KŪRIMAS, PALAIKYMAS IR NAIKINIMAS

Trumpai apie temą

Kṛṣṇos ekspansijos, prižiūrinčios materialų pasaulį:

Kṛṣṇa skleidžia save į Nārāyaṇos pavidalus, kurie palaiko dvasinio pasaulio planetas.

Nārāyaṇa skleidžia save į tris Viṣṇu, kurie sukuria, palaiko ir sunaikina visas materialias visatas. Šie trys Viṣṇu vadinami puruṣa avatāromis.

Viṣṇu persmelkia visa, kas egzistuoja, tačiau tiesioginio sąlyčio su materija neturi. Materialią gamtą Jis sukuria Savo žvilgsniu.

Materialus pasaulis turi tris stadijas:

1.      sarga - kūrimą,

2.      sthiti - palaikymą ir

3.      saṁyama - naikinimą.

Kiekvienoje visatoje vietinis Brahmā atsakingas už antrinį kūrimą, Viṣṇu prižiūri ir palaiko, o Śiva naikina.

Kadangi šios asmenybės atlieka Viešpaties funkcijas kuriant (aistra-rajas), palaikant (dorybė, egzistencija – sattva) ir sunaikinant (neišmanymas, tamsa – tamas), jos vadinamos guṇa avatāromis – arba inkarnacijomis, prižiūrinčiomis tris materialios gamtos guṇas.

Kūrimas yra dviejų rūšių:

sarga – pirminis;

visarga - antrinis.

Pirminis kūrimas (sarga)

Viešpaties valia iš Jo vidinės energijos Ramā atsiranda mahat tattva – užterštos sąmonės debesis. Jis dar vadinamas priežasčių vandenynu (kāraṇa-udaka). Šią mahat tattvą Viešpats žvilgsniu apvaisina gyvomis būtybėmis – jīvomis.

Mahat-tattva yra jungtis tarp dvasios ir materijos, iš kurios kyla gyvos būtybės netikras ego – ahaṅkāra. Netikras ego reiškia savęs tapatinimą su žemesniąja energija.

Mahat tattva, išjudinta laiko, vieną po kitos sukūrė tris guṇas: sattva, rajas ir tamas - dorybę, aistrą ir neišmanymą, kurių sąveika sukuria visa, kas juda ir nejuda.

Iš ego dorybės guṇoje atsirado protas bei pusdieviai.

Iš ego aistros guṇoje atsirado intelektas (buddhi) ir dešimt juslių:

1. jñāna indriya - penkios informaciją priimančios (klausa, lytėjimas, regėjimas, ragavimas ir uoslė) ir
2. karma indriya - penkios veikiančios juslės (rankos, kojos, balsas, išeinamoji anga, genitalijos).

Iš netikro ego neišmanymo guṇoje atsirado penki juslių objektai ir iš jų kilę grubūs elementai:

1.      śabda – garsas ir ākāśa – eterio (erdvės) elementas,

2.      sparśa – prisilietimas ir iš jo kilęs vāyu – oro elementas,

3.      rūpa - forma ir iš jo kilęs ugnies elementas,

4.      rasa - skonis ir iš jo kilęs vandens elementas,

5.      gandha – kvapas ir iš jo kilęs žemės elementas.

Eteris turi garso savybę; oras turi garso ir prisilietimo savybes; ugnis turi garso, prisilietimo ir formos savybes; vanduo turi garso, prisilietimo, formos ir skonio savybes; žemė turi garso, prisilietimo, formos, skonio ir kvapo savybes.

Antrinis kūrimas visatoje (visarga):

Viešpats įėjo į kiekvieną visatą kaip Garbhodakaṣāyī Viṣṇu.

Iš Jo bambos išaugo lotosas, kurio stiebe vėliau išsidėstė visos 14 planetinių sistemų. Šio lotoso vainikas yra Viešpaties Brahmos buveinė.

Viešpats Brahmā gimė šiame lotoso žiede tiesiai iš Viṣṇu, todėl jis vadinamas svayambhū - gimęs pats iš savęs.

Viešpats Brahmā, pirmoji gyva būtybė visatoje, pradėjo kurti jungdamas sielas su materialiomis formomis. Brahmā kūrė atsimindamas ir kartodamas žodžius, simbolizuojančius kiekvieną objektą. Kitaip tariant, jis kūrė, kartodamas mantras.

Palaikymas

Viešpaties palaikymas pasireiškia dviem būdais:

1. sthiti (palaikymas). Sthiti parodo Viešpaties Viṣṇu sugebėjimą palaikyti dharmą visatoje.
2. pośana (malonė). Tai asmeninis Viešpaties dėmesys ir malonė Jo bhaktams, pašventusiems savo gyvenimus meilės tarnystei Viešpačiui.

Naikinimas

Šventraščiai aprašo keturių rūšių naikinimą:

1. nitya – ištisinis naikinimas, kuris reiškia, jog mūsų kūnai nuolat ir nepastebimai keičiasi, kol galiausiai miršta;
2. naimittika – proginis naikinimas, atsitinkantis kiekvienos Brahmos dienos pabaigoje;
3. prākṛtika – elementinis, kai Brahmos gyvenimo pabaigoje visos materialios visatos išnyksta ir materija grįžta į neišreikštą būseną;
4. ātyantika – galutinis, kai gyva būtybė nusimeta visus iliuzijos sukurtus pavidalus iš grįžta į dvasinę karalystę.

Plačiau apie temą

Kṛṣṇos ekspansijos:

Kṛṣṇa - Aukščiausias Dievo Asmuo. Jis mėgaujasi Savo transcendentiniais žaidimais Goloka Vṛndāvane ir neturi nieko bendro su materialia gamta. Visi Dievo pavidalai išeina iš Jo ir tokiu būdu nuo Jo nesiskiria. Kaip skleidžiasi Kṛṣṇos ekspansijos į materialų pasaulį, pavaizduota šioje schemoje:

Kṛṣṇa > Balarāma > Ādi catur vyuha (Saṅkarṣaṇa) > antrinė catur vyuha (Saṅkarṣaṇa) > Mahā Viṣṇu > Garbhodakaṣāyī Viṣṇu > Kṣīrodakaṣāyī Viṣṇu > Ananta Śeṣa (kosminė gyvatė, ant daugybės nugarų laikanti visas visatas, o kiekvienoje visatoje – visas planetines sistemas).

Kṛṣṇa skleidžia savo Nārāyaṇos ekspansijas, kurios palaiko dvasinio pasaulio planetas. Nārāyaṇa skleidžia save į tris Viṣṇu, kurie sukuria, palaiko ir sunaikina visas materialias visatas. Šie trys Viṣṇu vadinami puruṣa avatāromis. Viṣṇu, būdamas materialaus pasaulio Viešpačiu (puruṣa) ir globėju, nors ir persmelkia visa, kas egzistuoja, tiesioginio sąlyčio su materija taip pat neturi. Jis sukuria materialią gamtą Savo žvilgsniu.

Materialus pasaulis turi tris stadijas: kūrimą, palaikymą ir naikinimą. Viešpats Viṣṇu prižiūri visas šias tris stadijas. Visos visatos kyla iš Jo ir į Jį sugrįžta. Tačiau tam, kad supaprastintų Savo darbą, Viṣṇu jį padalina trims asmenybėms: Brahmā atsako už antrinį kūrimą, Viṣṇu pasilieka sau priežiūrą ir palaikymą, o Śiva atsakingas už naikinimą. Kadangi šios trys asmenybės atlieka Viešpaties funkcijas kuriant (aistra-rajas), palaikant (dorybė, egzistencija – sattva) ir naikinant (neišmanymas, tamsa – tamas), jos vadinamos guṇa avatāromis, arba inkarnacijomis, prižiūrinčiomis tris materialios gamtos guṇas.

Kūrimas

Kūrimas yra dviejų rūšių: sarga - pirminis ir visarga - antrinis.

Pirminio kūrimo procesas:

Viešpaties valia iš Jo vidinės energijos Ramā atsiranda mahat tattva – užterštos sąmonės debesis. Šią mahat tattvą Viešpats žvilgsniu apvaisina gyvomis būtybėmis – jīvomis (sa aikṣata tat tejo 'sṛjata: "Jis pažvelgė į Savo energiją, kuri tuomet apreiškė materialią kūriniją", „Aitareya Upaniṣad“ 3.11).

Viṣṇu žvilgsnis į materialią gamtą įgyja Śambhu (Śivos) pavidalą, kuris yra vyriškasis pradas, apvaisinantis materialios gamtos įsčias gyvomis būtybėmis. Durgā – materiali gamta, kuri yra deivės Ramā iškreiptas atspindys, yra šios įsčios, apvaisinamos gyvomis būtybėmis, ir tampančios visų materialių formų šaltiniu.

Mahat-tattva yra laidininkas tarp tyros dvasinės sielos ir materialios egzistencijos. Tai jungtis tarp dvasios ir materijos, iš kurios kyla gyvos būtybės netikras ego – ahaṅkāra. Todėl netikras ego yra pirmasis mahat-tattvos produktas arba jos transformacija. Netikras ego pasireiškia trimis fazėmis: kaip priežastis, pasekmė ir veikiantysis. (SB 3.5.29). Taip pat galima teigti, kad netikras ego kyla iš Viešpaties paribio energijos - taṭasthā-śakti (SB 2.5.25). Netikro Ego – ahaṅkāros - Dievybė yra Viešpats Śiva. Netikras Ego reiškia savęs tapatinimą su žemesniąja energija.

Mahat tattva, išjudinta laiko faktoriaus (kuris yra Kṛṣṇos impersonalus pasireiškimas), sukūrė tris guṇas, kurių sąveika sukuria visa, kas juda ir kas nejuda šiame pasaulyje. Šios guṇos atsirado viena po kitos: sattva, rajas ir tamas - dorybė, aistra ir neišmanymas. Šios guṇos įkūnija tris Viešpaties materialias galias:

1) dravya śakti – galia, sukurianti materiją,

2) kriyā śakti – veiklos arba judėjimo galia,

3) jñāna śakti - suvokimo ir pažinimo galia.

Jų pagalba viskas yra kuriama, palaikoma ir naikinama.

Netikras ego reiškiasi per tris guṇas. Ego aistroje vadinamas taijasa, dorybėje - vaikārika ir neišmanyme - bhūta. Netikras ego yra proto, juslių ir juslių objektų priežastis. Protas yra vidinė juslė, o dešimt juslių yra išorinės.

Ego dorybės guṇoje

Iš ego dorybės guṇoje atsirado protas bei pusdieviai, valdantys pasaulio kryptis, orą, Saulę, lietų, ugnį ir t.t.

Kalbos dievybė yra Agni. Arterijų ir skrandžio dievybės yra upės ir vandenynas, proto dievybė – mėnulis, Vāyu kontroliuoja taip pat uoslę, nes kvapus perneša oras. Upių dievybės vadovauja nervų veiklai, o vandenynas vadovauja skrandžiui ir žarnynui. Yamarāja taip pat prižiūri išeinamąją angą ir genitalijas, nes sėklos netekimas veda į siaubingą mirtį, o mirčiai vadovauja Yamarāja.

Ego aistros guṇoje

Iš ego aistros guṇoje atsirado intelektas ir dešimt juslių: penkios suvokiančios juslės ir penkios veikiančios.

Penkios suvokiančios juslės:

Ausys – klausos organas. Klausą kontroliuojančios dievybės – pasaulio krypčių valdovai (dik pāla),

Oda – lietimo juslė, o kontroliuojančios dievybės – oro dievas (Vāyu) bei medžiai. Lietimo pojūtis yra dviejų rūšių – lietimasis ir niežulys. Plaukų ant kūno dievybė yra Oṣadhya. Jis taip pat kontroliuoja niežulio pojūtį. Plaukus ant kūno taip pat kontroliuoja medžių dievybės.

Akys – regėjimo juslė, o kontroliuojanti dievybė – Saulės Dievas Sūrya,

Liežuvis – skonio juslė, o kontroliuojanti dievybė – vandens dievas Varuṇa,

Nosis – kvapo juslė, o kontroliuojančios dievybės – du broliai Aśvinī-kumārai.

Garsui girdėti dauguma gyvių turi ausis. Kai kurių gyvių šis organas neišvystytas. Gyvatė girdi akimis. Dauguma gyvių prisilietimą suvokia odos pagalba. Visas kūno paviršius yra jautrus, išskyrus kelias vietas: nagus, plaukus ir t.t. Tačiau šio pojūčio galia įvairiose kūno dalyse priklauso nuo ten esančios gyvybės. Protas, gyvybės oras (prāṇa) ir kalba yra susiję su žeme, vandeniu ir ugnimi.

„Garuḍa Purāṇa“ 1.115.21 kalba apie tai, kaip juslės sąlygoja gyvą būtybę:

Elnias, dramblys, plaštakė, bitė ir žuvis pražūva dėl savo prisirišimo prie penkių juslių organų.

Elnias klausosi melodingos muzikos, ir medžiotojas jį pagauna (ausis); dramblys pagaunamas panaudojus dramblio patelę (lietimas); naktinis drugys susižavi liepsnos spalva ir sudega liepsnose (akis), bitė susivilioja medaus kvapu, sklindančiu iš lotoso žiedo, ir uždaroma jame (kvapas); žuvis užkimba ant jauko ir pražūva (skonis). Net vienas iš šių penkių organų yra destruktyvus. Kaip tuomet žmogui, naudojančiam visas penkias jusles, įmanoma išvengti sunaikinimo?

Veikiančios juslės taip pat yra penkios:

Rankos - kontroliuojanti dievybė Agni,

Kojos - kontroliuojanti dievybė Viešpats Upendra,

Balsas - kontroliuojanti dievybė dangaus valdovas Indra,

Išeinamoji anga - kontroliuojanti dievybė Mitra,

Genitalijos - kontroliuojanti dievybė Brahmā (Prajāpati).

Balsas yra juslė, sukurianti kalbą. Balsas kyla aštuoniose vietose: krūtinėje, gerklėje, galvoje, liežuvyje, dantyse, nosyje, lūpose ir gomuryje. Kadangi kai kuriems gyviams šios vietos nepakankamai išvystytos, jie neturi kalbos dovanos. Kita kategorija yra juslės, sukuriančios įvairius objektus ir atliekančios kitą veiklą, tokią kaip gamyba ar menas. Daugybei gyvių ši juslė yra rankose ir pirštuose, o drambliams ji yra straublyje. Dar kitai grupei priklauso juslės, pernešančios iš vienos vietos į kitą, judėjimo juslės. Žmonėms ir daugeliui kitų gyvių ši juslė yra kojose, gyvatėms ji yra krūtinėje, o paukščiams – sparnuose. Dar kitai kategorijai priklauso juslė, pašalinanti nešvarumus iš organizmo. Žmogui - tai išeinamoji anga. Paskutinioji kategorija - tai juslė, suteikianti stiprų malonumą. Ši juslė - genitalijose. Tokiu būdu šiuos 14 elementų (protą, intelektą, netikrą ego, prāną ir 10 materialių elementų) valdo įvairūs pusdieviai. Brahmā, Śiva ir Viṣṇu valdo vidines jusles: intelektą, Ego ir protą. Tik todėl gyvoji būtybė gali priimti sprendimus, mąstyti ir suvokti save. Dik-pālos, Marutai, Sūrya, Varuṇa ir Aśvinī-Kumārai valdo ausis, odą, akis, liežuvį, nosį atitinkamai. Tokiu būdu gyvoji būtybė gali jausti garsą, prisilietimą ir t.t. Agni, Indra, Upendra, Yama ir Prajāpati valdo balsą, rankas, kojas, išeinamąją angą ir genitalijas atitinkamai. Todėl gyvosios būtybės gali kalbėti, paimti daiktus, judėti ir t.t.

Iš ego neišmanymo guṇoje kilo juslių objektai.

Pirma iš netikro ego atsirado penki juslių objektai, vadinami pañca-tanmātrā, o iš jų vienas po kito kilo grubūs elementai (bhūtos). SB 3.26.22-49 taip aprašo grubių elementų kūrimą:

Kai ego neišmanymo guṇoje sužadino Aukščiausio Dievo Asmens lytinė energija, apsireiškė subtilus garso elementas (śabda), o iš šio garso kilo erdvė (ākāśa) ir klausos juslė (śrotra).

Išmanantys žmonės garsą apibrėžia kaip tai, kas perduoda objekto idėją, parodo kalbėtoją, užstotą nuo mūsų, ir yra subtilus eterio pavidalas.

Eterinio elemento veiklą ir charakteristikas galima suvokti kaip išorinę ir vidinę erdvę, kurioje egzistuoja visos gyvos būtybės, kaip gyvybės oro, juslių bei proto veiklos lauką.

Iš eterio egzistencijos, kuri kyla iš garso, laikui įtakojant, kyla kita transformacija ir taip atsiranda subtilus prisilietimas (sparśa), o tada pasireiškia oras (vāyu) bei lytėjimo juslė.

Minkštumas bei kietumas, šaltis ir karštis yra lytėjimo, subtiliojo oro pavidalo, atributai.

Oro poveikis pasireiškia judesyje, susimaišant objektams, galimybėje suprasti garso objektus bei kitą jutiminę patirtį, taip pat galimybėje tinkamai funkcionuoti visoms kitoms juslėms.

Sąveikaujant orui ir lytėjimo juslei, gyvos būtybės įgyja skirtingus pavidalus (rūpa), nulemtus jų likimo. Evoliucionuojant šiems pavidalams, atsiranda ugnis (tejaḥ) ir akys (cakṣuḥ), matančios įvairias spalvotas formas.

Formos charakteristikos suvokiamos iš dydžio, kokybės ir individualumo. Ugnies pavidalą apsprendžia jos spindėjimas.

Ugnis suvokiama iš jos šviesos ir galimybės virti, virškinti, sunaikinti šaltį, garinti, kelti alkį ir troškulį valgant bei geriant.

Sąveikaujant ugniai ir regėjimo pojūčiui, aukštesnio potvarkio dėka, atsiranda subtilus skonio elementas (rasa). Iš skonio atsiranda vanduo (ambhaḥ), o taip pat liežuvis (jihvā), kuris jaučia skonį.

Nors pradžioje vienas, dėl sąlyčio su kitomis substancijomis, skonis tampa daugialypis: sutraukiantis, saldus, kartus, aštrus, rūgštus ir sūrus.

Vandens charakteristikos suvokiamos iš gebėjimo drėkinti kitas medžiagas, koaguliuoti įvairius mišinius, sukelti pasitenkinimą, palaikyti gyvybę, minkštinti daiktus, pašalinti karštį, užpildyti vandens telkinius, gaivinti, malšinant troškulį.

Dėl vandens ir skonio juslės sąveikos, prižiūrint aukštesnėms jėgoms, atsiranda subtilus kvapo (gandha) elementas. Iš jo atsiranda žemė (pṛthvī) bei uoslės jutimas, kuriuo galime patirti žemės kvapą.

Kvapas, nors ir vienas, tampa daugeliu – sumišęs, iššaukiantis, kvapnus, švelnus, stiprus, rūgštus ir t.t., priklausomai nuo sumišusių substancijų proporcijos.

Žemės savybes galima suvokti modeliuojant Aukščiausio Brahmano pavidalus, konstruojant gyvenamas vietas, gaminant puodus vandens laikymui ir t.t. Kitais žodžiais, žemė yra vieta, laikanti visus kitus elementus.

Kadangi priežastis egzistuoja pasekmėje, visų ankstesnių elementų savybės yra pastebimos vėlesniuose. Štai kodėl visų elementų ypatybės egzistuoja žemėje.

Vadinasi grubūs elementai ir jų savybės (priežastys) yra šie:

Ākāśa (eteris) - pirmasis iš materialių elementų, su savo savybe śabda (garsu);

Vāyu (oras) su savo savybėmis: garsu ir lytėjimu (sparśa).

Analaḥ (agni arba ugnis) su savo savybėmis: garsu, lytėjimu ir forma (rūpa).

Āpaḥ (vanduo) su savo savybėmis: garsu, lytėjimu, forma ir skoniu (rasa).

Bhūmi (žemė), su savo savybėmis: garsu, lytėjimu, forma, skoniu ir kvapu (gandha).

Taip Mahā Viṣṇu pirmiau sukūrė 16 kūrimo principų:

5 materialūs elementai - pañca mahā bhūta: žemė, vanduo, ugnis, oras, eteris, 5 veikiančios juslės: rankos, kojos, genitalijos, balsas, išeinamoji anga 5 informacija kaupiančios juslės: akys, nosis, ausys, liežuvis, oda bei šeštoji juslė - protas.

Kartu su prakṛti, mahat-tattva ir ahaṅkāra, 11 juslių ir 5 juslių objektai bei 5 grubūs elementai sudaro 24 materialaus pasaulio pradmenis.

Gyvosios būtybės materialiame pasaulyje yra visiškai priklausomos nuo visuminės materialios energijos – kai ji juda, visos gyvos būtybės juda, kai ji nustoja stengtis, visos gyvos būtybės sustabdo savo juslių veiklą (SB 2.10.16). Gyvos būtybės negali aplenkti Viešpaties. Prieš tai, kai gyvoji būtybė užsinori ko nors, turi užsinorėti Viešpats. Tada, kai Viešpats regi, gali regėti ir visos būtybės. Kai Viešpats uosto, gyvosios būtybės taip pat gali uostyti. Todėl Viešpats vadinamas Hṛṣīkeśa – juslių valdovu. Viešpaties keturlypės ekspansijos vadovauja visoms materialaus pasaulio dievybėms. Viešpats Vāsudeva vadovauja tyrai sąmonei. Viešpats Saṅkarṣaṇa yra Viešpaties Śivos, kuris vadovauja netikram Ego, dievybė. Viešpats Pradyumna yra Viešpaties Brahmos, kuris vadovauja materialiam intelektui, dievybė. Viešpats Aniruddha yra Mėnulio dievo Somos, kuris vadovauja materialiam protui, dievybė.

Tai vadinamas pirminis kūrimas - sarga. Po to galėjo apsireikšti pati visata ir tik tada, kai visi šie elementai buvo sudėti kartu, galėjo atsirasti formos.

Antrinis kūrimas visatoje (visarga):

Pirmiausia Viešpats įėjo į kiekvieną visatą kaip Hiraṇyagarbha – auksinis Viešpats. Jis yra visatos pavidalas, o įvairios Jo kūno dalys simbolizuoja įvairias planetines sistemas. Taip prasidėjo antrinis kūrimo procesas - visarga.

Iš Garbhodakaṣāyī Viṣṇu (Hiraṇyagarbhos) bambos išaugo lotosas, kurio stiebe vėliau išsidėstė visos 14 planetinių sistemų. Lotoso vainikas simbolizuoja Viešpaties Brahmos buveinę. Viešpats Brahmā gimė šiame lotoso žiede be tėvo ir motinos, tiesiai iš Viṣṇu, todėl jis vadinamas Svayambhū - gimęs pats iš savęs. Šis lotoso žiedas yra visų gyvų būtybių jungtis su Aukščiausiuoju. Tai tarsi virkštelė, kuri jungia tik gimusį kūdikį su motina. Tokiu būdu palaikoma ir maitinama visa mūsų egzistencija.

Viešpats Brahmā, pirmoji gyva būtybė visatoje, pradėjo kurti sujungdamas sielas su tam tikromis materialiomis formomis. Jis kūrė protu bei fiziškai. Jis kūrė gyvųjų būtybių kūnus, kurie palaipsniui užpildė visą visatą. Viešpaties Brahmos kūrimas nėra nepriklausomas ir savavališkas. Śrīmad Bhāgavatam rašo, kad Brahmā kūrė atsimindamas ir kartodamas žodžius, simbolizuojančius kiekvieną daiktą. Kitaip tariant, jis kūrė, kartodamas mantras.

Pirmiausia Brahmā sukūrė neišmanymo elementus (SB 3.20.18):

tāmisra – užmarštis apie savo konstitucinę padėtį (kṛṣṇa-dāsa), kylanti iš pykčio ar pavydo;

andha tāmisra – suvokimas, kad viskas baigiasi mirtimi ir iš čia kylanti baimė;

tamas – nieko nežinoti apie dvasinę sielą;

moha – kūniškos gyvenimo sampratos iliuzija;

mahā moha – materialaus pasitenkinimo beprotybė.

Taip Brahmā sukūrė materialios egzistencijos sąlygas. Po to jis paliko šį neišmanymo kūną ir nauju kūnu pradėjo naują kūrimą. Kai Brahmā palieka kūną, reiškia, jog jis pakeitė savo mąstyseną. Tada jis sukūrė keturis Kumārus: Sanaką, Sanandą, Sanātaną ir Sanat Kumārą. Kai šie atsisakė vesti, Brahmā supyko ir iš jo pykčio gimė Rūdra (Śiva). Rūdra pradėjo replikuotis ir greitai jo ekspansijos jau norėjo praryti visą visatą, bet Brahmā liepė Rūdrai užsiimti askezėmis ir laukti pasaulio pabaigos.

Tada Brahmā sukūrė dešimt pagrindinių sūnų:

1) Nārada - gimė iš Brahmos proto.

2) Vasiṣṭha - gimė iš Brahmos kvėpavimo.

3) Dakṣa - gimė iš Brahmos nykščio.

4) Bhṛgu - gimė iš Brahmos prisilietimo.

5) Kratu - gimė iš Brahmos rankos.

6) Pulastya - gimė iš Brahmos ausies.

7) Aṅgirā - gimė iš Brahmos burnos.

8) Atri - gimė iš Brahmos akių.

9) Marici - gimė iš Brahmos proto.

10) Pulaha - gimė iš Brahmos bambos.

 

Religiją Viešpats Brahmā sukūrė iš savo krūtinės, o ateizmą iš savo nugaros. Aistrą ir troškimus jis apreiškė iš savo širdies, o pyktį – iš antakių, godumą – iš lūpų, o kalbos dovaną – iš burnos. Vandenyną jis sukūrė iš savo lytinių organų, o nuodėmingą veiklą iš savo išeinamosios angos. Kardama gimė iš jo šešėlio. Brahmā turėjo dukrą Vāk, ir Brahmā užsinorėjo jos. Kai sūnūs meldėsi Aukščiausiajam, kad tėvas atsipeikėtų, Brahmā vėl atsisakė savo nuodėmingo kūno ir šis tapo pavojingomis tamsiomis ūkanomis.

Keturios Vedos, keturi religijos principai, keturi socialiniai sluoksniai, medicinos mokslas, karo mokslas, muzikos menas ir architektūra – visi išėjo vienas po kito iš Viešpaties Brahmos. Penktoji Veda (purāṇos) ir istorijos taip pat išėjo paeiliui iš įvairių Viešpaties Brahmos burnų. Aštuonių rūšių aukų atnašavimai, keturi atsiskyrėlio gyvenimo skyriai, keturi sannyāsio gyvenimo skyriai, loginės argumentacijos mokslas, teisė ir įstatymai, moralinis kodeksas – visa tai apsireiškė iš jo burnų. Praṇava oṁkāra apsireiškė iš jo širdies. Iš jo plaukų atsirado poetinis metras– uṣṇik, gāyatrī metras – pagrindinis Vedų himnas – iš jo odos, triṣṭup metras – iš mėsos, anuṣṭup metras iš venų, o jagatī metras – iš kaulų. Eiliavimo menas paṅkti atsirado iš kaulų čiulpų, o kitas eiliavimo būdas – bṛhatī – iš jo gyvybės oro. Brahmos siela apsireiškė kaip sparśa abėcėlė (25 pagrindinės priebalsės), jo kūnas – kaip balsiai, o juslės kaip šnypščiamieji garsai, jėga kaip pusbalsiai, o jo juslinė veikla kaip septynios natos.

Kai Brahmā mąstė, kaip padidinti gyvų būtybių skaičių visatoje, iš jo kūno atsirado du pavidalai: Svayambhūva Manu ir jo žmona Śatarūpā. Laikui bėgant jis susilaukė dviejų sūnų: Uttānapādos ir Priyavratos ir trijų dukterų: Ākūti, Devahūti ir Prasūti. Jis atidavė jas trims išminčiams atitinkamai: Ākūti – išminčiui Ruci, Devahūti – Kardamai, o Prasūti – Dakṣai. Jie užpildė visą visatą gyvomis būtybėmis.

Kai Viešpats Brahmā nusimetė savo kūną nakties pavidalu, rākṣasai ir yakṣos pasičiupo jį. Naktis yra alkio ir troškulio šaltinis. Užvaldyti alkio bei troškulio demonai puolė Brahmą, ir Brahmā išsigandęs paprašė jų pasigailėjimo. Tada jis sukūrė pusdievius ir numetė jiems dieną ir jie pasičiupę dieną pradėjo su ja žaisti.

Tada Brahmā iš savo sėdmenų sukūrė kitus demonus, kurie labai mėgsta seksą. Jie su lytiniais troškimais puolė Brahmą, kuris iš pradžių juokėsi iš jų kvailumo, o po to rimtai išsigandęs pradėjo nuo jų bėgti. Viešpaties Viṣṇu patartas Brahmā paliko šitą kūną, kuris vėliau tapo vakaro prieblanda ir demonai sutrikę palaikė šią prieblandą moterimi ir pasiėmė ją.

Tada Brahmā apreiškė gandharvus ir apsarās.

Tada iš savo tingumo Brahmā apreiškė vaiduoklius ir dvasias. Vaiduokliai pasisavino Brahmos kūną, kurį šis paliko žiovulio pavidalu (tai taip pat miegas, kuris sukelia seilėjimą. Vaiduokliai mėgsta tokius žmones).

Iš savo neregimo pavidalo bambos Brahmā tuomet apreiškė sādhyas ir pitās. Po jų Brahmā sukūrė siddhas ir vidyādharas, kuriems suteikė antardhāna pavidalą (pavidalas, kurį galima jausti šalia, bet negalima regėti).

Pamatęs savo atvaizdą vandenyje Brahmā susižavėjo savo pavidalu ir iš savo atspindžio sukūrė kimpuruṣas ir kinnaras.

Kartą Brahmā atsigulė ir išsitiesė visu ūgiu. Niūrioje nuotaikoje jis paliko savo kūną, kuris tapo gyvatėmis.

Iš savo proto Brahmā sukūrė Manu, kurie skatina labdaringą, dorybingą veiklą, ir suteikė jiems savo žmogišką pavidalą.

Palaikymas

„Śrīmad Bhāgavatam“ 2.10.1 išvardija dešimt temų, apie kurias kalbės Śukadeva Gosvāmis. Tarp jų sthiti (palaikymas) ir pośana (malonė) kalba apie tai, kad Viešpats Viṣṇu palaiko šį materialų pasaulį. Jīva Gosvāmis komentuodamas šiuos posmus sako:

 

Sthiti (arba sthanaṁ) parodo Viešpaties Viṣṇu pergalę, Jo sugebėjimą palaikyti tvarką visatoje.

 

Viešpaties Viṣṇu pergalė reiškia Jo viršenybę palaikant įvairias taisykles bei įstatymus gyvoms būtybėms Jo kūrinijoje. Ši funkcija parodo Jo pranašumą prieš Viešpatį Brahmā ir Viešpatį Śivą, kurie atitinkamai atsakingi už antrinį kūrimą ir naikinimą. Kad palaikytų visatą (sthiti), Viešpats įsikūnija kiekvieną epochą, kaip mini Bhagavad-gīta (4.8):

paritrāṇāya sādhūnāṁ

vināśāya ca duṣkṛtām

dharma-saṁsthāpanārthāya

sambhavāmi yuge yuge

„Kad išlaisvinčiau doruosius ir sunaikinčiau nedorėlius, taip pat kad atstatyčiau religijos principus, Aš pats nužengiu epocha po epochos.“

Viešpats Viṣṇu palaiko šį kosmosą suteikdamas kiekvienai gyvai būtybei jos padėtį ir funkcijas, vadinamas dharma. Viešpats Viṣṇu yra taip pat varnāśrama dharmos Dievybė. Viešpats Viṣṇu taip pat nustatė yajños – aukojimo procesą, kurio dėka gyvos būtybės gali palaikyti savo egzistenciją ir būti laimingos. Tie, kurie dalyvauja šiuose dviejuose procesuose: vykdydami pareigas, kylančias iš užimamos padėties, ir atlikdami aukų atnašavimus Viešpačiui bei pusdieviams, pelno Viešpaties malonę ir globą.

Viešpaties malonė, parodyta šventoms asmenybėms, gyvenančioms šioje kūrinijoje, yra vadinama pośana. Tai asmeninis Viešpaties dėmesys Jo bhaktams, pašventusiems savo gyvenimus meilės tarnystei Viešpačiui. Viešpats asmeniškai atneša tokiems atsidavusiems tai, ko jiems trūksta ir išsaugo tai, ką jie turi.

Naikinimas

„Śrīmad Bhāgavatam“ 12 giesmės 4 skyrius kalba apie pasaulio pabaigą. Ten sakoma, kad yra keturių rūšių naikinimas:

5. nitya - ištisinis,
6. naimittika - proginis,
7. prākṛtika - elementinis ir
8. ātyantika - galutinis. („Śrīmad Bhāgavatam“ 12.4.38)

Naimittika – proginis naikinimas

Tūkstantis keturių amžių ciklų sudaro vieną Brahmos dieną, vadinamą kalpa. Per šį laikotarpį pasikeičia keturiolika Manu. Pasibaigus Brahmos dienai, nakties, trunkančios tiek pat kiek diena, metu vyksta naikinimas. Tuo metu visos trys planetinės sistemos pasmerktos sunaikinimui. Tai vadinamas naimittika arba pasitaikantis naikinimas, kurio metu Viešpats Nārāyaṇa gulasi ant Ananta Śeṣos guolio ir, kol Viešpats Brahmā miega, įtraukia į Save visą visatą. (Śrīmad Bhāgavatam“ 12.4.2-4)

Prākṛtika – elementinis naikinimas

Kuomet dvi Viešpaties Brahmos gyvenimo pusės baigiasi, sunaikinami septyni pagrindiniai kūrimo elementai. Sunaikinus materialius elementus, visatos kiaušinis, susidedantis iš susimaišiusių kūrinijos elementų, taip pat sunaikinamas. Artėjant sunaikinimui, žemėje šimtą metų nebus lietaus. Sausra sukels badmetį, o badaujantys žmonės tiesiog suvalgys vieni kitus. Žemės gyventojai pamažu išnyks, paklaidinti laiko įtakos. Saulės naikinantis pavidalas siaubingais spinduliais išgers visą vandenį vandenynuose, gyvų būtybių kūnuose ir pačioje žemėje. Tačiau mainais ši niokojanti saulė lietaus neduos.

Po to iš Viešpaties Saṅkarṣaṇos burnos pasipils didžiulė naikinimo ugnis. Stipraus vėjo nešama ši ugnis išdegins visą visatą, kaitindama nebegyvą kosminį kiautą. Iš visų pusių deginama (kaitrios saulės iš viršaus, o iš apačios Viešpaties Saṅkarṣaṇos ugnies) Visatos sfera spindės tarsi degantis karvės mėšlo kamuolys.

Po to pradės pūsti didelis ir siaubingas naikinimo vėjas, truksiantis ilgiau nei šimtą metų, o dulkėmis padengtas dangus pasidarys pilkas.

Po to susikaupę įvairiaspalviai debesys, siaubingai griaudėdami žaibais, šimtą metų pils lietaus srautus. Tuo metu visas visatos apvalkalas prisipildys vandens, sudarydamas vientisą kosminį vandenyną.

Kai visa visata patvins, vanduo atims iš žemės jos unikalią kvapo savybę, ir žemės elementas, netekęs savo išskirtinumo, išnyks. Tuomet ugnies elementas pagrobs skonį iš vandens elemento, kuris netekęs savo unikalios savybės – skonio - įsilies į ugnį. Oras atims pavidalą, būdingą ugniai, ir ugnis, netekusi pavidalo, susilies su oru. Eterio elementas atims oro savybę – lytėjimą, ir oras susilies su eteriu. Tuomet klaidingas ego neišmanymo guṇoje atims garsą, eterio savybę, ir eteris įsilies į klaidingą ego. Klaidingas ego aistros guṇoje pasiims jusles, o klaidingas ego dorybės guṇoje, įsiurbs pusdievius. Tuomet visuminė mahat-tattva paims klaidingą ego su jo įvairiomis funkcijomis, o šią mahat-tattvą paims trys pamatinės gamtos guṇos- dorybė, aistra ir neišmanymas. Šias guṇas vėliau paims pirminė, laiko sužadinta, neišreikšta gamtos forma. Ši neišreikšta gamta nepavaldi laiko sukeliamiems šešių rūšių pokyčiams. Ji neturi pradžios ar pabaigos. Ji - neišreikšta, amžina ir nekintanti kūrimo priežastis.

Neišreikštame materialios gamtos būvyje, vadinamame pradhāna, nėra žodžių reikšmių, nėra proto ar subtilių elementų, pradedant mahat, pasireiškimo. Taip pat čia nėra dorybės, aistros ir neišmanymo guṇų. Čia nėra gyvybės oro ar intelekto, jutimų ar pusdievių. Čia nėra tvarkingo planetinių sistemų išsidėstymo, o taip pat nėra įvairių sąmonės pakopų: būdravimo, miego ir gilaus miego. Čia nėra eterio, vandens, žemės, oro, ugnies ar saulės. Situacija čia panaši į visišką miegą ar tuštumą. Iš tiesų tai neįmanoma aprašyti. Dvasiniai autoritetai aiškina, kad pradhāna yra pirminė substancija, todėl ji yra tikroji materialios kūrinijos priežastis.

Šis naikinimas vadinamas prākṛtika, o jo metu energijos, priklausančios Aukščiausiam Asmeniui ir Jo neišreikštai materialiai gamtai, išardomos laiko jėgos ir, netekusios savo galių, visiškai susilieja į vieną. („Śrīmad Bhāgavatam“ 12.4.5-23)

Jīva Gosvāmis taip apibendrina šį naikinimą („Tattva sandarbha“, 57 skyrius):

„Naikinimo metu, kuris vyksta po palaikymo laikotarpio, Viešpats eina miegoti, o jīvos seka Jam iš paskos, kartu su visomis energijomis ir elementais. „Hari miegas“ reiškia, kad Jis užmerkia akis materialiai kūrinijai, o „jīvos miegas“ reiškia, jog ji patenka į neveikimo ar sunaikinimo būseną.“

„Kai ateina laikas sunaikinti pasaulį, Viešpats nusuka savo akis nuo šios kūrinijos. Tai vadinama Jo miegu ar kosminiu poilsiu. Tuomet visi materialūs elementai atvirkštine tvarka, nei buvo apreikšti, tampa neapreikštais ir materiali gamta egzistuoja guṇų pusiausvyroje. Tuo metu jīvos praranda savo grubius kūnus, tačiau lieka sąlygotos savo subtilių kūnų, sudarytų iš karminių įspūdžių. Šis neveiksmingas jīvų būvis yra vadinamas miegu, kuris seka paskui Viešpaties miegą, o ši egzistencijos pakopa vadinama nirodha. Kai ateina naujas kūrimo ciklas, jīvos vėl gauna tinkamus kūnus, atitinkančius jų karmos fragmentus iš ankstesnio ciklo.”

ātyantika – galutinis sunaikinimas

Absoliuti Tiesa viena pati apreiškia intelekto, juslių ir juslių objektų pavidalus, ir yra jų galutinis pagrindas. Visa, kas turi pradžią ir pabaigą, yra nereikšminga, nes visa tai - objektai, patiriami ribotomis juslėmis ir nesiskiriantys nuo savo priežasties.

Šviestuvas, akis, matanti šviestuvo šviesos dėka, ir regimi pavidalai, kuriuos mato akis, iš esmės nesiskiria nuo ugnies elemento. Lygiai taip pat intelektas, juslės ir jutiminė patirtis negali egzistuoti atskirai nuo aukščiausios realybės, nors Absoliuti Tiesa visiškai skiriasi nuo jų.

Kaip debesys danguje atsiranda ir vėl išnyksta susijungus ir vėl išsisklaidžius juos sudarančioms medžiagoms, taip ir ši materiali visata yra sukuriama ir sunaikinama Absoliučioje Tiesoje, susijungiant ir išsiskiriant jos elementinėms, sudėtinėms dalims.

„Vedānta sūtroje“ yra teigiama, kad medžiaginė priežastis, įeinanti į visus šios visatos apreikštus produktus, gali būti suvokta kaip atskira realybė, lygiai taip pat, kaip siūlai, sudarantys audinį, gali būti suvokti atskirai nuo jų produkto.

Nors debesis yra saulės produktas, kuris taip pat yra regimas dėka saulės, vis dėlto sukuria tamsą stebinčiai akiai, kuri yra dar viena dalinė saulės ekspansija. Panašiai, materialus klaidingas ego, vienas iš Absoliučios Tiesos produktų, kurį Absoliuti Tiesa padarė regimu, trukdo individualiai sielai, kitai dalinei Absoliučios Tiesos ekspansijai, suvokti Absoliučią Tiesą.

Kai debesis, kurį pradžioje sukūrė saulė, suyra, akis gali matyti tikrą saulės pavidalą. Panašiai dvasinė siela sunaikina materialų netikro ego apvalkalą, gilindamasi į transcendentinį mokslą, ir atstato savo pradinę dvasinę sąmonę.

Kuomet iliuzinis, sielą surišantis, klaidingas ego yra nukertamas skvarbaus pažinimo kardu, ir kuomet siela išugdo savo suvokimą apie Viešpatį Acyutą, Aukščiausią Sielą, tai vadinama ātyantika, arba galutiniu materialios egzistencijos sunaikinimu. (Śrīmad Bhāgavatam“ 12.4.23-34)

nitya – nuolatinis naikinimas

Ekspertai, išmanantys materialios gamtos veikimą, teigia, kad kūrimo ir naikinimo procesai vyksta nuolat. Juos patiria visos sukurtos būtybės, pradedant Brahmā.

Visos materialios būtybės patiria transformacijas ir nuolat bei sparčiai nyksta galingo laiko tėkmėje. Įvairios egzistavimo stadijos, kurias demonstruoja visi materialūs daiktai, yra nesibaigiančio pastarųjų kūrimo ir naikinimo priežastys.

Bepradis ir begalinis laikas yra impersonalus Aukščiausio Viešpaties pasireiškimas. Jo sukurtos materialių daiktų egzistavimo stadijos nėra matomos tiesiogiai, kaip mažyčiai momentiniai planetų padėties pasikeitimai danguje yra nepastebimi akiai. (Śrīmad Bhāgavatam“ 12.4.35-37)

KLAUSIMAI:

1.      Kokia seka Viešpats Kṛṣṇa išskleidžia save į puruṣa ekspansijas?

2.      Kokios yra materialaus pasaulio egzistencijos stadijos?

3.      Išvardinkite tris Viešpaties guṇa avatāras.

4.      Kuri iš jų atsakinga už kiekvieną visatos egzistencijos stadiją?

5.      Kokios yra dvi kūrimo stadijos?

6.      Papasakokite pirminio kūrimo seką.

7.      Kas yra netikras ego ir iš kur jis atsirado?

8.      Išvardinkite, kas buvo sukurta iš netikro ego dorybės, aistros ir neišmanymo gunose.

9.      Kas Viešpaties Brahmos tėvas ir motina?

10.  Kokiu būdu kūrė Viešpats Brahmā?

11.  Kaip Viešpats Viṣṇu palaiko materialų pasaulį?

12.  Išvardinkite keturias naikinimo formas.