IŠSIVADAVIMAS

Trumpai apie temą

Žodis išsivadavimas sanskrito kalba skamba mokṣa, mukti, apavarga ir t.t.

„Pa“ varga – reiškia penkios sanskrito abėcėlės raidės: pa, pha, ba, bha ir ma. Kiekviena iš šių raidžių simbolizuoja materialaus pasaulio vargus:

pa - reiškia pariśrama - labai sunkus darbas. Arba reiškia parābhava - pralaimėjimas;

pha - phena - putos, einančios iš burnos nuo sunkaus darbo;

ba - byarthatā - nusivylimas darbo pabaigoje; arba reiškia bandha - pančiai;

bha - bhaya - baimė dėl ateities;

ma – māra arba mṛtyu - mirtis pačioje pabaigoje.

Apavarga reiškia „ne ‘pa varga’“ arba tai, kas sunaikina visus šiuos nereikalingus dalykus.

„Vedānta sūtra“ aprašo dvi išsivadavimo stadijas:

1) jīvan mukti - gaunama dar prieš paliekant fizinį kūną. Kai gyva būtybė pašvenčia visą savo veiklą Dievui, kaip meilės dovaną, ji išsivaduoja iš karmos pančių;

2) videha mukti - pasiekiama palikus kūną. Tai amžina atsidavimo tarnystės padėtis svarūpa śakti karalystėje.

Išvaduotos sielos su Viešpačiu yra trilypėje sąjungoje, kurios niekas negali nutraukti:

1) Jos yra dvasinėje Dievo karalystėje, kuri nesiskiria nuo paties Dievo;

2) Jų nuolatinės meditacijos dėka Dievas visuomet yra jų sieloje;

3) Jos yra meilės sąjungoje su asmeniniu Dievo pavidalu, kuris pasirodo jiems.

Siela išlaiko savo individualias dvasines charakteristikas ir turi dvasinį pavidalą taip pat po išsivadavimo. Ji gali mėgautis, žaisti ir patirti džiaugsmą Dievo karalystėje, kurioje yra gausybė dvasinių formų.

Viešpats turi tokias patrauklias savybes, jog sužavi net išsivadavusias sielas. Todėl Viešpaties pavidalas garbinamas ir po išsivadavimo.

Penkios išsivadavimo rūšys:

1) sārūpya - įgyti tą patį pavidalą kaip Viešpaties;

2) sāmīpya - gyventi kartu su Viešpačiu ir būti Jo palydovu;

3) sālokya - gyventi vienoje planetoje kartu su Viešpačiu;

4) sārṣṭi - turėti tokius pat turtus kaip Viešpats.

5) sāyujya – įsilieti į Viešpaties pavidalą.

Sāyujya - susilieti su Viešpaties kūnu arba brahmaṇo spindesiu, kartais vadinama kaivalya arba vienovė. Sāyujya yra kelių tipų:

a) gyvoji būtybė įsilieja į Viṣṇu kūną ir nustoja egzistuoti kaip individuali esybė. Tai išsivadavimas, kurį lengvai gauna Kṛṣṇos arba Jo ekspansijų nužudyti demonai. Taip pat Brahmos gyvenimo pabaigoje, kai visata sunaikinama, visos gyvosios būtybės įeina į Viṣṇu kūną ir laukia kito kūrimo. b) gyvoji būtybė įsilieja į brahmajyoti arba Viešpaties kūno spindesį, ir galvoja apie save kaip apie vieną (ekam) ir palaimingą. Šiame būvyje galima patirti tam tikrą palaimą, tačiau ji yra mažytis lašelis, lyginant su didžiuliu palaimos vandenynu, kylančiu iš tyros atsidavimo tarnystės.

Iš penkių išsivadavimo formų, sāyujya vaiṣṇavams yra tarsi pragaras, o visos kitos 4 formos yra priimtinos, nors vaiṣṇavai jų visai netrokšta. Išsivadavimas yra šalutinis produktas, lengvai pasiekiamas tam, kuris su meile tarnauja Kṛṣṇai.

Noras pasiekti išsivadavimą yra materialus. Jis yra vienas iš keturių materialių žmonių visuomenės poreikių: dharma, artha, kāma, mokṣa - religinė veikla, ekonomikos vystymas, juslinis pasitenkinimas, dvasinė emancipacija arba išsivadavimas.

Išsivadavimas reiškia būti paleistam iš māyos nagų. Tik tie, kurie bendravo su šventomis asmenybėmis, pasiekia tokį išsivadavimą.

Jīva savo pirminiu, konstituciniu pavidalu yra tyras Kṛṣṇos tarnas. Kai ji puola į neišmanymo tamsą, ji turi priimti grubų ir subtilų materialius kūnus. Išsivadavimas reiškia visiškai atmesti šiuos svetimus pavidalus ir įsitvirtinti savo pradinėje, dvasinėje svarūpoje.

Išvaduota siela turi aštuonias savybes:

1)      ji neatlieka nuodėmingos veiklos ir nejaučia jai polinkio, kylančio iš māyos tamsybės;

2)      ji nepatiria senatvės kančių ir visuomet išlieka jauna ir gaivi;

3)      ji įveikė mirtį ir pasikartojantį gimimą;

4)      ji niekuomet neliūdi ir nedžiūgauja dėl materialių dalykų;

5)      ji neturi materialių jutiminių troškimų;

6)      ji nenori nieko, išskyrus tarnauti Kṛṣṇai be pašalinių motyvų;

7)      jos visi troškimai tobuli ir nukreipti į Aukščiausią Tiesą;

8)      Kṛṣṇos malone visi jos troškimai išsipildo.

Vienintelis būdas visiškai išsivaduoti yra praktikuojant tyrą Kṛṣṇos sąmonę śuddha-bhaktų bendrijoje. Taip jīva išsilaisvina iš māyos gniaužtų ir jos prigimtis atsiskleidžia jai tiek, kiek širdyje pašalintos anarthos.

Žmogus išsilaisvina iš māyos nagų nuo pat atsidavimo tarnystės pradžios, tačiau visiškas išsivadavimas iš abiejų materialių kūnų (grubaus ir subtilaus) gaunamas tik pasiekus visišką bhakti sādhanos brandą. Iki tol žmogus laikomas išsivadavusiu tiek, kiek suvokia savo konstitucinę padėtį.

Jīva pateko māyos valdžion dėl įžeidimų, o visų įžeidimų pradžia yra užmarštis, kad „Aš esu Kṛṣṇos tarnas.“ Įžeidimus galima panaikinti tik gavus Kṛṣṇos malonę; tik tuomet galima išsivaduoti ir iš māyos valdžios.

Du jīvų tipai yra laisvi nuo māyos valdžios:

1)      nitya-siddha – jīvos, kurios niekada nebuvo māyos valdžioje ir

2)      sādhana-siddha – tos, kurios kartą buvo māyos valdžioje, bet dabar jau laisvos.

Plačiau apie temą

Visų pirma apie patį išsivadavimą. Tai pati svarbiausia Indijos filosofijos idėja. Todėl vakariečiai kartais sako, kad indai nesukūrė filosofijos, t.y. abstraktaus mąstymo. Tai, ką jie sukūrė, vadinama soteriologija arba mokslu apie išsivadavimą. Tuo, kad žmogaus gyvenimo tikslas yra išsivadavimas, Indijoje neabejoja nei vienas, vienaip ar kitaip susijęs su mąstymu. Indijos filosofija visuomet yra labai praktiška. Jei vakariečiai daugiau linkę mąstyti apie mąstymo prasmę ir galimybes, tai Indijos mąstytojai tam neturi laiko. Gyvenimas turi prasmę ir reikia surasti priemones šią prasmę įgyvendinti. Todėl išsivadavimo idėja yra visose Indijos filosofinėse mokyklose, nors kiekviena mokykla pateikia savus kelius link išsivadavimo. Gauḍīya vaiṣṇavai ir ISKCON’as priklauso būtent Vedāntos mokyklai, todėl mus domina Vedāntos požiūris į išsivadavimą.

Išsivadavimas kaip apavarga

Žodis išsivadavimas sanskrito kalba skamba mokṣa, mukti, apavarga, etc. Šie terminai turi skirtingas etimologines reikšmes. „Śrīmad Bhāgavatam“ 1.2.9 apie apavargą sako:

dharmasya hy āpavargyasya
nārtho ’rthāyopakalpate
nārthasya dharmaikāntasya
kāmo lābhāya hi smṛtaḥ

„Visos priskirtos pareigos yra skirtos galutiniam išsivadavimui. Jos neturi būti atliktos jokiais materialiais tikslais. Dar daugiau, pagal išminčius, tas, kuris užimtas priskirtomis pareigomis, niekuomet neturėtų materialių laimėjimų panaudoti jusliniam pasitenkinimui.“

Apavarga reiškia „ne ‘pa varga’“. „Pa“ varga - viena iš penkių sanskrito kalbos vargų arba abėcėlės eilučių. „Pa“ vargoje yra penkios raidės: pa, pha, ba, bha ir ma.

Kiekviena iš šių raidžių simbolizuoja materialaus pasaulio vargus:

pa - reiškia pariśrama - labai sunkus darbas. Arba reiškia parābhava - pralaimėjimas;

pha - phena - putos, einančios iš burnos nuo sunkaus darbo;

ba - byarthatā - nusivylimas darbo pabaigoje; arba reiškia bandha - pančiai;

bha - bhaya - baimė dėl ateities;

ma – māra arba mṛtyu - mirtis pačioje pabaigoje.

Apavarga reiškia tai, kas sunaikina visus šiuos nereikalingus dalykus.

Ar išsivadavusi jīva išsaugo savo individualybę?

Išsivadavimo idėja remiasi tuo, kad siela yra nemateriali, ir todėl ji turi išsigauti iš materialių gyvenimo sąlygų. Vedāntos mokykloje egzistuoja dvi pakraipos: personalistai ir impersonalistai. Impersonalistai (mayavados mokykla) teigia, kad yra tik viena siela, Dievas. Idėja apie daugelį sielų atsirado dėl iliuzijos. Tačiau personalistai paneigia šį požiūrį, sakydami, jog jei yra tik viena siela, tuomet iliuzija yra galingesnė už patį Dievą, nes jis pradeda apie save galvoti kaip apie daugelį būtybių, kurios pavaldžios gimimui ir mirčiai. Tokiu būdu personalistai sako, jog Dievas ir gyvosios būtybės yra skirtingos, nors ir yra tos pačios dvasinės prigimties. Skirtingos personalistų mokyklos skirtingai aprašo ryšį tarp Dievo ir jīvų, tačiau jų visų esmę gerai nusako Čaitanjos filosofija:

Lygiai kaip Saulės spinduliai yra Saulės paribio energija, taip ir gyvosios būtybės yra Kṛṣṇos paribio energija, t.y. būdami tos pat prigimties skiriasi savo kiekybe ir galia. Gyvosios būtybės yra sukurtos laisvos iš prigimties ir turi laisvą valią pasirinkti - tarnauti Dievui ar ne. Tarnaudamos savo juslėms, jos susipainioja ir tampa pavaldžios materijai, tarnaudamos Dievui ir mylėdamos Jį, jos automatiškai pasiekia mukti - išsivadavimą.

Išsivadavimas „Vedānta sūtroje“

Vedānta sūtra aprašo dvi išsivadavimo formas:

1) jīvan mukti - gaunama dar prieš paliekant fizinį kūną. Kai gyva būtybė pašvenčia visą savo veiklą Dievui, kaip meilės dovaną, ji išsivaduoja iš karmos pančių;

2) videha mukti - pasiekiama palikus kūną. Tai amžina atsidavimo tarnystės padėtis svarūpa śakti karalystėje. Videha mukti aprašyta „Chāndogya Upaniṣad“ 8.12.3: “Tokiu būdu ši skaisti būtybė, kilusi iš ankstesnio kūno, pasirodo savo pačios kūnu, pasiekusi ryškiausią šviesą Aukščiausio Viešpaties malone. Išvaduota siela čia juda aplink, juokdamasi, žaisdama, linksmindamasi su moterimis, orlaiviais ir kitomis išvaduotomis sielomis.”

Baladeva Vidyābhūṣaṇa savo komentare „Vedānta sūtrai“ – „Govinda Bhāṣyoje“ - komentuoja, kad išvaduotos sielos su Viešpačiu yra trilypėje sąjungoje:

1) Jos yra dvasinėje Dievo karalystėje, kuri nesiskiria nuo paties Dievo;

2) Jų pastovios meditacijos dėka Dievas visuomet yra jų sieloje;

3) Jos yra meilės sąjungoje su asmenine Dievo forma, kuri pasirodo jiems.

Iš šios padėties negrįžtama, kaip teigia paskutinis Vedānta sūtros tekstas ‘anāvṛttiḥ śabdāt anāvṛttiḥ śabdāt’ – „iš čia negrįžtama [į materialų pasaulį], iš tiesų, iš čia negrįžtama, nes Vedos taip sako.“

Mayavadžiai teigia, kad Dievo pavidalas yra materialaus pasaulio simbolis, kurį bhaktas įsivaizduoja dėl meditacijos. Kai atsidavęs pasiekia išsivadavimą, jis suvokia, kad Dievas yra beformis. Tačiau „Vedānta Sūtra“ 3.2.16 paneigia šį požiūrį: āha ca tan-mātram - „Šventraščiai teigia, kad Aukščiausiojo pavidalas susideda iš Jo paties giliausios esmės.“ O „Vedānta sūtros“ 3.3.36 patvirtina: antarā bhūta-grāmavat svātmanaḥ - „bhaktas, pasiekęs išsivadavimą ir pakliuvęs į dvasinę karalystę, Brahmano spinduliuose mato dieviškas formas, panašias į fizinius objektus ir netgi miestus.“

Mayavadžiai teigia, jog po išsivadavimo atsidavęs gali atmesti meditaciją į Dievo pavidalą. Tačiau Vedānta sūtros 4.1.12 teigia: ā prāyaṇāt tatrāpi hi dṛṣṭam – „Šventraščiai atskleidžia, kad Viešpaties pavidalas turi būti garbinamas iki išsivadavimo (ā prāyaṇāt) ir netgi po jo (tatrāpi).“ Išsivadavusios sielos jaučia nepermaldaujamą potraukį garbinti Viešpatį, kadangi jis yra toks patrauklus ir nuostabus. Sergantis gelta žmogus valgo cukrų, kad pasveiktų nuo ligos, tačiau jis valgo cukrų ir tuomet, kai jis sveikas, ir ne todėl, kad jis serga kokia liga, o todėl, kad cukrus saldus. Lygiai taip pat išvaduotos sielos garbina Viešpaties pavidalą.“

Šią idėją patvirtina ir ātmārāmos posmas iš „Śrīmad Bhāgavatam“ 1.7.10:

sūta uvāca
ātmārāmāś ca munayo
nirgranthā apy urukrame
kurvanty ahaitukīṁ bhaktim
ittham-bhūta-guṇo hariḥ

„Ātmārāmos [kurie semiasi malonumo iš ātmos - dvasinio “aš”], tie, kurie tvirtai žengia savižinos keliu, nors yra išsivadavę iš materijos nelaisvės, trokšta tyrai ir besąlygiškai tarnauti Dievo Asmeniui. Tai reiškia, kad Viešpats turi transcendentinių ypatybių ir yra patrauklus visiems, taip pat ir išsivadavusioms sieloms.“

Kitaip sakant, jei Viešpaties pavidalas būtų iliuzinis, išvaduotos sielos negarbintų jo.

Penkios išsivadavimo rūšys:

Išsivadavimo formos aprašytos „Śrīmad Bhāgavatam“ 9.4.67, kur Viešpats Nārāyaṇa kalba Durvāsā Muniui:

mat-sevayā pratītaṁ te
sālokyādi-catuṣṭayam
necchanti sevayā pūrṇāḥ
kuto ’nyat kāla-viplutam

„Mano bhaktai, kurie yra visuomet patenkinti užsiimdami meilės tarnyste Man, nesidomi netgi keturiais išsivadavimo principais [sālokya, sārūpya, sāmīpya ir sārṣṭi], nors jie automatiškai pasiekiami atliekant tarnystę. Ką jau kalbėti apie laikiną laimę, pasiekiamą patekus į aukštesnes planetines sistemas.“

Dar tiksliau išsivadavimo formos išvardintos „Śrīmad Bhāgavatam“ 3.29.13 posme:

sālokya-sārṣṭi-sāmīpya-
sārūpyaikatvam apy uta
dīyamānaṁ na gṛhṇanti
vinā mat-sevanaṁ janāḥ

„Tyras bhaktas nepriimtų jokios išsivadavimo formos: tokios kaip sālokya, sārṣṭi, sāmīpya, sārūpya ar ekatva, net jei tai pasiūlytų pats Aukščiausias Dievo Asmuo.“

Tai ne dėl to, kad bhaktas priešintųsi Viešpaties valiai, o todėl, kad Viešpats gali kaip išbandymą pats pasiūlyti bhaktams išsivadavimą, tarsi kokią malonę. Tačiau tokios malonės bhaktams būtent ir nereikia.

Šios išsivadavimo formos:

1) sārūpya - įgyti tą patį pavidalą kaip Viešpaties;

2) sāmīpya - gyventi kartu su Viešpačiu ir būti Jo palydovu;

3) sālokya - gyventi vienoje planetoje kartu su Viešpačiu;

4) sārṣṭi - turėti tokius pat turtus kaip Viešpats.

5) sāyujya – įsilieti į Viešpaties pavidalą.

Sāyujya - susilieti su Viešpaties kūnu arba brahmaṇo spindesiu, kartais vadinama kaivalya arba vienovė. Sāyujya yra kelių tipų:

a) gyvoji būtybė įsilieja į Viṣṇu kūną ir nustoja egzistuoti kaip individuali esybė. Tai išsivadavimas, kurį lengvai gauna Kṛṣṇos arba Jo ekspansijų nužudyti demonai. Iš kitos pusės, Brahmos gyvenimo pabaigoje, kai visata sunaikinama, visos gyvosios būtybės įeina į Viṣṇu kūną ir laukia kito kūrimo. Todėl nėra didelės prasmės siekti to, kas taip lengvai pasiekiama demonams ir materialistams.

b) gyvoji būtybė įsilieja į brahmajyoti arba Viešpaties kūno spindesį ir galvoja apie save kaip apie vieną (ekam) ir palaimingą. Šiame būvyje iš tiesų yra patiriama tam tikra palaima, kylanti iš savo dvasinės prigimties suvokimo, tačiau ši palaima yra mažytis lašelis, lyginant su didžiuliu palaimos vandenynu, kylančiu iš tyros atsidavimo tarnystės. Apie sāyujya mukti Pṛthu Mahārāja sako „Śrīmad Bhāgavatam“ 4.20.24: “Brangus Viešpatie, jei išsivadavęs aš negalėsiu klausytis apie Tavo Šviesybės šlovę, kurią iš širdies gelmių gieda tyri bhaktos, šlovindami Tavo lotosines pėdas, jei negalėsiu pajusti transcendentinės palaimos saldumo, tada neprašau Tavęs išsivadavimo, ar vadinamos dvasinės emancipacijos. Aš tik meldžiu Tavo Šviesybės suteikti man milijonus liežuvių ir ausų, kad galėčiau nuolat klausytis apie Tave ir giedoti Tau transcendentinę šlovę”.

Troškimas įsilieti į Aukščiausiojo būtį kyla iš neišmanymo apie dvasinio pasaulio įvairovę ir tikrąją gyvosios būtybės prigimtį. Kadangi pasiekusios išsivadavimą tokios būtybės negali atlikti dvasinės veiklos, jos priverstos grįžti į materialią sferą, kadangi veikli sielos prigimtis skatina jas ieškoti užsiėmimo.

Išsivadavimas ir atsidavimo tarnystė

Iš penkių išsivadavimo formų, sāyujya vaiṣṇavams yra tarsi pragaras, o visos kitos 4 formos yra priimtinos, nors vaiṣṇavai jų visai netrokšta. Greičiau pats išsivadavimas yra tarsi šalutinis produktas, kuris lengvai pasiekiamas tam, kuris su meile tarnauja Viešpačiui. Mukti yra bhakti tarnaitė. Kai Viešpats Nārāyaṇa siuntė bhakti į Žemę, kad ji maitintų ir palaikytų bhaktus, Jis davė jai mukti (išsivadavimą) kaip tarnaitę, o jñāną (žinojimą) ir vairāgyą (atsižadėjimą) kaip jos sūnus. Tokiu būdu mukti stovi už durų ir laukia, kol Kṛṣṇos bhaktas atkreips į ją dėmesį.

Bilvamaṅgala Ṭhākura sako:

muktiḥ svayaṁ mukulitāñjaliḥ sevate ’smān
dharmārtha-kāma-gatayaḥ samaya-pratīkṣāḥ

„Jei žmogus išsiugdo savo natūralią atsidavimo tarnystę Aukščiausiam Dievo Asmeniui, mukti stovi prieš tokį bhaktą sudėtomis rankomis ir siūlydama įvairiausias paslaugas.“

Kitais žodžiais tariant, bhaktas jau yra išvaduotas.

Bhaktų netraukia pats išsivadavimas, jei jis nesusijęs su Kṛṣṇa. Bhaktas yra pasiryžęs amžinai suktis materialiame pasaulyje, kad tik galėtų niekuomet neužmiršti Kṛṣṇos. O jei Kṛṣṇos tenai nėra, tai kokia nauda iš paties išsivadavimo.

„Skanda Puranoje“ yra posmas, kuriame kalbama apie Kṛṣṇos malonę gopėms:

bhakti-mārgī pṛthaṅ muktim
agād viṣṇu-prasādataḥ
kāmas tv aśubha-kṛc cāpi
bhaktyā viṣṇoḥ prasāda-kṛt

“Viešpaties Viṣṇu malone tas, kuris eina atsidavimo tarnystės keliu gauna išsivadavimą kaip šalutinį produktą. Tokio asmens geismingi troškimai, paprastai nešantys nesėkmę, kai pasireiškia per tyrą atsidavimą, tik pritraukia Viṣṇu malonę.“

Galų gale materialistiški žmonės, kuriems pabodo kentėti ir kurie neberanda būdų nutraukti kančią, ryžtasi siekti išsivadavimo, atsisakydami žemiškų juslinių malonumų. Tačiau juos vedantis motyvas yra visiškai materialus - noras patirti brahmānandą - dvasinę palaimą, kylančią iš savo dvasinės prigimties suvokimo. Bhaktas neieško malonumo sau, jis stengiasi patenkinti tik Kṛṣṇą, todėl jis nejaučia jokio poreikio išsivaduoti. „Śrīmad Bhāgavatam“ 5.14.44 Śukadeva Gosvāmis sako: “Kieno širdį sužavi transcendentinės Madhusūdanos, Aukščiausio Dievo Asmens, savybės, tam neberūpi net išsivadavimas, kurio trokšta daugybė didžių išminčių, ką jau kalbėti apie materialius turtus.” Ši mintis palaikoma labai daug kur. „Śrīmad Bhāgavatam“ 6.17.28 Viešpats Śiva sako savo žmonai, kad vaiṣṇavas nebijo nieko, net pragariškų gyvenimo sąlygų, nes jis rado prieglobstį prie Nārayaṇos lotosinių pėdų.

„Śrīmad Bhāgavatam“ 7.6.25 Prahlāda Mahārāja sako: „Ar verta užimti vis aukštesnę padėtį siekiant vis didesnių karminės veiklos rezultatų, jei materialios gamtos guṇos dovanoja juos savaime? Ir kokia jums nauda iš dvasinės emancipacijos, arba išsivadavimo iš materijos nelaisvės? Jei jūs visuomet giedate šlovę Aukščiausiam Viešpačiui ir visad mėgaujatės Viešpaties lotoso pėdų nektaru, jums viso to nebereikia.’

Žmogus, kuris su malonumu klausosi apie Viešpatį ir gieda Jam transcendentinę šlovę, jau pakilo virš visų materialių palaiminimų, taigi ir virš dorovingos karminės veiklos rezultatų, aukų ir net išsivadavimo iš materijos vergijos.

Atsidavimo tarnystė yra daug kartų pranašesnė už bet kokį išsivadavimą, todėl tas, kuris pajuto atsidavimo tarnystės skonį visiškai nejaučia potraukio išsivadavimui. Tai patvirtina Gajendros žodžiai iš „Śrīmad Bhāgavatam“ 8.3.20: „Aš žinau, kad tie, kurie yra tyri bhaktai ir kurie, tarnaudami tyrų sielų lotosinėms pėdoms, išsivadavo iš visų materialių troškimų, skendi transcendentinės palaimos vandenyne ir yra laimingi vien tuo, kad šlovina Tavo tauriąsias savybes. Jiems nebėra ko trokšti, nebėra ko melsti.“

Kad noras pasiekti išsivadavimą yra materialus, paliudija ir tai, jog jis yra vienas iš keturių materialių žmonių visuomenės poreikių: dharma, artha, kāma, mokṣa - religinė veikla, ekonomikos vystymas, juslinis pasitenkinimas, dvasinė emancipacija arba išsivadavimas.

„Śrīmad Bhāgavatam“ 10.2.32 posmas sako, jog tie, kurie siekia išsivadavimo ir netarnauja Kṛṣṇos lotosinėms pėdoms, vėl puola netgi iš savo išaukštintos padėties (patanty adhaḥ), kurioje jie galvoja, jog yra išsivadavę. Tokiu būdu vaiṣṇavai sāyujya mukti arba ekatvos net nelaiko išsivadavimu.

Kaip ten bebūtų, ar trokšta žmogus išsivadavimo, ar ne - nesvarbu. Svarbu tai, kad jis turi tarnauti Aukščiausiajam, kuris žino pačius slapčiausius gyvosios būtybės troškimus, ir žino, kuriuos iš jų išpildyti, o kurių - ne. Jei Viešpats mato, kad dėl kurio nors troškimo nepasuks bhaktas iš kelio, Viešpats leidžia šiam troškimui išsipildyti, tačiau jei priešingai - Viešpats padaro taip, kad bhaktas nebeturėtų tokių troškimų. Todėl Viešpats vadinamas Mukunda - tas, kuris išvaduoja bhaktus. „Śrīmad Bhāgavatam“ 2.3.10 sako:

akāmaḥ sarva-kāmo vā

mokṣa-kāma udāra-dhīḥ

tīvreṇa bhakti-yogena

yajeta puruṣaṁ param

Žmogus, turintis stipresnį intelektą, jei jis kupinas materialių troškimų, arba visiškai jų neturi, o gal trokšta išsivadavimo, visomis išgalėmis jis turėtų garbinti Aukščiausią visumą - Dievo Asmenį.

Kaip jīva gali išsilaisvinti iš māyos gniaužtų?

Daśa-mūla (7) sako:

yadā bhrāmaṁ bhrāmaṁ hari-rasa-galad-vaiṣṇava-janaṁ
kadācit saṁpaśyan tad-anugamane syād ruci-yutaḥ
tadā kṛṣṇāvṛttyā tyajati śanakair māyika-daśāṁ
svarūpaṁ vibhrāṇo vimala-rasa-bhogaṁ sa kurute

„Kai beklajodama šiame pasaulyje po aukštesnes ir žemesnes gyvybės rūšis jīva pamato vaiṣṇavą, panirusį į śrī hari bhakti rasos tėkmę, jos širdyje kyla noras sekti vaiṣṇavo gyvenimo būdu. Kartodama śrī-kṛṣṇa-nāmą, ji po truputį vaduojasi iš savo sąlygotumo. Žingsnis po žingsnio ji atstato savo įgimtą transcendentinį pavidalą (cinmaya-svarūpą) ir tampa pasiruošusi ragauti tiesioginės tarnystės Śrī Kṛṣṇai tyrą ir dvasinę rasą.”

Upaniṣadose pasakyta:

samāne vṛkṣe puruṣo nimagno
’nīśayā śocati muhyamānaḥ
juṣṭaṁ yadā paśyaty anyam
īśam asya mahimānam eti vīta-śokaḥ

„Jīva ir viduje esanti Paramātmā gyvena kūne, tarsi du paukščiai tame pačiame medyje. Dėl potraukio materialiems juslių malonumams jīva pasinėrusi į kūnišką gyvenimo sampratą. Māyos paklaidinta ji negali rasti būdo išsivaduoti, todėl ji sielvartauja ir puola žemyn. Kai jīva atsisuka į kitą širdyje esančią asmenybę, Aukščiausią Viešpatį, ji regi nepaprastą Kṛṣṇos šlovę. Taip ji atsikrato sielvarto ir įgyja šlovingą Kṛṣṇos tarno padėtį.“ („Muṇḍaka Upaniṣada“ 3.1.2 ir „Śvetāśvatara Upaniṣada“ 4.7)

Išsivadavimo apibrėžimas

Išsivadavimas reiškia būti paleistam iš māyos nagų. Tik tie, kurie bendravo su šventomis asmenybėmis, pasiekia tokį išsivadavimą, tačiau tikrasis susidomėjimo objektas yra ta šlovinga padėtis, kurią žmogus įgyja, pasiekęs išsivadavimą.

mukti hitvānyathā-rūpaṁ svarūpeṇa vyavasthitiḥ

„Jīva savo pirminiu, konstituciniu pavidalu yra tyras Kṛṣṇos tarnas. Kai ji puola į neišmanymo tamsą, ji turi įgyti grubų ir subtilų materialius kūnus. Išsivadavimas reiškia visiškai atmesti šiuos svetimus pavidalus ir įsitvirtinti savo pradinėje, dvasinėje svarūpoje.“ („Śrīmad-Bhāgavatam“, 2.10.6)

Ši nepilna śloka paaiškina, kad išsivadavimas reiškia atmesti visus kitus pavidalus ir įsitvirtinti savo svarūpoje. Atstatyti konstitucinę padėtį jīvai yra būtinybė. Išsivadavimo darbas baigiasi tą pačią akimirką, kai māya paleidžia jīvą iš savo nagų. Tuomet, atstačius savo natūralią, konstitucinę padėtį, prasideda pati įvairiausia veikla. Jīvai tai yra didžiausia būtinybė - mūla-prayojana. Laisvę nuo intensyvios kančios galima pavadinti išsivadavimu, tačiau po išsivadavimo prasideda kita pakopa, kurioje asmuo patiria dvasinę laimę (cit-sukha). Ši būsena aprašyta „Chāndogya Upaniṣadoje“ (8.12.3):

evam evaiṣa samprasādo ‘smāc charīrāt samutthaya
paraṁ jyoti-rūpa-sampadya svena rūpenābhiniṣpadyate
sa uttamaḥ puruṣaḥ sa tatra paryeti jakṣan krīḍan ramamāṇaḥ

„Kai jīva pasiekia išsivadavimą, ji peržengia grubaus ir subtilaus materialių kūnų rėmus ir įsitvirtina savo nematerialioje, dvasinėje būsenoje, kupinoje dvasinio spindesio. Tuomet jos padėtis vadinama transcendentine. Šioje dvasinėje atmosferoje ji panyra į malonumus (bhoga), veiklą (krīḍā) ir palaimą (ānandą).

Kokie požymiai tų, kurie išsivadavo iš māyos?

Tie, kurie išsivadavo iš māyos, turi aštuonis požymius, kuriuos „Chāndogya Upaniṣada“ (8.7.1) aprašo taip:

ya ātmāpahata-pāpmā vijaro vimṛtyur viśoko ‘vijighatso ‘pipāsaḥ
satya-kāmaḥ satya-saṅkalpaḥ so ‘nveṣṭavyaḥ

„Išvaduota siela turi aštuonias savybes:

1.      ji neatlieka nuodėmingos veiklos ir nejaučia jai polinkio, kylančio iš māyos tamsybės;

2.      ji nepatiria senatvės kančių, ir visuomet išlieka jauna ir gaivi;

3.      ji įveikė mirtį ir pasikartojantį gimimą;

4.      ji niekuomet neliūdi ir nedžiūgauja dėl materialių dalykų;

5.      ji neturi materialių jutiminių troškimų;

6.      ji nenori nieko, išskyrus tarnauti Kṛṣṇai be pašalinių motyvų;

7.      jos visi troškimai tobuli ir nukreipti į Aukščiausią Tiesą;

8.      Kṛṣṇos malone visi jos troškimai išsipildo.

Šių aštuonių savybių neturi baddha-jīva – sąlygota gyva būtybė.”

Ar galima įgyti bhakti atliekant dorybingą veiklą?

Daśa mūloje pasakyta: „Materialiame pasaulyje be tikslo klajojančią jīvą geroji sėkmė aplanko tuomet, kai ji susitinka rasika vaiṣṇavą, kuris mėgaujasi Hari nektaru.“

Tuomet kyla abejonė: ar galima įgyti hari bhakti atliekant dorybingą veiklą, kaip antai aṣṭāṅga-yoga ar brahma-jñāna?

Štai paties Śrī Kṛṣṇos žodžiai:

na rodhayati māṁ yogo na sāṅkhyaṁ dharma eva ca
na svādhyāyas tapas tyāgo neṣṭā-pūrttaṁ na dakṣiṇā
vratāni yajñāś chandāṁsi tīrthāni niyamā yamāḥ
yathāvarundhe sat-saṅgaḥ sarva-saṅgāpaho hi mām

„Śrī Bhagavānas tarė: „Manęs nekontroliuoja tie, kurie užsiima yoga, studijuoja sāṅkhyos filosofiją, atlieka religines pareigas ir dorybingą veiklą, studijuoja Vedas, atlieka atgailas ir askezes, praktikuoja atsižadėjimą ir priima sannyasą, užsiima aukų atnašavimais ir socialine veikla, duoda labdarą, praktikuoja badavimus ir seka kitais įžadais, atlieka yajñą, kartoja slaptingas mantras, keliauja į piligrimystes ir laikosi visų dvasinio gyvenimo taisyklių ir apribojimų. Tačiau tas, kuris priima sat-saṅgą, kuri sunaikina visus materialius prisirišimus, gali valdyti Mane. Ką dar Aš galiu pasakyti? Aṣṭāṅga-yoga gali truputį netiesiogiai patenkinti Mane, tačiau sādhu-saṅga valdo Mane visiškai.” (“Śrīmad-Bhāgavatam“ 11.12.1-2)

Taip pat „Hari-bhakti-sudhodhayoje“ (8.51) teigiama:

yasya yat-saṅgatiḥ puṁso maṇivat syāt sa tad-gunaḥ
sva-kularddhyaitato dhīmān sva-yūthāny eva saṁśrayet

„Kaip brangakmenis ar krištolas atspindi objekto, su kuriuo susilietė, spalvą, taip ir žmogus išsiugdo tas savybes, kurias turi jo aplinkiniai.“

Todėl bendraujant su tyrais sādhu, galima pačiam tapti tyru sādhu. Todėl bendravimas su tyrais sādhu yra bet kokios geros sėkmės pirmoji priežastis.

Śāstrose žodis niḥsaṅga reiškia „gyventi nuošalyje.“ Tai reiškia, kad turime gyventi supami bhaktų.

Niḥsaṅga reiškia atmesti bet kokią kitą bendriją ir bendrauti su bhaktais. Net ir atsitiktinis bendravimas su šventais žmonėmis suteikia jīvai gerą sėkmę.

saṅgo yaḥ saṁsṛter hetur
asatsu vihito ’dhiyā
sa eva sādhuṣu kṛto
niḥsaṅgatvāya kalpate

„Bendravimas su materialistais yra supančiojimo priežastis materialiame pasaulyje, net jei apie tai nežinome. Lygiai taip pat bendravimas su šventais žmonėmis, net atsitiktinis ar nieko nenumanant, yra vadinamas niḥsaṅga.“ (“Śrīmad-Bhāgavatam“, 3.23.55)

„Śrīmad-Bhāgavatam“ (7.5.32) yra pasakyta:

naiṣāṁ matis tāvad urukramāṅghriṁ
spṛśaty anarthāpagamo yad-arthaḥ
mahīyasāṁ pāda-rajo-’bhiṣekaṁ
niṣkiñcanānāṁ na vṛṇīta yāvat

„Lotosinės Urukramos, šlovinamo už Jo nepaprastus žygius, pėdos sunaikina visas anarthas širdyje. Tačiau pernelyg materialistiški žmonės negali prisirišti prie šių pėdų tol, kol nesuteps savo kūno dulkėmis nuo didžiųjų sielų, pasinėrusių į bhagavat premą ir visiškai išsilaisvinusių iš materialių prisirišimų, lotosinių pėdų.“

O „Śrīmad-Bhāgavatam“ (10.48.31) teigia:

na hy am-mayāni tīrthāni
na devā mṛc-chilā-mayāḥ
te punanty uru-kālena
darśanād eva sādhavaḥ

„Pagarbiai tarnaujant šventoms vietoms, kur teka tokios upės kaip Gaṅgā, ar garbinant pusdievių dievybes, padarytas iš akmens ar molio, galima apsivalyti, bet tik po ilgo laiko tarpo. Tačiau, susitikus śuddha-bhaktą, apsivalyti galima tučtuojau.“

Štai kodėl „Śrīmad-Bhāgavatam“ (10.51.53) taip pat sako:

bhavāpavargo bhramato yadā bhavej
janasya tarhy acyuta sat-samāgamaḥ
sat-saṅgamo yarhi tadaiva sad-gatau
parāvareśe tvayi jāyate matiḥ

„O nepuolantis Viešpatie! Jīva nuo neatmenamų laikų klajoja šiame gimimų ir mirčių pasaulyje. Kai ateina laikas jai palikti šį gyvenimo ir mirties ratą, ji susitinka Tavo tyrus bhaktus. Nuo tos akimirkos, kai ji patenka į tokią bendriją, jos mintys įsitvirtina Tavyje, kurs esi vienintelis bhaktų prieglobstis, visa ko valdovas ir visų priežasčių priežastis.“

Nuo neatmenamų laikų māyos surišta jīva klaidžioja šioje visatoje, kartais pagal savo karmą gimdama pusdieviu, o kartais įvairiose gyvūnų rūšyse. Tačiau, dėl praeityje atliktų dorybingų darbų (sukṛti), susidūrusi su šventų žmonių draugija, ji labai tvirtai nukreipia savo mintis į Kṛṣṇą, visa ko valdovą.

Kas yra sukṛti – dorybingi darbai? Ar tai karma, ar žinios?

Śāstros teigia, kad yra dviejų rūšių palanki veikla (śubha-karma), atitinkanti Vedų nurodymus. Viena iš jų apreiškia bhakti, o kita suteikia nereikšmingus, menkesnius rezultatus. Dorybingi darbai, tokie kaip nitya ir naimittika-karma, sāṅkhyos studijos, jñānos puoselėjimas, suteikia nereikšmingus rezultatus. Vienintelė palanki veikla, kurios galutinis rezultatas bhakti (bhakti-prada-sukṛti) yra susilietimas su śuddha-bhaktais ir vietovėmis, dienomis ir dalykais, kurie suteikia bhakti.

Kai susikaupia pakankamai daug bhakti-prada-sukṛti, ji sukelia kṛṣṇa-bhakti. Kitos sukṛti formos baigiasi, pasinaudojus jos rezultatais, todėl ji nesikaupia ir nesuteikia jokio pastovesnio rezultato. Šiame pasaulyje visų dorybingų darbų rezultatas yra galimybė gauti juslinio pasitenkinimo objektų. Impersonalių spekuliacijų sukṛti baigiasi impersonaliu išsivadavimu. Nei viena iš šių sukṛti formų negali suteikti atsidavimo tarnystės Śrī Bhagavānui.

Sādhu-saṅga, Ekādaśī, Janmāṣṭamī, Gaura-pūrṇimos šventimas, ir bet kokia panaši veiklos forma padeda išsiugdyti šventas savybes. Tulasī, mahā-prasāda, śrī mandira, šventos vietos ir dalykai, kuriais naudojosi sādhu (sādhu-vastu) yra patys palankiausi. Liestis prie jų ar gauti jų darśaną yra dorybingi darbai sukeliantys bhakti.

Ar kančios gali pažadinti bhakti?

Ar gali įgyti bhakti tas, kurį kamuoja materialios problemos, ir jis visiškai sąmoningai priima Śrī Hari lotosinių pėdų prieglobstį, trokšdamas atsikratyti problemų?

Jīva, kurią persekioja iliuzijos deivės keliamos kančios, blaiviu intelektu gali suprasti, kad materiali veikla yra vien vargas, ir kad vienintelė atgaiva jai yra Kṛṣṇos bei Jo śuddha bhaktų lotosinės pėdos. Tai žinodama, ji priima Jo lotosinių pėdų prieglobstį, o pirmasis žingsnis šiame kelyje yra priimti śuddha-bhaktų prieglobstį. Tai yra pagrindinė bhakti-prada-sukṛti, kurios dėka jīva pasiekia Bhagavāno lotosines pėdas. Atsižadėjimas ar išmintis, kurią ji anksčiau turėjo, buvo tik antraeilės priemonės įgyti bhakti. Taigi bendravimas su bhaktais yra vienintelis būdas įgyti bhakti. Nėra kito kelio.

Ar antraeiliai būdai gali padėti pasiekti bhakti?

Jei karma, jñāna, atsižadėjimas ir gebėjimas skirti gera nuo bloga yra antraeiliai būdai įgyti bhakti, kodėl negalima jų vadinti bhakti-prada-sukṛti – dorybinga veikla, suteikiančia bhakti?

Stiprus prieštaravimas - jie pririša prie žemesnių, laikinų rezultatų. Karmos vykdymas nesuteikia pastovaus rezultato, bet pririša jīvą prie juslinio pasitenkinimo objektų. Atsižadėjimas ir empirinis pažinimas gali atvesti jīvą iki brahmos pažinimo, bet ši impersonali aukščiausio principo idėja neleidžia jai pasiekti Bhagavāno lotosinių pėdų. Todėl jų negalima vadinti bhakti-prada-sukṛti. Tai tiesa, kad kartais jie atveda iki bhakti, tačiau tai - neįprasta įvykių tėkmė. Iš kitos pusės, sādhu-saṅga tikrai nesuteikia jokių antraeilių rezultatų, bet jėga nutempia jīvą iki premos. „Śrīmad-Bhāgavatam“ (3.25.25) paaiškina:

satāṁ prasaṅgān mama vīrya-samvido
bhavanti hṛt-karṇa-rasāyanāḥ kathāḥ
taj-joṣaṇād āśv apavarga-vartmani
śraddhā ratir bhaktir anukramiṣyati

„Śuddha-bhaktų bendrijoje pasakojimai ir diskusijos apie Mano šlovingą veiklą ir pramogas yra malonūs širdžiai ir ausiai. Tas, kuris tokiu būdu gilina savo išmanymą, įsitvirtina išsivadavimo kelyje ir palaipsniui pasiekia śraddhą, tuomet bhāvą ir galiausiai prema-bhakti.“

Dvasinio tobulėjimo pakopos

Tik geros sėkmės dėka jīva, kuri klaidžioja po visatą, įgyja sukṛti, kuri pažadina bhakti. Vienas iš daugelio tyros bhakti elementų gali paliesti jīvos gyvenimą. Pavyzdžiui, kažkas badavo Ekādaśio dieną, arba aplankė šventas Bhagavāno žaidimų vietas, arba priėmė svečią, kuris pasirodė esąs śuddha-bhakta, arba turėjo galimybę klausytis hari-nāmą arba hari-kathą iš neturinčio materialių prisirišimų bhakto lūpų. Jei žmogus iš šios veiklos siekia materialios naudos arba impersonalaus išsivadavimo, įgyta sukṛti neveda prie atsidavimo tarnystės. Tačiau, jei nesugadintas žmogus bet kurią iš šių veiklos formų atlieka nesusimąstydamas arba iš įpročio, nenorėdamas materialių juslinių malonumų ir impersonalaus išsivadavimo, tokia veikla padeda sukaupti bhakti-prada-sukṛti.

Kaupiant tokią sukṛti daugelį gyvenimų, ji tampa pakankamai koncentruota, kad suteiktų tikėjimą tyra bhakti, o kai tikėjimas bhakti pasidaro nenukrypstantis, atsiranda noras bendrauti su śuddha bhaktais. Bendraudamas jis palaipsniui įsitraukia į sādhaną ir bhajaną. Tada priklausomai nuo to, kiek tyrai jis kartoja šventą vardą, naikinamos anarthos. Pašalinus anarthas, ankstesnis tikėjimas dar labiau apvalomas ir tampa niṣṭhā (tvirtu tikėjimu). Šis tvirtas tikėjimas dar labiau apvalytas tampa ruci (dvasiniu skoniu). Dėl bhakti grožio (saundaryos), šis ruci sustiprinamas ir įgyja āsakti - transcendentinio prisirišimo - pavidalą. Transcendentinis prisirišimas subręsta į rati arba bhāvą. Kai rati susijungia su tinkamais elementais, ji tampa rasa. Tokia yra seka, žingsnis po žingsnio auginant kṛṣṇa-premą.

Pagrindinė idėja yra ta, kad žmonėms, turintiems pakankamai sukṛti, susidūrus su śuddha-bhaktais, kyla noras eiti bhakti keliu. Pradžioje žmogus su śuddha-bhaktu susiduria atsitiktinai, bet tai pažadina jame tikėjimą (śraddhā), kurio dėka jis gauna galimybę vėl bendrauti su bhaktais. Pirmo bendravimo rezultatas yra śraddhā, kurią dar galima pavadinti prieglobsčio siekimu (śaraṇāgati). Pirmąją sādhu-saṅgą davė sąlytis su šventomis vietomis, palankiomis dienomis ir dalykais, taip pat su tais, kurie gavo Śrī Hari malonę. Jie davė tikėjimą Jo prieglobsčiu. Tokio tikėjimo požymiai aprašyti „Bhagavad-gītoje“ (18.66):

sarva-dharmān parityajya
mām ekaṁ śaraṇaṁ vraja
ahaṁ tvāṁ sarva-pāpebhyo
mokṣayiṣyāmi mā śucaḥ

Čia žodžiai sarva-dharmān reiškia pasaulietines pareigas (smārta dharmą), aṣṭāṅga-yogą, sāṅkhya-yogą, jñāną ir atsižadėjimą. Jīva niekada nepasiektų galutinio dvasinio tikslo, praktikuodama visas šias dharmas, todėl Kṛṣṇa nurodo jų visų atsisakyti. Jis sako: „Mano pavidalas, sudarytas iš tyros, kondensuotos amžinybės, žinojimo ir palaimos, užsiimantis nuostabiais žaidimais Vradžoje, yra vienintelis jīvų prieglobstis. Tie, kurie tai supranta, atsisako visų norų gauti bhukti (materialius juslinius malonumus), mukti (impersonalų išsivadavimą), ir priima Mano prieglobstį nenukrypdami nuo jo.“ Šis polinkis užsiimti tik tarnyste Kṛṣṇai vadinamas pravṛtti-rūpa-śraddhā. Kai jīvos širdyje užgimsta šitoks tikėjimas, ji su ašaromis akyse nusprendžia tapti vaiṣṇava sādhu pasekėja. Vaiṣṇavas, kurio prieglobstį ji tuo metu priima, yra guru.

Kokių anarthos trukdo jīvai išsivaduoti?

Yra keturių tipų anarthos:

1)      svarūpa-bhrama - neišmanyti nieko apie savo dvasinę tapatybę;

2)      asat-tṛṣṇā - troškulys laikiniems materialiems malonumams;

3)      aparādha - įžeidimai;

4)      hṛdaya-daurbalya - širdies silpnumas.

jīvos pirmoji anartha, svarūpa-bhrama atsiranda, kai ji pamiršta, kad „Aš – tyra dvasinė kibirkštis, aš - Kṛṣṇos tarnaitė“, ir māyā nuneša ją tolyn nuo pirminės, dvasinės padėties. Kai jīva galvoja, kad ji ir negyva materiali nuosavybė reiškia „aš“ ir „mano“, ji išsiugdo trijų tipų asat-tṛṣṇą: troškimai turėti sūnų, turtų ir rojaus malonumų. Taip pat egzistuoja dešimt aparādhos tipų, kurie bus aptarti vėliau. Dėl širdies silpnumo (hṛdaya-daurbalya), jīvą užvaldo sielvartas. Šie keturi anarthų tipai yra naisargika-phala, nisargos, arba jīvai primestos prigimties, vaisius. Śuddha-bhaktų draugijoje praktikuojant Kṛṣṇos sąmonę, šios anarthos palaipsniui pašalinamos.

Keturlypis yogos kelias susideda iš: atsiribojimo nuo juslių objektų (pratyāhāra), savitvardos (yama), sekimo taisyklėmis ir apribojimais (niyama) ir atsižadėjimo (vairāgya). Šis procesas nėra tinkamas būdas išsivaduoti iš materialaus nerimo, nes sunku taip pasiekti tobulumą, o be to visuomet išlieka didelė rizika pulti. Vienintelis būdas visiškai atsikratyti nerimo - praktikuoti tyrą Kṛṣṇos sąmonę śuddha-bhaktų bendrijoje. Taip jīva išsilaisvina iš māyos gniaužtų ir jos prigimtis atsiskleidžia jai tiek, kiek širdyje pašalintos anarthos.

Ar žmogus, neturintis anarthų yra išsivadavęs?

rajobhiḥ sama-saṅkhyātāḥ
pārthivair iha jantavaḥ
teṣāṁ ye kecanehante
śreyo vai manujādayaḥ

prāyo mumukṣavas teṣāṁ
kecanaiva dvijottama
mumukṣūṇāṁ sahasreṣu
kaścin mucyeta sidhyati

muktānām api siddhānāṁ
nārāyaṇa-parāyaṇaḥ
su-durlabhaḥ praśāntātmā
koṭiṣv api mahā-mune

„O Bhagavānai! Materialiame pasaulyje jīvų yra tiek, kiek smėlio grūdelių. Tik keletas iš jų yra žmogiškos būtybės, o iš jų tik kelios savo pastangas nukreipia į aukštesnį tikslą. Tarp tų, kurie siekia aukštesnio tikslo, tik kelios retos asmenybės siekia išsivaduoti iš šio pasaulio, o tarp tūkstančių tokių žmonių vargu ar bent vienas pajėgė pasiekti siddhi (tobulumą) arba mukti (išsivadavimą). Tarp milijonų tokių tobulų, išsivadavusių sielų sunku rasti bent vieną nurimusią, didžią sielą, visiškai pasišventusią tarnauti Śrī Nārāyaṇai. Todėl Nārāyaṇos bhaktų yra labai reta.“

Asmuo, neturintis jokių anarthų, vadinamas śuddha-bhaktu. Tokie bhaktų yra labai reta. Iš tiesų net tarp milijonų išsivadavusių sunku surasti vieną Śrī Kṛṣṇos bhaktą. Todėl nėra retesnės bendrijos už Kṛṣṇos bhaktų bendriją.

Śuddha-bhaktas yra vaiṣṇavas, nepriklausomai nuo to, ar jis gṛhastha (šeimos žmogus) ar sannyāsis (atsižadėjęs), ar brāhmaṇas ar caṇḍāla (šunėdis), turtingas ar vargšas. Bhaktas yra kṛṣṇa-bhaktas tiek, kiek jis turi tyro atsidavimo Kṛṣṇai.

Kada bhaktai išsivaduoja iš māyos?

Māyos kalėjime laikomos penkių tipų jīvos. Bhaktai, atliekantys sādhana-bhakti ir bhāva-bhakti, taip pat yra māyos valdžioje. Kokioje pakopoje bhaktai tampa māyā-mukta (laisvi nuo māyos)?

Žmogus išsilaisvina iš māyos nagų nuo pat atsidavimo tarnystės pradžios, tačiau vastu-gata-mukti arba visiškas išsivadavimas iš abiejų materialių kūnų (grubaus ir subtilaus) gaunamas tik pasiekus visišką bhakti sādhanos brandą. Iki tol, žmogus laikomas išsivadavusiu tiek, kiek suvokia savo konstitucinę padėtį (svarūpa-gata). Jīva atgauna visišką laisvę nuo māyos, tik galutinai nutraukusi ryšį su grubiu ir subtiliu kūnais. Bhāva bhakti jīvos širdyje pabunda praktikuojant sādhana-bhakti. Kai jīva įsitvirtina bhāva-bhakti pakopoje, ji atsisako savo grubaus kūno, po to atsisako subtilaus kūno ir įsitvirtina savo tyrame dvasiniame kūne (cit-śarīra). Jīva nėra visiškai laisva nuo māyos net pradinėje bhāva-bhakti pakopoje, nes māyos suvaržymo pėdsakai lieka tol, kol jīva atlieka sādhana-bhakti. Mūsų sekos autoritetai rūpestingai apsvarstė sādhana-bhakti bei bhāva-bhakti ir bhaktus, praktikuojančius šiose abiejose pakopose, įtraukė į penkias sąlygotų sielų kategorijas. Materialistai ir impersonalistai be jokios abejonės patenka į šias penkias kategorijas.

Vienintelis išsivadavimo iš māyos nagų kelias yra bhakti Śrī Hari. Jīva pateko māyos valdžion dėl įžeidimų, o visų įžeidimų pradžia yra užmarštis, kad „Aš esu Kṛṣṇos tarnas.“ Įžeidimus galima panaikinti tik gavus Kṛṣṇos malonę; tik tuomet galima išsivaduoti ir iš māyos valdžios. Impersonalistai tiki, kad iš māyos galima išsivaduoti ugdant supratimą, bet šis įsitikinimas neturi pagrindo. Neįmanoma išsivaduoti iš māyos negavus Jo malonės. Tai paaiškina „Śrīmad-Bhāgavatam“ (10.2.32-33):

ye ’nye ’ravindākṣa vimukta-māninas
tvayy asta-bhāvād aviśuddha-buddhayaḥ
āruhya kṛcchreṇa paraṁ padaṁ tataḥ
patanty adho ’nādṛta-yuṣmad-aṅghrayaḥ

„O lotosaki Viešpatie! Tų, kurie išdidžiai galvoja, jog yra išsivadavę, tačiau netarnauja Tau su atsidavimu, intelektas tikrai nešvarus. Nors jie praktikuoja rūsčias askezes bei atgailas ir pakyla iki dvasinio impersonalaus brahmano suvokimo lygmens, vis dėlto jie puola žemyn, nes nejaučia pagarbos atsidavimo tarnystei Tavo lotosinėms pėdoms.“

tathā na te mādhava tāvakāḥ kvacid
bhraśyanti mārgāt tvayi baddha-sauhṛdāḥ
tvayābhiguptā vicaranti nirbhayā
vināyakānīkapa-mūrddhasu prabho

„O Mādhava, Tavo brangiausi bhaktai, iš tiesų mylintys Tavo lotosines pėdas, visiškai nepanašūs į šiuos pasipūtusius jñānius, nes jie niekuomet nepasitraukia iš atsidavimo tarnystės kelio. Tu saugai juos, todėl be jokios baimės jie vaikštinėja, lipdami per galvas tiems, kurie užstoja jiems kelią, ir jokios kliūtys negali sustabdyti jų pažangos.“

Išsivadavusių sielų kategorijos

Du jīvų tipai laisvi nuo māyos valdžios:

1. nitya-mukta - jīvos, kurios niekada nebuvo māyos valdžioje ir
2. baddha-mukta – tos, kurios kartą buvo māyos valdžioje, bet dabar jau laisvos.

Nitya-mukta-jīvos dalinamos į dvi kategorijas:

1)      aiśvarya-gata - kurias traukia Bhagavāno turtai ir didybė;

2)      mādhurya-gata - kurias traukia Jo saldumas.

Jīvos, kurias traukia Kṛṣṇos aiśvarya, yra asmeniniai Vaikuṇṭhos šeimininko Śrī Nārāyaṇos palydovai. Jos yra Śrī Mūla-Saṅkarṣanos, gyvenančio Vaikuṇṭhoje, dvasinio spindesio dalelės. Tie, kuriuos traukia Bhagavāno mādhurya, yra asmeniniai Śrī Kṛṣṇos, Goloka Vṛndāvano šeimininko, asmeniniai palydovai. Jie yra Śrī Baladevos, gyvenančio Goloka Vṛndāvane, dvasinio spindesio dalelytės.

Yra trys baddha-mukta-jīvų tipai:

1)      aiśvarya-gata - kuriuos traukia Bhagavāno turtai ir didybė,

3)      mādhurya-gata - kuriuos traukia Bhagavāno saldumas ir

4)      brahma-jyoti-gata - kuriuos traukia Bhagavāno impersonalus spindesys.

Tie, kurie atlikdami reguliuojamą tarnystę susižavi Jo turtais, tampa amžinais Śrī Nārāyaṇos, dvasinio dangaus šeimininko, palydovais. Jie gauna sālokya-mukti (galimybę gyventi Jo planetoje). Jīvos, kurias jų sādhanos laikotarpiu sužavi Śrī Kṛṣṇos saldumas, kai tik išsivadavusios patenka į Vṛndāvaną arba panašias amžinas buveines, pasiekia tiesioginę tarnystę Jam. Jīvos, kurios savo sādhanos laikotarpiu bando susilieti su impersonaliu spindesiu, išsivadavusios pasiekia sāyujya-mukti. Jos įsilieja į Viešpaties spindesį, ir brahma-sāyujyos forma yra visiškai sunaikinamos.

Kur patenka tyri Śrī Čaitanjos Mahāprabhu bhaktai?

Śrī Kṛṣṇa ir Śrī Gaura-Kiśora nesiskiria savo tattva (absoliučia prigimtimi). Jie abu - mādhurya-rasos prieglobstis. Tačiau tarp Jų yra nedidelis skirtumas, nes mādhurya-rasa turi du skyrius (prakoṣṭas). Vienas yra mādhuryos – saldumo - nuotaika, o kitas yra audāryos – dosnumo - nuotaika. Śrī Kṛṣṇos svārupa apsireiškia, kai vyrauja mādhurya, o Śrī Gaurāṅgos pavidalas atsiskleidžia, kai vyrauja audārya. Panašiai, transcendentinis Vṛndāvanas turi du skyrius (prakoṣṭas): Śrī Kṛṣṇos ir Śrī Gauros buveines.

Nitya-siddha ir nitya-mukta palydovus, gyvenančius Śrī Kṛṣṇos buveinėje, pirmiausia žavi mādhurya, o tik po to audārya. Nitya-siddha ir nitya-mukta palydovai, gyvenantys Śrī Gauros buveinėje, yra palaimingai panirę į audāryą, o tik po to į mādhuryą. Kai kurie iš jų vienu metu gyvena abejose buveinėse, paskleisdami savo ekspansijas (svarūpa-vyūha), o kiti gyvena tik vienoje dvasinėje buveinėje ir tik vienu pavidalu.

Tie, kurie savo sādhanos laikotarpiu garbino tik Śrī Gaurą, pasiekę tobulumą tarnauja tik Śrī Gaurai, o tie, kurie sādhanos metu tarnavo tik Śrī Kṛṣṇai, pasiekę tobulumą tarnauja tik Jam. Tačiau tie, kurie savo sādhanos metu garbino Śrī Kṛṣṇos ir Śrī Gauros pavidalus, pasiekę tobulumą apreiškia du pavidalus ir gyvena tuo pat metu abejose buveinėse. Tiesa apie Śrī Gauros ir Śrī Kṛṣṇos vienovę ir skirtybę tuo pat metu yra labai didelė paslaptis.

KLAUSIMAI:

1.      Kaip sanskrito kalba skamba žodis išsivadavimas?

2.      Ką reiškia žodis apavarga? Paaiškinkite visas pa-vargos reikšmes.

3.      Kokias dvi išsivadavimo stadijas aprašo „Vedānta sūtra“?

4.      Kokie trys santykiai su Viešpačiu jungia išvaduotas sielas?

5.      Išvardinkite penkias išsivadavimo rūšis. Kuri iš jų vaiṣṇavams visiškai nepriimtina?

6.      Kokie yra sāyujya mukti tipai?

7.      Kodėl noras išsivaduoti yra materialus?

8.      Išvardinkite keturis materialius žmonių visuomenės poreikius.

9.      Kokie keliai veda į išsivadavimą?

10.  Kokie keliai neduoda išsivadavimo, nors skelbiasi, kad gali duoti?

11.  Išvardinkite bent kelis iš aštuonių išsivadavusių asmenybių požymių.

12.  Kada Kṛṣṇos bhaktas gauna išsivadavimą? Nuo ko tai priklauso?

13.  Kokia yra įkalinimo materialiame pasaulyje priežastis ir kas gali ją panaikinti?

14.  Paminėkite du tipus sielų, kurie laisvi nuo māyos.