SĄLYGOTA SIELA - REINKARNACIJA
Trumpai apie temą
Reinkarnacija išvertus iš lotynų kalbos
reiškia pakartotinis sielos įsikūnijimas arba
persikūnijimas po mirties skirtinguose kūnuose. Vedų
literatūroje naudojamas terminas saṁsāra.
Kṛṣṇos bhaktas, pasinaudodamas
reinkarnacijos idėja, gali sėkmingai pamokslauti Kṛṣṇos
sąmonę materialistiškiems žmonėms, bet
neturėtų pats žavėtis šia idėja ir puoselėti
planus apie geresnį kitą gyvenimą.
Kṛṣṇos sąmonės tikslas yra nutraukti
saṁsāros ratą – reinkarnaciją – ir grįžti
atgal pas Kṛṣṇą.
Vedų požiūriu reinkarnacija yra problema, o ne
problemos sprendimas, nes reinkarnacija nepašalina visų
nuodėmių šaknies – priešiškumo Aukščiausiam
Dievo Asmeniui. Toks yra ir vaiṣṇavo požiūris.
Viśvanātha Cakravarti Ṭhākura saṁsārą lygina su dideliu miško gaisru, kuris
kamuoja visas šio pasaulio gyvas būtybes.
Reinkarnacija reiškia 4 dalykus, kurie nuolat kartojasi:
1.
janma – gimimas;
2.
mṛtyu
– mirtis;
3.
jarā
– senatvė;
4.
vyādhi
– ligos.
Reinkarnacija yra Dievo gailestingumo sąlygotoms sieloms
pavyzdys. Gyvos būtybės turi nesuskaičiuojamą gausybę
troškimų, kurių neįmanoma įgyvendinti esamame
kūne. Todėl Viešpaties malone jos gauna kūnus, kurie
atitinka jų troškimus ir nuopelnus.
Siela keičia savo kūną, o kartu su juo ir savo
vaidmenis dar šiame kūne: vaikystė, jaunystė, senatvė
– išskirtiniai žmogaus gyvenimo etapai, kurie
neatpažįstamai pakeičia žmogų, o taip pat sukuria jam
skirtingas galimybes.
Kūnas yra tarsi sielos drabužis. Kai dabartinis
kūnas nusidėvi ar nebetinka naudojimui ir nebetenkina jīvos
poreikių, gamtos dėsniai pasirūpina, kad gyva esybė
gautų naują kūną.
Siela negali pasirinkti naujo kūno pati. Kokį
kitą kūną gaus siela, rūpinasi aukštesni autoritetai.
Paramātmā, žinanti visų jīvų troškimus,
nukreipia jas į skirtingus kūnus, o jos nuopelnus įvertina
mirties dievas Yamarāja ir jo tarnai.
Gyvenimo poelgiai nulemia kito gimimo sąlygas.
Įvairiose gyvybės rūšyse ji iš esmės bando
tenkintis materialios gamtos guṇomis, todėl nuolat susiduria
su gėriu ir blogiu, palankiomis ir nepalankiomis situacijomis.
Būsimo gyvenimo kokybę nulemia būsena, kurioje
gyva būtybė palieka kūną. Apie ką ji galvoja mirties
metu, ten ji pakliūna kitą gyvenimą.
Protas yra mašina, kuri perneša gyvenimo sampratas
iš vieno kūno į kitą, lygiai taip pat kaip oras
perneša kvapus iš vienos vietos į kitą.
Gyvenimo sampratos yra prote saugoma subtili juslinė
informacija, kurios pagrindu formuojamos naujos grubios juslės: ausys,
akys, liežuvis, nosis ir lytėjimo organai. Taip gyva būtybė
kiekviename kūne mėgaujasi tam tikra juslių grupe.
Siela yra skirtinga nuo proto ir nuo juslių, bet ji
tapatina save su protu ir juslėmis, todėl priversta sekti paskui
protą, kuris keliauja iš vieno pasaulio (kūno) į kitą.
Įgijusi naują kūną gyva būtybė
visiškai susitapatina su šiuo kūnu ir pamiršta, kokį
kūną turėjo anksčiau. Todėl net kentėdama ji nenori
palikti dabartinio kūno, laikydama jį pačiu geriausiu.
Mirties metu, dėl fiziologinių procesų,
praktiškai neįmanoma kontroliuoti savo minčių. Mintys, sukauptos
gyvenant, nulems tai, apie ką mąstysime mirties metu. Todėl jau
šiame gyvenime kuriame sau kitą. Gyventi teisingai dabar, o ne
ateityje, yra didelė atsakomybė.
Gyvos esybės turi daugybę skirtingų norų.
Padėtys, į kurias jos pakliūna, taip pat labai skirtingos.
Todėl visatoje egzistuoja 8.400.000 gyvybės rūšys.
Kiekvienoje iš jų jīva turi tam skirtingas jusles ir
bando jas savaip patenkinti.
Persikūnydamos iš žemesnių gyvybės rūšių
į aukštesnes, gyvos esybės gauna vis didesnes galimybes, kai
pasiekusios žmonių ar pusdievių pavidalus, jos turi
galimybę suvokti Dievą ir nutraukti saṁsāros
ratą. Tai vadinama dvasine gyvų būtybių evoliucija.
Vedos neparemia Darvino teorijos, pagal kurią gyvybė
atsirado iš materijos, o sudėtingesnės gyvybės formos
atsirado iš primityvesnių.
Žmogaus gyvybės forma, suteikianti galimybę
išsivaduoti, yra labai reta. Nors egzistuoja 400.000 žmonių
rūšių (tarp jų taip pat pusdieviai), tik nedidelė
dalis jīvų gimsta žmonių kūnuose.
Iš tų, kurie gimsta žmonėmis, didžioji
dalis yra necivilizuoti. Didžioji dalis civilizuotų žmonių
yra religingi materialistai. Iš siekiančių dvasinės
emancipacijos tik maža dalis nori su meile tarnauti Dievui.
Gyvūnų kūnuose gyvoji būtybė neturi
laisvos valios ir todėl tik atgyvena savo karmą, ir tik būdama
žmogumi ji kuria naują karmą.
Plačiau apie temą
Reinkarnacija išvertus iš lotynų kalbos
reiškia pakartotinis sielos įsikūnijimas arba
persikūnijimas po mirties skirtinguose kūnuose. Vedų
literatūroje naudojamas terminas saṁsāra.
Reinkarnacija ir Kṛṣṇos sąmonė
Saṁsāros ar reinkarnacijos idėją
pripažįsta visos Vedinės mokyklos ir šiuolaikinis
induizmas. Nuo neatmenamų laikų ši idėja buvo nesvetima ir
gausybei sektų artimuosiuose rytuose. Reinkarnacijos idėją
vienokia ar kitokia forma pripažino taip pat senovės pagonys.
Mūsų eros pradžioje apie ją kalbėjo graikų
filosofai ir pirmieji krikščionys. Šias idėjas plėtojo
gnostikai, o mūsų laikais jas propaguoja ir „New Age“ judėjimo
šalininkai. Nors reinkarnacijos idėja yra labai moksliška,
racionali ir patvirtinta Vedų autoritetu, neteisingas jos interpretavimas
gali sustabdyti žmogaus dvasinį tobulėjimą.
Šiuolaikinis induizmas ir „New Age“ judėjimas yra pavyzdys, kai nuo
būtinybės išsivaduoti ir atstatyti dvasinius santykius tarp
sielos ir Dievo dėmesys nukreipiamas į patogų egzistavimą
materialiame pasaulyje, „teisingai“ inkarnuojantis į gerą
kūną.
Reinkarnacija reiškia 4 dalykus, kurie nuolat kartojasi („Bhagavad
Gīta“, 13.9):
janma-mṛtyu-jarā-vyādhi-
duḥkha-doṣānudarśanam
„Žinojimas – suvokimas, kad gimimas, mirtis, senatvė
ir ligos yra blogis“. Jis nepašalina visų nuodėmių
šaknies – priešiškumo Aukščiausiam Dievo Asmeniui. Todėl
Kṛṣṇos bhaktas, pasinaudodamas reinkarnacijos idėja gali
sėkmingai pamokslauti Kṛṣṇos sąmonę
materialistiškiems žmonėms, bet pats neturėtų
žavėtis šia idėja ir puoselėti planus apie
geresnį kitą gyvenimą. Kṛṣṇos
sąmonės tikslas yra nutraukti saṁsāros ratą –
reinkarnaciją – ir grįžti atgal pas Kṛṣṇą.
Viśvanātha Cakravarti Ṭhākura žymiuose
posmuose apie reinkarnaciją sako saṁsāra-dāvānala-līḍha-loka - „Visas gyvas esybes šiame pasaulyje kamuoja
degantis saṁsāros miško gaisras.“
Bhaktai gauna pakankamai tikros informacijos apie reinkarnacijos
procesą iš autoritetingos Vedinės literatūros, tokios kaip „Bhagavad-gīta“
ir „Śrīmad Bhāgavatam“. Todėl vaiṣṇavams visiškai
nereikia studijuoti ir domėtis įvairiomis spekuliacijomis šia
tema, kurių labai daug šiais laikais, ir kurios labai žadina
vaizduotę, bet neišsprendžia reinkarnacijos problemos. Giluminis
reinkarnacijos procesas ir detalės labai mažai analizuojami Vedų
literatūroje, bet labai kruopščiai tuose mokymuose, kaip
budizmas, „New age“, kurie atitraukia žmogų nuo išsivadavimo
idėjos.
Reziumuojant: reinkarnacija yra problema, o ne problemos
sprendimas. Toks vaiṣṇavo požiūris.
Reinkarnacijos įrodymas
Neįmanoma paaiškinti karmos dėsnio, jei
nepripažįstame reinkarnacijos idėjos. Iš tiesų ši
idėja nebuvo visiškai svetima ir senovės judėjams.
Esenų sekta pripažino reinkarnaciją, o taip pat šis mokymas
buvo žinomas Jėzui Kristui. Yra nuorodų į reinkarnacijos
idėją taip pat ir Biblijoje. Dabartiniu metu vyksta daug tyrimų
reinkarnacijos srityje, kurie parodo, kad gyvybė tikrai nėra
mechanistinis-materialistinis reiškinys. Pirmiausia tai klinikinės
mirties patirtis. Dauguma žmonių sugrįžę iš
klinikinės mirties būsenos atsimena, jog visiškai nebuvo be
sąmonės, o patyrė įdomią būseną, kur
galėjo laisvai nuo kūno keliauti ir bendrauti su kitomis
būtybėmis telepatiniu būdu. Tyrimus šioje srityje atliko Dr.
Raimondas Moody ir Dr. Sabom.
Kitas įrodymas yra astralinės kelionės. Atsiranda
asmenybių, kurios teigia, kad sąmoningai gali palikti savo
kūną ir astraliniu kūnu nukeliauti į norimą
vietą. Tokių keliauninkų prisiminimai dokumentuojami ir lengvai
patikrinami. Tyrimus šioje srityje paskelbė Prof. Hornell Hart (Duke
Universitetas) ir Prof. Charles Tart (Kalifornijos Universitetas).
Taip pat kitas tiesioginis reinkarnacijos įrodymas yra
žmonių prisiminimai apie ankstesnį gyvenimą. Ypatingai
ryškūs būna 4-5 metų amžiaus vaikų prisiminimai,
kai jie papasakoja netgi vardus savo ankstesnių giminaičių, bei
vietas, kur jie gyveno. Dažniausiai Vakaruose vaikai skatinami
pamiršti savo ankstesnius gyvenimus, tačiau Indijoje tokių
įvykių dokumentuota labai daug. Šioje srityje tyrimus atliko
vokiečių reinkarnacinės terapijos pionierius Thorwald
Dethlefsen, ir amerikiečių psichologas Dr. Helen Wambach.
Kodėl žmogus negali prisiminti savo ankstesnio
gyvenimo? Tyrimai rodo, kad dažniausiai savo ankstesnį gyvenimą
atsimena žmonės, žuvę smurtine mirtimi. Tokie atsiminimai
paprastai persekioja kaip košmaras. Tai leidžia manyti, kad jei
žmogus neatsimena ankstesnio gyvenimo, jis tarsi nugyveno ankstesnį
ciklą ir gali be prisirišimo žengti toliau. Prisiminimai apie
ankstesnį gyvenimą dažniausiai trukdo žmogui gyventi ir
ramiai siekti savo tikslų. Netgi šiame gyvenime atsiminimai trukdo
gyventi ir džiaugtis daugybei žmonių. Todėl
užmarštis taip pat yra Kṛṣṇos gailesčio mums
išraiška. Tuo pat metu yra sakoma, kad žengiantis dvasiniu keliu
žmogus gali prisiminti savo ankstesnius gyvenimus, kad suprastų, kokių
klaidų ypač turėtų vengti kartoti.
Reinkarnacijos mechanizmas
Reinkarnacijos
mechanizmas trumpai
aprašytas „Bhagavad Gītos“ 2.13:
dehino ’smin yathā dehe
kaumāraṁ yauvanaṁ jarā
tathā dehāntara-prāptir
dhīras tatra na muhyati
„Kaip įkūnytoji siela, būdama dar šiame
kūne, keliauja iš vaikystės į jaunystę ir
senatvę, taip ir po mirties ji pereina į naują kūną.
Tokie pokyčiai sveikai protaujančio žmogaus neklaidina.“
Ir vėl „Bhagavad Gītos“ 2.22 sako
vāsāṁsi jīrṇāni yathā vihāya
navāni gṛhṇāti naro ’parāṇi
tathā śarīrāṇi vihāya jīrṇāny
anyāni saṁyāti navāni dehī
„Kaip žmogus užsivelka naujus drabužius,
nusimetęs sudėvėtus, taip ir siela gauna naujus materialius
kūnus, palikusi senus ir nereikalingus.“
Pati reinkarnacijos idėja, nors mokslininkai ir
nenorėtų jos pripažinti, jau egzistuoja. Žmogus
kūną keičia ne tik senatvėje po mirties, bet taip pat nuolat.
Mūsų kūnas nuolat kinta, tačiau kas verčia manyti apie
save, kaip apie tą pačią būtybę vaikystėje,
jaunystėje ir senatvėje? Taigi mirties metu kūnas
pasikeičia radikaliai, nors jau per visą gyvenimą jis kinta. Mes
matome skirtingus žmones dėl skirtingų kūnų. Jei mes
matėme kažką vaikystėje, mes nebeatpažinsime
pamatę jį suaugusį arba seną. Mums atrodys, kad tai
skirtingos asmenybės. Lygiai taip pat po mirties gavusios naują
kūną būtybės mes neatpažįstame, nes ji
ryškiai pakeitė savo kūną.
„Bhagavad Gītos“ 18.61 sako:
īśvaraḥ
sarva-bhūtānāṁ
hṛd-deśe ’rjuna tiṣṭhati
bhrāmayan sarva-bhūtāni
yantrārūḍhāni māyayā
“Aukščiausias Viešpats yra visų
širdyse, o Ardžuna. Jis nurodo klajonių kelius visoms gyvoms
esybėms, kurios tūno kūne tarsi mašinoje, pagamintoje
iš materialios energijos.”
Persikelti iš vieno kūno į kitą gyvajai
būtybei padeda Supersiela. Ji yra gyvosios būtybės draugas ir,
regėdama jos troškimus, Supersiela padeda persikelti gyvajai
būtybei į trokštamos rūšies kūną. Pavyzdys
su paukščiais tupinčiais ant medžio. Supersiela ir siela
yra du paukščiai. Jie panašūs tarpusavyje savo prigimtimi.
Tačiau vienas iš paukščių susigundo to medžio
vaisiais, o kitas – ne. Todėl pirmasis paukštis priverstas
šokinėti nuo šakos ant šakos, kad galų gale
surastų vaisių, kuris jį patenkins.
Kūnų pasikeitimas yra neišvengiamas dėl
nuolat kintančių gyvosios būtybės norų. Gyvenimo metu ji
išsiugdo potraukį tam tikrai juslinių objektų grupei,
kurių negali patenkinti dabartinis kūnas. Todėl, atėjus
laikui, ji gali atsikratyti šio kūno ir gauti naują, o tada
vėl bandyti patenkinti savo poreikius. Gali atsitikti ir taip, kad žmogaus
kūnas paseno ir nebegali mėgautis tais jusliniais malonumais, kuriuos
anksčiau patirdavo ir kurių jis taip ir nesugebėjo per visą
gyvenimą atsižadėti arba atsiskanauti. Tokiu būdu jam teks
vėl atgimti. Taigi kūnų kaita yra neišvengiama, todėl „Bhagavad
Gītos“ 2.27 posmas sako:
jātasya
hi dhruvo mṛtyur
dhruvaṁ janma mṛtasya ca
tasmād aparihārye ’rthe
na tvaṁ śocitum arhasi
„Kas gimė, tas būtinai numirs, o kas mirė, tas
vėl būtinai atgims. Todėl nesielvartauk ir vykdyk savo
pareigą - jos neišvengsi.“
Taigi mūsų gyvenimo poelgiai nulemia kito gimimo
sąlygas. Pasibaigus vienam aktyvumo periodui mirštame, kad gimę
vėl atnaujintume veiklą. Tokiu būdu sukamės gimimų ir
mirčių rate, kuris vadinasi saṁsāros ratas.
„Bhagavad Gītos“ 13.22 sako:
puruṣaḥ
prakṛti-stho hi
bhuṅkte prakṛti-jān guṇān
kāraṇaṁ guṇa-saṅgo ’sya
sad-asad-yoni-janmasu
„Materialioje gamtoje gyvenanti gyvoji esybė eina gyvenimo
keliais, mėgaudamasi trimis materialios gamtos gunomis. Įvairiose
gyvybės rūšyse ji susiduria su gėriu ir blogiu, o atsitinka
tai dėl jos sąlyčio su materialia gamta.“
Kaip vyksta perėjimas iš vieno kūno į
kitą, aprašo „Bhagavad Gītos“ 8.6 posmas:
yaṁ
yaṁ vāpi smaran bhāvaṁ
tyajaty ante kalevaram
taṁ tam evaiti kaunteya
sadā tad-bhāva-bhāvitaḥ
“Kokį būvį atmins paliekantis kūną
žmogus, o Kunti sūnau, į tokį jis būtinai ir pateks.”
BG 15.8-9 sako apie tai, kaip iš kūno į
kūną pernešama subtili gyvenimo samprata arba mūsų
karmos kraitis:
śarīraṁ
yad avāpnoti
yac cāpy utkrāmatīśvaraḥ
gṛhītvaitāni saṁyāti
vāyur gandhān ivāśayāt
śrotraṁ
cakṣuḥ sparśanaṁ ca
rasanaṁ ghrāṇam eva ca
adhiṣṭhāya manaś cāyaṁ
viṣayān upasevate
“Kaip vėjas nešioja kvapus, taip gyva esybė,
būdama materialiame pasaulyje, perneša iš vieno kūno į
kitą įvairias savo gyvenimo sampratas. Taip ji gauna vienos rūšies
kūną ir jį palieka, kad vėl įgytų kitą.”
“Gavusi kitą grubų kūną gyva esybė
įgyja ir atitinkamo tipo ausis, akis, liežuvį, nosį ir
lytėjimo organus, kurie telkiasi aplink protą. Taip ji mėgaujasi
tam tikra juslių grupe.”
„Śrīmad Bhāgavatam“ 11.22.37 sako:
śrī-bhagavān uvāca
manaḥ karma-mayaṁ ṇṝṇām
indriyaiḥ pañcabhir yutam
lokāl lokaṁ prayāty anya
ātmā tad anuvartate
„Viešpats Kṛṣṇa tarė:
Žmonių materialų protą formuoja karminės veiklos
rezultatai. Kartu su penkiomis juslėmis jis keliauja iš vieno materialaus
kūno į kitą. Dvasinė siela, kuri skiriasi nuo proto, seka
paskui jį.“
Gavusi naują kūną gyva būtybė
visiškai sutapatina save su šiuo kūnu ir todėl
užmiršta apie tai, kokią padėtį ar kokį
kūną ji turėjo anksčiau. Tokiu būdu, gyvoji
būtybė netgi kentėdama tame kūne nenori jo palikti,
laikydama, kad tai yra pats geriausias jos pasirinkimas. Pavyzdys - Indra,
kuris buvo prakeiktas gimti kiaulės kūne. Po to, kai Brahmā
liepė jam sugrįžti jis sakė, kad nenori, nes jam
visiškai patinka voliotis išmatose ir bendrauti su kiaulėmis.
Mūsų mintys, susikaupusios per gyvenimą, lems
tai, apie ką mes mąstysime mirties metu. Taigi jau šiame
gyvenime kuriame sau kitą. Žmogus, siekiantis patenkinti savo
materialius norus, bus priverstas gimti iš naujo, kad galėtų juos
patenkinti. Todėl bhaktai turėtų būti labai atidūs,
kad gyvenimo pabaigoje galėtų mąstyti apie Kṛṣṇą.
Netiesa, kad galėsime mąstyti apie Kṛṣṇą tada,
kai panorėsime. Reikia jau dabar mąstyti apie jį.
Pavyzdžiui, Bharata Maharadža buvo pasiekęs tobulumo pakopą,
vadinamą bhāva, tačiau dėl prisirišimo prie
elniuko paskutinė mintis jo gyvenime buvo apie elniuką, todėl
Bharata Maharadža turėjo gimti elnio kūne. Tiesa, kadangi
prieš tai jis buvo transcendentalistas, galėjo prisiminti savo
ankstesnį gyvenimą, bet buvo jau po laiko.
Gyvųjų būtybių
evoliucija
Kadangi gyvoji būtybė turi daugybę norų,
padėtis, į kurią ji pakliūna, taip pat labai skiriasi.
Todėl visatoje egzistuoja tokia gyvybės formų
įvairovė. Vedos sako, kad visatoje yra 8.400.000 gyvybės rūšių.
Kiekvienoje iš jų gyvoji būtybė turi tam tikrą
juslių rinkinį ir jas bando savaip patenkinti. Šios gyvybės
rūšys atsiranda ne evoliucijos eigoje, kaip teigė Darvinas,
tačiau buvo sukurtos iš karto kaip galimybė visoms gyvoms
būtybėms pagal savo polinkius įgyvendinti savo troškimus
bei gauti atoveiksmius, kurių nusipelnė. Tokiu būdu individuali
siela keliauja iš vienos rūšies į kitą dvasinės
evoliucijos keliu, kuri yra individuali, o ne kolektyvinė.
Vedose aprašoma, kad yra 8.400.000 gyvybės rūšių.
„Viṣṇu Purāṇa“ teigia:
jala-jā
nava-lakṣāṇi
sthāvarā lakṣa-viṁśati
kṛmayo rudra-saṅkhyakāḥ
pakṣiṇāṁ daśa-lakṣaṇam
triṁśal-lakṣāṇi paśavaḥ
catur-lakṣāṇi mānuṣāḥ
“Yra 900.000 rūšių, gyvenančių
vandenyje. Taip pat yra 2.000.000 nejudančių būtybių,
tokių kaip medžiai ir augalai. Yra 1.100.000 vabzdžių ir
roplių rūšių ir yra 1.000.000 rūšių
paukščių. Kalbant apie žvėris, jų yra 3.000.000
rūšių ir yra 400.000 žmonių rūšių.”
Netgi žmogaus gyvybės rūys labai skiriasi viena
nuo kitos. Žemiausioje padėtyje yra necivilizuoti žmonės.
Aukščiau už juos yra civilizuoti žmonės, bet
nesekantys moralės principais ir netikintys į Dievą.
Aukščiau stovi žmonės, turintys moralės principus ir
tikintys Dievu, o aukščiau už juos yra tie, kurie siekia
Absoliučios Tiesos suvokimo. O tarp jų dar mažiau tų, kurie
nori su atsidavimu tyrai tarnauti Dievui.
„Garuda purana“ 5-tas skyrius vardija:
“Brahmano žudikas tampa džiovininku, karvės
žudikas – kupriumi ir silpnapročiu, nužudęs mergaitę
tampa raupsuotu, visi trys gimsta neliečiamaisiais. Nužudęs
moterį ar sunaikinęs vaisių įsčiose žmogus tampa
laukiniu, pilnu ligų. Tas, kas užsiima neleistinais lytiniais
santykiais, tampa eunuchu, tas kuris miega su savo guru žmona įgyja
odos ligas. Mėsą valgantis tampa labai raudonas, o vartojantis
svaigalus praranda dantų spalvą. Tas, kuris vagia maistą, tampa
žiurke, kuris vagia grūdus tampa skėriu, kvepalus – ondatra,
medų – sparva, mėsą – pesliu, druską – skruzde… Tas kuris
elgiasi amoraliai, tampa kaimo kiaule; kuris susideda su šūdra
moterimi, tampa buliumi; kuris yra labai aistringas, tampa geismingu arkliu…
Šiuos ir kitus požymius ir gyvybės formas reikia vertinti kaip
įkūnytųjų karmą, kurią jie patys sukūrė
šiame pasaulyje. Tokiu būdu blogos karmos kūrėjai,
patyrę kankinimus pragare, atgimsta su savo karmos likučiais
išvardintais pavidalais.”
Apie gyvų būtybių evoliuciją kalba „Śrīmad
Bhāgavatam“ 6.6:
„Būtybės, turinčios gyvybės jėgą
(augalai, medžiai, daržovės) yra aukščiau už
žemę, akmenis ir negyvą materiją. Aukščiau
už nejudrias gyvybės formas yra gyvatės ir kirminai, arba
būtybės, kurios juda. Aukščiau už gyvates ir kirminus
yra gyvūnai, turintys išvystytą intelektą. Už gyvūnus
aukščiau yra žmogiškos būtybės.
Aukščiau už žmogiškas būtybes yra vaiduokliai,
nes jie neturi grubaus kūno. Už vaiduoklius aukštesni yra
Gandharvos. Už Gandharvas aukščiau yra Siddhos. Pranašesni
už Siddhas yra Kinnarai. Už juos aukščiau yra demonai.
Aukščiau už demonus yra pusdieviai. Pusdievių tarpe Indra yra
viršiausias. Brahmos tiesioginiai sūnūs, tokie kaip Dakṣa
ir t.t. yra aukštesni už Indrą, o tarp Brahmos sūnų Viešpats
Śiva yra iškilniausias.
Būdama gyvūnų kūnuose gyvoji
būtybė neturi laisvos valios ir todėl tik atgyvena savo
karmą, ir tik būdama žmogumi ji kuria naują karmą.
KLAUSIMAI:
- Kaip žodis reinkarnacija skamba
sanskrito kalba?
- Koks turi būti bhakto
požiūris į reinkarnaciją?
- Koks Kṛṣṇos
sąmonės tikslas reinkarnacijos atžvilgiu?
- Ar reinkarnacija padeda išspręsti
pagrindinę sąlygotų sielų problemą?
- Kokius keturis dalykus reiškia
reinkarnacija?
- Reinkarnacija yra Dievo gailestingumo ar Jo
bausmės pasireiškimas?
- Koks reinkarnacijos pavyzdys jau šiame
kūne?
- Kodėl gyvos esybės keičia
kūnus?
- Ar siela gali pati pasirinkti, kokį
kūną ji gaus po mirties?
- Kas nulemia jos būsimą
kūną?
- Kaip mintys ir gyvenimo kokybė nulemia
situaciją po mirties?
- Kas yra tos gyvenimo sampratos, apie kurias
kalba „Bhagavad-gīta“?
- Kas perneša sielą iš vieno
kūno į kitą? Ar ji keliauja pati?
- Kodėl mes negalime atsiminti, kas
buvome ankstesniame gyvenime?
- Kiek yra gyvybės rūšių?
Kiek iš jų yra žmogiškos gyvybės rūšių?
- Koks Kṛṣṇos sąmonės
požiūris į Darvino evoliucijos teoriją?
- Papasakokite apie Vedinę evoliucijos
idėją.
- Ar gyvos būtybės gyvūnų
kūnuose gali keisti ar kurti karmą?
