KAS
YRA MATERIALI GAMTA
Trumpai apie temą
Yra dvi kategorijos gyvų
būtybių:
- išvaduotos
(mukta). Šiai kategorijai
priklauso tyri Kṛṣṇos bhaktai, kurių niekuomet
nesupančiojo māyā (nitya siddha), arba kurie
išsivadavo iš materialios egzistencijos Kṛṣṇos
malonės dėka (sādhana-siddha
bei kṛpa-siddha);
- sukaustytos
materialiame pasaulyje (saṁsāra-baddha)
– tai tie, kurie pamiršo Kṛṣṇą ir neatmenamais laikais
papuolė į māyos
nagus.
Jīvos yra
atominės dvasinės saulės spindulių dalelės (cit-kaṇa). Pirmiausia jīvos patenka ant ribinės
linijos, skiriančios materialų ir dvasinį pasaulį. Jīvos, kurios nepamiršo savo
santykio su Kṛṣṇa, gauna galią iš cit-śakti (dvasinės
energijos), ir patenka į dvasinę karalystę, kur tampa
amžinais Kṛṣṇos palydovais.
Jīvos, kurios nusisuka
nuo Kṛṣṇos, užsinori mėgautis māyā, ir tada māyā
savo galia patraukia jas prie savęs. Nuo tos akimirkos prasideda materiali
egzistencija, o mūsų dvasinė tapatybė išnyksta.
Kai jīva
atitolsta nuo Kṛṣṇos (kṛṣṇa-vimukhatā),
Kṛṣṇos šešėlinė energija (chāya-śakti) arba māyā, suriša ją
virvėmis, padarytomis iš trijų materialios gamtos savybių: sattva-guṇos (dorybės), rajo-guṇos
(aistros) ir tamo-guṇos
(neišmanymo).
Priklausomai nuo guṇų santykio, sąlygotos sielos patenka į pačias
įvairiausias egzistencijos formas.
Tyrame egzistencijos būvyje jīvos ego reiškia: „Aš
esu Kṛṣṇos tarnas“.
Sąlygotame būvyje gyvos
būtybės atranda daug skirtingų egoizmo tipų. Šis ego
vadinamas ahaṁtā –
neteisingas „aš“ arba klaidingas ego.
Savininkiškumas („tai priklauso man“)
arba suvokimas „mano“ vadinamas mamatā.
Visas šis kolosalus mechanizmas,
palaikantis „aš“ ir „mano“ funkcionavimą, vadinamas saṁsāra (materialia
egzistencija).
Tyrame būvyje sampratos „aš“ ir
„mano“ yra tikros. Materialioje egzistencijoje jos yra įsivaizduojamos ir
primestos gyvai būtybei. Šios sampratos nėra tikri jīvos aspektai, tai viso labo tik
klaidingos tapatybės ir santykiai.
Visa materialių tapatybių
įvairovė materialioje egzistencijoje yra netikra ir nepastovi. Ji
suteikia momentinę laimę ar kančią.
Šis pasaulis, nors apgaulingas,
nėra klaidingas (neegzistuojantis). Kṛṣṇos valia jis yra
realybė. Jīvos idėjos
„aš“ ir „mano“, atsiradusios jai įžengus į materialų
pasaulį, yra klaidingos.
Kṛṣṇos
išorinė energija (bahiranga-śakti),
sukurianti materialią egzistenciją yra Jo vidinės energijos svarūpa-śakti iškreiptas
atspindys. Todėl šios energijos sukurti objektai (formos) neturi
faktinės egzistencijos ir negali suteikti jīvai pasitenkinimo.
„Bhagavad-gītoje“ (7.4)
Kṛṣṇa taip aprašo Savo išorinę energiją:
„Žemė, vanduo, ugnis, oras, eteris, protas, intelektas ir klaidingas
ego – visi kartu sudaro šias aštuonias Mano atsietas materialias
energijas.“
Iš
šių 8 pradmenų 5 sudaro vadinamus grubiuosius elementus pañca mahā bhūta, o trys - subtiliuosius elementus – sūkṣma bhūta. Penki
grubūs elementai susiję su juslių objektais - kvapu, skoniu,
forma, lytėjimu ir garsu. Kartu su juslėmis bei mahat tattva, arba visumine materijos substancija, jie sudaro 24 saṅkhyos
filosofijos tyrinėjimo objektus.
Materialus pasaulis svetimas
gyvųjų būtybių prigimčiai, todėl
„Bhagavad-gītoje“ (8.15) jis aprašomas dviem žodžiais:
·
duḥkhālayam –
kančių buveinė;
·
aśāśvatam – laikinas.
Materialiame pasaulyje visi kenčia
nuo:
·
janma- gimimo;
·
mṛtyu-mirties;
·
jarā-senatvės;
·
vyādhi – ligų.
Be gimimų, mirties, senatvės bei
ligų, žmogus gyvendamas materijoje priverstas patirti ir kitas
trijų rūšių kančias:
·
Ādhyātmika-kleśa – kančios,
kurias sukelia stichinės nelaimės, sukurtos aukštesnių
gamtos jėgų;
·
Ādhibhautika-kleśa – kančios,
kurias sukelia kitos gyvosios būtybės;
·
Ādhidaivika-kleśa – kančios,
kurias sukelia mūsų pačių protas ir kūnas.
Visi objektai šiame pasaulyje,
pradedant nuo mikroskopinių ir baigiant visatomis, patiria tris
būsenas, todėl yra laikini:
·
sṛṣṭi - kūrimas
(pradžia);
·
sthiti - palaikymas
(išsaugojimas, vidurys);
·
pralaya - sunaikinimas
(pabaiga).
Gyvų
būtybių kūnai taip pat patiria šešis nemalonius
pokyčius:
1.
kūnas gimsta,
2.
auga,
3.
kurį laiką
lieka pastovus,
4.
sukuria
šalutinius produktus,
5.
nyksta (sensta),
6.
miršta.
Šis
pasaulis sukurtas tam, kad gyvosios būtybės bandytų patenkinti
savo poreikį būti valdovais ar besimėgaujančiais.
Šią viltį vis dėlto puoselėja neišmanėliai.
Šio pasaulio žmones galima
grubiai suskirstyti į dvi grupes:
·
tie, kuriems trūksta gebėjimo skirti tarp dvasios
ir materijos. Jie dar vadinami viśayī
- juslių tenkintojais;
·
tie, kurie turi tokią dvasinę
įžvalgą. Jie vadinami mumukṣu
- siekiančiais išsivadavimo.
Yra keturios kategorijos žmonių,
turinčių dvasinę įžvalgą:
·
vivekī –
sąžiningi;
·
mumukṣu –
trokštantys išsivaduoti;
·
mukta –
išsivadavę; ir
·
bhaktai.
Kadangi materiali gamta susijusi su Dievu
ir paklūsta Jo valiai, ji vadinama dieviškąja. Kad ir kaip
žmonės besistengtų įveikti jos įtaką ar palenkti
ją savo valiai, nieko jiems nepavyks. Štai ką
Kṛṣṇa apie tai sako „Bhagavad-gītoje“ 7.14:
„Šią
dievišką mano energiją, susidedančią iš
trijų materialios gamtos gunų,
yra sunku nugalėti. Tačiau tie, kurie atsidavė Man, gali lengvai
ją įveikti.“
Šventraščiai skiria
dviejų rūšių pastangas išsivaduoti:
Netinkamos pastangos. Tai karma-kāṇḍa, brahma-jñāna, aṣṭāṅga-yoga ir
kt. Šie metodai netinkami, nes
jie sukuria daugybę kliūčių siekiantiems tikslo.
Mūsų materiali egzistencija prasidėjo dėl
įžeidimo, ir kol negausime malonės iš mūsų
įžeistos asmenybės, negalėsime išsivaduoti iš
materialių sąlygų ir pasiekti tyrą, dvasinę
padėtį.
Tinkamos pastangos. Tai yra sādhu-saṅga (bendravimas su
atsidavusiais) ir prapatti
(atsidavimas).
Yra
keletas paplitusių požiūrių į šį
materialų pasaulį:
1.
Šis pasaulis yra
vieta, skirta malonumams. Anapus šio pasaulio nieko nėra.
2.
Šis pasaulis yra
kančios buveinė. Norint iš čia pasprukti reikia
atsižadėti visos materialios veiklos ir visų malonumų.
3.
Šis pasaulis yra
viena iš Kṛṣṇos energijų, skirta pataisyti
paklydusias sielas, todėl reikia išmokti, kaip viską, tarp
jų ir šį kūną, panaudoti tarnystei
Viešpačiui. Šis kelias vadinamas Kṛṣṇos
sąmone arba yukta vairāgya
(tinkamu atsižadėjimu).
Plačiau apie temą
Išvaduotos ir sąlygotos sielos
Jīvos egzistuoja
dviejose būsenose: išvaduotame būvyje (mukta-daśā) ir materialaus sukaustymo būvyje (saṁsāra-baddha-daśā).
Jīvos, kurios yra tyri
Śrī Kṛṣṇos bhaktai ir kurių niekuomet
nesupančiojo māyā,
arba kurios išsivadavo iš materialios egzistencijos
Kṛṣṇos malonės dėka, vadinamos mukta-jīvomis. Išvaduotas egzistencijos būvis
vadinamas mukta-daśā.
Iš kitos pusės baddha-jīvos
yra tos, kurios užmiršo Śrī Kṛṣṇą ir
neatmenamais laikais papuolė į māyos
nagus. Jų sąlygota egzistencija vadinama saṁsāra-baddha-daśā. Jīvos, laisvos nuo māyos,
vadinamos cinmaya – visiškai
dvasinės, o jų gyvenimo esmė yra tarnystė Kṛṣṇai (kṛṣṇa-dāsya). Jie
gyvena ne šiame materialiame pasaulyje, o viename iš tyrų
dvasinių pasaulių, tokių kaip Goloka, Vaikuṇṭha arba
Vṛndāvanas. Jīvų,
laisvų nuo māyos, yra
nesuskaičiuojama gausybė.
Kaip māyā suriša sielas?
Māyos
surištų sielų taip pat yra nesuskaičiuojama gausybė.
Kadangi jos atitolo nuo Kṛṣṇos (kṛṣṇa-vimukhatā), Kṛṣṇos šešėlinė
energija (chāya-śakti) arba
māyā, surišo jīvą savo trigubomis
virvėmis, padarytomis iš trijų materialios gamtos savybių: sattva-guṇos (dorybės), rajo-guṇos
(aistros) ir tamo-guṇos
(neišmanymo). Sąlygotos sielos patenka į pačius
įvairiausius egzistencijos būvius, priklausomai nuo šių gunų įtakos proporcijų.
Tik pagalvokite apie jīvų
kūnų, nuotaikų, išvaizdų, prigimčių, gyvenimo
sąlygų ir judėjimo įvairovę.
Kas yra materiali egzistencija?
Kai jīva patenka į
materialią egzistenciją, ji įgyja naujo tipo egoizmą.
Tyrame egzistencijos būvyje jīvos
ego reiškia: „Aš esu Kṛṣṇos tarnas“, tačiau
sąlygotame būvyje atsiranda daugybė skirtingų egoizmo
tipų, kurie verčia gyvą būtybę mąstyti: „aš
esu žmogus“, „aš esu devatā“,
„aš esu gyvulys“, „aš esu karalius“, „aš esu brāhmanas“,
„aš esu neliečiamasis“, „aš esi ligonis“, „aš esu alkanas“,
„aš esu paniekintas“, „aš esu dosnus“, „aš esu vyras“, „aš
esu žmona“, „aš esu tėvas“, „aš esu sūnus“, „aš
esu draugas“, „aš esu mokslininkas“, „aš esu gražus“, „aš
esu turtingas“, „aš esu vargšas“, „aš esu laimingas“, „aš
esu liūdnas“, „aš esu stiprus“, „aš esu silpnas“. Šios
nuotaikos vadinamos ahaṁtā,
pažodžiui tai reiškia „aš“ pojūtis arba klaidingas
egoizmas.
Be šios ahaṁtā
yra kita funkcija, vadinama mamatā
(„savininkiškumas“ arba „mano“ pojūtis), kuri įsiskverbia į
jīvos prigimtį.
Tokios nuotaikos pavyzdžiai yra: „Tai mano namas“, „tai mano
nuosavybė“, „tai mano turtas“, „tai mano kūnas“, „tai mano vaikai“,
„tai mano žmona“, „tai mano vyras“, „tai mano tėvas“, „tai mano
motina“, „tai mano kasta“, „tai mano
rasė“, „tai mano jėga“, „tai mano grožis“, „tai mano
savybės“, „tai mano išsilavinimas“, „tai mano
atsižadėjimas“, „tai mano žinios“, „tai mano išmintis“,
„tai mano darbas“, „tai mano tarnai ir pavaldiniai“.
Visas šis kolosalus
reikalas, paleidžiantis „aš“ ir „mano“ mechanizmą, vadinamas saṁsāra (materiali
egzistencija).
Sampratos „aš“ ir „mano“ egzistuoja ir išvaduotame būvyje,
tačiau čia jos dvasinės ir neturi jokių trūkumų.
Išvaduota siela dvasiniame pasaulyje suvokia savo tyrą prigimtį
tiksliai taip, kaip ją sukūrė Bhagavānas. Dvasinėje
buveinėje veikia įvairūs tikro ego tipai, iš kurių
kiekvienas turi sau būdingą „aš“ pojūtį, todėl
ten taip pat yra daugybė tipų cid-rasos,
transcendentinių jausmų mainų. Visi skirtingi dvasiniai
reikmenys (cinmaya upakarana), sukuriantys konstitucinius rasos elementus, patenka į „mano“ kategoriją.
Kuo blogos įvairios „aš“ ir
„mano“ sampratos sąlygotame būvyje?
Tyrame būvyje sampratos „aš“ ir „mano“ yra tikros, o materialioje
egzistencijoje jos yra įsivaizduojamos, primestos gyvai būtybei. Tai
reiškia, kad šios sampratos nėra tikri jīvos aspektai, bet yra viso labo tik klaidingos
tapatybės ir santykiai. Atitinkamai, visa materialių tapatybių
įvairovė materialioje egzistencijoje yra nepastovi ir nereali, ir
sukelia tik momentinę laimę ir kančią.
Mahabhārata apie materialią
egzistenciją
Mahabharatoje, 11 knygoje 5-6 dalyse, pasakojama
istorija apie materialią egzistenciją:
Vidura
tarė: „Vienas brāhmanas, gyvenantis didžiuliame pasaulyje,
kartą atsidūrė dideliame, neįžengiamame miške,
knibždančiame plėšrių žvėrių. Iš
visų pusių puolė liūtai ir kiti žvėrys, dideli
kaip drambliai. Visi jie garsiai riaumojo. Tokia buvo šio miško
ypatybė, dėl kurios pats Yama jo bijotų. Dairantis po
šį mišką, brāhmano širdis labai sunerimo. Jo
plaukai pasistojo piestu, o kartu pasirodė ir kiti baimės
požymiai. Pakliuvęs į mišką,
jis pradėjo lakstyti šen bei ten, žvalgydamasis visomis
kryptimis, ieškodamas prieglobsčio. Norėdamas išvengti
šių baisių padarų, jis išsigandęs bėgo.
Tačiau jam nepavyko atitrūkti ar išsilaisvinti nuo jų.
Tuomet jis pamatė, kad šį siaubingą mišką juosia
tinklas, ir kad baisi moteris stovi ten, ištiesusi rankas. Šis
didelis miškas taip pat buvo apsuptas daugybės bauginančių
penkiagalvių gyvačių, aukštų kaip uolos,
liečiančių dangų.
Miške buvo duobė, kurios anga buvo padengta daugybės
kietų ir nelanksčių vijoklių bei augalų.
Beklaidžiodamas brāhmanas įkrito į šią
nematomą duobę. Jis susipainiojo tarp vijoklių, tankiai
susipynusių tarpusavy, ir atrodė tarsi didelis Džeko medžio
vaisius, kabantis ant stiebelio. Jis
kabėjo taip, pėdomis į viršų, o galva žemyn. Kol
jis buvo tokioje pozoje, įvairios kitos nelaimės jį
užpuolė. Duobės dugne jis pastebėjo didelę ir
galingą gyvatę. Šalia duobės jis taip pat pamatė
milžinišką dramblį. Dramblys buvo tamsios spalvos ir
turėjo šešis veidus bei dvylika kojų. Gyvūnas po
truputį artinosi prie duobės, padengtos vijokliais ir medžiais.
Tarp medžio (augusio prie duobės krašto) šakelių
skraidė daugybė bičių baisiais pavidalais, nesenai
gėrusių medaus, surinkto koryje, aplink kurį skaidė didelis
spiečius. Vėl ir vėl jis svajojo paragauti šio medaus,
kuris nors ir saldus visoms būtybėms, patrauklus tik vaikams. Medus
(surinktas koryje) daugybe srovelių tekėjo žemyn. Žmogus,
kabantis duobėje, nuolat gėrė šias sroveles. Tačiau
gerdamas medų tokioje apgailėtinoje situacijoje, jis niekaip
negalėjo numalšinti troškulio. Nepasotintas išgertu medumi,
žmogus norėjo vis daugiau. Net ir tuomet jis nepasidarė
abejingas gyvenimui. Net ir čia žmogus tikėjosi gyventi toliau.
Juodos ir baltos žiurkės graužė šio medžio
šaknis. Žmogus bijojo plėšrūnų, baisios moters
miško pakrašty, gyvatės, duobės dugne, dramblio prie
duobės krašto, bijojo, kad medis nugrius, pagraužtas
žiurkių ir galiausiai bijojo bičių, skraidančių
aplink ir geriančių medų. Tokioje būklėje jis leido
laiką laukiniame miške, praradęs visus pojūčius, bet
neprarasdamas vilties pratęsti savo gyvenimą.“
Dhṛtarāṣṭra
tarė: „Vaje, didelė buvo to žmogaus kančia ir skausmo
kupinas jo gyvenimas! Pasakyk man, geriausias iš pasakotojų, iš
kur tas jo prisirišimas prie gyvenimo ir kur jo laimė? Kur tas
kraštas, toks nepalankus dorybei, kuriame gyvena šis žmogus? O,
pasakyk man, kaip gali šis žmogus išsivaduoti iš tokio
didelio siaubo? Pasakyk man visa tai! Mes dėl jo kažkaip
pasistengsime. Mano užuojauta buvo stipriai sujaudinta, išgirdus apie
sunkumus, neleidžiančius jam išsigelbėti!“
Vidura
tarė: „Žmonės, išmanantys mokṣos religiją, o karaliau, cituoja šią
istoriją kaip palyginimą. Supratęs teisingai šią
istoriją, žmogus gali pasiekti palaimą pomirtiniuose
pasauliuose. Laukinė gamta yra didysis pasaulis. Neįžengiamas
miškas jame yra ribota mūsų gyvenimo sfera.
Plėšrūnai, kurie buvo paminėti, yra ligos, kurios mus
puola. Milžinišką moterį, gyvenančią miške,
išminčiai vadina senatve, sunaikinančia kūno
grožį ir spindesį. Duobe yra vadinamas kūnas, arba
visų įkūnytų būtybių fiziniai rėmai.
Milžiniška gyvatė duobės dugne yra laikas – visų
įkūnytųjų būtybių naikintojas. Iš tiesų
laikas yra pasaulio naikintojas. Vijoklių pynės, augančios
virš duobės, ant kurių tas žmogus kybojo žemyn galva,
yra gyvenimo troškimai, kuriuos puoselėja visos gyvos
būtybės. Šešiagalvis dramblys, o karaliau, einantis prie
medžio ant duobės krašto, yra metai. Jo šeši veidai
yra metų laikai, o jo dvylika kojų yra dvylika mėnesių.
Žiurkės ir gyvatės, graužiančios medį, yra dienos
ir naktys, trumpinančios visų gyvų būtybių gyvenimo
trukmę. Bitės, šioje istorijoje, yra mūsų
troškimai. Iš korių
tekančio medaus srovelės yra malonumai, patiriami tenkinant
troškimus, prie kurių žmonės taip stipriai
prisirišę. Išminčiai žino, jog gyvenimo eiga yra
būtent tokia. Tokio žinojimo dėka jie gali sutraukyti gyvenimo
pančius.“
Ar realus šis materialus pasaulis?
Šis pasaulis, nors apgaulingas, nėra klaidingas
(neegzistuojantis). Jis Kṛṣṇos valia yra realybė. Jīvos idėjos „aš“ ir
„mano“, atsiradusios jai įžengus į materialų pasaulį,
yra klaidingos. Manantys, jog šis pasaulis yra klaidingas, yra Māyāvādžiai,
iliuzijos teorijos šalininkai. Tokie žmonės yra
įžeidėjai.
Kodėl mes įsivėlėme
į šiuos iliuzinius santykius?
Bhagavānas yra visiškai pilna dvasinė esybė (pūrṇa-cid vastu), o
jīvos yra dvasios dalelytės (cit-kaṇa).
Pradžioje jīvos atsiduria
ant ribinės linijos, skiriančios materialų ir dvasinį
pasaulį. Jīvos, kurios
nepamiršo savo santykio su Kṛṣṇa, gauna galią
iš cit-śakti ir patenka
į dvasinę karalystę, kur tampa amžinais Jo palydovais ir
gali mėgautis tarnystės Jam palaima.
Tos jīvos, kurios nusisuko
nuo Kṛṣṇos, panoro mėgautis māyā, ir tada māyā
savo galia patraukė jas prie savęs. Nuo tos akimirkos prasidėjo
materiali egzistencija, o mūsų dvasinė tapatybė
išnyko. Todėl mes galvojame: „Aš mėgaujuosi māya“. Šis klaidingas egoizmas
padengia mus pačiomis įvairiausiomis klaidingomis tapatybėmis.
Kodėl mūsų tikroji
tapatybė nepasirodo, nepaisant reikšmingų pastangų?
Net jei gyva būtybė pradeda eiti dvasiniu keliu, ne taip lengva
jai atsikratyti neteisingos tapatybės, netikro ego.
Šventraščiai skiria dviejų rūšių pastangas:
tinkamas ir netinkamas. Tinkamos pastangos be abejonės išsklaidys
netikrą ego, tačiau kaip netinkamos pastangos gali tai padaryti? Kai
kurie žmonės galvoja, kad jų širdis apsivalys sekant karma-kāṇḍa, ir kad jie
išsivaduos iš māyos,
praktikuodami brahma-jñāną.
Tokios pastangos yra netinkamos. Kiti galvoja, kad praktikuodami aṣṭāṅga-yogą,
jie paklius į samādhi-yogą
ir pasieks tobulumą. Tai kitas netinkamų pastangų pavyzdys. Yra
taip pat ir kitų pavyzdžių. Šie metodai yra netinkami, nes
jie sukuria daugybę kliūčių, trukdančių pasiekti
trokštamą tikslą. Be to, jie suteikia labai menką
galimybę pasiekti tikslą. Problema ta, kad mūsų materiali
egzistencija prasidėjo dėl įžeidimo, ir kol mes negausime
mūsų įžeistos asmenybės malonės, mes
negalėsime išsivaduoti iš materialių sąlygų ir
pasiekti tyrą, dvasinę padėtį.
Sādhu-saṅga (bendravimas su
atsidavusiais) ir prapatti
(atsidavimas) yra tinkamos priemonės. Apie sādhu-saṅgą „Śrīmad-Bhāgavatam“
(11.2.30) sako:
ata
ātyantikaṁ kṣemaṁ
pṛcchāmo bhavato ‘naghāḥ
saṁsāre ‘smin kṣaṇārdho ‘pi
sat-saṅgaḥ śevadhir nṛṇām
„O neturintis nuodėmės, mes klausiame tavęs apie
aukščiausią gėrį. Šiame materialiame pasaulyje
net akimirka bendravimo su śuddha-bhakta
yra didžiausias turtas žmonėms.”
Prapatti aprašyta
„Bhagavad-gītoje“ (7.14) taip:
daivī hy
eṣā guṇamayī
mama māyā duratyayā
mām eva ye prapadyante
māyām etāṁ taranti te
„Ši dieviška mano energija, vadinama daivī-māyā, susideda iš trijų gamtos guṇų – sattva, rajas ir tamas. Žmonės negali
įveikti šios māyos
savo pastangomis, todėl ją labai sunku nugalėti. Tik tie, kurie
atsidavė Man, gali įveikti šią Mano energiją.”
Jīvos kelionė materialiame
pasaulyje
Śrī Jagadānanda savo knygoje „Śrī Prema-vivarta“
labai gražiai aprašė įvairią jīvų padėtį (6.1-13).
„Jīva yra nereikšminga
dvasinės sąmonės dalelytė, tarsi šviesos atomas,
sklindantis iš saulės. Śrī Kṛṣṇa yra
pilna dvasinė sąmonė, transcendentinė saulė. Kol jīvos dėmesys sutelktas į
Kṛṣṇą, ji išlaiko pagarbą Jam. Tačiau,
kai ji nukreipia savo dėmesį nuo Kṛṣṇos, ji panori
materialių malonumų. Kṛṣṇos klaidinanti energija māyā, esanti šalia jīvos, iš karto surakina
ją savo glėbyje.
Jīvos, nusisukusios
nuo Kṛṣṇos, dharma
tuoj pat padengiama, lygiai taip pat,
kaip padengiamas vaiduoklio apsėsto žmogaus intelektas.
Ji pamiršta Bhagavāno ir savo, Hari tarno, tapatybes. Tapusi māyos verge, ji ilgą
laiką klaidžioja šen bei ten, apgaulingoje materialioje
egzistencijoje.
Kartais ji tampa karaliumi, kartais pavaldiniu, kartais brāhmaṇu, o kartais śūdra. Kartais ji yra
laiminga, kartais kenčia, o kartais ji tampa mažyčiu
vabzdžiu.
Kartais ji yra rojuje, kartais žemėje, o kartais pragare. Kartais
ji yra deva, o kartais demonas.
Kartais ji yra tarnas, o kartais šeimininkas.
Jei jai beklaidžiojant po materialią egzistenciją labai
pasiseka ir pavyksta susitikti tyrus bhaktus,
ji gali sužinoti apie savo tikrąją tapatybę, ir tada jos
gyvenimas tampa prasmingas.
Bendraudama su tokiais bhaktais, jīva supranta savo
tikrąją tapatybę ir tampa abejinga materialiems malonumams.
Gailiai grauždamasi dėl savo padėties, ji sielojasi: „Vaje!
Vaje! Kodėl aš tiek ilgai tarnavau māyai?“
Ji verkia ir verkia, melsdamasi lotosinėms Bhagavāno pėdoms: „O Kṛṣṇa! Esu
amžinas Tavo tarnas, tačiau atsisakiau tarnystės Tavo
lotosinėms pėdoms, todėl aš esu žlugęs. Kas
žino, kiek laiko aš betiksliai klaidžiojau, būdamas māyos vergas?
“O Patita-pāvana
(puolusiųjų Gelbėtojau)! O Dīna-nātha
(vargšų Viešpatie)! Prašau, apsaugok šią
menką sielą. Išvaduok mane iš Tavo māyos ir užimk mane tarnyste Tau.“ Śrī
Kṛṣṇa yra malonės vandenynas, todėl, kai bent
kartą išgirsta jīvą taip apgailėtinai verkiant, Jis
greitai perneša ją per šią neišmatuojamą materialią
energiją.
Kṛṣṇa suteikia jīvai
Savo cit-śakti, todėl māyos galia patraukti sielą po
truputį silpnėja. Tuomet jīva
atsuka nugarą māyai ir
trokšta pasiekti Kṛṣṇą. Ji vėl ir vėl
garbina Kṛṣṇą, kol galiausiai pasiekia Jo lotosines
pėdas.
Todėl vienintelis tikras metodas perkirsti šią
neišmatuojamą materialią egzistenciją yra kartoti kṛṣṇa-nāmą bhaktų bendrijoje.“ (citatos
pabaiga)
Kṛṣṇos išorinė
energija
Kṛṣṇos
išorinė energija (bahiranga-śakti)
yra Jo vidinės energijos svarūpa-śakti
iškreiptas atspindys. Tokiu būdu šios energijos sukurti objektai
neturi faktinės egzistencijos ir negali suteikti jīvai pasitenkinimo. Medžio atspindys vandenyje ne tik
turi iškraipytas proporcijas (viskas jame atvirkščiai), bet ir
negalime nusiskinti vaisiaus nuo tokio medžio, nes pats medis yra
iliuzinis. Visa materiali gamta vadinama māyā-jagad
– iliuzijos pasauliu, kuriame jīva
– gyvoji būtybė – tikisi
rasti faktinę egzistenciją ir prieglobstį, bet pagal
apibrėžimą šių dalykų čia rasti negali.
Išorinė
energija pasireiškia kaip materialus pasaulis ir yra priežastis
nesuskaičiuojamų visatų, kuriose veikia įvairiausios
materialios energijos. Ji vadinama išorine, kadangi kokybiškai
atskirta nuo amžinai dvasinio Aukščiausio Dievo Asmens
kūno, panašiai kaip pienas, kuris yra karvės energija, bet
skiriasi nuo jos.
„Bhagavad-gītoje“
(7.4) Kṛṣṇa taip aprašo Savo išorinę
energiją:
bhūmir
āpo 'nalo vāyuḥ
khaṁ mano buddhir eva ca
ahaṅkāra itīyaṁ me
bhinnā prakṛtir aṣṭadhā
„Žemė, vanduo,
ugnis, oras, eteris, protas, intelektas ir klaidingas ego – visi kartu sudaro
šias aštuonias Mano atsietas materialias energijas.“
Jei materiali energija yra atskirta
(išorinė), ar tai reiškia, kad ji nepriklausoma nuo
Viešpaties?
„Bhagavad-gītoje“ (9.10)
Kṛṣṇa paaiškina, kad nors materiali gamta atskirta nuo
Jo, vis dėlto ji nėra nepriklausoma:
mayādhyakṣeṇa
prakṛtiḥ
sūyate sa-carācaram
hetunānena kaunteya
jagad viparivartate
„Ši materiali gamta, kuri yra viena
iš Mano energijų, veikia Mano nurodymu, o Kuntī sūnau, taip
sukurdama visas judančias ir nejudančias gyvąsias esybes. Jos
įtakoje ši reiškinija vėl ir vėl sukuriama ir
sunaikinama.“
Taigi, kadangi materiali gamta susijusi su
Dievu ir paklūsta Jo valiai, ji vadinama dieviškąja. Todėl
kaip žmonės besistengtų įveikti jos įtaką, arba
palenkti ją savo valiai, jiems niekas nepavyks. Štai ką
Kṛṣṇa apie tai sako „Bhagavad-gītoje“ 7.14:
daivī
hy eṣā guṇa-mayī
mama māyā duratyayā
mām eva ye prapadyante
māyām etāṁ taranti te
„Šią
dievišką mano energiją, susidedančią iš
trijų materialios gamtos gunų,
yra sunku nugalėti. Tačiau tie, kurie atsidavė Man, gali lengvai
ją įveikti.“
O kodėl žmogui reikia
įveikti šią materialią energiją? Kokias problemas ji
sukuria?
Sąmoningai arba nesąmoningai,
visas žmogaus gyvenimas praeina kovojant su materialia gamta. Tai vyksta
savaime, kadangi materialus pasaulis svetimas gyvųjų
būtybių prigimčiai. „Bhagavad-gītoje“ (8.15) materialus
pasaulis aprašomas dviem žodžiais:
duḥkhālayam –
kančių buveinė;
aśāśvatam – laikinas.
Tokiu būdu materialus pasaulis yra
kančių vieta. Žmonės čia stengiasi būti
optimistai ir nepastebėti to. Turėdami tokią
optimistišką nuotaiką, jie stengiasi prisitaikyti prie bet
kokių gyvenimo sąlygų ir bando iš to patirti malonumų
trupinius. Tačiau kančios vėl ir vėl apie save primena.
Panašiai kaip žmogus, kuris nori pasidžiaugti skaniu tortu, bet
baisiai nusivilia aptikęs torte smėlį, taip ir žmogus,
kuris stengiasi patirti malonumus materialiame pasaulyje, galiausiai nusivils,
susidūręs su neišvengiamu kančių smėliu. Kokios
tai kančios? Visi materialiame pasaulyje kenčia nuo:
janma- gimimo;
mṛtyu-mirties;
jarā-senatvės;
vyādhi – ligų.
Visa šiuolaikinės civilizacijos
mokslo ir technikos pažanga nukreipta į tai, kad išvaduotų
žmogų nuo šių kančių. Tačiau žmonijai
niekuomet nepavyks išvengti šių problemų, kadangi
materialus pasaulis pagal apibrėžimą yra „kančių
buveinė“. Net jei žmogui pavyks pasiekti rojaus planetas, jis vis
tiek susidurs su šiomis kančiomis.
Tai Viešpats patvirtina
„Bhagavad-gītoje“ (8.16):
ā-brahma-bhuvanāl
lokāḥ
punar āvartino 'rjuna
mām upetya tu kaunteya
punar janma na vidyate
„Nuo pačios aukščiausios
planetos šiame materialiame pasaulyje iki pačios žemiausios –
viskas yra kančios vieta, kur nuolat kartojasi gimimas ir mirtis.
Tačiau tas, kuris pasiekia Mano buveinę, o Kuntī sūnau,
niekuomet nebegimsta iš naujo.“
Be gimimų, mirties, senatvės bei
ligų, žmogus gyvendamas materijoje priverstas patirti ir kitas
trijų rūšių kančias:
Ādhyātmika-kleśa – kančios,
kurias sukelia stichinės nelaimės, sukurtos aukštesnių
gamtos jėgų;
Ādhibhautika-kleśa –
kančios, kurias sukelia kitos gyvosios būtybės;
Ādhidaivika-kleśa –
kančios, kurias sukelia mūsų pačių protas ir
kūnas.
Tapusi materialaus pasaulio kaline, siela
netenka ramybės. Ji visomis jėgomis stengiasi išvengti
šių trijų rūšių kančių, bet ir vėl
susiduria su jomis. Tačiau kartais jai atrodo, kad jos nevargina šios
kančios. Tokias gyvenimo akimirkas žmogus suvokia kaip laimę,
nors iš tikrųjų tai tik laikinas atokvėpis nuo
kančios. Tokios „laimės“ akimirkos greitai baigiasi, todėl
materialus pasaulis turi dar vieną savybę - aśāśvatam – laikinas. Viskas, ką žmogus
pasiekia šiame pasaulyje, yra tik laikinas laimėjimas ir jam
neišvengiamai teks su juo išsiskirti. Ši aplinkybė tampa
baimės, liūdesio ir nerimo priežastis.
Laikinas reiškia, kad visi objektai
šiame pasaulyje, pradedant nuo mikroskopinių ir baigiant visatomis,
patiria tris būsenas:
sṛṣṭi - kūrimas
(pradžia);
sthiti - palaikymas
(išsaugojimas, vidurys);
pralaya - sunaikinimas (pabaiga).
Vedos moko, kad anapus išorinių
ir regimų procesų, kuriant, palaikant ir naikinant viską, slypi
subtilios jėgos, kurios persmelkia viską materialiame pasaulyje.
Šios jėgos vadinamos guṇomis.
Žodis guṇa reiškia
savybę, režimą, o taip pat virvę.
Dvi sąlygotų sielų
kategorijos ir smulkesnis jų suskirstymas
Yra dvi kategorijos jīvų,
kurios pateko į māyos
nagus. Vienos yra pasinėrusios į nereikšmingus
žemiškus malonumus ir baisiausiai vertina šį materialų
pasaulį; o kitos yra nepatenkintos nereikšmingais māyos malonumais ir naudodamosi
subtilesniu sugebėjimu skirti, tikisi pasiekti aukštesnę
laimės kokybę. Todėl šio pasaulio žmones galima
grubiai suskirstyti į dvi grupes: tie, kuriems trūksta gebėjimo
skirti tarp dvasios ir materijos, ir tie, kurie turi tokią dvasinę
įžvalgą.
Kai kurie tokios įžvalgos neturinčius vadina juslių
tenkintojais, o turinčius šią įžvalgą – mumukṣu - siekiančiais
išsivadavimo. Žodis mumukṣu
čia nereiškia nirbheda-brahma
jñānių, kurie siekia nirviśeṣa-brahmos
monistinio pažinimo pagalba. Mumukṣu
Vedine prasme yra tie, kurie supyko ant materialios egzistencijos ir siekia
atstatyti savo dvasinę tapatybę. Žodis mumukṣa pažodžiui reiškia „mukti (išsivadavimo)
troškimas“. Kai mumukṣu,
atsisakęs troškimo išsivaduoti, pradeda garbinti Bhagavāną, jo bhajanas vadinamas śuddha-bhakti. Śāstros
neliepia atsisakyti mukti. Greičiau, kai žmogus, trokštantis
išsivaduoti, suvokia tiesas apie Kṛṣṇą ir jīvą, jis iš karto
išsivaduoja. Tai patvirtinama „Śrīmad-Bhāgavatam“
(6.14.3-5):
„Jīvų šiame
pasaulyje yra nesuskaičiuojama gausybė, kaip dulkių
dalelyčių. Iš visų šių gyvų
būtybių labai nedaugelis pasiekia aukštesnes gyvybės
formas, tokias kaip žmonės, pusdieviai ir Gandharvos, o iš jų labai nedaugelis laikosi
aukštesnių religijos principų.”
„O geriausias iš brāhmanų,
iš tų, kurie laikosi aukštesnių religijos principų,
labai nedaugelis siekia išsivadavimo, o iš daugybės
tūkstančių jo siekiančių, tik keli pasiekia
išsivadavimą ar tobulumą.”
“O didis išminčiau, iš daugybės milijonų
tokių išsivadavusių ir tobulų sielų, toks bhaktas, kuris pasiekė
visišką ramybę ir pasišventė tik Śrī
Nārāyaṇai, yra ypatingai retas.”
Kṛṣṇos bhaktai
yra dar retesni nei Nārāyaṇos, nes jie atsisakė netgi
troškimo išsivaduot. Jie jau yra išsivadavę. Jie lieka
šiame pasaulyje tol, kol leidžia kūnas, bet jų
žemiška egzistencija kategoriškai skiriasi nuo
materialistų. Kṛṣṇos bhaktai gyvendami šiame
pasaulyje užima dvi padėtis: šeimos žmonių ir
atsižadėjusių.
Yra keturios kategorijos žmonių, turinčių dvasinę
įžvalgą: vivekī – sąžiningi; mumukṣu – trokštantys
išsivaduoti; mukta –
išsivadavę; ir bhaktai.
Iš jų visų, bendravimas su vivekī
ir mumukṣu palankus grubiems
materialistams (viṣayī). Muktos yra arba išvaduotos
asmenybės, turinčios nepasotinamą transcendentinės rasos troškimą, arba
impersonalistai, kurie didžiuojasi savo išsivadavimu. Palankus yra
tik bendravimas su pirmo tipo muktomis.
Nirbheda Māyāvādžiai
yra įžeidėjai, ir bendrauti su jais draudžiama visiems.
Tokius žmones smerkia „Śrīmad-Bhāgavatam“ (10.2.32):
ye ‘nye
‘ravindākṣa vimukta-māninas
tvayy asta-bhāvād aviśuddha-buddhayaḥ
āruhya kṛcchreṇa paraṁ padaṁ tataḥ
patanty adho ‘nādṛta-yuṣmad-aṅghrayaḥ
„O Lotosaki Viešpatie, tie, kurie nepriima Tavo lotosinių
pėdų prieglobsčio, tuščiai mano, kad jie jau
išsivadavo. Jų intelektas yra nešvarus, nes jie nejaučia
meilės ir atsidavimo Tau. Iš tiesų jie yra baddha-jīvos. Nors tokie žmonės pasiekia
išsivadavimo pakopą atlikdami labai sunkias askezes ir dvasines
praktikas, jie puola iš tos padėties, nes ignoruoja Tavo lotosines
pėdas.”
Ketvirtoji, turinčių dvasinę įžvalgą,
kategorija yra bhaktai, kuriuos arba
traukia Bhagavāno turtai ir didybė (aiśvarya) arba Jo saldžios ir intymios savybės (mādhurya). Bendravimas su Bhagavāno bhaktais yra palankus visais atžvilgiais. O jei kuris priims
prieglobstį iš tų bhaktų,
kurie pasinėrę į Jo saldumą, to širdyje pasireikš
viśuddha-bhakti-rasa –
transcendentiniai bhakti skoniai.
Dvi žmonių tendencijos
Žmonės turi dvi tendencijas: bahirmukha-pravṛtti
– išorinė tendencija; ir antarmukha-pavṛtti
– vidinė tendencija. Vedos šias dvi tendencijas apibūdina taip:
pirmoji nukreipta į išorinį pasaulį, o antroji nukreipta
į sielos vidų.
Kai tyra dvasinė siela pamiršta savo tikrąją
tapatybę, ji klaidingai tapatina save su protu, nors protas iš
tiesų yra subtilaus materialaus kūno dalis. Taip susitapatinusi su
protu, siela naudojasi juslėmis kaip vartais. Taip ją suvilioja
išoriniai juslių objektai. Tai yra išorinė tendencija.
Vidinė tendencija parodoma, kai sąmonės srautas nukreipiamas nuo
grubios materijos atgal į protą, o iš čia į
pačią sielą.
Tas, kurio tendencija daugiau nukreipta į išorę, turi be
įžeidimų atlikti visas savo išorines funkcijas, o sādhu-saṅgos pagalba centre
visada laikyti Kṛṣṇą. Ši išorinė
tendencija greitai sumažės ir pavirs vidine, jei priimsime kṛṣṇa bhakti
prieglobstį. Kai bhaktas savo
tendencijas visiškai nukreipia vidun, tuomet atsiranda galimybė jam
palikti šeimyninį gyvenimą. Tačiau jei bhaktas atsisako šeimos, nepasiekęs šios pakopos,
jam išlieka didelis pavojus vėl nupulti. Gṛhastha-āśramas yra ypatinga mokykla, kurioje jīvos gali gauti pamokymus apie ātma-tattvą (dvasines tiesas),
ir turi galimybę šiuos dalykus suvokti praktiškai. Kai
išsilavinimas pabaigiamas, jie gali palikti šią mokyklą.
Kaip
gauti didžiausią naudą iš blogo sandėrio?
Yra keletas paplitusių
požiūrių į šį materialų pasaulį:
1.
Šis pasaulis yra vienintelė vieta, kokia begali būti, todėl
reikia nugyventi taip, kad nebūtų gaila, jog kažko nepatyrei ar
nepajutai. Mirties metu viskas baigsis.
2.
Šis pasaulis yra prakeikimas sielai. Tai yra kančios buveinė ir
velnio karalystė. Bet kokia asociacija su šiuo pasauliu pasmerkia dar
didesnėms kančioms, todėl reikia vengti bet kokio
sąlyčio su šiuo pasauliu. Idealiu atveju reikia
atsižadėti visos materialios veiklos ir visų malonumų.
Reikia praktikuoti askezes ir įveikti potraukį kūniškiems
malonumams.
3.
Šis materialus pasaulis yra viena iš Kṛṣṇos
energijų, skirta pataisyti paklydusias sielas. Šiame pasaulyje reikia
imti tik tai, kas būtinai reikalinga ir visuomet prisiminti, kam visa tai
priklauso. Visus daiktus, tarp jų ir šį kūną, reikia
panaudoti tarnaujant tikrajam pasaulio ir kūno šeimininkui.
Akivaizdu, jog trečiasis kelias suteikia
didelių privalumų prieš kitus du kelius. Šis kelias
vadinamas Kṛṣṇos sąmone arba yukta vairāgya (tinkamu atsižadėjimu). „Bhakti
rasāmṛta sindhu“ (1.2.255) sako:
anāsaktasya viṣayān
yathārham upayuñjataḥ
nirbandhaḥ kṛṣṇa-sambandhe
yuktaṁ vairāgyam ucyate
„Kai žmogus neprisiriša prie nieko,
bet tuo pat metu suvokia viską susijus su Kṛṣṇa, jo
padėtis yra teisinga ir aukščiau nuosavybės jausmo.“
Kṛṣṇos Sąmonės
praktikos tikslas - visuomet atsiminti Kṛṣṇą ir
niekuomet Jo nepamiršti. Gyvenant materialiame pasaulyje, apsuptame tokios
daugybės juslinių objektų, prisirišimų, ir t.t. yra
labai sunku galvoti apie Kṛṣṇą, kuris yra anapus visos
šios reiškinijos. Ir vis dėlto galvoti apie Kṛṣṇą
visuomet įmanoma. Netgi susiduriant su materialiais dalykais visuomet
galima prisiminti Kṛṣṇą ir sudvasinti bet kokią
veiklą (žinoma, neprieštaraujančią religijos
principams).
Lengviausias būdas tai padaryti yra visuomet
suvokti, kad materialus pasaulis yra viena iš Kṛṣṇos
energijų. Kai žiūrime į pasaulį, ir jis mums atrodo
nuostabus, galime prisiminti, kad Kṛṣṇa jį
sukūrė tokį nuostabų. Nėra jokio poreikio dirbtinai
atsisakyti grožio ar harmonijos jausmo, kuris atsiranda mumyse stebint
pasaulį. Be viso to jis gi yra Kṛṣṇos kūrinija, o
visa tai, kas sukurta Viešpaties, yra nuostabu. Tereikia tik susieti tai
su Viešpačiu ir suvokti, kaip pats Kṛṣṇa
pasireiškia per savo energijas.
Dvi Kṛṣṇos
energijos – pavaldusis ir aukštesnis principai
„Bhagavad-gīta“ 7 sk. aprašo, kad Kṛṣṇa
turi dvi energijas - para ir apara - aukštesnę ir
žemesnę. Tuo tarpu, kai dauguma iš mūsų nesuvokia
aukštesnės energijos, žemesniąją suvokia ir stebi
kiekvienas. Todėl Kṛṣṇa pirmiausia kalba apie ją,
nes ji - lengviausiai mums suvokiama.
„Bhagavad-gītoje“, 7.4 Kṛṣṇa
sako:
bhūmir āpo ’nalo vāyuḥ
khaṁ mano buddhir eva ca
ahaṅkāra itīyaṁ me
bhinnā prakṛtir aṣṭadhā
“Žemė,
vanduo, ugnis, oras, eteris, protas, intelektas ir netikras ego - visi šie
aštuoni pradmenys sudaro Mano atsietas materialias energijas.”
Iš šių 8 pradmenų 5
sudaro vadinamus grubiuosius elementus maha
bhūta arba panca bhūta,
o trys - subtiliuosius elementus - sūkšma
bhūta. Penki grubūs elementai susiję su juslių
objektais - kvapu, skoniu, forma, lytėjimu ir garsu. Kartu su
juslėmis bei mahat tattva, arba
visumine materijos substancija, tai sudaro 24 sankhyos filosofijos
nagrinėjimo objektus. Tokiu būdu sankhyos filosofija nagrinėja
išorinės Viešpaties energijos virsmus ir sąveikas, tačiau
užmiršta tai, kad Viešpats yra visų
priežasčių priežastis ir tokiu būdu materialaus
pasaulio priežastis. Todėl nagrinėdami materialią
energiją, turime atsiminti Kṛṣṇą.
Tačiau ši materiali energija
nėra tobula. Kai žmogus įgyja truputį žinių apie
dvasinio pasaulio prigimtį, jis supranta, kad egzistuoja ir
aukštesnė Viešpaties energija, kuri tiesiogiai susijusi su
Viešpačiu, t.y. Pats Kṛṣṇa palaiko šią
energiją asmeniškai ir padeda šiai energijai suvokti
savąją prigimtį. Tai aukštesnioji gamta arba dvasinės
sielos. „Bhagavad-gītoje“ 7.5 Kṛṣṇa sako:
apareyam itas tv
anyāṁ
prakṛtiṁ viddhi me parām
jīva-bhūtāṁ mahā-bāho
yayedaṁ dhāryate jagat
“Be
žemesniosios energijos, o tvirtaranki Arjuna, egzistuoja ir kita -
aukštesnioji Mano energija, apimanti gyvąsias esybes, kurios
naudojasi materialios žemesniosios gamtos ištekliais.”
Reikia suvokti, kad dėl gyvųjų
esybių funkcionuoja šis materialus pasaulis. Tai yra, šis
pasaulis yra sukurtas tam, kad gyvosios būtybės bandytų
patenkinti savo poreikį būti valdovais ar
besimėgaujančiais.
Tiek aukštesnioji gamta, tiek
žemesnioji savo egzistencija visiškai priklausomos nuo
Viešpaties, ir turi Jam būti dėkingos. Jos niekuomet
negalės prilygti Viešpačiui. Nors kokybine prasme mes esame
tapatūs Jam, kiekybiškai mes esame atomo dydžio sielos (anu atma), o Viešpats yra
begaliniai didelė siela (vibhu atma).
Būdamos begaliniai mažos, dvasinės sielos visuomet linkusios
pasiduoti iliuzijos poveikiui ir galvoti: “aš esu besimėgaujantis”.
„Bhagavad-gītoje“ 7.6 posme Kṛṣṇa
pasako apie dar viena Jo pažinimo aspektą. Kadangi jis yra visa ko
šaltinis, iš esmės Jis yra viskas, ką galima pažinti
ar patirti tiek materialiame, tiek dvasiniame pasaulyje. Visa tai, ką mes
matome, yra viena ar kita prasme Kṛṣṇos pasireiškimai. Kṛṣṇa
yra visa ko pradžia ir pabaiga. Nėra tiesos aukštesnės
už Jį, ir Jis viską laiko, kaip suvertus perlus laiko
siūlas. Tai reiškia, kad niekas neturi nepriklausomos egzistencijos
nuo Jo. Jis yra vienintelis egzistuojantis. Jei mes galime suvokti šį
pasaulį kaip tikrą, tai tik todėl, kad pats pasaulis,
stebėtojas ir pats stebėjimas yra sukurti Jo paties. Materialus
pasaulis yra apreikštas laikinai, ir nepaisant to jis mums atrodo tikras
ir realus tarsi egzistuotų amžinai. Nors jis nuolat kinta, mes nuolat
prisirišame prie jo laikinų formų. Tačiau pačios
šios formos yra iliuzinės. Vienintelė Dievo egzistencija yra
reali. Todėl Jis yra Absoliuti Tiesa.
Kṛṣṇa yra visa tai, kas
padaro įvairius objektus pažįstamais - tai yra jis suteikia
išskirtinumą įvairiems daiktams, todėl Kṛṣṇa
sako, kad Jis yra vandens skonis, saulės ir mėnulio šviesa,
Vedų mantrų skiemuo “om”, garsas eteryje, žmogaus gabumai.
Jis pirmapradis žemės kvapas ir
ugnies kaitra, gyvųjų gyvybė ir asketų askezė.
Jis yra pirmapradė gyvasties sėkla,
išmintingųjų išmintis ir galiūnų narsa.
Jis - jėga stipriųjų,
kurių nejaudina aistros. Jis yra lytinis gyvenimas,
neprieštaraujantis religijos principams.
Visa tai, ką mes matome visoje
kūrinijoje, yra trijų guṇų pasireiškimas. Šios gunos yra Kṛṣṇos
energijos apraiškos. Nors Kṛṣṇa yra viskas, Jis yra
nepriklausomas. Jo nevaldo materijos gunos.
Dešimtame BG skyriuje Kṛṣṇa
toliau aiškina, kaip Jį pažinti šiame pasaulyje. Nors
iš tiesų viskas yra Jis, tačiau viskas yra Jo energijų
pasireiškimai.
Kṛṣṇa neliepia mums palikti
viską, kas materialu ir užsiimti tik dvasine praktika. Greičiau
Kṛṣṇa siūlo suvokti, kad materialus pasaulis priklauso
Jam ir viską panaudoti tarnaujant Jam. Tokiu būdu sudvasinama
materija ir kūnas. Kṛṣṇa sako „Bhagavad-gītoje“
10.41:
yad yad vibhūtimat sattvaṁ
śrīmad ūrjitam eva vā
tat tad evāvagaccha tvaṁ
mama tejo-'ṁśa-sambhavam
„Visa tai, ką gražaus, galingo ar
vertingo matai šioje egzistencijoje, visa tai, kam suteiki prasmę,
neatmesk, o kiekvieną kartą gilinkis į tai, ir tu pamatysi, kad
tai, ką taip vertini šiame pasaulyje, iš tikrųjų kyla
iš Mano spindesio mažytės dalelytės“.
Kai kurie dalykai netgi šiame pasaulyje
yra tiesioginiai Jo dvasinės galios pasireiškimai. Jie yra vadinami
Jo vertenybėmis. Visa tai, ką nuostabiausio ar stebuklingiausio galima
pamatyti ar patirti šioje visatoje, yra vadinama Kṛṣṇos vibhūti. Kṛṣṇos didybę galima
pažinti pagal Jo vertenybes, todėl Kṛṣṇa priskiria
visas šias vertenybes sau pačiam.
Pavardinsime kai kurias iš jų:
