Sąlygotos sielos

Trumpai apie temą

Savo pirmine prigimtimi jīva yra amžina Kṛṣṇos tarnaitė. Jos svarūpa-dharma yra tarnystė Śrī Kṛṣṇai.

Bhagavāno gluminančioji energija (māyā) baudžia tas jīvas, kurios neseka šia svarūpa-dharma. Ji suriša jas trijų materialios gamtos guṇų virvėmis: sattva, rajaḥ ir tamaḥ - padengia jų svarūpą grubiuoju ir subtiliuoju kūnais, nubloškia jas į pasigailėtiną karmos vergiją, versdama jas vėl ir vėl patirti laimę ir kančią rojuje bei pragare.

Viešpats Balarāmos ir Saṅkarṣaṇos pavidalais apreiškia nesuskaičiuojamą gausybę amžinai tobulų (nitya siddha) jīvų. Pasinėrusios į tarnystę Viešpačiui, jos visad išlieka savo konstitucinėje padėtyje. Jos net nežino, ar yra tokia gluminančioji energija, vadinama māyā, ar ne.

Dėl savo menkutės ir paribio prigimties, jīvos kartais žvelgia į dvasinį pasaulį, o kartais į materialųjį. Šitoje paribio būsenoje jīva yra labai silpna, nes tuo metu dar neturi dvasinės stiprybės, įgyjamos iš Viešpaties malonės.

Tarp šių beribių jīvų tos, kurios nori mėgautis māyā, įninka į materialų juslių tenkinimą ir patenka į nitya-baddha būseną. Kita vertus, jīvos, kurios lieka palankios Bhagavānui, Jo malone gauna dvasinę śakti ir įžengia į dvasinį pasaulį.

Kṛṣṇos savybės apsireiškia ir jīvose, bet tik mažyčiu kiekiu. Kṛṣṇa yra labiausiai nepriklausomas, tad jīvos taip pat amžinai turi troškimą būti nepriklausomos. Kai jīva savo nepriklausomybe naudojasi teisingai, ji išlaiko savo potraukį Kṛṣṇai, bet kai ji piktnaudžiauja nepriklausomybe, ji tampa abejinga Jam.

Abejingumas Kṛṣṇai jīvos širdy pagimdo norą mėgautis māya. Trokšdama mėgautis māya, ji išvysto netikrą ego, suvokimą, kad ji gali mėgautis tenkindama materialias jusles, o tada jos tyrą atominę prigimtį uždengia penkios neišmanymo rūšys:

1. tamaḥ - visiškas neišmanymas apie dvasinę sielą,

2. moha - kūniškos gyvenimo sampratos iliuzija,

3. mahā-moha - pamišimas dėl materialaus pasitenkinimo,

4. tāmisra - užmarštis apie konstitucinę padėtį, kylanti iš pykčio ar pavydo,

5. andha-tāmisra - laikyti mirtį visa ko pabaiga.

Kančia ir laimė yra proto būsenos. Pasaulis taip sutvarkytas, kad bet koks juslių tenkinimas galiausiai atneša tik nelaimes, o materialistiški žmonės laimi vien tik kančią. Kai ši kančia tampa pernelyg didelė, ji paskatina ieškoti laimės. Iš šito noro kyla sugebėjimas atskirti gera nuo blogo, o iš gebėjimo skirti gimsta polinkis klausinėti. Taip gaunama galimybė bendrauti su šventais žmonėmis, o po to atsiranda śraddhā. Kai gimsta śraddhā, jīva pasiekia aukštesnę pakopą, būtent bhakti kelią. Šio proceso dėka Kṛṣṇai priešiškų jīvų kančia galiausiai baigiasi laime. Todėl kentėjimas yra Bhagavāno gailestingumo ženklas.

Jeigu jīva neturėtų nepriklausomybės, ji, kaip ir materialūs objektai, būtų nereikšminga ir bevertė. Nepriklausomybė yra skiriamoji dvasinio objekto savybė, o objekto prigimtinės savybės negalima atskirti nuo paties objekto.

Nepriklausoma jīva yra mylima Kṛṣṇos tarnaitė, todėl Kṛṣṇa jai toks švelnus ir gailestingas. Matydamas jīvos nesėkmę, jos piktnaudžiavimą savo nepriklausomybe ir prisirišimą prie māyos, Jis apsireiškia materialiame pasaulyje, kad ją išlaisvintų. Jis apreiškia materialiame pasaulyje savo nepaprastus žaidimus, manydamas taip patraukti jīvos dėmesį. Galiausiai Kṛṣṇa nužengia į Śrī Navadvīpą mokytojo pavidalu. Jis asmeniškai parodo atsidavimo kelią ir įkvepia jīvas juo eiti.

Māyā yra Kṛṣṇos vidinės energijos, svarūpa-śakti, atspindėta transformacija. Tam kad išskaistintų jīvas, kurios nusisuko nuo Kṛṣṇos, ji baudžia jas, naudodama tinkamą terapiją, ir taip jas apvalo. Be galo maža jīva pamiršo, kad ji yra amžina Kṛṣṇos tarnaitė, ir dėl šio įžeidimo māyā ją baudžia.

Šis materialus pasaulis yra tarsi kalėjimas, o māyā yra prižiūrėtoja, įkalinanti jīvas ir baudžianti jas.

Māyā įkalina užgaulias jīvas trijų tipų grandinėmis: padarytomis iš dorybės (sattva-guṇa), padarytomis iš aistros (rajo-guṇa) ir padarytomis iš neišmanymo (tamo-guṇa). Grandinės gali būti padarytos iš įvairių metalų: aukso, sidabro ar geležies, bet tai nekeičia skausmo, kurį jos sukelia.

Šio materialaus pasaulio objektai negali paliesti dvasinės sielos. Tačiau, kai tik jīva pradeda manyti, kad ji mėgaujasi māya, subtilusis kūnas, sudarytas iš netikro ego, padengia jos atominį dvasinį pavidalą. Taip māyos grandinės sukausto jos kojas.

Jīvos, kurių ego yra sāttvika, gyvena aukštesnėse planetose ir vadinami devatomis. Jų kojos sukaustytos sāttvika grandinėmis, padarytomis iš aukso.

Rājasika-jīvos turi devatų ir žmonių polinkių mišinį, o sukaustytos jos rājasika grandinėmis, padarytomis iš sidabro.

O tāmasika jīvos, kurios kaip išprotėjusios nori paragauti laimės, gautos iš negyvos materijos, sukaustytos tāmasika – geležinėmis – grandinėmis.

Visos jīvos atlieka dviejų rūšių veiklą:

1. karmą, kad patirtų trokštamus jutiminius malonumus;

2. karmą, kad įveiktų kančias, sukeliamas māyos grandinių.

Grubiojo materialaus kūno apvalkalas patiria šešias stadijas:

1. gimimą,

2. augimą,

3. egzistavimą,

4. šalutinius produktus,

5. nykimą ir

6. mirtį.

Gyva būtybė nuolat verčiama užsiimti nuodėminga veikla, nes ją kontroliuoja šeši priešai:

kāma - geismas,

krodha - pyktis,

bhaya – baimė arba lobha – godumas,

māda - apsvaigimas,

moha - iliuzija,

mātsarya – pavydas.

Sąlygotos sielos įvelkamos į du išorinius kūnus: subtilųjį ir grubųjį. Grubusis kūnas reikalingas jīvai, nes subtilusis kūnas negali atlikti veiklos. Troškimai subtiliajame kūne atsiranda dėl veiklos, kurią jīva atlieka grubiuoju kūnu, o tuomet jīva gauna kitą grubųjį kūną, kuris tinka išpildyti šiuos troškimus.

Karmos šaknis yra troškimas atlikti karmą, o šio troškimo priežastis yra avidyā (neišmanymas). Avidyā reiškia užmiršti tiesą: „Aš esu amžinas Kṛṣṇos tarnas“, ir jos pradžia ne materialiame laike, o taṭastha sandūroje tarp dvasinio ir materialaus pasaulių. Todėl karma neturi pradžios materialiame laike.

Māyā turi du aspektus:

Pradhāna, kuri susijusi su negyva materija. Visas negyvas materialus pasaulis kilo iš pradhānos.

2. Avidyā, kuri susijusi su jīvomis. Jīvos troškimas užsiimti materialia veikla kilo iš avidyos.

Yra ir kiti du māyos aspektai, susiję su jīva:

avidyā - užmarštis, kuri suriša jīvą. Jos sugebėjimai pasireiškia tol, kol jīva yra užmiršusi Kṛṣṇą.
vidyā – žinios, kurios ją išlaisvina. Jos pavyzdys – brahmajñāna – žinios apie brahmaṇą.

Plačiau apie temą

Kaip tyra dvasinė siela galėjo susipainioti šiame apgailėtiname pasaulyje?

svarūpārthair hīnān nija-sukha-parān kṛṣṇa-vimukhān
harer māyā-dandyān guṇa-nigaḍa-jālaiḥ kalayati
tathā sthūlair lingai dvi-vidhāvaraṇaiḥ kleśa-nikarair
mahākarmālānair nayati patitān svarga-nirayau

„Savo pirmine prigimtimi jīva yra amžina Kṛṣṇos tarnaitė. Jos svarūpa-dharma yra tarnystė Śrī Kṛṣṇai. Bhagavāno gluminančioji energija (māyā) baudžia tas jīvas, kurios neseka šia svarūpa-dharma. Šios jīvos atitraukiamos nuo Kṛṣṇos ir rūpinasi tik savo laime. Ji suriša jas trijų materialios gamtos guṇų virvėmis: sattva, rajaḥ ir tamaḥ - padengia jų svarūpą grubiu ir subtiliu kūnais, nubloškia jas į pasigailėtiną karmos vergiją, versdama jas vėl ir vėl patirti laimę ir kančią rojuje ir pragare.” („Daśa-mūla”, posmas 6)

Nesuskaičiuojama gausybė jīvų apsireiškia iš Śrī Baladevos Prabhu, kurie Goloka Vṛndāvanoje atlieka Vṛndāvana-vihārī Śrī Kṛṣṇos amžinųjų palydovų vaidmenį, o kitos apsireiškia iš Śrī Saṅkarṣaṇos, kad dvasiniame danguje tarnautų Vaikuṇṭhos Viešpačiui Śrī Nārāyaṇai. Amžinai besimėgaujančios rasa, pasinėrusios į tarnystę garbinamam Viešpačiui, jos visad išlieka savo konstitucinėje padėtyje. Jos visad stengiasi pamaloninti Bhagavāną ir visuomet Jam dėmesingos. Įgijusios cit-śakti jėgą, jos visada stiprios. Jos nesusijusios su materialia energija. Faktiškai jos net nežino, ar yra tokia gluminančioji energija, vadinama māyā, ar ne. Kadangi jos gyvena dvasiniame pasaulyje, māyā yra labai toli nuo jų ir jų visai neįtakoja. Visad panirusios tarnystės savo garbinamam Viešpačiui palaimoje, yra amžinai laisvos ir nepatiria materialios laimės bei kančios. Jų gyvenimas yra vien meilė, jos netgi nesuvokia, kas yra kančia, mirtis ar baimė.

Taip pat egzistuoja daugybė atominių sąmoningų jīvų, kurios kaip spinduliai sklinda iš Kāraṇodakaśāyī Māhā-Viṣṇu žvilgsnio į Jo māyā-śakti. Kadangi šios jīvos yra šalia māyos, jos pajunta jos nuostabų veikimą. Nors jos turi visas jīvos savybes, kurias aš jau apibūdinau, dėl savo menkutės ir paribio prigimties, jos kartais žvelgia į dvasinį pasaulį, o kartais į materialųjį. Šitoje paribio būsenoje jīva yra labai silpna, nes tuo metu dar neturi dvasinės stiprybės, įgyjamos iš garbinamo objekto (seva-vastu) malonės. Tarp šių beribių jīvų tos, kurios nori mėgautis māyā, įninka į materialų juslių tenkinimą ir patenka į nitya-baddha būseną. Kita vertus, jīvos, kurios atlieka cid-anuśīlanam Bhagavānui, Jo malone gauna dvasinę śakti (cid-bala), ir įžengia į dvasinį pasaulį. Bābā! Tai didelė mūsų nelaimė, kad mes pamiršome tarnystę Śrī Kṛṣṇai ir buvome surakinti māyos grandinėmis. Tik todėl, kad užmiršome savo konstitucinę padėtį, esame šitoje apgailėtinoje padėtyje.

Kodėl kai kurios jīvos iš taṭasthā-svabhāvos keliauja į materialų pasaulį, o kai kurios - į dvasinį?

Kṛṣṇos savybės taip pat apsireiškia jīvose, bet tik mažyčiu kiekiu. Kṛṣṇa yra labiausiai nepriklausomas, tad jīvos taip pat amžinai turi troškimą būti nepriklausomos. Kai jīva savo nepriklausomybe naudojasi teisingai, ji išlaiko savo polinkį Kṛṣṇai, bet kai ji piktnaudžiauja nepriklausomybe, ji tampa vimukha (abejinga) Jam. Būtent šis abejingumas jīvos širdy pagimdo norą mėgautis māya. Trokšdama mėgautis māya, ji išvysto netikrą ego, suvokimą, kad ji gali mėgautis tenkindama materialias jusles, o tada penkios neišmanymo rūšys: tamaḥ (visiškas neišmanymas apie dvasinę sielą), moha (kūniškos gyvenimo sampratos iliuzija), mahā-moha (pamišimas dėl materialaus pasitenkinimo), tāmisra (užmarštis apie konstitucinę padėtį, kylanti iš pykčio ar pavydo) ir andha-tāmisra (laikyti mirtį visa ko pabaiga) uždengia jos tyrą atominę prigimtį. Mūsų išsivadavimas ar pavergimas tiesiog priklauso nuo to, ar mažytę savo nepriklausomybę naudojame deramai, ar ja piktnaudžiaujame.

Jei Kṛṣṇa yra toks gailestingas, kodėl Jis sukūrė sielas tokias silpnas, kad māyā gali jas užvaldyti?

Tai tiesa, kad Kṛṣṇa yra karuṇamaya, perdildytas malonės, tačiau Jis taip pat yra līlāmaya, perpildytas noro užsiimti pramogomis. Trokšdamas įvairių pramogų skirtingose situacijose, Śrī Kṛṣṇa jīvas padarė tinkamas visoms sąlygoms, pradedant paribio ir baigiant aukščiausia mahabhāvos būsena. Padėdamas jīvoms praktiškai ir nenukrypstamai progresuoti link kvalifikacijos tarnauti Kṛṣṇai, Jis taip pat sukūrė žemesnius materialios egzistencijos lygius, pradedant žemiausiais nejudančiais dalykais iki pat ahaṅkāros, kurie sukuria beribes kliūtis siekiant paramānandos. Puolusios iš konstitucinės padėties, supančiotos māyoje jīvos yra abejingos Kṛṣṇai ir įnikusios į asmeninį juslių tenkinimą. Tačiau Śrī Kṛṣṇa yra malonės vandenynas. Kuo labiau jīva puolusi, tuo daugiau galimybių pasiekti aukščiausią dvasinį tobulumą jai suteikia Kṛṣṇa. Jis tai padaro jīvai pasirodydamas kartu su Savo dvasine dhāma ir Savo amžinaisiais palydovais. Tos jīvos, kurios pasinaudoja šia maloninga galimybe ir nuoširdžiai stengiasi pasiekti aukštesnę padėtį, palaipsniui pasiekia dvasinį pasaulį ir įgyja padėtį, panašią į Śrī Kṛṣṇos palydovų.

Kodėl jīvos turi kentėti vien tik tam, kad Kṛṣṇa galėtų žaisti?

Jīvos turi tam tikrą nepriklausomybę. Iš tikrųjų tai Bhagavāno ypatingos malonės joms ženklas. Negyvi objektai yra labai nereikšmingi ir beverčiai, nes jie neturi tokių nepriklausomų norų. Jīva užvaldė negyvą pasaulį tik savo nepriklausomo noro dėka.

Kančia ir laimė yra proto būsenos. Taigi tai, ką mes galime laikyti kančia, panirusiam į ją bus laimė. Visa materialaus jutiminio pasitenkinimo įvairovė galų gale sukelia tik nelaimes, todėl materialistiški žmonės telaimi vien kančią. Kai ši kančia tampa pernelyg didelė, ji paskatina ieškoti laimės. Iš šito noro kyla sugebėjimas atskirti, o iš gebėjimo atskirti gimsta polinkis klausinėti. Tada pasiekiama sat-saṅga (bendravimas su šventais žmonėmis), o po to vystosi śraddhā. Kai gimsta śraddhā, jīva pakyla į aukštesnę pakopą, būtent į bhakti kelią.

Auksas išvalomas kaitinant ir kalant. Kṛṣṇai abejinga jīva tapo nešvari, užsiėmusi materialių juslių tenkinimu. Todėl ji turi būti išvalyta kalant kančių plaktukais ant šio materialaus pasaulio priekalo. Šio proceso dėka Kṛṣṇai priešiškų jīvų kančia galiausiai baigiasi laime. Todėl kentėjimas yra tiesiog Bhagavāno gailestingumo ženklas. Štai kodėl įžvalgūs žmonės jīvų kančias Kṛṣṇos žaidimuose laiko palankiomis, nors trumparegiai gali jas laikyti nepalankiu kančių šaltiniu.

Galų gale kančios yra palankios sąlygotoms sieloms, tačiau kodėl Kṛṣṇa, kuris yra visagalis, negalėjo sugalvoti geresnio būdo joms apvalyti?

Kṛṣṇos līlā yra nepaprastai stebuklinga ir labai įvairi; ši taip pat yra viena iš jų. Jeigu Bhagavānas yra nepriklausomas ir visagalis, ir įgyvendina visas įmanomas pramogas, kodėl tai turėtų būti vienintelė pramoga, kurią Jis ignoruotų? Nei vieno žaidimo nedera atsisakyti, jeigu reikalinga visa jų įvairovė. Be to, kitų pramogų dalyviai taip pat turi patirti kažkokias kančias. Śrī Kṛṣṇa yra besimėgaujantis (puruṣa) ir aktyvusis veiksnys (kartā). Visi veiksniai ir reikmenys kontroliuojami Jo noro ir paklūsta Jo veiklai. Kai kažką kontroliuoja kito veiksnio noras, natūralu patirti kažkiek kančios. Tačiau jei ši kančia pabaigoje sukelia malonumą, tai nėra tikra kančia. Kaip gali vadinti tai kančia? Vadinamoji kančia, patiriama puoselėjant ir paremiant Kṛṣṇos žaidimus, iš tikrųjų yra džiaugsmo šaltinis. Nepriklausomas jīvos troškimas privertė ją atsisakyti malonumo tarnauti Kṛṣṇai, ir vietoj to paimti kančias māyoje. Tai ne Kṛṣṇos, o jīvos kaltė.

Kṛṣṇa yra visa žinantis ir suteikdamas mums laisvą valią, žinojo, kad kažkas pasirinks ne Jį. Kodėl jis mums suteikė laisvą valią, net žinodamas, kad dėl jos mes vėliau kentėsime?

Nepriklausomybė yra vertingas brangakmenis, be kurio negyvi daiktai yra nereikšmingi ir beverčiai. Jeigu jīva nebūtų gavusi nepriklausomybės, ji, kaip ir materialūs objektai, būtų tapusi nereikšminga ir beverte. Siela yra atominė, dvasinė esybė, todėl ji tikrai turi turėti visas dvasinių objektų savybes. Vienintelis skirtumas yra tai, kad Bhagavānas, pilnutinis dvasinis objektas, turi visas šias savybes iki galo, o jīva turi jų tik labai nedidelį kiekį. Nepriklausomybė yra skiriamoji dvasinio objekto savybė, o objekto prigimtinės savybės negalima atskirti nuo paties objekto. Vadinasi jīva taip pat turi šitą nepriklausomybės savybę, bet tik labai mažu laipsniu, nes ji yra atominė. Tik dėl šitos nepriklausomybės jīva yra aukščiausias objektas materialiame pasaulyje ir kūrinijos valdovė.

Nepriklausoma jīva yra mylima Kṛṣṇos tarnaitė, todėl Kṛṣṇa toks švelnus ir gailestingas jai. Matydamas jīvos nesėkmę, jos piktnaudžiavimą savo nepriklausomybe ir prisirišimą prie māyos, Jis vejasi ją verkdamas ir verkdamas ir apsireiškia materialiame pasaulyje, kad ją išlaisvintų. Śrī Kṛṣṇa - gailesčio vandenynas. Jo širdis tirpsta nuo malonės jīvoms. Jis apreiškia materialiame pasaulyje savo acintya-līlā, manydamas, kad jo pasirodymas leis jīvai pamatyti Jo nektariškus žaidimus. Vis dėlto jīva nesupranta Kṛṣṇos pramogų prasmės netgi po gausaus malonės lietaus, todėl Kṛṣṇa tada nužengia į Śrī Navadvīpą mokytojo pavidalu. Jis asmeniškai aprašo aukščiausią Savo vardo, pavidalo, savybių ir žaidimų šlovinimo kelią ir asmeniškai moko bei įkvepia jīvas stoti į šį kelią, Pats jį praktikuodamas. Bābā, kaip tu gali kaltinti Kṛṣṇą dėl kažko, kai Jis toks maloningas? Jo malonė yra beribė, bet mūsų nesėkmė apverktina.

Ar jīvoms būtų tekę mažiau kančios, jei Aukščiausias Viešpats būtų neleidęs māyai pačiupti silpnų sielų?

Māyā yra Kṛṣṇos vidinės energijos, svarūpa-śakti, atspindėta transformacija. Ji yra tarsi liepsnojanti krosnis, kur nekvalifikuotos tarnauti Kṛṣṇai jīvos yra nubaudžiamos ir paruošiamos dvasiniam pasauliui. Māyā yra nuolanki Kṛṣṇos tarnaitė. Tam kad išskaistintų jīvas, kurios nusisuko nuo Kṛṣṇos, ji baudžia jas, naudodama tinkamą terapiją, ir taip jas apvalo. Be galo maža jīva pamiršo, kad ji yra amžina Kṛṣṇos tarnaitė ir dėl šio įžeidimo māyā, įgijusi raganos (piśācī) pavidalą, baudžia ją. Šis materialus pasaulis yra tarsi kalėjimas, o māyā yra prižiūrėtoja, įkalinanti jīvas ir jas baudžianti. Karalius pastato kalėjimą savo pavaldinių labui, lygiai taip pat Bhagavānas parodė Savo didžiulį gailestį jīvoms sukurdamas šį į kalėjimą panašų materialų pasaulį ir paskirdamas māyą jo prižiūrėtoja.

Jei materialus pasaulis yra kalėjimas, kas yra grandinės šiame kalėjime?

Māyā įkalina užgaulias jīvas trijų tipų grandinėmis: padarytomis iš dorybės (sattva-guṇa), padarytomis iš aistros (rajo-guṇa) ir padarytomis iš neišmanymo (tamo-guṇa). Šie pančiai suriša jīvą, nesvarbu ar jos polinkiai yra tāmasika, rājasika ar netgi sāttvika. Grandinės gali būti padarytos iš įvairių metalų: aukso, sidabro ar geležies, bet tai nekeičia skausmo, kurį jos sukelia.

Kaip māyos grandinės gali sukaustyti atomines dvasines sielas?

Šio materialaus pasaulio objektai negali paliesti dvasinių objektų. Tačiau, kai tik jīva išsiugdo supratimą apie tai, kad ji mėgaujasi māya, subtilusis kūnas, sudarytas iš netikro ego, padengia jos atominį dvasinį pavidalą. Štai kaip māyos grandinės sukausto jos kojas. Jīvos, kurių ego yra sāttvika, gyvena aukštesnėse planetose ir vadinami devatomis. Jų kojos sukaustytos sāttvika grandinėmis, padarytomis iš aukso. Rājasika-jīvos turi devatų ir žmonių polinkių mišinį, o sukaustytos jos rājasika grandinėmis, padarytomis iš sidabro. O tāmasika jīvos, kurios kaip išprotėjusios nori paragauti jaḍānandos (palaimos, gautos iš negyvos materijos), sukaustytos tāmasika – geležinėmis grandinėmis. Kai tik jīvos surakinamos šiomis grandinėmis, jos nebegali palikti kalėjimo. Net ir patirdamos įvairių rūšių kančias, jos pasilieka nelaisvėje.

Kokią veiklą atlieka māyos surakintos sielos?

Pradžioje jīva pagal savo materialius polinkius atlieka karmą, kad patirtų trokštamus jutiminius malonumus. Tuomet ji atlieka karmą (veiklą), bandydama išsklaidyti kančias, sukeliamas māyos grandinių.

Grubiojo kūno pokyčiai ir trūkumai

Grubiojo materialaus kūno apvalkalas patiria šešias stadijas: gimimą, egzistavimą, augimą, šalutinius produktus, nykimą ir mirtį. Šie šeši pokyčiai yra įgimti grubiojo kūno atributai, o alkis ir troškulys yra jo trūkumai.

Kokia yra dorybingų ir nedorybingų sielų veikla?

Dorybinga jīva, esanti materialiame kūne, valdoma valgant, miegant ir atliekant kitą juslinę veiklą, kurią padiktuoja materialių juslių troškimai. Norėdama džiaugtis materialiais patogumais, ji užsiima įvairiausia veikla (karma), kurią pagimdo jos materialūs troškimai. Gyvenimui bėgant ji atlieka dešimties rūšių apvalymo ceremonijas (puṇya saṁskāras) ir aštuoniolika kitų aukojimo ritualų, aprašytų Vedose. Ji siekia per šias karmas sukaupti dorybingos veiklos kreditus, kad galėtų džiaugtis materialiais malonumais, gimdama brahmaniškoje ar kitoje, aukštos klasės šeimoje šiame pasaulyje, o po to patirti dieviškus malonumus aukštesnėse planetose. Taip ji eina karmos keliu.

Priešingai tam, nedorybingos sąlygotos jīvos randa adharmos prieglobstį ir mėgaujasi jusliniais malonumais šventvagiškai, užsiimdamos įvairiausia nuodėminga veikla. Jīvos, priklausančios pirmajai kategorijai, pasiekia aukštesnes planetas ir, dėl dorybingos veiklos rezultatų, mėgaujasi dangiškais malonumais. Kai jų pasimėgavimo laikas baigiasi – o jis turi pasibaigti – jos vėl gimsta materialiame pasaulyje žmonėmis ar kitomis gyvybės formomis. Jīvos, priklausančios antrai kategorijai, dėl savo nuodėmingos veiklos keliauja į pragarą ir patyrusios gausybę kančių ten, vėl gimsta žemėje. Taip jīva, māyos įkalinta karmos cikle, klaidžioja šen ir ten, ieškodama juslinių malonumų. Protarpiais ji patiria laikinus malonumus, kuriuos suteikė dorybinga veikla (puṇya-karma), o kartais patiria kančias dėl savo nuodėmių (pāpa).

Šeši sielos priešai

Ji užsiima įvairiausia nuodėminga veikla – kovodama, pavydėdama, vogdama ir kitaip prasižengdama, nes ją kontroliuoja šeši priešai: kāma (geismas), krodha (pyktis), māda (apsvaigimas), moha (iliuzija), mātsarya (pavydas) ir bhaya (baimė).

Ar sielai pataisyti neužtektų vien subtilaus kūno?

Grubusis kūnas taip pat reikalingas jīvai, nes subtilusis kūnas negali atlikti veiklos. Troškimai subtiliajame kūne atsiranda dėl veiklos, kurią jīva atlieka grubiuoju kūnu, o tuomet jīva gauna kitą grubųjį kūną, kuris tinka išpildyti šiuos troškimus.

Kur materialiame pasaulyje Viešpats?

„Śvetāśvatara Upaniṣad“ (4.6), „Mundaka Upaniṣad“ (3.1.1) ir „Ṛg Veda“ (1.164.21) teigia:

dvā suparṇā sayujā sakhāyā
samānaṁ vṛkṣaṁ pariṣasvajāte
tayor anyaḥ pippalaṁ svādv
atty anaśnann anyo ’bhicākaśīt

„Kṣīrodakaśāyī Viṣṇu ir jīva gyvena šiame laikiname kūne, tarsi du draugiški paukščiai pippalos medyje. Iš šių dviejų paukščių, tik jīva ragauja medžio vaisius, priklausančius jai pagal jos karmą, o kitas – Paramātmā – neragauja vaisių, bet tiesiog stebi kaip liudininkas.”

Šios ślokos prasmė yra ta, kad ši saṁsāra (materialusis pasaulis arba materialusis kūnas) yra tarsi pippalos medis, kuriame tupi du paukščiai. Vienas iš jų – sąlygota jīva, o kitas – jos draugas, Īśvara (Paramātmā). Pirmasis paukštis lesa medžio vaisius, o kitas paukštis tiesiog stebi pirmąjį. Tai reiškia, kad jīva, kuri yra māyos įkalinta, atlieka karmą ir ragauja rezultatus, kuriuos Īśvara, māyos Viešpats, suteikia jai pagal jīvos karmą. Šis Śrī Bhagavāno žaidimas tęsiasi tol, kol jīva atsigręžia į Jį.

Kodėl sakoma, kad karma neturi pradžios?

Karmos šaknis yra troškimas atlikti karmą, o šio troškimo priežastis yra avidyā (neišmanymas). Avidyā reiškia užmiršti tiesą: „Aš esu amžinas Kṛṣṇos tarnas“, ir jos pradžia ne materialiame laike. Tikriau, ji prasideda taṭastha sandūroje tarp dvasinio ir materialaus pasaulių. Štai kodėl karma neturi pradžios materialiame laike ir vadinama neturinčia pradžios.

Du māyos aspektai

Māyā turi du aspektus: avidyā ir pradhāna. Avidyā susijusi su jīvomis, o pradhāna susijusi su negyva materija. Visas negyvas materialus pasaulis kilo iš pradhānos, o jīvos troškimas užsiimti materialia veikla kilo iš avidyos. Yra ir kiti du māyos skyriai: vidyā (žinios) ir avidyā (užmarštis), abu jie susiję su jīva. Avidyā suriša jīvą, o vidyā – išlaisvina ją. Avidyos sugebėjimai pasireiškia tol, kol aparādhi-jīva yra užmiršusi Kṛṣṇą, bet kai ji pasidaro palanki Kṛṣṇai, avidyą pakeičia vidyos sugebėjimai. Brahmajñāna ir panašiai yra tik keletas pažinimo tendencijos (vidyā-vṛtti) veiklos aspektų. Kai pradžioje atsiranda sugebėjimas atskirti, jīva bando užsiimti palankia veikla, o kai sugebėjimas skirti subręsta, atsiranda dvasinis žinojimas. Avidya padengia jīvą, o vidyā šią dangą patraukia.

Kokios yra sąlygotų sielų kategorijos?

Yra penkios sąlygotų sielų kategorijos:

1. tos, kurių sąmonė visiškai uždengta (ācchādita-cetana);

Tai jīvos, gyvenančios medžių, augalų, žolės, akmenų ir kitokiuose kūnuose, kurios pamiršo tarnystę Kṛṣṇai ir kurios taip įniko į materialias māyos savybes, kad neturi menkiausio supratimo apie savo juntančią prigimtį. Jų jautrumą tik truputį paliudija šeši kūno pokyčiai. Tai žemiausias jīvos puolimo taškas, ir šį faktą patvirtina epinės istorijos apie Ahalyą, Yamalarjuną ir Sapta-tālą. Į šią padėtį puolama padarius labai sunkų įžeidimą, o išsivaduoti iš jos galima tik gavus Kṛṣṇos malonę.

2. tos, kurių sąmonė susitraukusi (saṅkucita-cetana);

Žvėrys, paukščiai, gyvatės, žuvys, vandens gyviai, uodai ir įvairūs panašūs gyviai turi susitraukusią ar sumažėjusią sąmonę. Šių jīvų sąmonė kažkiek pastebima, priešingai nei jīvų iš ankstesnės grupės, kurių sąmonė visiškai uždengta. Pavyzdžiui, šios jīvos valgo, miega, juda ir vaidijasi su kitais dėl dalykų, kuriuos jos laiko savo nuosavybe. Jos taip pat rodo baimės požymius ir pyksta, kai mato neteisybę. Tačiau jos nieko nežino apie dvasinį pasaulį. Net ir beždžionės savo išdykusiuose protuose turi mokslinį supratimą, nes gali kažkiek suprasti, kas atsitiks ar neatsitiks ateityje. Jos taip pat sugeba būti dėkingos. Kai kurie gyvūnai gana gerai nusimano apie įvairius objektus, tačiau nepaisant visų šių atributų, jie neturi polinkio klausti apie Bhagavāną, todėl jų sąmonė susitraukusi.

3. tos, kurių sąmonė truputį išsiskleidė (mukulita-cetana);

Amoralių ir moralių ateistų sąmonė yra truputį išsiskleidusi.

4. tos, kurių sąmonė išvystyta (vikasita-cetana);

Moralių tikinčiųjų ir sādhana-bhaktų sąmonė yra išvystyta.

5. ir tos, kurių sąmonė yra visiškai išvystyta (pūrṇa-vikasita-cetana).

Bhāva-bhaktų sąmonė yra visiškai išvystyta.

Klausimai:

Kokia gyvos būtybės prigimtinė funkcija (svarūpa-dharma)?
Kodėl taṭastha jīvos pakliūna į materialų pasaulį?
Kam jīvoms reikalinga nepriklausomybė?
Kokios yra penkios neišmanymo rūšys?
Kodėl Kṛṣṇa sukūrė kančią?
Kaip pasireiškia Kṛṣṇos malonė sąlygotoms sieloms?
Kokia māyos funkcija?
Kokios māyos grandinės?
Kur pakliūna sielos, išsiugdžiusios tris tendencijas: sāttvika, rājasika ir tāmasika?
Kokią veiklą materialiame pasaulyje atlieka visos jīvos?
Kokias stadijas patiria grubusis kūnas?
Kokie šeši priešai verčia jīvas atlikti nuodėmingą veiklą?
Kam jīvoms reikalingas grubusis kūnas? Argi nepakaktų vien subtiliojo?
Kodėl sakoma, kad karma neturi pradžios?
Kokie du māyos aspektai susiję su negyvąja materija ir gyvomis būtybėmis?
Kokie du māyos aspektai susiję tik su gyvosiomis būtybėmis?


	Bhakti Yogos pagrindai, sambandha