiriasi nuo Aukščiausiojo; taip pat tiesa ir tai, kad jos amžinai nesiskiria nuo Aukščiausiojo. Mes galime rasti patvirtinimus Vedose, kurie paremtų tiek bhedą (skirtumą) tiek abhedą (neskirtingumą), nes bheda ir abheda egzistuoja kartu kaip Absoliučios Tiesos aspektai. Šis jīvų ryšys su Aukščiausioju kaip tuo pat metu tapačių Jam ir skirtingų nuo Jo, yra nesuvokiamas ir anapus pasaulietinio intelekto. Logika ir ginčai šia tema sukelia tik painiavą. Visa tai, kas pasakyta skirtingose Vedų dalyse yra tiesa, bet mes negalime suprasti visos šių žodžių prasmės, nes mūsų intelektas yra labai ribotas. Štai kodėl visuomet privalome gerbti Vedų mokymą.

naiṣa tarkeṇa matir āpaneyā (Kaṭha Upaniṣad (2.2)) - O Naciketā! Negalima naudotis ginčais ir sugriauti išmintį apie Absoliučią Tiesą, kurią gavai.

nāhaṁ manye su-vedeti no na vedeti veda ca (Kena Upaniṣad (2.2)) - Aš nemanau, kad aš teisingai supratau Brahmaną.

Šios Vedų mantros aiškiai moko, kad Īśvaros śakti yra nesuvokiama ir todėl anapus materialaus mąstymo.

Todėl gana aišku, kad Vedos palaiko acintyabhedābheda-tattvą. Turint omenyje galutinį jīvos tikslą, panašu, kad nėra siddhāntos, aukštesnės už acintya-bhedābheda-tattvą; iš esmės, jokia kita siddhānta net neatrodo teisinga. Tik pripažinus acintya-bhedābheda filosofiją, galima suvokti amžiną jīvos individualybę ir jos amžiną skirtingumą nuo Śrī Hari. Nesuvokus šio skirtumo, individuali siela negali pasiekti tikro gyvenimo tikslo, prīti (meilės Aukščiausiajam).

Tikros amžinos meilės tobulumą galima pasiekti tik pripažinus acintya-bhedābheda tiesas. Kitaip galutinis jīvos tikslas, meilė Aukščiausiajam, tampa neamžinu, o jīvos egzistencija taip pat paminama.

Todėl visos śastros pripažįsta ir patvirtina acintya-bhedābheda doktriną. Visos kitos doktrinos yra tiesiog spekuliacijos.

Śrī Caitanyos Mahāprabhu filosofinis principas

Aštunta Daśa-mūlos śloka[1] sako:

hareḥ śakteḥ sarvaṁ cid-acid akhilaṁ syāt pariṇatiḥ
vivartaṁ no satyaṁ śrutim iti viruddhaṁ kali-malam
harer bhedābhedau śruti-vihita-tattvaṁ suvimalaṁ
tataḥ premnaḥ siddhir bhavati nitarāṁ nitya-viṣaye

„Visa dvasinė ir materiali kūrinija yra Śrī Kṛṣṇos śakti transformacija. Impersonali filosofija apie iliuziją (vivarta-vāda) yra neteisinga. Tai nešvara, kurią sukūrė Kali-yuga, ir ji priešinga Vedų mokymui. Vedos palaiko acintya-bhedābheda-tattvą (nesuvokiamą vienovę ir skirtybę) kaip tyrą ir absoliučią doktriną, ir pripažinęs šį principą kiekvienas gali pasiekti tobulą meilę Amžinam Absoliutui.“

Žodžių reikšmės

Acintya reiškia nesuvokiamas.

Žodis acintya apibrėžiamas „Mahābhāratoje“, Bhiśma Parvoje, 5.28:

acintyāḥ khalu ye bhāvā
na tāṁs tarkeṇa yojayet
prakṛtibhyaḥ paraṁ yac ca
tad acintyasya lakṣaṇam

„Viskas, kas yra transcendentalu materialiai gamtai yra vadinama nesuvokiama, kadangi argumentai yra materialūs. Kadangi materialūs argumentai negali paliesti transcendentinių dalykų, niekas neturėtų bandyti suvokti transcendentinius dalykus materialios argumentacijos metodais.“

Bheda reiškia skirtybė.

Abheda reiškia vienovė.

Tattva reiškia tiesa.

Vedāntos mokyklos

Upaniṣadų mokymas yra vadinamas Vedānta. Tam, kad tiksliai nušviestų jų prasmę, Vyāsadeva sudarė keturių skyrių knygą, vadinamą „Brahma-sūtra“ arba „Vedānta-sūtra“. Vedānta susilaukė didelės intelektualių žmonių klasės pagarbos. „Vedānta-sūtra“ yra plačiai pripažįstama kaip Vedose mokomų tiesų priimtinas pateikimas. Remdamiesi „Vedānta-sūtra“, įvairūs ācāryos pateikė skirtingas išvadas, kurios tiesiog buvo tinkamos paremti jų pačių filosofijas.

Śaṅkarācārya

Śrī Śaṅkarācārya pasinaudojo „Vedānta-sūtra“, kad pagrįstų savo impersonalią teoriją apie iliuziją, kuri vadinama vivarta-vāda (iliuzijos teorija). Jis teigė, kad pati Brahmano esmė yra paneigiama, pripažinus Brahmano transformacijos idėją, ir todėl transformacijos doktrina (pariṇāma-vāda) yra visiškai neteisinga, o vivarta vāda yra vienintelė racionali filosofija. Savo nuožiūra Śrī Śaṅkarācārya išrinko kelias Vedines mantras, kad pagrįstų savo vivarta-vādą, kuri taip pat vadinama Māyāvāda. Iš čia galima suprasti, kad pariṇāma-vāda buvo populiari ankstesniais laikais ir kad Śrī Śaṅkara sustabdė jos paplitimą, paskelbęs vivarta-vādą, kuri yra sektantiška doktrina.

Populiariai Śaṅkaros mokymas vadinamas kevala advaita-vāda – absoliučios vienovės doktrina.

Jo teiginius galima apibendrinti taip: Brahmanas - tiesa, pasaulis – iliuzija, gyva būtybė yra Brahmanas ir nesiskiria nuo Jo. Ryšys tarp apreikšto materialaus pasaulio ir Brahmano yra nepaaiškinamas (anirvacainīya) ir todėl vadinamas māyā - iliuzija. Kitais žodžiais tariant, mus supantis pasaulis neturi pagrindo, todėl yra iliuzija. Taip Śaṅkara sprendžia visus prieštaravimus.

Vis dėlto Śaṅkarācārya negali išspręsti daugelio problemų:

Lieka neaiškus pasaulio, kaip Māyos produkto egzistencinis statusas. Ar šis pasaulis realus,ar neegzistuojantis?
Taip pat neaiški sielos ir Brahmano vienovės prigimtis. Jei gyvosios būtybės yra Brahmanas, ar visas Brahmanas yra iliuzijoje, ar tik jo dalis? Jei dalis, vadinasi Brahmanas yra dualus. Ar išsivadavus vienai būtybei visos būtybės išsivaduoja? Ir t.t.
Nei vienas Vedų tekstas nesuteikia pagrindo aiškinti Brahmaną ir pasaulį gryno monizmo dvasia.
Taip pat įvairios kitos loginės problemos, kurias Rāmānuja mini savo „Saptānupapatti“.

Māyāvāda

Māyāvādžiai išnaršė visas Vedas ir išskyrė keturis teiginius, palaikančius jų filosofiją. Jie vadina šiuos keturis teiginius mahāvākya - „didžiais teiginiais.“ Šie keturi teiginiai yra:

1) sarvaṁ khalv idaṁ brahma, “visas šis pasaulis yra brahma.” Chāndogya Upaniṣad 3.14.1.

2) prajñānaṁ brahma, “Aukščiausias pažinimas yra brahma.” Aitareya Upaniṣad 1.5.3.

3) tat tvam asi śvetaketo, “O Śvetaketu, tu esi tai” Chāndogya Upaniṣad 6.8.7.

4) ahaṁ brahmāsmi, “Aš esu brahma.” Bṛhad-āraṇyaka Upaniṣad 1.4.10.

Jų manymu, šie teiginiai parodo, kad nėra jokio pasaulio ir individualių gyvų būtybių. Jų tariamas realumas yra tik regimybė (vivarta). Māyāvādžiai siūlo įvairius vivarta-vādos tipus, tarp kurių trys labiausiai paplitę:

1.      Siela iš tiesų yra Brahmanas, tačiau ji susipainiojo, laikydama save individualia siela.

2.      Jīvos yra Brahmano atspindys.

3.      Jīvos ir materialus pasaulis yra tik Brahmano sapnas.

Visos šios vivarta-vādos formos yra klaidingos ir priešingos Vedų teiginiams.

Māyā-śakti yra iškreiptas dvasinės karalystės atspindys ir taip pat ji kontroliuoja materialų pasaulį, į kurį jīvos įžengia, užvaldytos neišmanymo ir iliuzijos. Dvasiniai objektai turi savo savarankišką egzistenciją, ir savarankišką galią, bet Māyāvāda to nepripažįsta. Vietoje to, Māyāvādos teorija skelbia, kad individuali siela pati yra Brahmanas ir dėl māyos įtakos tik atrodo skirtingai nuo Brahmano. Ši teorija teigia, kad jīva tik galvoja, kad yra individuali esybė, ir kai tik māyos įtaka pašalinama, ji suvokia, kad ji yra Brahmanas. Pagal šią nuomonę, būdama māyos įtakoje atominė dvasinė kibirkštis neturi atskiros nuo māyos tapatybės, todėl vienintelis būdas jīvai išsivaduoti yra nirvāṇa, įsilieti į Brahmaną. Māyāvādžiai nepripažįsta tyros individualios sielos atskiro egzistavimo. Dar daugiau, jie teigia, kad Bhagavānas yra pavaldus māyai, ir kad Jis turi įgyti māyos prieglobstį, kai nori nužengti į šį materialų pasaulį.

Jie sako: „Taip yra todėl, kad Brahmanas yra impersonalus ir neturi jokio pavidalo, o tai reiškia, kad Jis turi įgyti materialų (māyika) pavidalą, kad apsireikštų šiame pasaulyje. Jo Īśvaros aspektas turi materialų kūną. Avatāros įgyja materialius kūnus ir atlieka nuostabius žygius šiame materialiame pasaulyje. Galiausiai Jie palieka savo materialius kūnus šiame pasaulyje ir grįžta į Savo buveinę.“

Māyāvādžiai truputį gailestingi Bhagavānui, nes jie pripažįsta tam tikrus skirtumus tarp jīvos ir Īśvaros avatārų.

Skirtumas, kurį jie pripažįsta yra tai, kad jīva turi įgyti grubų kūną dėl savo praeities karmos. Ši karma nuneša ją net prieš jos valią, ir ji priversta vėl gimti iš naujo, pasenti ir numirti. Māyāvādžiai sako, kad Īśvaros kūnas, paskirtis, vardas bei savybės taip pat materialūs, bet Jis įgyja juos savo paties valia, ir kai tik panori, gali palikti viską ir atgauti savo tyrą dvasinę būseną. Jis nepriverstas patirti pasekmes už atliekamą veiklą.

Tokios Māyāvādžių klaidingos pažiūros.

Māyāvādos Vedose nerasime niekur. Māyāvāda yra paslėptas budizmas. „Padma Purāṇoje“, (Uttara-khaṇḍa 43.6) pasakyta:

māyāvādam asac-chāstraṁ
pracchannaṁ bauddham ucyate
mayaiva vihitaṁ devi
kalau brāhmaṇa-mūrtinā

Atsakydamas į Umādevi (Parvatī) klausimą, Mahādeva paaiškina: „O Devī! Māyāvāda yra netyra śāstra. Nors tai iš tiesų pasislėpęs budizmas, ji įsiskverbė arijų tarpan, prisidengusi Vedinėmis išvadomis. Kali-yugoje aš nužengsiu brāhmaṇo pavidalu ir pamokslausiu šią Māyāvādos filosofiją.“

Bhāskara

Jo mokymas vadinamas bheda-abheda – vienovė ir skirtybė tuo pat metu.

Pagrindiniai teiginiai: Brahmanas turi priežasties pavidalą (kāraṇa rūpa) ir pasekmės pavidalą (kārya-rūpa).
Pasekmei būdingas skaitlingumas, o priežasčiai – vienovė.

Pavyzdžiui: Aukso prigimtis – vienovė, iš jo pagamintų papuošalų prigimtis – skirtybė. Moliui būdinga vienovė, moliniams puodams – skirtybė.

Priežastis (Brahmanas) yra amžina, o pasekmė (pasaulis ir gyvosios būtybės) – laikina. Bet ir priežastis ir pasekmė vienodai realūs. Bhāskara kritikuoja Śankarą už tai, kad šis neigia pasekmės realumą.

Skirtybė yra neatsiejama nuo vienovės. Taip vandenyno vienovė bangų prigimties dėka pasireiškia kaip skirtybė. Tačiau bangos būdingos vandenynui, o ne akmeniui. Tą patį galima pasakyti apie ugnį, kurios skirtybė pasireiškia per šviesą ir kaitrą. Bangos yra vandenyno energija, šviesa ir kaitra yra ugnies energijos. Taip tarp energijos ir jos šaltinio nėra skirtumo ir vis dėlto jis egzistuoja.

Todėl viskas kas egzistuoja turi vienovės ir skirtybės prigimtį ir niekas nėra nei absoliučiai vieningas, nei absoliučiai skirtingas.

Bhāskaros doktrinos problemos:

Skaitlingumas kyla tik dėl laikinų sąlygojančių ar ribojančių faktorių (upādhi[2]). Išnykus upādhi pasaulis grįžta į neturintį skirtybės Brahmaną ir ištirpsta jame be pėdsakų, kaip druska vandenyje. Tokiu būdu skirtybė pas Bhāskarą baigiasi visiška vienove ir neišlieka kaip amžinas aspektas.

Rāmānujācārya

Rāmanujācārya mokė specializuoto (išskirtinio) ne-dualizmo (viśiṣṭādvaita-vādos). Viśiṣṭādvaita[3]-vāda – doktrina apie vieningą būtį, kuri tampa skirtinga dėka atributų.

Teiginiai:

Vedāntos prasmė –Brahmanas yra vieningas, vienintelė Realybė. Brahmano santykis su materialia gamta ir gyvosiomis būtybėmis yra santykis tarp substancijos ir jos atributų[4] (viśeṣana-viśeṣya-bhāva arba prakāra-prakāri-bhāva).

Šio santykio pavyzdžiui: „kūnas ir jo savininkas“ (śarīra-śarīrī-bhāva), „antrinis ir pirminis“ (śeṣa-śeṣī-bhāva), „dalis ir visuma“ (aṁśāṁśī-bhāva), „nešamas ir nešantysis“ (adhārādheya-bhāva), „pavaldusis ir valdytojas“ (niyantā-niyata-bhāva), „globojamas ir globėjas“ (rakṣaka-rakṣya-bhāva). Šių porų pagrindinė charakteristika yra tai, kad jos nesusiprastina, kaip pas Bhāskarą, viena į kitą. Nors substancija vieninga su savo atributais, ji negali atsistoti į atributų vietą. Dalis negali pakeisti visumos. Kadangi Dievas amžinas, šis santykis taip pat amžinas.

Brahmanas turi atributus, kurie būdingi tik Jam vienam ir tokiu būdu Jis yra nepasiekiamas gyvoms būtybėms ir pasauliui. Tai yra nei pasaulis, nei gyvosios būtybės negali užimti Dievo vietos.

Rāmānujai nepriimtina vienybės ir skirtybės (bhedābheda) idėja. Jo požiūriu vienybė ir skirtybė leidžia priskirti Dievui pasaulio ir gyvų būtybių netobulumus. Atributai jo požiūriu nubrėžia aiškią ribą tarp jų.

Madhvācārya

Śrīman Madhvācārya buvo nepatenkintas Śaṅkaros vivarta-vāda, todėl jis skelbė dualizmo (dvaita-vādos) doktriną, kurią jis taip pat pagrindė Vedų teiginiais, tikusiais jo mokymui.

Dvaita-vāda – mokymas apie dvilypumą (dualizmą). Šis vertimas yra netikslus, kadangi žodis dualizmas ar dvilypumas saṅkhyoje reiškia dviejų nepriklausomų vienas nuo kito pradų egzistavimą, o pagal Madhvą, gyvosios būtybės ir pasaulis nors ir amžini yra priklausomi (paratantra) nuo Dievo.

Pagal Madhvą svarbiausia Būties charakteristika yra skirtybė. Ji yra daiktų esmė (dharmi-svarūpa).

Skirtybė yra nekintanti visų daiktų prigimtis.

Egzistuoja 5 fundamentalūs skirtumai:

1)      Tarp Brahmano ir gyvų būtybių;

2)      Tarp Brahmano ir pasaulio;

3)      Tarp vienos gyvosios būtybės ir kitos;

4)      Tarp gyvosios būtybės ir pasaulio;

5)      Tarp įvairių šio pasaulio objektų.

Šie skirtumai tarp Brahmano, gyvosios būtybės ir pasaulio yra amžini, kaip ir jie patys.

Materiali gamta yra inertiška medžiaga ir todėl skiriasi nuo Brahmano. Kurdamas pasaulį Dievas yra tik instrumentinė priežastis.

Madhvācārya nesutinka su Rāmānujos požiūriu, sakydamas, kad pasaulis ir gyvosios būtybės negali būti Dievo atributais, nes atributai būdingi substancijai, o tuomet Dievui būtų būdingi pasaulio ir gyvų būtybių netobulumai. Brahmanas gali turėti atributus, kurie tiesiogiai susiję su Jo esme, pvz. Jo žinojimas, Jo visagalystė ir t.t., todėl Rāmānujos viśiṣṭādvaita gali būti naudojama tik šiuose rėmuose.

Madhva naudoja terminą viśeṣa[5] (išskirtinumas) apibrėždamas santykį tarp substancijos ir jos atributų, arba tarp visumos ir dalies. Visi teiginiai apie skirtybę ir vienybę yra prieštaringi. Jei atributai tapatūs substancijai, tai atributo praradimas reikštų substancijos sunaikinimą, o žodžiai „substancija“ ir „atributas“ reikštų tą patį. Jei abu būtų skirtingi, tuomet skirtybė būtų taip pat substancijos atributas ir reikėtų kalbėti apie skirtumą tarp substancijos ir skirtybės ir taip iki begalybės (regresum ad infinitum).

Madhva sako, kad substancija ir atributai nei absoliučiai tapatūs nei skirtingi. Bet tarp jų egzistuoja viśeṣa – išskirtinumas. Nėra skirtumo tarp audinio ir jo baltumo, bet dėka viśeṣos galima kalbėti apie baltumą kaip audinio savybę atskirai nuo audinio.

Išskirtinumų gali būti daug, priklausomai nuo to kokiu aspektu analizuojame objektą. Tačiau kiekvienam aspektui yra tik viena viśeṣa. Taip užtveriamas kelias begalinei regresijai.

Madhva sako, kad Dievas turi prieštaringas charakteristikas, kurias įmanomomis padaro acintya śakti – nesuvokiama energija.

Nimbārkācārya[6]

Śrī Nimbādityācārya mokė dvaitādvaita-vādos - dualizmo ir monizmo kartu arba dualistinio ne-dualizmo.

Jo mokymas dar vadinamas svabhāvika bhedābheda – prigimtinė vienovė ir skirtybė.

Jo teiginiai:

Pasaulis ir gyvosios būtybės – ne Dievo kūnas, o Jo energetiniai atributai.

Kadangi śāstrose yra teiginiai ir apie vienybę ir apie skirtybę, reikia pripažinti, kad Brahmanas ir vieningas su pasauliu bei gyvosiomis būtybėmis ir skirtingas nuo jų. Ši savybė glūdi Jo prigimtyje, todėl ir pavadinimas svabhāvika. Tuo Nimbārka skiriasi nuo Bhāskaros. Pagal Nimbārką, skirtybė reali ir amžina, o pagal Bhāskarą - ji susijusi tik su upādhi ir yra laikinos prigimties.

Viṣṇusvāmi

Śrī Viṣṇusvāmī, o vėliau jo žymus pasekėjas Vallabhācārya mokė grynojo ne-dualizmo (śuddhādvaita-vādos). Kitas pavadinimas: avikṛta-pariṇāma-vāda – mokymas apie transformaciją, nesant realiai transformacijai.

Apibrėždamas santykį tarp Brahmano ir materialios gamtos Vallabha naudoja terminą „inherentinė priežastis“[7] (samavāyi-kāraṇa) vietoje materialios (medžiaginės) priežasties (upādāna-kāraṇa). Jei Brahmanas būtų materialioji pasaulio priežastis, Jis patirtų pokyčius. Brahmanas tapatus pasauliui. Jis pats save suvokia kaip skaitlingą, todėl įgyja daug pavidalų. Todėl tik atrodo, kad Dievas turi būtį, žinojimą ir palaimą, bet iš tiesų jie tapatūs Jam. Atributai tik atrodo Jo atributais, bet iš tiesų yra jo daugialypiškumo pasireiškimas.

Śrī Caitanya Mahāprabhu

Śrī Śaṅkarācāryos Māyāvādos filosofija yra priešinga baziniams bhakti principams. Kiekvienas vaiṣṇavų ācārya teigė, kad jo principai grindžiami bhakti, nors tarp jų filosofijų egzistuoja skirtumai. Śrīman Mahāprabhu visas Vedines išvadas priėmė su tinkama pagarba ir pateikė jų visų esenciją savo pamokymuose. Mahāprabhu mokė acintya-bheda-abheda (nesuvokiama skirtybė ir vienovė) doktrinos. Jis liko Madhvācāryos sampradāyoje, bet vis dėlto Mahāprabhu perėmė iš Madhvācāryos tik doktrinos esmę.

Apie acintya bheda abheda tattvą Caitanya Mahāprabhu kalba kad ir „Caitanya Caritāmṛtos“ Madhya 20.108-109:

jīvera ‘svarūpa’ haya—kṛṣṇera ‘nitya-dāsa’
kṛṣṇera ‘taṭasthā-śakti’ ‘bhedābheda-prakāśa’
sūryāṁśa-kiraṇa, yaiche agni-jvālā-caya
svābhāvika kṛṣṇera tina-prakāra ‘śakti’ haya

„Gyvosiosios būtybės konstitucinė padėtis yra būti amžinu Kṛṣṇos tarnu, nes ji yra Kṛṣṇos paribio energija, pasireiškianti kaip tapati ir skirtinga nuo Viešpaties tuo pat metu, tarsi saulės šviesos ar ugnies dalelytė. Kṛṣṇa turi trijų rūšių energijas.“

Terminas acintya-bheda-abheda pirmą kartą paminėtas tantriniame tekste „Brahma-tarka“[8], nors šį terminą kaip Gaudīya vaiṣṇavizmo filosofinį principą pirmasis pradėjo naudoti Jīva Gosvāmis savo „Sandarbhose“.

Acintya bheda-abheda tattva yra filosofinis požiūris. Priešdėlis acintya naudojamas atskirti Caitanyos Mahāprabhu mokymą nuo ankstesnės bheda-abheda filosofijos, kurią skelbė vedāntistas Bhāskara. Jo „vienovė“ ir „skirtybė“ išreiškiama kaip „pirmiau vienovė, o po to skirtybė.“ Tačiau acintya bheda-abheda tattva yra išreiškiama kaip „vienovė ir skirtybė tuo pat metu.“

pariṇāma-vāda – transformacijos teorija

Gaudīya vaiṣṇavizmo mokymas yra pariṇāma vādos – mokymo apie transformaciją - dalis. Egzistuoja dviejų rūšių pariṇāma-vāda:

1.      brahma-pariṇāma vāda (mokymas apie Brahmano transformaciją) ir

2.      śakti-pariṇāma vāda (mokymas apie energijos transformaciją).

Brahma-pariṇāma-vāda

Tie, kurie tiki brahma-pariṇāma-vāda (Brahmano transformacija), sako, kad acintya (nesuvokiamas) ir nirviśeṣa (beformis) Brahmanas transformuojasi į gyvas būtybes ir į negyvą materialų pasaulį. Savo įsitikinimą jie grindžia Chāndogya Upaniṣad (6.2.1): ekam evādvitīyam: „Prieš apsireiškiant šiai visatai, egzistavo tik Absoliuti Tiesa, nedualistinė tattva, kuri egzistuoja iš tiesų.“

Pagal šią Vedinę mantrą, Brahmanas yra vienas ir vienintelis vastu[9], kurį mes turime pripažinti. Ši teorija taip pat vadinama ne-dualizmu, arba advaita-vāda. Nors čia naudojamas žodis pariṇāma (progresyvi transformacija), bet tikrasis aprašomas procesas yra vikāra (destrukcija ar deformacija). Tai yra transformuodamas Save Brahmanas sugriauna savo amžiną nedualią prigimtį.

Śakti-pariṇāma-vāda

Kalbantys apie energijos transformaciją (śakti-pariṇāma-vāda), nepripažįsta jokių Brahmano transformacijų. Jie sako, kad transformuojasi nesuvokiama śakti, Brahmano galia.

Brahmano energijos jīva-śakti dalis transformuojasi į individualias dvasines sielas, o māyā-śakti dalis transformuojasi į materialų pasaulį. Pagal šią teoriją, pariṇāma (transformacija) yra reali, tačiau ji nepaliečia Brahmano.

Acintya śakti

Padma Purāṇoje pasakyta:

acintyayaiva śaktyaiva
eko ‘vayava-varjitaḥ
ātmānaṁ bahudhā kṛtvā
krīḍate yoga-sampadā

„Savo nesuvokiamos mistinės galios pagalba Aukščiausias Dievo Asmuo, kuris neturi materialaus kūno, tampa daugeliu ir mėgaujasi žaidimais.“

Bhagavāno nesuvokiama śakti, kuri neįmanomus dalykus paverčia įmanomais (aghatana-ghatana-patīyasī-śakti) turi savo

1)      atominę dalį, kuri transformuojasi į individualias sielas, ir

2)      šešėlinę dalį, kuri savo ruožtu transformuojasi į materialias visatas.

Kai Brahmanas užsinori: „Tegul atsiranda gyvosios būtybės“, aukštesniosios energijos (parā-śakti) jīva-śakti dalis tuoj pat sukuria nesuskaičiuojamas sielas. Panašiai, kai Brahmanas panorėjo, kad atsirastų materialus pasaulis, māyos energija, kuri yra acintya-śakti šešėlis, iš karto sukūrė negyvą materialų pasaulį, nesuskaičiuojamas visatas, susidedančias iš keturiolikos planetinių sistemų, kuriose gali gyventi jīvos. Brahmanas šiuos pokyčius priima, nors pats lieka absoliučiai nepakitęs.

Acintya kaip santykis

Jīva Gosvāmis sako, kad neįmanoma nei mąstyti, nei pagrįsti vienovę ir skirtybę tuo pačiu atžvilgiu ar tame pačiame santykyje. Jis nagrinėja tris santykius:

1)      Santykį tarp dalies ir visumos;

2)      Santykį tarp priežasties ir pasekmės;

3)      Santykį tarp energijos ir jos šaltinio.

Santykis tarp dalies ir visumos.

·         Šio pasaulio objektai, susidedantys iš pirminių elementų, nėra nei jų derinys, nei jų transformacija, nei mišinys, nei skirtybė. [10]

·         Visuma vieninga su savo dalimis. Patraukus daiktą už vienos dalies, visas daiktas pajudės.

·         Visuma negali būti dalių rinkinys (kaip medžiai miške). Juk patraukus vieną medį iš vietos, miškas nepasistums, o patraukus daiktą už vienos dalies jis visas pajudės.

·         Visuma nėra dalių transformacijos rezultatas, nes visuma pirminė savo dalims ar jų pokyčiams.

·         Kokia santykio tarp visumos ir dalies prigimtis? Atskiriami jie ar ne?

o       Jei jie atskiriami, tai visumos neįmanoma aptikti ar parodyti, nes visur regėsime tik dalis, o ne visumą.

o       Jei jie neatskiriami, tai ar visuma dalyje yra visa, ar tik dalinai. Pirmu atveju pirštas turėtų viso kūno sąmonę. Antru atveju gresia begalinė regresija.

·         Todėl neįmanoma pripažinti nei vienovės, nei skirtybės tarp visumos ir dalies. Jei nėra visumos, nėra ir dalių. Dalys tampa realiomis tik visumos kontekste ir tik visuma suvokiama realiai.

·         Kadangi transcendentiniai objektai yra aukščiau paaiškinimų, tikrą vertę turi tik tai, ką paaiškina śruti žodžiai, o ne tai, ką galima įrodyti logiškai.

·         Šventraščiuose daugybė teiginių, parodančių, jog Dievas turi kintančias dalis, ir kad Jis Pats nesikeičia. Dievo prigimtis nesuvokiama (acintya svabhāva) ir todėl šventraščiai jam suteikia prieštaringus atributus (neturintis dalių ir turintis dalis). Logika negali suprasti begalybės, o šventraščiai sako, jog Viešpats yra amžinas, vadinasi neteisinga sakyti, kad turėdamas dalis Viešpats neamžinas.

·         Teiginius „neturintis dalių“ ir „turintis dalis“ nesudėtinga suprasti. Sudėtinga suprasti abu šiuos teiginius sutapatintus viename objekte ir tame pačiame mąstymo akte.

·         Nesuvokiama tai, kas leidžia derėti tam, kas nesuderinama. Tai yra acintya śakti darbas. Dėka jos, Dievas turi dalis ir tuo pat metu jų neturi. Dėka acintya śakti, Jis kinta ir tuo pat metu nesikeičia.

Santykis tarp priežasties ir pasekmės;

Bhāskaros pasekėjai aiškina, kad kiekvienas objektas gali būti ir priežastis ir pasekmė tuo pat metu. Pvz., molinis puodas yra ne kas kitas, kaip molis (priežastis), tuo pat metu jis turi puodo formą (tai yra pasekmė).

Nyāyos pasekėjas paprieštaraus, kad kiekvienas objektas atskirai gali būti nagrinėjamas tik kaip pasekmė, bet ne kaip priežastis, ir molinis puodas negali būti nagrinėjamas kaip molis, nes būtent puodiškumas yra tai, kas jį padaro puodu. Visų objektų bendrybė gali būti nagrinėjama tik kaip priežastis, bet ne kaip pasekmė.

Ir viena, ir kita pozicija turi savo trūkumų. Jei objektai (pasekmės) gali egzistuoti tik kaip skirtingi, kaip su śāstromis, kurios sako: tat tvam asi – tu esi tai (Brahmanas), tuo parodydamos visa ko vienovę. Abi šios nuomonės atspindi tik dalį realybės.

·         Skirtybę suvokia tie, kurie mąsto apie vienetinius daiktus, negalėdami suvokti jų kartu su jų vieningumu.

·         Vienovę suvokia tie, kurie atsisako mąstyti apie skirtumus, negalėdami suvokti jų kartu su vienove.

·         Trečia kategorija mato nesuskaičiuojamus trūkumus abiejų mąstyme, nes proto samprotavimai neturi pagrindo („Vedanta sūtra“ 2.1.11).

Santykis tarp energijos ir jos šaltinio

Energijos šaltinis ir energija neatskiriami vienas nuo kito, kaip ugnis ir karštis, saulė ir jos spinduliai, muskusas ir kvapas.

Šis neatsiejamumas galioja ne tik Dievui ir jo kūriniams, bet ir paprastiems materialiems objektams.

Neįmanoma mąstyti apie ugnį be kaitros, arba apie kaitrą be ugnies, nes ugnis – tai, kas degina. Bet vis dėlto ugnis – tai ne karštis, nes tuomet negalima būtų sakyti, kad ugnis degina. Tuomet „ugnis“ ir „degina“ reikštų tą patį.

Todėl, iš nesugebėjimo suvokti vienovės tarp energijos ir to, kuriam ji priklauso, kyla skirtybės suvokimas. O iš negebėjimo suvokti jų atskirumo, kyla vienovė. Todėl reikia pripažinti, kad energija ir jos savininkas tuo pat metu vieningi ir skirtingi ir tuo pat metu nesuvokiami.

Išvados

Visi trys išnagrinėti atvejai pasižymi nesuvokiamu vieningumu ir skirtingumu tuo pat metu. Pirmieji du atvejai yra trečiojo atvejo erdvinis ir laikinis aspektai.

Dėka energinio aiškinimo, vieningumas ir skirtingumas nepanaikina vienas kito ir nepakeičia savo pavaldumo. Taip karštis negali deginti ugnies, o šviesa negali apšviesti saulės.

Gauḍīya vaiṣṇavizmą kartais kaltina tuo, kad sąvoką acintya įvedė tiesmukai supratę Purāṇas, kurios sako, kad Dievas turi kūną ir dėvi drabužius bei papuošalus.

Jīva Gosvāmis šiuos kaltinimus atmeta, atskirdamas tai, kas nesuvokiama (acintya) nuo to, kas pažinu ir gali būti nagrinėjama racionaliai.

Jo požiūriu „nesuvokiamumas yra neįgyvendinamo įgyvendinimas.“[11] Mes negalime suvokti ir tuo labiau logiškai paaiškinti mantrų ir brangakmenių poveikio. Nesuvokiamybės realumas išvedamas iš prielaidos/spėjimo (arthāpatti-pramāṇa).

Tai, kas nesuvokiama, apie ką neįmanoma mąstyti dėl svyravimo tarp skirtingumo ir neskirtingumo, priskiriama kategorijai dalykų, suprantamų tik iš prielaidos. Mes nesuvokiame, kaip vienas ir tas pats yra atskirai ir tuo pat metu neatskiriama, tačiau tai pripažįstame. Tai akivaizdybė, o kiekviena akivaizdybė suteikia pakankamą pagrindą prielaidai. Tokiu būdu prielaidos pagalba išvedama nesuvokiama prigimtis.

„Žinios apie nesuvokiamybę, kurios neprieinamos proto samprotavimams, pakankamai pagrindžiamos tuo, kad neįmanoma paaiškinti pasekmę kitaip.“[12]

Taigi nesuvokiamybė, nelogiškas prieštaringų atributų koegzistavimas, yra akivaizdybė, numananti tam tikros nesuvokiamos esmės ar prigimties buvimą. Ši prigimtis ir yra nesuvokiama energija – acintya śakti.

Acintya śakti yra Viešpaties vidinė, prigimtinė energija – svarūpa śakti. Nesuvokiama energija – tai pati Dievo esmė[13].

Kṛṣṇa pats sako: „Aš esu pasaulyje, o pasaulis manyje, tačiau tuo pat metu Aš nesu pasaulyje ir jis nėra Manyje.“[14]

Racionalios diskusijos rėmuose galima kalbėti tik apie tai, kad acintya śakti egzistuoja, tačiau kalbėti apie jos charakteristikas neįmanoma.

Dėka sąvokos acintya, Gaudīya vaiṣṇavizmas vienovės ir skirtybės problemų sprendimą patraukė iš racionalumo sferos ir taip vienu ypu atsikratė daugelio sunkumų. Atsisakę derinti nesuderinamus dalykus Gaudīya vaiṣṇavai perkirto Gordijaus mazgą ir po to galėjo spręsti kitas problemas.

Nesuvokiamo gebėjimo sujungti priešybes dėka Dievas, visų energijų šaltinis, lieka nepaliestas ir neperima neigiamų pasaulio ir gyvųjų būtybių bruožų, o gyvosios būtybės, neprarasdamos savo ryšio su Dievu, gauna teisę būti individualiomis ar atskiromis būtybėmis. To pasekmė ta, kad pasaulis išlieka pasauliu, gyvosios būtybės – gyvosiomis būtybėmis, o Dievas – Dievu, ir nebereikia kurti postulatų apie pasaulio iliuziškumą ar panašiai.

Nesuvokiamybę galima išreikšti žodžiais per priešybes, ir tai patvirtina Upaniṣados. Tokiu būdu tai, kas yra transcendentiška, tampa kalbos objektu, priešingai nuo sąvokos anirvacanīya – „neištariamybės“ (tai, apie ką negalima kalbėti), kurią sugalvojo advaitistai, taikydami šią sąvoką māyai. Acintya bheda-abheda filosofija atskiria tai, kas prieinama racionaliai diskusijai, nuo to, kas jai neprieinama ir patenka į teologijos sritį.

Nesuvokiama, bet pastebima

Įgimtą ir nesuvokiamą energijos prigimtį išminčius Parāśara aprašo „Viṣṇu Purāṇoje“ (1.3.12), atsakydamas į Maitreyos klausimą: „Kaip mes galime pripažinti Brahmaną, kuris neturi savybių, yra neišmatuojamas, tyras ir nesąlygotas materijos, kūrimo veiksniu ar panašiai?“

Śrī Parāśara atsakė: „O geriausias iš asketų, visų egzistuojančių produktų energijos yra nesuvokiamos, bet vis dėlto patiriamos, kaip karštis ugnyje. Panašiai, žinok, jog Brahmano energijos, tokios kaip kūrimo energija, yra nesuvokiamos ir anapus žmogiško intelekto.“

Materialiame pasaulyje visų objektų, tokių kaip brangakmeniai ar mantros, energija yra nesuvokiama, tačiau jų poveikis yra patiriamas.

Nesuvokiamu vadiname tai, ką pažįstame regėdami rezultatą, nepaisydami pastebimo prieštaravimo logikai[15]. Kitaip tariant, mes negalime laikyti objekto nei tapačiu su savo šaltiniu,nei skirtingu nuo jo, tačiau galime suprasti tai tik padarę prielaidą (arthāpatti).

Jei tai galioja empirinei patirčiai, tuomet kaip ugnis turi nesuvokiamą deginančią galią, taip ir Brahmanui tikrai būdingos nesuvokiamos galios, kurios yra kūrimo, palaikymo ir naikinimo priežastys. Nors Brahmanas ir neturi gamtinių savybių, Jis yra veiksnys, glūdintis anapus kūrinijos ir besinaudojantis Savo nesuvokiamomis galiomis.

Visi realūs objektai iš tikrųjų turi nesuvokiamas, bet vis dėlto apčiuopiamas (patiriamas) energijas, pavyzdžiui, ugnis turi karštį. Brahmano atveju, šios energijos yra įgimtos Jam, o tai reiškia, kad jos nesiskiria nuo Jo esminės prigimties.

„Śvetāśvatara Upaniṣad“ (6.8) teigia: „Jis neturi materialaus kūno ar juslių; niekas neprilygsta Jam ir nėra už Jį aukštesnis, vis dėlto įvairialypės energijos, tokios kaip pažinimas, valia ir veiksmas, natūraliai glūdi Jame.“

Todėl Jo natūralių energijų, skirtingai nei ugnies kaitros, negali susilpninti kiti dalykai, brangakmeniai ar mantros. Tokiu būdu Jo didingumas yra neįveikiamas. Tai taip pat patvirtinama Vedose („Bṛhat Aranyaka Upaniṣada“ 4.4.22):, „Jis yra valdovas, Viešpats ir visa ko vyraujanti Dievybė.“

Jīva Gosvāmis[16] reziumuoja, kad Brahmano energijos nėra laikinos, kaip karštis vandenyje. Tai patvirtina Vedos: „Niekas neprilygsta Jam ir nepranoksta Jo“[17]. Brangakmenių ar mantrų galia gali panaikinti laikinas ar regimai natūralias savybes, bet Brahmano energijos negali paveikti jokia išorinė jėga.

Tai, kad konkrečios Brahmano savybės (turintis formą, savybes, žaidimus, energijas) derinasi su Jo neribotomis savybėmis (pvz., visa persmelkiantis), yra neįtikėtina, bet tai išsprendžia Jo nesuvokiama energija. Atlikti tai, kas neįmanoma, vadinama nesuvokiamybe.

Komentuodamas posmus iš „Viṣṇu Purāṇos“[18] Śrīdhara Svāmis sako, kad Absoliuto energija yra acintya-jñānagocara, nesuvokiama, bet pastebima. Tai labai svarbu, bandant suprasti Dievo Asmenybę. Jis pateikia du apibrėžimus žodžiams acintya jñāna-go cara.

1) Acintya jñāna reiškia žinios, esančios anapus logikos (tarka-asaham). Nors energija yra anapus logikos, vis dėlto reikia pripažinti, kad ji yra gocara, nes darbo negalima atlikti be energijos. Ir Śaṅkarācārya pripažįsta tai: śakteś cātmabhūtām kāryam („Śankara Bhāṣya“ 2.1.18) - bet kokios veiklos rezultatas (kārya) yra neatsiejamas nuo energijos. Jei žmogus sergantis leukemija išgyja mantrų ar užkalbėtojo pagalba, gydytojo požiūriu tai atrodys nelogiška, nes jis manys, kad liga nepraeis nepašalinus nešvarumų iš kraujo. Jam nelogiška, kad paprasta mantra gali išgydyti leukemiją. Vis dėlto, išgydžius ligą mantros pagalba, mes priversti pripažinti logiškai, kad mantra turi galią, nesuvokiamą galią.

2) Kitas acintya jñāna gocara apibrėžimas yra mūsų nesugebėjimas mąstyti apie energiją kaip tapačią savo šaltiniui ir skirtingą nuo jo. Vis dėlto energija yra pripažįstama, remiantis prielaidos autoritetu. Prielaida reiškia, kad mes spėjame apie priežastį, matydami rezultatą. Jei žmogus yra tvirtas ir sveikas, bet nevalgo dienos metu, tada mes spėjame, kad jis turi valgyti naktį. Taip pat sunku yra pasakyti, ar magneto traukos galia tapati magnetui ar skiriasi nuo jo. Magneto energiją galima pajusti už jo, todėl gali atrodyti, kad ji skirtinga, tačiau šios energijos nėra, kai šalia nėra magneto. Tokiu būdu niekas negali paneigti, kad magnetas turi jam būdingą galią. Ši energijos savybė vadinama acintya jñāna-gocara ir pagal išminčių Parāśarą, visos realios energijos turi šį atributą.

Tai, kad Absoliutas turi pavidalą ir atributus, yra anapus mūsų patirties ir nesuvokiama. Tai reikia pripažinti remiantis šventraščių autoritetu. Bet tai nėra visiškai anapus logikos. Absoliutas apibrėžiamas kaip pilnas, beribis ir tobulas. Tuo remiantis Vedos aprašo Absoliučią Tiesą kaip visa ko šaltinį – visos savybės, atributai ir įvairovė turi glūdėti Jame, net jei tarpusavyje prieštarauja. Vėlgi, Absoliutas yra toks realybės lygmuo, kuriame visi prieštaravimai, priešingos idėjos, išsisprendžia. Taigi abi savybės: forma ir beformiškumas prigimtinai egzistuoja Absoliučioje Tiesoje. Ši išvada yra gana logiška, nors reikia pripažinti, jog mes nesuvokiame, kaip tai veikia. Vis dėlto, neigti tai būtų nelogiška. Mes turime pripažinti, kad toks antgamtinis Absoliutus Asmuo gali egzistuoti vien todėl, kad pateisintų žodžio „Absoliutas“ prasmę. Ir tuo pat metu turime pripažinti, kad tokia asmenybė turėtų būti acintya, nesuvokiama. Tačiau nesuvokiama, nereiškia nemąstoma.

Māyāvādžiai sako, kad māyā yra nei sat nei asat (nei reali, nei nereali), todėl ji neaprašoma – anirvacanīya. Tačiau vaiṣṇavai, kalbėdami apie acintya śakti – nesuvokiamą energiją, nesako, kad Viešpats ir Jo energijos yra neaprašomos, nes Viešpats aprašytas šventraščiuose.

Acintya materialiame pasaulyje

Kai kurių dalykų net materialiame gyvenime mes niekuomet nesuvoksime. Mes negalime suvokti kažko ne todėl, kad tai absurdiška, o todėl, kad mąstymas nesusiderina dviejų priešingybių vienu metu. Arba mes nesuvokiame to, ko negalime aprėpti jutimais. Nors galime žinoti matematinius visatos išmatavimus, intelektui tai mažai ką sako apie visatos dydį. Mes negalime suvokti net jūros dydžio, jei nematome kito jos kranto.

Remdamiesi plačiai pripažintomis kvantinės mechanikos nuostatomis, mes turime nesuvokiamą, tačiau realų pavyzdį subatominiame pasaulyje. Čia tas pats reiškinys - subatominės dalelės - tuo pat metu yra taškas ir banga. Tai nesuvokiama logiškai ir neturi jokių paaiškinimų išskyrus fakto konstatavimą. Taigi idėja apie vienovę ir skirtybę tuo pat metu tarp Viešpaties ir Jo energijų nėra dirbtinė, nors materialios patirties požiūriu gali būti nepaaiškinama.

Keturi Absoliučios tiesos pasireiškimai

Viešpaties energija skiriama į tris tipus: vidinę, paribio ir išorinę. Savo vidinės energijos, vadinama svarūpa-śakti, pagalba Jis egzistuoja keturiais pasireiškimais, kuriuos Śrīla Jīva Gosvāmīs aprašo šiais žodžiais[19]:

ekam eva parama-tattvaṁ svābhāvikācintya-śaktyā
sarvadaiva svarūpa-tad-rūpa-vaibhava-jīva-pradhāna-rūpeṇa
caturdhāvatiṣṭhate sūryāntar-maṇḍala-stha-teja iva
maṇḍala tad-bahirgata-tad-raśmi-tat-praticchavi-rūpeṇa

Absoliuti Tiesa yra viena. Jo unikali charakteristika yra tai, kad Jis turi nesuvokiamą galią, kurios dėka Jis visuomet reiškiasi keturiais būdais:

1) svarūpa (Savo pirminiu pavidalu),

2) tad-rūpa-vaibhava (Savo asmeniniu spindesiu, buveine, amžinais palydovais, ekspansijomis ir avatāromis),

3) jīva (individualiomis dvasinėmis sielomis), ir

4) pradhāna (materialia energija).

Šios keturios savybės lyginamos atitinkamai su Saulės planetos vidumi, Saulės paviršiumi, Saulės spinduliais, sklindančiais iš jos paviršiaus ir įvairiomis spalvomis Saulės spindulių atšvaituose tamsoje.

Šie pavyzdžiai tik iš dalies paaiškina Absoliučią Tiesą. Jo pirminis pavidalas yra sat-cid-ānanda (kupinas amžinybės, suvokimo ir palaimos), o Jo dvasinis vardas, buveinė, aplinkiniai ir visa supanti parafernalija, naudojama tiesiogiai tarnaujant Jam, yra vertenybės, kurios nesiskiria nuo Jo paties (svarūpa-vaibhava). Nesuskaičiuojamos nitya-mukta ir nitya-baddha jīvos yra nuo Jo priklausomi sąmonės atomai (aṇucit). Pradhāna (māyā) ir jos produktai yra visi grubūs ir subtilūs materialūs pasauliai.

Šie keturi pasireiškimai – amžini. Lygiai taip pat Aukščiausio Absoliuto vienovė yra amžina. Kaip šie du amžini prieštaravimai gali egzistuoti kartu? Atsakymas: tai atrodo neįmanoma ribotam jīvos intelektui, bet tai tampa įmanoma nesuvokiamos Bhagavāno energijos dėka.

Vidinė, paribio ir išorinė energijos, priklausančios Viešpačiui, kiekviena veikia savo atitinkamoje sferoje ir neturi poveikio visai Viešpaties asmenybei. Todėl sakoma, kad jos yra tat-tat-sthānīya, apsiribojančios savo įtakos sferomis; jos taip pat nesudaro konkrečių Viešpaties dalių. Todėl jų trūkumai nepaveikia Jo.

Absoliuti Tiesa yra viena

“Śrīmad Bhāgavatam” 1.2.11 sako:

vadanti tat tattva-vidas
tattvaṁ yaj jñānam advayam
brahmeti paramātmeti
bhagavān iti śabdyate

„Mokyti transcendentalistai, pažįstantys Absoliučią Tiesą, vadina šią nedualią substanciją Brahmanu, Paramātmā ar Bhagavānu.“

Tai, kad nedualus objektas gali turėti tris savybes, savaime atrodo tarsi prieštaravimas. Jei kažkas neturi skirtumų, kaip jame gali būti trys skirtumai? Tai labai sunku suprasti.

Žodis advaya reiškia nedualus. Kitais žodžiais, ši tiesa yra viena, ne dvi, ne trys ar daugiau. Nėra nieko, kas egzistuotų atskirai ar nepriklausomai nuo šios tiesos. Advaya-jñāna-tattva reiškia, kad nėra jokio objekto ar esybės, kuri egzistuotų atskirai ar nepriklausomai nuo šios Tiesos.

Posmas aprašo tris savybes: Brahmanas, Paramātmā ir Bhagavānas. Kai Bhagavānas apsigaubia visomis Savo galiomis, bet nuslepia tai ir tik truputį leidžia pasireikšti savo cit-śakti (dvasinei galiai), tai vadinama Brahmanu. Brahmanas yra labiausiai atitolęs cit-śakti atspindys. Viešpaties Kṛṣṇos spindesys vadinamas Brahmanu. Jame nėra jokių žaidimų ir niekas nėra aišku.

Kartą, kai Vasudeva Maharaja atliko yajñą, Śrī Nārada Ṛṣi nužengė iš Vaikuṇṭhos planetos. Pradžioje visi susirinkę galvojo, kad artėja šviesa. Jie negalėjo suprasti, kad tai buvo Nārada. Kai Nārada truputį priartėjo, visi suprato, kad tai kažkokia žmogiška būtybė. Vis dėlto net ir tada situacija nebuvo iki galo aiški. Kai jis galiausiai nusileido žemyn, visi suprato, kad čia Nārada Munis. Taigi pirmasis įspūdis buvo neaiškus - tik šviesa: panašiai ir Brahmanas yra sat (egzistencijos) atspindys, o Paramātmā yra sat ir cit (pažinimo) kombinacija. Su ja taip pat nėra tokių žaidimų, kaip su Bhagavāną. Bhagavānas yra galutinis – sat-cit-ānanda (amžinybės, suvokimo ir palaimos įsikūnijimas).

Mūsų ācāryos paaiškina trijų rūšių skirtumus tarp Viešpaties ir įvairių Jo aspektų (paminėtų aukščiau).

Svagata-bheda

Pirmasis regimas skirtumas yra Śrī Kṛṣṇos pavidale, tarp Jo kūno ir Jo sielos. „Śrī Brahma-saṁhitā“ 5.32 sako:

aṅgāni yasya sakalendriya-vṛtti-manti
paśyanti pānti kalayanti ciraṁ jaganti
ānanda-cinmaya-sad-ujjvala-vigrahasya
govindam ādi-puruṣaṁ tam ahaṁ bhajāmi

„Aš garbinu Govindą, pirmapradį Viešpatį, kurio transcendentinis pavidalas yra kupinas palaimos, tiesos, esmės ir kuris kupinas skaisčiausio spindesio. Kiekviena šios transcendentinės figūros dalis gali atlikti visas kitų organų funkcijas ir tokiu būdu amžinai regi, palaiko ir apreiškia nesusiskaičiuojamas visatas, dvasines ir materialias.“

Sąlygotame gyvosios būtybės būvyje yra skirtumas tarp kūno ir sielos, tarp vienos kūno dalies ir kitos. Pavyzdžiui, mūsų rankos negali matyti, o pėdos užuosti. Tačiau dvasiniame Viešpaties Kṛṣṇos kūne nėra tokio dualizmo. Nėra skirtumo tarp vienos Jo kūno dalies ir bet kurios kitos. Tuo pat metu įvairios Kṛṣṇos kūno dalys yra skirtingos ir užima tinkamas vietas transcendentiniame Jo kūne. Kitaip sakant Viešpaties kūnas nėra amorfinis. Jis yra nuostabaus grožio amžinas jaunuolis.

Svajatīya-bheda

Kitas klausimas yra tai, kad Kṛṣṇa turi įvairias ekspansijas, tokias kaip Viešpats Nārāyaṇa ir Garbhodakaśāyī Viṣṇu, Dievybės pavidalas. Nors atrodo, kad tarp jų yra skirtumas, iš tiesų jo nėra. ”Śrī Brahma Saṁhitā“ aprašo“ tai šiame posme (5.46):

dīpārcir eva hi daśāntaram abhyupetya
dīpāyate vivṛta-hetu-samāna-dharmā
yas tādṛg eva hi ca viṣṇutayā vibhāti
govindam ādi-puruṣaṁ tam ahaṁ bhajāmi

„Vienos žvakės šviesa, perduota kitoms žvakėms nors ir dega atskirai, vis dėlto yra tos pačios prigimties. Aš garbinu pirmapradį Viešpatį Govindą, kuris apreiškia save lygiai ir dinamiškai įvairiose Savo apraiškose.“

Liepsnos galia yra perkeliama iš pirminės žvakės į kitas žvakes, kurios turės tokį pat spindesį ir galią. Nėra skirtumo tarp šių žvakių šviesos, nes jos visos uždegtos nuo vienos žvakės. Nors mes galime teigti, kad yra daug žvakių, tačiau šviesa jose yra ta pati. Panašiai, nors Viešpats Kṛṣṇa turi daugelį savybių, aspektų, iš tiesų Jis yra viena asmenybė, kuri tiesiog parodo skirtingus savo bruožus. Mėnulis įvairiose fazėse atrodo skirtingai. Vienu metu Mėnulis bus jaunas, labai siauras. Po truputį jis pilnės, taps pilnatimi ir vėl pradės dilti. Taip pat Śrī Kṛṣṇos įvairios avatāros parodo tam tikras Kṛṣṇos savybes, bet Svayam Bhagavān Vrajendra-nandana Śrī Kṛṣṇa (pirminis Kṛṣṇa, Nanda Maharadžo sūnus Vṛndāvane) apreiškia visas savybes maksimaliai.

Kartą Jagannatha Purio karalius užpuolė Vidyanagarą Pietų Indijoje ir parsivežė į Purį Rādhā Kāntos, Sakṣi-Gopalos ir Bhanda Ganeśo Dievybes.

Pradžioje karalius laikė Sakṣi-Gopalą Jagannathos šventykloje. Vieną dieną Jagannatha-deva pasirodė jam sapne ir pasakė: „O karaliau, iš kur tu ištraukei šitą Ṭhākurą? Nuo to laiko, kai Jis atvyko, Jis suvalgo viską, o aš priverstas visiškai badauti tarsi per Nirjala Ekadašį. Prašau, išgabenk jį iš čia kitur.“ Gopala yra mažas vaikas, o Sakṣi-Gopala gali labai greitai ropoti ant kelių, rankų ir alkūnių. Kai tik maistas pasiekia altorinio kambario duris, net prieš padedant jį ant altoriaus, Jis greitai pribėga ir viską suvalgo.“

Vijatīya-bheda

Galiausiai atrodo, jog egzistuoja skirtumas tarp Aukščiausios Absoliučios Tiesos ir Jo energijų - prakṛti (materialios gamtos) ir jīvų (gyvų esybių), kurios nėra tos pačios kaip Jis kategorijos ir nėra Jis pats. Materiali gamta ir individuali gyva esybė atrodo atskirti nuo Viešpaties ir turi savo individualią egzistenciją. Jīva taip pat nepanaši į materiją.

Egzistuoja tiek daug skirtingų egzistencijos kategorijų. Kažkas galėtų pasakyti: „Štai kur dualizmas.“ Bet Śrīla Jīva Gosvāmis „Tattva-Sandarbhoje“ paaiškina, kad jei du dalykai turi tą patį šaltinį, ir nekonfliktuoja vienas su kitu, galima teigti, kad jie yra viena ir tas pats. Šiame pasaulyje tik atrodo, kad įvairūs dalykai konfliktuoja vieni su kitais. Šis požiūris kyla iš iliuzijos, o iliuzija kyla iš noro mėgautis materija. Viskas yra visiškoje Śrī Kṛṣṇos valioje. Niekas su niekuo nekonfliktuoja, bet labai gražiai dera tarpusavyje. „Īśa Upaniṣadoje“ (Įžanginėje mantroje) pasakyta:

pūrṇam adaḥ pūrṇam idaṁ
pūrṇāt pūrṇam udacyate
pūrṇasya pūrṇam ādāya
pūrṇam evāvaśiṣyate

„Aukščiausias Dievo Asmuo yra tobulas ir pilnas, ir kadangi Jis yra visiškai tobulas, visa tai, kas iš Jo išeina, kad ir šis reiškinių pasaulis, taip pat yra tobulai pilnos visumos. Viskas, kas kyla iš pilnos visumos, taip pat yra pilna. Kadangi Jis yra pilna visuma, nors daugybė pilnų visumų kyla iš Jo, Jis išlaiko visišką pusiausvyrą.“

Kai mes liejame prakaitą iš savo kūno porų, prakaitas išeina ir tampa skirtingu nuo mūsų kūno. Mes nebeturime jokio ryšio su juo. Tačiau iš Mahāviṣṇu išeina milijonai visatų. Jis apvaisina materialią gamtą nesuskaičiuojamomis jīvomis. Tačiau bet kuriuo metu Jis turi absoliučią valdžią visam tam. Jei mes galėtume prakaituoti ir tuomet prakaitą įtraukti į save atgal, galima būtų sakyti, kad turime „absoliučią“ valdžią savo produktui. Kitaip tariant, tai tikrai nesiskirtų nuo mūsų, nes bet kuriuo metu išlaikytume savo valdžią. Tokiu būdu nors ir atrodo, kad tarp Kṛṣṇos ir Jo energijų, prakṛti ir jīvų, yra skirtumas, iš tikrųjų jokio skirtumo nėra. Jis visuomet yra Savo energijų šeimininkas ir visiškai jas kontroliuoja.

Taigi šie trys tariami skirtumai neturi pagrindo, o Absoliučios Tiesos nedualumas tik patvirtinamas.

Viešpats yra asmuo ir beasmenis

Nekintantis Aukščiausiasis nėra nirviśeṣa (beformis) ar impersonalus. Priešingai, Jis amžinai yra Bhagavānas, šešių vertenybių šeimininkas. Jei pripažinsime Jį tik kaip nirviśeṣa, tuomet negalėsime paaiškinti Jo dvasinės śakti. Savo acintya-śakti dėka Jis tuo pat metu egzistuoja savo asmeniniu ir beasmeniu pavidalais. Manyti, kad Jis yra tik nirviśeṣa yra pripažinti tik pusę tiesos, nesupratus jos iki galo.

„Taittirīya Upaniṣadoje“ (3.1.1) pasakyta:

yato vā imāni bhūtāni jāyante
yena jātāni jīvanti
yat prayanty abhisaṁviśanti
tad vijijñāsasva tad brahma

„Jis yra Brahmanas, iš kurio gimsta visos gyvosios būtybės, kurio galiomis jos lieka gyvos, ir į kurį jos įžengia pabaigoje. Jis yra tas, apie kurį tu turi klausti, Jis yra Brahmanas.“ Šiame posme „yato vā imāni“ reiškia, kad gyvosios būtybės atsiranda iš Jo; „yena“ - visos gyvosios būtybės gyvena Jo galia; o „yat“ - visos gyvosios būtybės įeina į Jį pabaigoje. Šie trys požymiai rodo, kad Absoliuti Tiesa yra Aukščiausiasis, tai yra Jo unikali savybė. Todėl Bhagavānas visuomet yra saviśeṣa (turintis formą, savybes ir žaidimus).

Śvetāśvatara Upaniṣadoje (3.19) pasakyta:

apāṇi-pādo javano grahītā
paśyaty acakṣuḥ sa śṛṇoty akarṇaḥ
sa vetti vedyaṁ na ca tasyāsti vettā
tam āhur āgryaṁ puruṣaṁ mahantam

„Išsimokslinę transcendentalistai paaiškina, kad Dievas yra didžiausias ir pirmapradis Asmuo. Jis neturi materialių rankų, tačiau gali paimti bet ką. Jis neturi materialių kojų, tačiau gali keliauti greičiau už visus. Jis neturi materialių akių, bet regi viską. Jis neturi materialių ausų, bet girdi viską. Jis žino viską, bet niekas nepažįsta Jo.“

Viešpaties prigimtį galima suvokti tik iš šventraščių, nes Jo prigimtis ir savybės yra nesuvokiami mūsų ribotam intelektui ir protui. Pavyzdys „Śrī Īśopaniṣados“ 5 posmas:

tad ejati tan naijati
tad dūre tad v antike
tad antar asya sarvasya
tad u sarvasyāsya bāhyataḥ

„Aukščiausias Viešpats vaikšto ir nevaikšto. Jis yra toli nuo čia ir tuo pat metu Jis yra labai arti. Jis yra visko viduje ir tuo pat metu visko išorėje.“

Śrīla Jīva Gosvāmī paaiškina[20]:

dharma eva dharmitvaṁ nirbheda eva nānā-bhedavattvam arūpitva eva rūpitvaṁ vyapakatva eva madhyamattvam iti paraspara-viruddhānanta-guṇa-nidhiḥ.

„Aukščiausias Dievo Asmuo, kuris turi visas transcendentines savybes, nesiskiria nuo Savo daugybės savybių ir šlovės. Jis turi pavidalą ir tuo pat metu jo neturi. Jis yra visa persmelkiantis ir vis dėlto Jis esti vienoje vietoje. Jis yra beribių ir tarpusavyje priešingų transcendentinių savybių lobynas.“

Bhaktivinoda Thākura sako, kad „kadangi Viešpaties bruožas neturėti savybių negali būti stebimas, Jo bruožas turėti savybes yra svarbesnis.“[21]

Viešpats ir Māyā

Śrīmad-Bhāgavatam 2.9.35 yra pasakyta:

yathā mahānti bhūtāni
bhūteṣūccavaceṣv anu
praviṣṭāny apraviṣṭāni
yathā teṣu na teṣv aham

„O Brahmā, prašau, suprask, kad materialūs elementai įžengia į kosmosą ir tuo pačiu neįžengia į jį. Panašiai ir Aš Pats egzistuoju visame, kas sukurta, ir tuo pat metu Aš esu anapus viso to.“

Visa veikla kyla iš Kṛṣṇos ir materialus pasaulis nėra nuo Jo nepriklausomas. Jis yra visų energijų versmė; jos natūraliai ir amžinai egzistuoja Jame. Māyā yra Jo amžina, natūrali galia. Ji nėra kažkieno vaizduotės ar svajonių produktas. Tačiau, ji yra Jo išorinė galia, kadangi Jis nenaudoja jos savo žaidimuose.

Tai savo ruožtu įrodo, kad Viešpaties vidinė energija tikrai yra Jo prigimties dalis. Visos Jo įvairiausios savybės yra Jo vidinės energijos aspektai, todėl yra natūralūs.

Klausimas kyla, kodėl māyā nesąlygoja Viešpaties? „Śrīmad Bhāgavatam“ (10.87.38) paaiškina, kad Viešpats ją atstumia. Tai reiškia, kad Jis nebendrauja su ja ir nebando ja tenkintis. Todėl ji negali Jam daryti jokios įtakos. Kyla kita abejonė: kaip Viešpats gali atstumti māyą, kuri yra Jo galia? Šis posmas atsako: taip pat, kaip gyvatė nusimeta savo odą. Kai gyvatės oda pasensta, ji atsilaisvina ir tik kybo ant gyvatės kūno. Tuo metu oda yra gyvatės kūno dalis, bet tuo pačiu nebėra. Sena oda atsirado iš gyvatės ir buvo jos palaikoma, tačiau gyvatė nejaučia jokio nuostolio, kai ją nusimeta. Panašiai māyā nėra nepriklausoma nuo Viešpaties ir nėra Jo vidinės prigimties dalis.

Viešpats ir jīvos

Kaip suprasti śāstras, kurios kalba apie gyvų būtybių vienovę su Dievu ir skirtumą tarp jų? Jīva Gosvāmis pateikia išeitį: šventraščių teiginiai, kalbantys apie vienovę tarp jīvos ir Brahmano (abu yra sąmoningos prigimties), turi atvesti prie tos pačios išvados, kurią Śrī Vyāsa pasiekė savo transe: Jīva, savo prigimtimi būdama tarsi atominis saulės spindulys, yra tapati ir tuo pat metu skirtinga nuo Viešpaties. Bet kokį prieštaravimą šiuo klausimu išsklaido nesuvokiama prigimtinė Viešpaties energija, kuri neįmanomus dalykus gali padaryti įmanomais.[22]

Pavyzdžiai apie tai, kad Viešpats nesiskiria nuo gyvų būtybių pateikiami tam, kad padėtų suprasti Viešpatį, kuris yra anapus mūsų patirties. Tuomet jis lyginamas su gyva būtybe. Mes esame sąmoningi, Viešpats taip pat sąmoningas.

Tai nereiškia, kad Viešpats visais atžvilgiais tapatus gyvai būtybei. Kai sakome, jog „mūšio lauke jis buvo tigras“, tai nereiškia, kad jis virto tigru, o tiesiog kovėsi narsiai, kaip tigras. Gyva būtybė taip pat lyginama su Viešpačiu netiesiogine prasme.

„Śvetaśvatara Upaniṣad“ 6.8 sako, kad Viešpats turi daug įvairiausių energijų (parāsya śaktir vividhaiva śrūyate svābhāvikī jñāna-bala-kriyā ca), vadinasi tarp Jo ir Jo energijos yra skirtumas, nors šios energijos nuo Jo neatskiriamos.

Teiginiai apie skirtumą tarp Viešpaties ir jīvos kalba apie kiekybinį skirtumą. Teiginiai apie Viešpaties ir jīvos tapatumą parodo jų kokybinį panašumą.

„Bṛhad-āraṇyaka Upaniṣada“ 2.1.20 pateikia pavyzdį: yathāgne kṣudrā visphuliṅgā vyuccaranti evam evāsmād ātmānaḥ sarvāni bhūtāni vyuccaranti – „Kaip mažos kibirkštys išlekia iš ugnies, taip ir jīvos išeina iš Kṛṣṇos, kuris yra pasaulio siela.“ Kibirkštys skiriasi nuo ugnies, nes iš jos išlekia, bet tuo pat metu nesiskiria, nes yra ugnies nešėjos ir turi ugnies prigimtį.

Viešpats ir gyvoji būtybė vieningi, nes abu turi sąmonę. Tačiau tuo pat metu jie skirtingi, nes Viešpats yra visa persmelkiantis, visa žinantis, nepriklausomas, ir māyos valdovas. Jīva gi yra lokalizuota, priklausoma, jos žinios ribotos, ir ji be to māyos kontroliuojama.

Jīva yra nereikšminga śakti, ir visa tai, ko ji trokšta, kyla iš sąlyčio su kita śakti. Dėl šios priežasties jīvos troškimai keičia jīvą.[23] Brahmano troškimai į šią kategoriją nepakliūna. Nepriklausomi Brahmano norai yra Jo vidinės prigimties dalis. Jie tolygūs Brahmano energijai (śakti) ir tuo pat metu skiriasi nuo jos. Todėl Brahmano norai yra Brahmano svarūpa, ir jie niekaip nesusiję su vikāra. Kai Brahmanas trokšta, śakti suaktyvėja ir transformuojasi tik śakti. Šis subtilus momentas pranoksta jīvos intelekto mažytes pažinimo galias, todėl jį galima suprasti tik iš Vedų.

Jīva taip pat lyginama su Brahmanu, nes ji pavaldi Brahmanui. Kaip tarnas atstovauja šeimininkui, kaip pasiuntinys ar ambasadorius atstovauja savo valstybei, taip ir gyva būtybė, pavaldi Viešpačiui, atspindi Jo savybes, kai tarnauja Jam.

Vedos kalba ir apie skirtumą, ir apie vienybę tarp Viešpaties ir jīvos. Šią problemą natūraliai išsprendžia nesuvokiamos vienybės ir skirtybės tuo pat metu filosofija. Tie, kurie priima tik tam tikrus Vedų teiginius, kalbančius apie vienybę ar apie skirtybę, laikosi ardha kukkuti nyāyos – pusės vištos logikos. Vištos priekis nereikalingas, nes lesa grūdus ir neša tik nuostolį. Bet štai vištos galas yra labai naudingas, nes deda kiaušinius.

Viešpaties Caitanyos mokymas apie vienovę ir skirtybę tuo pat metu yra didžiausia dovana filosofijos raidai. Šis mokymas nesmerkia nei vieno Vedinio kūrinio ar požiūrio. Jis išsprendžia visus prieštaravimus ir juos suderina su Vedų išvadomis. Viešpaties Caitanyos mokymas yra natūrali ir tiesioginė Vedų raštų išvada.

Klausimai

1)      Kokios Vedāntos filosofijos užduotys?

2)      Kaip vertinti Vedų teiginius, kurie prieštarauja vienas kitam?

3)      Kaip galima sutaikyti prieštaringus Vedų teiginius?

4)      Ką reiškia žodžiai „acintya“, „bheda“, „abheda“, „tattva“?

5)      Išvardinkite pagrindines Vedāntos kryptis.

6)      Kokia Śaṅkaros filosofijos esmė?

7)      Kokia Rāmānujos filosofijos esmė?

8)      Kokia Madhvos filosofijos esmė?

9)      Kokia Nimbarkos filosofijos esmė?

10)  Kokia Viṣṇusvāmio filosofijos esmė?

11)  Kokia Čaitanyos filosofijos esmė?

12)  Kas pirmasis panaudojo terminą „acintya bheda abheda tattva“?

13)  Ką reiškia terminas „śakti parināma vāda“?

14)  Kodėl šventraščiai suteikia Dievui prieštaringus atributus?

15)  Pateikite keletą prieštaringų atributų pavyzdžių iš Vedų.

16)  Kokia acintya śakti prasmė ir paskirtis?

17)  Kodėl kai kuriuos dalykus vadiname nesuvokiamais, bet ne absurdiškais?

18)  Ar žinote materialių nesuvokiamos energijos apraiškų?

19)  Išvardinkite keturis Absoliučios Tiesos pasireiškimus, kuriuos sukuria acintya śakti.

20)  Ar Dievas yra asmuo ar beasmenis?

21)  Ar Kṛṣṇos ekspansijos ir avatāros yra skirtingos asmenybės? Kodėl?

22)  Kokiais atžvilgiais gyvosios būtybės prilygsta Kṛṣṇai?

23)  Kokiais atžvilgiais neprilygsta?

24)  Kodėl māyā vadinama išorine Kṛṣṇos energija?

25)  Ar Kṛṣṇos energijos gali daryti Jam poveikį?

26)  Kaip sanskritu vadinama viena Absoliuti Tiesa?

27)  Išvardinkite tris santykius tarp Viešpaties ir jo skirtingų aspektų.