Vartotojas

 

Slaptažodis

 
Pamišote slaptažodi? Registracija  
   
     
 
Bhakti Yogos pagrindai, sambandha
 
Temos mokomoji medžiaga
  SĄLYGOTA SIELA - LAISVA VALIA, PASKIRTIS IR KARMOS DĖSNIS

SĄLYGOTA SIELA - LAISVA VALIA, LEMTIS IR KARMOS DĖSNIS

Trumpai apie temą

Kodėl blogi dalykai atsitinka geriems žmonėms? Į šį klausimą atsako Vedų filosofija ir pirmiausiai „Bhagavad-gīta“. Aukščiausias Dievo Asmuo neatsako nei už nuodėmingus, nei už dorovingus jų poelgius. Kūne įkalintą gyvąją būtybę klaidina neišmanymas, kuris užgožia tikrąjį žinojimą. Šis neišmanymas verčia gyvą esybę elgtis prieš savo interesus, sukuriant rezultatus, kurių ji netrokšta.

Problema atsiranda todėl, kad gyva esybė trokšta malonumo iš materialios veiklos (karmos), tačiau tokia veikla negali patenkinti dvasinės sielos. Kṛṣṇa, glūdintis su gyvąja esybe tame pačiame kūne, neatlieka materialios veiklos, taip pat neskatina žmonių šią veiklą atlikti ir nesukuria veiklos rezultatų tiems, kurie ją atlieka. Jei Kṛṣṇa neieško malonumo materialioje veikloje, kodėl gyvos būtybės tikisi jį ten rasti?

Materiali gamta sukuria visas priežastis ir pasekmes, veiksmus bei atoveikius, tačiau laimę ir kančią gyvoji būtybė susikuria pati. Kitaip tariant, kas teikia malonumą vienam, kitam sukels kančią.

Кṛṣṇa taip pat nėra šališkas niekieno atžvilgiu. Jis niekam nepavydi ir niekam nejaučia prielankumo. Tai reiškia, kad skirtingas gyvų esybių padėtis šiame pasaulyje sukuria ne Kṛṣṇos nusiteikimas jų atžvilgiu, o jų pačių veikla. Kṛṣṇa sukuria materialų pasaulį, kuriame gyvos būtybės gali siekti savanaudiškų tikslų.

Saulės šviesa sukelia skausmą pelėdai, kumudos žiedui ir kai kurioms kitoms esybėms, tačiau cakravākos paukščiui ir lotoso žiedui ji suteikia malonumą. Tačiau negalima dėl to kaltinti saulės. Bhagavāno māyā suteikia rezultatus, kurie atitinka jīvos veiksmus. Todėl Jo negalima kaltinti šališkumu.

Materialus pasaulis yra durga - kalėjimas maištaujančioms sieloms. Šio kalėjimo šeimininkė materiali energija vadinama Durgā - kalėjimo savininke. Šiame pasaulyje mes trokštame ne laisvės, o nepriklausomybės. Norime neturėti jokio viršininko. Tačiau tai nėra laisvė. Atmetę Kṛṣṇos valdžią, patys tapome suvaržyti.

Gyvoji būtybė šiame pasaulyje nėra savarankiška. Būdama dvasinės prigimties, ji nesugebėtų valdyti net savo kūno. Todėl šią veiklą atlieka materialios gamtos guṇos. Jos laisva valia ir jos veikla pasireiškia norais. Norai gali būti aplinkybių padiktuoti ir įgimti sielai. Materijos primesti norai su laisva valia nesuderinami.

Materija - tai apribota ir suvaržyta Kṛṣṇos energija. Siela gali atgaivinti savyje dvasinius troškimus ir laisvą valią tik atsisakiusi materialaus kūno primestų norų. Juk negalima tapti laisvu, neatsisakius to, kas varžo laisvę?

Jei visą veiklą atlieka guṇos, o gyva būtybė materialiai neveiksni, kodėl ji, o ne guṇos patiria laimę ir kančią? „Vedanta-sūtra“ paaiškina, kad Vedų nurodymai turi prasmę tik jei individuali dvasinė siela iš tikrųjų pati atlieka veiksmus. Jei visus veiksmus atlieka gamtos guṇos, o individuali siela nieko neveikia, šventraščių teiginiai vengti nuodėmės ir siekti dorybės neturi prasmės.

Upaniṣados teigia, kad individuali dvasinė siela atlieka veiksmus, nes siela judina gyvybės orus (prāṇas) kaip magnetas judina geležį. Gyvybės orai gali judinti daugelį dalykų, tačiau būtent individuali dvasinė siela judina gyvybės orus. Niekas kitas jų nejudina.

Veikla, susijusi su gyvų esybių materialių kūnų vystymusi, vadinama karma arba veikla dėl rezultatų. Saṁsārą arba besikartojančius gimimą ir mirtį sukuria karma, gyvosios būtybės veikla, todėl žodis karma taip pat reiškia materialią egzistenciją.

Kadangi gyvos būtybės išmanymas yra veikiamas gamtos guṇų, o taip pat jos galimybes įtakoja anksčiau atlikti veiksmai, veiklos, kurią ji atlieka, rezultatai gali būti priešingi gyvosios būtybės lūkesčiams.

Gyvos būtybės atlieka dorybingą ar nuodėmingą veiklą tam, kad patirtų malonumą ir išvengtų kančios. Materialus pasaulis taip sutvarkytas, kad bet kuri materiali veikla ilgainiui suteikia vien kančią. Tačiau pamačiusi, kad nei nuodėminga, nei dorybinga veikla iš esmės negali patenkinti giliausių troškimų, siela stoja į išsivadavimo kelią. Tokia materialios egzistencijos pamoka.

Gyvą esybę supančioja ne pati veikla (karma), o siekimas mėgautis jos rezultatais. Veikla, atliekama kaip auka Viešpačiui, išlaisvina gyvą esybę iš guṇų poveikio ir vadinama karma-yoga. Tačiau, jei žmogus trokšta mėgautis savo veiklos rezultatais, jis laimi vien nuodėmes.

Vedos teigia, kad karma yra anādi – neturinti pradžios. Tai nereiškia, kad šiame pasaulyje mes esame amžinai. Karmą sukuria avidya – užmarštis apie savo konstitucinę padėtį, o avidyos šaltinis yra taṭasthā - riba tarp materialaus ir dvasinio pasaulių, kitaip tariant anapus materialaus laiko įtakos. Mūsų sąlygotumas prasidėjo prieš pakliūnant į māyos karalystę.

Karma sukuria situacijas, į kurias pakliūsime, tačiau kaip šiose situacijose elgsimės, priklauso nuo mūsų pačių valios.

Sąlygotų sielų valia yra veikiama trijų guṇų: dorybės, aistros ar neišmanymo.

Dorybės guṇos veikiamas žmogus turi didžiausias galimybes veikti. Dėl sattva guṇos žinojimo ir vidinės rimties, jis gali aiškiai matyti pasirinkimus, kurių paprastai būna ne vienas.

Aistros guṇos sąlygojamas žmogus mato, kad iš visų galimybių vienintelis pasirinkimas yra teisingas.

Neišmanymo guṇos sąlygojamas žmogus nemato jokio pasirinkimo ir yra linkęs arba atsisakyti veiklos arba desperatiškai griebtis bet ko, išskyrus tai, kas protinga.

Veiksmo vieta (kūnas), atlikėjas, įvairios juslės, įvairių rūšių pastangos ir galiausiai Aukščiausioji siela yra penki faktoriai, nulemiantys bet kokį veiksmą.

Atlikėjas (siela) ir Dievas (Aukščiausioji Siela) yra transcendentinės prigimties ir todėl svarbiausi. Gyva būtybė yra nesavarankiška, todėl Dievas visuomet padeda gyvai būtybei atlikti veiklą, todėl Jis yra svarbiausiasis faktorius. Vis dėlto rezultatą pasiima jīva, nes jos noras inicijuoja veiksmą.

Karma susideda iš veiklos, kurią žmogus atlieka kūnu arba protu palaikydamas savo gyvenimą. Yra du karmos tipai:

1.      aśubha – nepalanki, arba nuodėminga (pāpa), dar vadinama vikarma – draudžiama veikla. Jai priskiriama taip pat akarma - atsisakymas atlikti śubha-karmą;

2.      śubha – palanki.

Trys śubha-karmos tipai:

nitya-karma – privalomos kasdieninės apeigos, kurias šventraščiai aprašo kai varṇāśrama-dharmą;

naimittika-karma – pareigos pagal aplinkybes, saṁskāros, ir t.t.;

kāmya-karma – ceremonijos, atliekamos trokštant asmeninės naudos. Ji yra visiškai egoistinė, todėl jos reikia atsisakyti.

Karmos vengimas śāstroje vadinamas akarma (neveikimu). Egzistuoja trys akarmos lygiai:

1. Neišmanėliai neatlieka karmos, aprašytos Vedose, dėl tingumo ar baimės.

2. Tie, kurie suvokia, jog karmos rezultatai yra laikini ir suteikia kančią, ja nusivilia. Pasibjaurėję karma, jie siekia mokṣos (išsilaisvinimo).

3. Bendraudami su šventom asmenybėm, kai kurie žmonės atmeta jiems skirtą karmą ir pradeda praktikuoja bhakti.

Materialus gyvenimas reiškia kančią. Kančią sukuria:

1)      avidya – neišmanymas, neteisingas supratimas, kuris yra nuodėmės šaltinis. Jis dar vadinamas kūṭam – būsena, slypinti giliai širdyje, sukelianti nenatūralius troškimus.

2)      bīja - neteisingi troškimai, kurie yra nuodėmės sėklos;

3)      pāpa - neteisingi veiksmai, kurie vadinami nuodėmėm. Neteisingi veiksmai turi dvi stadijas:

a)      aprārabdha – nuodėmės, kurių rezultatai dar nepasireiškė ir

b)      prārabdha nuodėmės, kurių rezultatai jau pasireiškė. Dar vadinama phalonmukham – būsena, kai nuodėmė subrandino vaisių – kančią.

Viṣṇu bhakti sunaikina visas nuodėmės pakopas šia tvarka: pirmiausia aprārabdhą, tuomet avidyą/kūṭaṁ, tuomet bījaṁ, ir galiausiai prārabdhą.

Askezės, labdara, įžadai ir kiti panašūs metodai leidžia apsivalyti nuo nuodėmingo gyvenimo pasekmių, tačiau ši dorybinga veikla negali išrauti širdyje glūdinčių materialių troškimų. Tik tarnystė Viešpačiui gali apvalyti širdį nuo visų šių nešvarumų.

Plačiau apie temą

„Kaip nesugrąžinsi bangų didžiose upėse, taip nesugražinsi atgal ir to, kas padaryta. Siela yra tarsi luošys surištas gėrio ir blogio vaisių pančiais.“ „Maitri Upaniṣada“ 4.2

Kas yra blogis?

Klausimas, kuris nuo neatmenamų laikų jaudina tikinčius žmones: jei Dievas sukūrė viską, ar Dievas sukūrė taip pat ir blogį? Norint suprasti atsakymą į šį klausimą turbūt pirmiausia reiktų suprasti, kas yra gėris ir kas yra blogis. Dažniausiai žmonės linkę manyti, kad gėris ir blogis yra priešingybės, kaip šviesa ir tamsa, meilė ir neapykanta. Tačiau ar taip yra iš tiesų? Išnagrinėję šių “priešybių” prigimtį, pamatysime, kad jos nėra priešybės. Tamsa nėra priešybė šviesai, ji yra tik šviesos nebuvimas. Mes pastebėsime, jog visa pasaulio tamsa negalės užslopinti vienos žvakės šviesos. Taip pat neapykanta yra tik meilės nebuvimas, o blogis yra gėrio trūkumas. Tokiu būdu, Dievas, kuris sukūrė viską, nesukūrė blogio, kaip ir tamsos, kaip ir neapykantos arba neišmanymo, nes šių dalykų nėra. Jie egzistuoja tik kaip terminai, nurodantys į to, kas realiai egzistuoja (sukurta Dievo) trūkumą, t.y. šviesos, meilės, gėrio, žinojimo nebuvimą.

Dievas visagalis ar gailestingas?

Materialistiški žmonės, kurie nesusimąsto apie tai, kad siela amžina, visuomet linkę kaltinti Dievą už tą blogį, su kuriuo jie susiduria. Iš tiesų mes matome, kad blogi dalykai atsitinka geriems žmonėms, ir dažnai matome, kad blogi žmonės nesusilaukia bausmės. Tai kelia abejonę Dievo teisingumu arba jo sugebėjimu įveikti blogį. Daugelis žmonių nepajėgdami suprasti blogio problemos, nustojo tikėti į Dievą arba nustojo Jį laikyti visagaliu. Šis klausimas toks svarbus teologijoje ir praktikoje, jog pagimdė atskirą teologijos šaką - teodicėją - mokslą, nagrinėjantį Dievo teisingumą ir blogio problemą.

Kaip ten būtų, iki šiol niekas Vakaruose nerado bent jau padoraus paaiškinimo blogio problemai. Mąstytojai yra linkę arba kaltę suversti Dievui, ir tokiu būdu įsivyrauja ateizmas arba maištingoji filosofija, arba kaltė suverčiama pačiam žmogui, kuris susiduria su kančia. Tuomet Dievo nekaltumas išsaugomas, tačiau atsiranda nauja problema - tai, kad daugumas žmonių nenusipelnė tokios bausmės, kurią jie patyrė, kitaip sakant, Dievas panašus į kerštingą tipą, kuris už kiekvieną menkniekį skiria didžiausias bausmes.

Ar yra likimas?

Blogio egzistavimo klausimas labai artimai susijęs su lemtimi arba likimu. Jei žmogus gimsta šiame pasaulyje ir iki to laiko jis neegzistavo jokiu pavidalu, tai reiškia, kad visa tai, ką jis patiria šiame pasaulyje, yra iš anksto nuspręsta ir jam paskirta. Žinoma, egzistuoja daugybė dalykų, kurie priklauso nuo mūsų pačių, pavyzdžiui tyčinis sveikatos žalojimas ir to pasekmė - ligos, tačiau yra daugybė dalykų, kurių mes patys nevaldome, tokie kaip stichinės nelaimės, avarijos, nelaimingi atsitikimai, įgimtos ligos. Mes matome, kad vienam žmogui Dievas davė gerą gyvenimą, o kitam pragarišką. Ir nei vienas, nei kitas nenusipelnė tokio gyvenimo bent jau šį gyvenimą. Tokiu būdu Dievas yra nelygus visiems. Kartais matome, kad niekšas gyvena kaip ponas, o dorybingas žmogus patiria vien kančias.

Ar Dievas nesinaudoja gyvos būtybės sukuriamais rezultatais?

Taigi, kodėl blogi dalykai atsitinka geriems žmonėms? Ar Dievas tyčiojasi iš savo kūrinių?

Į šį klausimą atsako Vedų filosofija ir pirmiausiai „Bhagavad gīta“. „Bhagavad gīta“ 5.15 sako:

nādatte kasyacit pāpaṁ
na caiva sukṛtaṁ vibhuḥ
ajñānenāvṛtaṁ jñānaṁ
tena muhyanti jantavaḥ

„Aukščiausias Dievo Asmuo neatsako nei už nuodėmingus, nei už dorovingus jos poelgius. Vis dėlto kūne įkalintą gyvąją būtybę klaidina neišmanymas, kuris užgožia tikrąjį žinojimą.“

Ankstesniame posme sakoma, kad Viešpats, glūdėdamas tame pačiame kūne kartu su įkūnyta gyvąja esybe, nei pats veikia, nei skatina veikti žmones, nei sukuria veiklos vaisius. Visa tai atlieka materialios gamtos guṇos.

Tokiu būdu Viešpats nėra bejėgis ir nėra kaltas dėl blogio, su kuriuo mes susiduriame. Jis tik sukūrė materialų pasaulį ir jo dėsnius, kurie patys suteikia atoveiksmius gyvoms būtybėms už jų padarytus darbus. Pats Kṛṣṇa nesikiša į šio pasaulio reikalus. Tai jis patvirtina „Bhagavad gītoje“ 9.5: na ca mat-sthāni bhūtāni – “Ir vis dėlto Manęs nėra šiame pasaulyje”. Todėl karmą tvarko materiali gamta.

Gyvoji būtybė yra savo laimės ir kančios priežastis

„Bhagavad gīta“ 13.21 sako:

kārya-kāraṇa-kartṛtve
hetuḥ prakṛtir ucyate
puruṣaḥ sukha-duḥkhānāṁ
bhoktṛtve hetur ucyate

“Sakoma, kad materiali gamta yra visų priežasčių ir pasekmių (veiksmų ir atoveiksmių) šaltinis, o gyvoji būtybė yra visos laimės ar kančios priežastis.”

Laimė ar kančia priklauso nuo mūsų pasirinkimo ir nuo mūsų norų. Tačiau norai driekiasi toliau į praeitį, nei siekia mūsų atmintis. Todėl jų išsipildymą užtikrina materiali gamta, patalpindama mus į įvairiausias situacijas, kurias vadiname lemtimi. Lemtimi vadiname tai, kas atsitinka nepriklausomai nuo mūsų valios. Ir nors daugelis dalykų atsitinka mums nesitikint ar be mūsų valios, neteisinga sakyti, kad mes niekuo dėti. Mes negalime kontroliuoti rezultatų, kuriuos sukūrėme praeityje, bet intelektu galime suvokti, kad tų rezultatų priežastis esame patys, o ne Dievas ar materiali gamta. Todėl lemties kaip tokios ir nėra, yra praeityje atliktų darbų rezultatai, kurių kažkada siekėme, bet patyrėme tik dabar.

Ar Dievas nelygus visiems?

O gal Dievas yra šališkas, arba vieniems palankesnis nei kitiems? Tiems, kuriuos jis myli, suteikia visus malonumus, o kurių nemėgsta – priverčia kentėti? Gal todėl šiame pasaulyje vieni kenčia, o kiti džiaugiasi? Į tai „Bhagavad-gīta“, 9.29 atsako:

samo haṁ sarva-bhūteṣu
na me dveṣyo ‘sti na priyaḥ
ye bhajanti tu māṁ bhaktyā
mayi te teṣu cāpy aham

„Aš niekam nepavydžiu ir niekam nesu šališkas. Aš lygus su visais. Tačiau tas, kuris su atsidavimu Man tarnauja, yra Manyje ir Aš taip pat esu draugas jam.“

Jis sukuria ir palaiko žmones bei kitas gyvas būtybes pagal jų karmą. Kažkas gali sakyti, kad palaikydamas jīvas pagal jų karmą, vienam Jis suteikia laimę, kitam kančią, o dar kitam mokṣą. Argi tai nerodo Jo šališkumo, kylančio iš prisirišimo bei neapykantos? Atsakymą į tai pateikia „Śrīmad-Bhāgavatam 6.17.22:

na tasya kaścid dayitaḥ pratīpo
na jñāti-bandhur na paro na ca svaḥ
samasya sarvatra nirañjanasya
sukhe na rāgaḥ kuta eva roṣaḥ

„Jis lygus visoms gyvoms būtybėms. Niekas nėra brangus Jam arba nebrangus. Jei atsižadėjęs žmogus nejaučia traukos jutiminiams malonumams, kaip jis gali supykti, kai kažkas sutrukdo jo jutiminiams malonumams?“

Kitame Śrīmad-Bhāgavatam posme (6.17.23) sakoma:

tathāpi tac-chakti-visarga eṣāṁ
sukhāya duḥkhāya hitāhitāya
bandhāya mokṣāya ca mṛtyu-janmanoḥ
śarīriṇāṁ saṁsṛtaye ‘vakalpate

„Nors Śrī Kṛṣṇa yra pirminis veikiantysis, Jis Pats nėra jīvos laimės, kančios, supančiojimo ar išsivadavimo priežastis. Tik guṇa-māyā, tvarkanti jīvos nuodėmių ir dorybių karminius rezultatus, yra jīvos gimimo ir mirties, laimės ir kančios priežastis.“

Nėra skirtumo tarp energijos ir energijos savininko, todėl tiesa, kad māyā-śakti veikla gali atrodyti kaip Jo paties darbas. Vis dėlto, tai nesuteikia pagrindo vadinti Jį šališku, nes jīva gauna savo veiklos rezultatus, atitinkančius jos karmą. Śrīla Viśvanātha Cakravartī Ṭhākura pateikia saulės ir pelėdos pavyzdį. Saulės šviesa sukelia skausmą pelėdai, kumudos žiedui ir kai kurioms kitoms esybėms, tačiau cakravākos paukščiui ir lotoso žiedui ji suteikia malonumą. Vis dėlto negalima kaltinti saulės šališkumu. Taip pat ir Bhagavāno māyā suteikia rezultatus, kurie atitinka jīvos veiksmus. Todėl Jo negalima kaltinti šališkumu. Posmas iš Śrīmad-Bhāgavatam (8.5.22) sako:

na yasya vadhyo na ca rakṣaṇīyo
nopekṣaṇīyādaraṇīya-pakṣaḥ
athāpi sarga-sthiti-saṁyamārthaṁ
dhatte rajaḥ-sattva-tamāṁsi kāle

„Śrī Bhagavānas nenori nieko žudyti ir nieko apginti, nieko nenori atstumti ir nieko garbinti. Vis dėlto, vardan kūrimo, palaikymo ir naikinimo, atitinkamu metu Jis įgyja skirtingus sattva, rajo ar tamo guṇos pavidalus.“

Pasaulis kaip kalėjimas

Mes anaiptol nesame geri žmonės. Materialus pasaulis yra kalėjimas arba geriausiu atveju tremties vieta. Jis vadinasi durga (kalėjimas), o šio kalėjimo šeimininkė materiali energija taip pat vadinasi Durgā (kalėjimo savininkė). Šis kalėjimas yra tobulas (dėl māyos – iliuzijos), nes iš jo niekas netrokšta pabėgti (nors tai ir neįmanoma). Visi mes pabėgome iš dvasinio pasaulio. Nėra jokios priežasties dvasiniame pasaulyje, jokio veiksnio, jokios įtakos ir jokios užuominos, kuri mus skatintų, pastūmėtų, priverstų, įtikintų, užsimintų apie buvimą atskirai nuo Dievo. Kilti tokiam norui nėra jokios priežasties išskyrus mus pačius, todėl pats šis noras yra visiška mūsų laisvos valios išraiška. Mes negalime kaltinti Dievo, kad dabar kenčiame, nes patys pasirinkome šią kančią. Mes pasirinkome bendrauti su materialiu pasauliu ir ieškoti laimės ten, kur jos negali būti. Dievas nekaltas, kad yra vienintelis Dievas, ir kad nesukūrė kažko panašaus į Save, su kuo bendraudami, mes galėtume būti laimingi. Tokiu būdu mes - maištininkai, kurie neteisingai pasinaudojo savo laisve.

Laisvė nereiškia būti nevaldomam. Šiame pasaulyje mes trokštame ne laisvės, o nepriklausomybės. Norime neturėti jokio viršininko. Tačiau tai nėra laisvė. Atmetę Kṛṣṇos valdžią patys tapome suvaržyti. Taip siekdami nepriklausomybės, praradome laisvę. Materialus pasaulis, į kurį pakliuvome, atlieka įvairias funkcijas. Iš vienos pusės - tai bandomasis poligonas, kuriame leidžiama pabandyti tapti laimingiems kuriant įvairias situacijas ir jas išgyvenant. Iš kitos pusės, šis pasaulis - tarsi tramdomieji marškiniai, neleidžiantys mums pernelyg įsisiautėti, nes mus visada riboja gamtos guṇos. Taip šis pasaulis suteikia viltį ir apriboja galimybes. Kitaip sakant, materialus pasaulis padeda užmiršti Kṛṣṇą ir baudžia už tai.

Lemtis ir laisva valia

Gyvoji būtybė pati atsakinga už savo veiksmus. Materiali gamta mums suteikia tik įrankius veiklai (karana) atlikti. Negalima kaltinti Kṛṣṇos už patirtas nelaimes („Bhagavad-gīta“ 5.15). Iš tikro pati gyva būtybė taip vengia Kṛṣṇos Sąmonės nuo neatmenamų laikų, jog sukūrė sau tokias apgailėtinas gyvenimo sąlygas. O tada, apgaubta iliuzijos, ji linkusi kaltinti Viešpatį, už tai, kad Šis toks negailestingas. „Kauṣītakī Upaniṣada“ sako, kad Viešpaties valia gyvoji būtybė gali eiti į rojų arba į pragarą, tačiau norinčiam tobulėti ir atliekančiam dorus darbus, Viešpats padeda tobulėti užimdamas jį dorybingais darbais, o norintį keliauti pragaran Viešpats užima nuodėmingais darbais. Pats Viešpats neatsakingas už mūsų klajones. Viskas vyksta todėl, kad turime materialius norus, kuriems Viešpats tiesiog neprieštarauja.

Gyvoji būtybė šiame pasaulyje nėra savarankiška. Būdama dvasinės prigimties, ji nesugebėtų valdyti net savo kūno. Todėl šią veiklą atlieka materialios gamtos guṇos. Kaip tuomet pasireiškia gyvosios būtybės laisva valia ir kokia yra jos veikla?

Ši valia pasireiškia noru. Norai gali būti primesti aplinkybių (laikini) ir prigimtiniai (svarūpa). Egoistiniai polinkiai sukuria norą tenkintis kūnu, vengti kančios ir netgi siekti išsivadavimo. Dvasinė prigimtis diktuoja norą atsiduoti Aukščiausiajam, Jį garbinti, Jį mylėti ir Jam aukotis. Natūralu, kad prigimtiniai norai visiškai išreiškia sielos laisvą prigimtį ir jos valią. Materijos primesti norai nesuderinami su laisva valia.

Pasiduodama materijai, siela atsisako laisvos valios ir jos norai paklūsta deterministiniams (griežtai apibrėžtiems) gamtos dėsniams. Sutapatinusi save su materija siela pati paklūsta materijai. Materija - tai apribota ir suvaržyta Kṛṣṇos energija. Iš šventraščių ar šventų asmenybių sužinojusi apie dvasinio gyvenimo galimybes, siela vėl gali pažadinti savyje dvasinius troškimus, o taip pat - laisvą valią. Tačiau yra viena sąlyga - reikia atsisakyti primestų norų siekti kūno malonumų. Tai natūralu. Argi galima tapti laisvu, neatsisakius to, kas varžo laisvę?

Kartais girdime teiginį, jog Viešpats yra savanaudiškas, nes Jis suteikė gyvajai būtybei pasirinkimo laisvę, tačiau apribojo patį pasirinkimą: 1) būti su Kṛṣṇa ir būti laimingais, arba 2) būti be Kṛṣṇos ir kentėti. Todėl gyvoji būtybė iš esmės neturi jokio pasirinkimo, nes kiekvienas natūraliai vengia kančios.

Šis kaltinimas nėra teisėtas, nes Kṛṣṇa suteikė gyvosioms būtybėms tokią pat kaip ir Savo Paties prigimtį. Taip pat Jis sutinka dalyvauti santykiuose su gyvąja būtybe kaip lygus su lygiu, pamiršdamas savo dieviškumą. Tai pati didžiausia lygybė, kurios galime tikėtis iš Dievo. Todėl, turėdami tokią pat kaip ir Kṛṣṇos prigimtį, siekiame tų pačių dalykų kaip Kṛṣṇa. Kṛṣṇa neieško pasitenkinimo materialioje veikloje. Jis tokios veiklos neatlieka, nes ji priešinga gyvosios būtybės dvasinei prigimčiai. Kṛṣṇa taip pat neskatina gyvųjų būtybių užsiimti materialia veikla. Tačiau gyva būtybė pati to nori, todėl Kṛṣṇa tiesiog jai leidžia tai daryti, gailėdamasis mūsų ir užtikrindamas mūsų pasirinkimo laisvę. Iš tiesų visi mes trokštame būti laimingi, o laimingi galime būti tik mylėdami. Tačiau siela negali mylėti materijos. Visos sielos meilės saitais surištos su Kṛṣṇa, bet meilės prigimtis laisva ir Kṛṣṇa neverčia Jį mylėti. Jis nori, kad jīvos mylėtų Jį savo noru. Netgi būti patenkintam savyje, savo egzistencija, nėra laimė, nors to siekia impersonalistai. Tokioje padėtyje nėra galimybės dalintis savo džiaugsmu su kitais. Brahmaṇo supratimo pakopoje siela tebėra ribota, nes kiekvienas iš tiesų trokšta tobulo ryšio ar tobulo santykio. Nėra kitos tokios tobulos asmenybės kaip Kṛṣṇa, todėl iš nieko negalime sulaukti tokių santykių, kaip iš Jo. Ne Kṛṣṇos kaltė, kad Jis vienas toks tobulas. Mūsų kvailumas verčia mus ieškoti tobulo ryšio su netobulomis asmenybėmis ir ypač su netobulu pasauliu.

Kṛṣṇa nenori, kad mes keliautume į materialų pasaulį, ir netgi kai mes jau čia, jis labiau už mus nori, kad mes sugrįžtume. Todėl kiekvieną epochą Jis nužengia pats arba atsiunčia savo tyrus bhaktus, kad šie pasakotų apie tobulus santykius su Kṛṣṇa dvasiniame pasaulyje. Šie pasakojimai gali pažadinti gyvos būtybės norą atsiduoti Kṛṣṇai.

Gyva būtybė atsakinga už savo veiksmus

Svarbus klausimas: ar individuali dvasinė siela gali atlikti veiksmus, ar ne? Kitaip tariant: ar viskas yra iš anksto nulemta, kas mums atsitiks ir kaip mes pasielgsime? Šventraščiuose galima aptikti teiginių, kurie sako, kad gyva būtybė neatlieka jokios veiklos, ją atlieka tik materialios gamtos guṇos. „Kaṭha Upaniṣadoje“ (1.2.19) yra pasakyta:

hantā cen manyate hantuṁ
hataś cen manyate hatam
ubhau tau na vijānītau
nāyaṁ hanti na hanyate

„Neišmano tas, kuris mano, kad gyva esybė nužudė, ar tas, kuris mano, kad ji yra nužudyta, nes savasis aš nežudo ir nėra nužudomas.“

Šie žodžiai aiškiai teigia, kad individuali dvasinė siela niekada neatlieka veiklos. „Bhagavad-gītoje“ (3.27) yra pasakyta:

prakṛteḥ kriyamāṇāni
guṇaiḥ karmāṇi sarvaśaḥ
ahaṅkāra-vimūḍhātmā
kartāham iti manyate

„Dvasinė siela, suklaidinta netikro ego, galvoja, kad ji pati atlieka veiklą, nors iš tikrųjų ją atlieka trys materialios gamtos guṇos.“

„Bhagavad-gītoje“ (13.21) yra taip pat pasakyta:

kārya-kāraṇa-kartṛtve
hetuḥ prakṛtir ucyate
puruṣaḥ sukha-duḥkhānāṁ
bhoktṛtve hetur ucyate

„Sakoma, kad gamta yra materialių priežasčių ir pasekmių priežastis, o gyvoji esybė yra įvairių kančių ir malonumų šiame pasaulyje priežastis.“

Todėl galima teigti, kad individuali siela neatlieka veiksmų. Kai žmogus supranta tiesą, jis suvokia, kad visą veiklą iš tiesų atlieka materiali energija, o individuali dvasinė siela yra tik asmuo, patiriantis veiklos rezultatus.

Jei taip yra, ar gyva būtybė gali būti atsakinga už laimę ir kančią, kurias patiria dėl veiklos, kurią galų gale atliko ne ji, o materiali gamta? Jei materiali gamta atlieka veiklą be gyvos būtybės įsikišimo, ji, o ne gyvoji esybė, turėtų patirti šios veiklos rezultatus. Taip būtų teisinga.

Baladeva Vidyabhūṣana „Govinda Bhāṣyoje“ atsakydamas į šiuos klausimus cituoja „Vedanta-sūtrą“ 2.3.31-34:

kartā śāstrārthavattvāt – „Ji atlieka veiksmus. Taip yra todėl, kad šventraščiai turi prasmę.“

Būtent individuali dvasinė siela, o ne materialios gamtos guṇos atlieka veiksmus. Kodėl taip? Sūtra paaiškina: „Todėl, kad šventraščiai turi prasmę.“ Šventraščiuose pasakyta: svarga-kāmo yajeta - „Asmuo, trokštantis pakliūti į Svargaloką, privalo atlikti yajñas.“ Taip pat ātmānam eva lokam upāsīta - „Kiekvienas turi garbinti Aukščiausią Dievo Asmenį.“

Šie teiginiai turi prasmę tik jei individuali dvasinė siela iš tikrųjų atlieka veiksmus. Jei visus veiksmus atlieka gamtos guṇos, o individuali siela niekuomet nieko neveikia, šie šventraščių teiginiai yra beprasmiai.

Šie šventraščių teiginiai skirti motyvuoti individualią dvasinę sielą elgtis tam tikru būdu, kad ji galėtų patirti savo veiksmų rezultatus. Būtų visiškai neįmanoma bandyti motyvuoti negyvas materialias guṇas veikti vienaip ar kitaip.

Kad individuali dvasinė siela iš tiesų atlieka veiksmus, patvirtinama taip pat kitoje sūtroje.

vihāropadeśāt – „Dėl mokymo apie žaidimus.“

„Chāndogya Upaniṣada“ (8.12.3) aprašo išvaduotų sielų veiklą: sa tatra paryeti jakṣan krīḍan ramamāṇaḥ - „Dvasiniame pasaulyje individuali siela valgo, žaidžia ir mėgaujasi.“

Todėl patys veiksmai nesuteikia skausmo ar kančios sielai. Trijų materialios gamtos guṇų pančiai atneša nelaimę. Taip yra todėl, kad trys materialios gamtos guṇos paslepia sielos dvasinę prigimtį.

Kita sūtra teigia:

upādānāt – „Nes ji paima.“

„Bṛhad-āraṇyaka Upaniṣadoje“ (2.1.18) yra pasakyta:

sa yathā mahā-rājaḥ ... evam evaiṣa etān prāṇān
gṛhītvā sve śarīre yathā-kāmaṁ parivartate

„Sapnuodama individuali dvasinė siela elgiasi kaip karalius. Siela pasigauna gyvybės orus ir elgiasi kaip tinkama.“

„Bhagavad-gītoje“ (15.8) yra taip pat pasakyta:

gṛhītvaitāni samyāti
vāyur gandhān ivāśayāt

„Gyvoji esybė materialiame pasaulyje perneša įvairias gyvenimo sampratas iš vieno kūno į kitą tarsi oras, pernešantis kvapus. Taip ji įgyja tam tikros rūšies kūną ir vėl jį palieka, kad įgytų kitą.“

Šiose citatose galima pamatyti, kad individuali dvasinė siela atlieka veiksmus, nes siela judina gyvybės orus kaip magnetas judina geležį. Gyvybės orai gali judinti daugelį dalykų, tačiau būtent individuali dvasinė siela judina gyvybės orus. Niekas kitas jų nejudina.

Tolesniuose žodžiuose sūtrų autorius pateiks dar ir kitą priežastį.

vyapadeśāc ca kriyāyāṁ na cen nirdeśa-viparyayaḥ - „Taip pat dėl vardo veiksme. Jei būtų ne taip, gramatinė struktūra būtų kitokia.“

„Taittirīya Upaniṣadoje“ (2.5.1) yra pasakyta: vijñānaṁ yajñaṁ tanute. karmāṇi tanute ‘pi ca. - „Sąmonė atlieka yajñas. Sąmonė atlieka veiksmus.“

Šie žodžiai aiškiai parodo, kad būtent individuali dvasinė siela atlieka vedinius ir paprastus veiksmus. Jei žodis „vijñānam“ aiškinamas ne kaip „individuali dvasinė siela“, o „intelektas“, tuomet gramatinė sakinio struktūra būtų kitokia. Tuomet žodis „vijñāna“ būtų įnagininko linksnyje, nes intelektas būtų įnagis, kuriuo veiksmas atliekamas. Tačiau žodis naudojamas ne įnagininko linksnyje. Jei čia veiksmą atliktų intelektas, tuomet kitas žodis turėtų būti pateiktas įnagininko linksnyje, norint parodyti, su kokiu įrankiu intelektas atlieka veiksmą, kadangi kiekviename veiksme turi būti įrankis. Tačiau jei individuali dvasinė siela atlieka veiksmą pati, joks papildomas žodis įnagininko linksnyje nereikalingas parodyti, koks instrumentas buvo naudotas, nes individualios dvasinės sielos atveju ji yra ir atliekantis veiksmą, ir veiksmo instrumentas.

Kažkas gali paprieštarauti: argi individuali dvasinė siela, būdama nepriklausoma ir laisva elgtis kaip nori, natūraliai nesielgtų savo pačios labui ir neatliktų veiksmų, kurie sukelia jai žalą?

Į tai aš atsakau: ne. Taip nėra. Individuali dvasinė siela trokšta padėti sau, bet jos ankstesnė karma veikia prieš ją, todėl ji kartais sukuria savo pačios nesėkmes.

Dėl šių priežasčių yra aišku, kad individuali dvasinė siela tikrai atlieka veiksmus. Kuomet šventraščiai kartais sako, kad individuali dvasinė siela neatlieka veiklos, tai reiškia, kad siela nėra nepriklausoma ir negali elgtis visiškai laisvai, kaip panorėjusi.

Čia kažkas gali paprieštarauti: neįmanoma, kad individuali dvasinė siela atliktų veiksmus pati, nes aiškiai matosi, kad šie veiksmai dažnai sukelia jai kančią.

Į tai aš atsakau: ne. Taip nėra. Jei individuali dvasinė siela neatlieka veiksmų pati, tuomet darśa, paurṇamāsa ir kitų yajñų aprašymai šventraščiuose neturėtų jokios prasmės.“ („Govinda-bhāṣya“, 2.3.31-34)

Veiksmas ir rezultatas

Šiame pasaulyje mes galime pasijusti veikiančiaisiais, arba tais, nuo kurių kažkas priklauso. Galime kurti savo laimę. Mes norime būti laimingi ir siekiame šios laimės per veiklą. Atlikdami veiksmą, siekiame rezultato. Tačiau dažniausiai kiekvienas veiksmas sukuria rezultatą, kurio visiškai nesitikėjome. Žudikas galvoja, kad žmogžudystės rezultatas yra pinigai jo rankose, tačiau nesusimąsto, kad natūralesnis rezultatas yra mirties bausmė jam pačiam. Taigi atlikdami veiklą žmonės gauna rezultatą, kurio visai netroško. Tuomet taisydami situaciją jie atlieka naujus veiksmus, kurie padėtį tik dar labiau pablogina. „Śrīmad Bhāgavatam“ 7.9.17 sako:

yasmāt priyāpriya-viyoga-saṁyoga-janma-
śokāgninā sakala-yoniṣu dahyamānaḥ
duḥkhauṣadhaṁ tad api duḥkham atad-dhiyāhaṁ
bhūman bhramāmi vada me tava dāsya-yogam

“O Aukščiausias Viešpatie, dėl nuolat atsirandančių ir išnykstančių malonių ir nemalonių aplinkybių, žmogus pakliūna į labiausiai apgailėtiną padėtį rojaus ar pragaro planetose, tarsi jį degintų sielvarto ugnis. Nors yra daugybė vaistų, kaip išsigauti iš šio gyvenimo kančių, visi šie vaistai materialiame pasaulyje yra blogesni už pačias kančias. Todėl, aš manau, vienintelis vaistas yra tarnystė Tau.”

Kitaip tariant, jei mus užvaldė materialios idėjos, visa tai, ką darome spręsdami savo problemas, šias problemas tik dar labiau pagilins. Tačiau niekas neskatina mūsų taip elgtis. Tai mūsų pačių pasirinkimas. Nėra likimo, kuris būtų mums primestas negailestingo Dievo. Yra mūsų pačių troškimai, kurie pagimdo atitinkamus veiksmus ir atitinkamas pasekmes. Dėl šių pasekmių kalti tik mes patys, nes nemokame teisingai elgtis. Kṛṣṇa sako „Bhagavad gītoje“ 2.50:

buddhi-yukto jahātīha
ubhe sukṛta-duṣkṛte
tasmād yogāya yujyasva
yogaḥ karmasu kauśalam

“Žmogus, užsiėmęs buddhi joga, išsivaduoja nuo gerų ir nuo blogų savo darbų atoveikio jau šiame gyvenime. Todėl siek jogos, kuri yra menas tobulai veikti.”

S. Žebrauskas viename eilėraštyje sako:

Viešpatie,
Žmonių gyvenimai
Taip susipynę,
Jog Tu bejėgis
Išpildyti jų norus taip,
Kad nepatirtų skausmo...

Karmos dėsnis

„Bhagavad gītos“ 8.3 posme Kṛṣṇa sako:

bhūta-bhāvodbhava-karo
visargaḥ karma-saṁjñitaḥ

Veikla, susijusi su gyvų esybių materialių kūnu vystymusi, vadinama karma arba veikla dėl rezultatų. Visarga reiškia pasikartojantį kūrimą arba saṁsārą. Jos rezultatas – tai, kad gyvos būtybės gauna grubius ir subtilius kūnus, atitinkančius jų sąmonę. Saṁsārą sukuria karma, arba gyvosios būtybės veikla, todėl žodis karma taip pat reiškia materialią egzistenciją. Atlikdama yajñas – aukas, gyva esybė gali keliauti į rojaus planetas, o kai jos veiklos rezultatai baigiasi, ji vėl grįžta į Žemę. Todėl žodis visarga, arba tai, kas skatina naujo kūno vystymąsi, reiškia taip pat yajñą. Yajña gimsta iš karmos – nurodytų pareigų.

Šiame pasaulyje gyvoji būtybė bando mėgautis įvairiais būdais, tačiau niekur neranda tobulo pasitenkinimo. Todėl, kai atsibosta vienas kūnas ar išsenka jo resursai, gyvoji būtybė įgyja naują kūną tam, kad pabandytų įgyvendinti savo neišpildytus troškimus. Taip ji gali mėgautis skirtingomis juslėmis gyvenimas po gyvenimo. Vienas gyvenimas yra pasiruošimas kitam gyvenimui. Todėl karma vadinama veikla dėl rezultatų. Veikla, siekiant išpildyti savo materialius troškimus.

Kadangi gyvos būtybės išmanymas yra veikiamas gamtos guṇų, o taip pat jos galimybės įtakojamos anksčiau atliktų veiksmų, veiklos, kurią ji atlieka, rezultatai gali būti priešingi nei gyvosios būtybės lūkesčiai.

Gyvos būtybės gali atlikti dorybingą ar nuodėmingą veiklą tam, kad patenkintų savo norus ar sustabdytų kančią, tačiau priklausomai nuo veiklos pobūdžio ir ankstesnių darbų, jos pastangas gali lydėti nesėkmė, ir vietoje laimės, ji patirs tik kančias. O gali būti ir priešingai, atlikdama nuodėmingą veiklą dabar, ji gali laimėti trumpalaikę laimę, kuri vėliau vis dėlto atneš kančią.

Materialus pasaulis taip sutvarkytas, kad bet kuri materiali veikla ilgainiui suteikia vien kančią. Taip pat ilgainiui gyva būtybė pradeda suprasti, kad elgtis dorybingai yra pranašiau, nei elgtis nuodėmingai. Tačiau pamačiusi, kad nei nuodėminga, nei dorybinga veikla iš esmės negali patenkinti giliausių troškimų, siela stoja į išsivadavimo kelią. Tokia materialios egzistencijos pamoka.

„Bhagavad-gītoje“ 3.13 Kṛṣṇa sako, kad ne pati veikla (karma) supančioja gyvąją būtybę, o siekimas mėgautis jos rezultatais. Veikla, atliekama kaip auka Viešpačiui, išlaisvina gyvąją būtybę iš guṇų poveikio ir vadinama karma-yoga. Tačiau jei žmogus trokšta mėgautis savo veiklos rezultatais, jis laimi vien nuodėmes.

Dažnai manoma, kad karma reiškia atoveiksmį tik iš praėjusių gyvenimų. Ne visiškai taip. Materiali prigimtis, trūkumai ir gabumai, kurie užkoduoti jau gimusiame žmoguje, atsinešami iš ankstesnio gyvenimo, tačiau šiame gyvenime taip pat galime išsiugdyti įvairius sugebėjimus ar įpročius. Nors nelabai galime veikti savo prigimtį, vis dėlto, net jos ribojami, galime susikurti situacijas, kuriose bloga prigimtis pasireikš mažiausiai.

„Mahabhāratoje“ Mahārāja Yudhiṣṭhira sako, kad išsilavinimas arba kultūra yra antroji žmogaus prigimtis, leidžianti keisti įgimtus polinkius ir poelgius. Todėl vienas iš būdų pakeisti savo blogą karmą yra mokytis ir ugdyti kultūrą.

Vedinė astrologija taip pat gelbsti suprasti karminius rezultatus ir juos įtakoti atliekant yajñas. Nors vedinė astrologija (jyotir-veda) moko, kaip pelnyti reikalingų planetų Dievybių prielankumą, ten taip pat paaiškinama, kaip vien tarnaujant Kṛṣṇai galima lengvai pakeisti karmą. Vaiṣṇavų tradicijoje sakoma, kad kiekvieną kartą suplojus delnais Hari kīrtano metu, delnų linijos, simbolizuojančios likimą, pasikeičia. Deja, tai neįvyksta, jei delnais plojame džiūgaudami dėl materialių pasiekimų.

Karmos rezultatus galima būtų pavadinti atlyginimu už dorybę, tačiau žmonės džiaugsmo akimirkomis mano, kad tai atsitiktinumas, sėkmė arba jų numatymo rezultatas. Jie galvoja, kad sunkiu darbu uždirbo savo gerovę, nors Vedos teigia, kad gerovę sukuria Viešpaties garbinimas ir aukos, o ne sunkus darbas.

Karmą galima būtų pavadinti bausme, tačiau baudžiant paprastai nurodoma, už ką baudžiama. Tačiau tik gana sąmoningas ir sąžiningas žmogus gali suprasti, kad patiria tai, ko nusipelnė. Nenuoširdu yra sakyti, kad aš nežinau, ką padariau ir kodėl dabar kenčiu. Net teismas neatsižvelgia į kaltinamojo pasiteisinimą, jog neatsimena nusikaltimo, kurį padarė. Sąžiningas žmogus, patyręs atoveiksmį, gali suprasti, kad praeityje padarė kažką negera. Dažnas žmogus nežino, už ką kenčia, bet pasąmonėje susiklosčiusi atmintis pasako jam, ką galima daryti, o ko - ne.

Karmos ištakos

Vedos teigia, kad karma yra anādi – neturinti pradžios. Tačiau tai nereiškia, kad šiame pasaulyje mes esame amžinai. Karma prasideda dar prieš pakliūnant į māyos pasaulį, kuriame veikia materialus laikas, matuojamas praeitimi, dabartimi ir ateitimi. Todėl neįmanoma pasakyti, kada buvo mūsų susipančiojimo šiame pasaulyje pradžia. Bhaktivinoda Ṭhākura „Jaiva dharmoje“ sako, kad karmą sukuria avidya – užmarštis apie savo konstitucinę padėtį (jīvera svarūpa haya kṛṣṇera nitya dāsa – gyvosios būtybės konstitucinė prigimtis – būti amžinu Kṛṣṇos tarnu), o avidyos šaltinis yra taṭasthā - riba tarp materialaus ir dvasinio pasaulių, kitaip tariant anapus materialaus laiko įtakos.

Nuo ko priklauso laisvas pasirinkimas?

Karma sukuria situacijas, į kurias pakliūsime, tačiau kaip šiose situacijose elgsimės, priklauso nuo mūsų pačių valios.

Sąlygotų sielų valia yra veikiama trijų guṇų: dorybės, aistros ar neišmanymo.

Dorybės guṇos veikiamas žmogus turi didžiausias galimybes veikti. Dėl sattva guṇos žinojimo ir vidinės rimties, jis gali aiškiai matyti pasirinkimus, kurių paprastai būna ne vienas. Todėl sattva guṇa „Bhagavad-gītoje“ 14.22 vadinama apšviečianti (prakāśam). Jis gali rinktis tikslus, specialybę, išsilavinimą, partnerius, gyvenimo būdą.

Aistros guṇos sąlygojamas žmogus mato, kad iš visų galimybių vienintelis pasirinkimas yra teisingas. Todėl aistros veikiamas žmogus gali priimti teisingus ar neteisingus sprendimus, bet jie visuomet bus alternatyvas atmetantys (t.y. „mano sprendimas vienintelis teisingas“).

Neišmanymo guṇos sąlygojamas žmogus jaučiasi esąs įspaustas į vis siaurėjantį tunelį ir ką bedarytų, rezultatas vis blogesnis ir blogesnis. Todėl neišmanymo kupinas žmogus nemato jokio pasirinkimo ir yra linkęs arba atsisakyti bet kokios veiklos, arba desperatiškai griebtis bet ko, išskyrus tai, kas protinga. Kitais žodžiais tariant, jis visuomet pasirinks neteisingą sprendimą ir taip dar labiau pablogins savo padėtį.

Karmos sudedamosios dalys

„Bhagavad-gītos“ 18.14 posmas taip pat patvirtina, kad karma nėra vienintelis faktorius, priverčiantis gyvąją būtybę pasielgti vienaip ar kitaip.

adhiṣṭhānaṁ tathā kartā
karaṇaṁ ca pṛthag-vidham
vividhāś ca pṛthak ceṣṭā
daivaṁ caivātra pañcamam

„Veiksmo vieta (kūnas), atlikėjas, įvairios juslės, įvairių rūšių pastangos ir galiausiai Aukščiausioji siela yra penki veiksmo faktoriai.“

Atlikėjas (siela) ir Dievas (Aukščiausioji siela) yra transcendentinės prigimties. Dievas, kuris visuomet laisvas nuo karmos ir guṇų poveikio, padeda gyvai būtybei atlikti veiklą, kurios ji taip trokšta, šiuos du faktorius iškeldamas aukščiau už karmą. Gyvoji būtybė, atiduodama savo valią materialios gamtos guṇoms, pati atsisako Dievo pagalbos ir pati pasirenka priklausomybę nuo kitų trijų karmos faktorių.

Materiali gamta visiškai apibrėžta. Joje veikia griežti dėsniai, ir todėl kiekvienos dalelės judėjimas griežtai apibrėžtas. Jei gyvoji būtybė pasirenka veikti pagal materijos dėsnius, ji pati pasmerkia save šiam determinizmui. Taip ji tampa visiškai priklausoma nuo materialių dėsnių, ir laisva valia joje pasireiškia labai silpnai arba visiškai nepasireiškia. Tačiau jei mes pasirenkame veikti pagal dvasinio pasaulio dėsnius, automatiškai išsivaduojame nuo materialių dėsnių, kurie riboja. Taip įgyjame laisvę veikti. Taigi tiek, kiek mes veikiame dvasiniu lygiu, tiek esame nevaldomi karmos dėsnio ir esame laisvi.

Karmos rūšys

Dorybinga ar nuodėminga, bet kokia materiali veikla supainioja. „Bhagavad gītos“ 4.17 posme Kṛṣṇa kalba apie 3 veiksmo formas:

1.      karma - veikla atitinkanti religijos principus, pareigos,

2.      akarma - pareigos atsisakymas ir

3.      vikarma - nuodėminga veikla.

Kiekvienas žmogus turi išmanyti visas šias veiklos formas, jei nori išvengti kančios. Be abejo, net gerai išmanydamas materialias veiklos formas, žmogus neišsivaduos iš kančių, gal tik kiek jas palengvins, tačiau atlikdamas transcendentinę veiklą (naiṣkarmya) jis lengvai taps transcendentiškai laimingas.

“Jaiva dharma” (3 sk.) kalba apie karmos rūšis:

„Ką reiškia pasirinkti karmos kelią? Karma susideda iš veiklos, kurią žmogus atlieka kūnu arba protu palaikydamas savo gyvenimą. Yra du karmos tipai: Palanki (śubha) ir nepalanki (aśubha). Rezultatai, kuriuos jīva pasiekia atlikdama śubha-karmą, yra palankūs, o rezultatai, kuriuos gauna iš aśubha-karmos, yra nepalankūs. Aśubha-karma taip pat vadinama nuodėme (pāpa) arba draudžiamais veiksmais (vikarma). Atsisakymas atlikti śubha-karmą yra vadinamas akarma. Tiek vikarma, tiek akarma yra blogos, o śubha-karma yra gera.  

Yra trys śubha-karmos tipai: privalomos kasdieninės apeigos (nitya-karma), pareigos pagal aplinkybes (naimittika-karma) ir ceremonijos, atliekamos trokštant asmeninės naudos (kāmya-karma). Kāmya-karma yra visiškai egoistinė, todėl jos reikia atsisakyti. Śāstros liepia mums atlikti nitya-karmą ir naimittika-karmą. Śāstros apsvarstė, kuo tinka užsiimti ir ko reikia atsisakyti, ir jos sugrupavo nitya-karmą, naimittika-karmą ir kāmya-karmą į karmos kategoriją, o akarma ir kukarma (nedorybinga veikla) į šią kategoriją nepakliuvo. Nors kāmya-karma yra priskiriama karmai, ji nėra pageidautina, todėl jos derėtų atsisakyti. Taigi, tik nitya-karma ir naimittika-karma iš tiesų laikomos karma.  

Nitya-karma yra karma, sukurianti palankumą kūnui, protui ir visuomenei, ir kurios rezultatai po mirties veda į aukštesnes planetas. Kiekvienas privalo atlikti nitya-karmą, pavyzdžiui kartoti brahma-gāyatrī-mantras trijų dienos sandūrų metu (sandhyā-vandanā), melstis, garbingomis priemonėmis palaikyti savo kūną ir visuomenę, elgtis teisingai, rūpintis savo šeimos nariais bei pavaldiniais. Naimittika-karma yra karma, kurią privalu atlikti tam tikromis aplinkybėmis arba progomis, pavyzdžiui, atliekant apeigas išėjusioms tėvo ar motinos sieloms, atgailaujant už nuodėmes ir panašiai.  

Śāstrų autoriai pirmiau ištyrė žmogiškų būtybių prigimtis ir jų natūralius polinkius, o tuomet įkūrė varṇāśrama-dharmą, pareigas socialinėms kastoms ir dvasiniams luomams. Jie ketino sukurti sistemą, kurioje nitya-karmą ir naimittika-karmą šiame pasaulyje galima būtų atlikti pačiu puikiausiu būdu. Šios sistemos esmė yra ta, kad egzistuoja keturi natūralūs žmonių tipai, kurie grupuojami pagal darbą, kurį jie pajėgūs atlikti: brāhmaṇai, mokytojai ir šventikai; kṣatriyai, administratoriai ir kariai; vaiśyai, žemdirbiai ir verslininkai; ir śūdros, amatininkai ir darbininkai. Žmonės taip pat patenka į keturias gyvenimo pakopas, kurios vadinamos āśramais: brahmacārī, nevedusio mokinio gyvenimas; gṛhastha, šeimyninis gyvenimas; vānaprastha, nusišalinimas nuo šeimyninių pareigų; ir sannyāsa, atsižadėjusio asketo gyvenimas. Turintys polinkį akarmai ir vikarmai, vadinami antyaja (neliečiamaisiais) ir jie nepriklauso jokiam āśramui.  

Sunku suprasti visą tiesą apie karmą. Tik karma, kuri aprašyta śāstroje, gali atvesti prie mokṣos. Vikarma, draudžiama veikla, prieštaraujanti priskirtai karmai, veda jīvas į apgailėtiną situaciją. Karmos vengimas śāstroje vadinamas akarma (neveikimu). Egzistuoja trys akarmos lygiai:

1. Neišmanėliai neatlieka karmos, kuri aprašyta Vedose, dėl tingumo.

2. Tie, kurie suvokia, jog karmos rezultatai yra praeinantys ir suteikia kančią, nusivilia ja. Pasibjaurėję karma, jie siekia mokṣos.

3. Klausydamiesi hari-kathos, kai kurie žmonės atmeta priskirtą karmą ir praktikuoja bhakti.

tāvat karmāṇi kurvīta / na nirvidyeta yāvatā
mat-kathā-śravaṇādau vā / śraddhā yāvan na jāyate

„Tol, kol žmogus nepersisotina veikla, siekdamas jos rezultatų, ir kol jis nepažadino skonio atsidavimo tarnystei, klausydamas ir prisimindamas Viešpatį, jis privalo elgtis (atlikti karmą) pagal reguliuojamus Vedų principus.“ („Śrīmad-Bhāgavatam“ 11.20.9)

Tie, kurie atlieka kāmya-karmą, tampa savo veiklos vaisių priežastimi. Todėl Kṛṣṇa sako Arjunai: „Tavo labui Aš sakau tau neužsiimti kāmya-karma, nes jei taip darysi, tapsi savo veiklos rezultatų priežastimi. Turi teisę atlikti tau skirtas pareigas, tačiau neturi teisės į bet kokio veiksmo rezultatus.“ Tiems, kurie priėmė bhakti-yogos prieglobstį, yra priimtina atlikti nitya-karmą ir naimittika-karmą, siekiant palaikyti savo gyvenimą.

Karmos pakopos

kleśāstu pāpaṁ tad-bījam avidyā ceti te tridhā

„Kančia turi tris pakopas: neteisingi veiksmai, neteisingi troškimai ir neteisingas supratimas.“ („Bhakti rasāmṛta sindhu“, 1.1.18)

Neteisingas savęs suvokimas (avidya arba neišmanymas) sukelia troškimus, netinkančius sielai. Šie netinkantys sielai troškimai (bīja arba sėklos) priverčia elgtis tokiu būdu, kuris netinka sielai. Šie netinkantys veiksmai (pāpam) sukelia pasekmes, pasireiškiančias kančios (kleśa) pavidalu.

aprārabdhaṁ bhavet pāpaṁ prārabdhaṁ ceti tad dvidhā

„Neteisingi veiksmai turi dvi stadijas: kurių rezultatai dar nepasireiškė ir kurių jau pasireiškė.“ („Bhakti rasāmṛta sindhu“, 1.1.19)

Pāpam (neteisingi veiksmai arba nuodėmė) reiškia nuodėmingą veiksmą ir nuodėmės rezultatą, kuris yra dvejopas: pasireiškęs (prārabdha pāpam), kurį nuodėmę atlikęs žmogus gali pajusti tiesiogiai, ir nepasireiškęs (aprārabdha pāpam), kurio kaltininkas tiesiogiai dar nepajuto.

Šis ir ankstesnis posmas kartu parodo, kad kančios kyla iš nuodėmių, kurios yra keturių stadijų:

1) bījaṁ – troškimas,

2) avidya – neišmanymas,

4) aprārabdha pāpam – nepasireiškusi nuodėmė,

3) prārabdha papam – pasireiškusi nuodėmė.

yathāgniḥ susamṛddhārciḥ karoty edhāṁ si bhasmasāt
tathā mad-viṣayā bhaktir uddhavaināṁ si kṛtsnaśaḥ

„Śrīmad Bhāgavatam“ 11.14.16 sako: „Kaitri ugnis paverčia malkas pelenais, taip pat ir atsidavimas Man sunaikina visas nuodėmes, o Uddhava.“ („Bhakti rasāmṛta sindhu“, 1.1.20)

Malkose glūdi paslėpta ugnies potencija. Čia aprašytos nuodėmės, kurios lyginamos su malkomis, yra dar nepasireiškusios (aprārabdha pāpam). Bhakti sunaikina šią kančios pakopą.

yan-nāmadheya-śravaṇānukīrtanād
yat-prahvaṇad yat-smaraṇād api kvacit |
śvādo’pi sadyaḥ savanāya kalpate
kutaḥ punaste bhagavan nu darśanāt

„Śrīmad-Bhāgavatam“ 3.33.6 sako: „Net šunėdis gali tapti šventiku, tinkamu atlikti ritualus, jei jis klausosi ar taria Tavo vardą, lenkiasi Tau ar bent kartą tave atsiminė. Ką tuomet kalbėti apie tuos, kurie galėjo Tave regėti tiesiogiai?“ („Bhakti rasāmṛta sindhu“, 1.1.21)

Rūpa Gosvamis paaiškina šį posmą kitame.

durjātir eva savanā-yogyatve kāraṇam matam
durjāty-ārambhakaṁ pāpaṁ yat syāt prārabdham eva tat

„Laikoma, kad žema kilmė neleidžia žmogui atlikti šventiko ritualų. Tačiau žema kilmė yra ankstesnių nuodėmių, vadinamų „prārabdham“ pasireiškimas.“ („Bhakti rasāmṛta sindhu“, 1.1.22)

Ankstesnis posmas sakė, kad net menkiausias susilietimas su tyra bhakti pačios žemiausios kilmės (vediniu požiūriu) žmogų paverčia asmenybe, kurią galima laikyti tyriausios kilmės brāhmaṇu. Situacija, kurioje žmogus gimė, yra jo ankstesnių veiksmų rezultatas, todėl tai yra pasireiškusios pasekmės (prārabdha karma). Teiginys, kad tyra bhakti sunaikina žemos kilmės rezultatus yra tolygus teiginiui, kad ji pašalina kančias, kurios patiriamos iš pasireiškusių nuodėmės pasekmių (prārabdha pāpam).

aprārabdha-phalaṁ pāpaṁ kūṭaṁ bījaṁ phalonmukham
krameṇaiva pralīyeta viṣṇu-bhakti-ratātmanām

„Padma Purāṇa“: „Visos nuodėmingo gyvenimo stadijos – nepasireiškusios, vidinės, sėklos pavidalu ir pasireiškusios – yra sunaikinamos viena po kitos atliekant Viṣṇu bhakti.“ („Bhakti rasāmṛta sindhu“, 1.1.23)

„Padma purāṇa“ čia kalba apie keturias nuodėmės pakopas:

1) aprārabdha phalam – nuodėmės, kurių vaisius dar nepasireiškė;

2) kūṭaṁ - nuodėmės, kurios tykiai glūdi širdyje;

3) bījaṁ - nuodėmės, pasirodančios troškimų pavidalu ir

4) phalonmukham – nuodėmės, kurių vaisius pasireiškė kančios pavidalu.

Šios keturios pakopos identiškos keturioms stadijoms, kurias Rūpa Gosvami aprašė 18 ir 19 posmuose. Aprārabdha phalam iš „Padma Purāṇos“ tapati aprārabdha pāpam. Kūṭaṁ iš „Padma Purāṇos“ atitinka Rūpos Gosvamio avidyą, nes abu šie žodžiai aprašo širdyje slypinčią būseną, sukeliančią nenatūralius troškimus. Bījaṁ iš „Padma Purāṇos“ atitinka Rūpos Gosvāmio bījam, o phalonmukham iš „Padma Purāṇos“ atitinka Rūpos Gosvāmio prārabdha pāpam, nes abu šie žodžiai aprašo nuodėmės būseną, kai ji jau subrandino kančios vaisių.

Apibūdindamas nepasireiškusią nuodėmę (aprārabdham pāpam) kaip kūṭaṁ-unmukham, šis posmas parodo, kad nepasireiškusios nuodėmės maitina neišmanymą (kūṭaṁ ar avidyą). Tai rodo, kad nuodėmė sukuria užburtą ratą, kuris prasideda nuo trupinėlio sąmoningo neišmanymo ar ignoravimo (avidyos arba kūṭaṁ). Šis neišmanymas, kuris yra esminis, palaikant nenatūralią savojo „aš“ idėją, sukuria nenatūralius troškimus, kurie savo ruožtu sukelia nenatūralius veiksmus (nuodėmes). Šie veiksmai sukuria pasireiškusias (prārabdha) ir nepasireiškusias (aprārabhda) pasekmes. Nepasireiškusios pasekmės sukuria didesnį neišmanymą (kūṭaṁ ar avidya) ir taip pradeda naują nuodėmės ratą, besisukantį vis didesniu greičiu.

Šis posmas užsimena, kad tą ratą galima nutraukti atliekant Viṣṇu bhakti, kuri sunaikina visas nuodėmės pakopas šia tvarka: pirmiausia aprārabdhą, tuomet avidyą/kūṭaṁ, tuomet bījaṁ, ir galiausiai prārabdhą.

tais tāny aghāni pūyante tapo-dāna-vratādibhiḥ
nādharmajaṁ tad dhṛdayaṁ tad apīśāṅghri-sevayā

„Śrīmad Bhāgavatam“ 6.2.17 sako: „Askezės, labdara, įžadai ir kiti panašūs metodai leidžia apsivalyti nuo nuodėmingo gyvenimo pasekmių, tačiau tokia dorybinga veikla negali išrauti širdyje glūdinčių materialių troškimų. Tik tarnystė lotosinėms Dievo Asmens pėdoms gali apvalyti širdį nuo šių nešvarumų.“ („Bhakti rasāmṛta sindhu“, 1.1.24)

Šis posmas pripažįsta, kad taip pat yra kiti būdai pašalinti kančias, tačiau patvirtina, kad be tyros bhakti niekas kitas negali pašalinti kančių visam laikui. Vieta, kur gimsta nuodėmingas veiksmas (adharma-ja), yra nuodėmingi troškimai (bījaṁ).

yat-pāda-paṅkaja-palāśa-vilāsa-bhaktyā
karmāśayaṁ grathitam udgrathayanti santaḥ
tadvan na rikta-matayo yatayo 'pi ruddhasroto-
gaṇās tam araṇaṁ bhaja vāsudevam

„Śrīmad-Bhāgavatam“ 4.22.39 sako: „Bhaktai, visada užsiimantys tarnyste lotosinių Viešpaties pėdų nagams, gali labai lengvai įveikti giliai įsišaknijusius troškimus materialiai veiklai. Savaime tai pasiekti yra labai sunku, todėl jñāniai ir yogai, neturintys atsidavimo, nepajėgia sustabdyti juslinio pasitenkinimo bangų, nors ir labai stengiasi. Todėl patariame užsiimti atsidavimo tarnyste Kṛṣṇai, Vasudevos sūnui.“ („Bhakti rasāmṛta sindhu“, 1.1.25)

Kaip pastebėta 23 ir 18 posmuose, neišmanymas (avidya arba kūṭaṁ) yra mazgas, pririšantis sielą prie troškimo (bījam arba šiame posme āśa), kuris savo ruožtu pririša sielą prie nuodėmingo veiksmo (pāpam, arba šiame posme karma). Šis posmas parodo, kad tik tyra bhakti gali atrišti šį neišmanymo mazgą.

kṛtānuyātrā-vidyābhir hari-bhaktir anuttamā
avidyāṁ nidarhatyāśu dāvajvāleva pannagīm

Padma Purāna: „Pažinimas natūraliai seka paskui atsidavimo tarnystę Viešpačiui Hari ir sunaikina neišmanymą taip, kaip miško gaisras sunaikina gyvates.“ („Bhakti rasāmṛta sindhu“, 1.1.26)

Tyra bhakti yra geriausias būdas išsivaduoti iš kančių, nes ji panaikina visas kančios stadijas ir yra vienintelis būdas išnaikinti giliausią kančios priežastį – neišmanymą.

Šrila Rūpa Gosvami savo „Namāṣṭakoje“ sako:

yad-brahma-sākṣāt-kṛti-niṣṭhayāpi
vināśam āyāti vinā na bhogaiḥ
apaiti nāma sphuraṇena tat te
prārabdha-karmeti virauti vedaḥ

„O šventas Varde, Vedos teigia, kad meditacija į impersonalų Brahmaṇą negali išvaduoti nuo karminių atoveiksmių, ir kad už juos vėliau reikės kentėti arba džiaugtis. Tačiau kai tu apsireiški žmogaus sąmonėje, visos reakcijos (netgi prārabdha karma) iš karto išnyksta.“

Kolektyvinė karma

Kiekvienas individas taip pat susijęs su didesne žmonijos dalimi. Jis yra tautos, rasės, genties, religijos dalis ir todėl dalijasi šių kolektyvų džiaugsmais ar kančiomis. Kai bendruomenė ar tauta nusideda ir nusipelno bausmės – karo, bado, ligų ir epidemijų, nusikalstamumo ar narkotikų pavidalu, kiekvienas bendruomenės narys patiria savo priklausymo tai bendruomenei pasekmes, nors pats asmeniškai gali atrodyti be priekaištų. Tai galima pavadinti kolektyvine nuodėme, kuri taip pat leidžia paaiškinti egzistuojančią pasaulyje nelygybę.

KLAUSIMAI:

1.      Kas atsakingas už blogį, kurį patiria gyvos būtybės?

2.      Kaip paaiškinti, kad Kṛṣṇa neatsakingas už gyvų būtybių kančias?

3.      Kas yra veiksmo ir atoveikio priežastis?

4.      Kas yra laimės ir kančios priežastis?

5.      Ar Kṛṣṇa yra šališkas įvairioms gyvoms esybėms?

6.      Kas yra materialus pasaulis ir koks jo vaidmuo gyvoms būtybėms?

7.      Kaip pasireiškia gyvų būtybių laisva valia?

8.      Kas atlieka veiklą: guṇos ar pati gyva būtybė? Paaiškinkite kodėl.

9.      Kas yra karma?

10.  Jei gyvos būtybės turi laisvą valią, kodėl jos sukuria sau kančią?

11.  Kokia materialios egzistencijos prasmė?

12.  Kas yra karma-yoga?

13.  Kodėl karma neturi pradžios?

14.  Kaip laisva valia pasireiškia materialioje veikloje?

15.  Kokie yra penki veiksmo faktoriai?

16.  Kuris iš šių faktorių svarbiausias? Kodėl?

17.  Kokie yra karmos tipai?

18.  Kaip skirstoma nepalanki karma?

19.  Kaip skirstoma palanki karma?

20.  Kas sukuria kančias?

21.  Kaip skirstomos nuodėmės?

22.  Kas padeda išsivaduoti iš kančių?

PRIEDAS

Ištrauka iš Śrīlos Bhaktivinodos Ṭhākuros knygos „Śrī Caitanya Śikṣamṛta“

Antras skyrius, antra dalis

PUNYA KARMA – DORYBINGI DARBAI

Žmonių būsimą gyvenimą apibrėžia jų dabartinė veikla. Tie, kurie atlieka punya karmą arba dorybingą veiklą visuomenėje, pasiekia rojaus buveines po mirties, o tie, kurie atlieka nuodėmingą veiklą, kenčia pragare. Veikla, kuri veda prie rojaus malonumų, vadinama punya (dorybė), o veikla, kuri veda į pragariškas kančias, vadinama pāpa (nuodėmė). Taisyklės skirtos sukurti punyą ir sunaikinti papą kartu sudaro taisykles, apibrėžiančias gyvenimą po mirties.

Visose punyose arba varnašramos veikloje yra praktikuojančio tikėjimo faktorius, kuris gali būti tamasika, radžasika ir sattvika. Šis tikėjimas gali būti nukreiptas arba į materialaus pasaulio malonumus, arba į pasaulio atsižadėjimą. Tie, kurie yra žemesnio lygio, yra linkę į pasaulietinius malonumus. Tie, kurie pažengę truputį labiau, jaučia polinkį abiem. Labiausiai pažengę pašvenčia save pasaulio atsižadėjimui. Nors ir yra nurodymų garbinti įvairius devatas, sattvika asmenybė garbina tik Bhagavaną. Kadangi vaišnavai neturi jokio polinkio tenkinti jusles, jie priima tik tuos veiksmus, kurie veda į dvasinį tikslą. Gitoje Kṛṣṇa sako, kad išminčius turi priimti tik tuos veiksmus, kurie palankūs atsidavimui ir atmesti tuos, kurie nepalankūs atsidavimui.

Bandant pateikti trumpą punyos ir papos aprašymą bei analizę yra ypatingai sunku juos klasifikuoti metodiškai. Kai kurie išminčiai klasifikuoja papą ir punyą pabrėždami kūnišką, protinį, socialinį ar dvasinį aspektus. Kiti klasifikuoja pagal kūnišką, protinį ar žodinį užsiėmimą. Tačiau visi šitie suskirstymai yra toli nuo tobulumo. Čia visa tai bus padalinta į dvi grupes: konstitucinės punyos (susijusios su tikrąja jīvos prigimtimi) ir sąlygotos punyos (susijusios su santykiniu kūno būviu).

Teisingumas, tiesumas, tyrumas, draugystė, garbingumas ir prielankumas yra pirmosios grupės punyos, kadangi jas randame tikrojoje jīvos prigimtyje; jos yra amžinieji jīvos papuošalai. Sąlygotame būvyje, kai jīva tampa grubesnė iš prigimties, šios natūralios sielos savybės vadinamos punya. Likusios punyos vadinamos sąlygotomis, kadangi jos atsiranda tik sąlygotame sielos būvyje. Išvaduotame būvyje nėra jokio poreikio atlikti šias punyas.

Nuodėmė nėra konstitucinis jīvos faktorius, bet greičiau suranda prieglobstį jīvos sąlygotame būvyje. Kai kurie veiksmai ar būviai prieštarauja natūralioms jīvos savybėms (punyoms), pvz.: neapykanta, melas, žiaurumas, geismas, pavydas ir neteisybė. Visos kitos nuodėmės yra priešingos santykinėms punyoms. Kadangi diskusija apie papą ir punyą bus labai trumpa, konstituciniai ir sąlygoti skyriai nebus išskirti. Papa ir punya paprasčiausiai išvardijami trumpai aptariant. Bet turėdamas šias gaires, skaitytojas galės lengvai viską tinkamai atskirti.

Yra 10 punyos rūšių:

1.      Pagalba kitiems

2.      Tarnystė vyresniems

3.      Dosnumas

4.      Tarnystė svečiams

5.      Švaros ugdymas

6.      Švenčių šventimas

7.      Įžadų laikymasis

8.      Gyvulių globa

9.      Populiacijos didinimas

10.  Tinkamas elgesys

Pagalba kitiems

Pagalba kitiems yra dviejų rūšių: palengvinti kitų kančias ir padėti kitiems progresuoti. Reikia padėti kitiems kiek įmanoma, neskirstant jų į giminaičius ir ne gimines. Ta pati kančia, kurią patiriame mes, aplanko ir kitus. Kai žmonės patiria sunkumus, jie galvoja, kad kiti turi jiems pagelbėti. Tokiu būdu žmonės turi bandyti palengvinti kitų kančias, tarsi tai būtų jų pačių kančia. Jie turi stengtis palengvinti kančias atstumdami savanaudiškus motyvus, kurie gali trukdyti teikti pagalbą. Jie turi stengtis pašalinti kitų žmonių kūniškus, protinius, socialinius ir dvasinius sunkumus.

Kūniškos kančios pavyzdžiai yra ligos ir alkis. Proto kančios pavyzdžiai yra nerimas, pavydas, sielvartas ir baimė. Socialinės kančios pavyzdžiai yra nesugebėjimas išlaikyti šeimą, nesugebėjimas suteikti išsilavinimą vaikams, nesugebėjimas ištekinti dukteris ir surasti žmonas sūnums bei resursų kremavimui trūkumas. Dvasinės kančios pavyzdžiai yra tikėjimo trūkumas, ateizmas, polinkis nuodėmingiems veiksmams.

Lygiai taip, kaip turite stengtis išvaduoti žmogų iš kančios, taip pat turite bandyti juos pakelti. Jūs turite padėti žmonėms progresuoti fiziškai, protiškai, socialiai ir dvasiškai, siūlydami piniginę, fizinę ir žodinę pagalbą, taip pat panaudodami to žmogaus artimuosius.

Tarnystė vyresniems

Yra trijų rūšių tarnystė vyresniems: tarnystė ir apsauga tėvams, mokytojams ir kitiems vyresniesiems arba senesniems. Reikia sekti tėvų nurodymais ir kiek įmanoma jiems tarnauti. Reikia tarnauti tiems, kurie globojo bejėgį vaiką (tėvams), ir taip pat reikia tarnauti tiems, kurie suteikė žinias (mokytojams), ypatingai tiems, kurie davė dvasines žinias ir mantrą. Vyresniais laikomi tie, kurie turi didesnį kūną, vyresnį amžių ar gilesnes žinias. Reikia gerbti juos ir tarnauti jiems visiems. Negalima sekti vyresniojo neteisingais nurodymais, tačiau negalima taip pat ir rodyti savo priešiškumo jam, panaudojant nepagarbius arba aštrius žodžius. Reikia sustabdyti jo neteisingą elgesį ar nurodymus naudojant malonius žodžius, nuolankumą ir džentelmeniškus argumentus tinkamu laiku.

Dosnumas

Dosnumas (dana) reiškia duoti pinigus ar daiktus tinkamiems asmenims. Duoti nevertam žmogui yra bevertės išlaidos ir laikoma nuodėme. Yra dvylika dosnumo pasireiškimų: tiekti vandenį kasant šulinius, sodinti medžius, kurie teikia pavėsį ir orą, aprūpinti šviesa, dalinti vaistus, suteikti išsilavinimą, duoti maistą, tiesti kelius, įrengti maudynių vietas prie upių ir ežerų, statyti namus, dovanoti daiktus, duoti pirmąją maisto porciją, ištekinti dukrą.

Vandens reikia duoti tiems, kurie trokšta. Jei ištroškęs žmogus ateina į jūsų namus, jūs įpareigotas pasiūlyti jam geriamo vandens. Taigi kasti šulinius ir geriamo vandens telkinius tinkamoje vietoje yra punyos veiksmas, naudingas kitiems. Kur tik reikalingas vanduo, pavyzdžiui tirthose (šventose vietose), kur nėra upių ir vandens telkinių, reikia kasti šulinius.

Didžiuliai medžiai, teikiantys pavėsį, tokie kaip avastha (banjanas) turi būti sodinami šalikelėse arba prie upių ar kitose poilsio vietose. Tulasi ir kiti šventi medžiai turi būti sodinami namuose ir švariose vietose. Šie medžiai padeda kūno ir dvasios sveikatai. Apšvietimas turi būti įrengtas maudymosi vietose, pakelėse ir siauruose praėjimuose, siekiant padėti keliaujantiems naktį, kai nėra mėnesienos. Teikdamas nemokamai šviesą, žmogus užsidirba didžiulį punyos kiekį. Uždegti šviesas Kartikos mėnesį yra skirta grožiui, bet nepadeda keliaujantiems naktį, nes yra per aukštai, kad apšviestų kelią.

Teikdamas medicininę pagalbą žmogus gali keliauti po namus ir dalinti vaistus, arba gali įrengti ligoninę, kur žmonės ateitų ir gautų nemokamų vaistų. Šią punyą reikia atlikti nuoširdžiai. Moksleiviai gali gauti išsilavinimą iš įvairių asmeninių fondų. Mokyti vaikus yra labai svarbi tarnystė. Maisto platinimas gali būti atliekamas namuose arba tam skirtose viešose vietose. Keliai turi būti tiesiami į vietas, kurios sunkiai prieinamos arba nepasiekiamos. Naudojant akmenis ar plytas namų statyboje gaunama papildomų privalumų. Maudymosi vietos turi būti įrengiamos prie upių krantų arba prie kitų vandens telkinių, prieinamų visiems žmonėms. Statant poilsio vietas, prieglaudas, šventyklas ar sodus prie maudymosi vietų gaunama papildomos naudos.

Statyti namus neturintiems lėšų ar benamiams žmonėms yra punya karma. Suteikti daiktinę pagalbą reikia su išmanymu ir nusipelniusiems žmonėms. Prieš valgydamas namuose, šeimininkas turėtų pasiūlyti pirmąją porciją kitam žmogui. Tėvai turi ištekinti savo dukrą už tinkamo vyro, priklausančio tai pačiai varnai, duodami jai papuošalų.

Tarnystė svečiams

Reikia rodyti svetingumą svečiams ir visai visuomenei. Šeimos žmogus turi rūpestingai patarnauti svečiams, kai šie atvyksta. Šventraščiai nurodo, kad pagaminęs maistą žmogus turi prieiti prie durų ir tris kartus pašaukti tuos, kurie nieko nevalgė. Jei kas nors pasirodo, reikia pamaitinti pirmiausia jį ir tik tuomet valgyti su visa likusia šeima. Egzistuoja taisyklė, kad reikia kviesti alkanus valanda po vidurdienio, tačiau šiais laikais sunku sulaukti tokio meto be maisto. Todėl, kai tik maistas yra paruoštas, šeimos žmogus turi pakviesti alkanus. Tai nereiškia maitinti profesionalius elgetas. Toks vaišingumas yra būtina veikla, kai žmogus gyvena visuomenėje.

Švara

Tyrumas reiškia 1. asmeninę švarą, 2. kelių, ghatų (maudymosi vietų), parduotuvių, karvidžių, šventyklų ir namų švarą, 3. miškų valymą; 4. keliones į piligrimystės vietas. Asmeninė švara yra vidinė ir išorinė. Vidinė švara arba proto tyrumas pasiekiamas atliekant veiklą be nuodėmės arba punyas. Valgant ir geriant ribotą maisto kiekį, kuris yra be nuodėmės, lengva suvirškinti ir tai suteikia vidinį tyrumą. Valgant ir geriant maistą, kurį lietė alkoholikai arba kiti nuodėmingi žmonės, protas tampa užterštas.

Tarp metodų, atnešančių protui tyrumą, pagrindinis yra Višnu atsiminimas. Norint apvalyti nuodėmingą protą yra rekomenduojama prayaščita arba atgaila. Tačiau po atgailos tik nuodėmingos reakcijos apleidžia žmogų. Priežastis yra nuodėmingi troškimai. Jei žmogus atlieka atgailą nuoširdžiai apgailestaudamas, nuodėmingas troškimas bus pašalintas, tačiau visų nuodėmių sėkla – priešiškumas Viešpačiui – gali būti pašalintas tik atsimenant Viešpatį. Informacijos apie įvairius atgailos aspektus reikia ieškoti kitose knygose. Protas taip pat apvalomas maudantis šventose upėse, tokiose kaip Ganga, ir regint Viešpaties Dievybę.

Išorinė švara reiškia švaros palaikymą kūne, drabužiuose ir gyvenamojoje vietoje. Ši išorinė švara palaikoma maudantis švariame vandenyje, dėvint švarius drabužius ir valgant sattvišką maistą. Jei kūnas paliečia užterštus objektus, reikia nuplauti šią kūno dalį.

Žmonės turi ne tik valyti savo namus, ghatas, kelius, karvides, šventyklas ir kiemus, tačiau taip pat viešus kelius, ghatas, parduotuves ir šventyklas mieste. Jei miestas yra didelis, gyventojai turi kartu surinkti lėšas palaikyti švarą. Šie veiksmai sukuria punyą. Piliečiai turi prižiūrėti savo sodus ir prisidėti prie viešų miškų švaros aukščiau minėtais metodais.

Keliaudamas į piligrimystės vietas žmogus užsidirba milžinišką tyrumą. Nors bendravimas su šventomis asmenybėmis yra galutinis piligrimystės tikslas, jau nuo paties piligrimystės veiksmo nuodėmingi troškimai labai sumažėja ir todėl galiausiai žmonės jaučiasi apsivalę.

Festivaliai

Festivaliai yra trijų tipų: skirti Dievybių garbinimui, skirti šeimos reikalams ir skirti viešoms linksmybėms. Dievybių festivaliai yra dažnai švenčiami ir be jokios abejonės suteikia punyą, kai jie patraukia didžiulius žmonių susibūrimus, šventes, muziką, reginius, maisto dalinimą skurstantiems ir dovanų dalinimą išmanantiems. Jei žmogus pajėgus surengti tokius festivalius, tačiau vengia tai daryti, jis yra įžeidėjas. Ypatingai, kai tokie festivaliai persmelkti atsidavimu Viešpačiui, negalima jų vengti.

Yra daugybė progų šeimoje rengti šventes: gimtadieniai, grūdų dalinimas, vestuvės, šraddha ceremonijos ir aukų atnašavimai. Kiekvienas įpareigotas švęsti šias šventes pagal savo galimybes. Taip pat reikėtų paremti šventes, į kurias žmonės susirenka pasidžiaugti. Egzistuoja daugybė tokių socialinių festivalių, pavyzdžiui seserys garbina savo brolius, žentų garbinimas, arandhanotsava, navannotsava, pisthakotsava ir sitalotsava.

Įžadai

Vratos arba įžadai yra trijų tipų: kūno, socialiniai ir dvasiniai. Maudymasis ankstyvą rytą, parikrama, lenkimasis, kai tai susiję su kūno pratimais, yra kūno įžadai Kai vieno kūno elemento veikla sutrinka, žmogus suserga. Siekiant to išvengti, egzistuoja įvairiausi įžadai, pavyzdžiui badavimas per mėnulio pilnatį ar jaunatį arba pirmadieniais. Badaudamas ir susilaikydamas nuo įprastos veiklos tam tikromis dienomis ir valdydamas jusles žmogus kreipiamas susitelkti į Viešpatį. Kai yra būtina badauti tokiu būdu, žmogus gauna punyą, sekdamas nustatytomis procedūromis.

Samskaros - papročiai gali būti laikomi socialiniais įžadais. Pagal varną, šie papročiai atliekami su įvairiomis modifikacijomis. Kiti papročiai yra skiriami visiems žmonėms. Vestuviniai papročiai, kuriuose vyras veda tos pačios varnos merginą yra skirti visoms varnoms. Įžadas turėti tik vieną žmoną yra labai svarbus, nes visos vedybos vyksta paprasčiausiai dėl geismo. Ši tendencija pasireiškia žemos prigimties žmonėms. Ypatingais atvejais, kai nėra palikuonių, antra žmona yra leidžiama.

Mėnesiniai įžadai, minimi Mahabharatoje ir kitokie panašūs įžadai, tokie kaip badavimas per 24 Ekadašius ir badavimas šešių Višnu tattvos apsireiškimo dienomis (džajanti), tokiomis kaip Džanmaštami, yra dvasiniai įžadai. Vienintelis šių vratų tikslas yra dvasinė pažanga. Tai bus aptarta kartu su bhakti dalykais. „Hari bhakti vilasa“ aprašo šias vratas detaliai.

Gyvulių globa

Žmonės turi siekti gyvulių tobulėjimo. Be gyvulių pagalbos, žmogaus gyvenimas negalėtų tinkamai vykti. Reikia dėti pastangas, siekiant pagerinti gyvulių formą, jėgą ir prigimtį. Tai gali būti pasiekta selektyviai juos kergiant. Ypatingai tai galioja karvėms. Jų pagalba vystosi žemdirbystė ir transportas. Todėl stiprūs ir gerai išsivystę buliai turi būti parinkti kergimui; dėl šios priežasties per šraddhos ceremoniją jauniems buliams leidžiama palakstyti. Laisvai lakstydami, jie tampa stiprūs ir dideli. Jie pajėgūs pradėti gerus palikuonis. Atlikdamos tokią tarnystę šeimai, karvės turi būti globojamos ir prižiūrimos tinkamu maistu ir gyvenimo sąlygomis. Karvių globa ir veisimas yra labai gerai žinomas Indijoje ir yra labai dorybinga veikla.

Populiacijos didinimas

Kalbant apie populiacijos didinimą, tai yra dorybinga veikla tokiomis sąlygomis: kai palikuonys atsiranda iš teisėtos santuokos, kai jie auginami ir globojami atsakingai, kai palikuonys išleidžiami į stabilų šeimyninį gyvenimą ir kai jiems suteikiamas dvasinis išsilavinimas. Vedęs tinkamą asmenybę, tinkamo amžiaus žmogus turėtų su dideliu prielankumu išlaikyti šeimą, sekdamas taisyklėmis, kad išsaugotų tinkamą sveikatą ir protą. Likimo valia gimsta vaikai; tėvai turi auginti juos rūpestingai, suteikdami auklėjimą ir išsilavinimą. Kai vaikai subręsta, jie mokomi užsidirbti pragyvenimui, o kai sulaukia tinkamo amžiaus, tuokiami ir imasi šeimyninio gyvenimo. Pagal amžių vaikai turi būti mokomi apie kūno palaikymo ir švaros taisykles, moralę ir dvasines tiesas. Pats svarbiausias mokymas yra apie materialaus gyvenimo atsižadėjimą.

Elgesys

Tokios yra teisingo elgesio sudedamosios dalys: atlaidumas, dėkingumas, teisingumas, sąžiningumas, nevogimas, atsisakymas imti iš kitų, gailestingumas, atsižadėjimas, pagarba šventraščiams, kelionė į šventas vietas, tinkamų sprendimų priėmimas, mandagumas, Viešpaties garbinimas ir tvirtas nusiteikimas darbui pagal savo sugebėjimus. Atsisakymas noro bausti žmogų už atliktą įžeidimą yra vadinamas pakantumu arba tolerancija. Nėra blogai bausti įžeidėjus, tačiau atleisti jiems yra netgi aukštesnis principas. Prahlada ir Haridasa Thakura atleido savo priešams, jie yra visų garbinami kaip didžiausi pavyzdžiai.

Pripažinti pagalbą, kurią suteikė kitas žmogus, vadinama dėkingumu. Arijų civilizacija turi tokį dėkingumą, kad vaikai tarnauja savo tėvams tol, kol šie gyvi, o kai tėvai numiršta, jie praeina griežtų apribojimų laikotarpius (ašauča), atsisakydami miego ir valgio, ir jie atlieka šraddhos ceremonijas, dalindami maistą kitiems. Norėdami parodyti savo dėkingumą tėvams, jie kasmet siūlo šraddhą ir tarpaną. Rodyti dėkingumą visiems žmonėms taip pat yra punya karma.

Kalbėti tai, ką laikote tiesa, yra vadinama teisumu. Teisūs žmonės yra gerbiami visame pasaulyje. Turėti tiesią, nuoširdžią prigimtį yra vadinama sąžiningumu. Kuo sąžiningiau žmonės nugyvena savo gyvenimą, tuo doresni jie yra. Nelegaliai pasiimti kitų nuosavybę vadinama vagyste. Žmogus neturi teisės į objektus, kurių neužsidirbo savo darbu ar negavo kaip dovanos. Luoši ir akli turi teisę prašyti išmaldos, tačiau kiti turi gauti gėrybes per garbingą darbą.

Prašyti išmaldos neturint tam teisės vadinama parigraha. To reikia vengti. Reikia rodyti gailestį visoms gyvoms būtybėms. Gailestis, rodomas iš pareigos, yra vadinamas vaidha daya. Gailestis, kuris parodomas spontaniškai (dėl ragos - prieraišumo) bus aptartas kitur. Idėja, kad gailestį reikia rodyti žmonėms, o ne gyvuliams yra neteisinga. Reikia stengtis palengvinti bet kurios gyvos būtybės kančias.

Prisirišimas prie materialių objektų sumažėja kontroliuojant protą (sama), kontroliuojant jusles (dama), per kantrybę ir susilaikymą. Praktika susilaikyti nuo blogų troškimų gundymo vadinama kantrybe. Atsisakymas nuo troškulio materialiems objektams paprastai vadinamas susilaikymu. Atsižadėjimas yra punya, kadangi atsižadėdamas žmogus išsilaisvina nuo nuodėmės. Atsižadėjimas turi būti ugdomas palaipsniui pradinėse pakopose, tačiau ragos kelyje šis atsižadėjimas pasiekiamas labai lengvai. Tai bus aptarta kitur. Praktikuoti atsižadėjimą yra punyos veiksmas. Vėl ir vėl pakęsdamas Čaturmasjos sunkumus, badaudamas ir nemiegodamas per mėnulio jaunatį ir pilnatį žmogus pripranta prie atsižadėjimo. Pirmiausia, palaipsniui atsisakydamas troškimo mėgautis miegu ir valgiu, žmogus gali palaipsniui atsisakyti troškimo patirti visus materialius malonumus. Kai žmogus tampa tobulas, imdamas tik tai, kas reikalinga palaikyti gyvybę, jis pasiekia tikrą atsižadėjimą. Pasiekęs atsižadėjimą žmogus yra tinkamas sanjasai.

Visi žmonės turi gerbti šventraščius. Šventraščiai reiškia tie raštai, kurie atskiria gera nuo bloga, dvasią nuo materijos, tiesą nuo iliuzijos. Tie, kurie buvo tinkamai pasiruošę, atskleidė mums tikruosius šventraščius. Nekvalifikuoti žmonės, kurie parašė kūrinius, bandančius nubrėžti gyvenimo tikslą ir sektinas taisykles, davė pasauliui apgaulingus šventraščius, klaidinančius pasaulį. Tokie ateistiški darbai, kylantys iš klaidingos logikos, nenusipelno pagarbos. Kaip aklas žmogus, vedantis kitą aklą įkrenta į duobę, taip ir tokių klaidingų darbų autoriai nuveda save ir savo pasekėjus klaidingu keliu. Tikri šventraščiai reiškia Vedas ir tuos kūrinius, kurie sutinka su Vedų išvadomis. Studijuoti tokius darbus ir jų mokyti kitus yra punyos veiksmas. Keliaudamas į piligrimystės vietas žmogus įgyja žinojimą ir apsivalo nuo nuodėmių.

Kiekvienas žmogus turi parodyti savo sugebėjimą tinkamai mąstyti. Asmuo, kuris neapsvarsto tokių klausimų kaip: „Kas yra pasaulis, kas esu aš, kas sukūrė pasaulį, kokia mano pareiga gyvenime, ir ko aš siekiu?“ nėra laikomas žmogiška būtybe. Skirtumas tarp žmogaus ir gyvulio yra tai, kad žmogus gali mąstyti apie šiuos dalykus, o gyvulys ne. Tokio klausinėjimo rezultatas yra savęs suvokimas.

Mandagumas yra kita punya. Reikia sekti tokiu elgesiu, kurį parodė senovės išminčiai ir sekti jų pamokymais šia tema. Skirtingais amžiais elgesys kartais keičiasi. Pavyzdžiui, gyvulių aukų atnašavimai buvo atliekami Satya, Treta ir Dvapara jugose, tačiau Kali jugoje jie draudžiami. Po to, kai visos ankstesnės elgesio taisyklės buvo gerai apsvarstytos, žmogus turi pasirinkti tinkamo elgesio būdą. Tinkama pagarba turi būti rodoma pagal žmogaus statusą. Tai vadinama maryada. Neparodyti tinkamos pagarbos yra laikoma didele klaida. Reikia rodyti pagarbą visoms žmogiškoms būtybėms, bet daugiau pagarbos reikia rodyti tam, kuris turi aukštesnę padėtį. Pati didžiausia pagarba turi būti rodoma brahmanui ir vaišnavui. Tokia yra eilės tvarka: pagarba žmonėms, pagarba tiems, kurie yra civilizuoti, pagarba žmogui, užimančiam aukštą padėtį (pvz. Karaliui), pagarba išsilavinusiems (pvz. Panditui), pagarba žmogui, turinčiam geras savybes, pagarba pagal varną (ypatingai brahmanui), pagarba pagal ašramą (ypatingai sanjasiui), ir pagarba pagal atsidavimą (bhakti).

Viešpaties garbinimas laikomas punya. Tarp visų taisyklių Viešpaties garbinimas yra pats svarbiausias. Tačiau garbinimo forma gali skirtis pagal individualų sąmonės lygį.

Atlikti gerus veiksmus yra punya, atlikti neautorizuotus veiksmus yra nuodėmė. Yra trys veiklos tipai: karma, akarma ir vikarma. Veiksmai, kurie yra palankūs, vadinami karma; atsisakymas daryti tai, kas turi būti padaryta, vadinama akarma. Uždraustas veiksmas vadinamas vikarma. Punya karmos yra trijų tipų: nitya arba kasdieninės (tokios kaip Viešpaties garbinimas), naimittika arba periodiškos (tokios kaip tarpanos pitoms - protėviams) ir kamya arba paskatintos asmeninio troškimo. Reikia vengti tų, kurias sukelia asmeniniai norai, tačiau kitos dvi rūšys nitya karma ir naimittika karma turi būti atliekamos.