SĄLYGOTA SIELA -
LAISVA VALIA, LEMTIS IR KARMOS DĖSNIS
Trumpai apie
temą
Kodėl blogi dalykai atsitinka geriems
žmonėms? Į šį klausimą atsako Vedų
filosofija ir pirmiausiai „Bhagavad-gīta“. Aukščiausias Dievo
Asmuo neatsako nei už nuodėmingus, nei už dorovingus jų
poelgius. Kūne įkalintą gyvąją būtybę
klaidina neišmanymas, kuris užgožia tikrąjį
žinojimą. Šis neišmanymas verčia gyvą esybę
elgtis prieš savo interesus, sukuriant rezultatus, kurių ji
netrokšta.
Problema atsiranda todėl, kad gyva esybė trokšta
malonumo iš materialios veiklos (karmos), tačiau tokia veikla negali
patenkinti dvasinės sielos. Kṛṣṇa, glūdintis su
gyvąja esybe tame pačiame kūne, neatlieka materialios veiklos,
taip pat neskatina žmonių šią veiklą atlikti ir
nesukuria veiklos rezultatų tiems, kurie ją atlieka. Jei Kṛṣṇa
neieško malonumo materialioje veikloje, kodėl gyvos būtybės
tikisi jį ten rasti?
Materiali gamta sukuria visas priežastis ir pasekmes,
veiksmus bei atoveikius, tačiau laimę ir kančią gyvoji
būtybė susikuria pati. Kitaip tariant, kas teikia malonumą
vienam, kitam sukels kančią.
Кṛṣṇa taip pat
nėra šališkas niekieno atžvilgiu. Jis niekam nepavydi ir
niekam nejaučia prielankumo. Tai reiškia, kad skirtingas gyvų
esybių padėtis šiame pasaulyje sukuria ne Kṛṣṇos
nusiteikimas jų atžvilgiu, o jų pačių veikla. Kṛṣṇa
sukuria materialų pasaulį, kuriame gyvos būtybės gali
siekti savanaudiškų tikslų.
Saulės šviesa sukelia skausmą pelėdai, kumudos
žiedui ir kai kurioms kitoms esybėms, tačiau cakravākos
paukščiui ir lotoso žiedui ji suteikia malonumą.
Tačiau negalima dėl to kaltinti saulės. Bhagavāno māyā
suteikia rezultatus, kurie atitinka jīvos veiksmus. Todėl Jo
negalima kaltinti šališkumu.
Materialus pasaulis yra durga - kalėjimas
maištaujančioms sieloms. Šio kalėjimo šeimininkė
materiali energija vadinama Durgā - kalėjimo savininke. Šiame
pasaulyje mes trokštame ne laisvės, o nepriklausomybės. Norime
neturėti jokio viršininko. Tačiau tai nėra laisvė.
Atmetę Kṛṣṇos valdžią, patys tapome
suvaržyti.
Gyvoji būtybė šiame pasaulyje nėra savarankiška.
Būdama dvasinės prigimties, ji nesugebėtų valdyti net savo
kūno. Todėl šią veiklą atlieka materialios gamtos guṇos.
Jos laisva valia ir jos veikla pasireiškia norais. Norai gali būti
aplinkybių padiktuoti ir įgimti sielai. Materijos primesti norai su
laisva valia nesuderinami.
Materija - tai apribota ir suvaržyta Kṛṣṇos
energija. Siela gali atgaivinti savyje dvasinius troškimus ir laisvą
valią tik atsisakiusi materialaus kūno primestų norų. Juk
negalima tapti laisvu, neatsisakius to, kas varžo laisvę?
Jei
visą veiklą atlieka guṇos, o gyva būtybė materialiai
neveiksni, kodėl ji, o ne guṇos patiria laimę ir
kančią? „Vedanta-sūtra“ paaiškina, kad Vedų nurodymai
turi prasmę tik jei individuali dvasinė siela iš
tikrųjų pati atlieka veiksmus. Jei visus veiksmus atlieka gamtos guṇos,
o individuali siela nieko neveikia, šventraščių teiginiai
vengti nuodėmės ir siekti dorybės neturi prasmės.
Upaniṣados
teigia, kad individuali dvasinė siela atlieka veiksmus, nes siela judina
gyvybės orus (prāṇas) kaip magnetas judina geležį. Gyvybės orai gali judinti daugelį dalykų,
tačiau būtent individuali dvasinė siela judina gyvybės
orus. Niekas kitas jų nejudina.
Veikla, susijusi su gyvų esybių materialių
kūnų vystymusi, vadinama karma arba veikla dėl rezultatų. Saṁsārą
arba besikartojančius gimimą ir mirtį sukuria karma, gyvosios
būtybės veikla, todėl žodis karma taip pat reiškia
materialią egzistenciją.
Kadangi gyvos būtybės išmanymas yra veikiamas
gamtos guṇų, o taip pat jos galimybes įtakoja
anksčiau atlikti veiksmai, veiklos, kurią ji atlieka, rezultatai gali
būti priešingi gyvosios būtybės lūkesčiams.
Gyvos būtybės atlieka dorybingą ar
nuodėmingą veiklą tam, kad patirtų malonumą ir
išvengtų kančios. Materialus pasaulis taip sutvarkytas, kad bet
kuri materiali veikla ilgainiui suteikia vien kančią. Tačiau
pamačiusi, kad nei nuodėminga, nei dorybinga veikla iš
esmės negali patenkinti giliausių troškimų, siela stoja
į išsivadavimo kelią. Tokia materialios egzistencijos pamoka.
Gyvą esybę supančioja ne pati veikla (karma),
o siekimas mėgautis jos rezultatais. Veikla, atliekama kaip auka
Viešpačiui, išlaisvina gyvą esybę iš guṇų
poveikio ir vadinama karma-yoga. Tačiau, jei žmogus
trokšta mėgautis savo veiklos rezultatais, jis laimi vien
nuodėmes.
Vedos teigia, kad karma yra anādi – neturinti
pradžios. Tai nereiškia, kad šiame pasaulyje mes esame
amžinai. Karmą sukuria avidya – užmarštis apie savo
konstitucinę padėtį, o avidyos šaltinis yra taṭasthā
- riba tarp materialaus ir dvasinio pasaulių, kitaip tariant anapus materialaus
laiko įtakos. Mūsų sąlygotumas prasidėjo prieš
pakliūnant į māyos karalystę.
Karma sukuria situacijas, į kurias pakliūsime,
tačiau kaip šiose situacijose elgsimės, priklauso nuo
mūsų pačių valios.
Sąlygotų sielų valia yra veikiama trijų guṇų:
dorybės, aistros ar neišmanymo.
Dorybės guṇos veikiamas žmogus turi
didžiausias galimybes veikti. Dėl sattva guṇos
žinojimo ir vidinės rimties, jis gali aiškiai matyti
pasirinkimus, kurių paprastai būna ne vienas.
Aistros guṇos sąlygojamas žmogus mato,
kad iš visų galimybių vienintelis pasirinkimas yra teisingas.
Neišmanymo guṇos sąlygojamas žmogus
nemato jokio pasirinkimo ir yra linkęs arba atsisakyti veiklos arba
desperatiškai griebtis bet ko, išskyrus tai, kas protinga.
Veiksmo vieta (kūnas), atlikėjas, įvairios
juslės, įvairių rūšių pastangos ir galiausiai
Aukščiausioji siela yra penki faktoriai, nulemiantys bet kokį
veiksmą.
Atlikėjas (siela) ir Dievas (Aukščiausioji Siela)
yra transcendentinės prigimties ir todėl svarbiausi. Gyva
būtybė yra nesavarankiška, todėl Dievas visuomet padeda
gyvai būtybei atlikti veiklą, todėl Jis yra svarbiausiasis
faktorius. Vis dėlto rezultatą pasiima jīva, nes jos noras
inicijuoja veiksmą.
Karma
susideda iš veiklos, kurią žmogus atlieka kūnu arba protu
palaikydamas savo gyvenimą. Yra du karmos tipai:
1.
aśubha – nepalanki, arba nuodėminga (pāpa),
dar vadinama vikarma – draudžiama veikla. Jai priskiriama taip pat akarma
- atsisakymas atlikti śubha-karmą;
2.
śubha – palanki.
Trys
śubha-karmos tipai:
nitya-karma – privalomos kasdieninės
apeigos, kurias šventraščiai aprašo kai varṇāśrama-dharmą;
naimittika-karma – pareigos pagal aplinkybes, saṁskāros,
ir t.t.;
kāmya-karma – ceremonijos, atliekamos
trokštant asmeninės naudos. Ji yra visiškai
egoistinė, todėl jos reikia atsisakyti.
Karmos vengimas śāstroje vadinamas akarma
(neveikimu). Egzistuoja trys akarmos lygiai:
1. Neišmanėliai neatlieka karmos, aprašytos
Vedose, dėl tingumo ar baimės.
2. Tie, kurie suvokia, jog karmos rezultatai yra laikini ir
suteikia kančią, ja nusivilia. Pasibjaurėję karma, jie
siekia mokṣos (išsilaisvinimo).
3. Bendraudami su šventom asmenybėm, kai kurie
žmonės atmeta jiems skirtą karmą ir pradeda praktikuoja bhakti.
Materialus gyvenimas reiškia
kančią. Kančią sukuria:
1) avidya – neišmanymas, neteisingas supratimas,
kuris yra nuodėmės šaltinis. Jis dar vadinamas kūṭam
– būsena, slypinti giliai širdyje, sukelianti nenatūralius
troškimus.
2) bīja - neteisingi troškimai, kurie yra
nuodėmės sėklos;
3) pāpa - neteisingi veiksmai, kurie vadinami
nuodėmėm. Neteisingi veiksmai turi dvi stadijas:
a) aprārabdha – nuodėmės, kurių
rezultatai dar nepasireiškė ir
b) prārabdha – nuodėmės,
kurių rezultatai jau pasireiškė. Dar vadinama phalonmukham – būsena,
kai nuodėmė subrandino vaisių – kančią.
Viṣṇu bhakti
sunaikina visas nuodėmės pakopas šia tvarka: pirmiausia aprārabdhą, tuomet
avidyą/kūṭaṁ, tuomet bījaṁ,
ir galiausiai prārabdhą.
Askezės, labdara,
įžadai ir kiti panašūs metodai leidžia apsivalyti nuo
nuodėmingo gyvenimo pasekmių, tačiau ši dorybinga veikla
negali išrauti širdyje glūdinčių materialių
troškimų. Tik tarnystė Viešpačiui gali apvalyti
širdį nuo visų šių nešvarumų.
Plačiau apie
temą
„Kaip
nesugrąžinsi bangų didžiose upėse, taip
nesugražinsi atgal ir to, kas padaryta. Siela yra tarsi luošys
surištas gėrio ir blogio vaisių pančiais.“ „Maitri Upaniṣada“
4.2
Kas yra blogis?
Klausimas,
kuris nuo neatmenamų laikų jaudina tikinčius žmones: jei
Dievas sukūrė viską, ar Dievas sukūrė taip pat ir
blogį? Norint suprasti atsakymą į šį klausimą
turbūt pirmiausia reiktų suprasti, kas yra gėris ir kas yra
blogis. Dažniausiai žmonės linkę manyti, kad gėris ir
blogis yra priešingybės, kaip šviesa ir tamsa, meilė ir
neapykanta. Tačiau ar taip yra iš tiesų? Išnagrinėję
šių “priešybių” prigimtį, pamatysime, kad jos
nėra priešybės. Tamsa nėra priešybė šviesai,
ji yra tik šviesos nebuvimas. Mes pastebėsime, jog visa pasaulio
tamsa negalės užslopinti vienos žvakės šviesos. Taip
pat neapykanta yra tik meilės nebuvimas, o blogis yra gėrio trūkumas.
Tokiu būdu, Dievas, kuris sukūrė viską, nesukūrė
blogio, kaip ir tamsos, kaip ir neapykantos arba neišmanymo, nes
šių dalykų nėra. Jie egzistuoja tik kaip terminai,
nurodantys į to, kas realiai egzistuoja (sukurta Dievo) trūkumą,
t.y. šviesos, meilės, gėrio, žinojimo nebuvimą.
Dievas visagalis ar
gailestingas?
Materialistiški
žmonės, kurie nesusimąsto apie tai, kad siela amžina,
visuomet linkę kaltinti Dievą už tą blogį, su kuriuo
jie susiduria. Iš tiesų mes matome, kad blogi dalykai atsitinka
geriems žmonėms, ir dažnai matome, kad blogi žmonės
nesusilaukia bausmės. Tai kelia abejonę Dievo teisingumu arba jo
sugebėjimu įveikti blogį. Daugelis žmonių
nepajėgdami suprasti blogio problemos, nustojo tikėti į
Dievą arba nustojo Jį laikyti visagaliu. Šis klausimas toks
svarbus teologijoje ir praktikoje, jog pagimdė atskirą teologijos
šaką - teodicėją - mokslą,
nagrinėjantį Dievo teisingumą ir blogio problemą.
Kaip ten
būtų, iki šiol niekas Vakaruose nerado bent jau padoraus
paaiškinimo blogio problemai. Mąstytojai yra linkę arba
kaltę suversti Dievui, ir tokiu būdu įsivyrauja ateizmas arba
maištingoji filosofija, arba kaltė suverčiama pačiam
žmogui, kuris susiduria su kančia. Tuomet Dievo nekaltumas
išsaugomas, tačiau atsiranda nauja problema - tai, kad daugumas
žmonių nenusipelnė tokios bausmės, kurią jie
patyrė, kitaip sakant, Dievas panašus į kerštingą
tipą, kuris už kiekvieną menkniekį skiria didžiausias
bausmes.
Ar yra likimas?
Blogio
egzistavimo klausimas labai artimai susijęs su lemtimi arba likimu. Jei
žmogus gimsta šiame pasaulyje ir iki to laiko jis neegzistavo jokiu
pavidalu, tai reiškia, kad visa tai, ką jis patiria šiame
pasaulyje, yra iš anksto nuspręsta ir jam paskirta. Žinoma,
egzistuoja daugybė dalykų, kurie priklauso nuo mūsų
pačių, pavyzdžiui tyčinis sveikatos žalojimas ir to
pasekmė - ligos, tačiau yra daugybė dalykų, kurių mes
patys nevaldome, tokie kaip stichinės nelaimės, avarijos, nelaimingi
atsitikimai, įgimtos ligos. Mes matome, kad vienam žmogui Dievas
davė gerą gyvenimą, o kitam pragarišką. Ir nei vienas,
nei kitas nenusipelnė tokio gyvenimo bent jau šį gyvenimą.
Tokiu būdu Dievas yra nelygus visiems. Kartais matome, kad niekšas
gyvena kaip ponas, o dorybingas žmogus patiria vien kančias.
Ar Dievas nesinaudoja
gyvos būtybės sukuriamais rezultatais?
Taigi,
kodėl blogi dalykai atsitinka geriems žmonėms? Ar Dievas
tyčiojasi iš savo kūrinių?
Į
šį klausimą atsako Vedų filosofija ir pirmiausiai „Bhagavad
gīta“. „Bhagavad gīta“ 5.15 sako:
nādatte kasyacit pāpaṁ
na caiva sukṛtaṁ vibhuḥ
ajñānenāvṛtaṁ jñānaṁ
tena muhyanti jantavaḥ
„Aukščiausias Dievo Asmuo neatsako nei už
nuodėmingus, nei už dorovingus jos poelgius. Vis dėlto kūne
įkalintą gyvąją būtybę klaidina neišmanymas,
kuris užgožia tikrąjį žinojimą.“
Ankstesniame
posme sakoma, kad Viešpats, glūdėdamas tame pačiame
kūne kartu su įkūnyta gyvąja esybe, nei pats veikia, nei
skatina veikti žmones, nei sukuria veiklos vaisius. Visa tai atlieka
materialios gamtos guṇos.
Tokiu
būdu Viešpats nėra bejėgis ir nėra kaltas dėl
blogio, su kuriuo mes susiduriame. Jis tik sukūrė materialų
pasaulį ir jo dėsnius, kurie patys suteikia atoveiksmius gyvoms
būtybėms už jų padarytus darbus. Pats Kṛṣṇa
nesikiša į šio pasaulio reikalus. Tai jis patvirtina „Bhagavad
gītoje“ 9.5: na ca mat-sthāni bhūtāni – “Ir vis
dėlto Manęs nėra šiame pasaulyje”. Todėl karmą
tvarko materiali gamta.
Gyvoji
būtybė yra savo laimės ir kančios priežastis
„Bhagavad
gīta“ 13.21 sako:
kārya-kāraṇa-kartṛtve
hetuḥ prakṛtir ucyate
puruṣaḥ sukha-duḥkhānāṁ
bhoktṛtve hetur ucyate
“Sakoma, kad materiali gamta yra visų
priežasčių ir pasekmių (veiksmų ir atoveiksmių)
šaltinis, o gyvoji būtybė yra visos laimės ar kančios
priežastis.”
Laimė
ar kančia priklauso nuo mūsų pasirinkimo ir nuo mūsų
norų. Tačiau norai driekiasi toliau į praeitį, nei siekia
mūsų atmintis. Todėl jų išsipildymą
užtikrina materiali gamta, patalpindama mus į įvairiausias
situacijas, kurias vadiname lemtimi. Lemtimi vadiname tai, kas atsitinka
nepriklausomai nuo mūsų valios. Ir nors daugelis dalykų
atsitinka mums nesitikint ar be mūsų valios, neteisinga sakyti, kad
mes niekuo dėti. Mes negalime kontroliuoti rezultatų, kuriuos
sukūrėme praeityje, bet intelektu galime suvokti, kad tų
rezultatų priežastis esame patys, o ne Dievas ar materiali gamta.
Todėl lemties kaip tokios ir nėra, yra praeityje atliktų
darbų rezultatai, kurių kažkada siekėme, bet patyrėme
tik dabar.
Ar Dievas nelygus
visiems?
O gal
Dievas yra šališkas, arba vieniems palankesnis nei kitiems? Tiems,
kuriuos jis myli, suteikia visus malonumus, o kurių nemėgsta –
priverčia kentėti? Gal todėl šiame pasaulyje vieni
kenčia, o kiti džiaugiasi? Į tai „Bhagavad-gīta“, 9.29
atsako:
samo ‘haṁ sarva-bhūteṣu
na me dveṣyo ‘sti na priyaḥ
ye bhajanti tu māṁ bhaktyā
mayi te teṣu cāpy aham
„Aš niekam nepavydžiu ir niekam nesu
šališkas. Aš lygus su visais. Tačiau tas, kuris su
atsidavimu Man tarnauja, yra Manyje ir Aš taip pat esu draugas jam.“
Jis
sukuria ir palaiko žmones bei kitas gyvas būtybes pagal jų
karmą. Kažkas gali sakyti, kad palaikydamas jīvas pagal
jų karmą, vienam Jis suteikia laimę, kitam kančią, o
dar kitam mokṣą. Argi tai nerodo Jo šališkumo,
kylančio iš prisirišimo bei neapykantos? Atsakymą į
tai pateikia „Śrīmad-Bhāgavatam“ 6.17.22:
na
tasya kaścid dayitaḥ pratīpo
na jñāti-bandhur na paro na ca svaḥ
samasya sarvatra nirañjanasya
sukhe na rāgaḥ kuta eva roṣaḥ
„Jis lygus
visoms gyvoms būtybėms. Niekas nėra brangus Jam arba nebrangus.
Jei atsižadėjęs žmogus nejaučia traukos jutiminiams
malonumams, kaip jis gali supykti, kai kažkas sutrukdo jo jutiminiams
malonumams?“
Kitame Śrīmad-Bhāgavatam
posme (6.17.23) sakoma:
tathāpi
tac-chakti-visarga eṣāṁ
sukhāya duḥkhāya hitāhitāya
bandhāya mokṣāya ca mṛtyu-janmanoḥ
śarīriṇāṁ saṁsṛtaye ‘vakalpate
„Nors
Śrī Kṛṣṇa yra pirminis veikiantysis, Jis Pats
nėra jīvos laimės, kančios, supančiojimo ar
išsivadavimo priežastis. Tik guṇa-māyā,
tvarkanti jīvos nuodėmių ir dorybių karminius
rezultatus, yra jīvos gimimo ir mirties, laimės ir
kančios priežastis.“
Nėra
skirtumo tarp energijos ir energijos savininko, todėl tiesa, kad māyā-śakti
veikla gali atrodyti kaip Jo paties darbas. Vis dėlto, tai nesuteikia
pagrindo vadinti Jį šališku, nes jīva gauna savo
veiklos rezultatus, atitinkančius jos karmą. Śrīla
Viśvanātha Cakravartī Ṭhākura pateikia saulės ir
pelėdos pavyzdį. Saulės šviesa sukelia skausmą
pelėdai, kumudos žiedui ir kai kurioms kitoms esybėms, tačiau
cakravākos paukščiui ir lotoso žiedui ji suteikia
malonumą. Vis dėlto negalima kaltinti saulės
šališkumu. Taip pat ir Bhagavāno māyā suteikia
rezultatus, kurie atitinka jīvos veiksmus. Todėl Jo negalima
kaltinti šališkumu. Posmas iš Śrīmad-Bhāgavatam
(8.5.22) sako:
na
yasya vadhyo na ca rakṣaṇīyo
nopekṣaṇīyādaraṇīya-pakṣaḥ
athāpi sarga-sthiti-saṁyamārthaṁ
dhatte rajaḥ-sattva-tamāṁsi kāle
„Śrī
Bhagavānas nenori nieko žudyti ir nieko apginti, nieko nenori
atstumti ir nieko garbinti. Vis dėlto, vardan kūrimo, palaikymo ir
naikinimo, atitinkamu metu Jis įgyja skirtingus sattva, rajo
ar tamo guṇos pavidalus.“
Pasaulis kaip
kalėjimas
Mes
anaiptol nesame geri žmonės. Materialus pasaulis yra kalėjimas
arba geriausiu atveju tremties vieta. Jis vadinasi durga (kalėjimas),
o šio kalėjimo šeimininkė materiali energija taip pat
vadinasi Durgā (kalėjimo savininkė). Šis kalėjimas yra
tobulas (dėl māyos – iliuzijos), nes iš jo niekas
netrokšta pabėgti (nors tai ir neįmanoma). Visi mes
pabėgome iš dvasinio pasaulio. Nėra jokios priežasties
dvasiniame pasaulyje, jokio veiksnio, jokios įtakos ir jokios
užuominos, kuri mus skatintų, pastūmėtų,
priverstų, įtikintų, užsimintų apie buvimą
atskirai nuo Dievo. Kilti tokiam norui nėra jokios priežasties
išskyrus mus pačius, todėl pats šis noras yra visiška
mūsų laisvos valios išraiška. Mes negalime kaltinti Dievo,
kad dabar kenčiame, nes patys pasirinkome šią kančią.
Mes pasirinkome bendrauti su materialiu pasauliu ir ieškoti laimės
ten, kur jos negali būti. Dievas nekaltas, kad yra vienintelis Dievas, ir
kad nesukūrė kažko panašaus į Save, su kuo
bendraudami, mes galėtume būti laimingi. Tokiu būdu mes -
maištininkai, kurie neteisingai pasinaudojo savo laisve.
Laisvė
nereiškia būti nevaldomam. Šiame pasaulyje mes trokštame ne
laisvės, o nepriklausomybės. Norime neturėti jokio
viršininko. Tačiau tai nėra laisvė. Atmetę Kṛṣṇos
valdžią patys tapome suvaržyti. Taip siekdami
nepriklausomybės, praradome laisvę. Materialus pasaulis, į
kurį pakliuvome, atlieka įvairias funkcijas. Iš vienos
pusės - tai bandomasis poligonas, kuriame leidžiama pabandyti tapti
laimingiems kuriant įvairias situacijas ir jas išgyvenant. Iš
kitos pusės, šis pasaulis - tarsi tramdomieji marškiniai,
neleidžiantys mums pernelyg įsisiautėti, nes mus visada riboja
gamtos guṇos. Taip šis pasaulis suteikia viltį ir
apriboja galimybes. Kitaip sakant, materialus pasaulis padeda
užmiršti Kṛṣṇą ir baudžia už tai.
Lemtis ir laisva
valia
Gyvoji
būtybė pati atsakinga už savo veiksmus. Materiali gamta mums
suteikia tik įrankius veiklai (karana) atlikti. Negalima kaltinti Kṛṣṇos
už patirtas nelaimes („Bhagavad-gīta“ 5.15). Iš tikro pati gyva
būtybė taip vengia Kṛṣṇos Sąmonės nuo
neatmenamų laikų, jog sukūrė sau tokias apgailėtinas
gyvenimo sąlygas. O tada, apgaubta iliuzijos, ji linkusi kaltinti
Viešpatį, už tai, kad Šis toks negailestingas. „Kauṣītakī
Upaniṣada“ sako, kad Viešpaties valia gyvoji būtybė gali
eiti į rojų arba į pragarą, tačiau norinčiam
tobulėti ir atliekančiam dorus darbus, Viešpats padeda
tobulėti užimdamas jį dorybingais darbais, o norintį
keliauti pragaran Viešpats užima nuodėmingais darbais. Pats
Viešpats neatsakingas už mūsų klajones. Viskas vyksta
todėl, kad turime materialius norus, kuriems Viešpats tiesiog
neprieštarauja.
Gyvoji
būtybė šiame pasaulyje nėra savarankiška. Būdama
dvasinės prigimties, ji nesugebėtų valdyti net savo kūno.
Todėl šią veiklą atlieka materialios gamtos guṇos.
Kaip tuomet pasireiškia gyvosios būtybės laisva valia ir kokia
yra jos veikla?
Ši
valia pasireiškia noru. Norai gali būti primesti aplinkybių
(laikini) ir prigimtiniai (svarūpa). Egoistiniai polinkiai sukuria
norą tenkintis kūnu, vengti kančios ir netgi siekti
išsivadavimo. Dvasinė prigimtis diktuoja norą atsiduoti
Aukščiausiajam, Jį garbinti, Jį mylėti ir Jam aukotis.
Natūralu, kad prigimtiniai norai visiškai išreiškia sielos
laisvą prigimtį ir jos valią. Materijos primesti norai
nesuderinami su laisva valia.
Pasiduodama
materijai, siela atsisako laisvos valios ir jos norai paklūsta
deterministiniams (griežtai apibrėžtiems) gamtos dėsniams.
Sutapatinusi save su materija siela pati paklūsta materijai. Materija -
tai apribota ir suvaržyta Kṛṣṇos energija. Iš
šventraščių ar šventų asmenybių
sužinojusi apie dvasinio gyvenimo galimybes, siela vėl gali
pažadinti savyje dvasinius troškimus, o taip pat - laisvą
valią. Tačiau yra viena sąlyga - reikia atsisakyti primestų
norų siekti kūno malonumų. Tai natūralu. Argi galima tapti
laisvu, neatsisakius to, kas varžo laisvę?
Kartais
girdime teiginį, jog Viešpats yra savanaudiškas, nes Jis suteikė
gyvajai būtybei pasirinkimo laisvę, tačiau apribojo patį
pasirinkimą: 1) būti su Kṛṣṇa ir būti
laimingais, arba 2) būti be Kṛṣṇos ir kentėti.
Todėl gyvoji būtybė iš esmės neturi jokio pasirinkimo,
nes kiekvienas natūraliai vengia kančios.
Šis
kaltinimas nėra teisėtas, nes Kṛṣṇa suteikė
gyvosioms būtybėms tokią pat kaip ir Savo Paties prigimtį.
Taip pat Jis sutinka dalyvauti santykiuose su gyvąja būtybe kaip
lygus su lygiu, pamiršdamas savo dieviškumą. Tai pati
didžiausia lygybė, kurios galime tikėtis iš Dievo.
Todėl, turėdami tokią pat kaip ir Kṛṣṇos
prigimtį, siekiame tų pačių dalykų kaip Kṛṣṇa.
Kṛṣṇa neieško pasitenkinimo materialioje veikloje. Jis
tokios veiklos neatlieka, nes ji priešinga gyvosios būtybės
dvasinei prigimčiai. Kṛṣṇa taip pat neskatina
gyvųjų būtybių užsiimti materialia veikla. Tačiau
gyva būtybė pati to nori, todėl Kṛṣṇa tiesiog
jai leidžia tai daryti, gailėdamasis mūsų ir
užtikrindamas mūsų pasirinkimo laisvę. Iš tiesų
visi mes trokštame būti laimingi, o laimingi galime būti tik mylėdami.
Tačiau siela negali mylėti materijos. Visos sielos meilės
saitais surištos su Kṛṣṇa, bet meilės prigimtis
laisva ir Kṛṣṇa neverčia Jį mylėti. Jis nori,
kad jīvos mylėtų Jį savo noru. Netgi būti
patenkintam savyje, savo egzistencija, nėra laimė, nors to siekia
impersonalistai. Tokioje padėtyje nėra galimybės dalintis savo
džiaugsmu su kitais. Brahmaṇo supratimo pakopoje siela
tebėra ribota, nes kiekvienas iš tiesų trokšta tobulo
ryšio ar tobulo santykio. Nėra kitos tokios tobulos asmenybės
kaip Kṛṣṇa, todėl iš nieko negalime sulaukti
tokių santykių, kaip iš Jo. Ne Kṛṣṇos
kaltė, kad Jis vienas toks tobulas. Mūsų kvailumas verčia
mus ieškoti tobulo ryšio su netobulomis asmenybėmis ir ypač
su netobulu pasauliu.
Kṛṣṇa
nenori, kad mes keliautume į materialų pasaulį, ir netgi kai mes
jau čia, jis labiau už mus nori, kad mes sugrįžtume.
Todėl kiekvieną epochą Jis nužengia pats arba
atsiunčia savo tyrus bhaktus, kad šie pasakotų apie
tobulus santykius su Kṛṣṇa dvasiniame pasaulyje. Šie
pasakojimai gali pažadinti gyvos būtybės norą atsiduoti Kṛṣṇai.
Gyva būtybė
atsakinga už savo veiksmus
Svarbus
klausimas: ar individuali dvasinė siela gali atlikti veiksmus, ar ne?
Kitaip tariant: ar viskas yra iš anksto nulemta, kas mums atsitiks ir kaip
mes pasielgsime? Šventraščiuose galima aptikti teiginių,
kurie sako, kad gyva būtybė neatlieka jokios veiklos, ją atlieka
tik materialios gamtos guṇos. „Kaṭha Upaniṣadoje“
(1.2.19) yra pasakyta:
hantā
cen manyate hantuṁ
hataś cen manyate hatam
ubhau tau na vijānītau
nāyaṁ hanti na hanyate
„Neišmano
tas, kuris mano, kad gyva esybė nužudė, ar tas, kuris mano, kad
ji yra nužudyta, nes savasis aš nežudo ir nėra
nužudomas.“
Šie
žodžiai aiškiai teigia, kad individuali dvasinė siela
niekada neatlieka veiklos. „Bhagavad-gītoje“ (3.27) yra pasakyta:
prakṛteḥ
kriyamāṇāni
guṇaiḥ karmāṇi sarvaśaḥ
ahaṅkāra-vimūḍhātmā
kartāham iti manyate
„Dvasinė
siela, suklaidinta netikro ego, galvoja, kad ji pati atlieka veiklą, nors
iš tikrųjų ją atlieka trys materialios gamtos guṇos.“
„Bhagavad-gītoje“
(13.21) yra taip pat pasakyta:
kārya-kāraṇa-kartṛtve
hetuḥ prakṛtir ucyate
puruṣaḥ sukha-duḥkhānāṁ
bhoktṛtve hetur ucyate
„Sakoma,
kad gamta yra materialių priežasčių ir pasekmių
priežastis, o gyvoji esybė yra įvairių kančių ir
malonumų šiame pasaulyje priežastis.“
Todėl
galima teigti, kad individuali siela neatlieka veiksmų. Kai žmogus supranta tiesą, jis
suvokia, kad visą veiklą iš tiesų atlieka materiali
energija, o individuali dvasinė siela yra tik asmuo, patiriantis veiklos
rezultatus.
Jei
taip yra, ar gyva būtybė gali būti atsakinga už laimę
ir kančią, kurias patiria dėl veiklos, kurią galų gale
atliko ne ji, o materiali gamta? Jei materiali gamta atlieka veiklą be
gyvos būtybės įsikišimo, ji, o ne gyvoji esybė,
turėtų patirti šios veiklos rezultatus. Taip būtų
teisinga.
Baladeva
Vidyabhūṣana „Govinda Bhāṣyoje“ atsakydamas į
šiuos klausimus cituoja „Vedanta-sūtrą“ 2.3.31-34:
kartā śāstrārthavattvāt – „Ji atlieka veiksmus. Taip yra
todėl, kad šventraščiai turi prasmę.“
Būtent
individuali dvasinė siela, o ne materialios gamtos guṇos
atlieka veiksmus. Kodėl taip? Sūtra paaiškina:
„Todėl, kad šventraščiai turi prasmę.“
Šventraščiuose pasakyta: svarga-kāmo yajeta - „Asmuo,
trokštantis pakliūti į Svargaloką, privalo atlikti yajñas.“
Taip pat ātmānam eva lokam upāsīta - „Kiekvienas
turi garbinti Aukščiausią Dievo Asmenį.“
Šie
teiginiai turi prasmę tik jei individuali dvasinė siela iš
tikrųjų atlieka veiksmus. Jei visus veiksmus atlieka gamtos guṇos,
o individuali siela niekuomet nieko neveikia, šie
šventraščių teiginiai yra beprasmiai.
Šie
šventraščių teiginiai skirti motyvuoti individualią
dvasinę sielą elgtis tam tikru būdu, kad ji galėtų
patirti savo veiksmų rezultatus. Būtų visiškai
neįmanoma bandyti motyvuoti negyvas materialias guṇas veikti
vienaip ar kitaip.
Kad
individuali dvasinė siela iš tiesų atlieka veiksmus,
patvirtinama taip pat kitoje sūtroje.
vihāropadeśāt
– „Dėl mokymo
apie žaidimus.“
„Chāndogya
Upaniṣada“ (8.12.3) aprašo išvaduotų sielų
veiklą: sa tatra paryeti jakṣan krīḍan
ramamāṇaḥ - „Dvasiniame pasaulyje individuali siela valgo,
žaidžia ir mėgaujasi.“
Todėl
patys veiksmai nesuteikia skausmo ar kančios sielai. Trijų
materialios gamtos guṇų pančiai atneša
nelaimę. Taip yra todėl, kad trys materialios gamtos guṇos
paslepia sielos dvasinę prigimtį.
Kita
sūtra teigia:
upādānāt
– „Nes ji paima.“
„Bṛhad-āraṇyaka
Upaniṣadoje“ (2.1.18) yra pasakyta:
sa
yathā mahā-rājaḥ ... evam evaiṣa etān
prāṇān
gṛhītvā sve śarīre yathā-kāmaṁ
parivartate
„Sapnuodama
individuali dvasinė siela elgiasi kaip karalius. Siela pasigauna gyvybės orus ir elgiasi kaip tinkama.“
„Bhagavad-gītoje“
(15.8) yra taip pat pasakyta:
gṛhītvaitāni
samyāti
vāyur gandhān ivāśayāt
„Gyvoji
esybė materialiame pasaulyje perneša įvairias gyvenimo sampratas
iš vieno kūno į kitą tarsi oras, pernešantis kvapus. Taip ji įgyja tam tikros
rūšies kūną ir vėl jį palieka, kad
įgytų kitą.“
Šiose
citatose galima pamatyti, kad individuali dvasinė siela atlieka veiksmus,
nes siela judina gyvybės orus kaip magnetas judina geležį. Gyvybės orai gali judinti daugelį
dalykų, tačiau būtent individuali dvasinė siela judina
gyvybės orus. Niekas kitas jų nejudina.
Tolesniuose
žodžiuose sūtrų autorius pateiks dar ir kitą
priežastį.
vyapadeśāc
ca kriyāyāṁ na cen nirdeśa-viparyayaḥ - „Taip pat dėl vardo veiksme. Jei būtų ne taip, gramatinė
struktūra būtų kitokia.“
„Taittirīya
Upaniṣadoje“ (2.5.1) yra pasakyta: vijñānaṁ
yajñaṁ tanute. karmāṇi tanute ‘pi ca. - „Sąmonė
atlieka yajñas.
Sąmonė atlieka
veiksmus.“
Šie
žodžiai aiškiai parodo, kad būtent individuali dvasinė
siela atlieka vedinius ir paprastus veiksmus. Jei žodis „vijñānam“ aiškinamas ne
kaip „individuali dvasinė siela“, o „intelektas“, tuomet gramatinė
sakinio struktūra būtų kitokia. Tuomet žodis „vijñāna“
būtų įnagininko linksnyje, nes intelektas būtų
įnagis, kuriuo veiksmas atliekamas. Tačiau žodis naudojamas ne
įnagininko linksnyje. Jei čia veiksmą atliktų intelektas,
tuomet kitas žodis turėtų būti pateiktas įnagininko
linksnyje, norint parodyti, su kokiu įrankiu intelektas atlieka
veiksmą, kadangi kiekviename veiksme turi būti įrankis.
Tačiau jei individuali dvasinė siela atlieka veiksmą pati, joks
papildomas žodis įnagininko linksnyje nereikalingas parodyti, koks
instrumentas buvo naudotas, nes individualios dvasinės sielos atveju ji
yra ir atliekantis veiksmą, ir veiksmo instrumentas.
Kažkas
gali paprieštarauti: argi individuali dvasinė siela, būdama
nepriklausoma ir laisva elgtis kaip nori, natūraliai nesielgtų savo
pačios labui ir neatliktų veiksmų, kurie sukelia jai
žalą?
Į
tai aš atsakau: ne. Taip nėra.
Individuali dvasinė
siela trokšta padėti sau, bet jos ankstesnė karma veikia
prieš ją, todėl ji kartais sukuria savo pačios
nesėkmes.
Dėl
šių priežasčių yra aišku, kad individuali
dvasinė siela tikrai atlieka veiksmus. Kuomet šventraščiai kartais sako, kad individuali
dvasinė siela neatlieka veiklos, tai reiškia, kad siela nėra
nepriklausoma ir negali elgtis visiškai laisvai, kaip panorėjusi.
Čia
kažkas gali paprieštarauti: neįmanoma,
kad individuali dvasinė siela atliktų veiksmus pati, nes aiškiai
matosi, kad šie veiksmai dažnai sukelia jai kančią.
Į
tai aš atsakau: ne. Taip nėra. Jei individuali dvasinė siela
neatlieka veiksmų pati, tuomet darśa, paurṇamāsa
ir kitų yajñų aprašymai
šventraščiuose neturėtų jokios prasmės.“
(„Govinda-bhāṣya“, 2.3.31-34)
Veiksmas ir
rezultatas
Šiame
pasaulyje mes galime pasijusti veikiančiaisiais, arba tais, nuo kurių
kažkas priklauso. Galime kurti savo laimę. Mes norime būti
laimingi ir siekiame šios laimės per veiklą. Atlikdami
veiksmą, siekiame rezultato. Tačiau dažniausiai kiekvienas
veiksmas sukuria rezultatą, kurio visiškai nesitikėjome.
Žudikas galvoja, kad žmogžudystės rezultatas yra pinigai jo
rankose, tačiau nesusimąsto, kad natūralesnis rezultatas yra
mirties bausmė jam pačiam. Taigi atlikdami veiklą
žmonės gauna rezultatą, kurio visai netroško. Tuomet
taisydami situaciją jie atlieka naujus veiksmus, kurie padėtį
tik dar labiau pablogina. „Śrīmad Bhāgavatam“ 7.9.17 sako:
yasmāt priyāpriya-viyoga-saṁyoga-janma-
śokāgninā sakala-yoniṣu dahyamānaḥ
duḥkhauṣadhaṁ tad api duḥkham atad-dhiyāhaṁ
bhūman bhramāmi vada me tava dāsya-yogam
“O Aukščiausias Viešpatie, dėl nuolat
atsirandančių ir išnykstančių malonių ir
nemalonių aplinkybių, žmogus pakliūna į labiausiai
apgailėtiną padėtį rojaus ar pragaro planetose, tarsi
jį degintų sielvarto ugnis. Nors yra daugybė vaistų, kaip
išsigauti iš šio gyvenimo kančių, visi šie
vaistai materialiame pasaulyje yra blogesni už pačias kančias.
Todėl, aš manau, vienintelis vaistas yra tarnystė Tau.”
Kitaip
tariant, jei mus užvaldė materialios idėjos, visa tai, ką
darome spręsdami savo problemas, šias problemas tik dar labiau
pagilins. Tačiau niekas neskatina mūsų taip elgtis. Tai
mūsų pačių pasirinkimas. Nėra likimo, kuris būtų
mums primestas negailestingo Dievo. Yra mūsų pačių
troškimai, kurie pagimdo atitinkamus veiksmus ir atitinkamas pasekmes.
Dėl šių pasekmių kalti tik mes patys, nes nemokame
teisingai elgtis. Kṛṣṇa sako „Bhagavad gītoje“ 2.50:
buddhi-yukto jahātīha
ubhe sukṛta-duṣkṛte
tasmād yogāya yujyasva
yogaḥ karmasu kauśalam
“Žmogus, užsiėmęs buddhi joga,
išsivaduoja nuo gerų ir nuo blogų savo darbų atoveikio jau
šiame gyvenime. Todėl siek jogos, kuri yra menas tobulai veikti.”
S.
Žebrauskas viename eilėraštyje sako:
Viešpatie,
Žmonių gyvenimai
Taip susipynę,
Jog Tu bejėgis
Išpildyti jų norus taip,
Kad nepatirtų skausmo...
Karmos dėsnis
„Bhagavad
gītos“ 8.3 posme Kṛṣṇa sako:
bhūta-bhāvodbhava-karo
visargaḥ karma-saṁjñitaḥ
Veikla,
susijusi su gyvų esybių materialių kūnu vystymusi, vadinama
karma arba veikla dėl rezultatų. Visarga reiškia pasikartojantį
kūrimą arba saṁsārą. Jos rezultatas – tai, kad
gyvos būtybės gauna grubius ir subtilius kūnus,
atitinkančius jų sąmonę. Saṁsārą
sukuria karma, arba gyvosios būtybės veikla, todėl žodis
karma taip pat reiškia materialią egzistenciją. Atlikdama yajñas
– aukas, gyva esybė gali keliauti į rojaus planetas, o kai jos
veiklos rezultatai baigiasi, ji vėl grįžta į
Žemę. Todėl žodis visarga, arba tai, kas skatina
naujo kūno vystymąsi, reiškia taip pat yajñą.
Yajña gimsta iš karmos – nurodytų pareigų.
Šiame
pasaulyje gyvoji būtybė bando mėgautis įvairiais
būdais, tačiau niekur neranda tobulo pasitenkinimo. Todėl, kai
atsibosta vienas kūnas ar išsenka jo resursai, gyvoji
būtybė įgyja naują kūną tam, kad pabandytų
įgyvendinti savo neišpildytus troškimus. Taip ji gali
mėgautis skirtingomis juslėmis gyvenimas po gyvenimo. Vienas
gyvenimas yra pasiruošimas kitam gyvenimui. Todėl karma vadinama
veikla dėl rezultatų. Veikla, siekiant išpildyti savo
materialius troškimus.
Kadangi
gyvos būtybės išmanymas yra veikiamas gamtos guṇų,
o taip pat jos galimybės įtakojamos anksčiau atliktų
veiksmų, veiklos, kurią ji atlieka, rezultatai gali būti
priešingi nei gyvosios būtybės lūkesčiai.
Gyvos
būtybės gali atlikti dorybingą ar nuodėmingą
veiklą tam, kad patenkintų savo norus ar sustabdytų
kančią, tačiau priklausomai nuo veiklos pobūdžio ir
ankstesnių darbų, jos pastangas gali lydėti nesėkmė,
ir vietoje laimės, ji patirs tik kančias. O gali būti ir priešingai,
atlikdama nuodėmingą veiklą dabar, ji gali laimėti
trumpalaikę laimę, kuri vėliau vis dėlto atneš
kančią.
Materialus
pasaulis taip sutvarkytas, kad bet kuri materiali veikla ilgainiui suteikia
vien kančią. Taip pat ilgainiui gyva būtybė pradeda
suprasti, kad elgtis dorybingai yra pranašiau, nei elgtis
nuodėmingai. Tačiau pamačiusi, kad nei nuodėminga, nei
dorybinga veikla iš esmės negali patenkinti giliausių
troškimų, siela stoja į išsivadavimo kelią. Tokia
materialios egzistencijos pamoka.
„Bhagavad-gītoje“
3.13 Kṛṣṇa sako, kad ne pati veikla (karma)
supančioja gyvąją būtybę, o siekimas mėgautis jos
rezultatais. Veikla, atliekama kaip auka Viešpačiui, išlaisvina
gyvąją būtybę iš guṇų poveikio ir
vadinama karma-yoga. Tačiau jei žmogus trokšta
mėgautis savo veiklos rezultatais, jis laimi vien nuodėmes.
Dažnai
manoma, kad karma reiškia atoveiksmį tik iš praėjusių
gyvenimų. Ne visiškai taip. Materiali prigimtis, trūkumai ir
gabumai, kurie užkoduoti jau gimusiame žmoguje, atsinešami
iš ankstesnio gyvenimo, tačiau šiame gyvenime taip pat galime
išsiugdyti įvairius sugebėjimus ar įpročius. Nors
nelabai galime veikti savo prigimtį, vis dėlto, net jos ribojami,
galime susikurti situacijas, kuriose bloga prigimtis pasireikš
mažiausiai.
„Mahabhāratoje“
Mahārāja Yudhiṣṭhira sako, kad išsilavinimas arba
kultūra yra antroji žmogaus prigimtis, leidžianti keisti
įgimtus polinkius ir poelgius. Todėl vienas iš būdų
pakeisti savo blogą karmą yra mokytis ir ugdyti kultūrą.
Vedinė
astrologija taip pat gelbsti suprasti karminius rezultatus ir juos įtakoti
atliekant yajñas. Nors vedinė astrologija (jyotir-veda)
moko, kaip pelnyti reikalingų planetų Dievybių prielankumą,
ten taip pat paaiškinama, kaip vien tarnaujant Kṛṣṇai
galima lengvai pakeisti karmą. Vaiṣṇavų tradicijoje
sakoma, kad kiekvieną kartą suplojus delnais Hari kīrtano
metu, delnų linijos, simbolizuojančios likimą, pasikeičia.
Deja, tai neįvyksta, jei delnais plojame džiūgaudami dėl
materialių pasiekimų.
Karmos
rezultatus galima būtų pavadinti atlyginimu už dorybę,
tačiau žmonės džiaugsmo akimirkomis mano, kad tai
atsitiktinumas, sėkmė arba jų numatymo rezultatas. Jie galvoja,
kad sunkiu darbu uždirbo savo gerovę, nors Vedos teigia, kad
gerovę sukuria Viešpaties garbinimas ir aukos, o ne sunkus darbas.
Karmą
galima būtų pavadinti bausme, tačiau baudžiant paprastai
nurodoma, už ką baudžiama. Tačiau tik gana sąmoningas
ir sąžiningas žmogus gali suprasti, kad patiria tai, ko
nusipelnė. Nenuoširdu yra sakyti, kad aš nežinau, ką
padariau ir kodėl dabar kenčiu. Net teismas neatsižvelgia į
kaltinamojo pasiteisinimą, jog neatsimena nusikaltimo, kurį
padarė. Sąžiningas žmogus, patyręs atoveiksmį,
gali suprasti, kad praeityje padarė kažką negera. Dažnas
žmogus nežino, už ką kenčia, bet pasąmonėje
susiklosčiusi atmintis pasako jam, ką galima daryti, o ko - ne.
Karmos ištakos
Vedos
teigia, kad karma yra anādi – neturinti pradžios. Tačiau
tai nereiškia, kad šiame pasaulyje mes esame amžinai. Karma
prasideda dar prieš pakliūnant į māyos pasaulį,
kuriame veikia materialus laikas, matuojamas praeitimi, dabartimi ir ateitimi.
Todėl neįmanoma pasakyti, kada buvo mūsų
susipančiojimo šiame pasaulyje pradžia. Bhaktivinoda Ṭhākura
„Jaiva dharmoje“ sako, kad karmą sukuria avidya –
užmarštis apie savo konstitucinę padėtį (jīvera
svarūpa haya kṛṣṇera nitya dāsa – gyvosios
būtybės konstitucinė prigimtis – būti amžinu Kṛṣṇos
tarnu), o avidyos šaltinis yra taṭasthā - riba
tarp materialaus ir dvasinio pasaulių, kitaip tariant anapus materialaus
laiko įtakos.
Nuo ko priklauso
laisvas pasirinkimas?
Karma
sukuria situacijas, į kurias pakliūsime, tačiau kaip šiose
situacijose elgsimės, priklauso nuo mūsų pačių valios.
Sąlygotų
sielų valia yra veikiama trijų guṇų: dorybės,
aistros ar neišmanymo.
Dorybės
guṇos veikiamas žmogus turi didžiausias galimybes
veikti. Dėl sattva guṇos žinojimo ir vidinės
rimties, jis gali aiškiai matyti pasirinkimus, kurių paprastai
būna ne vienas. Todėl sattva guṇa „Bhagavad-gītoje“
14.22 vadinama apšviečianti (prakāśam). Jis gali
rinktis tikslus, specialybę, išsilavinimą, partnerius, gyvenimo
būdą.
Aistros guṇos
sąlygojamas žmogus mato, kad iš visų galimybių
vienintelis pasirinkimas yra teisingas. Todėl aistros veikiamas
žmogus gali priimti teisingus ar neteisingus sprendimus, bet jie visuomet
bus alternatyvas atmetantys (t.y. „mano sprendimas vienintelis teisingas“).
Neišmanymo
guṇos sąlygojamas žmogus jaučiasi esąs
įspaustas į vis siaurėjantį tunelį ir ką
bedarytų, rezultatas vis blogesnis ir blogesnis. Todėl
neišmanymo kupinas žmogus nemato jokio pasirinkimo ir yra linkęs
arba atsisakyti bet kokios veiklos, arba desperatiškai griebtis bet ko,
išskyrus tai, kas protinga. Kitais žodžiais tariant, jis
visuomet pasirinks neteisingą sprendimą ir taip dar labiau pablogins
savo padėtį.
Karmos sudedamosios
dalys
„Bhagavad-gītos“
18.14 posmas taip pat patvirtina, kad karma nėra vienintelis faktorius,
priverčiantis gyvąją būtybę pasielgti vienaip ar
kitaip.
adhiṣṭhānaṁ tathā
kartā
karaṇaṁ ca pṛthag-vidham
vividhāś ca pṛthak ceṣṭā
daivaṁ caivātra pañcamam
„Veiksmo vieta (kūnas), atlikėjas, įvairios
juslės, įvairių rūšių pastangos ir galiausiai Aukščiausioji
siela yra penki veiksmo faktoriai.“
Atlikėjas
(siela) ir Dievas (Aukščiausioji siela) yra transcendentinės
prigimties. Dievas, kuris visuomet laisvas nuo karmos ir guṇų
poveikio, padeda gyvai būtybei atlikti veiklą, kurios ji taip
trokšta, šiuos du faktorius iškeldamas aukščiau
už karmą. Gyvoji būtybė, atiduodama savo valią
materialios gamtos guṇoms, pati atsisako Dievo pagalbos ir pati
pasirenka priklausomybę nuo kitų trijų karmos faktorių.
Materiali
gamta visiškai apibrėžta. Joje veikia griežti dėsniai,
ir todėl kiekvienos dalelės judėjimas griežtai
apibrėžtas. Jei gyvoji būtybė pasirenka veikti pagal
materijos dėsnius, ji pati pasmerkia save šiam determinizmui. Taip ji
tampa visiškai priklausoma nuo materialių dėsnių, ir laisva
valia joje pasireiškia labai silpnai arba visiškai
nepasireiškia. Tačiau jei mes pasirenkame veikti pagal dvasinio
pasaulio dėsnius, automatiškai išsivaduojame nuo materialių
dėsnių, kurie riboja. Taip įgyjame laisvę veikti. Taigi
tiek, kiek mes veikiame dvasiniu lygiu, tiek esame nevaldomi karmos dėsnio
ir esame laisvi.
Karmos
rūšys
Dorybinga ar nuodėminga, bet kokia materiali veikla
supainioja. „Bhagavad gītos“ 4.17 posme Kṛṣṇa kalba apie
3 veiksmo formas:
1.
karma - veikla atitinkanti religijos
principus, pareigos,
2.
akarma - pareigos atsisakymas ir
3.
vikarma - nuodėminga veikla.
Kiekvienas žmogus turi išmanyti visas šias
veiklos formas, jei nori išvengti kančios. Be abejo, net gerai
išmanydamas materialias veiklos formas, žmogus neišsivaduos
iš kančių, gal tik kiek jas palengvins, tačiau atlikdamas
transcendentinę veiklą (naiṣkarmya) jis lengvai taps
transcendentiškai laimingas.
“Jaiva dharma” (3 sk.) kalba apie karmos rūšis:
„Ką
reiškia pasirinkti karmos kelią? Karma susideda iš veiklos,
kurią žmogus atlieka kūnu arba protu palaikydamas savo
gyvenimą. Yra du karmos tipai: Palanki (śubha) ir nepalanki (aśubha).
Rezultatai, kuriuos jīva pasiekia atlikdama śubha-karmą,
yra palankūs, o rezultatai, kuriuos gauna iš aśubha-karmos,
yra nepalankūs. Aśubha-karma taip pat vadinama nuodėme (pāpa)
arba draudžiamais veiksmais (vikarma). Atsisakymas atlikti śubha-karmą
yra vadinamas akarma. Tiek vikarma, tiek akarma yra
blogos, o śubha-karma yra gera.
Yra
trys śubha-karmos tipai: privalomos kasdieninės apeigos (nitya-karma),
pareigos pagal aplinkybes (naimittika-karma) ir ceremonijos, atliekamos
trokštant asmeninės naudos (kāmya-karma). Kāmya-karma
yra visiškai egoistinė, todėl jos reikia atsisakyti. Śāstros
liepia mums atlikti nitya-karmą ir naimittika-karmą.
Śāstros apsvarstė, kuo tinka užsiimti ir ko reikia
atsisakyti, ir jos sugrupavo nitya-karmą, naimittika-karmą
ir kāmya-karmą į karmos kategoriją, o akarma
ir kukarma (nedorybinga veikla) į šią kategoriją
nepakliuvo. Nors kāmya-karma yra priskiriama karmai, ji nėra
pageidautina, todėl jos derėtų atsisakyti. Taigi, tik nitya-karma
ir naimittika-karma iš tiesų laikomos karma.
Nitya-karma yra karma, sukurianti palankumą
kūnui, protui ir visuomenei, ir kurios rezultatai po mirties veda į
aukštesnes planetas. Kiekvienas privalo atlikti nitya-karmą,
pavyzdžiui kartoti brahma-gāyatrī-mantras
trijų dienos sandūrų metu (sandhyā-vandanā),
melstis, garbingomis priemonėmis palaikyti savo kūną ir
visuomenę, elgtis teisingai, rūpintis savo šeimos nariais bei
pavaldiniais. Naimittika-karma yra karma, kurią privalu atlikti tam
tikromis aplinkybėmis arba progomis, pavyzdžiui, atliekant apeigas
išėjusioms tėvo ar motinos sieloms, atgailaujant už
nuodėmes ir panašiai.
Śāstrų autoriai pirmiau ištyrė
žmogiškų būtybių prigimtis ir jų natūralius
polinkius, o tuomet įkūrė varṇāśrama-dharmą,
pareigas socialinėms kastoms ir dvasiniams luomams. Jie ketino sukurti
sistemą, kurioje nitya-karmą ir naimittika-karmą
šiame pasaulyje galima būtų atlikti pačiu puikiausiu
būdu. Šios sistemos esmė yra ta, kad egzistuoja keturi
natūralūs žmonių tipai, kurie grupuojami pagal darbą,
kurį jie pajėgūs atlikti: brāhmaṇai, mokytojai
ir šventikai; kṣatriyai, administratoriai ir kariai; vaiśyai,
žemdirbiai ir verslininkai; ir śūdros, amatininkai ir
darbininkai. Žmonės taip pat patenka į keturias gyvenimo
pakopas, kurios vadinamos āśramais: brahmacārī,
nevedusio mokinio gyvenimas; gṛhastha, šeimyninis gyvenimas; vānaprastha,
nusišalinimas nuo šeimyninių pareigų; ir sannyāsa,
atsižadėjusio asketo gyvenimas. Turintys polinkį akarmai
ir vikarmai, vadinami antyaja (neliečiamaisiais) ir jie
nepriklauso jokiam āśramui.
Sunku suprasti visą tiesą apie karmą. Tik karma,
kuri aprašyta śāstroje, gali atvesti prie mokṣos.
Vikarma, draudžiama veikla, prieštaraujanti priskirtai karmai,
veda jīvas į apgailėtiną situaciją. Karmos
vengimas śāstroje vadinamas akarma (neveikimu).
Egzistuoja trys akarmos lygiai:
1. Neišmanėliai neatlieka karmos, kuri aprašyta
Vedose, dėl tingumo.
2. Tie, kurie suvokia, jog karmos rezultatai yra praeinantys ir
suteikia kančią, nusivilia ja. Pasibjaurėję karma, jie
siekia mokṣos.
3. Klausydamiesi hari-kathos, kai kurie žmonės
atmeta priskirtą karmą ir praktikuoja bhakti.
tāvat karmāṇi kurvīta /
na nirvidyeta yāvatā
mat-kathā-śravaṇādau vā / śraddhā
yāvan na jāyate
„Tol, kol žmogus nepersisotina veikla, siekdamas jos
rezultatų, ir kol jis nepažadino skonio atsidavimo tarnystei,
klausydamas ir prisimindamas Viešpatį, jis privalo elgtis (atlikti
karmą) pagal reguliuojamus Vedų principus.“
(„Śrīmad-Bhāgavatam“ 11.20.9)
Tie, kurie atlieka kāmya-karmą, tampa savo
veiklos vaisių priežastimi. Todėl Kṛṣṇa sako
Arjunai: „Tavo labui Aš sakau tau neužsiimti kāmya-karma,
nes jei taip darysi, tapsi savo veiklos rezultatų priežastimi. Turi
teisę atlikti tau skirtas pareigas, tačiau neturi teisės į
bet kokio veiksmo rezultatus.“ Tiems, kurie priėmė bhakti-yogos
prieglobstį, yra priimtina atlikti nitya-karmą ir naimittika-karmą,
siekiant palaikyti savo gyvenimą.
Karmos pakopos
kleśāstu pāpaṁ
tad-bījam avidyā ceti te tridhā
„Kančia turi tris pakopas:
neteisingi veiksmai, neteisingi troškimai ir neteisingas supratimas.“
(„Bhakti rasāmṛta sindhu“, 1.1.18)
Neteisingas savęs suvokimas (avidya
arba neišmanymas) sukelia troškimus, netinkančius sielai.
Šie netinkantys sielai troškimai (bīja arba sėklos)
priverčia elgtis tokiu būdu, kuris netinka sielai. Šie
netinkantys veiksmai (pāpam) sukelia pasekmes,
pasireiškiančias kančios (kleśa) pavidalu.
aprārabdhaṁ bhavet
pāpaṁ prārabdhaṁ ceti tad dvidhā
„Neteisingi veiksmai turi dvi
stadijas: kurių rezultatai dar
nepasireiškė ir kurių jau pasireiškė.“ („Bhakti
rasāmṛta sindhu“, 1.1.19)
Pāpam (neteisingi veiksmai arba nuodėmė)
reiškia nuodėmingą veiksmą ir nuodėmės
rezultatą, kuris yra dvejopas: pasireiškęs
(prārabdha pāpam), kurį nuodėmę
atlikęs žmogus gali pajusti tiesiogiai, ir nepasireiškęs (aprārabdha
pāpam), kurio kaltininkas tiesiogiai dar nepajuto.
Šis ir ankstesnis posmas kartu
parodo, kad kančios kyla iš nuodėmių, kurios yra
keturių stadijų:
1) bījaṁ – troškimas,
2) avidya – neišmanymas,
4) aprārabdha pāpam –
nepasireiškusi nuodėmė,
3) prārabdha papam –
pasireiškusi nuodėmė.
yathāgniḥ
susamṛddhārciḥ karoty edhāṁ si bhasmasāt
tathā mad-viṣayā bhaktir uddhavaināṁ si
kṛtsnaśaḥ
„Śrīmad Bhāgavatam“
11.14.16 sako: „Kaitri ugnis paverčia malkas pelenais, taip pat ir
atsidavimas Man sunaikina visas nuodėmes, o Uddhava.“ („Bhakti rasāmṛta sindhu“,
1.1.20)
Malkose glūdi paslėpta
ugnies potencija.
Čia aprašytos nuodėmės,
kurios lyginamos su malkomis, yra dar nepasireiškusios (aprārabdha
pāpam). Bhakti sunaikina šią
kančios pakopą.
yan-nāmadheya-śravaṇānukīrtanād
yat-prahvaṇad yat-smaraṇād api kvacit |
śvādo’pi sadyaḥ savanāya kalpate
kutaḥ punaste bhagavan nu darśanāt
„Śrīmad-Bhāgavatam“
3.33.6 sako: „Net šunėdis gali tapti šventiku, tinkamu atlikti
ritualus, jei jis klausosi ar taria Tavo vardą, lenkiasi Tau ar bent
kartą tave atsiminė. Ką tuomet kalbėti apie
tuos, kurie galėjo Tave regėti tiesiogiai?“ („Bhakti
rasāmṛta sindhu“, 1.1.21)
Rūpa Gosvamis paaiškina
šį posmą kitame.
durjātir eva savanā-yogyatve
kāraṇam matam
durjāty-ārambhakaṁ pāpaṁ yat syāt
prārabdham eva tat
„Laikoma, kad žema kilmė
neleidžia žmogui atlikti šventiko ritualų. Tačiau žema kilmė yra
ankstesnių nuodėmių, vadinamų „prārabdham“
pasireiškimas.“ („Bhakti rasāmṛta sindhu“, 1.1.22)
Ankstesnis posmas sakė, kad net
menkiausias susilietimas su tyra bhakti pačios žemiausios
kilmės (vediniu požiūriu) žmogų paverčia
asmenybe, kurią galima laikyti tyriausios kilmės brāhmaṇu. Situacija, kurioje žmogus gimė, yra
jo ankstesnių veiksmų rezultatas, todėl tai yra
pasireiškusios pasekmės (prārabdha karma). Teiginys, kad tyra bhakti sunaikina
žemos kilmės rezultatus yra tolygus teiginiui, kad ji pašalina
kančias, kurios patiriamos iš pasireiškusių
nuodėmės pasekmių (prārabdha pāpam).
aprārabdha-phalaṁ
pāpaṁ kūṭaṁ bījaṁ phalonmukham
krameṇaiva pralīyeta viṣṇu-bhakti-ratātmanām
„Padma Purāṇa“: „Visos nuodėmingo gyvenimo stadijos –
nepasireiškusios, vidinės, sėklos pavidalu ir
pasireiškusios – yra sunaikinamos viena po kitos atliekant
Viṣṇu bhakti.“ („Bhakti rasāmṛta sindhu“, 1.1.23)
„Padma purāṇa“ čia
kalba apie keturias nuodėmės pakopas:
1) aprārabdha phalam –
nuodėmės, kurių vaisius dar nepasireiškė;
2) kūṭaṁ -
nuodėmės, kurios tykiai glūdi širdyje;
3) bījaṁ -
nuodėmės, pasirodančios troškimų pavidalu ir
4) phalonmukham – nuodėmės,
kurių vaisius pasireiškė kančios pavidalu.
Šios keturios pakopos
identiškos keturioms stadijoms, kurias Rūpa Gosvami aprašė
18 ir 19 posmuose. Aprārabdha phalam iš „Padma
Purāṇos“ tapati aprārabdha pāpam. Kūṭaṁ
iš „Padma Purāṇos“ atitinka Rūpos Gosvamio avidyą,
nes abu šie žodžiai aprašo širdyje slypinčią
būseną, sukeliančią nenatūralius troškimus. Bījaṁ
iš „Padma Purāṇos“ atitinka Rūpos Gosvāmio bījam,
o phalonmukham iš „Padma Purāṇos“ atitinka Rūpos
Gosvāmio prārabdha pāpam, nes abu šie
žodžiai aprašo nuodėmės būseną, kai ji jau
subrandino kančios vaisių.
Apibūdindamas
nepasireiškusią nuodėmę (aprārabdham pāpam)
kaip kūṭaṁ-unmukham, šis posmas parodo, kad
nepasireiškusios nuodėmės maitina neišmanymą (kūṭaṁ
ar avidyą). Tai rodo, kad nuodėmė
sukuria užburtą ratą, kuris prasideda nuo trupinėlio
sąmoningo neišmanymo ar ignoravimo (avidyos arba kūṭaṁ). Šis neišmanymas, kuris yra esminis,
palaikant nenatūralią savojo „aš“ idėją, sukuria
nenatūralius troškimus, kurie savo ruožtu sukelia
nenatūralius veiksmus (nuodėmes). Šie veiksmai sukuria pasireiškusias (prārabdha)
ir nepasireiškusias (aprārabhda) pasekmes. Nepasireiškusios pasekmės sukuria
didesnį neišmanymą (kūṭaṁ ar avidya)
ir taip pradeda naują nuodėmės ratą, besisukantį vis
didesniu greičiu.
Šis posmas užsimena, kad
tą ratą galima nutraukti atliekant Viṣṇu bhakti,
kuri sunaikina visas nuodėmės pakopas šia tvarka: pirmiausia aprārabdhą, tuomet
avidyą/kūṭaṁ, tuomet bījaṁ,
ir galiausiai prārabdhą.
tais tāny aghāni
pūyante tapo-dāna-vratādibhiḥ
nādharmajaṁ tad dhṛdayaṁ tad
apīśāṅghri-sevayā
„Śrīmad Bhāgavatam“
6.2.17 sako: „Askezės, labdara,
įžadai ir kiti panašūs metodai leidžia apsivalyti nuo
nuodėmingo gyvenimo pasekmių, tačiau tokia dorybinga veikla
negali išrauti širdyje glūdinčių materialių
troškimų. Tik tarnystė lotosinėms Dievo Asmens pėdoms
gali apvalyti širdį nuo šių nešvarumų.“ („Bhakti
rasāmṛta sindhu“, 1.1.24)
Šis posmas pripažįsta,
kad taip pat yra kiti būdai pašalinti kančias, tačiau
patvirtina, kad be tyros bhakti niekas kitas negali pašalinti
kančių visam laikui.
Vieta, kur gimsta
nuodėmingas veiksmas (adharma-ja), yra nuodėmingi
troškimai (bījaṁ).
yat-pāda-paṅkaja-palāśa-vilāsa-bhaktyā
karmāśayaṁ grathitam udgrathayanti santaḥ
tadvan na rikta-matayo yatayo 'pi ruddhasroto-
gaṇās tam araṇaṁ bhaja vāsudevam
„Śrīmad-Bhāgavatam“
4.22.39 sako: „Bhaktai, visada užsiimantys
tarnyste lotosinių Viešpaties pėdų nagams, gali labai
lengvai įveikti giliai įsišaknijusius troškimus materialiai
veiklai. Savaime tai pasiekti yra labai sunku,
todėl jñāniai ir yogai, neturintys atsidavimo,
nepajėgia sustabdyti juslinio pasitenkinimo bangų, nors ir labai
stengiasi. Todėl patariame užsiimti
atsidavimo tarnyste Kṛṣṇai, Vasudevos sūnui.“ („Bhakti rasāmṛta
sindhu“, 1.1.25)
Kaip pastebėta 23 ir 18
posmuose, neišmanymas (avidya arba kūṭaṁ)
yra mazgas, pririšantis sielą prie troškimo (bījam
arba šiame posme āśa), kuris savo ruožtu
pririša sielą prie nuodėmingo veiksmo (pāpam, arba
šiame posme karma).
Šis posmas parodo,
kad tik tyra bhakti gali atrišti šį neišmanymo
mazgą.
kṛtānuyātrā-vidyābhir
hari-bhaktir anuttamā
avidyāṁ nidarhatyāśu dāvajvāleva pannagīm
Padma Purāna: „Pažinimas natūraliai seka paskui
atsidavimo tarnystę Viešpačiui Hari ir sunaikina
neišmanymą taip, kaip miško gaisras sunaikina gyvates.“ („Bhakti
rasāmṛta sindhu“, 1.1.26)
Tyra bhakti yra geriausias būdas
išsivaduoti iš kančių, nes ji panaikina visas kančios
stadijas ir yra vienintelis būdas išnaikinti giliausią
kančios priežastį – neišmanymą.
Šrila Rūpa Gosvami savo „Namāṣṭakoje“
sako:
yad-brahma-sākṣāt-kṛti-niṣṭhayāpi
vināśam āyāti vinā na bhogaiḥ
apaiti nāma sphuraṇena tat te
prārabdha-karmeti virauti vedaḥ
„O šventas Varde, Vedos teigia, kad meditacija į
impersonalų Brahmaṇą negali išvaduoti nuo karminių
atoveiksmių, ir kad už juos vėliau reikės kentėti arba
džiaugtis. Tačiau kai tu apsireiški žmogaus
sąmonėje, visos reakcijos (netgi prārabdha karma) iš
karto išnyksta.“
Kolektyvinė
karma
Kiekvienas individas taip pat susijęs su didesne
žmonijos dalimi. Jis yra tautos, rasės, genties, religijos dalis ir
todėl dalijasi šių kolektyvų džiaugsmais ar
kančiomis. Kai bendruomenė ar tauta nusideda ir nusipelno
bausmės – karo, bado, ligų ir epidemijų, nusikalstamumo ar narkotikų
pavidalu, kiekvienas bendruomenės narys patiria savo priklausymo tai
bendruomenei pasekmes, nors pats asmeniškai gali atrodyti be
priekaištų. Tai galima pavadinti kolektyvine nuodėme, kuri taip
pat leidžia paaiškinti egzistuojančią pasaulyje
nelygybę.
KLAUSIMAI:
1.
Kas atsakingas
už blogį, kurį patiria gyvos būtybės?
2.
Kaip
paaiškinti, kad Kṛṣṇa neatsakingas už gyvų
būtybių kančias?
3.
Kas yra veiksmo
ir atoveikio priežastis?
4.
Kas yra
laimės ir kančios priežastis?
5.
Ar Kṛṣṇa
yra šališkas įvairioms gyvoms esybėms?
6.
Kas yra
materialus pasaulis ir koks jo vaidmuo gyvoms būtybėms?
7.
Kaip
pasireiškia gyvų būtybių laisva valia?
8.
Kas atlieka
veiklą: guṇos ar pati gyva būtybė? Paaiškinkite
kodėl.
9.
Kas yra karma?
10.
Jei gyvos
būtybės turi laisvą valią, kodėl jos sukuria sau
kančią?
11.
Kokia materialios
egzistencijos prasmė?
12.
Kas yra karma-yoga?
13.
Kodėl karma
neturi pradžios?
14.
Kaip laisva valia
pasireiškia materialioje veikloje?
15.
Kokie yra penki
veiksmo faktoriai?
16.
Kuris iš
šių faktorių svarbiausias? Kodėl?
17.
Kokie yra karmos
tipai?
18.
Kaip skirstoma
nepalanki karma?
19.
Kaip skirstoma
palanki karma?
20.
Kas sukuria
kančias?
21.
Kaip skirstomos
nuodėmės?
22.
Kas padeda
išsivaduoti iš kančių?
PRIEDAS
Ištrauka
iš Śrīlos Bhaktivinodos Ṭhākuros knygos
„Śrī Caitanya Śikṣamṛta“
Antras
skyrius, antra dalis
PUNYA KARMA – DORYBINGI DARBAI
Žmonių
būsimą gyvenimą apibrėžia jų dabartinė
veikla. Tie, kurie atlieka punya karmą arba dorybingą
veiklą visuomenėje, pasiekia rojaus buveines po mirties, o tie, kurie
atlieka nuodėmingą veiklą, kenčia pragare. Veikla, kuri
veda prie rojaus malonumų, vadinama punya (dorybė), o veikla,
kuri veda į pragariškas kančias, vadinama pāpa (nuodėmė).
Taisyklės skirtos sukurti punyą ir sunaikinti papą
kartu sudaro taisykles, apibrėžiančias gyvenimą po mirties.
Visose punyose
arba varnašramos veikloje yra praktikuojančio tikėjimo
faktorius, kuris gali būti tamasika, radžasika ir sattvika. Šis
tikėjimas gali būti nukreiptas arba į materialaus pasaulio
malonumus, arba į pasaulio atsižadėjimą. Tie, kurie yra
žemesnio lygio, yra linkę į pasaulietinius malonumus. Tie, kurie
pažengę truputį labiau, jaučia polinkį abiem.
Labiausiai pažengę pašvenčia save pasaulio
atsižadėjimui. Nors ir yra nurodymų garbinti įvairius
devatas, sattvika asmenybė garbina tik Bhagavaną. Kadangi
vaišnavai neturi jokio polinkio tenkinti jusles, jie priima tik tuos
veiksmus, kurie veda į dvasinį tikslą. Gitoje
Kṛṣṇa sako, kad išminčius turi priimti tik tuos
veiksmus, kurie palankūs atsidavimui ir atmesti tuos, kurie
nepalankūs atsidavimui.
Bandant
pateikti trumpą punyos ir papos aprašymą bei
analizę yra ypatingai sunku juos klasifikuoti metodiškai. Kai kurie
išminčiai klasifikuoja papą ir punyą
pabrėždami kūnišką, protinį, socialinį ar
dvasinį aspektus. Kiti klasifikuoja pagal kūnišką,
protinį ar žodinį užsiėmimą. Tačiau visi
šitie suskirstymai yra toli nuo tobulumo. Čia visa tai bus padalinta
į dvi grupes: konstitucinės punyos (susijusios su tikrąja
jīvos prigimtimi) ir sąlygotos punyos (susijusios su
santykiniu kūno būviu).
Teisingumas,
tiesumas, tyrumas, draugystė, garbingumas ir prielankumas yra pirmosios
grupės punyos, kadangi jas randame tikrojoje jīvos
prigimtyje; jos yra amžinieji jīvos papuošalai.
Sąlygotame būvyje, kai jīva tampa grubesnė iš
prigimties, šios natūralios sielos savybės vadinamos punya.
Likusios punyos vadinamos sąlygotomis, kadangi jos atsiranda tik
sąlygotame sielos būvyje. Išvaduotame būvyje nėra
jokio poreikio atlikti šias punyas.
Nuodėmė
nėra konstitucinis jīvos faktorius, bet greičiau suranda
prieglobstį jīvos sąlygotame būvyje. Kai kurie veiksmai ar
būviai prieštarauja natūralioms jīvos savybėms (punyoms),
pvz.: neapykanta, melas, žiaurumas, geismas, pavydas ir neteisybė.
Visos kitos nuodėmės yra priešingos santykinėms punyoms.
Kadangi diskusija apie papą ir punyą bus labai trumpa,
konstituciniai ir sąlygoti skyriai nebus išskirti. Papa ir punya
paprasčiausiai išvardijami trumpai aptariant. Bet turėdamas
šias gaires, skaitytojas galės lengvai viską tinkamai atskirti.
Yra 10 punyos rūšių:
1.
Pagalba kitiems
2.
Tarnystė
vyresniems
3.
Dosnumas
4.
Tarnystė
svečiams
5.
Švaros
ugdymas
6.
Švenčių
šventimas
7.
Įžadų
laikymasis
8.
Gyvulių globa
9.
Populiacijos
didinimas
10.
Tinkamas elgesys
Pagalba kitiems
Pagalba
kitiems yra dviejų rūšių: palengvinti kitų
kančias ir padėti kitiems progresuoti. Reikia padėti kitiems
kiek įmanoma, neskirstant jų į giminaičius ir ne gimines.
Ta pati kančia, kurią patiriame mes, aplanko ir kitus. Kai
žmonės patiria sunkumus, jie galvoja, kad kiti turi jiems
pagelbėti. Tokiu būdu žmonės turi bandyti palengvinti
kitų kančias, tarsi tai būtų jų pačių kančia.
Jie turi stengtis palengvinti kančias atstumdami savanaudiškus motyvus,
kurie gali trukdyti teikti pagalbą. Jie turi stengtis pašalinti
kitų žmonių kūniškus, protinius, socialinius ir
dvasinius sunkumus.
Kūniškos
kančios pavyzdžiai yra ligos ir alkis. Proto kančios
pavyzdžiai yra nerimas, pavydas, sielvartas ir baimė. Socialinės
kančios pavyzdžiai yra nesugebėjimas išlaikyti
šeimą, nesugebėjimas suteikti išsilavinimą vaikams,
nesugebėjimas ištekinti dukteris ir surasti žmonas sūnums
bei resursų kremavimui trūkumas. Dvasinės kančios
pavyzdžiai yra tikėjimo trūkumas, ateizmas, polinkis
nuodėmingiems veiksmams.
Lygiai
taip, kaip turite stengtis išvaduoti žmogų iš kančios,
taip pat turite bandyti juos pakelti. Jūs turite padėti
žmonėms progresuoti fiziškai, protiškai, socialiai ir
dvasiškai, siūlydami piniginę, fizinę ir žodinę
pagalbą, taip pat panaudodami to žmogaus artimuosius.
Tarnystė vyresniems
Yra
trijų rūšių tarnystė vyresniems: tarnystė ir
apsauga tėvams, mokytojams ir kitiems vyresniesiems arba senesniems.
Reikia sekti tėvų nurodymais ir kiek įmanoma jiems tarnauti. Reikia
tarnauti tiems, kurie globojo bejėgį vaiką (tėvams), ir
taip pat reikia tarnauti tiems, kurie suteikė žinias (mokytojams),
ypatingai tiems, kurie davė dvasines žinias ir mantrą.
Vyresniais laikomi tie, kurie turi didesnį kūną, vyresnį
amžių ar gilesnes žinias. Reikia gerbti juos ir tarnauti jiems
visiems. Negalima sekti vyresniojo neteisingais nurodymais, tačiau
negalima taip pat ir rodyti savo priešiškumo jam, panaudojant
nepagarbius arba aštrius žodžius. Reikia sustabdyti jo
neteisingą elgesį ar nurodymus naudojant malonius žodžius,
nuolankumą ir džentelmeniškus argumentus tinkamu laiku.
Dosnumas
Dosnumas (dana)
reiškia duoti pinigus ar daiktus tinkamiems asmenims. Duoti nevertam
žmogui yra bevertės išlaidos ir laikoma nuodėme. Yra
dvylika dosnumo pasireiškimų: tiekti vandenį kasant
šulinius, sodinti medžius, kurie teikia pavėsį ir orą,
aprūpinti šviesa, dalinti vaistus, suteikti išsilavinimą,
duoti maistą, tiesti kelius, įrengti maudynių vietas prie
upių ir ežerų, statyti namus, dovanoti daiktus, duoti
pirmąją maisto porciją, ištekinti dukrą.
Vandens
reikia duoti tiems, kurie trokšta. Jei ištroškęs
žmogus ateina į jūsų namus, jūs įpareigotas
pasiūlyti jam geriamo vandens. Taigi kasti šulinius ir geriamo
vandens telkinius tinkamoje vietoje yra punyos veiksmas, naudingas
kitiems. Kur tik reikalingas vanduo, pavyzdžiui tirthose
(šventose vietose), kur nėra upių ir vandens telkinių,
reikia kasti šulinius.
Didžiuliai
medžiai, teikiantys pavėsį, tokie kaip avastha (banjanas) turi
būti sodinami šalikelėse arba prie upių ar kitose poilsio
vietose. Tulasi ir kiti šventi medžiai turi būti sodinami
namuose ir švariose vietose. Šie medžiai padeda kūno ir
dvasios sveikatai. Apšvietimas turi būti įrengtas maudymosi
vietose, pakelėse ir siauruose praėjimuose, siekiant padėti
keliaujantiems naktį, kai nėra mėnesienos. Teikdamas nemokamai
šviesą, žmogus užsidirba didžiulį punyos
kiekį. Uždegti šviesas Kartikos mėnesį yra skirta
grožiui, bet nepadeda keliaujantiems naktį, nes yra per aukštai,
kad apšviestų kelią.
Teikdamas
medicininę pagalbą žmogus gali keliauti po namus ir dalinti
vaistus, arba gali įrengti ligoninę, kur žmonės ateitų
ir gautų nemokamų vaistų. Šią punyą reikia
atlikti nuoširdžiai. Moksleiviai gali gauti išsilavinimą
iš įvairių asmeninių fondų. Mokyti vaikus yra labai
svarbi tarnystė. Maisto platinimas gali būti atliekamas namuose arba
tam skirtose viešose vietose. Keliai turi būti tiesiami į
vietas, kurios sunkiai prieinamos arba nepasiekiamos. Naudojant akmenis ar
plytas namų statyboje gaunama papildomų privalumų. Maudymosi
vietos turi būti įrengiamos prie upių krantų arba prie
kitų vandens telkinių, prieinamų visiems žmonėms.
Statant poilsio vietas, prieglaudas, šventyklas ar sodus prie maudymosi vietų
gaunama papildomos naudos.
Statyti
namus neturintiems lėšų ar benamiams žmonėms yra punya
karma. Suteikti daiktinę pagalbą reikia su išmanymu ir
nusipelniusiems žmonėms. Prieš valgydamas namuose,
šeimininkas turėtų pasiūlyti pirmąją porciją
kitam žmogui. Tėvai turi ištekinti savo dukrą už
tinkamo vyro, priklausančio tai pačiai varnai, duodami jai
papuošalų.
Tarnystė svečiams
Reikia
rodyti svetingumą svečiams ir visai visuomenei. Šeimos
žmogus turi rūpestingai patarnauti svečiams, kai šie
atvyksta. Šventraščiai nurodo, kad pagaminęs maistą
žmogus turi prieiti prie durų ir tris kartus pašaukti tuos,
kurie nieko nevalgė. Jei kas nors pasirodo, reikia pamaitinti pirmiausia
jį ir tik tuomet valgyti su visa likusia šeima. Egzistuoja
taisyklė, kad reikia kviesti alkanus valanda po vidurdienio, tačiau
šiais laikais sunku sulaukti tokio meto be maisto. Todėl, kai tik
maistas yra paruoštas, šeimos žmogus turi pakviesti alkanus. Tai
nereiškia maitinti profesionalius elgetas. Toks vaišingumas yra
būtina veikla, kai žmogus gyvena visuomenėje.
Švara
Tyrumas
reiškia 1. asmeninę švarą, 2. kelių, ghatų
(maudymosi vietų), parduotuvių, karvidžių,
šventyklų ir namų švarą, 3. miškų
valymą; 4. keliones į piligrimystės vietas. Asmeninė
švara yra vidinė ir išorinė. Vidinė švara arba
proto tyrumas pasiekiamas atliekant veiklą be nuodėmės arba punyas.
Valgant ir geriant ribotą maisto kiekį, kuris yra be
nuodėmės, lengva suvirškinti ir tai suteikia vidinį
tyrumą. Valgant ir geriant maistą, kurį lietė alkoholikai
arba kiti nuodėmingi žmonės, protas tampa užterštas.
Tarp
metodų, atnešančių protui tyrumą, pagrindinis yra
Višnu atsiminimas. Norint apvalyti nuodėmingą protą yra
rekomenduojama prayaščita arba atgaila. Tačiau po
atgailos tik nuodėmingos reakcijos apleidžia žmogų.
Priežastis yra nuodėmingi troškimai. Jei žmogus atlieka
atgailą nuoširdžiai apgailestaudamas, nuodėmingas
troškimas bus pašalintas, tačiau visų nuodėmių
sėkla – priešiškumas Viešpačiui – gali būti
pašalintas tik atsimenant Viešpatį. Informacijos apie
įvairius atgailos aspektus reikia ieškoti kitose knygose. Protas taip
pat apvalomas maudantis šventose upėse, tokiose kaip Ganga, ir regint
Viešpaties Dievybę.
Išorinė
švara reiškia švaros palaikymą kūne, drabužiuose
ir gyvenamojoje vietoje. Ši išorinė švara palaikoma
maudantis švariame vandenyje, dėvint švarius drabužius ir
valgant sattvišką maistą. Jei kūnas paliečia
užterštus objektus, reikia nuplauti šią kūno
dalį.
Žmonės
turi ne tik valyti savo namus, ghatas, kelius, karvides, šventyklas
ir kiemus, tačiau taip pat viešus kelius, ghatas, parduotuves
ir šventyklas mieste. Jei miestas yra didelis, gyventojai turi kartu
surinkti lėšas palaikyti švarą. Šie veiksmai sukuria punyą.
Piliečiai turi prižiūrėti savo sodus ir prisidėti prie
viešų miškų švaros aukščiau minėtais
metodais.
Keliaudamas
į piligrimystės vietas žmogus užsidirba
milžinišką tyrumą. Nors bendravimas su šventomis
asmenybėmis yra galutinis piligrimystės tikslas, jau nuo paties
piligrimystės veiksmo nuodėmingi troškimai labai
sumažėja ir todėl galiausiai žmonės jaučiasi
apsivalę.
Festivaliai
Festivaliai
yra trijų tipų: skirti Dievybių garbinimui, skirti šeimos
reikalams ir skirti viešoms linksmybėms. Dievybių festivaliai
yra dažnai švenčiami ir be jokios abejonės suteikia punyą,
kai jie patraukia didžiulius žmonių susibūrimus,
šventes, muziką, reginius, maisto dalinimą skurstantiems ir
dovanų dalinimą išmanantiems. Jei žmogus pajėgus
surengti tokius festivalius, tačiau vengia tai daryti, jis yra
įžeidėjas. Ypatingai, kai tokie festivaliai persmelkti
atsidavimu Viešpačiui, negalima jų vengti.
Yra
daugybė progų šeimoje rengti šventes: gimtadieniai,
grūdų dalinimas, vestuvės, šraddha ceremonijos ir
aukų atnašavimai. Kiekvienas įpareigotas švęsti
šias šventes pagal savo galimybes. Taip pat reikėtų paremti
šventes, į kurias žmonės susirenka pasidžiaugti.
Egzistuoja daugybė tokių socialinių festivalių,
pavyzdžiui seserys garbina savo brolius, žentų garbinimas, arandhanotsava,
navannotsava, pisthakotsava ir sitalotsava.
Įžadai
Vratos arba įžadai yra trijų
tipų: kūno, socialiniai ir dvasiniai. Maudymasis ankstyvą
rytą, parikrama, lenkimasis, kai tai susiję su kūno
pratimais, yra kūno įžadai Kai vieno kūno elemento veikla
sutrinka, žmogus suserga. Siekiant to išvengti, egzistuoja
įvairiausi įžadai, pavyzdžiui badavimas per mėnulio
pilnatį ar jaunatį arba pirmadieniais. Badaudamas ir susilaikydamas
nuo įprastos veiklos tam tikromis dienomis ir valdydamas jusles
žmogus kreipiamas susitelkti į Viešpatį. Kai yra
būtina badauti tokiu būdu, žmogus gauna punyą,
sekdamas nustatytomis procedūromis.
Samskaros - papročiai gali būti
laikomi socialiniais įžadais. Pagal varną, šie
papročiai atliekami su įvairiomis modifikacijomis. Kiti
papročiai yra skiriami visiems žmonėms. Vestuviniai
papročiai, kuriuose vyras veda tos pačios varnos merginą
yra skirti visoms varnoms. Įžadas turėti tik vieną
žmoną yra labai svarbus, nes visos vedybos vyksta paprasčiausiai
dėl geismo. Ši tendencija pasireiškia žemos prigimties
žmonėms. Ypatingais atvejais, kai nėra palikuonių, antra
žmona yra leidžiama.
Mėnesiniai
įžadai, minimi Mahabharatoje ir kitokie panašūs
įžadai, tokie kaip badavimas per 24 Ekadašius ir badavimas
šešių Višnu tattvos apsireiškimo dienomis (džajanti),
tokiomis kaip Džanmaštami, yra dvasiniai įžadai.
Vienintelis šių vratų tikslas yra dvasinė
pažanga. Tai bus aptarta kartu su bhakti dalykais. „Hari bhakti vilasa“
aprašo šias vratas detaliai.
Gyvulių globa
Žmonės
turi siekti gyvulių tobulėjimo. Be gyvulių pagalbos,
žmogaus gyvenimas negalėtų tinkamai vykti. Reikia dėti
pastangas, siekiant pagerinti gyvulių formą, jėgą ir
prigimtį. Tai gali būti pasiekta selektyviai juos kergiant. Ypatingai
tai galioja karvėms. Jų pagalba vystosi žemdirbystė ir
transportas. Todėl stiprūs ir gerai išsivystę buliai turi
būti parinkti kergimui; dėl šios priežasties per šraddhos
ceremoniją jauniems buliams leidžiama palakstyti. Laisvai lakstydami,
jie tampa stiprūs ir dideli. Jie pajėgūs pradėti gerus
palikuonis. Atlikdamos tokią tarnystę šeimai, karvės turi
būti globojamos ir prižiūrimos tinkamu maistu ir gyvenimo
sąlygomis. Karvių globa ir veisimas yra labai gerai žinomas
Indijoje ir yra labai dorybinga veikla.
Populiacijos didinimas
Kalbant
apie populiacijos didinimą, tai yra dorybinga veikla tokiomis
sąlygomis: kai palikuonys atsiranda iš teisėtos santuokos, kai
jie auginami ir globojami atsakingai, kai palikuonys išleidžiami
į stabilų šeimyninį gyvenimą ir kai jiems suteikiamas
dvasinis išsilavinimas. Vedęs tinkamą asmenybę, tinkamo
amžiaus žmogus turėtų su dideliu prielankumu išlaikyti
šeimą, sekdamas taisyklėmis, kad išsaugotų
tinkamą sveikatą ir protą. Likimo valia gimsta vaikai;
tėvai turi auginti juos rūpestingai, suteikdami auklėjimą
ir išsilavinimą. Kai vaikai subręsta, jie mokomi užsidirbti
pragyvenimui, o kai sulaukia tinkamo amžiaus, tuokiami ir imasi šeimyninio
gyvenimo. Pagal amžių vaikai turi būti mokomi apie kūno
palaikymo ir švaros taisykles, moralę ir dvasines tiesas. Pats
svarbiausias mokymas yra apie materialaus gyvenimo atsižadėjimą.
Elgesys
Tokios yra
teisingo elgesio sudedamosios dalys: atlaidumas, dėkingumas, teisingumas,
sąžiningumas, nevogimas, atsisakymas imti iš kitų,
gailestingumas, atsižadėjimas, pagarba šventraščiams,
kelionė į šventas vietas, tinkamų sprendimų
priėmimas, mandagumas, Viešpaties garbinimas ir tvirtas nusiteikimas
darbui pagal savo sugebėjimus. Atsisakymas noro bausti žmogų
už atliktą įžeidimą yra vadinamas pakantumu arba
tolerancija. Nėra blogai bausti įžeidėjus, tačiau
atleisti jiems yra netgi aukštesnis principas. Prahlada ir Haridasa
Thakura atleido savo priešams, jie yra visų garbinami kaip
didžiausi pavyzdžiai.
Pripažinti
pagalbą, kurią suteikė kitas žmogus, vadinama
dėkingumu. Arijų civilizacija turi tokį dėkingumą, kad
vaikai tarnauja savo tėvams tol, kol šie gyvi, o kai tėvai
numiršta, jie praeina griežtų apribojimų laikotarpius (ašauča),
atsisakydami miego ir valgio, ir jie atlieka šraddhos ceremonijas,
dalindami maistą kitiems. Norėdami parodyti savo dėkingumą
tėvams, jie kasmet siūlo šraddhą ir tarpaną.
Rodyti dėkingumą visiems žmonėms taip pat yra punya
karma.
Kalbėti
tai, ką laikote tiesa, yra vadinama teisumu. Teisūs žmonės
yra gerbiami visame pasaulyje. Turėti tiesią,
nuoširdžią prigimtį yra vadinama sąžiningumu. Kuo
sąžiningiau žmonės nugyvena savo gyvenimą, tuo doresni
jie yra. Nelegaliai pasiimti kitų nuosavybę vadinama vagyste.
Žmogus neturi teisės į objektus, kurių neužsidirbo
savo darbu ar negavo kaip dovanos. Luoši ir akli turi teisę
prašyti išmaldos, tačiau kiti turi gauti gėrybes per
garbingą darbą.
Prašyti
išmaldos neturint tam teisės vadinama parigraha. To reikia
vengti. Reikia rodyti gailestį visoms gyvoms būtybėms.
Gailestis, rodomas iš pareigos, yra vadinamas vaidha daya.
Gailestis, kuris parodomas spontaniškai (dėl ragos -
prieraišumo) bus aptartas kitur. Idėja, kad gailestį reikia
rodyti žmonėms, o ne gyvuliams yra neteisinga. Reikia stengtis palengvinti
bet kurios gyvos būtybės kančias.
Prisirišimas
prie materialių objektų sumažėja kontroliuojant protą
(sama), kontroliuojant jusles (dama), per kantrybę ir
susilaikymą. Praktika susilaikyti nuo blogų troškimų
gundymo vadinama kantrybe.
Atsisakymas nuo
troškulio materialiems objektams paprastai vadinamas susilaikymu.
Atsižadėjimas yra punya, kadangi atsižadėdamas
žmogus išsilaisvina nuo nuodėmės. Atsižadėjimas
turi būti ugdomas palaipsniui pradinėse pakopose, tačiau ragos
kelyje šis atsižadėjimas pasiekiamas labai lengvai. Tai bus
aptarta kitur. Praktikuoti atsižadėjimą yra punyos
veiksmas. Vėl ir vėl pakęsdamas Čaturmasjos
sunkumus, badaudamas ir nemiegodamas per mėnulio jaunatį ir
pilnatį žmogus pripranta prie atsižadėjimo. Pirmiausia,
palaipsniui atsisakydamas troškimo mėgautis miegu ir valgiu,
žmogus gali palaipsniui atsisakyti troškimo patirti visus materialius
malonumus. Kai žmogus tampa tobulas, imdamas tik tai, kas reikalinga
palaikyti gyvybę, jis pasiekia tikrą atsižadėjimą.
Pasiekęs atsižadėjimą žmogus yra tinkamas sanjasai.
Visi
žmonės turi gerbti šventraščius.
Šventraščiai reiškia tie raštai, kurie atskiria gera
nuo bloga, dvasią nuo materijos, tiesą nuo iliuzijos. Tie, kurie buvo
tinkamai pasiruošę, atskleidė mums tikruosius
šventraščius. Nekvalifikuoti žmonės, kurie
parašė kūrinius, bandančius nubrėžti gyvenimo
tikslą ir sektinas taisykles, davė pasauliui apgaulingus
šventraščius, klaidinančius pasaulį. Tokie ateistiški
darbai, kylantys iš klaidingos logikos, nenusipelno pagarbos. Kaip aklas
žmogus, vedantis kitą aklą įkrenta į duobę, taip
ir tokių klaidingų darbų autoriai nuveda save ir savo
pasekėjus klaidingu keliu. Tikri šventraščiai reiškia
Vedas ir tuos kūrinius, kurie sutinka su Vedų išvadomis.
Studijuoti tokius darbus ir jų mokyti kitus yra punyos veiksmas.
Keliaudamas į piligrimystės vietas žmogus įgyja
žinojimą ir apsivalo nuo nuodėmių.
Kiekvienas
žmogus turi parodyti savo sugebėjimą tinkamai mąstyti.
Asmuo, kuris neapsvarsto tokių klausimų kaip: „Kas yra pasaulis, kas
esu aš, kas sukūrė pasaulį, kokia mano pareiga gyvenime, ir
ko aš siekiu?“ nėra laikomas žmogiška būtybe.
Skirtumas tarp žmogaus ir gyvulio yra tai, kad žmogus gali
mąstyti apie šiuos dalykus, o gyvulys ne. Tokio klausinėjimo
rezultatas yra savęs suvokimas.
Mandagumas
yra kita punya. Reikia sekti tokiu elgesiu, kurį parodė
senovės išminčiai ir sekti jų pamokymais šia tema.
Skirtingais amžiais elgesys kartais keičiasi. Pavyzdžiui,
gyvulių aukų atnašavimai buvo atliekami Satya, Treta ir Dvapara
jugose, tačiau Kali jugoje jie draudžiami. Po to, kai
visos ankstesnės elgesio taisyklės buvo gerai apsvarstytos,
žmogus turi pasirinkti tinkamo elgesio būdą. Tinkama pagarba
turi būti rodoma pagal žmogaus statusą. Tai vadinama maryada.
Neparodyti tinkamos pagarbos yra laikoma didele klaida. Reikia rodyti
pagarbą visoms žmogiškoms būtybėms, bet daugiau
pagarbos reikia rodyti tam, kuris turi aukštesnę padėtį.
Pati didžiausia pagarba turi būti rodoma brahmanui ir vaišnavui.
Tokia yra eilės tvarka: pagarba žmonėms, pagarba tiems, kurie
yra civilizuoti, pagarba žmogui, užimančiam aukštą
padėtį (pvz. Karaliui), pagarba išsilavinusiems (pvz. Panditui),
pagarba žmogui, turinčiam geras savybes, pagarba pagal varną
(ypatingai brahmanui), pagarba pagal ašramą (ypatingai sanjasiui),
ir pagarba pagal atsidavimą (bhakti).
Viešpaties
garbinimas laikomas punya. Tarp visų taisyklių Viešpaties
garbinimas yra pats svarbiausias. Tačiau garbinimo forma gali skirtis
pagal individualų sąmonės lygį.
Atlikti
gerus veiksmus yra punya, atlikti neautorizuotus veiksmus yra
nuodėmė. Yra trys veiklos tipai: karma, akarma ir vikarma.
Veiksmai, kurie yra palankūs, vadinami karma; atsisakymas daryti tai, kas
turi būti padaryta, vadinama akarma. Uždraustas veiksmas
vadinamas vikarma. Punya karmos yra trijų tipų: nitya
arba kasdieninės (tokios kaip Viešpaties garbinimas), naimittika
arba periodiškos (tokios kaip tarpanos pitoms - protėviams) ir
kamya arba paskatintos asmeninio troškimo. Reikia vengti tų,
kurias sukelia asmeniniai norai, tačiau kitos dvi rūšys nitya
karma ir naimittika karma turi būti atliekamos.