KŪRIMAS,
PALAIKYMAS IR NAIKINIMAS
Trumpai apie
temą
Kṛṣṇos
ekspansijos, prižiūrinčios materialų pasaulį:
Kṛṣṇa skleidžia save į
Nārāyaṇos pavidalus, kurie palaiko dvasinio pasaulio planetas.
Nārāyaṇa skleidžia save į tris Viṣṇu,
kurie sukuria, palaiko ir sunaikina visas materialias visatas. Šie trys Viṣṇu
vadinami puruṣa avatāromis.
Viṣṇu persmelkia visa, kas egzistuoja, tačiau
tiesioginio sąlyčio su materija neturi. Materialią gamtą
Jis sukuria Savo žvilgsniu.
Materialus pasaulis turi tris stadijas:
1.
sarga - kūrimą,
2.
sthiti - palaikymą ir
3.
saṁyama - naikinimą.
Kiekvienoje visatoje vietinis Brahmā atsakingas už
antrinį kūrimą, Viṣṇu prižiūri ir palaiko,
o Śiva naikina.
Kadangi šios asmenybės atlieka Viešpaties
funkcijas kuriant (aistra-rajas), palaikant (dorybė, egzistencija –
sattva) ir sunaikinant (neišmanymas, tamsa – tamas), jos
vadinamos guṇa avatāromis – arba inkarnacijomis,
prižiūrinčiomis tris materialios gamtos guṇas.
Kūrimas yra dviejų rūšių:
sarga – pirminis;
visarga - antrinis.
Pirminis kūrimas (sarga)
Viešpaties valia iš Jo vidinės energijos
Ramā atsiranda mahat tattva – užterštos sąmonės
debesis. Jis dar vadinamas priežasčių vandenynu (kāraṇa-udaka).
Šią mahat tattvą Viešpats žvilgsniu apvaisina
gyvomis būtybėmis – jīvomis.
Mahat-tattva
yra jungtis tarp dvasios ir materijos, iš kurios kyla gyvos
būtybės netikras ego – ahaṅkāra. Netikras ego
reiškia savęs tapatinimą su žemesniąja energija.
Mahat tattva,
išjudinta laiko, vieną po kitos sukūrė tris guṇas:
sattva, rajas ir tamas - dorybę, aistrą ir
neišmanymą, kurių sąveika sukuria visa, kas juda ir nejuda.
Iš ego
dorybės guṇoje atsirado protas bei pusdieviai.
Iš ego aistros guṇoje atsirado intelektas (buddhi)
ir dešimt juslių:
- jñāna
indriya -
penkios informaciją priimančios (klausa, lytėjimas,
regėjimas, ragavimas ir uoslė) ir
- karma
indriya -
penkios veikiančios juslės (rankos, kojos, balsas,
išeinamoji anga, genitalijos).
Iš netikro ego neišmanymo guṇoje atsirado penki
juslių objektai ir iš jų kilę grubūs elementai:
1.
śabda – garsas ir ākāśa
– eterio (erdvės) elementas,
2.
sparśa – prisilietimas ir iš jo
kilęs vāyu – oro elementas,
3.
rūpa - forma ir iš jo kilęs
ugnies elementas,
4.
rasa - skonis ir iš jo kilęs
vandens elementas,
5.
gandha – kvapas ir iš jo kilęs
žemės elementas.
Eteris turi garso savybę; oras turi garso ir prisilietimo
savybes; ugnis turi garso, prisilietimo ir formos savybes; vanduo turi garso,
prisilietimo, formos ir skonio savybes; žemė turi garso,
prisilietimo, formos, skonio ir kvapo savybes.
Antrinis
kūrimas visatoje (visarga):
Viešpats
įėjo į kiekvieną visatą kaip Garbhodakaṣāyī
Viṣṇu.
Iš Jo
bambos išaugo lotosas, kurio stiebe vėliau išsidėstė
visos 14 planetinių sistemų. Šio lotoso vainikas yra
Viešpaties Brahmos buveinė.
Viešpats
Brahmā gimė šiame lotoso žiede tiesiai iš Viṣṇu,
todėl jis vadinamas svayambhū - gimęs pats iš
savęs.
Viešpats
Brahmā, pirmoji gyva būtybė visatoje, pradėjo kurti
jungdamas sielas su materialiomis formomis. Brahmā kūrė
atsimindamas ir kartodamas žodžius, simbolizuojančius
kiekvieną objektą. Kitaip tariant, jis kūrė, kartodamas mantras.
Palaikymas
Viešpaties
palaikymas pasireiškia dviem būdais:
- sthiti (palaikymas). Sthiti parodo Viešpaties
Viṣṇu sugebėjimą palaikyti dharmą
visatoje.
- pośana (malonė). Tai asmeninis Viešpaties
dėmesys ir malonė Jo bhaktams, pašventusiems savo gyvenimus
meilės tarnystei Viešpačiui.
Naikinimas
Šventraščiai aprašo
keturių rūšių naikinimą:
- nitya – ištisinis naikinimas, kuris
reiškia, jog mūsų kūnai nuolat ir nepastebimai
keičiasi, kol galiausiai miršta;
- naimittika – proginis naikinimas, atsitinkantis
kiekvienos Brahmos dienos pabaigoje;
- prākṛtika – elementinis, kai Brahmos
gyvenimo pabaigoje visos materialios visatos išnyksta ir materija
grįžta į neišreikštą būseną;
- ātyantika – galutinis, kai gyva būtybė
nusimeta visus iliuzijos sukurtus pavidalus iš grįžta
į dvasinę karalystę.
Plačiau apie
temą
Kṛṣṇos
ekspansijos:
Kṛṣṇa
- Aukščiausias Dievo Asmuo. Jis mėgaujasi Savo
transcendentiniais žaidimais Goloka Vṛndāvane ir neturi nieko
bendro su materialia gamta. Visi Dievo pavidalai išeina iš Jo ir
tokiu būdu nuo Jo nesiskiria. Kaip skleidžiasi Kṛṣṇos
ekspansijos į materialų pasaulį, pavaizduota šioje
schemoje:
Kṛṣṇa
> Balarāma > Ādi catur vyuha (Saṅkarṣaṇa)
> antrinė catur vyuha (Saṅkarṣaṇa) >
Mahā Viṣṇu > Garbhodakaṣāyī Viṣṇu
> Kṣīrodakaṣāyī Viṣṇu > Ananta
Śeṣa (kosminė gyvatė, ant daugybės nugarų
laikanti visas visatas, o kiekvienoje visatoje – visas planetines sistemas).
Kṛṣṇa
skleidžia savo Nārāyaṇos ekspansijas, kurios palaiko
dvasinio pasaulio planetas. Nārāyaṇa skleidžia save į
tris Viṣṇu, kurie sukuria, palaiko ir sunaikina visas materialias
visatas. Šie trys Viṣṇu vadinami puruṣa
avatāromis. Viṣṇu, būdamas materialaus pasaulio
Viešpačiu (puruṣa) ir globėju, nors ir persmelkia
visa, kas egzistuoja, tiesioginio sąlyčio su materija taip pat
neturi. Jis sukuria materialią gamtą Savo žvilgsniu.
Materialus
pasaulis turi tris stadijas: kūrimą, palaikymą ir
naikinimą. Viešpats Viṣṇu prižiūri visas
šias tris stadijas. Visos visatos kyla iš Jo ir į Jį
sugrįžta. Tačiau tam, kad supaprastintų Savo darbą, Viṣṇu
jį padalina trims asmenybėms: Brahmā atsako už antrinį
kūrimą, Viṣṇu pasilieka sau priežiūrą ir
palaikymą, o Śiva atsakingas už naikinimą. Kadangi
šios trys asmenybės atlieka Viešpaties funkcijas kuriant
(aistra-rajas), palaikant (dorybė, egzistencija – sattva) ir
naikinant (neišmanymas, tamsa – tamas), jos vadinamos guṇa
avatāromis, arba inkarnacijomis, prižiūrinčiomis tris
materialios gamtos guṇas.
Kūrimas
Kūrimas
yra dviejų rūšių: sarga - pirminis ir visarga - antrinis.
Pirminio kūrimo
procesas:
Viešpaties valia iš Jo vidinės energijos
Ramā atsiranda mahat tattva – užterštos sąmonės
debesis. Šią mahat tattvą Viešpats žvilgsniu
apvaisina gyvomis būtybėmis – jīvomis (sa aikṣata
tat tejo 'sṛjata: "Jis pažvelgė į Savo
energiją, kuri tuomet apreiškė materialią
kūriniją", „Aitareya Upaniṣad“ 3.11).
Viṣṇu žvilgsnis į materialią
gamtą įgyja Śambhu (Śivos) pavidalą, kuris yra
vyriškasis pradas, apvaisinantis materialios gamtos įsčias
gyvomis būtybėmis. Durgā – materiali gamta, kuri yra deivės
Ramā iškreiptas atspindys, yra šios įsčios,
apvaisinamos gyvomis būtybėmis, ir tampančios visų
materialių formų šaltiniu.
Mahat-tattva
yra laidininkas tarp tyros dvasinės sielos ir materialios egzistencijos.
Tai jungtis tarp dvasios ir materijos, iš kurios kyla gyvos
būtybės netikras ego – ahaṅkāra. Todėl
netikras ego yra pirmasis mahat-tattvos produktas arba jos
transformacija. Netikras ego pasireiškia trimis fazėmis: kaip
priežastis, pasekmė ir veikiantysis. (SB 3.5.29). Taip pat galima
teigti, kad netikras ego kyla iš Viešpaties paribio energijos - taṭasthā-śakti
(SB 2.5.25). Netikro Ego – ahaṅkāros - Dievybė
yra Viešpats Śiva. Netikras Ego reiškia savęs
tapatinimą su žemesniąja energija.
Mahat tattva,
išjudinta laiko faktoriaus (kuris yra Kṛṣṇos impersonalus
pasireiškimas), sukūrė tris guṇas, kurių
sąveika sukuria visa, kas juda ir kas nejuda šiame pasaulyje.
Šios guṇos atsirado viena po kitos: sattva, rajas ir
tamas - dorybė, aistra ir neišmanymas. Šios guṇos
įkūnija tris Viešpaties materialias galias:
1) dravya śakti – galia,
sukurianti materiją,
2) kriyā śakti – veiklos
arba judėjimo galia,
3) jñāna śakti -
suvokimo ir pažinimo galia.
Jų pagalba viskas yra kuriama, palaikoma ir naikinama.
Netikras ego reiškiasi per tris guṇas. Ego
aistroje vadinamas taijasa, dorybėje - vaikārika ir
neišmanyme - bhūta. Netikras ego yra proto, juslių ir
juslių objektų priežastis. Protas yra vidinė juslė, o
dešimt juslių yra išorinės.
Ego dorybės guṇoje
Iš ego
dorybės guṇoje atsirado protas bei pusdieviai, valdantys pasaulio
kryptis, orą, Saulę, lietų, ugnį ir t.t.
Kalbos dievybė yra Agni. Arterijų ir skrandžio
dievybės yra upės ir vandenynas, proto dievybė – mėnulis,
Vāyu kontroliuoja taip pat uoslę, nes kvapus perneša oras.
Upių dievybės vadovauja nervų veiklai, o vandenynas vadovauja
skrandžiui ir žarnynui. Yamarāja taip pat prižiūri
išeinamąją angą ir genitalijas, nes sėklos netekimas
veda į siaubingą mirtį, o mirčiai vadovauja Yamarāja.
Ego aistros guṇoje
Iš ego aistros guṇoje atsirado intelektas ir
dešimt juslių: penkios suvokiančios juslės ir penkios
veikiančios.
Penkios suvokiančios juslės:
Ausys – klausos organas. Klausą kontroliuojančios
dievybės – pasaulio krypčių valdovai (dik pāla),
Oda – lietimo juslė, o kontroliuojančios dievybės
– oro dievas (Vāyu) bei medžiai. Lietimo pojūtis yra dviejų
rūšių – lietimasis ir niežulys. Plaukų ant kūno
dievybė yra Oṣadhya. Jis taip pat kontroliuoja niežulio
pojūtį. Plaukus ant kūno taip pat kontroliuoja medžių
dievybės.
Akys – regėjimo juslė, o kontroliuojanti dievybė
– Saulės Dievas Sūrya,
Liežuvis – skonio juslė, o kontroliuojanti
dievybė – vandens dievas Varuṇa,
Nosis – kvapo juslė, o kontroliuojančios dievybės
– du broliai Aśvinī-kumārai.
Garsui girdėti dauguma gyvių turi ausis. Kai
kurių gyvių šis organas neišvystytas. Gyvatė girdi
akimis. Dauguma gyvių prisilietimą suvokia odos pagalba. Visas
kūno paviršius yra jautrus, išskyrus kelias vietas: nagus,
plaukus ir t.t. Tačiau šio pojūčio galia įvairiose kūno
dalyse priklauso nuo ten esančios gyvybės. Protas, gyvybės oras
(prāṇa) ir kalba yra susiję su žeme, vandeniu ir
ugnimi.
„Garuḍa Purāṇa“ 1.115.21 kalba apie tai, kaip
juslės sąlygoja gyvą būtybę:
Elnias, dramblys, plaštakė, bitė ir žuvis
pražūva dėl savo prisirišimo prie penkių juslių
organų.
Elnias klausosi melodingos muzikos, ir medžiotojas jį
pagauna (ausis); dramblys pagaunamas panaudojus dramblio patelę
(lietimas); naktinis drugys susižavi liepsnos spalva ir sudega liepsnose
(akis), bitė susivilioja medaus kvapu, sklindančiu iš lotoso
žiedo, ir uždaroma jame (kvapas); žuvis užkimba ant jauko
ir pražūva (skonis). Net vienas iš šių penkių
organų yra destruktyvus. Kaip tuomet žmogui, naudojančiam visas
penkias jusles, įmanoma išvengti sunaikinimo?
Veikiančios juslės taip pat yra penkios:
Rankos - kontroliuojanti dievybė
Agni,
Kojos - kontroliuojanti dievybė
Viešpats Upendra,
Balsas - kontroliuojanti dievybė
dangaus valdovas Indra,
Išeinamoji anga -
kontroliuojanti dievybė Mitra,
Genitalijos - kontroliuojanti
dievybė Brahmā (Prajāpati).
Balsas yra juslė, sukurianti kalbą. Balsas kyla
aštuoniose vietose: krūtinėje, gerklėje, galvoje,
liežuvyje, dantyse, nosyje, lūpose ir gomuryje. Kadangi kai kuriems
gyviams šios vietos nepakankamai išvystytos, jie neturi kalbos
dovanos. Kita kategorija yra juslės, sukuriančios įvairius
objektus ir atliekančios kitą veiklą, tokią kaip gamyba ar
menas. Daugybei gyvių ši juslė yra rankose ir pirštuose, o
drambliams ji yra straublyje. Dar kitai grupei priklauso juslės, pernešančios
iš vienos vietos į kitą, judėjimo juslės. Žmonėms
ir daugeliui kitų gyvių ši juslė yra kojose, gyvatėms
ji yra krūtinėje, o paukščiams – sparnuose. Dar kitai
kategorijai priklauso juslė, pašalinanti nešvarumus iš
organizmo. Žmogui - tai išeinamoji anga. Paskutinioji kategorija -
tai juslė, suteikianti stiprų malonumą. Ši juslė -
genitalijose. Tokiu būdu šiuos 14 elementų (protą,
intelektą, netikrą ego, prāną ir 10 materialių
elementų) valdo įvairūs pusdieviai. Brahmā, Śiva ir Viṣṇu
valdo vidines jusles: intelektą, Ego ir protą. Tik todėl gyvoji
būtybė gali priimti sprendimus, mąstyti ir suvokti save.
Dik-pālos, Marutai, Sūrya, Varuṇa ir
Aśvinī-Kumārai valdo ausis, odą, akis, liežuvį,
nosį atitinkamai. Tokiu būdu gyvoji būtybė gali jausti
garsą, prisilietimą ir t.t. Agni, Indra, Upendra, Yama ir Prajāpati valdo balsą, rankas, kojas,
išeinamąją angą ir genitalijas atitinkamai. Todėl
gyvosios būtybės gali kalbėti, paimti daiktus, judėti ir
t.t.
Iš ego neišmanymo guṇoje kilo juslių
objektai.
Pirma iš netikro ego atsirado penki juslių objektai,
vadinami pañca-tanmātrā, o iš jų vienas po
kito kilo grubūs elementai (bhūtos). SB 3.26.22-49 taip
aprašo grubių elementų kūrimą:
Kai ego neišmanymo guṇoje sužadino
Aukščiausio Dievo Asmens lytinė energija, apsireiškė
subtilus garso elementas (śabda), o iš šio garso kilo
erdvė (ākāśa) ir klausos juslė (śrotra).
Išmanantys žmonės garsą apibrėžia
kaip tai, kas perduoda objekto idėją, parodo kalbėtoją,
užstotą nuo mūsų, ir yra subtilus eterio pavidalas.
Eterinio elemento veiklą ir charakteristikas galima suvokti
kaip išorinę ir vidinę erdvę, kurioje egzistuoja visos
gyvos būtybės, kaip gyvybės oro, juslių bei proto veiklos
lauką.
Iš eterio egzistencijos, kuri kyla iš garso, laikui
įtakojant, kyla kita transformacija ir taip atsiranda subtilus
prisilietimas (sparśa), o tada pasireiškia oras (vāyu)
bei lytėjimo juslė.
Minkštumas bei kietumas, šaltis ir karštis yra
lytėjimo, subtiliojo oro pavidalo, atributai.
Oro poveikis pasireiškia judesyje, susimaišant
objektams, galimybėje suprasti garso objektus bei kitą jutiminę
patirtį, taip pat galimybėje tinkamai funkcionuoti visoms kitoms
juslėms.
Sąveikaujant orui ir lytėjimo juslei, gyvos
būtybės įgyja skirtingus pavidalus (rūpa), nulemtus
jų likimo. Evoliucionuojant šiems pavidalams, atsiranda ugnis (tejaḥ)
ir akys (cakṣuḥ), matančios įvairias spalvotas
formas.
Formos charakteristikos suvokiamos iš dydžio,
kokybės ir individualumo. Ugnies pavidalą apsprendžia jos
spindėjimas.
Ugnis suvokiama iš jos šviesos ir galimybės
virti, virškinti, sunaikinti šaltį, garinti, kelti alkį ir
troškulį valgant bei geriant.
Sąveikaujant ugniai ir regėjimo pojūčiui,
aukštesnio potvarkio dėka, atsiranda subtilus skonio elementas (rasa).
Iš skonio atsiranda vanduo (ambhaḥ), o taip pat liežuvis
(jihvā), kuris jaučia skonį.
Nors pradžioje vienas, dėl sąlyčio su
kitomis substancijomis, skonis tampa daugialypis: sutraukiantis, saldus,
kartus, aštrus, rūgštus ir sūrus.
Vandens charakteristikos suvokiamos iš gebėjimo
drėkinti kitas medžiagas, koaguliuoti įvairius mišinius,
sukelti pasitenkinimą, palaikyti gyvybę, minkštinti daiktus,
pašalinti karštį, užpildyti vandens telkinius, gaivinti,
malšinant troškulį.
Dėl vandens ir skonio juslės sąveikos,
prižiūrint aukštesnėms jėgoms, atsiranda subtilus
kvapo (gandha) elementas. Iš jo atsiranda žemė (pṛthvī)
bei uoslės jutimas, kuriuo galime patirti žemės kvapą.
Kvapas, nors ir vienas, tampa daugeliu – sumišęs,
iššaukiantis, kvapnus, švelnus, stiprus, rūgštus ir
t.t., priklausomai nuo sumišusių substancijų proporcijos.
Žemės savybes galima suvokti modeliuojant
Aukščiausio Brahmano pavidalus, konstruojant gyvenamas vietas,
gaminant puodus vandens laikymui ir t.t. Kitais žodžiais,
žemė yra vieta, laikanti visus kitus elementus.
Kadangi priežastis egzistuoja pasekmėje, visų
ankstesnių elementų savybės yra pastebimos vėlesniuose.
Štai kodėl visų elementų ypatybės egzistuoja
žemėje.
Vadinasi grubūs elementai ir jų savybės
(priežastys) yra šie:
Ākāśa (eteris) - pirmasis iš materialių elementų, su
savo savybe śabda (garsu);
Vāyu (oras)
su savo savybėmis: garsu ir lytėjimu (sparśa).
Analaḥ (agni
arba ugnis) su savo savybėmis: garsu, lytėjimu ir forma (rūpa).
Āpaḥ (vanduo) su savo savybėmis: garsu, lytėjimu, forma ir
skoniu (rasa).
Bhūmi (žemė),
su savo savybėmis: garsu, lytėjimu, forma, skoniu ir kvapu (gandha).
Taip Mahā Viṣṇu pirmiau sukūrė 16
kūrimo principų:
5 materialūs elementai - pañca mahā
bhūta: žemė, vanduo, ugnis, oras, eteris, 5 veikiančios
juslės: rankos, kojos, genitalijos, balsas, išeinamoji anga 5
informacija kaupiančios juslės: akys, nosis, ausys, liežuvis,
oda bei šeštoji juslė - protas.
Kartu su prakṛti, mahat-tattva ir ahaṅkāra,
11 juslių ir 5 juslių objektai bei 5 grubūs elementai sudaro 24
materialaus pasaulio pradmenis.
Gyvosios būtybės materialiame pasaulyje yra
visiškai priklausomos nuo visuminės materialios energijos – kai ji
juda, visos gyvos būtybės juda, kai ji nustoja stengtis, visos gyvos
būtybės sustabdo savo juslių veiklą (SB 2.10.16). Gyvos
būtybės negali aplenkti Viešpaties. Prieš tai, kai gyvoji
būtybė užsinori ko nors, turi užsinorėti
Viešpats. Tada, kai Viešpats regi, gali regėti ir visos
būtybės. Kai Viešpats uosto, gyvosios būtybės taip pat
gali uostyti. Todėl Viešpats vadinamas Hṛṣīkeśa
– juslių valdovu. Viešpaties keturlypės ekspansijos vadovauja
visoms materialaus pasaulio dievybėms. Viešpats Vāsudeva
vadovauja tyrai sąmonei. Viešpats Saṅkarṣaṇa yra
Viešpaties Śivos, kuris vadovauja netikram Ego, dievybė.
Viešpats Pradyumna yra Viešpaties Brahmos, kuris vadovauja
materialiam intelektui, dievybė. Viešpats Aniruddha yra Mėnulio
dievo Somos, kuris vadovauja materialiam protui, dievybė.
Tai vadinamas pirminis kūrimas - sarga. Po to
galėjo apsireikšti pati visata ir tik tada, kai visi šie
elementai buvo sudėti kartu, galėjo atsirasti formos.
Antrinis kūrimas visatoje (visarga):
Pirmiausia
Viešpats įėjo į kiekvieną visatą kaip Hiraṇyagarbha
– auksinis Viešpats. Jis yra visatos pavidalas, o įvairios Jo
kūno dalys simbolizuoja įvairias planetines sistemas. Taip
prasidėjo antrinis kūrimo procesas - visarga.
Iš
Garbhodakaṣāyī Viṣṇu (Hiraṇyagarbhos)
bambos išaugo lotosas, kurio stiebe vėliau išsidėstė
visos 14 planetinių sistemų. Lotoso vainikas simbolizuoja
Viešpaties Brahmos buveinę. Viešpats Brahmā gimė
šiame lotoso žiede be tėvo ir motinos, tiesiai iš Viṣṇu,
todėl jis vadinamas Svayambhū - gimęs pats iš savęs.
Šis lotoso žiedas yra visų gyvų būtybių jungtis
su Aukščiausiuoju. Tai tarsi virkštelė, kuri jungia tik
gimusį kūdikį su motina. Tokiu būdu palaikoma ir maitinama visa
mūsų egzistencija.
Viešpats
Brahmā, pirmoji gyva būtybė visatoje, pradėjo kurti
sujungdamas sielas su tam tikromis materialiomis formomis. Jis kūrė
protu bei fiziškai. Jis kūrė gyvųjų būtybių
kūnus, kurie palaipsniui užpildė visą visatą.
Viešpaties Brahmos kūrimas nėra nepriklausomas ir
savavališkas. Śrīmad Bhāgavatam rašo, kad Brahmā
kūrė atsimindamas ir kartodamas žodžius,
simbolizuojančius kiekvieną daiktą. Kitaip tariant, jis
kūrė, kartodamas mantras.
Pirmiausia
Brahmā sukūrė neišmanymo elementus (SB 3.20.18):
tāmisra – užmarštis apie savo
konstitucinę padėtį (kṛṣṇa-dāsa),
kylanti iš pykčio ar pavydo;
andha
tāmisra –
suvokimas, kad viskas baigiasi mirtimi ir iš čia kylanti baimė;
tamas – nieko nežinoti apie
dvasinę sielą;
moha – kūniškos gyvenimo
sampratos iliuzija;
mahā
moha – materialaus
pasitenkinimo beprotybė.
Taip
Brahmā sukūrė materialios egzistencijos sąlygas. Po to jis
paliko šį neišmanymo kūną ir nauju kūnu
pradėjo naują kūrimą. Kai Brahmā palieka
kūną, reiškia, jog jis pakeitė savo mąstyseną.
Tada jis sukūrė keturis Kumārus: Sanaką, Sanandą,
Sanātaną ir Sanat Kumārą. Kai šie atsisakė vesti,
Brahmā supyko ir iš jo pykčio gimė Rūdra (Śiva).
Rūdra pradėjo replikuotis ir greitai jo ekspansijos jau norėjo
praryti visą visatą, bet Brahmā liepė Rūdrai
užsiimti askezėmis ir laukti pasaulio pabaigos.
Tada
Brahmā sukūrė dešimt pagrindinių sūnų:
1) Nārada
- gimė iš Brahmos proto.
2) Vasiṣṭha
- gimė iš Brahmos kvėpavimo.
3) Dakṣa
- gimė iš Brahmos nykščio.
4) Bhṛgu
- gimė iš Brahmos prisilietimo.
5) Kratu -
gimė iš Brahmos rankos.
6) Pulastya -
gimė iš Brahmos ausies.
7) Aṅgirā
- gimė iš Brahmos burnos.
8) Atri -
gimė iš Brahmos akių.
9) Marici -
gimė iš Brahmos proto.
10) Pulaha -
gimė iš Brahmos bambos.
Religiją
Viešpats Brahmā sukūrė iš savo krūtinės, o
ateizmą iš savo nugaros. Aistrą ir troškimus jis
apreiškė iš savo širdies, o pyktį – iš
antakių, godumą – iš lūpų, o kalbos dovaną –
iš burnos. Vandenyną jis sukūrė iš savo lytinių
organų, o nuodėmingą veiklą iš savo išeinamosios
angos. Kardama gimė iš jo šešėlio. Brahmā
turėjo dukrą Vāk, ir Brahmā užsinorėjo jos. Kai
sūnūs meldėsi Aukščiausiajam, kad tėvas
atsipeikėtų, Brahmā vėl atsisakė savo nuodėmingo
kūno ir šis tapo pavojingomis tamsiomis ūkanomis.
Keturios
Vedos, keturi religijos principai, keturi socialiniai sluoksniai, medicinos
mokslas, karo mokslas, muzikos menas ir architektūra – visi
išėjo vienas po kito iš Viešpaties Brahmos. Penktoji Veda (purāṇos)
ir istorijos taip pat išėjo paeiliui iš įvairių
Viešpaties Brahmos burnų. Aštuonių rūšių
aukų atnašavimai, keturi atsiskyrėlio gyvenimo skyriai, keturi sannyāsio
gyvenimo skyriai, loginės argumentacijos mokslas, teisė ir
įstatymai, moralinis kodeksas – visa tai apsireiškė iš jo
burnų. Praṇava oṁkāra apsireiškė iš
jo širdies. Iš jo plaukų atsirado poetinis metras– uṣṇik,
gāyatrī metras – pagrindinis Vedų himnas – iš jo
odos, triṣṭup metras – iš mėsos, anuṣṭup
metras iš venų, o jagatī metras – iš kaulų.
Eiliavimo menas paṅkti atsirado iš kaulų
čiulpų, o kitas eiliavimo būdas – bṛhatī –
iš jo gyvybės oro. Brahmos siela apsireiškė kaip sparśa
abėcėlė (25 pagrindinės priebalsės), jo kūnas –
kaip balsiai, o juslės kaip šnypščiamieji garsai, jėga
kaip pusbalsiai, o jo juslinė veikla kaip septynios natos.
Kai
Brahmā mąstė, kaip padidinti gyvų būtybių
skaičių visatoje, iš jo kūno atsirado du pavidalai:
Svayambhūva Manu ir jo žmona Śatarūpā. Laikui
bėgant jis susilaukė dviejų sūnų:
Uttānapādos ir Priyavratos ir trijų dukterų:
Ākūti, Devahūti ir Prasūti. Jis atidavė jas trims
išminčiams atitinkamai: Ākūti – išminčiui Ruci,
Devahūti – Kardamai, o Prasūti – Dakṣai. Jie užpildė
visą visatą gyvomis būtybėmis.
Kai
Viešpats Brahmā nusimetė savo kūną nakties pavidalu, rākṣasai
ir yakṣos pasičiupo jį. Naktis yra alkio ir
troškulio šaltinis. Užvaldyti alkio bei troškulio demonai
puolė Brahmą, ir Brahmā išsigandęs paprašė
jų pasigailėjimo. Tada jis sukūrė pusdievius ir numetė
jiems dieną ir jie pasičiupę dieną pradėjo su ja
žaisti.
Tada
Brahmā iš savo sėdmenų sukūrė kitus demonus,
kurie labai mėgsta seksą. Jie su lytiniais troškimais puolė
Brahmą, kuris iš pradžių juokėsi iš jų
kvailumo, o po to rimtai išsigandęs pradėjo nuo jų
bėgti. Viešpaties Viṣṇu patartas Brahmā paliko
šitą kūną, kuris vėliau tapo vakaro prieblanda ir
demonai sutrikę palaikė šią prieblandą moterimi ir
pasiėmė ją.
Tada
Brahmā apreiškė gandharvus ir apsarās.
Tada iš
savo tingumo Brahmā apreiškė vaiduoklius ir dvasias. Vaiduokliai
pasisavino Brahmos kūną, kurį šis paliko žiovulio
pavidalu (tai taip pat miegas, kuris sukelia seilėjimą. Vaiduokliai
mėgsta tokius žmones).
Iš savo
neregimo pavidalo bambos Brahmā tuomet apreiškė sādhyas
ir pitās. Po jų Brahmā sukūrė siddhas ir
vidyādharas, kuriems suteikė antardhāna
pavidalą (pavidalas, kurį galima jausti šalia, bet negalima
regėti).
Pamatęs
savo atvaizdą vandenyje Brahmā susižavėjo savo pavidalu ir
iš savo atspindžio sukūrė kimpuruṣas ir kinnaras.
Kartą
Brahmā atsigulė ir išsitiesė visu ūgiu. Niūrioje
nuotaikoje jis paliko savo kūną, kuris tapo gyvatėmis.
Iš savo
proto Brahmā sukūrė Manu, kurie skatina labdaringą,
dorybingą veiklą, ir suteikė jiems savo žmogišką
pavidalą.
Palaikymas
„Śrīmad
Bhāgavatam“ 2.10.1 išvardija dešimt temų, apie kurias
kalbės Śukadeva Gosvāmis. Tarp jų sthiti
(palaikymas) ir pośana (malonė) kalba apie tai, kad
Viešpats Viṣṇu palaiko šį materialų
pasaulį. Jīva Gosvāmis komentuodamas šiuos posmus sako:
Sthiti (arba sthanaṁ) parodo
Viešpaties Viṣṇu pergalę, Jo sugebėjimą
palaikyti tvarką visatoje.
Viešpaties
Viṣṇu pergalė reiškia Jo viršenybę palaikant
įvairias taisykles bei įstatymus gyvoms būtybėms Jo
kūrinijoje. Ši funkcija parodo Jo pranašumą prieš
Viešpatį Brahmā ir Viešpatį Śivą, kurie
atitinkamai atsakingi už antrinį kūrimą ir naikinimą.
Kad palaikytų visatą (sthiti), Viešpats
įsikūnija kiekvieną epochą, kaip mini Bhagavad-gīta
(4.8):
paritrāṇāya sādhūnāṁ
vināśāya
ca duṣkṛtām
dharma-saṁsthāpanārthāya
sambhavāmi
yuge yuge
„Kad išlaisvinčiau doruosius ir sunaikinčiau
nedorėlius, taip pat kad atstatyčiau religijos principus, Aš
pats nužengiu epocha po epochos.“
Viešpats Viṣṇu palaiko šį
kosmosą suteikdamas kiekvienai gyvai būtybei jos padėtį ir
funkcijas, vadinamas dharma. Viešpats Viṣṇu yra taip
pat varnāśrama dharmos Dievybė. Viešpats
Viṣṇu taip pat nustatė yajños – aukojimo
procesą, kurio dėka gyvos būtybės gali palaikyti savo
egzistenciją ir būti laimingos. Tie, kurie dalyvauja šiuose
dviejuose procesuose: vykdydami pareigas, kylančias iš užimamos
padėties, ir atlikdami aukų atnašavimus Viešpačiui bei
pusdieviams, pelno Viešpaties malonę ir globą.
Viešpaties malonė, parodyta šventoms
asmenybėms, gyvenančioms šioje kūrinijoje, yra vadinama pośana.
Tai asmeninis Viešpaties dėmesys Jo bhaktams, pašventusiems savo
gyvenimus meilės tarnystei Viešpačiui. Viešpats
asmeniškai atneša tokiems atsidavusiems tai, ko jiems trūksta ir
išsaugo tai, ką jie turi.
Naikinimas
„Śrīmad Bhāgavatam“ 12
giesmės 4 skyrius kalba apie pasaulio pabaigą. Ten sakoma, kad yra
keturių rūšių naikinimas:
- nitya - ištisinis,
- naimittika - proginis,
- prākṛtika - elementinis ir
- ātyantika - galutinis. („Śrīmad
Bhāgavatam“ 12.4.38)
Naimittika – proginis naikinimas
Tūkstantis keturių amžių
ciklų sudaro vieną Brahmos dieną, vadinamą kalpa.
Per šį laikotarpį pasikeičia keturiolika Manu. Pasibaigus
Brahmos dienai, nakties, trunkančios tiek pat kiek diena, metu vyksta
naikinimas. Tuo metu visos trys planetinės sistemos pasmerktos
sunaikinimui. Tai vadinamas naimittika arba pasitaikantis naikinimas,
kurio metu Viešpats Nārāyaṇa gulasi ant Ananta
Śeṣos guolio ir, kol Viešpats Brahmā miega, įtraukia
į Save visą visatą. (Śrīmad Bhāgavatam“ 12.4.2-4)
Prākṛtika
– elementinis naikinimas
Kuomet dvi Viešpaties Brahmos gyvenimo
pusės baigiasi, sunaikinami septyni pagrindiniai kūrimo elementai.
Sunaikinus materialius elementus, visatos kiaušinis, susidedantis iš
susimaišiusių kūrinijos elementų, taip pat sunaikinamas.
Artėjant sunaikinimui, žemėje šimtą metų nebus
lietaus. Sausra sukels badmetį, o badaujantys žmonės tiesiog
suvalgys vieni kitus. Žemės gyventojai pamažu išnyks,
paklaidinti laiko įtakos. Saulės naikinantis pavidalas siaubingais
spinduliais išgers visą vandenį vandenynuose, gyvų
būtybių kūnuose ir pačioje žemėje. Tačiau
mainais ši niokojanti saulė lietaus neduos.
Po to iš Viešpaties
Saṅkarṣaṇos burnos pasipils didžiulė naikinimo
ugnis. Stipraus vėjo nešama ši ugnis išdegins visą
visatą, kaitindama nebegyvą kosminį kiautą. Iš visų
pusių deginama (kaitrios saulės iš viršaus, o iš
apačios Viešpaties Saṅkarṣaṇos ugnies) Visatos
sfera spindės tarsi degantis karvės mėšlo kamuolys.
Po to pradės pūsti didelis ir
siaubingas naikinimo vėjas, truksiantis ilgiau nei šimtą
metų, o dulkėmis padengtas dangus pasidarys pilkas.
Po to susikaupę įvairiaspalviai
debesys, siaubingai griaudėdami žaibais, šimtą metų
pils lietaus srautus. Tuo metu visas visatos apvalkalas prisipildys vandens,
sudarydamas vientisą kosminį vandenyną.
Kai visa visata patvins, vanduo atims iš
žemės jos unikalią kvapo savybę, ir žemės
elementas, netekęs savo išskirtinumo, išnyks. Tuomet ugnies
elementas pagrobs skonį iš vandens elemento, kuris netekęs savo
unikalios savybės – skonio - įsilies į ugnį. Oras atims
pavidalą, būdingą ugniai, ir ugnis, netekusi pavidalo, susilies
su oru. Eterio elementas atims oro savybę – lytėjimą, ir oras
susilies su eteriu. Tuomet klaidingas ego neišmanymo guṇoje
atims garsą, eterio savybę, ir eteris įsilies į
klaidingą ego. Klaidingas ego aistros guṇoje pasiims jusles,
o klaidingas ego dorybės guṇoje, įsiurbs pusdievius.
Tuomet visuminė mahat-tattva paims klaidingą ego su jo
įvairiomis funkcijomis, o šią mahat-tattvą paims
trys pamatinės gamtos guṇos- dorybė, aistra ir
neišmanymas. Šias guṇas vėliau paims pirminė,
laiko sužadinta, neišreikšta gamtos forma. Ši
neišreikšta gamta nepavaldi laiko sukeliamiems šešių
rūšių pokyčiams. Ji neturi pradžios ar pabaigos. Ji -
neišreikšta, amžina ir nekintanti kūrimo priežastis.
Neišreikštame materialios gamtos
būvyje, vadinamame pradhāna, nėra žodžių
reikšmių, nėra proto ar subtilių elementų, pradedant mahat,
pasireiškimo. Taip pat čia nėra dorybės, aistros ir
neišmanymo guṇų. Čia nėra gyvybės oro ar
intelekto, jutimų ar pusdievių. Čia nėra tvarkingo
planetinių sistemų išsidėstymo, o taip pat nėra
įvairių sąmonės pakopų: būdravimo, miego ir
gilaus miego. Čia nėra eterio, vandens, žemės, oro, ugnies
ar saulės. Situacija čia panaši į visišką miegą
ar tuštumą. Iš tiesų tai neįmanoma aprašyti.
Dvasiniai autoritetai aiškina, kad pradhāna yra pirminė
substancija, todėl ji yra tikroji materialios kūrinijos
priežastis.
Šis naikinimas vadinamas prākṛtika,
o jo metu energijos, priklausančios Aukščiausiam Asmeniui ir Jo
neišreikštai materialiai gamtai, išardomos laiko jėgos ir,
netekusios savo galių, visiškai susilieja į vieną.
(„Śrīmad Bhāgavatam“ 12.4.5-23)
Jīva Gosvāmis taip apibendrina
šį naikinimą („Tattva sandarbha“, 57 skyrius):
„Naikinimo metu, kuris vyksta po
palaikymo laikotarpio, Viešpats eina miegoti, o jīvos seka Jam
iš paskos, kartu su visomis energijomis ir elementais. „Hari miegas“
reiškia, kad Jis užmerkia akis materialiai kūrinijai, o „jīvos
miegas“ reiškia, jog ji patenka į neveikimo ar sunaikinimo
būseną.“
„Kai ateina laikas sunaikinti pasaulį,
Viešpats nusuka savo akis nuo šios kūrinijos. Tai vadinama Jo
miegu ar kosminiu poilsiu. Tuomet visi materialūs elementai
atvirkštine tvarka, nei buvo apreikšti, tampa neapreikštais ir
materiali gamta egzistuoja guṇų pusiausvyroje. Tuo metu jīvos
praranda savo grubius kūnus, tačiau lieka sąlygotos savo
subtilių kūnų, sudarytų iš karminių
įspūdžių. Šis neveiksmingas jīvų
būvis yra vadinamas miegu, kuris seka paskui Viešpaties miegą, o
ši egzistencijos pakopa vadinama nirodha. Kai ateina naujas
kūrimo ciklas, jīvos vėl gauna tinkamus kūnus,
atitinkančius jų karmos fragmentus iš ankstesnio ciklo.”
ātyantika – galutinis sunaikinimas
Absoliuti Tiesa viena pati apreiškia
intelekto, juslių ir juslių objektų pavidalus, ir yra jų
galutinis pagrindas. Visa, kas turi pradžią ir pabaigą, yra
nereikšminga, nes visa tai - objektai, patiriami ribotomis juslėmis
ir nesiskiriantys nuo savo priežasties.
Šviestuvas, akis, matanti šviestuvo
šviesos dėka, ir regimi pavidalai, kuriuos mato akis, iš
esmės nesiskiria nuo ugnies elemento. Lygiai taip pat intelektas,
juslės ir jutiminė patirtis negali egzistuoti atskirai nuo
aukščiausios realybės, nors Absoliuti Tiesa visiškai
skiriasi nuo jų.
Kaip debesys danguje atsiranda ir vėl
išnyksta susijungus ir vėl išsisklaidžius juos
sudarančioms medžiagoms, taip ir ši materiali visata yra
sukuriama ir sunaikinama Absoliučioje Tiesoje, susijungiant ir
išsiskiriant jos elementinėms, sudėtinėms dalims.
„Vedānta sūtroje“ yra teigiama, kad
medžiaginė priežastis, įeinanti į visus šios
visatos apreikštus produktus, gali būti suvokta kaip atskira
realybė, lygiai taip pat, kaip siūlai, sudarantys audinį, gali
būti suvokti atskirai nuo jų produkto.
Nors debesis yra saulės produktas, kuris
taip pat yra regimas dėka saulės, vis dėlto sukuria tamsą
stebinčiai akiai, kuri yra dar viena dalinė saulės ekspansija.
Panašiai, materialus klaidingas ego, vienas iš Absoliučios
Tiesos produktų, kurį Absoliuti Tiesa padarė regimu, trukdo
individualiai sielai, kitai dalinei Absoliučios Tiesos ekspansijai,
suvokti Absoliučią Tiesą.
Kai debesis, kurį pradžioje
sukūrė saulė, suyra, akis gali matyti tikrą saulės
pavidalą. Panašiai dvasinė siela sunaikina materialų
netikro ego apvalkalą, gilindamasi į transcendentinį
mokslą, ir atstato savo pradinę dvasinę sąmonę.
Kuomet iliuzinis, sielą surišantis,
klaidingas ego yra nukertamas skvarbaus pažinimo kardu, ir kuomet siela
išugdo savo suvokimą apie Viešpatį Acyutą,
Aukščiausią Sielą, tai vadinama ātyantika, arba
galutiniu materialios egzistencijos sunaikinimu. (Śrīmad
Bhāgavatam“ 12.4.23-34)
nitya – nuolatinis naikinimas
Ekspertai, išmanantys materialios gamtos
veikimą, teigia, kad kūrimo ir naikinimo procesai vyksta nuolat. Juos
patiria visos sukurtos būtybės, pradedant Brahmā.
Visos materialios būtybės patiria
transformacijas ir nuolat bei sparčiai nyksta galingo laiko
tėkmėje. Įvairios egzistavimo stadijos, kurias demonstruoja visi
materialūs daiktai, yra nesibaigiančio pastarųjų
kūrimo ir naikinimo priežastys.
Bepradis ir begalinis laikas yra impersonalus
Aukščiausio Viešpaties pasireiškimas. Jo sukurtos
materialių daiktų egzistavimo stadijos nėra matomos tiesiogiai,
kaip mažyčiai momentiniai planetų padėties pasikeitimai
danguje yra nepastebimi akiai. (Śrīmad Bhāgavatam“ 12.4.35-37)
KLAUSIMAI:
1.
Kokia seka
Viešpats Kṛṣṇa išskleidžia save į puruṣa
ekspansijas?
2.
Kokios yra
materialaus pasaulio egzistencijos stadijos?
3.
Išvardinkite
tris Viešpaties guṇa avatāras.
4.
Kuri iš
jų atsakinga už kiekvieną visatos egzistencijos stadiją?
5.
Kokios yra dvi
kūrimo stadijos?
6.
Papasakokite
pirminio kūrimo seką.
7.
Kas yra netikras
ego ir iš kur jis atsirado?
8.
Išvardinkite,
kas buvo sukurta iš netikro ego dorybės, aistros ir neišmanymo
gunose.
9.
Kas
Viešpaties Brahmos tėvas ir motina?
10.
Kokiu būdu
kūrė Viešpats Brahmā?
11.
Kaip
Viešpats Viṣṇu palaiko materialų pasaulį?
12.
Išvardinkite
keturias naikinimo formas.