Religija ir religingumas

Trumpai apie temą

Žodis 'religio' yra veiksmažodinis lotynų kalbos ve­dinys. Iš kokio veiksmažodžio jis išvestas, vis tik nėra ­aišku. Šiuo klausimu turime tris senovės etimologinius bandymus, kurių kalbotyra lig šiol nėra nei patvirti­nusi, nei paneigusi, būtent: Cicerono, Lactantijaus ir Au­gustino.

Ciceronas žodį 'religio' kildina iš veiksmažodžio 'relegere', perskaityti, apsvarstyti, paisyti. Ciceronas teigia, kad žmonės, kurie visa, kas priklauso dievų gar­binimui, rūpestingai svarsto ir tarsi vis iš naujo skaito, yra pavadinti religininkais.

Lactantijus sako, kad žodis 'religio' kyląs iš 'religare': surišti, pririšti, apvynioti, pa­kinkyti. Kaip rodanti pirmųjų dviejų vertinių prasmė, religija esanti žmogaus ryšys su Dievu.

Augustinas 'religio' kildina iš veiksmažodžio 'reeligere': išrauti, išravėti, iš naujo rinktis.

Religijos apibrėžimas, kylantis sujungus ontologinę ir antropologinę religijos pu­ses, būtų toks: religija yra pažintas ir pripažintas santykis tarp Dievo kaip būties ir žmogaus kaip būtybės.

Žodžio 'religija' atitikmuo Vedose yra žodis dharma.

Žodis dharma kilęs iš sanskrito veiksmažodžio šaknies „dhṛ“ – tai reiškia laikyti. „Dhṛ dhatu man pratyaya“ – kartu su priesaga „man“ jis tampa žodžiu dharma.

Viena iš žodžio dharma reikšmių yra teisingumas arba šventas įstatymas. Sanātana dharmos atspindį žmonių elgesyje vadiname teisingumu ar šventu įstatymu. Šventas įstatymas skiriasi nuo žemiško įstatymo kaip esmė nuo jos šešėlio.

„Tikruosius religijos principus nustato pats Aukščiausias Dievo Asmuo. Nors ir valdomi visiškos dorybės guṇos, netgi didieji išminčiai, gyvenantys aukščiausiose planetose, negali iki galo įsisąmoninti tikrųjų religijos principų, lygiai taip pat kaip ir pusdieviai ar Siddhalokos lyderiai, o ką jau kalbėti apie asuras, paprastus žmones ir vidyādharas ir cāraṇas.

„Viešpats Brahmā, Bhagavānas Nārada, Viešpats Śiva, keturi Kumarai, Viešpats Kapila (Devahūti sūnus), Svāyambhūva Manu, Prahlāda Mahārāja, Janaka Mahārāja, senolis Bhīṣma, Bali Mahārāja, Šukadeva Gosvamis ir aš, Yamarāja žinome tikrąjį religijos principą. Mano brangūs tarnai, šis transcendentinis religijos principas yra vadinamas bhāgavata dharma, arba atsidavimu Aukščiausiam Viešpačiui ir meile Jam. Jis nesuteptas materialios gamtos guṇomis. Paprastiems žmonėms labai sunku suprasti šį principą, bet jei kam netyčia pavyktų jį suprasti, jis tuoj pat išsivaduotų ir sugrįžtų namo, atgal pas Dievą.“

„Dorybingas žmogus turi sekti religijos taisyklėmis, kadangi šias taisykles nustatė Pats Viešpats. Niekas negali pagaminti ar išsigalvoti religijos. Religija reiškia Viešpaties nurodymus arba įstatymus. „Bhagavad-gītoje“ Viešpats sako, kad religija reiškia atsidavimą Jam.“

Kṛṣṇa pats palaiko tikruosius religijos principus. „Bhagavad-gītoje“ 4.8 Kṛṣṇa sako: „Kad išvaduočiau doruosius ir sunaikinčiau nedorėlius, taip pat, kad atkurčiau religijos principus, Aš ateinu Pats epocha po epochos.“

„Manu saṁhitā“ 8.15-17 sako: „Naikinama religija sunaikina; saugoma religija išsaugo. Todėl religijos niekuomet negalima griauti, nes griaunama ji sunaikins mus.“

Religijos uždavinys — ne pamaitinti žmogų, o padėti jam išsi­vaduoti. Religija — visų pirma Dievo įstatymų su­pratimas, kadangi deramai vykdydami juos, mes galų gale išsiva­duosime iš materijos nelaisvės. Tai ir yra tikrasis religijos tikslas. Tikroji religija moko žmones pasitenkinti tuo, kas būtiniausia, ir kartu ugdyti Kṛṣṇos sąmonę.

Kiekvienas daiktas turi savo prigimtį ar savybes, kurių negali prarasti. Tos savybės, kurios negali palikti objekto, ir pagal kurias objektas identifikuojamas, yra vadinamos dharma. Dharma yra iš tikrųjų egzistuojančio objekto prigimtis, kuri kyla iš jo sandaros.

Jei substancija susiliečia su kita energija, pastarosios artumas ar įtaka gali sukelti transformaciją, ir ji įgys kitokią prigimtį. Tai vadinama nisarga – įgyta prigimtis. Tada jos pirminė svabhāva arba dharma bus giliai paslėpta.

Kai gyva esybė, pakliuvusi į ekstremalią situaciją (materialią gamtą) ir įgijusi kitokią prigimtį išlieka joje ilgą laiką, ji galvoja, kad tai jos tikroji prigimtis. Jos pirminė prigimtis mylėti Kṛṣṇą, jos dharma, lieka giliai paslėpta.

Šioje padėtyje vietoj to, kad tarnautų Kṛṣṇai, ji užsiima karma (materialia veikla), jñāna (dvasine emancipacija) ir joga (pastangomis kontroliuoti gamtą).

Jīvos religija yra besąlyginė meilės tarnystė Kṛṣṇai, visų patraukliausiam Dievo Asmeniui. Tai, kiek ši tarnystės Kṛṣṇai idėja pasireiškia bet kurioje religinėje sistemoje, apsprendžia šios religinės sistemos vertę. Mes matome, kad visose šio pasaulio religinėse idėjose yra tam tikra karmos, jñānos ir jogos priemaiša. Todėl sekdamas šiais keliais žmogus negali galutinai išsivaduoti iš nisargos – primestos prigimties.

Sąlygotas būvis, kai māyā suklaidina sielą, yra aplinkybių priežastis, o pareigos, kurias sukelia aplinkybių priežastis (nimitta) yra vadinamos naimittika-dharma. Naimittika-dharma nėra tiesioginė dvasinė praktika, ji susideda iš laikinos materialios veiklos, kuri atliekama tam, kad pasiekus tyrą dvasinę praktiką. Varnāśrama dharma yra viena tokių naimittika dharmos formų.

„Kiekvienoje religinėje sistemoje Dievas pripažįstamas aukščiausiu visų gyvų būtybių tėvu. Bet kuri religija, kuri nepripažįsta Aukščiausio Viešpaties absoliučiu tėvu, vadinama kaitava-dharma – apgavikiška religija.

Jei surinktume visas pasaulio religijas ir išimtume iš jų karmą (rezultatų siekimą ir norą pakliūti į rojų), jñāną (troškimą išsivaduoti ir būti nepriklausomais), o taip pat troškimus, kurie sumišę su yoga-siddhi (mistinėmis galiomis ir ekstrasensorinėmis galimybėmis), mums liks Vaiṣṇavizmas.

„Kiekviena gyva būtybė yra amžina, sanātana. Dievas taip pat yra amžinas ir mes galime gyventi su Dievu Jo sanātana-dhāmoje, Jo amžinoje buveinėje. Šis santykis yra vadinamas sanātana-dharma, amžina gyvosios būtybės prigimtimi ir pareiga. Taigi Vedų religija reiškia šią sanātana-dharmą, o ne „Hindu dharmą“.

Sanātana dharma yra amžinos gyvos būtybės amžinoji funkcija, susiejanti ją su amžinu Aukščiausiu Viešpačiu. Sanātana dharma reiškia amžiną gyvos būtybės užsiėmimą. Śrīpada Rāmānujācārya paaiškino, jog žodis sanātana reiškia „tai, kas neturi pradžios ir pabaigos“.

Religinis tikėjimas skiriasi nuo sanātana dharmos. Religinis tikėjimas perduoda tikėjimo idėją, o tikėjimas gali keistis. Galima tikėti vienu procesu, po to pakeisti tikėjimą ir eiti kitu keliu. Tačiau sanātana dharma reiškia veiklą, kuri negali pasikeisti. Sanātana dharma yra neatsiejama nuo gyvosios būtybės.

Religiniai tikėjimai turi pradžią žmonijos istorijoje, bet sanātana dharma pradžios neturi, kadangi ji amžinai pasilieka su gyvomis būtybėmis. Sanātana dharma aprašyta Vedose, o jos taip pat yra amžinos.

Žmonės užsispyrę teigia, kad jie yra induistai, musulmonai, krikščionys, budistai ar kitos sektos sekėjai. Tokie įvardijimai nėra sanātana dharma. Induistas gali pakeisti tikėjimą ir tapti musulmonu, o musulmonas gali pakeisti tikėjimą ir tapti induistu. Bet kuriuo atveju, religinio tikėjimo pasikeitimas nepaveikia amžino užsiėmimo – tarnauti kitiems. Todėl, išpažinti tam tikrą tikėjimą nėra tas pats, kas išpažinti sanātana dharmą.

Mes galime lengvai pastebėti, kad kiekviena gyva būtybė nuolat tarnauja kitoms gyvom būtybėms. Mes galime drąsiai teigti, kad tarnystė yra neatsiejamas gyvos būtybės palydovas ir todėl būtent tarnystė yra amžina gyvos būtybės religija.

Aukščiausias Viešpats yra besimėgaujantis, o mes, gyvosios esybės, esame Jo tarnai. Mes sukurti Jo malonumui ir jei dalyvaujame šiame amžiname Aukščiausio Dievo Asmens malonume, patys tampame laimingi.

„Gyvosios būtybės konstitucinė prigimtis - būti amžinu Kṛṣṇos tarnu, kadangi ji yra Kṛṣṇos paribio energija ir pasireiškia kaip tuo pat metu tapati ir skirtinga nuo Viešpaties, tarsi saulės ar ugnies dalelytė.“

Kṛṣṇos sąmonė nėra religinis tikėjimas, ji yra sanātana dharma, nes išreiškia sielos troškimą mylėti Dievą ir su atsidavimu Jam tarnauti. Šis troškimas kyla iš pačios sielos sandaros.

„Tikroji religija yra ta, kuri moko kaip pamilti Dievą. Jei, sekdami pasirinkta religine sistema, jūs pasiekiate meilės Dievui padėtį, tuomet jūsų religinė sistema yra tobula. Kitaip, tai yra paprasčiausiai laiko gaišimas – apsišaukėliška religija, neturinti aiškios Dievo sampratos.“

Vedos skirsto gyvas būtybes į dvi kategorijas:

• necivilizuotos - visos nejudančios būtybės (medžiai, augalai ir akmenys), o taip visi gyvūnai ir dalis žmonių.
• civilizuotos – tai žmonės ir aukštesnės būtybės, besilaikantys religijos principų.

Civilizuoti žmonės skiriami į dvi kategorijas:

• materialistai - visi tie, kurie pripažindami ir paklusdami Dievo valdžiai, nori gerai gyventi šiame pasaulyje.
• transcendentalistai – tie, kurie garbina Dievą siekdami transcendencijos – anapusinio, dvasinio pasaulio.

Transcendentalistai skirstomi į tris kategorijas:

• karma jogai – jie atsisako savo veiklos rezultatų ir daro gerus darbus kitiems, kad taip pelnytų Dievo malonę.
• jñāna jogai - jie atlieka askezes ir garbina Dievą, prašydami ištraukti juos iš šio materialaus pasaulio, kuris yra kančių buveinė.
• bhakti jogai - jie stengiasi pamilti Dievą ir viską daryti tik Jo malonumui, suprasdami, kad yra neatsiejamos Dievo dalelės, ir sudarytos taip, kad laimingos gali būti tik su meile ir atsidavimu tarnaudamos Jam.

Bhakti jogai skiriami į dvi kategorijas:

• miśra bhaktai - jie praktikuoja netyrą atsidavimo tarnystės jogą, nes dar neatsikratė norų, kurie priešingi meilės tarnystei Dievui.
• śuddha bhaktai - jie praktikuoja tyrą atsidavimo tarnystės jogą. Śuddha bhakti – tai tyra tarnystė Dievui, kurios vienintelis motyvas ir noras: kad Kṛṣṇa būtų laimingas.

„Aukščiausias užsiėmimas (dharma) visai žmonijai yra toks, kurio pagalba žmogus gali pasiekti meilės atsidavimo tarnystę transcendentiniam Viešpačiui. Tokia atsidavimo tarnystė turi būti nemotyvuota ir nepertraukiama, kad galėtų visiškai patenkinti sielą.“

 

 

Plačiau apie temą

Religijos filosofija

Kalbėjome, kad filosofija užduoda klausimus: kas aš esu?, kodėl esu? ir ką privalau daryti? Įvairios pasaulėžiūros į šį klausimą atsako skirtingai. Tačiau galime pabandyti surasti kažką bendro visiems.

 

Klausimas „kas aš esu?“ nurodo, kad aš esu. Tikiu, kad kiti ir supantis pasaulis taip pat yra. Vadinasi visi turime bendrą savybę – buvimą, o tai reiškia – esame būtybės. Būtis – tai, kas bendra mums visiems. Būties ir būtybės santykio apmąstymas – pagrindinė filosofijos tema. Filosofija savo aukščiausiame taške virsta religijos filosofija.[1] Todėl dabar nagrinėsime religijos esmę.

Religija

Kas yra religija? Kodėl egzistuoja tiek daug religijų? Ar Kṛṣṇos sąmonė yra religija? Šie klausimai jaudina daugelį žmonių, nes nuo teisingo atsakymo priklauso žmogaus pasirinkimas. Juk religija yra susijusi su žmogaus egzistencijos galutiniais dalykais. Nepaisant to žmonių susidomėjimas religija blanksta, o šis žodis reiškia vis daugiau dalykų. Net ir vaiṣṇavų tarpe galime sutikti skirtingų nuomonių. Vieni teigia, kad Kṛṣṇos sąmonė (vaiṣṇava dharma) neturi nieko bendro su religija, nes religija yra kultūrinis socialinis reiškinys, žmonių materialaus religingumo išraiška. Kiti teigia, kad religija yra susijusi su pačia egzistencija, todėl nepriklauso nuo to, kaip žmogus gyvena ar kuo tiki. Ko reikėtų klausti apie religijos prasmę? Galime leisti patiems žmonėms nustatyti jos prasmę. Laikui bėgant žodžių prasmės keičiasi ir jie įgyja kitokius atspalvius. Kai sakome žodį religija, ar turėtume galvoti apie tai, kokia buvo žodžio prasmė, kai šis atsirado, ar prasmę, kurią jis turi dabar? Populiariuose žodynuose pateikiama dabartinė žodžio prasmė. Štai kad ir apibrėžimas iš Websterio žodyno:

Etimologija: iš lotynų religion-, religio antgamtiniai suvaržymai, sankcija, religinė praktika, galbūt iš religare – riboti.

1 a : religingumo būsena

1 b : tarnavimas Dievui ar antgamtinėms jėgoms.

1 c : pasišventimas ar atsidavimas religiniam tikėjimui ar sekimas juo.

2 : asmeninių ar institucinių religinių nuostatų, įsitikinimų ir praktikų sistema.

3 archaiškas : skrupulingas paklusnumas.

4 : priežastis, principas ar įsitikinimų sistema, kurios laikomasi su įkvėpimu ir tikėjimu.

Šie pavyzdžiai iš vartojamosios kalbos pasako tik tiek, kad religija susijusi su antgamtiškumu ar tikėjimu. Čia sutapatinama praktika ir įsitikinimai. Šie pavyzdžiai pateikia tik nuovoką bet nepasako, kas yra religija savo esme.

Jei laikytume, kad filosofija yra žmogaus pažinimo šaka, kuri atsako į pagrindinius klausimus: kas yra? ir kodėl yra?, greičiausiai norėsime, kad filosofija, o ne žmonių nuomonė pasakytų mums, kas yra religija. Gavę ir priėmę šį atsakymą iš filosofijos, galėsime jį teisingai naudoti ir kitur, spręsdami, koks žmogaus santykis su religija, ar Kṛṣṇos sąmonė yra religija ir t.t.

Pradžiai pateikiame ištraukas iš A. Maceinos knygos „Religijos filosofija“, kurioje religijos žodis ir reiškinys tiriami labai nešališkai ir prasmingai.

1.1 Regima religijų gausa

Religija ne tik iš viso yra, bet kad ji ir gausingai yra: religija buvoja daugybe pavidalų. Istorikas regi ne reli­giją, o religijas ir susiduria su nemaža sunkenybių, jas rūšiuodamas, nes jos tiek skiriasi viena nuo kitos, jog kaskart priešinasi būti apjungiamos tuo ar kitu vardikliu.

Šisai religijos buvojimas istorijoje gausos būdu kaip tik ir kelia abejonių, ar tokiu atveju yra apskritai įmano­ma bendrinė religijos sąvoka, vadinasi, loginė jos api­brėžtis. Ar įmanoma apibrėžtis, kuri rastų ir savin įimtų tokį religijų pradą, kuris glūdi jų visų pagrinduose ir be kurio kiekviena būtų nereligija? Nevienas yra linkęs at­sakyti į tai neigiamai. Tai esą patvirtinanti ir religijos apibrėžčių eibė (apie 150!), užtinkama religiją gvilde­nančiuose įvairaus pobūdžio veikaluose. Kitaip tariant, religijų daugybė pridengianti religijos esme, ir nesą būdo šiai esmei išlukštenti iš skirtingiausių, ne sykį tiesiog prie­šingų ir net prieštaraujančių jos apraiškų.

1.2 Religijos nuovoka

Ši pažiūra yra, be abejo, teisi, kiek ji teigia religijų gausą ir iš jos kylančius kliuvinius susivokti šioje gau­soje. Tačiau ji yra neteisi, kiek ji neigia galimybę religi­jų įvairybėje rasti religijos esmę; neteisi todėl, kad iš­leidžia iš akių mūsų turimą religijos nuovoką. Iš kur ži­notume, kad istorijoje esama religijų gausos, jei nenu­voktume, kas yra religija pati savyje? Kodėl kai kuriuos istorijos reiškinius jungtume į vienį ir vadintume juos religiniais, skirdami juos nuo ūkinių, techninių, teisinių, mokslinių, meninių reiškinių? Kas būtų šios jungties ir šios skirties mastas? Jei neturėtume religijos nuovokos, iš kur žinotume, kad, sakysime, aukojimas yra religinis, o ne estetinis veiksmas, juoba, kad jis beveik visur ir vi­sados esti apvelkamas meninio pobūdžio lytimis: giesmė­mis, muzika, šokiais, eitynėmis? Religija kaip istorinė akivaizdybė savaime atsiremia į mūsų sąmonėje esančią religijos nuovoką, be kurios nebūtų galimas joks religijos pažinimas ar tyrimas, nes nebūtų suvokiama, kas gi čia pažįstama ar tiriama. Teigti tad religijų gausą ir sykiu neigti galimybę suvokti religijos esmę yra prieštaravimas, nes, norint tarti apie tą ar kitą reiškinį, kad jis esąs re­liginis — religijų gausos teigimas kaip tik ir yra toksai tarimas, — reikia jau nuvokti, kas yra pati religija.

Be abejo, nuovoka dar nėra sąvoka. Nuovoka yra tik­ra, tačiau logiškai dar neišskleista ir nepagrįsta pažintis. Ji išreiškia dialektinį mūsojo pažinimo pobūdį: mes klau­siame, kad galėtume žinoti; bet mes žinome, kad galėtu­me klausti...

Kas tad glūdi žodyje 'religija'? Ką mes iš tikro ma­nome šį žodi tardami?..

No­rint patirti, kaip yra buvęs suprastas religijos dalykas, reikia kelti aikštėn pradinę prasmę, įdiegtą religijos 'noemoje' arba jos pavadinime. Šiuo keliu tad ir mėginsime dabar eiti, klausdami: kas manyta pradžioje, vadinant tam tikrus reiškinius 'religija'?

1.3 Žodžio religija kilmė

Žodis 'religio' yra veiksmažodinis lotynų kalbos ve­dinys. Iš kokio veiksmažodžio jis išvestas, vis tik nėra ­aišku. Šiuo klausimu turime tris senovės etimologinius bandymus, kurių kalbotyra ligi šiolei nėra nei patvirti­nusi, nei paneigusi, būtent: Cicerono, Lactantijaus ir Au­gustino.

1.3.1 relegere - paisyti, sekti

Savo rašte "De natūra deorum" Ciceronas žodį 'religio' kildina iš veiksmažodžio 'relegere', kuris, kaip lotynų kalbos veiksmažodžiams įprasta, turi daugybę viena nuo kitos stipriai nutolusių reikšmių: surinkti, siūlą suvynio­ti, praeiti, pravažiuoti, perskaityti, apsvarstyti, paisyti... Ciceronas turi galvoje pastarąsias tris reikšmes ir todėl teigia, kad žmonės, kurie visa, kas priklauso dievų gar­binimui, rūpestingai svarsto ir tarsi vis iš naujo skaito, yra pavadinti religininkais.

Tai aiškinimas, teikiąs 'religijos' žodžiui daugiau formalios drausmės prasmę: religija esanti rūpestingas kulto taisyklių svarstymas bei jų vykdymas.

1.3.2 religare - surišti – joga

Lactantijus rašte "Divinae institutiones" sąmoningai neigia šią Cicerono etimologiją: žodis 'religio' kyląs ne iš 'relegere', o iš 'religare': surišti, pririšti, apvynioti, pa­kinkyti... Kaip rodanti pirmųjų dviejų vertinių prasmė, religija esanti žmogaus ryšys su Dievu. Šiuo aiškinimu Lactantijus pagilina stabmeldiškąją grynai drausminę re­ligijos sampratą, regėdamas jos esmę ne kulto taisyklių taikyme, o žmogaus sąsajoje su Dievu, kurį vienintelį pa­žinome ir todėl juo turime sekti. Be abejo, ir Lactantijus rei­kalauja, kad žmogus teiktų Dievui tai, ką privalo. Tačiau teikti ką nors Dievui jau yra išvestinis dalykas, kyląs iš ano gilesnio ryšio kaip iš pirmykščio savo šaltinio.

1.3.3 reeligere - išrauti, išravėti, iš naujo rinktis

Augustinas svyruoja tarp Lactantijaus etimologijos ir savosios. Raštuose "De vera religione" ir "Retractationes" jis pasisako už 'religio' kilmę iš 'religare', abejur tais pačiais žodžiais kalbėdamas, esą mes savo sielas rišame su Dievu; šis ryšys ir esąs vadinamas religijos vardu. Tuo tarpu veikale "De civitate Dei" Augustinas mėgina eiti jau kitu keliu. Čia jam 'religio' kyla iš veiksmažodžio 'reeligere': išrauti, išravėti, iš naujo rinktis... Būdamas Dievo sukurtas ir pripažindamas savą kūriniškumą, žmo­gus buvęs Dievą pasirinkęs iš pat pradžios. Tačiau puoli­mu jis vėl jį praradęs. Dabar, Kristui atpirkus žmoniją, žmogus turįs Dievą iš naujo rinktis, meile jo siekdamas ir jame nurimdamas. Religija tad ir esanti šisai naujasis Dievo rinkimasis ir už jį apsisprendimas. Tai aiškinimas, įnešąs į religiją naują pradą, būtent, išganymą, kurį kiekviena religija skelbian­ti. Šio tad istorijoje vykdomo išganymo akivaizdoje žmogus ir turįs Dievą iš naujo rink­tis, kad šiuo pasirinkimu ir pats įsijungtų į išganomąjį vyksmą. Religija todėl esanti atnaujintas Dievo pasirinki­mas ir paties žmogaus atgimimas.

1.4 Ontologinė prasmė

Atsakymas į klausimą, kas yra religija, kaip Dievo ir žmogaus sąsaja, pasirodo esąs dvijulė (dilemma): Dievas ir žmogus siejasi arba dviejų būtybių arba būties ir bū­tybės santykiu. Religijos filosofijoje nėra vietos plačiau dėstyti vad. 'ontologine skirtybę' tarp būties ir būtybės: tai metafizikos ar ontologijos uždavinys. Todėl čia pasi­tenkinsime tik priminę ją pačią ir su ja susijusias arti­miausias išvadas. Kiekviena būtybė yra būtybė tuo, kad būna. Tai reiškia: kiekviena būtybė yra būtybė ne kuo kitu, kaip tik būtimi; tai būtis daro, kad būtybė iš viso yra. Kitaip sakant, būtis grindžia būtybę šiosios buvime. Tačiau grįsti ir būti grindžiamam anaiptol nėra tas pat dalykas: pagrindas neišsisemia pagrįstuoju, todėl ir būtis neišsisemia būtybe; patys jų buvimai nėra tapatūs, ka­dangi vyksta ne toje pačioje plotmėje. Tarp būties ir bū­tybės esama ontologinio skirtumo. Sykiu tarp jų esama ir ontologinio ryšio. Būdamos grindžias ir pagrįstasis bu­vimai, būtis ir būtybė niekad nesutampa. Bet kaip tik to­dėl, kad pagrįstasis buvimas laikosi grindžiančiuoju buvimu, būtis ir būtybė niekad nė nepersiskiria.

1.4.1 Religija - ryšys tarp Dievo ir žmogaus kaip tarp būties ir būtybės.

Visų pirma, būdama Dievo ir žmogaus kaip būties ir būtybės santykis, religija atsiskleidžia kaip pats pradinis dalykas. Ji nėra žmogui kokia nors savybė, net jeigu šią vadintume ir esmine, kuri jam būtų atėjusi paskiau, negu jis pats. Nėra taip, kad žmogus jau būtų — nors ir 'na­tūra prius' —, o tik paskiau sueitų į santykį su Dievu: pats žmogaus buvimas yra šis santykis. Ne žmogus grin­džia savo santykį su Dievu, bet santykis su Dievu grindžia žmogų jo buvime.

1.5 Antropologinė prasmė

Atsigręžęs į religiją, žmogus suvokia, kad jis yra pagrįstasis buvimas ir kad Dievas yra šio buvimo grindėjas; kad žmogus savimi pačiu yra santykis, vadinasi, ne savyje esanti ir savimi besilaikanti uždara substancija, bet pati atvirybė savam pagrindui. Nūn, jis gali šią religinę savimonę apmąstyti logiškai, skleisti vi­suomeniškai, apipavidalinti meniškai. Kitaip sakant, jis gali religiją arba savo santykį su Dievu reikšti savoje kasdienoje arba vad. kosmologinėje plotmėje, teikdamas religijai religingumo pobūdį. Savo buvimu žmogus yra religinis, vadinasi, priklausąs santykio su Dievu matme­niui ir niekad negalįs iš šio matmens iškristi. Savo sąmo­ne jis gali pasidaryti religingas, vadinasi, sava laikysena atitikti aną santykį ir jį regimai išreikšti.

1.5.1 religinis ir religingas - vaisinis ir vaisingas

Tarp 'religinis' ir 'religingas' esama tokio pat ryšio, kaip ir tarp 'vaisinis' ir 'vaisingas'. Vaisinis yra medis, kuris priklauso vais­medžių rūšiai. Vaisingas yra medis, kuris šią priklauso­mybę apreiškia vaisių gausa kasdienoje. Taip ir su žmo­gumi. Religinis yra žmogus, kadangi jis priklauso būtimi arba Dievu pagrįstajam buvimui. Religingas yra žmogus, kai jis šią priklausomybę sąmoningai paverčia savos kas­dienos būsena.

Tačiau žmogus, būdamas laisvas, gali šią priklauso­mybę ir paneigti. Kitaip sakant, jis gali likti religinis, bet netapti religingas. Kadangi religija kaip ontologinis santykis yra pirmesnė už bet kokį pažinimą bei apsispren­dimą, tai žmogus gali jaustis esąs šio santykio savo kas­dienoje nepaliestas ir šią kasdieną taip tvarkyti, tarsi ano santykio iš viso nebūtų.

1.5.2 religijoje kaip kosmologinėje kasdienos apraiškoje svarbiausias veikėjas jau yra žmogus

Religijoje kaip ontologiniame santykyje vienintelis veikėjas yra Dievas: tai jis grindžia žmogaus buvimą, tuo padarydamas religiją gryna dova­na arba malone, kuriai gauti žmogus visiškai nieko neprisideda — ničnieko, kadangi jis pats būna ši malonė. Tuo tarpu religijoje kaip kosmologinėje kasdienos apraiškoje svarbiausias veikėjas jau yra žmogus — tiek mąstyme, tiek veikime, tiek estetinėje kūryboje. Antropologinė reli­gijos pusė yra paties žmogaus padaras. Tai žmogaus at­sakymas į aną jam Dievo suteiktą dovaną bei malonę.

1.5.3 Religija kaip pareiga

Galima ir reikia kalbėti apie religiją kaip pareigą,kuri mūsų kasdieną paverčia tiesa, vadinasi, atitikmeniu tarp ontologinės ir antropologinės mūsojo buvimo plotmės. Kitaip ši kasdiena būtų melas. Religingumas kaip tik ir yra šios tiesos, o bedievybė — šio melo lytys.

1.5.4 Nenuoširdus ir nenuoseklus religingumas

Atsipalaidavęs nuo religijos, vadinasi, nuo ontologinio santykio su Dievu, religingumas virsta šmėkla, kaip tai yra, sakysime, Feuerbacho ar dabartinės vad. 'ateistinės krikščionybės' (D. Solle) atvejais. Religinga bedievybė yra iš tikro didžiausia žmogaus išjuoka. Bet išjuoka yra ir nereliginga religija, vadinasi, ontologinio žmogaus santykio su Dievu pripažinimas, nerandąs regimos išraiškos kasdienoje. Pirmuoju atveju žmogus elgiasi nenuosekliai: neigdamas savo ryšį su Dievu kaip nesančiuoju, jis vis dėlto pasilaiko šio ryšio kaukę kasdienoje. Antruoju atveju žmogus elgiasi nenuoširdžiai: pripažindamas savo ryšį su Dievu kaip grindžiančiuoju jo buvimą, jis vis dėlto savą kasdieną apipavidalina taip, tarsi ano ryšio nebūtų.

1.6 religija yra pažintas ir pripažintas santykis tarp Dievo kaip būties ir žmogaus kaip būtybės

Sujungę nūn ontologinę ir antropologinę religijos pu­ses, gausime mūsų ieškomą religijos aptartį: religija yra pažintas ir pripažintas santykis tarp Dievo kaip būties ir žmogaus kaip būtybės. Vienas tik pažinimas bei pripaži­nimas religijos neišsemia, nes religija yra daugiau, negu tik sąmoninga bei valinga žmogaus laikysena Dievo atžvil­giu, kadangi ir Dievas žmogaus atžvilgiu yra daugiau, negu tik tikslas, prasmė, laimė, teisybė, atbaiga ir kiti antropologinio matmens pradai. Dievas yra žmogui būtis. Kas tad išleidžia iš akių ontologinę religijos pusę arba jos tinkamai nepabrėžia bei nevertina, tas išsekdina ir antro­pologinę jos pusę: tokiu atveju religinga žmogaus būsena darosi lėkšta ir net tuščia. Malda kaip ryškiausia antropo­loginės pusės išraiška yra prasminga tik tada, kai ji esti pagrįstojo buvimo savimonė, o ne tik pagalbos šūksnis, siunčiamas į 'stipresnę' būtybę. Štai kodėl pilnutinėje re­ligijos sampratoje ir žmogus Dievo atžvilgiu yra daugiau negu tik ieškantysis, klystantysis, nelaimingasis, kenčian­tysis, netobulasis. Žmogus yra Dievui būtybė. Todėl ir žmogaus atžvilgiu ontologinė religijos pusė turi grindžia­mosios reikšmės, nes Dievo akivaizdoje būti būtybe yra nepalyginamai daugiau, negu būti ieškančiam ar klystan­čiam, nusidėjusiam ar atgailaujančiam. Būties-būtybės santykyje kaip tik ir slypi mūsų minimas religijos kaip gelmės matmuo. O šiame matmenyje keroja šaknys ir re­ligijos kaip kasdienybės- religingumo pavidalu.

1.7 Religija kaip suvokimas

„Tikroji religija reiškia pažinti Dievą, mūsų ryšį su Juo ir mūsų pareigas ryšium su Juo ir pažinti galiausiai kur keliausime, palikę šį materialų kūną.“

1.8 Religija - atsidavimo tarnystė Kṛṣṇai

„Religija yra Aukščiausio Viešpaties įstatymai ir nurodymai. „Śrīmad Bhagavad-gītoje“ mes matome, kad religija reiškia atsidavimo tarnystę arba Kṛṣṇos sąmonę. Kai žmogus visiškai suvokia, kad Kṛṣṇa yra aukščiausias besimėgaujantis ir Aukščiausias Viešpats, jis elgiasi atitinkamai, o tai ir yra tikroji religija. Viskas, kas nukreipta prieš šį principą nėra religija.“

1.9 Religija - reiškia Dievo nurodymai

„Dorybingas žmogus turi sekti religijos taisyklėmis, kadangi šias taisykles nustatė Pats Viešpats. Niekas negali pagaminti ar išsigalvoti religijos. Religija reiškia Viešpaties nurodymus arba įstatymus. Bhagavad-gītoje Viešpats sako, kad religija reiškia atsidavimą Jam.“

2 Dharma

Akivaizdus žodžio 'religija' atitikmuo Vedose yra žodis dharma. Pabandysime pažiūrėti, ar šio žodžio sklaida Vedinėje literatūroje padės mums giliau įžvelgti religijos esmę. Jau dabar atsiribosime nuo požiūrio, esą dharma nereiškia religijos, nes supratome, kad religija yra neatsiejama nuo gyvosios būtybės, ar ji pripažįsta tai ar neigia.

2.1 Dharma - reiškia tai, kas palaiko

Dharma reiškia religiją. Tai yra tik bendra idėja. Tačiau žodžio dharma reiškmė yra labai gili. Žodis dharma kilęs iš sanskrito veiksmažodžio šaknies „dhṛ“ – tai reiškia laikyti. „Dhṛ dhatu man pratyaya“ – kartu su priesaga „man“ jis tampa žodžiu dharma.

2.2 Religijos principus nustato tik Dievas

Viena iš žodžio dharma reikšmių yra teisingumas arba šventas įstatymas. Jei dharma reiškia neatsiejamą gyvos būtybės savybę, neišvengiamai ši savybė atsispindės jo moralėje ir elgesyje. Šį sanātana dharmos atspindį žmonių elgesyje vadiname teisingumu ar šventu įstatymu. Šventas įstatymas skiriasi nuo žemiško įstatymo kaip prasmė nuo jos šešėlio. „Śrīmad Bhagavatam“ 6.3.19-21 sako:

dharmaṁ tu sākṣād bhagavat-praṇītaṁ
na vai vidur ṛṣayo nāpi devāḥ
na siddha-mukhyā asurā manuṣyāḥ
kuto nu vidyādhara-cāraṇādayaḥ

„Tikruosius religijos principus nustato pats Aukščiausias Dievo Asmuo. Nors ir valdomi visiškos dorybės guṇos, netgi didieji išminčiai, gyvenantys aukščiausiose planetose, negali įsisąmoninti iki galo tikrųjų religijos principų, lygiai taip pat kaip ir pusdieviai ar Siddhalokos lyderiai, o ką jau kalbėti apie asuras, paprastus žmones ir vidyādharas ir cāraṇas.

Viešpats Brahmā, Bhagavānas Nārada, Viešpats Śiva, keturi Kumarai, Viešpats Kapila (Devahūti sūnus), Svāyambhūva Manu, Prahlāda Mahārāja, Janaka Mahārāja, senolis Bhīṣma, Bali Mahārāja, Šukadeva Gosvamis ir aš, Yamarāja žinome tikrąjį religijos principą. Mano brangūs tarnai, šis transcendentinis religijos principas yra vadinamas bhāgavata dharma, arba atsidavimu Aukščiausiam Viešpačiui ir meile Jam. Jis nesuteptas materialios gamtos guṇomis. Paprastiems žmonėms labai sunku suprasti šį principą, bet jei kam netyčia pavyktų jį suprasti, jis tuoj pat išsivaduotų ir sugrįžtų namo, atgal pas Dievą.“

„Bhagavad-gītoje“ 4.8 Kṛṣṇa sako:

paritrāṇāya sādhūnāṁ
vināśāya ca duṣkṛtām
dharma-saṁsthāpanārthāya
sambhavāmi yuge yuge

„Kad išvaduočiau doruosius ir sunaikinčiau nedorėlius, taip pat, kad atkurčiau religijos principus, Aš ateinu Pats epocha po epochos.“

Religijos principus nustato pats Dievas, nes tik Jis yra dharmos šaltinis. Jis kaip būtis grindžia būtybę visose jos egzistencijos sferose, tarp jų ir buvimą su Juo pačiu bei su kitomis būtybėmis. Gyvos būtybės gali tik stebėti ir bandyti suprasti Dievo įstatymus, tačiau nepajėgios kurti įstatymų, kurie suteiktų gėrį visiems. Žmonių įstatymai neatsižvelgia į tikruosius gyvų būtybių poreikius, todėl tik dar labiau apsunkina žmonių gyvenimus. Kai religijos principus nustato Pats Dievas, jie neša gėrį visiems. „Śrīmad Bhagavatam“ 11.14.3 Kṛṣṇa sako:

kālena naṣṭā pralaye
vāṇīyaṁ veda-saṁjñitā
mayādau brahmaṇe proktā
dharmo yasyāṁ mad-ātmakaḥ

“Laikui bėgant transcendentinis Vedų garsas prapuolė sunaikinimo metu. Todėl, kai viskas buvo kuriama iš naujo, Aš papasakojau Vedų žinias Brahmai, kadangi Aš pats ir esu religijos principai, kuriuos aprašo Vedos.“

2.3 Dharma apsaugo tuos, kurie ją saugo

„Manu saṁhitā“ 8.15-17 sako:

dharma eva hato hanti dharmo rakṣati rakṣitaḥ
 
tasmād dharmo na hantavyo mā no dharmo hato vadhīt

„Religija jei pažeidžiama, sunaikina; religija, jei saugoma, išsaugo. Todėl religijos niekuomet negalima pažeisti, nes pažeista ji sunaikins mus. „

„Vienintelis draugas, kuris seka paskui jį netgi po mirties yra dharma, kadangi visa kita yra prarandama tuo metu, kai tik kūnas numiršta.“

2.4 Dharmos paskirtis

„Śrīmad-Bhāgavatam" (1.2.9) Śrī Sūta Gosvamī paaiškina, kokia yra tikroji žmogaus dharma:

dharmasya hy āpavargyasya
nārtho 'rthāyopakalpate
nārthasya dharmaikāntasya
kāmo lābhāya hi smṛtaḥ

„Neabejotina, kad visų nurodytųjų pareigų svarbiausias tikslas yra visiškas išsivadavimas. Jų jokiu būdu negalima vykdyti tikintis materialios naudos. Maža to, anot išminčių, tam, kuris vykdo aukščiausiąją tarnystę, nevalia panaudoti materialių pasiekimų dar įmantriau jausmams tenkinti.“

 

Pirmas žingsnis civilizuotos visuomenės link — atlikti savo parei­gas taip, kaip reikalauja šventraščiai. Žmogaus protas turi lavėti, kad suprastų savo svarbiausiąją dharma. Pasaulis išpažįsta įvairius tikėjimus — induizmą, krikščionybę, judaizmą, islamą, budizmą ir kitus, nes be religijos žmogus nesiskiria nuo gyvulio.

Kaip minėta (dharmasya hy āpavargyasya nārtho 'rthāyopakalpate), religijos uždavinys — ne pamaitinti žmogų, o padėti jam išsi­vaduoti. Kartais žmogus prisigalvoja vadinamųjų religijos mokymų, kurie žada jam materialią pažangą. Deja, kokie jie tolimi tikro­sios dharmos tikslams. Religija — visų pirma Dievo įstatymų su­pratimas, kadangi deramai vykdydami juos, mes galų gale išsiva­duosime iš materijos nelaisvės. Tai ir yra tikrasis religijos tikslas. Deja, žmonės supranta religiją kaip priemonę materialiai gerovei pasiekti ir išpažįsta ją, skatinami atyāhāros, didžiulio noro mate­rialiai klestėti. Tikroji religija moko žmones pasitenkinti tuo, kas būtiniausia, ir kartu ugdyti Kṛṣṇos sąmonę. Tam tikros materialios gerovės reikia, tačiau tikroji religija nustato ribą, už kurios būti­niausių poreikių tenkinimas baigiasi. Jīvasya tattva-jijñāsā: tikrasis gyvenimo tikslas — klausti apie Absoliučiąją Tiesą. Jeigu mes sten­giamės (prayāsa) pažinti ne Absoliučiąją Tiesą, vadinasi, tolydžio vis labiau rūpinamės savo dirbtiniais poreikiais. Žmogus, siekiantis dvasinio tikslo, neturėtų švaistyti jėgų materialiems tikslams.

2.5 Vastu (objektas) ir svabhāva - prigimtis, kylanti iš ghatana - vidinės konstrukcijos

Kiekvienas daiktas turi savo prigimtį ar savybes, kurių negali prarasti. Tos savybės, kurios negali palikti objekto, ir pagal kurias objektas identifikuojamas, yra vadinamos dharma. Objektas, kuris iš tikro egzistuoja, vadinamas vastava vastu. Objekto amžinoji prigimtis vadinama svabhāva. Ši svabhāva kyla iš objekto konstrukcijos – ghatana. Kiekvienas objektas yra sudarytas taip, kad jo prigimtis natūraliai kyla ir yra priklausoma nuo šios konstrukcijos. Vastu, objektas neprivalo įgyti savo prigimties, nereikia užsiimti praktika ar ko nors išmokti, norint ją įgyti. Ši prigimtis savaime kyla iš vidinės sandaros. Pavyzdžiui, padėjus rutulį ant nuožulnios plokštumos, jis pradės riedėti žemyn. Kodėl? Kadangi rutulys yra pagal sandarą apvalus. Todėl nereikia mokyti rutulio riedėti. Tai yra jo prigimtis.

2.5.1 Savybės, pagal kurias objektas yra identifikuojamas, vadinamos dharma

Kas yra dharma? Dharma yra iš tikrųjų egzistuojančio objekto (vastava vastu) prigimtis (svabhāva), kuri kyla iš jos sandaros (ghatana). Pavyzdžiui grafitinis pieštukas yra labai minkštas, ir braukiant per lapą, jis trupa palikdamas pėdsaką popieriuje. Kodėl? Kadangi atomai grafite susijungę sluoksniais heksagoninėmis (šešiakampėmis) formomis, o tarp sluoksnių nėra jokių ryšių. Piešiant, vienas sluoksnis po kito atitrūksta ir piešti lengva. Grafitas sudarytas iš anglies, bet dėl savo konstrukcijos jis yra minkštas ir juo galima piešti. Iš kitos pusės deimantas taip pat yra anglis, bet jei bandytume juo piešti, tik perpjausime popierių, ir ne tik popierių, bet ir metalą. Kodėl? Todėl, kad jame kiekvienas anglies atomas tampriai susijęs su keturiais aplinkiniais atomais ir visi iki vieno atomai taip stipriai surišti, kad nepasislinks iš savo vietos net ir stipriai spaudžiant. Taigi šis minkštumas ar kietumas kyla iš vidinės sandaros. Tokiu pat būdu mes turime suprasti ir dharmą. Kas yra jīvos (gyvosios būtybės) dharma? „Caitanya Caritāmṛta“ Mādhya 20.108 sako:

jīvera 'svarūpa' haya—kṛṣṇera 'nitya-dāsa'

kṛṣṇera 'taṭasthā-śakti' 'bhedābheda-prakāśa

„Gyvosios būtybės konstitucinė prigimtis yra būti amžinu Kṛṣṇos tarnu, kadangi ji yra Kṛṣṇos paribio energija ir pasireiškia kaip tuo pat metu tapati ir skirtinga nuo Viešpaties, tarsi saulės ar ugnies dalelytė.“

2.6 Dharma nėra tikėjimas, ji kyla iš pačios būtybės prigimties

Gyvosios būtybės dharma yra tarnauti Kṛṣṇai. Ši tarnystė nėra tai, ko reikia mokytis ar įgyti iš kažkur kitur. Tai yra pati jīvos prigimtis, kadangi jīva turi subtilų dvasinį pavidalą, su akimis, veidu, papuošalais. Jīva turi savyje viską. Tarnystė Kṛṣṇai nėra religinis tikėjimas. Tai dharma, kylanti iš pačios sielos sandaros.

2.7 Kodėl reikia mokytis atsidavimo tarnystės, jei ji įgimta mums?

jei nereikia mokytis tarnauti Dievui, nes ši tarnystė natūrali ir įgimta, tai kodėl niekas pasaulyje natūraliai to nedaro? Kodėl kai aš bandau tai daryti, man tai neatrodo labai natūralu? Ir po daugelio metų Kṛṣṇos sąmonės praktikos, vis dar sunku suprasti, kaip tarnauti Kṛṣṇai. Kaip tokiu atveju tarnystė Kṛṣṇai gali būti jaiva dharma – įgimta gyvųjų būtybių funkcija?

2.7.1 Veikiant išorinei jėgai keičiasi vidinė konstrukcija ir vidinė prigimtis transformuojasi.

Kiekviena substancija turi savo svabhāvą, prigimtį ir tai yra jos dharma. Taigi jīvos svabhāva yra jos dharma, kuri vadinama Prema dharma, Bhagavat Dharma, Sanātana Dharma, Vaiṣṇava dharma. Visi šie pavadinimai reiškia tą patį. Bet jei substancija, vastu, susiliečia su kita energija ar kita substancija, gali būti, kad kitos substancijos artumas ar įtaka sukels transformaciją (vikārą). Dėl šios transformacijos ar pokyčio, substancija įgyja kitokią prigimtį. Atitinkamai, jos svabhāva arba dharma giliai paslepiama. Pavyzdžiui, vanduo yra skystas. Bet šaldytuve jis patiria vikārą – transformaciją. Nors jis tas pats vanduo, nieko nepridėta ir neatimta, vis dėlto dabar jis kietas. Jei vanduo ilgą laiką būtų kietas ledas, mes galėtume pagalvoti, kad vandens tikroji prigimtis kieta. Bet skystumas ar vandens tikroji prigimtis yra jame latentinės (paslėptos) būsenos. Kai tik vanduo paklius į natūralią aplinką, jo kietumas tuoj pat praeis, o skystumas - jo dharma, jo svabhāva – prigimtis - vėl pasireikš.

2.7.2 Nisarga - kai įgyta prigimtis lieka ilgą laiką ji atrodo tarsi tikroji prigimtis

Kai substancija pakliuvusi į ekstremalią situaciją ir įgijusi kitokią prigimtį išlieka joje ilgą laiką, ji galvoja, kad tai yra jos tikroji prigimtis. Tai vadinama nisarga – įgyta prigimtis. Kai gyvoji būtybė susiliečia su materialia gamta, įvyksta vikāra. Tuo metu jīva įgyja nisargą – primestą prigimtį, o jos tikroji prigimtis, jos dharma, giliai pasislepia.

Jīva iš prigimties yra Kṛṣṇos tarnas, bet dėl materialios energijos įtakos, joje įvyksta transformacija. Jos jaiva dharma dabar pasislepia įgytos prigimties (nisarga) akivaizdoje. Šioje padėtyje vietoj to, kad tarnautų Kṛṣṇai, ji užsiima karma (materialia veikla), jñāna (dvasine emancipacija) ir joga (pastangomis kontroliuoti gamtą). Ji užsiima materialia veikla – tai yra daro kažką, kad gautų mainais rezultatą. Tuo užsiima visi šiame pasaulyje. Visi kažko siekia. Tai yra jų nisarga. Susilietę su materialia gamta jie įgijo kitą prigimtį. Todėl dabar siekti naudos ir rezultato sau yra natūralu. Žmonių nereikia mokyti siekti naudos sau. Jie žino, kad „Aš esu veikiantysis, aš esu besimėgaujantis savo veiklos rezultatais.“ Tačiau tai nėra tikroji sielos prigimtis, tai yra nisarga – primesta prigimtis. Jīva patiria transformaciją, kadangi ji yra labai maža, palyginus su materialia gamta.

2.8 naimittika dharma - laikinos religijos

Kaip reikėtų suprasti visas pasaulio religijas jų daugiskaitoje? Jīvos religija yra besąlyginė meilės tarnystė Kṛṣṇai, visų patraukliausiam Dievo Asmeniui. Tai, kiek ši tarnystės Kṛṣṇai idėja pasireiškia bet kurioje religinėje sistemoje, apsprendžia šios religinės sistemos vertę. Mes matome, kad visose šio pasaulio religinėse idėjose yra tam tikra karmos, jñānos ir jogos priemaiša. Todėl sekdamas šiais keliais žmogus negali galutinai išsivaduoti iš nisargos – primestos prigimties.

Kas tuomet yra vaiṣṇava dharma? Jei surinktume visas pasaulio religijas ir išimtume iš jų karmą (rezultatų siekimą ir norą pakliūti į rojų), jñāną (troškimą išsivaduoti ir būti nepriklausomais), o taip pat troškimus, kurie sumišę su yoga-siddhi (mistinėmis galiomis ir ekstrasensorinėmis galimybėmis), mums liks vaiṣṇavizmas. Tai yra tyra dharma, neturinti jokių priemaišų, kylančių iš nisargos (primestos prigimties, kylančios susilietus su materialios gamtos gunomis). Todėl ji vadinama jaiva dharma – kiekvienos gyvos būtybės religija arba meilės atsidavimo kelias. Ši idėja yra visiškai universali. Jei ją aptartume su bet kuo, jie lengvai pamatytų karmos, jñānos ir jogos trūkumus. O jei jie pašalintų šiuos dalykus iš savo religijos, jiems liktų tai, kas vadinama vaiṣṇavizmu.

Religija (dharma) yra viena, kai siela yra savo tyroje padėtyje. Kai siela tampa materialios gamtos sąlygota, dharma įgyja dvi formas: sąlygotą ir nesąlygotą. Nesąlygota dharma nepriklauso nuo krašto ar papročių. Kai siela įvardija save materialiais pavadinimais ir sutapatina su įvairiomis vietovėmis, laikmečiu ar kūnu, dėl materijoje atsirandančios įvairovės sąlygotos dharmos taip pat pasirodo įvairiu laikotarpiu įvairiose šalyse. Sąlygota dharma turi skirtingus pavadinimus ir skirtingus pavidalus įvairiose šalyse. Sielos dharma tampa nesąlygota tiek, kiek jai pavyksta išsivaduoti iš materialių sampratų. Kai jīvos pasiekia nesąlygotą būvį, jos turi tik vieną dharmą.

Ši dharma vadinama sanātana dharma – amžinąja sielos religija.

2.8.1 kaitava dharma – apgavikiška religija

„Kiekvienoje religinėje sistemoje Dievas pripažįstamas aukščiausiu visų gyvų būtybių tėvu. Krikščionybės požiūriu, aukščiausias tėvas, Dievas aprūpina visas gyvas esybes jų kasdieninėmis būtinybėmis. Todėl mes meldžiamės: „Duok mums duonos kasdieninės.“ Bet kuri religija, kuri nepripažįsta Aukščiausio Viešpaties absoliučiu tėvu, vadinama kaitava-dharma – apgavikiška religija. „Śrīmad-Bhāgavatam“ (1.1.2) atmeta tokias religines sistemas: dharmaḥ projjhita-kaitavo 'tra. Tik ateistai nepripažįsta visagalio aukščiausio tėvo. Jei mes pripažįstame visagalį aukščiausią tėvą, tuomet mes klausome Jo nurodymų ir tampame religingais žmonėmis.“ („Caitanya-caritāmṛta“, Madhya lila 20.275)

„Śrīmad Bhāgavatam“ 7.15.12-14 vardina penkias apsimestinio religingumo formas, kurios dangstosi religijos vardu. Šios tariamo religingumo formos ypač dažnai pasitaiko šiuolaikiniame pasaulyje. Tik žmogus, kuris gerai išmano tikruosius sanātana dharmos principus, gali atpažinti šias netikras religijas ir jas atmesti.

vidharmaḥ para-dharmaś ca

ābhāsa upamā chalaḥ

adharma-śākhāḥ pañcemā

dharma-jño 'dharmavat tyajet

Yra penkios adharmos - netikros religijos (kitaip bedievystės) šakos, kurios vadinamos:

1)      vidharma - ateizmas

2)      paro dharma - religijos principai skirti kitiems

3)      abhāsa dharma - pretenzinga religija

4)      upama dharma - analoginė religija

5)      chalo dharma - apgavikiška religija

Kiekvienas, išmanantis apie tikruosius religijos principus turi tučtuojau atmesti šias nereligijos formas.

2.8.2 Varnāśrama dharma

Esminės daiktų prigimties požiūriu, jīvų nitya-dharma yra tyra dvasinė praktika, o visos kitos dharmos formos yra naimittika. Tai galioja ir varṇāśrama-dharmai (pareigoms, kurios skirtos žmonių civilizacijos kastoms ir sluoksniams), aṣṭāṅga-yogai (aštuoneriopai jogos sistemai), sāṅkhya ir jñānai (pažinimo keliui, kuriame taip pat analitiškai ieškoma dvasios ir materijos prigimtis), ir tapasyai (asketizmui).

Visa tai yra naimittika-dharma, nes jīvai nereiktų visų šių dharmų, jei ji nebūtų supančiota. Sąlygotas būvis, kai māyā suklaidina sielą, yra aplinkybių priežastis, o pareigos, kurias sukelia aplinkybių priežastis (nimitta) yra vadinamos naimittika-dharma. Todėl, absoliučiu dvasiniu požiūriu, visa tai yra naimittika-dharma.

Naimittika-dharma nėra tiesioginė dvasinė praktika, ji susideda iš laikinos materialios veiklos, kuri atliekama tam, kad pasiekus tyrą dvasinę praktiką. Taigi ji yra daugiau priemonė pasiekti tikslą. Priemonė niekuomet nėra tobula, nes jos funkcija baigiasi, kai pasiekiamas tikslas. Todėl, tai tik viena fazė, siekiant galutinio tikslo. Atitinkamai, naimittika-dharma niekuomet nėra pilna.

Śāstros rekomenduoja naimittika-dharmą, nes ji nukreipia į tikslą, bet jos tam tikru momentu reikia atsisakyti, be to ji sumišusi su nepageidautinais rezultatais. Tik dvasinė realybė yra iš tiesų palanki. Nors jīva turi atsisakyti materijos ir sąlyčio su ja, materializmas naimittika-dharmoje yra vyraujantis. Dar daugiau, naimittika-dharma sukuria tiek daug nesvarbių rezultatų, kad jīva nebegali iš jų išsipainioti.[2]

2.9 Sanātana dharma

2.9.1 Kai jīvos pasiekia nesąlygotą būvį, jos turi tik vieną dharmą

Religija (dharma) yra viena, kai siela yra savo tyroje padėtyje. Kai siela tampa materialios gamtos sąlygota, dharma įgyja dvi formas: sąlygotą ir nesąlygotą. Nesąlygota dharma nepriklauso nuo krašto ar papročių. Kai siela įvardija save materialiais pavadinimais ir sutapatina su įvairiomis vietovėmis, laikmečiu ar kūnu, dėl materijoje atsirandančios įvairovės sąlygotos dharmos taip pat pasirodo įvairiu laikotarpiu įvairiose šalyse. Sąlygota dharma turi skirtingus pavadinimus ir skirtingus pavidalus įvairiose šalyse. Sielos dharma tampa nesąlygota tiek, kiek jai pavyksta išsivaduoti iš materialių sampratų. Kai jīvos pasiekia nesąlygotą būvį, jos turi tik vieną dharmą.

Ši dharma vadinama sanātana dharma – amžinoji sielos religija.

2.9.2 amžinos gyvos būtybės amžinoji funkcija, susiejanti ją su amžinu Aukščiausiu Viešpačiu

„Kiekviena gyva būtybė yra amžina, sanātana. Dievas taip pat yra amžinas ir mes galime gyventi su Dievu Jo sanātana-dhāmoje, Jo amžinoje buveinėje. Šis santykis yra vadinamas sanātana-dharma, amžina gyvosios būtybės prigimtimi ir pareiga. Taigi Vedų religija reiškia šią sanātana-dharmą, o ne „Hindu dharmą“. „Bhagavad-gītoje“ (11.18) Arjuna sako:

„Tu - aukščiausias pirmapradis tikslas. Tu - visatos pamatas. Tu esi neišsenkamas ir seniausias. Tu – Dievo Asmuo, amžinosios religijos globėjas. Tokia mano nuomonė.“

Mums reikia tokio supratimo. Kṛṣṇa yra amžinas, mes esame amžini, o vieta, kurioje mes gyvename ir keičiamės su Juo savo jausmais – taip pat amžina. O sistema, kuri moko šios amžinos mainų sistemos – tai yra vadinama sanātana dharma, amžinoji religija. Ji yra skirta kiekvienam.“

2.9.3 sanātana reiškia „tai, kas neturi pradžios ir pabaigos“

Sanātana dharma nereiškia dar vieno sektantiško religinio proceso. Ji yra amžinos gyvos būtybės amžinoji funkcija, susiejanti ją su amžinu Aukščiausiu Viešpačiu. Sanātana dharma reiškia amžiną gyvos būtybės užsiėmimą. Śrīpada Rāmānujācārya paaiškino, jog žodis sanātana reiškia „tai, kas neturi pradžios ir pabaigos“.

2.9.4 Sanātana dharma ir religinis tikėjimas

Religinis tikėjimas skiriasi nuo sanātana dharmos. Religinis tikėjimas (arba konkrečios religijos išraiškos ar pasaulio religijos) perduoda tikėjimo idėją, o tikėjimas gali keistis. Galima tikėti vienu procesu, po to pakeisti tikėjimą ir eiti kitu keliu. Visa tai vadiname religingumu ar religiniu tikėjimu, kuris deja dažnai ir vadinamas religijos vardu. Tačiau sanātana dharma reiškia veiklą, kuri negali pasikeisti. Pavyzdžiui, negalima atskirti skystumo iš vandens arba karščio iš ugnies. Amžinosios gyvosios būtybės funkcijos negalima atskirti nuo pačios gyvos būtybės. Sanātana dharma yra neatsiejama nuo gyvosios būtybės. Tai kas neturi pradžios ir galo negali būti sektantiška, nes to negalima apriboti. Jei moksliškai patyrinėtume, pamatytume, kad sanātana dharma yra visų žmonių užsiėmimas, ir ne tik jų, o taip pat ir visų gyvų būtybių visatoje.

2.9.4.1 Religiniai tikėjimai turi pradžią istorijoje, tai juos skiria nuo sanātana dharmos

Nesanātana dharma arba religiniai tikėjimai gali turėti pradžią žmonijos istorijos analuose, bet sanātana dharma pradžios neturi, kadangi ji amžinai pasilieka su gyvomis būtybėmis. Śāstra teigia, kad gyvosios būtybės negimsta ir nemiršta. Jos yra amžinos, nesunaikinamos ir gyvena po to, kai šis materialus kūnas sunaikinamas. Lygiai taip pat gyvosios būtybės amžinoji funkcija arba tai, kas negali būti atsieta nuo jos yra vadinama sanātana dharma – amžinąja religija. Gyvosios būtybės neatsiejama arba esminė jos funkcija yra tarnystė Aukščiausiam Dievo Asmeniui (jīvera 'svarūpa' haya-kṛṣṇera 'nitya-dāsa).

2.9.5 Tarnystė yra amžina gyvos būtybės religija

Mes galime lengvai pastebėti, kad kiekviena gyva būtybė nuolat tarnauja kitoms gyvoms būtybėms. Skiriasi tik sugebėjimas tarnauti, tačiau kiekvienas tarnaudamas mėgaujasi gyvenimu. Gyvuliai tarnauja žmogui, tarnas tarnauja šeimininkui, draugas tarnauja draugui, o motina savo sūnui, žmona tarnauja vyrui, o vyras tarnauja žmonai, pardavėjas pirkėjui ir t.t. Žmonės balsuoja už politikus, kurie žada tarnauti visuomenei, o visuomenė tarnauja politikams. Nei viena gyva būtybė neišsisuka nuo tarnystės. Mes galime drąsiai teigti, kad tarnystė yra neatsiejamas gyvos būtybės palydovas ir todėl būtent tarnystė yra amžina gyvos būtybės religija.

2.9.5.1 Religinis tikėjimas gali pasikeisti, bet tai nekeičia gyvų būtybių užsiėmimo - tarnauti.

Tačiau žmonės užsispyrę teigia, jog jie priklauso tam tikro tipo tikėjimui, priklausančiam nuo laikotarpio ir aplinkybių. Todėl jie teigia, kad jie yra induistai, musulmonai, krikščionys, budistai ar kitos sektos sekėjai. Tokie įvardijimai nėra sanātana dharma. Induistas gali pakeisti tikėjimą ir tapti musulmonu, o musulmonas gali pakeisti tikėjimą ir tapti induistu arba krikščionis gali pakeisti savo tikėjimą ir t.t. Bet visais atvejais, religinio tikėjimo pasikeitimas nepaveikia amžino užsiėmimo – tarnauti kitiems. Tiek induistas, tiek musulmonas ar krikščionis visomis aplinkybėmis kažkam tarnauja. Todėl, išpažinti tam tikrą tikėjimą nėra tas pats, kas išpažinti sanātana dharmą.

2.9.5.2 Tarnystė skirta Viešpačiui

Tarnystė yra sanātana dharma. Faktiškai mes esame susiję su Aukščiausiu Viešpačiu. Aukščiausias Viešpats yra besimėgaujantis, o mes, gyvosios esybės esame Jo tarnai. Mes sukurti Jo malonumui ir jei mes dalyvaujame šiame amžiname Aukščiausio Dievo Asmens malonume, mes tampame laimingi. Mes negalime tapti laimingi kitaip. Neįmanoma tapti laimingam nepriklausomai nuo Dievo, kaip ranka negali patirti malonumo, neatiduodama maisto skrandžiui. Gyva būtybė negali būti laiminga, neatlikdama meilės tarnystės Aukščiausiam Dievo Asmeniui.

2.9.5.3 Kṛṣṇos sąmonė yra religija, o ne religinis tikėjimas

Terminas Kṛṣṇos sąmonė gali būti taikomas kiekvienam, kuris išsiugdė savyje meilę Dievui. Kṛṣṇos sąmonė gali reikšti kelis dalykus:

1)      Visą laiką galvoti apie Kṛṣṇą. Apie tai kalba Rūpa Gosvāmis savo „Pamokymų nektaro“ 8-tame posme:

tan-nāma-rūpa-caritādi-sukīrtanānu-
smṛtyoḥ krameṇa rasanā-manasī niyojya
tiṣṭhan vraje tad-anurāgi janānugāmī
kālaṁ nayed akhilam ity upadeśa-sāram

“Visų pamokymų esmė yra ta, jog reikia visiškai išnaudoti savo laiką, dvidešimt keturias valandas per parą – klausantis ir atsimenant Viešpaties dieviškus vardus, transcendentinį pavidalą, savybes ir amžinus žaidimus, o tam vis daugiau panaudoti liežuvį ir protą. Tokiu būdu reikėtų gyventi Vrajoje (Goloka Vṛndāvana dhāmoje) ir tarnauti Kṛṣṇai, kaip nurodo vyresnieji bhaktai. Reikia sekti paskui Viešpaties mylimus bhaktus, kurie giliai prisirišę prie atsidavimo tarnystės Jam.“

2)      Suvokti pasaulį Kṛṣṇos akimis. Apie tai Pats Kṛṣṇa sako „Bhagavad-gītos“ 4.35 posme:

yaj jñātvā na punar moham
evaṁ yāsyasi pāṇḍava
yena bhūtāny aśeṣāṇi
drakṣyasy ātmany atho mayi

„Įgyjęs tikrų žinių iš save suvokusios sielos, tu niekada daugiau nebepulsi į iliuziją, nes šios žinios padės tau pamatyti, jog visos gyvos būtybės yra Aukščiausiojo dalelytės arba kitais žodžiais, jos yra Mano.“

3)      Śrī Kṛṣṇa Caitanya Mahāprabhu. Jis yra Kṛṣṇos sąmonės įsikūnijimas ir jos šaltinis. Apie tai Rūpa Gosvāmis sako kitame posme:

namo mahā-vadānyāya
kṛṣṇa-prema-pradāya te
kṛṣṇāya kṛṣṇa-caitanya-
nāmne gaura-tviṣe namaḥ

„O pati kilniausia inkarnacija! Tu esi pats Kṛṣṇa, nužengęs kaip Śrī Kṛṣṇa Caitanya Mahāprabhu. Tu įgijai auksinį Śrīmatī Rādhārāṇī pavidalą ir plačiai skleidi tyrą meilę Kṛṣṇai. Mes pagarbiai lenkiamės Tau.“

Visos trys išvardintos žodžio Kṛṣṇos sąmonė reikšmės nesusijusios su vienu ar kitu religiniu tikėjimu. Jos susijusios tik su amžinąja sielos funkcija – meilės tarnyste Dievui, kuri nepriklauso nuo laiko, vietos ir aplinkybių. Todėl Kṛṣṇos sąmonė yra sanātana-dharma, o ne religinis tikėjimas.

2.9.6 Sanātana dharmos esmė – meilė Dievui

„Taigi šie mahājānos – Brahmā, Nārada, Viešpats Śiva ir taip toliau – jie žino, kas yra religijos principai. Religija reiškia bhāgavata-dharma, suprasti Dievą ir mūsų santykius su Dievu. Tai yra religija. Jūs galite ją vadinti „Hindu dharma“, „musulmonų religija“ ar „krikščionių religija“, tačiau bet kokiu atveju tikroji religija yra ta, kuri moko kaip pamilti Dievą. sa vai puṁsāṁ paro dharmo yato bhaktir adhokṣaje: [SB 1.2.6]: jei sekant kažkuria religine sistema jūs pasiekiate meilės Dievui padėtį, tuomet jūsų religinė sistema yra tobula. Kitaip, tai yra paprasčiausiai laiko gaišimas – apsišaukėliška religija, be aiškios Dievo sampratos.“

3 Religijų tipologija

Remdamiesi Vedų žiniomis pabandysime sukonstruoti religijų tipologiją. Šis terminas taip pat atsirado Vakaruose, bandant apibendrinti ir klasifikuoti religijos raiškų gausą. Į argumentą, kodėl visuomet norime lyginti vieną religiją su kita, ir tokiu būdu rasti, kuri yra pranašesnė, o kuri menkesnė, atsakysime, kad žmogus gali pažinti aplinką tik lygindamas nepažintus reiškinius su jau pažintais. Žmogaus protas (o jis yra sąlygotos sielos pažinimo instrumentas) gali analizuoti ir suprasti tik klasifikuodamas, rūšiuodamas bei lygindamas ir kurdamas hierarchines struktūras. Žmonės, prieštaraujantys religijos raiškų lyginimui, patys negali išsiversti be šio, pačios gamtos mums duoto pažinimo įrankio. Visos pažinimo sritys bando pateikti savo tipologijas, ar jos būtų fizikinės, cheminės, biologinės, matematinės, ekonominės ar sociologinės.

Mums gi, filosofiškai ieškantiems religijos esmės jos apraiškose yra svarbiausia surasti tokias jos raiškos formas, kur religija tik pradeda reikštis, ir kur ji yra pasireiškusi savo pilnu pavidalu. Tai yra, mes norime surasti žemiausią religijos tašką, žemiau kurio religijos jau nėra, arba ji visiškai pasislėpusi (nes jau kalbėjome, kad žmogaus pati egzistencija yra religinė, tačiau gali būti ne religinga), o taip pat aukščiausiąjį religijos tašką, kuriame žmogaus santykis su Dievu atsiskleistų ir būtų įgyvendintas pilniausiai.

Kodėl gi mums to reikia? Na, pirmiausiai pasakytume, jog tradicijas mylintys žmonės dažnai nekelia egzistencinių klausimų ir religiją suvokia tik kaip tautinių papročių raišką. Mus gi, kaip išminties mylėtojus, traukia atsakymai į klausimus, koks gi yra aukščiausias santykis su Dievu, ir ką šis santykis mums gali suteikti. Net ir nežinodami tikslaus atsakymo, numanome, kad toks santykis turėtų suteikti mums didžiausią būties pilnatvę ir laimę. Be to, Šrila Prabhupada sakė, kad jei medžiotojas eina į medžioklę, jis turėtų eiti medžioti raganosio. Juk jei jis eis medžioti zuikio ir jo nepagaus, visi juoksis iš jo, sakydami: „tik pažvelkit į jį, jis net zuikio nesugebėjo sumedžioti“, o jei jis ir sumedžios zuikį, visi kalbės: „kas čia tokio, kiekvienas gali sumedžioti zuikį.“
Tačiau jei jis eis medžioti raganosio ir jam nepavyks, visi kalbės: „Na žinoma, niekam nepavyko sumedžioti raganosio, kodėl manei, kad tau pavyks?“ Bet jei jis sumedžios raganosį, visi stebėsis: „Nieko sau, kaip tau pavyko sumedžioti raganosį?“ Tokiu būdu, atkaklus žmogus visuomet sieks aukščiausio tikslo, nes net ir nepavykus pasiekti jo, jis automatiškai pasieks visus žemesnius tikslus. Tačiau jei jam pavyks, mes galime sakyti, jog šis žmogus iš ties laimingas, nes pasiekė sunkiausiai pasiekiamą ir išsvajotą tikslą.

3.1 Žemiausias religijos taškas

Čia mes netyrinėsime vakarietiškos religijų tipologijos, kuri visus religinius tikėjimus skiria pagal istorinį-teritorinį principą. Verčiau pažvelgsime į Vedinę religijų tipologiją, kurią dažnai naudojo Śrīla Prabhupāda ir kiti ankstesni ācāryos. Pradėsime nuo būtinų sąlygų pasireikšti religijai.

Vedos skirsto gyvas būtybes į dvi kategorijas:

Necivilizuotas ir civilizuotas.

3.1.1 Necivilizuotos gyvos būtybės

Necivilizuotos gyvos būtybės yra visos nejudančios būtybės (medžiai, augalai ir akmenys), o taip visi gyvūnai ir dalis žmonių.

3.1.2 Civilizuotos gyvos būtybės - seka religijos principais

Civilizuotos gyvos būtybės yra žmonės ir aukštesnės būtybės, kurie seka religijos principais. „Hitopadeśoje“ yra posmas, teigiantis:

āhāra-nidrā-bhaya-maithunaṁ ca
sāmānyam etat paśubhir narāṇām
dharmo hi teṣām adhiko viśeṣo
dharmeṇa hīnāḥ paśubhiḥ samānāḥ

„Valgymas, miegas, poreikis gintis ir poruotis yra tas pats tarp gyvulių ir tarp žmonių. Tai, kas skiria žmogų nuo gyvulio yra sekimas dharma – religijos principais, kuriuos nustato Dievas. Atėmus šiuos religijos principus iš žmogaus, jis tampa panašus į gyvulį.“

Savo ruožtu, civilizuoti žmonės skiriami į dvi kategorijas: materialistus ir transcendentalistus.

3.1.2.1 Materialistai

Materialistai yra visi tie, kurie pripažindami ir paklusdami Dievo valdžiai, nori gerai gyventi šiame pasaulyje. Jie garbina Dievą, prašydami jo materialių malonių: sveikatos, turtų, geros žmonos ir gerų vaikų, ir t.t.

3.1.2.2 Transcendentalistai

Transcendentalistai garbina Dievą siekdami transcendencijos – anapusinio, dvasinio pasaulio.

Jie vėlgi skirstomi į tris kategorijas:

3.1.2.2.1 karma yogai

Šie atsisako savo veiklos rezultatų ir daro gerus darbus kitiems, kad taip pelnytų Dievo malonę.

3.1.2.2.2 jñāna yogai

Šie atlieka askezes ir garbina Dievą, prašydami ištraukti juos iš šio materialaus pasaulio, kuris yra kančių buveinė. Jiems nesvarbu, koks bus dvasinis pasaulis ir kokia bus jų padėtis jame, vienintelis jų noras ištrūkti iš vietos, kur tikrai kančia.

3.1.2.2.3 bhakti yogai

Pastarieji stengiasi pamilti Dievą ir viską daryti tik Jo malonumui, suprasdami, kad yra neatsiejamos Dievo dalelės, ir sudarytos taip, kad laimingi gali būti tik su meile ir atsidavimu tarnaudami Jam.

Vėlgi, bhakti jogai skiriami į dvi kategorijas:

3.1.2.2.3.1 miśra bhaktai

Jie praktikuoja miśra bhakti – netyrą atsidavimo tarnystės jogą. Jie atlieka atsidavimo tarnystę, bet dar neatsikratė norų, kurie priešingi meilės tarnystei Dievui. Šie norai gali būti susitvarkyti savo materialų gyvenimą, kad rūpesčiai ir kančios netrukdytų atsidavimo tarnystei. Tai taip pat gali būti noras ištrūkti iš šio pasaulio, arba noras susilieti su Dievu. Tai taip pat gali būti noras išmokti valdyti ir kontroliuoti kitus, o taip pat materialią gamtą.

3.1.2.2.3.2 śuddha bhaktai

Jie praktikuoja śuddha bhakti – tyrą atsidavimo tarnystės jogą. Śuddha bhakti – tai tyra tarnystė Dievui, kurios vienintelis motyvas ir noras: kad Kṛṣṇai viskas būtų gerai, kad Jis būtų laimingas. Tokia atsidavimo tarnystė atliekama be perstojo, ji neturi jokių kitų motyvų išskyrus Kṛṣṇos gerovę ir džiaugsmą. Joje taip pat nėra jokių priemaišų patirti materialius malonumus bei pasiekti išsivadavimą.

3.2 Aukščiausias religijos taškas

Dabar, atkaklių tiesos ieškotojų laukia dar vienas filosofinis iššūkis. Mes suradome žemiausią religijos tašką ir tariamės esą suradę aukščiausią religijos tašką. Visos kitos religijos apraiškos yra vienoje ar kitoje vietoje tarp šių dviejų ir todėl mūsų labai nedomina. Betgi šis aukščiausias religijos taškas, kuris mums pats įdomiausias, dar nėra iki galo aiškiai apibrėžtas.

Ieškodami šios apibrėžties greitai susiduriame su posmu iš „Śrimad Bhāgavatam“ 1.2.6, kuris tiesiai parodo, ko ieškome:

sa vai puṁsāṁ paro dharmo
yato bhaktir adhokṣaje
ahaituky apratihatā
yayātmā suprasīdati

„Aukščiausias užsiėmimas (dharma) visai žmonijai yra toks, kurio pagalba žmogus gali pasiekti meilės atsidavimo tarnystę transcendentiniam Viešpačiui. Tokia atsidavimo tarnystė turi būti nemotyvuota ir nepertraukiama, kad galėtų visiškai patenkinti sielą.“

Šiame posme yra teigiama, kad aukščiausia religijos apraiška ar užsiėmimas nėra skirtas vienai grupei žmonių, tai yra visos žmonijos užsiėmimas. Laikinos dharmos ar žemesnės religijos apraiškos gali tikti vienam žmogui, tačiau kitam žmogui ar grupei bus nepriimtinos. Tačiau religijos pasireiškimas aukščiausiame laipsnyje bus vienodai priimtinas visoms kategorijoms žmonių. Galime netgi tarti, kad skirtumai tarp religijų egzistuoja tol, kol žmonės nežino, kas yra Dievas ir kas yra gyva būtybė, ir koks yra santykis tarp jų. Tačiau visi šie skirtumai tarp religijų savaime išnyksta, kai žmogus pažįsta Dievą, save ir santykį tarp jų. Vienas sufijų poetas sakė: „Mylintiems Dievą nebėra jokios kitos religijos išskyrus meilę Dievui.“

 

Klausimai

1. Iš kokių reikšmių kildinamas žodis religija?
2. Kas šių interpretacijų autoriai?
3. Pateikite filosofiškai priimtiną religijos apibrėžimą.
4. Koks žodžio „religija“ atitikmuo sanskritu?
5. Kokia žodžio „dharma“ kilmė?
6. Kokios įvairios žodžio „dharma“ prasmės?
7. Kas yra religijos kūrėjas?
8. Ar žmogus, ar pusdieviai gali sukurti religiją?
9. Paminėkite bent keletą vardų, kurie išmano apie tikruosius religijos principus.
10. Koks religijos uždavinys?
11. Kaip objekto prigimtis susijusi su jo dharma?
12. Kodėl gyvosios būtybės dharma pasikeičia?
13. Kas yra naimittika dharma?
14. Ar laikinos religijos gali išvaduoti gyvą esybę iš materialios egzistencijos?
15. Ką reiškia terminas sanātana dharma?
16. Kuo religinis tikėjimas skiriasi nuo amžinosios religijos?
17. Kokie yra religinių tikėjimų pavyzdžiai?
18. Koks yra neatsiejamas gyvos būtybės užsiėmimas?
19. Kokia konstitucinė amžina gyvos būtybės prigimtis?
20. Ar Kṛṣṇos sąmonė yra amžinoji religija ar religinis tikėjimas?
21. Į kokias kategorijas Vedos skirsto gyvas būtybes?
22. Kaip skirstomos civilizuotos gyvos būtybės?
23. Kaip skirstomi transcendentalistai?
24. Koks aukščiausias gyvų esybių užsiėmimas?