KONSTITUCINĖ SIELOS PADĖTIS

Trumpai apie temą

Viešpaties ekspansijos dalinamos į dvi kategorijas:

1. svāṁśa - Jo asmeniniai pavidalai ir

2. vibhinnāṁśa - Jo atskirtos ekspansijos.

Gyvosios būtybės (jīvos) dalinamos į dvi kategorijas:

1. nitya mukta - amžinai laisvos ir

2. nitya-baddha - amžinai sąlygotos.

Kaip gausybė mažų kibirkščių išlekia iš degančios ugnies, taip nesuskaičiuojamos jīvos yra tarsi atominės, dvasinės dalelytės Śrī Harī dvasinės saulės spinduliuose.

Nors jīvos nesiskiria nuo Śrī Hari, jos taip pat amžinai skiriasi nuo Jo. Amžinas ir pagrindinis skirtumas tarp jīvos ir Īśvaros yra toks, kad Īśvara yra māyā-śakti Viešpats ir šeimininkas, o jīva, dėl savo konstitucinės prigimties, gali pakliūti māyos valdžion, net ir būdama laisvame būvyje.

Gyvų būtybių energija (jīva śakti) dar yra vadinama paribio energija (taṭasthā-śakti). Taṭa yra išsiskirianti linija tarp vandenyno ir žemės; ji yra tokia plona, kad jos negalima pamatyti grubia akimi. Jei transcendentinę karalystę palyginsime su vandenynu, o materialų pasaulį su žeme, tuomet taṭa bus subtili linija, atskirianti šiuos du, o jīva-śakti yra toje vietoje, kur jie susiduria.

Jīvos yra tarsi nesuskaičiuojamos atominės šviesos dalelytės saulės spinduliuose. Būdamos viduryje, jīvos mato dvasinį pasaulį vienoje pusėje ir materialią visatą, sukurtą māyos, kitoje.

Paribio prigimtis yra pakliūti vienos arba kitos stichijos valdžion. Kartais krantas dėl erozijos panyra į upę, o po to vėl susijungia su žeme, kai upė pakeičia savo vagą.

Jei jīva žvelgia į Kṛṣṇos pusę, į dvasinį pasaulį, ją veikia Kṛṣṇos cit-śakti. Tada ji keliauja į dvasinį pasaulį ir tarnauja Bhagavānui tyru, sąmoningu, dvasiniu pavidalu. Tačiau, jei ji žvelgia į māyą, ji tampa priešiška Kṛṣṇai ir māyā ją įkalina. Ši dvibriaunė prigimtis yra vadinama taṭastha-svabhāva (paribio prigimtis).

Jīva yra sukurta išskirtinai iš cit-śakti. Ją gali įveikti, arba padengti māya, nes ji yra iš prigimties mažytė ir jai trūksta dvasinės galios, tačiau jīvos prigimtyje nėra materialių elementų ar māyos pėdsakų. Nors būdama atominė, jīva kaip tattva yra viršesnė už māyą.

Kṛṣṇos vidinė galia apreiškia amžinai tobulas sielas (nitya-siddha). Taṭasthā-jīva nėra amžinai tobula, nors, praktikuodama atsidavimo tarnystę, gali pasiekti tobulumą ir džiaugtis transcendentine laime kaip amžinai tobulos būtybės.

Baladeva apreiškia amžinai laisvus Kṛṣṇos tarnus Goloka Vṛndāvane.

Saṅkarṣaṇa apreiškia amžinus Nārāyaṇos palydovus Vaikuṇṭhose.

Mahā-Viṣṇu, Saṅkarṣaṇos ekspansija, iš Savo jīva-śakti apreiškia jīvas, kurios turi galimybę pasinerti į materialų pasaulį. Šios jīvos linkusios pasiduoti māyos įtakai ir kol jos negauna vidinės energijos prieglobsčio, tol lieka galimybė māyai jas užvaldyti.

Kṛṣṇa lyginamas su spindinčia ugnimi ar saule. Šios smarkios ugnies ar saulės ribose viskas yra dvasinė energija, o jos spinduliai sklinda toli anapus šios sferos. Šie spinduliai anapus dvasinio pasaulio sferos yra jīva śakti - vidinės energijos dalinis pasireiškimas, o šviesos dalelės spinduliuose yra dvasinės atominės sielos (jīvos).

Saulės spinduliai ir atominės dalelytės spinduliuose nesiskiria nuo saulės, net po to, kai iš jos išeina. Panašiai ir Kṛṣṇos svarūpos spinduliai ir atomai šiuose spinduliuose, tai yra jīva-śakti ir jīvos, neatsiskiria nuo Jo, net jei sukurti iš Jo. Tuo pat metu, nors jīvos nesiskiria nuo Kṛṣṇos, jos yra amžinai skirtingos ir atskirai nuo Jo, nes turi savo mažyčius nepriklausomus troškimus. Panašiai aukso gabalas ir auksinė apyrankė skiriasi ir tuo pat metu nesiskiria vienas nuo kito. Aukso požiūriu, apyrankė nesiskiria nuo pradinio aukso gabalo. Tačiau apyrankės požiūriu, abu jie skirtingi vienas nuo kito.

Īśvara yra pažinimo ir pažįstančiojo įsikūnijimas, mąstantis ir besimėgaujantis. Jis spindi savaime ir apšviečia kitus. Jis turi savo troškimus ir pažįsta visus.

Jīva taip pat yra pažinimo, pažįstančiojo ir besimėgaujančio pavidalas. Ji taip pat spindi savaime ir apšviečia kitus. Ji taip pat turi troškimų ir pažįsta savo kūną. Tuo požiūriu nėra skirtumo tarp jų. Tačiau Īśvara yra visagalis, ir visagalybės dėka Jis yra visų Jame visiškai pasireiškiančių savybių pagrindas. Atominėje jīvoje šios savybės taip pat pasireiškia, tačiau mažyčiu kiekiu. Todėl Īśvaros ir jīvos prigimtis ir pavidalas amžinai skirtingi, nes vienas yra pilnas, o kitas yra menkas.

Īśvara yra visų energijų Viešpats, nes jo vidinė galia yra Jo tarnaitė. Nors Īśvaros savybės truputį pasireiškia jīvos prigimtyje, vis dėlto jīva yra śakti valdžioje.

Transcendentinio ir materialaus pasaulių kūrimas, palaikymas ir valdymas yra tik Dievo darbas. Išskyrus šią veiklą, visą kitą veiklą gali atlikti ir amžinai tobulos sielos.

Nepaisant amžinos vienovės tarp Dievo ir gyvos esybės, būtent jų skirtingumo suvokimas amžinai yra viršesnis. Kur tik kartu pasirodo amžinas skirtingumas ir amžina vienovė, skirtingumo suvokimas yra stipresnis.

Jīva yra atominė sąmonė, ji turi pažinimo savybę ir aprašoma žodžiu „aham“ („Aš“). Ji yra besimėgaujanti, mąstanti ir perprantanti. Jīva turi amžiną pavidalą, kuris yra labai subtilus ir nuostabiai gražus. Tačiau, kai jīva susipainioja māyoje, šį dvasinį pavidalą uždengia du materialūs kūnai. Vienas vadinamas subtiliu kūnu (liṅga-śarīra), o kitas vadinamas grubiu kūnu (sthūla-śarīra).

Amžinas kūnas yra tikras, pirminis kūnas, ir jis yra atominis, dvasinis ir neturi trūkumų. Tai yra tikrasis ego objektas, tikrasis „Aš“. Subtilus kūnas kyla iš sąlyčio su materija ir susideda iš trijų iškraipytų transformacijų: proto, intelekto ir ego.

Jīva-śakti yra vadinama parā-śakti (aukštesniąja galia), nes ji kupina dvasinių atominių dalelyčių. Māyā-śakti yra vadinama aparā (žemesniąja), nes ji yra materiali ir negyva.

Atominė dvasinė forma neturi trūkumų, tačiau dėl savo mažytės prigimties, ji natūraliai silpna ir todėl yra neišbaigta. Vienintelis trūkumas tokiame būvyje yra tai, kad jīvos dvasinį pavidalą gali padengti bendravimas su galingesne māyā-śakti.

Jīvos konstitucija visuomet išlieka nepilna, nesvarbu kokį išaukštintą būvį išsilaisvinusi jīva gali pasiekti. Tai būdinga jīva-tattvos prigimčiai, ir todėl Vedos sako, kad Īśvara yra māyos valdovas, o jīva visomis aplinkybėmis gali būti māyos valdoma.

Dvasinė siela yra nykstamai maža dvasinė dalelė. Ji vadinama anu ātmā (atomo dydžio siela) lyginant su Vibhu ātmā – Supersiela arba milžiniška siela.

Sielos dydis aprašomas taip: „Jei plauko galiuką padalintum į šimtą dalių, o tą dalį dar kartą dalintum į šimtą – kiekviena gauta dalelė būtų dvasinės sielos dydžio.”

Siela yra nesunaikinama ir nemirtinga.

Ji yra neišmatuojama ir amžinai gyvuojanti.

Siela negimsta ir nemiršta.

Ji neatsirado praeityje, neatsiranda dabar ir neatsiras ateityje. Ji negimusi, amžina, visad esanti, pirminė. Ji nežūva nužudžius kūną.

Sielos nesuskaldo į dalis joks ginklas, nesudegina ugnis, nepermerkia vanduo, neišdžiovina vėjas.

Individuali siela netrapi ir netirpi, jos neįmanoma nei sudeginti nei išdžiovinti. Ji amžina, visur esanti, nekintama, nepajudinama, amžinai ta pati.

Individuali siela nematoma, tai yra nesuvokiama juslėmis; nesuvokiama, t.y nesuvokiama protu ir nekintama, tai yra nepatiria pokyčių laike.

Mirties metu miršta tik kūnas, o siela persikelia į naują kūną. Taip sielos migruoja iš vienos gyvybės formos į kitą. Tai vadinama dvasine sąmonės evoliucija. Visos gyvybės formos skiriasi ne tiek kūnu, nors tokie skirtumai ryškiausi, kiek sąmonės lygiu. Aukščiausias Sąmonės lygis yra Dievo suvokimas.

Plačiau apie temą

Viešpaties ekspansijų kategorijos

„Kṛṣṇa yra neduali Absoliuti Tiesa, Aukščiausias Dievo Asmuo. Nors Jis yra vienas, Jis palaiko daugybę asmeninių ekspansija ir energijų vien dėl Savo žaidimų.“

„Kṛṣṇa išskleidžia save į daugybę pavidalų. Kai kurie yra Jo asmeniniai pavidalai (svāṁśa), o kai kurie yra Jo atskirtos ekspansijos (vibhinnāṁśa). Taip Jis atlieka savo žaidimus dvasiniame ir materialiame pasauliuose. Dvasiniai pasauliai yra Vaikuṇṭhos planetos, o materialios visatos yra brahmāṇḍos, gigantiškos sferos, kuriose valdo Viešpats Brahmā.“

“Jo asmeninės ekspansijos, tokios kaip keturlypiai Saṅkarṣaṇos, Pradyumnos, Aniruddhos ir Vāsudevos pasireiškimai, nužengia iš Vaikuṇṭhos į šį materialų pasaulį kaip inkarnacijos. Atskirtos ekspansijos yra gyvosios būtybės. Nors jos yra Kṛṣṇos ekspansijos, jos priskiriamos Jo įvairioms energijoms.“

„Gyvosios būtybės (jīvos) dalinamos į dvi kategorijas. Vienos yra amžinai laisvos (nitya mukta), o kitos yra amžinai sąlygotos (nitya-baddha).“

„Amžinai laisvos sielos visuomet panirusios į Kṛṣṇos sąmonę ir su transcendentine meile tarnauja Viešpaties Kṛṣṇos lotosinėms pėdoms. Jos laikomos amžinais Kṛṣṇos palydovais, kurie, tarnaudami Kṛṣṇai, amžinai mėgaujasi transcendentine palaima.“

„Be šių amžinai laisvų bhaktų, egzistuoja taip pat sąlygotos sielos, kurios visada sukasi šalin nuo tarnavimo Viešpačiui. Šiame materialiame pasaulyje jos nuolatos susaistytos ir pasmerktos materialiam vargui, kurį pragariškose sąlygose sukelia įvairios kūniškos formos.“

Gyvos būtybės atsietos Viešpaties dalelės

sphuliṅgāḥ ṛddhāgner iva cid-aṇavo jīvā-nicayāḥ
hareḥ sūryasyaivāpṛthag api tu tad-bheda-viṣayāḥ
vaśe māyā yasya prakṛti-patir eveśvara iha sa jīvo
mukto ‘pi prakṛti-vaśā-yogyaḥ sva-guṇataḥ

„Kaip gausybė mažų kibirkščių išlekia iš degančios ugnies, taip nesuskaičiuojamos jīvos yra tarsi atominės, dvasinės dalelytės Śrī Harī dvasinės saulės spinduliuose. Nors šios jīvos nesiskiria nuo Śrī Hari, jos taip pat amžinai skiriasi nuo Jo. Amžinas skirtumas tarp jīvos ir Īśvaros yra toks, kad Īśvara yra māyā-śakti Viešpats ir šeimininkas, o jīva, dėl savo konstitucinės prigimties, gali pakliūti māyos valdžion, net ir būdama laisvame būvyje.“ („Daśa-mūla“, 5)

yathāgneḥ kṣudrā visphuliṅgā vyuccaranti
evam evāsmad ātmanaḥ sarvāṇi bhūtāni vyuccaranti

„Nesuskaičiuojamos jīvos sklinda iš para-brahmos tarsi mažytės kibirkštys iš ugnies.“ (“Bṛhad-āraṇyaka Upaniṣad“, 2.1.20)

Taṭasthā jīvos padėtis

tasya vā etasya puruṣasya dve eva sthāne
bhavata idañ ca paraloka-sthānañ ca
sandhyaṁ tṛtīyaṁ svapna-sthānaṁ tasmin
sandhye sthāne tiṣṭhann ete ubhe sthāne
paśyatīdañ ca paraloka-sthānañ ca

Yra dvi padėtys, apie kurias jīva-puruṣa turėtų klausinėti: negyvas materialus pasaulis ir dvasinis pasaulis. Jīva yra trečioje padėtyje, kuri panaši į sapną (svapna-sthāna) ir yra sandūra (taṭastha) tarp šių dviejų. Būdama tokioje vietoje, kur susitinka du pasauliai, ji mato tiek jaḍa-jagad (inertišką pasaulį) tiek cid-jagad (dvasinį pasaulį). (“Bṛhad-āraṇyaka Upaniṣad“, 4.3.9)

tad yathā mahā-matsya ubhe kule ‘nusañcarati pūrvañ
cāparañ caivam evāyaṁ puruṣa etāv ubhāv antāv anu
sañcarati svapnāntañ ca buddhāṅtañ ca

Kaip didelė žuvis upėje kartais plaukia prie rytinio kranto, o kartais prie vakarinio, taip ir jīva, būdama kāraṇa-jaloje (priežasčių vandenyse, besidriekiančiuose tarp inertiško ir sąmoningo pasaulių), taip pat palaipsniui keliauja prie abiejų krantų, vietos, kur sapnuoja, ir vietos, kur yra budri. („Bṛhad-āraṇyaka Upaniṣad“, 4.3.18)

Erdvė tarp vandenyno ir žemės yra vadinama taṭa (krantas), bet vieta, kuri liečiasi su vandenynu yra ne kas kita, kaip žemė, taigi, kur yra krantas? Taṭa yra išsiskirianti linija, atskirianti vandenyną ir žemę; ji yra tokia plona, kad jos negalima pamatyti grubia akimi. Jei mes palyginsime transcendentinę karalystę su vandenynu, o materialų pasaulį su žeme, tuomet taṭa bus subtili linija, atskirianti šiuos du, o jīva-śakti yra toje vietoje, kur šie du susiduria. Jīvos yra tarsi nesuskaičiuojamos atominės šviesos dalelytės saulės spinduliuose. Būdamos viduryje, jīvos mato dvasinį pasaulį vienoje pusėje ir materialią visatą, sukurtą māyos, kitoje. Kaip Bhagavāno dvasinė śakti vienoje pusėje yra beribė, māyā-śakti kitoje pusėje taip pat yra labai galinga. Nesuskaičiuojamos subtilios (sūkṣma) jīvos yra tarp šių dviejų. Jīvos iš prigimties yra ribinės, nes jos buvo apreikštos iš Kṛṣṇos taṭastha śakti (paribio galios).

Paribio prigimtis

Taṭastha-svabhāva (paribio prigimtis) yra galimybė pakliūti abiejų energijų valdžion. Kartais krantas dėl erozijos panyra į upę, o po to vėl susijungia su žeme, kai upė pakeičia savo vagą. Jei jīva žvelgia į Kṛṣṇos pusę, tai yra į dvasinį pasaulį, ją veikia Kṛṣṇos śakti. Tuomet ji įžengia į dvasinį pasaulį ir tarnauja Bhagavānui savo tyru, sąmoningu, dvasiniu pavidalu. Tačiau, jei ji žvelgia į māyą, ji pasidaro priešiška Kṛṣṇai ir māyā ją įkalina. Ši dvibriaunė prigimtis yra vadinama taṭastha-svabhāva (paribio prigimtis).

Taṭastha jīvų prigimtis

Māyā nedalyvauja sukuriant jīvas. Reikia pripažinti, kad jīva yra atominė, tačiau net būdama tokia, ji kaip tattva yra viršesnė už māyą.

Jīva nesukuriama, kai māyā padengia brahmą, kaip teigia māyāvādžiai.

Lygiai taip pat jīva nėra brahmaṇo atspindys māyoje, nes didesnis negali atsispindėti mažesniame. Tokia galimybė māyą padarytų didesne už brahmaṇą.

Taip pat individualios jīvos nėra iliuzija, sukurta māyos. Jos amžinai yra fragmentinės Viešpaties dalelės.

Taip pat jīvos nėra pirminės, jos nesukuria materialios egzistencijos savo sapne. Tai sukurtų situaciją, kurioje būtų daug Dievų (bahu-īśvara-vāda).

Skirtumas tarp taṭastha-jīvų ir nitya siddha jīvų

Cit-śakti yra paripūrna-śakti, pilna Kṛṣṇos galia, o jos visi pasireiškimai yra amžinai tobulos substancijos. Jīva nėra nitya-siddha (amžinai tobula), nors, atlikdama sādhaną, ji gali tapti sādhana-siddha (pasiekti tobulumą) ir džiaugtis transcendentine laime kaip nitya-siddhos - amžinai tobulos būtybės. Visi keturi Śrīmati Rādhikos sakhių tipai yra nitya-siddha, ir visos jos yra tiesioginės cit-śakti, Pačios Śrīmati Rādhikos ekspansijos (kāya-vyūha). Iš kitos pusės, visos jīvos yra apreikštos Śrī Kṛṣṇos jīva-śakti. Cit-śakti yra Śrī Kṛṣṇos pilna śakti, o jīva-śakti yra Jo nepilna śakti. Kaip išbaigtos tattvos yra pilnos galios transformacijos, panašiai nesuskaičiuojamos atominės sąmoningos jīvos yra nepilnos śakti transformacijos.

Baladevos pavidalu Kṛṣṇa apreiškia nitya-mukta-pārṣada-jīvas, amžinai laisvus palydovus, kurie atlieka aštuonių rūšių tarnystę Kṛṣṇai. Saṅkarṣaṇos pavidalu Paravyomoje, Jis apreiškia aštuonių rūšių tarnus, kurie atlieka aštuonių rūšių tarnystę, būdami amžinai laisvi Nārāyaṇos palydovai. Mahā-Viṣṇu, Saṅkarṣaṇos avatāra, apsigaubia Savo jīva-śakti ir Savo Paramātmos svarūpoje apreiškia jīvas, kurios turi galimybę pasinerti į materialų pasaulį. Šios jīvos linkusios pasiduoti māyos įtakai, ir kol jos Bhagavāno malone negauna hlādinī-śakti, priklausančios cit-śakti, prieglobsčio, visuomet lieka galimybė, kad māyā jas užvaldys. Nesuskaičiuojamos sąlygotos jīvos, kurias užvaldė māyā, paklūsta trims materialios gamtos guṇoms. Turint visa tai omeny, siddhānta yra tai, kad tik jīva-śakti, o ne cit-śakti, apreiškia jīvas.

Vidinės energijos ryšys su paribio energija

Kṛṣṇa, kuris lyginamas su spindinčia ugnimi ar saule, yra save apreiškianti tattva. Šios smarkios ugnies ar saulės ribose viskas yra dvasinė reiškinija, o jos spinduliai sklinda toli anapus jos sferos. Šie spinduliai yra svarūpa-śakti nežymi funkcija (aṇu-kārya), o spinduliai šioje nežymioje funkcijoje yra dvasinės saulės atominės dalelytės (paramāṇu). Jīvos yra lyginamos su šia labai lokalizuota, atomine tattva. Svarūpa-śakti apreiškia pasaulį dvasinės saulės sferoje, o anapus šios sferos jos funkciją atlieka jīva-śakti, kuri yra tiesioginė dalinė cit-śakti reprezentacija. Todėl veikla, susijusi su jīvomis, priklauso jīva-śakti sferai. Parāsya śaktir vividhaiva śrūyate („Śvetāśvatara Upaniṣad“, 6.8), „Ši acintya-śakti yra vadinama parā-śakti. Nors ji yra viena, ši prigimtinė galia (sva-bhāvikī-śakti) pasireiškia skirtingai: kaip jñāna (dvasinis suvokimas), bala (dvasinė jėga) ir kriyā (dvasinė veikla).“ Pagal šį śruti aforizmą, cit-śakti yra parā-śakti pasireiškimas. Ji pasklinda iš savo sferos, dvasinės karalystės, kaip jīva-śakti, ir paribio zonoje tarp dvasinio ir materialaus pasaulių apreiškia nesuskaičiuojamas amžinas jīvas, kurios yra tarsi dvasinės saulės spindulių atominės dalelytės.

Skirtumas ir tapatybė

Materialiame pasaulyje, kai vienas objektas sukuriamas iš kito, arba šis produktas visiškai skiriasi nuo savo šaltinio, arba lieka jo dalis. Tokia materialių objektų prigimtis. Pavyzdžiui, kiaušinis atsiskiria nuo motinos paukštės, kai tik yra padedamas, o žmogaus nagai ir plaukai lieka kūno dalis, tol kol jų nenukerpa, nors jie yra sukurti iš šio kūno. Tačiau cid-vastu prigimtis truputį skiriasi. Kas apreikšta iš dvasinės saulės tuo pat metu yra kartu su ja ir atskirai nuo jos. Saulės spinduliai ir atominės dalelytės spinduliuose nesiskiria nuo saulės net po to, kai iš jos išeina. Panašiai ir Kṛṣṇos svarūpos spinduliai ir atomai šiuose spinduliuose, tai yra jīva-śakti ir jīvos, nesiskiria nuo Jo, net jei sukurti iš Jo. Tuo pat metu, nors jīvos nesiskiria nuo Kṛṣṇos, jos taip pat yra amžinai skirtingos ir yra atskirai nuo Jo, kadangi turi savo mažyčius nepriklausomus troškimus. Todėl jīvos atskirumas nuo Kṛṣṇos ir neatskiriamumas yra amžina tiesa. Tai ypatinga cit karalystės savybė.

Išminčiai pateikia pavyzdį, remdamiesi mūsų patyrimu apie negyvą materiją. Tarkime, jūs atkirtote nedidelį gabalėlį aukso nuo didelio luito ir panaudojote jį padaryti apyrankę. Aukso požiūriu, apyrankė nesiskiria nuo pradinio aukso gabalo, jie nesiskiria vienas nuo kito. Tačiau apyrankės požiūriu, abu jie skiriasi vienas nuo kito. Šis pavyzdys nėra visiškai teisingas cit-tattvos perteikimas, tačiau iliustruoja svarbų aspektą: Cit-tattvos požiūriu nėra skirtumo tarp Īśvaros ir jīvos, o būsenos ir kiekio požiūriu, jie abu amžinai skiriasi. Īśvara yra išbaigtas cit, o jīva yra atominis cit. Īśvara yra didis, o jīva yra nereikšminga.

Skirtumai tarp Īśvaros ir jīvos

Īśvara yra žinojimo (jñāna-svarūpa), pažįstančiojo (jñāta-svarūpa) įsikūnijimas, kuris mąsto ar svarsto (mantā-svarūpa) ir mėgaujasi (bhoktṛ-svarūpa). Jis spindi pats savaime (svaprakāśa) ir Jis taip pat apšviečia kitus (para-prakāśa). Jis turi savo paties troškimus (icchā-maya), ir Jis pažįsta visus (kṣetra-jña). Jīva taip pat pažinimo, pažįstančiojo ir besimėgaujančio pavidalas, ji taip pat yra spindinti iš savęs ir ji apšviečia kitus, ir ji taip pat turi troškimus ir pažįsta savo pačios kūną (kṣetra-jña). Šiuo požiūriu nėra skirtumo tarp jų. Tačiau Īśvara yra visagalis, ir savo visagalybės dėka Jis yra visų šių Jame visiškai pasireiškiančių savybių, pagrindas. Šios savybės pasireiškia taip pat ir atominėje jīvoje, tačiau tik mažyčiu laipsniu. Todėl Īśvaros ir jīvos prigimtis ir pavidalas amžinai skirtingi, nes vienas yra pilnas, o kitas yra menkas. Tuo pat metu skirtumai tarp Īśvaros ir jīvos yra nepakankami juos atskirti, dėl panašumo tarp jų savybių.

Īśvara yra svarūpa-śakti, jīva-śakti ir māyā-śakti Viešpats, nes jo vidinė galia (ātma-śakti) yra visiškai išbaigta. Śakti yra Jo tarnaitė, o Jis yra śakti Viešpats ir ją aktyvuoja Savo troškimu. Tokia yra Īśvaros svarūpa. Nors Īśvaros savybės truputį pasireiškia jīvos prigimtyje, vis dėlto jīva yra śakti valdžioje.

Žodis māyā „Daśa-mūloje“ naudojamas ne vien pažymėti materialią māyą, bet taip pat parodyti svarūpa-śakti. Mīyate anayā iti māyā, "Māyā yra tai, kuo galima matuoti dalykus.” Žodis māyā nurodo į śakti, kuri nuskaidrina Kṛṣṇos tapatybę visuose trijuose pasauliuose: cit-jagat, acit-jagat ir jīva-jagat. Kṛṣṇa yra māyos valdovas, o jīva yra māyos valdžioje. Todėl „Śvetāśvatara Upaniṣadoje“, 4.9-10 pasakyta:

asmān māyī sṛjate viśvam etat
tasmiṁś cānyo māyayā sanniruddhaḥ
māyān tu prakṛtiṁ vidyān māyinan tu maheśvaram
tasyāvaya-bhūtais tu vyāptaṁ sarvam idaṁ jagat

„Parameśvara yra māyos Viešpats, Jis sukūrė visą pasaulį, kuriame jīvos yra surištos iliuzija ir materialiu susitapatinimu. Reikia suprasti, kad māyā yra Jo prakṛti, o Jis yra Maheśvara, māyos valdovas. Visas šis pasaulis persmelktas Jo dalių.“

Jo didingos savybės yra ypatingos Īśvaros charakteristikos, ir jīva jų ne tik neturi, bet negali įgyti jų net ir po išsivadavimo. „Brahma-sūtroje“ (4.4.17) teigiama: jagatvyāpāra-varjjam prakaraṇāsannihitatvāt, "Viso transcendentinio ir negyvo pasaulio kūrimas, palaikymas ir valdymas yra tik brahmos, ir nieko kito, darbas.“ Išskyrus šią veiklą, susijusią su cit ir acit pasauliais, visą kitą veiklą gali atlikti ir laisvos jīvos. Śruti teigia: yato vā imāni bhūtāni jāyante („Taittirīya Upaniṣad“, 3.1): “Iš Jo sukuriamos ir Juo palaikomos visos jīvos, ir į jį naikinimo metu jos visos įžengia ir tampa neišreikštos.“ Šie teiginiai kalba tik apie brahma, jų negalima taikyti jīvai, net pasinaudojus įvairiomis manipuliacijomis, nes čia neminimos net išvaduotos sielos. Śāstros teigia, kad tik Bhagavānas, o ne išvaduotos jīvos, atlieka kūrimo, palaikymo ir naikinimo veiklą. Kažkas galėtų spėlioti, kad jīva taip pat gali atlikti šią veiklą, bet tai sukurtų daugelio īśvarų filosofiją (bahv-īśvara-doṣa), kuri yra neteisinga. Todėl teisinga siddhānta yra tai, kad jīva neturi tinkamos kvalifikacijos aukščiau minėtai veiklai, net ir būdama laisva.

Tai patvirtina amžiną skirtumą tarp jīvos ir Īśvaros, ir visi išsilavinę žmonės palaiko šią išvadą. Šis skirtumas nėra vaizduotės padarinys, jis yra amžinas ir neišnyksta jokiame jīvos būvyje. Atitinkamai, teiginys, kad jīva yra amžinas Kṛṣṇos tarnas, turi būti laikomas fundamentaliu teiginiu (mahā-vākya).

Tattvos požiūriu skirtumas svarbesnis nei vienovė

Kokybiniu cid-dharmos požiūriu, tarp Kṛṣṇos ir jīvos egzistuoja vienovė, tačiau jų esminės prigimties ar individualių asmenybių (svarūpa) kiekybiniu požiūriu, tarp jų egzistuoja amžinas skirtumas. Nepaisant amžinos vienovės, skirtingumo suvokimas yra amžinai viršesnis. Nors abheda-svarūpa yra pripažintas faktas, nėra jokių užuominų, kad bet kokia tokia būsena galėtų egzistuoti nepriklausomai. Greičiau būtent nitya-bhedos (amžino skirtingumo) pasireiškimas yra visuomet vyraujantis. Kitais žodžiais, kur kartu pasirodo amžinas skirtingumas ir amžina vienovė, bhedos suvokimas yra stipresnis.

Kitas pavyzdys iš materialaus pasaulio. Dangus yra materialus elementas, bet jis taip pat turi savo egzistencijos pagrindą, ir nors šis pagrindas visuomet yra, tik dangų galima matyti iš tikrųjų. Panašiai netgi egzistuojant abhedai, ryškesnę matome nitya-bhedą, kuri yra reali. Štai kodėl nitya-bheda yra vienintelė esmines realybes (vastu) apibrėžianti charakteristika.

Jīvos apvalkalai

Jīva yra atominė sąmonė, ji turi pažinimo savybę ir aprašoma žodžiu „aham“ („Aš“). Ji yra besimėgaujanti, mąstanti ir perprantanti. Jīva turi amžiną pavidalą, kuris yra labai subtilus. Kaip ir įvairios grubaus kūno dalys: rankos, kojos, nosis, akys ir t.t., būdamos tinkamose vietose, apreiškia gražų pavidalą, taip pat apsireiškia labai gražus atominis dvasinis kūnas, sudarytas iš skirtingų dvasinių dalių. Tačiau, kai jīva susipainioja māyoje, šį dvasinį pavidalą uždengia du materialūs kūnai. Vienas vadinamas subtiliu kūnu (liṅga-śarīra), o kitas vadinamas grubiu kūnu (sthūla-śarīra). Subtilus kūnas, kuris pirmasis padengia atominį dvasinį kūną, yra neišvengiamas nuo pat jīvos sąlygotumo pradžios iki jos išsilaisvinimo. Kai jīva keliauja iš vieno kūno į kitą, grubus kūnas keičiasi, tačiau subtilusis ne. Kai jīva palieka grubųjį kūną, subtilusis kūnas perneša visas jos karmas ir troškimus į kitą kūną. Jīvos kūnų keitimas ir jos kelionė yra atliekama pagal pañcāgni (penkių ugnių) mokslą, aprašytą Vedose. Pañcāgni sistema, kalbanti apie laidojimo ugnį, virškinimo ugnį ir lietų, aprašyta „Chāndogya Upaniṣadoje“ ir „Brahma-sūtroje“. Jīvos sąlygota prigimtis naujame kūne yra ankstesnių gyvenimų įtakų pasekmė, o jos prigimtis apsprendžia varną, kurioje ji gimė. Pakliuvusi į varṇāśramą, ji vėl pradeda atlikti karmą ir kai numiršta, pakartoja tą patį procesą. Pirmasis amžino dvasinio pavidalo apdangalas yra subtilusis kūnas, o antrasis yra grubusis kūnas.

Skirtumas tarp dvasinio ir subtilaus kūno

Amžinas kūnas yra tikras, pirminis kūnas, ir jis yra atominis, dvasinis ir neturintis trūkumų. Tai yra tikrasis ego objektas, tikrasis „Aš“. Subtilus kūnas kyla iš sąlyčio su materija ir susideda iš trijų iškraipytų transformacijų: proto, intelekto ir ego.

„Gītā Upaniṣados“ („Bhagavad-gītos“) 7 skyriaus 4-6 posmai aprašo du visagalio Bhagavāno prakṛti tipus. Vienas vadinamas parā-prakṛti (aukštesnioji energija), o kitas vadinamas aparā-prakṛti (žemesnioji energija). Jie taip pat atitinkamai vadinami jīva-śakti ir māyā-śakti. Jīva-śakti yra vadinama parā-śakti, arba śreṣṭha-śakti (aukštesnioji śakti), nes ji kupina dvasinių atominių dalelyčių. Māyā-śakti yra vadinama aparā (žemesniąja), nes ji yra materiali ir negyva (jaḍa).

Jīva kaip esybė visiškai skiriasi nuo aparā-śakti, kuri susideda iš aštuonių elementų: penkių grubių elementų: žemės, vandens, ugnies, oro ir erdvės, o taip pat trijų subtilių elementų: proto, intelekto ir ego. Trys paskutinieji materialūs elementai yra ypatingi. Pažinimo aspektas, kurį galima matyti juose yra materialus, o ne dvasinis. Protas sukuria klaidingą pasaulį, grįsdamas jutiminių objektų pažinimą vaizdais ir įtakomis, kurias gauna iš grubių materialios aplinkos objektų. Šis procesas kyla iš materijos, o ne iš dvasios. Sugebėjimas skirti tikrą nuo netikro, pasikliaujantis tokiu pažinimu, vadinamas buddhi, ir jis taip pat kyla iš materijos. Ego ar „Aš“ pojūtis, kurį sukuria anksčiau minėtas pažinimas, taip pat yra materialus, o ne dvasinis.

Šios trys savybės kartu apreiškia antrąjį jīvos pavidalą, kuris veikia kaip jungtis tarp jīvos ir materijos, ir vadinamas subtiliuoju kūnu (liṅga-śarīra). Kai sąlygotos sielos subtilaus kūno ego pasidaro stipresnis, jis padengia jos amžinojo pavidalo ego. Amžinoje prigimtyje ego yra susijęs su dvasine saule, Kṛṣṇa. Šis ego yra tyras, ir jis vėl atsiranda išsivadavimo pakopoje. Tačiau kol amžinasis kūnas yra padengtas subtiliu kūnu, materiali savimonė (jaḍa-abhimāna), kylanti iš grubaus ir subtilaus kūno, lieka stipri, ir abhimāna, susijusi su dvasia, praktiškai nepasireiškia. Liṅga-śarīra yra labai subtilus, todėl grubaus kūno funkcijos jį paslepia. Todėl susitapatinimas su kasta ir kitais grubaus kūno atributais kyla subtiliame kūne, nes grubusis kūnas jį padengia. Nors trys elementai: protas, intelektas ir ego yra materialūs, jiems būdinga pažinimo abhimāna (savimonė), kadangi jie yra sielos iškreiptos funkcijos (ātma-vṛtti) transformacijos.

Ar išvaduotame būvyje siela turi trūkumų?

Gyvosios būtybės ištakos

Visų gyvųjų esybių dvasiniame ir materialiame pasaulyje šaltinis yra Viešpats Saṅkarṣaṇa, Balarāmos ekspansija. Dėl šios priežasties Saṅkarṣaṇa kartais vadinamas Jīva. („Caitanya Caritāmṛta“, Adi 5.41 komentaras). „Caitanya Caritāmṛta“, Adi 5.45 sakoma, kad Saṅkarṣaṇa yra tik jīvų prieglobstis, bet ne jų kūrėjas. Paribio sielas (taṭastha jīvas) apreiškia Viešpats Mahā Viṣṇu, kuris savo žvilgsniu apvaisina materialią gamtą gyvomis būtybėmis.

Todėl kyla klausimas: Ar taṭasthā śakti jīvos yra amžinai sąlygotos, ar buvo sąlygotos kuriuo nors metu? Kitaip tariant, ar prieš mūsų sąlygotą egzistenciją mes jau buvome dvasiniame pasaulyje, ar visą amžiną laiką sukomės saṁsaros rate?

Yra du požiūriai, kuriuos abu galima pagrįsti śāstromis, todėl šia tema kyla tiek daug diskusijų.

Pirmasis požiūris teigia, kad sąlygotos sielos niekada nebuvo dvasiniame pasaulyje, nes iš ten niekas negali pulti, todėl, jei jau mes esame čia, vadinasi niekuomet ten ir nebuvome.

Kitas požiūris teigia, jog mes čia atėjome iš dvasinio pasaulio (puolėme) ir esame šiame pasaulyje jau labai ilgai. Taigi, kurio iš šių požiūrių laikosi Śrīla Prabhupāda?

Ir vienas, ir kitas požiūris yra gerai grindžiamas śāstromis. Taip pat reikia pripažinti, kad dauguma Śrīlos Bhaktisiddhantos Sarasvati Ṭhākuros mokinių įsitikinę, kad sąlygotos sielos (taṭasthā jīvos) niekuomet prieš tai nebuvo dvasiniame pasaulyje, o jų kilmės šaltinis yra Mahā Viṣṇu. Vis dėlto savo knygose ir pokalbiuose Śrīla Prabhupāda ne kartą mini, kad prieš pakliūdami į materialų pasaulį mes turėjome santykius su Kṛṣṇa (arba Viešpačiu Nārāyaṇa) dvasinio pasaulio planetose. Jis pateikia ne vieną pavyzdį, tačiau norintiems labiau suprasti šią temą, Śrīla Prabhupāda nurodydavo pernelyg nesigilinti į šią temą, nes nėra taip svarbu, iš kur mes puolėme ir kodėl puolėme, svarbiausia tai, kad mes esame puolę ir mums reikia iš čia išsikapstyti. Su šia nuomone turėtų sutikti abiejų požiūrių šalininkai. Priede galima rasti įžymų Śrīlos Prabhupādos laišką apie sielos pirminę padėtį.

Gyvosios būtybės dydis

Dvasinė siela yra nykstamai maža dvasinė dalelė. Ji vadinama anu ātmā (atomo dydžio siela) lyginant su Vibhu ātmā – Supersiela arba milžiniška siela. Tai patvirtina „Kaṭha Upaniṣada“ 1.2.20:

aṇor aṇīyān mahato mahīyān

ātmāsya jantor nihito guhāyām

tam akratuḥ paśyati vīta-śoko

dhātuḥ prasādān mahimānam ātmanaḥ

„Tiek atomo dydžio siela, tiek Supersiela sėdi viename kūno medyje, toje pačioje gyvosios būtybės širdyje. Tas, kuris tampa laisvas nuo materialių troškimų bei kančių, Aukščiausio Viešpaties malone gali suvokti sielos didybę.“

Sielos dydis taip pat yra aprašomas „Śvetāśvatara Upaniṣadoje“ (5.9):

bālāgra-śata-bhāgasya

śatadhā kalpitasya ca

bhāgo jīvaḥ vijñeyaḥ

sa cānantyāya kalpate

„Jei plauko galiuką padalintum į šimtą dalių, o tą dalį dar kartą dalintum į šimtą - kiekviena gauta dalelė būtų dvasinės sielos dydžio.”

keśāgra-śata-bhāgasya

śatāṁśaḥ sādṛśātmakaḥ

jīvaḥ sūkṣma-svarūpo ’yaṁ

saṅkhyātīto hi cit-kaṇaḥ

Šiame posme iš „Śrīmad Bhāgavatam“ sakoma, kad “Yra nesuskaičiuojama daugybė dvasinių atomų, kurių dydis lygus vienai dešimt tūkstantajai plauko galiuko daliai.”

Šių išmatavimų nereikia suprasti tiesiogiai, jog sielos dydis yra būtent toks, kadangi kitame posme siela aprašoma kaip aprameyasya - neišmatuojama. Palyginimas su plauku duodamas ne tam, kad pateikti sielos išmatavimus, o tam, kad parodyti, kokia nykstamai maža yra siela. Kadangi ji yra dvasinės prigimties, ji nieko bendro neturi su materialaus pasaulio kategorijomis, kaip erdvė, tįsumas, trukmė.

Sielos – aukštesnioji Kṛṣṇos energija

„Bhagavad Gītoje“ 7.5 Kṛṣṇa sako, kad gyvosios būtybės sudaro Jo aukštesniąją gamtą, todėl jos yra dvasinės, o ne materialios prigimties. Kadangi gyvosios būtybės yra Aukščiausiojo Viešpaties dalelės ir priklauso Jo aukštesniajai, t.y. dvasinei energijai, jos, kaip ir Kṛṣṇa, taip pat yra kupinos sat, cit, ananda - amžinybės žinojimo ir palaimos. Tad visos gyvos būtybės prilygsta Kṛṣṇai kokybiškai, nes yra tos pačios prigimties, tačiau kiekybiškai jos skiriasi.

Śvetāśvatara Upaniṣadoje 3.18 sakoma:

nava-dvāre pure dehī

haṁso lelāyate bahiḥ

vaśī sarvasya lokasya

sthāvarasya carasya ca

“Aukščiausias Dievo Asmuo, kuris gyvena gyvosios esybės kūne, yra visų visatos gyvų esybių valdovas. Kūnas turi devynis vartus. Sąlygoto būvio gyvoji esybė laiko save kūnu, tačiau supratusi savo tapatumą su vidujai glūdinčiu Viešpačiu ji dar šiame kūne tampa tokia pat laisva kaip ir Viešpats.”

Šiame posme kaip tik kalbama apie kokybinį sielos tapatumą Aukščiausiajam. Tačiau, kadangi kiekybiškai sielos yra labai mažytės, jos negali atsispirti materialios gamtos įtakai. Būdama tos pačios prigimties, gyvoji būtybė kaip ir Kṛṣṇa turi polinkį mėgautis. Tačiau kai ji tai daro ignoruodama savo konstitucinę prigimtį, iliuzija ją sąlygoja, ir ji įgyja kūną, kurio funkcijas tapatina su savimi. „Bhagavad gītos“ antrame skyriuje Kṛṣṇa vardija sielos savybes, siekdamas parodyti skirtumą tarp sielos ir kūno. Sielos savybės, kaip amžinumas, pastovumas, dvasinė prigimtis, neišmatuojamumas ir t.t. yra priešingos kūno prigimčiai, pagimdytai 3 materialios gamtos guṇų, todėl, supratus sielos savybes, galima suprasti savo tikrąją prigimtį.

Sielos savybės

„Śrīmad Bhāgavatam“ 6.12.15 sako:

sattvaṁ rajas tama iti

prakṛter nātmano guṇāḥ

tatra sākṣiṇam ātmānaṁ

yo veda sa na badhyate

„Tas, kuris žino, jog trys savybės: dorybė, aistra ir neišmanymas yra materialios gamtos, o ne sielos savybės, ir tas, kuris suvokia, jog tyra siela tik stebi šių guṇų tarpusavio sąveiką ir atoveiksmius, tas yra išvaduotas nuo guṇų poveikio.“

„Bhagavad gīta“ 2.17 sako, kad siela yra nesunaikinama (avināśi) ir nemirtinga (avyayasya).

„Bhagavad gīta“ 2.18 sako, kad siela yra neišmatuojama (aprameyasya) ir amžinai trunkanti (nityasya)

„Bhagavad gīta“ 2.20 sako, kad siela negimsta (na jāyate) ir nemiršta (na mriyate), Ji neatsirado praeityje, neatsiranda dabar ir neatsiras ateityje. Ji negimusi (aja), amžina (nityaḥ), visad esanti (śāśvataḥ), pirminė (purāṇaḥ). Ji nežūva nužudžius kūną.

„Bhagavad gīta“ 2.23 sako, kad sielos nesuskaldo į dalis joks ginklas, nesudegina ugnis, nepermerkia vanduo, neišdžiovina vėjas.

„Bhagavad gīta“ 2.24 sako, kad individuali siela netrapi (acchedyaḥ) ir netirpi (akledyaḥ), neįmanoma jos nei sudeginti (adāhyaḥ) nei išdžiovinti (aśoṣyaḥ). Ji amžina (nityaḥ), visur esanti (sarva gataḥ), nekintama (sthāṇuḥ), nejudama (acalaḥ), amžinai ta pati (sanātanaḥ).

Sarva gataḥ nereiškia, kad sielos yra visuotinės, kaip Kṛṣṇa. Jos yra visur ir prasiskverbia visur, taip pat kaip oro dalelytės užpildo visą erdvę.

Materialioje kūrinijoje yra 8,400,000 įvairių gyvybės formų. Gyvybė yra visur, visose planetose, netgi Saulėje, kur taip karšta ir Mėnulyje, kur mūsų manymu oro nėra. Tokiu būdu siela yra sarva gataḥ - visur esanti.

Bg. 2.25 sako: individuali siela nematoma (avyaktaḥ), tai yra nesuvokiama juslėmis; nesuvokiama (acintyaḥ), t.y nesuvokiama protu ir nekintama (avikāryaḥ), tai yra siela nepatiria pokyčių laike. Dvasiniame pasaulyje ji nekeičia ir nepraranda savo padėties laiko tėkmėje, kadangi ji užima savo natūralią padėtį - tarnauja Kṛṣṇai. Materialiame pasaulyje, jei mes siekiame patenkinti jusles, mūsų padėtis nuolat keičiasi. Ši kaita vadinama vikāra.

Kadangi siela nemirštanti ir nesunaikinama, mirties metu miršta tik kūnas, o pati siela persikelia į kitą kūną. Tokiu būdu sielos migruoja iš vienos gyvybės formos į kitą. Tai vadinama dvasine sąmonės evoliucija. Visos gyvybės formos skiriasi ne tiek kūnu, nors šie skirtumai matyti ryškiausiai, kiek sąmonės lygiu. Aukščiausias Sąmonės lygis yra Dievo suvokimas.

Sielos persikėlimas iš kūno į kūną aprašomas „Bhagavad gītos“ 2.22 posme:

vāsāṁsi jīrṇāni yathā vihāya

navāni gṛhṇāti naro ’parāṇi

tathā śarīrāṇi vihāya jīrṇāny

anyāni saṁyāti navāni dehī

„Kaip žmogus užsivelka naujus drabužius, nusimetęs sudėvėtus, taip ir siela gauna naujus materialius kūnus, palikusi senus ir nereikalingus.“

Dvasinė siela nėra materialios prigimties, todėl ji visiškai neturi jokio kontakto su materialia energija. Ji su niekuo nesimaišo, tarsi eteris, būdamas visur, tuo pačiu metu nėra veikiamas grubesnių elementų.

Todėl siela neturi nieko bendro su kūnu, kuris panašus į mašiną. Siela tuo požiūriu yra mašinos vairuotojas, bet ne mašinos sudėtinė dalis. Siela yra daug subtilesnė net už pačius subtiliausius elementus, tokius kaip protas, intelektas ar netikras ego. Ji yra transcendentali jutimams. Tai reiškia, kad sielai juslių veikla nedaro poveikio, o ji pati yra nesuvokiama jutimais.

„Śrīmad Bhāgavatam“ 6.4.25 sako:

“Kadangi kūnas, gyvybės orai, vidinės ir išorinės juslės, penki grubūs elementai ir subtilūs juslių objektai [forma, skonis, kvapas, lytėjimas, garsas] yra tik materija, jie negali pažinti savo prigimties, kitų juslių prigimties bei prigimties tų, kurie juos kontroliuoja. Tačiau gyvoji būtybė, būdama dvasinės prigimties, gali pažinti kūną, gyvybės orus, jusles, elementus ir juslių objektus. Ji taip pat gali pažinti tris guṇas, kurios suformuoja viso to pagrindą. Nepaisant to, kad gyvoji esybė pažįsta juos, ji nepajėgi regėti Aukščiausios Būties, kuri vienintelė yra visagalė ir beribė. Todėl aš siūlau savo pagarbą Jai.”

Nors gyvoji būtybė ir galvoja, kad būtent ji atlieka visą veiklą, iš tikrųjų ji neturi nieko bendro su materialia veikla. Visą veiklą atlieka guṇos. Todėl jīva gyvena devynių vartų mieste tik stebėdama kūno veiklą.

Dvasinė siela yra gyvybės šaltinis. Siela pasireiškia per sąmonę. Sąmonė tai yra suvokimo šviesa, kuri nušviečia kūną, lygiai kaip ir Saulė nušviečia visą visatą savo spinduliais.

Dvasinė siela yra Aukščiausios sielos amžina fragmentinė dalelė. Ji turi savo individualybę. Ji priklauso Kṛṣṇos aukštesnei energijai. Todėl gyvoji būtybė yra nuolat kontroliuojama Aukščiausiojo. „Bhagavad gīta“ 15.7 sako:

mamaivāṁśo jīva-loke

jīva-bhūtaḥ sanātanaḥ

manaḥ-ṣaṣṭhānīndriyāṇi

prakṛti-sthāni karṣati

„Sąlygoto pasaulio gyvos esybės yra amžinos fragmentinės mano dalelės. Sąlygotas gyvenimas verčia jas nuožmiai grumtis su šešiomis juslėmis, kurių viena - protas.“

Galima pateikti pavyzdį su Saule ir Saulės dalelytėmis. Jos yra vienodos prigimties, tačiau tuo pat metu spinduliai negali savo galia prilygti pačiai Saulei.

Arba kitas pavyzdys: laužas ir kibirkštys. Kol kibirkštis palaiko ryšį su laužu, ji skaisčiai spindi. Tačiau užtenka jai nuo laužo atsiskirti, ir ji labai greitai pradeda gesti.

Sielos dharma (religija, pareiga, neatsiejama savybė, etc.)

Kiekvienas egzistuojantis objektas turi savo paskirtį, tai, kam jis sukurtas, arba tai, kas padaro šį objektą vertą egzistuoti. Vandens savybė yra šlapumas, cukraus savybė saldumas. Kad galėtume skirti vieną objektą nuo kito, ir kad žinotume, kaip teisingai panaudoti daiktus arba tinkamai elgtis su jais, mes įvardijame visus objektus. Todėl paprastai matome, kad kiekvienas objektas turi įvardijimą (pavadinimą) ir savo paskirtį. Dažnai jau pačiame įvardijime slypi tai, kam skirtas yra objektas. Ši objekto paskirtis yra vadinama dharma arba esminė objekto funkcija, kuri padaro jį vertingą. Žmonių atveju, dharma - tai veikla, kuri neatsiejamai būdinga tam tikrai užimamai padėčiai. Kiekvienas įvardijimas, kurį mes sau priskiriame, užkrauna mums tam tikras pareigas. Jei žmogus vadinamas karaliumi, jis įpareigotas veikti kaip karalius, o ne vien tik vadintis karaliumi. Kali yuga pasižymi tuo, kad joje viskas neteko savo esmės, ypač pavadinimai nebeatitinka esmės, t.y. žmonės mėgsta įvardijimus, bet visiškai nepaiso, ką šie įvardijimai reiškia. „Bhāgavata Māhātmyoje“ iš „Padma Purāṇos“, Bhakti devī dėl to skundžiasi Nāradai. Konfucijus, paklaustas, ką veiktų, tapęs karaliumi, atsakė, jog pirmiausia atstatytų vardų reikšmes: karalius vadintųsi karaliumi, moteris - moterimi, o karys - kariu. Kiekvienas įvardijimas reiškia tam tikras pareigas. Kadangi mes dažniausiai turime ne vieną įvardijimą (atliekamą vaidmenį), turime ne vieną dharmą - neatsiejamą pareigą, suteikiančią prasmę šiam įvardijimui. Tai strī dharma, brāhmaṇo dharma, piliečio dharma, varṇāśrama dharma ir t.t. Visos šios dharmos yra laikinos, nes yra susijusios su materialiu kūnu ir aplinkiniu pasauliu. Keičiantis kūnui ir sielos padėčiai, keičiasi jos dharma. Tačiau nei viena iš šių dharmų nėra pačios sielos prigimtinė veikla. Todėl Śrī Caitanya Mahāprabhu sakė:

nāhaṁ vipro na ca nara-patir nāpi vaiśyo na śūdro

nāhaṁ varṇī na ca gṛha-patir no vana-stho yatir vā

kintu prodyan nikhila-paramānanda-pūrṇāmṛtābdher

gopī-bhartuḥ pada-kamalayor dāsa-dāsānudāsaḥ

(Padyavali 63)

“Aš nesu brāhmaṇa, kṣatriya, vaiṣya ar śūdra. Nesu aš brahmacārī, gṛhastha, vānaprastha ar sannyāsī. Kas aš esu? Aš tapatinu save su Kṛṣṇos, kuris yra gopių palaikytojas, lotosinių pėdų tarno tarno tarnu. Jis yra tarsi nektaro vandenynas ir visuotinės transcendentinės palaimos priežastis. Jis visuomet kupinas beribio spindesio.”

Kai tapatiname save su Kṛṣṇos tarnais, tai taip pat sukuria tam tikras pareigas. Šios amžino Kṛṣṇos tarno pareigos vadinamos sanātana dharma arba nitya dharma. Nitya reiškia pastovus, o sanātana reiškia amžinas (be pradžios ir pabaigos). Abi šios prasmės papildo viena kitą. Tai reiškia, kad atsidavimo tarnystė atliekama pastoviai, be pertraukų. Ji neturi savo priežasties, kaip motyvo paskatinusio atlikti atsidavimo tarnystę ir neturi savo tikslo, kurį pasiekus galima nutraukti tarnystę.

Kaip skirtingų kūno dalių paskirtis tarnauti visam organizmui, taip ir sielos, kaip fragmentinės Dievo dalelės, paskirtis yra tarnauti Aukščiausiajam. Tai yra vadinama sanātana dharma, arba amžinoji religija. Yra daugybė religijos formų, kurios pasirenka skirtingus garbinimo objektus arba skirtingus praktikos būdus. Vienos religijos siekia padėti žmogui įsilieti į tuštumą arba į beasmenį Brahmaṇą. Kitos religijos moko žmogų kaip tapti Dievu. Dar kitos moko garbinti skirtingus Dievo pavidalus (materialius ar dvasinius) arba Dievo energijas. Tačiau visų tikrųjų religijų esmė yra tarnauti Dievui. Tai yra sanātana dharma, arba veikla, kuri išlieka net išsivadavus. Materiali egzistencija, kaip ir mūsų buvimas joje, turi pradžią ir pabaigą, nors mes ir negalime jos prisiminti, tačiau bhakti ar atsidavimo tarnystė išlieka net po to, kai paliekame šią egzistenciją.

Gyvoji būtybė siekia būti laiminga, todėl bando pačias įvairiausias alternatyvas šiame pasaulyje, tačiau vis tiek neranda sau vietos, nes jos prigimtis yra amžinai tarnauti Kṛṣṇai. Kadangi mes esame Viešpaties paribio energija, turime paklusti Jam. Tik tada galėsime būti patenkinti savo padėtimi.

„Caitanya Caritāmṛtoje“, Madhya 20.108-109 sako:

jīvera ‘svarūpa’ haya—kṛṣṇera ‘nitya-dāsa’

kṛṣṇera ‘taṭasthā-śakti’ ‘bhedābheda-prakāśa’

sūryāṁśa-kiraṇa, yaiche agni-jvālā-caya

svābhāvika kṛṣṇera tina-prakāra ‘śakti’ haya

“Gyvosios būtybės konstitucinė padėtis - būti amžinu Kṛṣṇos tarnu, nes ji yra Kṛṣṇos paribio energija, pasireiškianti ir kaip tapati Kṛṣṇai, bet ir skiriasi nuo Jo, kaip ir saulės ar ugnies šviesos dalelytės. Kṛṣṇa turi trijų rūšių energijas.”

Tokiu būdu sanātana dharma - amžinoji sielos veikla nėra kažkas amžiams primesto gyvajai būtybei. Mes nesame įpareigoti tarnauti Kṛṣṇai amžinai ar netgi sekundę. Tarnauti Kṛṣṇai - tai mūsų prigimtis ir mūsų natūrali veikla. Kai žmogus užima natūralią jam padėtį, jis jaučiasi laimingas. Netarnaudamas Viešpačiui žmogus gali bandyti būti laimingas, tačiau visoje Viešpaties kūrinijoje dar niekam nepavyko tokiu tapti, ir taip yra ne todėl, kad Viešpats iš pavydo ar trokšdamas garbės trukdo tapti laimingu be Jo, o todėl, kad bandydami gyventi be Kṛṣṇos, mes patenkame į nenatūralią aplinką, kuri, kad ir kiek ją keistume, netampa mums artima.

„Śrīmad Bhāgavatam“ 2.5.19 komentare Śrīla Prabhupāda rašo:

„Kadangi amžinos, transcendentinės gyvos būtybės yra tarp vidinės ir išorinės energijų, jos vadinamos Viešpaties paribio galia. Faktiškai gyvosios būtybės nėra sukurtos tam, kad būtų sąlygotos materialioje gamtoje, tačiau, kadangi jas užvaldė klaidingas viešpatavimo materijai jausmas, jos pakliuvo į šios energijos įtaką ir materialios gamtos guṇos ją sukaustė. Ši išorinė Viešpaties energija padengia gyvosios būtybės, amžinai egzistuojančios su Juo, tyrą žinojimą, tačiau šis padengimas yra toks pastovus, jog atrodo, kad sąlygota siela yra amžiname neišmanyme.“

„Śrīmad Bhāgavatam“ 4.28.53 sako:

„O drauge, ar tu atsimeni savo nežinomą draugą, Sielą? Palikusi Mane, ieškodama padėties, ji išėjo, panirusi į pasaulietinius malonumus.“

Śrīla Prabhupāda šį posmą komentuoja taip:

„Čia yra aiškinama, kaip gyvoji būtybė puolė į materialų pasaulį. Dvasiniame pasaulyje nėra dualizmo, taip pat ten nėra neapykantos... Kai gyvosios būtybės užsinori mėgautis vienos pačios, jos išsiugdo dualistinę sąmonę ir pradeda neapkęsti tarnystės Viešpačiui. Tokiu būdu gyvoji būtybė puola į materialų pasaulį. Prema-vivartoje yra pasakyta:

“Natūrali gyvosios būtybės padėtis yra su transcendentine meilės nuotaika tarnauti Viešpačiui. Kai gyvoji būtybė užsinori tapti Pačiu Kṛṣṇa arba imituoti Kṛṣṇą, ji puola žemyn į materialų pasaulį.”

Kadangi Kṛṣṇa yra aukščiausias tėvas, Jo prielankumas visoms gyvoms būtybėms yra amžinas. Kai gyvoji būtybė puola į materialų pasaulį, Aukščiausias Viešpats per Savo svāṁśa ekspansiją (Paramātmā) palaiko gyvajai būtybei kompaniją. Todėl gyva būtybė vieną dieną gali grįžti namo, atgal pas Dievą.“

„Neteisingai pasinaudojusi savo nepriklausomybe, gyvoji būtybė puola iš tarnystės Viešpačiui padėties ir užima padėtį materialiame pasaulyje kaip besitenkinantis asmuo. Kitaip tariant, gyvoji būtybė gauna padėtį materialiame kūne.“ („Śrīmad Bhāgavatam“ 4.28.53 komentaras)

Bhaktivinoda Ṭhākura „Jaiva-dharmoje“, antrame skyriuje sako:

„Jīva turi du būties būvius: tyrą ir supančiotą. Tyrame būvyje jīva yra išimtinai dvasinė. Tuo metu ji neturi jokio sąlyčio su inertiška materija. Netgi šiame tyrame būvyje jīva yra neišmatuojamai maža esybė. Jīvai, turinčiai šią savybę (neišmatuojamai maža) yra įmanoma pakeisti savo būvį į kitą. Begalinė visos gyvosios jėgos Siela, Kṛṣṇa, niekuomet nepatiria Savo apreikštos prigimties būvio pasikeitimų. Jis Savo būties esme yra begalinis, išbaigtas, tyras ir amžinas. Jīva savo būties esme yra begalinai maža, fragmentiška, sugebanti būti netyra ir apsireikšti vis iš naujo. Tačiau savo funkcine, apreikštąja prigimtimi, jīva taip pat yra begalinė, tyra ir amžina. Kol jīva yra tyra, tol jos prigimtis pasireiškia kaip visiškai tyra. Tačiau, kuomet dėl sąlyčio su māyā jīva tampa netyra, jos tinkama funkcinė prigimtis iškreipiama ir ji tampa nešvari, be prieglobsčio ir draskoma laimės bei kančios. Kai tik jīva pamiršta savo tarnystę Kṛṣṇai, jai prasideda saṁsāros kelias.“

Štai kelios citatos iš Bhaktivinodos Ṭhākuros „Śrī Caitanya Śikṣāmṛtam“:

„Nėra Māyos guṇų (savybių) ar dharmos (polinkių) jīvos konstitucijoje... Realybėje jīvos yra tyros cit būtybės, turinčios cit savybes. Dėl savo ribinės prigimties (būdamos paribio galia) jos yra linkusios susipainioti Māyos savybėse. O tai atsitinka tada, kai jos užmiršta savo kaip Kṛṣṇos tarnų natūralias funkcijas.“ („Śrī Chaitanya Śikṣāmṛtam“ psl. 36)

„Jei pasinaudosime tyro žinojimo šaltiniais, taps aišku, kad jīva nėra amžinas šio apgailėtino pasaulio gyventojas. Dabartinis jīvos kūnas nėra jos amžinas kūnas... Lygiai taip pat kaip Dievas turi savo amžiną svarūpa-vigraha, taip ir jīva turi savo amžiną cit-vigraha. Šis cit kūnas apsireiškia Vaikuṇṭhoje. Būdamas materialiame pasaulyje jis yra padengtas dviem apdangalais... Jīvos cit kūno, kuris egzistavo prieš sąlytį su materija, funkcionavimas yra teisingas ir natūralus. Tačiau po sąlyčio su materija, sielos funkcionavimas tapo jai svetimas ir neteisingas.“ („Śrī Caitanya Śikṣāmṛtam“ psl. 156–157).

„Tačiau daugelis negali aiškiai suprasti, kaip karma neturi pradžios. Laikas, veikiantis materijoje, yra tik materialus cit-laiko atspindys, ir yra materialus dalykas, tinkamas atlikti karmą. Jīva sugrįžta prie cit-laiko, t.y. transcendentinio, amžinai trunkančio laiko Vaikuṇṭhoje, kur nėra praeities ir ateities, kur egzistuoja tik dabartis. Kai supančiota jīva įžengia į materialų laiką, ji tampa pavaldi praeičiai, ateičiai ir dabarčiai ir būdama pavaldi tri-kālai, patiria malonumą bei skausmą. Kadangi materialus laikas kyla iš cit-kālos, o cit-kāla neturi pradžios, pirminė jīvos karma, t.y. jos pasitraukimas nuo Dievo, atsiranda dar prieš materialų laiką. Todėl nešališkai sprendžiant apie jana-kālą, karmos šaknys driekiasi dar prieš šį laiką ir todėl karma yra vadinama anādi, arba neturinti pradžios.“ ((„Śrī Caitanya Śikṣāmṛtam“ psl. 158).

„Savo prigimtimi jīva yra Kṛṣṇos atsidavęs tarnas. Jīvos, kurios pasipriešino savo prigimčiai, nes siekė savo malonumų, nusisuko nuo Kṛṣṇos ir todėl nusipelnė bausmės.“ (“Jaiva-dharma”, psl. 240).

Priedas

GBC siūlo bhaktams, kurie domisi vadinamais loginiais prieštaravimais „jīvos puolimo“ tema, paskaityti šį dokumentą, kurį Śrīla Prabhupāda išsiuntė Australijos bhaktams 1972 metais, siekdamas išspręsti ginčus, susijusius su šia tema. Šis dokumentas buvo pridėtas prie Śrīlos Prabhupādos laiško Madhudviṣa dāsai, 1972 06 06.

Varnos ir tala vaisiaus logika

Niekada nebuvo tokio momento, kai mes buvome atskirti nuo Kṛṣṇos. Kai žmogus miega, jis pamiršta save. Sapne jis sukuria save įvairiais pavidalais: ‘Dabar aš esu karalius ir diskutuoju apie tai‘. Šis savęs kūrimas iš esmės reiškia du dalykus: regintįjį ir dalyką arba regimąjį. Bet, kai tik sapnas baigiasi, „regimasis“ išnyksta. Bet regintysis lieka. Dabar jis yra savo pirminėje padėtyje.

Mūsų atsiskyrimas nuo Kṛṣṇos yra panašus. Mes sapnuojame šį kūną ir daugelį ryšių su kitais daiktais. Pirmiausia atsiranda prisirišimas, noras mėgautis jusliniais malonumais. Net ir būnant su Kṛṣṇa yra troškimas tenkinti jusles. Yra glūdinti tendencija pamiršti Kṛṣṇą ir susikurti nepriklausomo pasitenkinimo atmosferą. Kaip paplūdimio pakraštyje - kartais vanduo užlieja krantą, o kartais smėlis būna sausas, vanduo pakyla ir nuslūgsta. Mūsų padėtis panaši, kartais mes padengti, o kartais laisvi, kaip per potvynį ar atoslūgį. Kai tik mes užsimirštame, tuoj pat prisistato iliuzija. Panašiai, kai mes užmiegame, iš karto prisistato sapnai.

Todėl mes negalime sakyti, kad mes esame ne su Kṛṣṇa. Kai tik mes bandome tapti Viešpačiu, tučtuojau māyā mus uždengia. Anksčiau mes buvome su Kṛṣṇa Jo liloje arba žaidimuose. Bet māya gali būti mus uždengusi labai labai labai labai ilgą laiką, todėl daugybė kūrinijų atsirado ir išnyko. Dėl tokios ilgos laiko trukmės kartais sakoma, kad mes esame amžinai sąlygoti. Bet šis ilgas laiko tarpas tampa labai nereikšmingas, kai žmogus iš tiesų susiduria su Kṛṣṇos sąmone. Kaip sapnuodami mes galime galvoti ilgą laiką, bet kai tik pabundame, pažiūrime į laikrodį ir pamatome, kad praėjo tik akimirka. Kaip ir Kṛṣṇos draugai, visus metus jie miegojo, Brahmos užmigdyti, tačiau, kai jie pabudo ir Kṛṣṇa stojo priešais juos, jie manė, kad prabėgo tik akimirka.

Taigi ši miego būsena vadinama gyvenimu neišsivadavus, o tai visiškai panašu į sapną. Nors materialiu skaičiavimu tai trunka labai labai ilgai, kai tik mes ateiname į Kṛṣṇos sąmonę, šis laikotarpis atrodo kaip sekundė. Pavyzdžiui, Jaya ir Vijaya. Jie turėjo savo lila su Kṛṣṇa, bet jiems teko nusileisti žemyn dėl mažyčių klaidelių. Po to, kai demonų kūnuose juos nužudė tris kartus, jiems buvo suteikta mukti, įsiliejimas į brahmasayujyą. Ši brahmasayujya mukti nėra pastovi. Kiekviena gyva būtybė nori malonumo, tačiau brahmasayujya reiškia minus malonumas. Ten yra tik amžina egzistencija. Taigi, kai jie neranda ten transcendentinės palaimos, jie puola žemyn ir daro kompromisus su materialia palaima. Kaip Vivekananada, kuris įkūrė tiek daug mokyklų ir ligoninių. Taigi net Viešpats Brahmā vis dėlto yra materialus ir nori viešpatauti visur. Jis gali nusileisti žemyn ir tapti mikrobu, bet po to jis gali pakilti iki Kṛṣṇos sąmonės ir grįžti atgal namo, atgal pas Dievą. Tokia yra padėtis.

Taigi kai aš sakau ‚Taip, yra amžina lila su Kṛṣṇa‘, tai reiškia – remiantis Jaya-Vijaya. Kol žmogus neišsiugdo visiškos atsidavimo tarnystės Kṛṣṇai, jis gali pasiekti tik brahmasayujyą, bet ir vėl puls žemyn. Tačiau, po milijonų ir milijonų metų, praleistų nuošaly nuo Viešpaties lilos, kai jis ateina į Kṛṣṇos sąmonę, šis visas laiko tarpas tampa nereikšmingas, tarsi sapnas. Kadangi jis puola iš brahmasayujyos, jis galvoja, kad tai gali būti jo šaltinis, bet jis neatsimena, kad netgi dar prieš tai jis buvo su Kṛṣṇa. Taigi, išvada yra ta, kad nesvarbu, kokia būtų mūsų praeitis, turime ateiti į Kṛṣṇos sąmonę ir tuoj pat prisijungti prie Kṛṣṇos. Kaip ir sergančiam žmogui būtų tik tuščias laiko gaišinimas bandyti išsiaiškinti kaip jis susirgo, geriau laiką leisti gydant ligą.

Medžio viršūnėje auga puikus tala vaisius. Varna atsitūpė ir vaisius nukrito žemyn. Keli panditai – dideli dideli išsilavinę mokslininkai – pamatė tai ir pradėjo aptarinėti: Vaisius nukrito todėl, kad varna pajudino šaką. Ne, vaisius nukrito tuo pat metu, kai varna nutūpė, ir jis išgąsdino varną, todėl ji nuskrido šalin. Ne, vaisius buvo prinokęs ir nutupiančios varnos svoris nutraukė jį nuo šakos. Ir taip toliau ir taip toliau. Kokia nauda iš tokių diskusijų? Taigi, ar jūs buvote brahmasayujyoje, ar su Kṛṣṇa, Jo liloje, šiuo momentu jūs nesate nei ten, nei ten, todėl geriausia politika yra išsiugdyti savo Kṛṣṇos sąmonę ir grįžti ten, negalvojant, apie tai, kas yra jūsų šaltinis.

Brahmasayujya ir Kṛṣṇa lila – abu yra įmanomi, bet kai jūs nusileidžiate žemyn iš brahmasayujyos, ar kai jūs nusileidžiate iš Kṛṣṇa lilos, tai lieka jums paslaptis. Bet dabartiniu metu mes esame Māyos gniaužtuose, todėl dabar mūsų vienintelė viltis yra suvokti Kṛṣṇą ir grįžti atgal namo, atgal pas Dievą. Tikroji padėtis yra būti Kṛṣṇos tarnu, o Kṛṣṇos tarnas reiškia Kṛṣṇa lilą. Tiesiogiai ar netiesiogiai mes visuomet tarnaujame Kṛṣṇa lilai. Net ir sapnuodami. Kaip ir dienos metu mes negalime pasitraukti iš saulėkaitos, kaip gi įmanoma pasitraukti iš Kṛṣṇa lilos? Debesys gali būti danguje, viskas gali papilkėti, pritemti, bet dienos metu saulės šviesa vis tiek yra visur. Kadangi aš esu Kṛṣṇos dalelytė, aš visuomet su Juo sujungtas. Mano pirštas, net jei ir serga, lieka mano kūno dalis. Todėl mes bandome jį gydyti, nes jis yra mūsų dalelytė. Taigi, kai mes Jį pamirštame, Kṛṣṇa ateina Pats arba atsiunčia savo atstovą.

Pabudęs ar miegodamas, aš esu tas pats žmogus. Kai tik aš pabundu, matau save, matau Kṛṣṇą. Ir priežastis ir pasekmė yra Kṛṣṇa. Kaip medvilnė tampa siūlais, o siūlai tampa audiniu, vis dėlto pirminė priežastis yra medvilnė. Todėl viskas galutine prasme yra Kṛṣṇa. Kai mes negalime susiliesti su Kṛṣṇa asmeniškai, mes susiliečiame su Jo energijomis. Taigi nėra jokių šansų būti už Kṛṣṇa lilos. Bet mes matome skirtumus skirtingomis sąlygomis. Ir tvenkinyje, ir veidrodyje atsispindžiu tas pats aš, bet atspindžiai yra skirtingi. Vienas - virpantis, netvirtas, o kitas - aiškus ir nejudantis. Nebūdami Kṛṣṇos sąmonėje mes negalime teisingai matyti savo tikrosios padėties, todėl išsilavinę žmonės mato visas gyvas būtybes kaip tokias pat Kṛṣṇos dalelytes. Materiali egzistencija yra impersonali, nes mano tikroji asmenybė yra padengta. Bet mes turime pagalvoti apie tai, kad dabar aš padengtas šiuo purvu, aš esu ligotas; ir mes turime pagalvoti, kad man reikia užsiimti tuo, kas padėtų man nusivalyti, o ne stebėtis, kaip aš pakliuvau į tokią bėdą. Dabar, kai vaisius yra čia, paimkite jį ir mėgaukitės, tai jūsų pirmutinis reikalas. Dievas nesuvaržytas priežastimis. Jis gali keisti. Jis yra visų Priežasčių Priežastis. Negaiškite savo laiko šiai „Kaka talija nyayai“, varnos ir tala vaisiaus logikai.

KLAUSIMAI:

1. Kokios yra dvi Viešpaties ekspansijų kategorijos?

2. Kokios yra dvi sielų kategorijos?

3. Koks pagrindinis skirtumas tarp Dievo ir gyvos esybės?

4. Kaip vadinamos sielos, kurios turi polinkį pakliūti į materialų pasaulį?

5. Ką reiškia žodis taṭasthā-śakti?

6. Kodėl gyvos būtybės vadinamos taṭasthā-śakti?

7. Kodėl vienos būtybės pakliūna į dvasinį pasaulį, o kitos į materialų?

8. Ar gyvos esybės prigimtyje yra māyos elementų? Jei ne, kodėl ji linkusi pasiduoti māyos įtakai?

9. Ar taṭasthā-jīva gali tapti amžinai tobula (nitya siddha)?

10. Koks Viešpaties pavidalas yra nitya siddha jīvų šaltinis?

11. Koks Viešpaties pavidalas yra taṭasthā-jīvų šaltinis?

12. Koks jīva śakti santykis su Kṛṣṇos vidine energija (svarūpa-śakti)?

13. Kokie panašumai vienija Īśvarą ir jīvą?

14. Kas juos išskiria?

15. Kalbant apie vienybę ir skirtumą tarp Dievo ir gyvos būtybės, kuris yra svarbesnis?

16. Koks skirtumas tarp sielos dvasinio kūno, subtilaus kūno ir grubaus kūno?

17. Koks yra dvasinės sielos dydis?

18. Išvardinkite bent kelias dvasinės sielos savybes, aprašytas „Bhagavad-gītoje“.


	Bhakti Yogos pagrindai, sambandha