Laikas ir erdvė

Trumpai apie temą

Laikas

Laikas nėra materialus elementas ir nepavaldus trims guṇoms. Guṇų veikimas priklauso nuo laiko. Laikas išjudina guṇas.

Materialiame pasaulyje laikas yra Kṛṣṇos impersonalus pasireiškimas. Jis pasireiškia trimis fazėmis: praeitimi, dabartimi ir ateitimi.

Dvasiniame pasaulyje laikas yra asmeninis Kṛṣṇos pasireiškimas, papildantis Kṛṣṇos žaidimus. Jis neturi savybės prarasti nei vienos akimirkos, todėl dvasiniame pasaulyje laikas visuomet yra dabartis, be praeities ir ateities. Visi Kṛṣṇos žaidimai dvasiniame pasaulyje vyksta vienu metu, tačiau bhakto sąmonė juos fiksuoja chronologine tvarka.

Vedų požiūriu laiko tėkmė yra ciklinė. Tai reiškia, kad įvykiai ir situacijos šiame pasaulyje kartojasi. Nors įvairių ciklų metu detalės gali skirtis, esmė lieka ta pati.

Vedos pateikia regresyvaus laiko sampratą. Viskas prasideda nuo tobulos tvarkos, kuri laikui bėgant prastėja. Galiausiai viskas sugriūna ir prasideda vėl iš naujo.

Materialiame pasaulyje laikas apibūdinamas kaip griovėjas, kadangi, nors kūrimas taip pat vyksta laike, jis yra pakankamai trumpas lyginant su tuo, kiek trunka nykimas. Todėl Kṛṣṇa „Bhagavad-gītoje“ materialią egzistenciją vadina mṛtyu-saṁsāra – mirties ratu.

Gyvoms būtybėms šiame pasaulyje praeitis ir ateitis atskirti vienas nuo kito, tačiau Kṛṣṇai – ne. Įvykiai, kurie dar įvyks, Kṛṣṇos požiūriu jau įvyko. („Bhagavad-gīta“ 11.34)

Trumpiausia laiko atkarpa yra trukmė, per kurią šviesos dalelė įveikia atomo skersmenį.

Nimeśa – akimirka, kuri trunka 1/11 sekundės dalis.

Muhūrta – 48 minučių laikotarpis. 30 muhūrtų sudaro 1 parą. Labiausiai žinoma - brāhma-muhūrta – tai dvi muhūrtos (1h 36min) iki saulės patekėjimo.

Protėvių planetoje (pitri lokoje) viena para yra žemės mėnuo. Kai mėnulis pilnėja – ten diena. Mėnuliui dylant – ten naktis.

Pusdievių para yra žmonių metai. Uttarāyaṇa vadinamas laikotarpis, kai saulė eina į šiaurę (pradedant Kūčiomis). Tai yra diena pusdieviams. Dakṣiṇāyana yra laikotarpis, kai saulė krypsta į pietus (pradedant Joninėmis), ir tai yra pusdievių naktis.

1200 pusdievių metų (432.000 žemės metų) sudaro kali yugą. 1200 x 2 = 2400 sudaro dvāpara yugą, o 1200 x 3 = 3600 sudaro treta yugą, o 1200 x 4 = 4800 pusdievių metų yra viena satya yuga.

Keturių yugų ciklas vadinamas catur yuga arba divya yuga ir sudaro 1200 x 10 = 12000 pusdievių metų arba 4.320.000 žemės metų. Kiekvieną catur yugą keičiasi ir Vedų sudarytojas – Vedavyāsa.

Epochos keičiasi nuo satya yugos iki kali yugos (nuo ilgiausios iki trumpiausios). Laikui bėgant situacija vis prastėja. Kali yugos pabaigoje civilizacija sunaikinama, gamta atsistato ir prasideda kita satya yuga.

1000 catur yugų (tai yra 4,320,000,000 metų) sudaro vieną Brahmos dieną. Tiek pat trunka jo naktis.

Per vieną Brahmos dieną pasikeičia 14 Manu. Vieno Manu valdymo laikotarpiu pasikeičia 71 catur yuga. Kiekvieno Manu valdymo laikotarpiu pasikeičia dangaus administracija ir 7 išminčiai.

Brahmos metai trunka 360 dienų, o Brahmos gyvenimas – 100 metų. Žemiškais metais Brahmos gyvenimo trukmė yra 1 Brahmos diena x 360 dienų metuose x 100 metų = 311,040,000,000,000 Žemės metų. Tiek trunka vienas Viṣṇu iškvėpimas. Lygiai tiek pat trunka ir Višnu įkvėpimas, kurio metu materialus pasaulis yra neišreikštame pradiniame būvyje.

Laikas nevienodai teka skirtingose planetinėse sistemose. Brahmos buveinėje laiko tėkmė pati lėčiausia, Indralokoje spartesnė, Žemėje dar greitesnė, o pragaro planetose greičiausia.

Erdvė

Ākāśa - erdvė talpina savyje daiktus. Vidinė erdvė talpina savyje mintinius objektus, tokius kaip vaizdiniai, mintys.

Kṛṣṇa erdvę priskiria 8 materialiems elementams, atsietoms Kṛṣṇos energijoms. Tokiu būdu materiali erdvė yra ribota, ir riboja joje esančius objektus.

Nors materiali erdvė apsiriboja šia visata, iš Vedų sužinome, kad egzistuoja kita erdvė, talpinanti savyje visas materialias visatas ir dvasinį pasaulį. „Vedānta-sūtra“ sako: „Žodis ākāśa Vedų literatūroje reiškia Aukščiausią Brahmaną.“ „Bhagavad-gītoje“ (9.4) Kṛṣṇa taip pat sako: „Savo neišreikštu pavidalu aš persmelkiu visą šią visatą. Visos būtybės yra Manyje, bet Aš nesu jose“.

Kṛṣṇa, įkūnijantis transcendentinės erdvės idėją, gali betarpiškai pasiekti visus objektus egzistuojančius visuose išmatavimuose.

Dvasinė erdvė yra Kṛṣṇos saṅdhinī śakti (egzistencinės galios) pasireiškimas, todėl veikia Kṛṣṇos malonumui. Ji gali susitraukti ir išsiplėsti priklausomai nuo situacijos.

Visa Dievo kūrinija susideda iš dviejų dalių – dvasinio ir materialaus pasaulio.

Vienas ketvirtis visų Viešpaties energijų apraiškų tenka materialiam pasauliui, o trys ketvirtadaliai – dvasiniam.

Materialų pasaulį nuo dvasinio skiria Virajos upė. Anapus Virajos upės driekiasi priežasčių vandenynas, o už jo - dvasinis dangus, pripildytas brahmajyoti - spindulių, sklindančių iš Kṛṣṇos transcendentinio kūno. Šiame spindesyje sklando nesuskaičiuojamos dvasinės planetos, vadinamos Vaikuṇṭhomis. Tarp šių planetų viena, pati aukščiausia, vadinama Goloka arba Kṛṣṇaloka. Ši planeta turi tris sritis, vadinamas Dvārakā, Mathurā ir Vṛndāvanu.

Materialus pasaulis susideda iš nesuskaičiuojamų Visatų, turinčių kiaušinio formą. Kiekviena iš jų padengta 7 sluoksniais. Visos visatos tarsi oro burbuliukai plaukioja „Priežasčių vandenyne“.

Kiekvienoje visatoje susiformuoja 14 planetinių sistemų. Septynios aukštesnės planetinės sistemos ir septynios žemesnės planetinės sistemos .

Žemės planeta, vadinama Bhūr-loka, yra visatos centre. Joje gyvena žmonės ir kiti mirtingi padarai. Žemėje žmonės sukuria karmą, kurią kitose planetose tik sunaudoja.

Aukštesnėse planetų sistemose gyvena siddhos, cāraṇos, vidyādharos, kimpuruṣos, yakṣos (dvasios), rākṣasos (vaiduokliai žmogėdros), devos (pusdieviai). Dar aukščiau gyvena išminčiai asketai, davę skaistybės įžadus. Aukščiausioje materialaus pasaulio planetoje Satyalokoje, kuri panaši į lotoso žiedą, gyvena Viešpats Brahmā su savo palydovais.

Žemesnėse planetinėse sistemose gyvena nāgos (gyvatės) ir į jas panašūs padarai - materialistai bei asūros (demonai).

Be šių planetinių sistemų žemiausioje visatos dalyje yra ypatinga sritis, kurią sudaro 28 pragaro planetos, vadinamos kitaip Yamapurī. Į šias planetas pakliūna žmonės, atlikę nuodėmingą veiklą.

Plačiau apie temą

Vakarų požiūris ir problematika

Šv. Augustinas (mirė 430 m.) sakė: “Jei manęs niekas neklausia, kas yra laikas, aš žinau, kas tai yra, bet kai tik manęs paklausia, aš pasimetu ir nežinau ką atsakyti.”

Pagal Websterio žodyną: “Laikas – nuoseklių įvykių seka, kuomet kiekvienas įvykis turi savo tvarką: praeitį, dabartį ir ateitį, neapibrėžta ir ištisinė trukmė, kurioje laikoma, kad įvykiai seka vienas paskui kitą”. “Erdvė – beribė ir nesuskaičiuojama aplinka ar platuma, kurioje išsidėstę visi materialūs objektai ir vyksta visi įvykiai.” Naujasis Websterio žodynas: “Laikas – trukmės matas. Tam tikra trukmės dalis ar taškas.” “Erdvė – plotis. Tarpas tarp taškų ar objektų.” Pagal apibrėžimus laikas turi savo mato ir egzistencijos charakteristikas.

Jei kalbame apie fizikinį laiką ar erdvę, galime nuspręsti, kad jie gali susitraukti ar išsiplėsti, priklausomai nuo stebėtojo padėties, jo atskaitos sistemos. Tačiau pats laikas ir erdvė nesikeičia. Keičiasi tik stebėtojo požiūris. Tokiu būdu laikas ir erdvė turi savo stebimas charakteristikas, kurios priklauso nuo stebėtojo, o taip pat egzistencines charakteristikas, kurios nepriklauso nuo to, ar jas kas stebi, ar ne.

Niutono požiūris. 1687 m. Niutonas pateikė griežtus laiko ir erdvės apibrėžimus. Jo apibrėžimais laikas ir erdvė yra absoliutūs. Pagal jį, laikas amžinai teka vienodu greičiu, o erdvė yra beribis konteineris. Niekas visatoje neveikia laiko tėkmės. Laikas ir erdvė yra fundamentalesni už materiją. Galima įsivaizduoti tuščią pasaulį be materijos, bet negalima įsivaizduoti materialaus pasaulio be laiko ir erdvės. Remiantis Niutono suformuluotu mechaniniu determinizmu galima nustatyti pasaulio praeitį ir ateitį, nes laikas ir erdvė nekinta. Juose veikia griežti dėsniai.

Reliatyvumo teorija. Pagal ją erdvė ir laikas yra reliatyvios sąvokos, priklausančios nuo stebėtojo atskaitos sistemos. Nėra jokios absoliučios atskaitos sistemos, kuri leistų nustatyti objektyvią laiko tėkmę ar erdvės išplitimą. Tačiau pagal Einšteiną egzistuoja absoliuti atskaitos sistema, kuri priklauso nuo šviesos greičio. Pagal Einšteiną, laiko trukmė ir erdvės platumas priklauso nuo judėjimo greičio, o taip pat nuo dangaus kūnų masės. Pagal reliatyvumo teoriją, nėra jokio būdo pasakyti, kad du įvykiai atsitiko vienu metu. Objektyvus dalykas bus tai, kad įvykiai atsitiko, tačiau stebėtojui jie atrodys reliatyvūs laiko atžvilgiu. Judant artimu šviesai greičiu, laikas tekės lėčiau, o erdvė atrodys trumpesnė, nei įprasta.

Kvantinė mechanika. Mikroskopinis atomų pasaulis, kurį aprašo kvantinė mechanika, ir platus kosmosas, kurį aprašo bendroji reliatyvumo teorija, visiškai nesutaria dėl laiko sąvokos. Kvantinė mechanika nori pašalinti laiko faktorių iš savo lygčių. Čia laikas neturi ypatingos svarbos.

Didžiojo sprogimo teorija. Pagal ją visata pradėjo egzistuoti apytiksliai prieš 13 milijardų metų. Prieš tai joje nebuvo nei erdvės, nei laiko. Didžiojo sprogimo metu pradėjo veikti laikas ir plėstis erdvė. Visata tebesiplečia iki šiol, ką parodo tolimų galaktikų spektro raudonasis poslinkis.

Stygos teorija arba M-Teorija. Pagal ją erdvė sudaryta iš mikroskopinių stygų, kurios sukuria vis didesnes ir didesnes vijas, kurios užima vis daugiau ir daugiau erdvės matavimų. Pagal stygos teoriją, mūsų visata yra tik viena iš 3D (trijų matavimų) branų (membranų), esanti 11D ar mažesnių matavimų branos dalis. Šalia šios visatos ir anapus jos yra kitos visatos, kurios tarpusavyje liečiasi ir sąveikauja. Mūsų visata gali jausti poveikį iš susidūrimo su kitomis visatomis. Erdvė šiuo požiūriu nėra tiesinė ar kitokia. Jos struktūra labai kintanti, priklausomai nuo to, kurioje aukštesnio matavimo branos dalyje ji yra.

Juodosios skylės. Tai masyvios žvaigždės, kurios neatlaikiusios traukos jėgos kolapsavo (susitraukė) iki nykstamai mažo dydžio. Erdvė ir laikas aplink tokius dangaus kūnus yra taip stipriai iškreipti, kad net šviesa negali ištrūkti iš šios erdvės. Galima manyti, kad erdvė juodosiose skylėse yra uždara. Laikoma, kad juodosios skylės sudaro visų galaktikų branduolius ir masės centrus.

Visi išvardinti reliatyvumo faktai verčia manyti, kad laikas ir erdvė nėra absoliučios kategorijos, kaip jas apibrėžė Niutonas. Jie priklauso nuo stebėtojo. Tačiau dvynių paradoksas, ilgio paradoksas parodo, kad laikas ir erdvė reliatyvūs tik epistemologiniu, bet ne ontologiniu požiūriu. Kvantinės mechanikos neapibrėžtumo principas yra dar vienas pavyzdys. Nors dažnai manoma, jog tai yra objektyvus faktas, kad negalima išmatuoti objekto padėties ir greičio vienu metu (Heizenbergo neapibrėžtumo principas), tačiau tai yra tik stebėjimo, bet ne realybės faktas. Matavimas gali būti svarbus principas technologijai ar mokslui, bet tikroji pasaulio esmė yra jo egzistencija, o ne išmatuojamumas. Neapibrėžtumo principas ar statistiniai metodai paslepia nuo mūsų tikrąjį pasaulį.

Vedų požiūris

Laikas yra elementas, nepavaldus trims guṇoms, bet iš tiesų gali veikti guṇas. Jis aukščiau materialios gamtos ir priverčia materiją kisti. Jis yra impersonalus Kṛṣṇos aspektas, apie kurį Pats Kṛṣṇa kalba „Bhagavad-gītoje“ (11.32):

śrī-bhagavān uvāca
kālo 'smi loka-kṣaya-kṛt pravṛddho
lokān samāhartum iha pravṛttaḥ
ṛte 'pi tvāṁ na bhaviṣyanti sarve
ye 'vasthitāḥ pratyanīkeṣu yodhāḥ

„Aukščiausias Dievo Asmuo tarė: Aš esu Laikas, didysis pasaulių griovėjas. Aš atėjau čia, kad sunaikinčiau visus žmones. Išskyrus jus (Pāṇḍavus), visi kariai abiejose pusėse bus nužudyti.“

Įdomu tai, kad „Bhagavad-gītos“ 9 skyriuje Kṛṣṇa kalba apie materialią gamtą kaip Savo nuosavybę, kuri visiškai paklūsta Jam. Tačiau čia Kṛṣṇa sako, kad Jis Pats yra laikas. Tokiu būdu laikas užima ypatingą padėtį Dievo kūrinijos schemoje. Laikas yra Dievo valia, pasireiškianti kaip chronologija. Jis patiriamas įvairiausiais būdais, tarp jų ir kaip liūdesys bei baimė.

Laiko vaidmuo kaip pradžia ir pabaiga yra gana gerai suprantami, tačiau yra kiti, mažiau suprantami laiko aspektai, kurie minimi „Bhagavad-gītos“ 11 skyriaus 33 ir 34 posmuose: „Nugalėk savo priešus ir mėgaukis klestinčia karalyste. Mano sumanymu jie jau mirę, ir tu, o Savyasācī, gali būti tik instrumentas šiame mūšyje. Droṇą, Bhīṣmą, Jayadrathą, Karṇą ir kitus didžiuosius karžygius Aš jau sunaikinau.“ Laiko ir chronologijos prigimtį padeda suprasti įsigilinimas, kaip mąstymas, pojūčiai ir valia susiję su bet kokiu veiksmu. Bet koks veiksmas pirmiausiai turi būti inicijuotas mintiniame (astraliniame) lygmenyje, kuris dar vadinamas eterio lygmeniu. „Śrīmad Bhāgavatam“ 3.26.33-34 posmai teigia, kad eteris (erdvė) yra aplinka, kurioje atsiranda subtilios formos ir kuris yra veiklos laukas prānai, jutimams bei protui.

Laiko įvykių nuoseklumas pasireiškia tuo, kad pradžioje mes norime, kad įvyktų kažkoks veiksmas, o po to jis įvyksta. Veiksmas yra inicijuojamas subtiliame eteriniame proto lygmenyje. Protas veikia materiją eteriniame lygmenyje. Kadangi mūsų protas yra įkalintas grubesniame kūno apvalkale suvaržytoje aplinkoje, jis paprastai neturi galimybių paveikti materiją anapus mūsų kūno, tačiau protas turi dideles galimybes veikti materiją kūne. Jozefas H. Kateris (Joseph H. Cater) savo knygoje „Galutinė realybė“ aprašo patirtis žmonių, kurie pakliuvo į laiko ir erdvės skyles, susidurdami su praeitimi ar dabartimi. Ši patirtis tarytum prieštarauja laiko nuoseklumo idėjai, tačiau autorius paaiškina, jog eteriniame (erdvės) lygmenyje yra saugoma visa mintinė patirtis, kurią žmogus sukaupė gyvenimo eigoje. Ši mintinė patirtis įvairiose situacijose gali sąveikauti su kitais fizikiniais objektais ar žmonėmis, tariamai sukeldama laiko persikirtimus, atsirandančius dėl subtilių eterio formų. Pavyzdžiui, 1959 metais skrydžio metu lakūnas susidūrė su senovišku 1934 m. lėktuvu. Šis staiga išlindo į priekį ir užkabino kitą lėktuvą. Abu lėktuvai buvo apgadinti. Vėliau pilotas patyrinėjęs archyvus atrado įrašą apie senovinio lėktuvo susidūrimą su keistu lėktuvu, kuris tarsi buvo iš ateities. Kitas pavyzdys: JAV Arkanzaso valstijoje sulaikytas žmogus, kuris buvo apsirengęs Pilietinio karo Sąjungininkų armijos uniforma. Šis žmogus buvo įsitikinęs, kad dabar 1864 metai ir Linkolnas tebėra JAV prezidentas. Drabužių testai patvirtino, kad šiems tikrai 120 metų, o visi psichologiniai testai, taip pat ir melo detektoriumi, patvirtino, kad žmogus nemeluoja. Šis įvykis buvo aprašytas 1985 balandžio 9 dienos „Weekly World News“ numeryje.

Kṛṣṇos valia kai kurie įvykiai jau gali būti įvykę (nulemti), nors mūsų požiūriu jie dar atsitiks ateityje. Laikas materialiame pasaulyje susideda iš dabarties, ateities ir praeities. Jis turi trukmę, spartą bei kitus aspektus. Jis yra visatos kūrimo ir naikinimo priežastis. Laikas yra tarsi besisukantis ratas, kurio stipinai yra sekundės, valandos, dienos, metai, epochos. Laiką kontroliuoja tik Viṣṇu, todėl Kṛṣṇa sako, kad Jis Pats yra laikas. Laikas yra amžinas ir galingas Viešpaties pasireiškimas. Laikas egzistavo prieš sukuriant materialų pasaulį. Materialiame pasaulyje nėra vietos, kur neveiktų laikas. Tačiau šis laikas neturi galios dvasiniame pasaulyje, todėl jis vadinamas materialiu faktoriumi („Śrīmad Bhāgavatam“ 5.11.11), nors neatsirado iš materijos.

Egzistuoja taip pat dvasinis laikas. „Brahma saṁhitā“ (5.56) aprašo dvasinį pasaulį kaip vietą, „kur transcendentinio laiko egzistencija amžina, laiko, kuris visuomet yra dabartis, be praeities ir ateities, ir todėl neturi savybės prabėgti net trumpiausią akimirką.“

Laiko tėkmė

Vakariečių samprata apie laiko tėkmę yra tiesinė. Tai reiškia, jog įvykiai ar situacijos šioje visatoje nesikartoja. Laikas visuomet juda pirmyn. Tai progresyvaus laiko samprata.

Įvairūs filosofai pateikė ir kitokias laiko sampratas. Viena iš jų yra spiralinio laiko idėja. Pagal ją įvykiai ar situacijos šiame pasaulyje kartojasi, bet vis aukštesniu lygiu. Tai taip pat progresyvaus laiko samprata.

Vedų požiūriu laiko tėkmė yra ciklinė. Tai reiškia, kad įvykiai ir situacijos šiame pasaulyje kartojasi. Nors įvairių ciklų metu detalės gali skirtis, esmė lieka ta pati. Vedos pateikia regresyvaus laiko sampratą. Viskas prasideda nuo tobulos tvarkos, kuri laikui bėgant prastėja. Galiausiai viskas sugriūna ir prasideda vėl iš naujo.

Laiko periodai

Pusdievių para yra žmonių metai. Kai saulė krypsta į šiaurę (pradedant Kalėdomis), laikotarpis vadinamas uttarāyaṇa, pusdieviams yra diena. Kai saulė krypsta į pietus (pradedant Joninėmis), vadinama dakṣiṇāyana, pusdieviams ateina naktis.

Satya (kṛta) yuga

Trunka 4800 pusdievių metų arba 1.728.000 žmonių metų.

Žmonės šioje epochoje gyvena 100.000 metų.

Yuga dharma – meditacija arba aṣṭānga yoga, susidedanti iš 8 dalių.

Yuga avatāra – balta (Nara Nārāyaṇa Ṛṣi).

Epochos požymiai – žmonės ramūs, draugiški, nepavydūs ir natūraliai pasinėrę į Kṛṣṇos sąmonę. Nėra varṇų (4 socialinių luomų), yra tik paramahaṁsos – tobuli išminčiai. Nėra pusdievių garbinimo. Visi garbina tik Kṛṣṇą.

Treta yuga

Trunka 3600 pusdievių metų arba 1.296.000 žmonių metų.

Gyvenimo trukmė Treta yugoje – 10.000 metų.

Yuga dharma – yajña – aukų atnašavimai.

Yuga avatāra – raudona (praėjusioje treta yugoje avatāra buvo Viešpats Rāmacandra. Jis buvo tamsiai mėlyno lotoso (indranīla) spalvos).

Žmonės šioje epochoje labai religingi. Jie stengiasi suvokti Kṛṣṇą, todėl griežtai seka Vedų principais.

Dvāpara yuga

Trunka 2400 pusdievių metų arba 864.000 žmonių metų.

Žmonių gyvenimo trukmė – 1000 metų.

Yuga avatāra – tamsiai mėlynos (śyāma) spalvos (pastaba: kitose dvāpara yugose prieš Kṛṣṇos atėjimą yuga avatāra buvo truputį žalsva).

Yuga dharma – arcana – Dievybių garbinimas.

Epochos požymiai: žmonės turi visas mirtingųjų silpnybes, tačiau yra labai smalsūs ir nori pažinti Absoliučią Tiesą. Todėl jie garbina Kṛṣṇą kaip karalių, sekdami Vedų ir tantrų nurodymais.

Kali yuga

Trunka 1200 pusdievių metų arba 432.000 žmonių metų.

Žmonių gyvenimo trukmė – 100 metų.

Yuga dharma – harināma saṅkīrtana – kolektyvinis šventų vardų giedojimas.

Yuga avatāra – geltona (pīta) arba aukso spalvos. Kali yugoje Viešpaties inkarnacija yra slapta. Tai reiškia, kad Viešpats ateina kaip bhaktas ir Savo pavyzdžiu moko atsidavimo tarnystės. Paprastai Kali yugoje ateina Viṣṇu inkarnacija, tačiau kartą per Brahmos dieną nužengia Pats Kṛṣṇa, kaip Śrī Kṛṣṇa Caitanya Mahāprabhu.

Kali jugos požymiai: žmonės gyvena trumpai, jie vaidingi ir tingūs, suklaidinti ir jiems nesiseka, o be to jie visuomet nelaimingi. Kali amžius yra trūkumų vandenynas. Tačiau Kali yugoje yra vienas privalumas – paprasčiausiai giedant šventus vardus galima pasiekti išsivadavimą.

Iš viso catur yuga (arba divya yuga) trunka 12000 pusdievių metų, kitaip 4.320.000 žmonių metų arba dešimt kartų ilgiau nei Kali yuga. Natūrali yugų seka yra Satya, Dvāpara, Treta ir Kali, tačiau kartais (mūsų atveju), Dvāpara ir Treta yuga susikeičia vietomis. Tuomet Kṛṣṇa – visų inkarnacijų – šaltinis nužengia pats.

1000 catur yugų, tai yra 4.320.000.000 metų, sudaro vieną Brahmos dieną. Tiek pat trunka jo naktis.

Per vieną Brahmos dieną pasikeičia 14 Manu, todėl vienas Manu gyvena 308.571.428 metų. Tai reiškia, kad per vieno Manu valdymo laikotarpį pasikeičia 71 catur yuga. Kiekvieno Manu valdymo laikotarpiu pasikeičia dangaus administracija, keičiasi 7 išminčiai, o taip pat kiekvieną catur yugą keičiasi ir Vedų sudarytojas – Vedavyāsa.

Brahmos metai trunka 360 dienų, o Brahmos gyvenimas – 100 metų. Žemiškais metais Brahmos gyvenimo trukmė yra 1 Brahmos diena x 360 dienų metuose x 100 metų = 311.040.000.000.000 Žemės metų. Tiek trunka vienas Viṣṇu iškvėpimas. Lygiai tiek pat trunka ir Višnu įkvėpimas, kurio metu materialus pasaulis yra neišreikšto pradinio būvio.

Laiko reliatyvumas

Laikas nevienodai teka skirtingose planetinėse sistemose. Visos gyvos būtybės, tiek Brahmā, tiek skruzdėlė, turi apytiksliai vienodą subjektyvią gyvenimo trukmę. Tačiau Brahmos buveinėje laiko tėkmė pati lėčiausia, Indralokoje spartesnė, Žemėje dar greitesnė, o pragaro planetose greičiausia. Laiko reliatyvumą iliustruoja istorija apie karalių Revatą, kuris su dukra atvyko pas Brahmą, prašydamas surasti jo dukrai tinkamą jaunikį. Per tas kelias akimirkas, kurias jis sugaišo, laukdamas Viešpaties Brahmos audiencijos, Žemėje pasikeitė daugybė yugų, o žmonių gyvenimo trukmė bei ūgis sumažėjo. Revatai vis dėlto pasisekė, nes jis ištekino savo dukrą už Viešpaties Balarāmos, kuris, pamatęs tokią aukštą merginą iš Satya yugos, nesutriko ir, užmetęs plūgą jai ant sprando, pritraukė ją prie žemės.

Erdvė

Erdvė talpina savyje daiktus. Sanskrito kalba erdvė vadinama ākāśa. Senesnis erdvės pavadinimas Vakaruose – eteris. Jame sklinda virpesiai ir gimsta materija. Nors erdvė, kaip ir laikas, nepriklauso nuo procesų ar daiktų, esančių joje, Kṛṣṇa erdvę priskiria 8 materialiems elementams, atsietoms Kṛṣṇos energijoms. Tokiu būdu materiali erdvė yra ribota, o taip pat riboja joje esančius objektus. Nors erdvę riboja ši visata, iš Vedų galime suprasti, kad egzistuoja kita erdvė, kuri talpina savyje visas materialias visatas, o taip pat ir dvasinį pasaulį. Nors dvasinė erdvė yra kitokia nei materiali, ji atlieka tą pačią funkciją – talpina savyje visus objektus. „Vedānta-sūtra“ (1.1.22) sako: ākāśas tal-liṅgāt – „žodis ākāśa Vedų literatūroje reiškia Aukščiausią Brahmaną, kadangi ākāśos aprašymas tinka tik Brahmano savybių aprašymui.“

„Bhagavad-gītoje“ (9.4) Kṛṣṇa sako:

mayā tatam idaṁ sarvaṁ
jagad avyakta-mūrtinā
mat-sthāni sarva-bhūtāni
na cāhaṁ teṣv avasthitaḥ

„Savo neišreikštu pavidalu aš persmelkiu visą šią visatą. Visos būtybės yra Manyje, bet Aš nesu jose“.

Toliau, „Bhagavad-gītoje“ (9.6) sakoma:

yathākāśa-sthito nityaṁ
vāyuḥ sarvatra-go mahān
tathā sarvāṇi bhūtāni
mat-sthānīty upadhāraya

„Suprask, kad lygiai taip pat kaip galingas vėjas, pučiantis visur, visuomet yra erdvėje, visos sukurtos būtybės taip pat yra Manyje.“

Kol materiali gamta ir erdvė yra neapreikšti, visos būtybės, o ir pati gamta tuo metu ilsisi Aukščiausiajame, kaip platesnėje, beribėje erdvėje („Bhagavad-gīta“ 7.6). Materiali erdvė menkų būtybių žvilgsniui ir matavimams atrodo beribė, tačiau miriadai visatų pasklinda iškvėpus Mahā Viṣṇu, kuris yra tikroji erdvė. Erdvė, kurioje viskas egzistuoja, ir visa tai, kas egzistuoja yra Kṛṣṇos sandhinī śakti – egzistencinės galios pasireiškimai. Dvasinio pasaulio erdvė su nesuskaičiuojamomis Vaikuṇṭhos planetomis – taip pat yra šios energijos, kurią įkūnija Viešpats Balarāma, apraiška.

Kadangi erdvė, kurioje gyvename, yra Viešpaties pasireiškimas, ne visi vienodai gali ją suprasti. Materialistiškas žmogus supranta erdvę kaip atvirą, tiesinę ir turinčia tris matavimus: ilgį, plotį ir aukštį. Šiuo požiūriu įvairūs daiktai yra skirtingai nutolę vienas nuo kito, todėl kai kuriuos daiktus sunku pasiekti. Asmenybės, kurios apsivalė mistinės yogos ar atsidavimo tarnystės pagalba, gali suvokti kitus, gilesnius erdvės aspektus, todėl jiems tampa prieinami ne tik nutolę erdvėje objektai, bet ir objektai, esantys aukštesniuose erdvės išmatavimuose. Kṛṣṇa, kuris įkūnija transcendentinės erdvės idėją, gali betarpiškai pasiekti visus objektus, egzistuojančius visuose išmatavimuose. Išminčiai, kurie Kṛṣṇos malonės dėka apvalė savo sąmonę, gali suvokti įvairius realybės lygius, nesuvokiamus paprastam žmogui. Vedose aprašoma, kad šalia mūsų egzistuoja erdvės, nepasiekiamos mums, tačiau transcendentalistai šias erdves suvokia tiesiogiai. Arjuna Kṛṣṇos dėka pamatė visą visatą vienoje vietoje. Madhvācārya lankėsi Badarikāśrame Himalajuose ir ten susitiko Vyāsadevą, kuris davė jam pamokymus. Žmonės, keliaujantys į Himalajus, niekuomet nematė Vyāsadevos ir jo āśramo. Visos visatos Kṛṣṇai egzistuoja vienoje vietoje. Jo malone kitos gyvos būtybės taip pat gali pamatyti, kaip viskas yra kartu. Mūsų visatos Brahmā kartą aplankė Kṛṣṇą, ir durininkas apie tai pranešė Kṛṣṇai. Tačiau Kṛṣṇa paklausė: „kuris Brahmā?“ Vėliau, kai pokalbio metu Brahmā paklausė Kṛṣṇos, kodėl Jis paklausė: „Kuris Brahmā?“, Kṛṣṇa tuoj pat parodė jam daugybę Brahmų, kurie visi buvo savo visatose, todėl nematė vienas kito, bet tuo pat metu buvo pas Kṛṣṇą ir tuo pat metu lietė savo šalmais Kṛṣṇos pėdas.

Materiali erdvė paklūsta Kṛṣṇai, bet Kṛṣṇa taip pat yra didesnė, transcendentinė erdvė, kurioje Pats ir gyvena.

Kaip atrodo Dievo kūrinija?

Visa Dievo kūrinija susideda iš dviejų dalių – dvasinio ir materialaus pasaulio. Vienas ketvirtis visų Viešpaties energijų apraiškų tenka materialiam pasauliui, o trys ketvirtadaliai – dvasiniam („Śrīmad Bhāgavatam“ 2.6.19, komentaras). Todėl materialų pasaulį vadina eka-pada vibhūti, o dvasinį pasaulį – tri-pada vibhūti („Caitanya Caritāmṛta“ Madhya 21.57).

Materialus pasaulis susideda iš nesuskaičiuojamų Visatų, turinčių kiaušinio formą. Kiekviena iš jų padengta 7 sluoksniais. Todėl Visatoje labai tamsu. Ją apšviesti reikalinga spindulingoji Saulė, atspindinti brahmajyoti – dvasinį švytėjimą, sklindantį iš Kṛṣṇos kūno. Visos visatos tarsi oro burbuliukai plaukioja Priežasčių vandenyne.

Kiekvienos visatos vidinis skersmuo yra 6 milijardai kilometrų („Śrīmad Bhāgavatam“ 5.20.43). Kiekvienoje visatoje susiformuoja 14 planetinių sistemų. Septynios: Bhūr, Bhuvar, Svar, Mahar, Janas, Tapas, Satya, esančios viena virš kitos, – priklauso aukštesnėms planetinėms sistemoms. Septynios žemesnės planetinės sistemos vadinasi Atala, Vitala, Sutala, Talātala, Mahātala, Rasātala ir Pātāla.

Žemės planeta, vadinama Bhūr-loka yra visatos centre. Joje gyvena žmonės ir kiti mirtingi padarai. Žemė yra ypač svarbi visatoje, nes pakliuvusios į ją gyvosios būtybės žmonių kūnais sukuria veiklos pasekmes (karmą) ir taip nusprendžia savo kitą paskirties vietą. Priklausomai nuo to, kokias karmines pasekmes žmogus sukaupė, jis pakliūna į vieną ar kitą planetą, kurioje šias reakcijas išgyvena. Žemė – tai taip pat vieta, skirta dvasinei praktikai, nes joje nėra pernelyg daug prabangos jausmų tenkinimui, o taip pat nėra per daug kančių, atitraukiančių gyvosios būtybės protą.

Žemesnėse planetinėse sistemose gyvena nāgos (gyvatės) ir į jas panašūs padarai – materialistai bei asūros (demonai). Materialiu požiūriu šios planetos techniškai labiau pažengusios lyginant su Žeme, bet šios pažangos tikslas yra jutimų tenkinimas.

Aukštesnėse planetų sistemose gyvena siddhos, cāraṇos, vidyādharos, kimpuruṣos, yakṣos (dvasios), rākṣasos (vaiduokliai žmogėdros), devos (pusdieviai). Dar aukščiau gyvena išminčiai asketai, davę skaistybės įžadus. Aukščiausioje materialaus pasaulio planetoje Satyalokoje, kuri panaši į lotoso žiedą, savo tarnybą atlieka Viešpats Brahmā (pirmoji gyva esybė visatoje) kartu su savo palydovais. Šiose planetose yra neribotos galimybės su atsidavimu tarnauti Dievui, o taip pat patenkinti subtilius poreikius. Visi šių planetų gyventojai yra atsidavę Dievui, nors nevienodai stipriai.

Be šių planetinių sistemų žemutinėje visatos dalyje yra ypatinga sritis, kurią sudaro 28 pragaro planetos, kitaip vadinamos Yamapurī. Į šias planetas pakliūna žmonės, atlikę nuodėmingą veiklą. Ši ypatinga visatos dalis atskirta ugnies upe Vaitaraṇī.

Materialų pasaulį nuo dvasinio skiria Virajos upė. Anapus Virajos upės driekiasi Priežasčių vandenynas, o už jo - dvasinis dangus, pripildytas Brahmano spindesio – spindulių, sklindančių iš transcendentinio Kṛṣṇos kūno. Šiame spindesyje sklando nesuskaičiuojamos dvasinės planetos, vadinamos Vaikuṇṭhomis. Tarp šių planetų viena, pati aukščiausia, vadinama Goloka arba Kṛṣṇaloka. Ši planeta turi tris sritis, vadinamas Dvārakā, Mathurā ir Vṛndāvanu. Visose šiose planetose Viešpats gyvena įvairiais transcendentiniais pavidalais, tačiau Jo pirminis pavidalas, pasižymintis visomis 64 Aukščiausio Dievo Asmens savybėmis, visada lieka Vṛndāvane – aukščiausioje Dievo kūrinijos sferoje.

Priede 1 pateikiama schema apie beribę Dievo kūriniją. Čia toliau detalizuosime visatos sandarą.

Visos visatos susitelkusios šalia viena kitos ir kiekvieną supa septyni apvalkalai, kurie vienas už kitą storesni dešimt kartų: pirmasis sluoksnis – žemės, kuris yra 80 mln. mylių. Tolesni sluoksniai: ugnies, šviesos, oro ir erdvės, o galiausiai vandens („Śrīmad Bhāgavatam“ 2.2.28, komentaras). Visatos vidinis skersmuo 6 mlrd. km.

Dhruvaloka, Šiaurinė žvaigždė, yra 3.800.000 yojanų (viena yojana – 8 mylios arba ~13 km) virš Saulės. Virš Dhruvalokos už 10.000.000 yojanų yra Maharloka, o virš Maharlokos už 20.000.000 yojanų yra Janaloka, virš Janalokos už 80.000.000 yojanų yra Tapaloka ir virš Tapalokos už 120.000.000 yojanų yra Satyaloka. Tokiu būdu atstumas nuo Saulės iki Satyalokos yra 233.800.000 mylių arba 2.992.640.000 kilometrų („Śrīmad Bhāgavatam“ 5.23.9 komentaras).

Satyalokoje gyvena pats Viešpats Brahmā. Tapaloka, Janaloka ir Maharloka vadinamos Munilokomis – planetomis, kur gyvena išminčiai, nepavaldūs materialios gamtos guṇoms.

Mėnulis yra 100.000 yojanų virš Saulės spindulių. Diena ir naktis rojaus planetose bei Pitrilokoje priklauso nuo to, ar Mėnulis pilnėja, ar dyla.

Virš Mėnulio, už 200.000 yojanų, yra žvaigždžių grupė, o virš jų yra Śukra-graha (Veneros planeta), kurios įtaka visuomet palanki visiems.

Virš Veneros, už 200.000 yojanų, yra Buddha-graha (Merkurijus), kurio įtaka kartais palanki, o kartais ne. Virš Buddha-grahos, už 200.000 yojanų, yra Angaraka (Marsas), kurio įtaka beveik visuomet nepalanki.

Virš Angarakos, dar už 200.000 yojanų, yra Brihaspati-graha (Jupiteris), kuris visuomet labai palankus kvalifikuotiems brahmanams. Virš Brihaspati-grahos, dar už 200.000 yojanų, yra Śanaiścara (Saturnas), kuris visuomet nepalankus.

Virš Saturno yra septynių žvaigždžių grupė, kurioje gyvena septyni išminčiai, visuomet susirūpinę pasaulio gyventojų gerove.

Virš Sapta-ṛṣi lokos yra Dhruvaloka, dvasinė planeta šioje visatoje („Śrīmad Bhāgavatam“ 5 giesmė, 22 skyrius).

Svargalokoje gyvena Indra su kitais pusdieviais. Kiekviena gyva būtybė gali tapti Indra, atlikusi dideles askezes ir daugybę aukų atnašavimų. Tačiau jo padėtis taip pat vieną dieną baigiasi, ir jam tenka grįžti į gimimų ir mirčių ciklą žemėje.

Bhuvarlokoje gyvena pusiau dievai (cāraṇos, vidyādharos, kinnaros, kimpuruṣos ir t.t.)

„10000 yojanų žemiau Rahu yra planetos, vadinamos Siddhaloka, Cāraṇaloka ir Vidyādhara loka.“ („Śrīmad Bhāgavatam“ 5.24.4).

Rahu yra 10000 yojanų žemiau už Saulę. Dar 10000 yojanų žemiau už Rahu yra Siddhų, Cāraṇų ir Vidyādharų planetos, o žemiau už jas yra Yakṣaloka ir Rākṣasaloka. Ši sritis vadinama Antarikṣa – tarpinė erdvė tarp Bhuvarlokos ir Bhūrlokos. Čia gyvena Rākṣasai (žmogėdros), Yakṣos (dvasios), Piśācos ir vaiduokliai. Jie dažnai nusileidžia į žemę ir paprastai yra labai priešiški žmonėms. Vėliau jie gimsta žmonėmis žemėje. Žemiau už šias planetas yra Bhūrloka arba Bhū-mandala, kitaip vadinamos Žemės tipo planetinėmis sistemomis. Ši Bhū-mandala susideda iš 7 žiedinių salų (dvipų): Jambūdvīpa, Plakṣadvīpa, Śalmalīdvīpa, Kuśadvīpa, Krauñcadvīpa, Śakadvīpa, Puṣkaradvīpa, kuriose gyvena įvairios žmogiškos būtybės. Bhū-mandalos centre esanti Jambūdvīpa yra 1 mln. yojanų, o jos dalis yra Žemė, kurią mes pažįstame. Žemiau Bhū-mandalos, už 70000 yojanų, yra žemesnės planetinės sistemos – Bila-svarga: Atala, Vitala, Sutala, Talātala, Mahātala, Rasātala ir Pātāla. Demonai ir Rākṣasai gyvena šiose žemesnėse planetinėse sistemos kartu su savo žmonomis ir vaikais. Jie mėgaujasi kaip įmanydami ir nesijaudina dėl kito gyvenimo. Saulės šviesa nepasiekia šių planetų, bet jas apšviečia gausybė brangakmenių. Gyvenantys šiose planetose nesensta ir neserga. Jie taip pat nebijo mirties, išskyrus tos, kurią atneša laikas.

Atala planetoje gyvena trijų tipų moterys, sukurtos iš žiovavusio demono: svairiṇī – nepriklausomos, kāmiṇī – aistringos, ir puṁścalī – lengvai palenkiamos vyrų. Vitaloje gyvena Viešpats Śiva su žmona Gaurī. Dėl jų buvimo čia yra gausu tam tikros rūšies aukso – hāṭaka. Žemiau yra Sutala, kurioje gyvena daityarāja (demonų karalius) Bali. Jis viską paaukojo Viešpačiui ir už tai gavo planetą, kurioje gyvena pats Viešpats Vāmanadeva. Žemiau yra Talātalos planeta, kurioje gyvena demonas Maya Dānava. Jis visuomet patenkintas, nes Viešpats Śiva jam prielankus. Bet jis niekuomet nepasieks dvasinės laimės. Žemiau Talātalos yra Mahātalos planeta, kurioje gyvena gyvatės su šimtais ir tūkstančiais galvų. Žemiau Mahātalos yra Rasātala, o žemiau jos yra Pātāla (Nāgaloka), kurioje gyvena gyvačių valdovas Vāsuki („Śrīmad Bhāgavatam“ 5 giesmė, 4 skyrius).

Pragaro planetos yra tarpinėje padėtyje tarp trijų pasaulių ir Garbhodakos vandenyno. Jos yra pietinėje visatos pusėje truputį virš vandenyno. Pitriloka (protėvių planeta) yra tame pačiame lygyje, bet jos gyventojai visuomet medituoja Dievą ir linki savo šeimoms gero („Śrīmad Bhāgavatam“ 5.26.5). 30000 mylių žemiau Pātālos gyvena Viešpats Anantadeva – milžiniška gyvatė, ant kurios nugaros ši visata atrodo tarytum garstyčios grūdas. Garbhodakos vandenyno gylis yra 249.800.000 yojanų arba 3.197.440.000 kilometrų.

KLAUSIMAI:

1.      Kas yra laikas?

2.      Ar laikas pavaldus materijai?

3.      Kuo skiriasi laikas dvasiniame ir materialiame pasaulyje?

4.      Kokia yra Vedinė laiko tėkmės samprata? Kuo ji skiriasi nuo vakarietiškos?

5.      Kas yra muhūrta?

6.      Kiek žemės metų trunka protėvių para?

7.      Kiek žemės metų trunka pusdievių para?

8.      Išvardinkite yugų pavadinimus ir kiekvienos yugos trukmę.

9.      Kokia yra teisinga yugų seka?

10.  Kiek pusdievių (arba žemės) metų trunka Brahmos para?

11.  Kaip suskaičiuoti, kiek trunka Brahmos gyvenimas?

12.  Ar laikas vienodai teka visoje visatoje?

13.  Kas yra ākāśa? Kokia jos prigimtis?

14.  Kiek mūsų visatoje yra planetinių sistemų? Kaip jos grupuojamos?

15.  Kokiai planetinei sistemai priklauso Žemė?

16.  Kodėl Žemė – išskirtinė planeta?

17.  Kas gyvena aukštesnėse planetinėse sistemose?

18.  Kas gyvena žemesnėse planetinėse sistemose?

Priedas 1