Tyros Bhakti apibrėžimas

Trumpai apie temą

Žodis bhakti gaunamas iš veiksmažodžio šaknies “bhaj” – garbinti, tarnauti.

Uttamā-bhakti - tyra atsidavimo tarnystė – tai veikla, atliekama išimtinai Śrī Kṛṣṇos naudai.

Ji neužgožta jñānos (pažinimo, kuris nukreiptas į impersonalų išsivadavimą) ir karmos (veiklos siekiant atlyginimo), jogos ar askezių;

Ji visiškai laisva nuo visų troškimų, nesusijusių su noru suteikti džiaugsmą Śrī Kṛṣṇai.“

Uttama-bhakti turi dviejų rūšių požymius:

1.      svarūpa-lakṣaṇa - vidinės charakteristikos;

2.      taṭastha-lakṣaṇa - išorinės charakteristikos.

Svarūpa-lakṣaṇa aprašomos antroje posmo dalyje: uttama-bhakti reiškia atlikti veiklą, kuri yra palanki Śrī Kṛṣṇai.

taṭastha-lakṣaṇa aprašomos pirmoje posmo dalyje: uttama-bhakti neturi jokių kitų troškimų išskyrus patenkinti Śrī Kṛṣṇą, ir ji nėra užgožta jñānos bei karmos.

Žodžio anuśīlana prasmė apibrėžiama kaip:

1.      ceṣṭā-rūpa – praktika ar pastangos, kurios yra dviejų rūšių:

a.       pravṛtti-mūlaka – pozityvios veiklos ugdymas,

b.      nivṛtti-mūlaka - neigiamos veiklos mažinimas;

2.      bhāva-rūpa - jausmai, kylantys iš šių pastangų.

Kai tokia praktika (anuśīlana) susijusi su Śrī Kṛṣṇa, arba atliekama Jo malonumui, tai vadinama bhakti.

Čia frazė kṛṣṇānuśīlana reiškia paprasčiausiai kṛṣṇa-bhakti. Ši frazė posme minima tam, kad aiškiai pažymėtų, jog bhakti yra nukreipta tik į Śrī Kṛṣṇą ir Jo viṣṇu-tattva inkarnacijas.

Bhakti charakteristika yra pastangos, nukreiptos ugdyti Kṛṣṇos sąmonę, atliekamos su palankumo jausmais Kṛṣṇai ir visiškai neturint nepalankaus ar priešiško nusistatymo Viešpaties atžvilgiu.

Uttama bhakti reikalauja atsisakyti troškimų būti laimingam be Kṛṣṇos šiame ar kitame pasaulyje, rojinėse planetose ar įgavus mistinių galių.

Bhakti yra atliekamos tik dėl pačios bhakti. Sādhana ir bhāva-bhakti turi būti atliekamos tik tam, kad įgytume prema-bhakti.

Natūralioje būsenoje sādhaka neturėtų trokšti kitų dalykų nei bhakti. Bet, jei iškilus negandoms (nenatūraliai situacijai), sādhaka meldžiasi: „O Viešpatie, aš esu Tavo bhaktas. Prašau, išgelbėk mane iš šios nelaimės,“ tuomet, nepaisant tokio noro, jokia žala bhakti nebus padaryta.

Praktikuojant bhakti, ji negali būti užgožta jñānos, karmos ir pan.

Yra trys jñānos formos:

1.      tat-padārtha-jñāna – žinios apie Bhagavāno konstitucinę prigimtį,

2.      tvaṁ-padārtha-jñāna – žinios apie konstitucinę jīvos padėtį ir jos ryšį su Bhagavānu ir

3.      jīva-brahma-aikya-jñāna – žinios apie jīvos ir Brahmano vienovę.

Žodis jñāna, kuris naudojamas bhakti apibrėžime, kalba tik apie pažinimą, vedantį prie jīvos ir Brahmano vienovės. Nirviśeṣa-jñāna yra priešiška bhakti.

Kitos dvi anksčiau minėtos pažinimo formos - tat-padārtha-jñāna ir tvaṁ-padārtha-jñāna nėra priešiškos bhakti. Jos yra labai svarbios stojusiam į bhakti kelią.

Žodžiu karma šiame apibrėžime draudžiamos visos smārta-karmos arba kitaip tariant visos kasdieninės ir proginės pareigos, paminėtos smṛti-śāstrose, o taip pat visų rūšių karma-miśra- ir jñāna-miśra-bhakti.

Žodis ādi reiškia phalgu-vairāgyą (atsižadėjimą, kuris nepadeda bhakti), aṣṭāṅga-yogą (aštuoniapakopę yogos sistemą), abhyāsa-yogos (dažnos ir pasikartojančios meditacijos į abstrakčią dvasią) praktiką, kuri minima sāṅkhya-śāstroje, ir kitas praktikas. Visa tai taip pat draudžiama.

Žodis anāvṛta reiškia, jog draudžiama tik jñāna ir karma, kuri užgožia bhakti, o ne ta jñāna ir karma, kurios maitina bhakti.

Bhakti užgožiama dviem būdais:

1.      baimė, kad neatliekant nitya-karmos (kasdieninių privalomų pareigų), atitinkančios śāstrų nurodymus, žmogus užsitrauks nuodėmę, net jei atliks bhakti;

2.      įsitikinimas, kad atliekant kasdienines ir progines pareigas (nitya-naimittika-karmas), aprašytas smṛti-śāstrose, žmogus įgis bhakti.

Bhakti yra trijų tipų:

1.      āropa-siddhā - veikla, kuri nors ir nėra tyra bhakti, yra vadinama bhakti dėl to, kad yra skirta Aukščiausiam Viešpačiui;

2.      saṅga-siddhā - pastangos, kurios susijusios su arba yra palankios bhakti vystimuisi, bet pačios savaime nėra tyrai sudarytos iš bhakti;

3.      svarūpa-siddhā - pastangos, kurios visiškai sudarytos iš tyros bhakti.

Viešpaties bhaktai āropa-siddha-bhakti ir saṅga-siddha-bhakti laiko išorinėmis.

Uttama-bhakti pasižymi šiais šešiais požymiais:

1. kleśa-ghnī – Ji sunaikina visas kančias.

2. śubhadā – ji suteikia visą gerą sėkmę.

3. mokṣa-laghutā-kṛt – ji padaro (kṛt) impersonalaus išsivadavimo malonumą nereikšmingą (laghutā).

4. sudurlabhā – ji retai įgyjama.

5. sāndrānanda-viśeṣātmā – jos prigimtis persmelkta paties intensyviausio ir aukščiausio malonumo.

6. śrī-kṛṣṇa-ākarṣiṇī – ji yra vienintelis būdas patraukti Śrī Kṛṣṇos dėmesį.

Plačiau apie temą

Žodžio bhakti reikšmė

Žodis bhakti gaunamas iš veiksmažodžio šaknies “bhaj”. „Garuḍa purāṇoje“ (Pūrva-khaṇḍa 231.3) pasakyta:

bhaj ityeṣa vai dhātuḥ sevāyāṁ parikīrtitaṁ
tasmāt sevā budhaiḥ proktā bhaktiḥ sādhana-bhūyasī

“Veiksmažodžio šaknis bhaj reiškia atlikti tarnystę. Todėl išmanantys sādhakos visuomet su didelėmis pastangomis turi užsiimti tarnyste Śrī Kṛṣṇai, nes tik iš tokios tarnystės gimsta bhakti.”

Pagal šį posmą, kṛṣṇa-seva arba meilės atsidavimo tarnystė Kṛṣṇai vadinama bhakti. Tokia tarnystė yra vidinė bhakti charakteristika.

Tyros bhakti apibrėžimas

anyābhilāṣitā-śūnyaṁ
jñāna-karmādy-anāvṛtam
ānukūlyena kṛṣṇānu-
śīlanaṁ bhaktir uttamā

„Uttamā-bhakti - tyra atsidavimo tarnystė – tai veikla, atliekama išimtinai Śrī Kṛṣṇos naudai, arba kitais žodžiais tariant, nepertraukiama tarnystės Kṛṣṇai tėkmė, atliekama kūno, proto bei kalbos pastangomis, ir išreiškianti įvairius dvasinius jausmus (bhāvas). Jos neužgožia jñāna (pažinimas, kuris nukreiptas į impersonalų išsivadavimą) ir karma (veikla siekiant atlyginimo), jogos ar askezių; ji visiškai laisva nuo visų troškimų, nesusijusių su noru suteikti džiaugsmą Śrī Kṛṣṇai.“ („Bhakti-rasāmṛta-sindhu“, 1.1.11)

Uttama-bhakti požymiai

Uttama-bhakti, aprašyta šiame posme, turi dviejų rūšių požymius:

svarūpa-lakṣaṇa - vidinės charakteristikos;

taṭastha-lakṣaṇa - išorinės charakteristikos.

Svarūpa-lakṣaṇa aprašomos antroje posmo dalyje: ānukūlyena kṛṣṇānuśīlanaṁ bhaktir uttamā – „uttama-bhakti reiškia atlikti veiklą, kuri yra palanki Śrī Kṛṣṇai.” Tai vadinama uttama-bhakti svarūpa-lakṣaṇa, nes šie požymiai supažindina mus su vidine bhakti prigimtimi arba jos svarūpa.

taṭastha-lakṣaṇa aprašomos pirmoje posmo dalyje: anyābhilāṣitā-śūnyaṁ jñāna-karmādy-anāvṛtam – „uttama-bhakti neturi jokių kitų troškimų išskyrus patenkinti Śrī Kṛṣṇą, ir jo neužgožia jñāna bei karma.” Tai vadinama taṭastha-lakṣaṇa, kadangi šie požymiai aprašo charakteristikas, kurios nėra bhakti prigimties dalis.

Svarūpa-lakṣaṇa – vidinės charakteristikos

Anuśīlanam – nuolatinis kultivavimas

Žodžio anuśīlana prasmė apibrėžiama kaip:

3.      ceṣṭā-rūpa – praktika ar pastangos, kurios yra dviejų rūšių:

a.       pravṛtti-mūlaka – pozityvios veiklos ugdymas,

b.      nivṛtti-mūlaka - neigiamos veiklos mažinimas;

4.      bhāva-rūpa - jausmai, kylantys iš šių pastangų.

Kai tokia praktika (anuśīlana) susijusi su Śrī Kṛṣṇa, arba atliekama Jo malonumui, tai vadinama bhakti.

Žodžiai kṛṣṇa anuśīlana reiškia dviejų rūšių pastangas (ceṣṭā):

1.      visa veiklos įvairovė, kažkaip susijusi Śrī Kṛṣṇa,

2.      visa veiklos įvairovė, atliekama tiesiogiai dėl Śrī Kṛṣṇos.

Iš šešiasdešimt keturių bhakti sudedamųjų dalių (aṅgų), aprašytų „Bhakti-rasāmṛta-sindhu“, dešimt pirmųjų, prasidedančių nuo śrī-guru-padāśraya (priimti lotosinių dvasinio mokytojo pėdų prieglobstį) liepia praktikuoti bhakti pastangomis (ceṣṭā-rūpa), kylančiomis iš pozityvios veiklos (pravṛtti-mūlaka). Šios dešimt dalių yra pradinės atsidavimo tarnystės formos. Kitos dešimt dalių aprašo veiklas, kurių reikia atsisakyti, pvz.: atsisakyti bendravimo su ne bhaktais (avaiṣṇava-saṅga-tyāga), vengti sevāparādhos, nāmāparādhos ir t.t. Susilaikymas nuo tokios veiklos yra vadinamas bhakti praktika pastangomis, kylančiomis iš neigiamos veiklos vengimo (nivṛtti-mūlaka). Reikia elgtis taip, kad išvengtume šių neigiamų dalykų.

Panašiai dvasinės emocijos, kurios pakliūna į bhāva-rūpos kategoriją, tokios kaip sthāyibhāva (tarp jų rati, prema, sneha ir t.t.) ir vyabhicāri-bhāvos, įtrauktos į žodį kṛṣṇānuśīlana.

Tokiu būdu praktika (anuśīlana), kuri atliekama dėl Kṛṣṇos kaip pastangos (ceṣṭā-rūpa) ir dvasinės emocijos (bhāva-rūpa, į kurią įeina sthāyibhāva, vyabhicāribhāva ir pan.) yra įmanoma tik Śrī Kṛṣṇos ir Jo bhaktų malone. Śrī Gurudeva yra parama-bhagavad-bhakta – geriausias iš Viešpaties bhaktų. Todėl tokios bhakti dalys, kaip śrī-guru-padāśraya ir pan., taip pat įtrauktos į kṛṣṇānuśīlaną. Sthāyibhāva ir kitos su ja susijusios dvasinės emocijos (anubhāva, sāttvika-bhāva ir vyabhicāri-bhāva) taip pat susijusios su Kṛṣṇa. Todėl jos irgi yra kṛṣṇānuśīlana dalis.

Galutinis visos dvasinės veiklos tikslas yra Śrī Kṛṣṇa, štai kodėl tikra atsidavimo veikla turi būti palanki Kṛṣṇai. Pastangos, nukreiptos suvokti Brahmaną ir Paramātmą, nelaikomos tyra bhakti. Jos dažniausiai yra atitinkami spekuliatyvaus pažinimo (jñānos) ir veiklos dėl rezultatų (karmos) aspektai.

Dabartinis mūsų kūnas, protas ir kalba yra materialūs. Kai jīva bando juos nukreipti savo nuožiūra, rezultatas yra sausos spekuliacijos ir atsižadėjimas, o tikroji bhakti prigimtis taip juose ir nepasireiškia. Tačiau kai tik Kṛṣṇos vidinė energija (svarūpa-śakti) pradeda veikti jīvos kūne, prote ir kalboje, tuomet iš karto pasireiškia tyra bhakti prigimtis.

Kṛṣṇānuśīlana arba bhakti yra ypatinga Śrī Kṛṣṇos vidinės energijos funkcija (vṛtti). Sąlygotų sielų kūnas, protas ir juslės yra negyvos. Svarūpa-śakti funkcija negali apsireikšti sąlygotos sielos nesąmoningame kūne, prote ar kalboje. Tačiau nepriežastinės Kṛṣṇos arba tobulų bhaktų malonės dėka svarūpa-śakti funkcija susitapatina (tādātmya) su bhakto, priėmusio Śrī Gurudevos lotosinių pėdų prieglobstį, kūnu, protu ir žodžiais (nors jie materialūs) ir pasireiškia per juos.

Žodį tādātmya galima suprasti iš tokio pavyzdžio. Kai ugnis persmelkia geležinį strypą, jis degina kitus objektus, nors savaime geležinis strypas kitų objektų nedegina. Šiame pavyzdyje sakoma, kad ugnis susitapatino su geležiniu strypu (tādātmya). Panašiai, Viešpaties malone, svarūpa-śakti bhakti-vṛtti įgyja tādātmyą su bhakto kūnu, protu bei žodžiais ir tuomet per juos veikia.

Kṛṣṇa

Atsidavimo tarnystės apibrėžime žodis Kṛṣṇa naudojamas pažymėti Svayam Bhagavān, Vrajos karaliaus sūnų (vrajendra-nandana) Śrī Kṛṣṇą ir visas kitas Kṛṣṇos inkarnacijas (avatāras). Tačiau bhakti praktikoje egzistuoja gradacija, priklausanti nuo jos objekto (ar tai bus svayam avatārī Kṛṣṇa - pirminis visų inkarnacijų šaltinis, ar kitos avatāros).

Ānukūlyena

Bhakti svarūpa-lakṣaṇa buvo apibrėžta kaip veiklos, susijusios su Śrī Kṛṣṇa, kultivavimas (kṛṣṇānuśīlana). Dabar bus paaiškintas žodis ānukūlyena. Siekiant pagrįsti bhakti-svarūpą (vidinę bhakti prigimtį), naudojamas žodis ānukūlyena (palankiai nusiteikęs), kadangi bhakti negalima įgyti nepalankiu elgesiu.

Kol atliekama atsidavimo praktika (sādhana-kāla), šis palankus nusiteikimas turi tam tikrą ryšį su materialiu pasauliu, tačiau išvaduotame būvyje (siddha-kāla) jis yra visiškai tyras. Abejose pakopose bhakti charakteristikos yra tos pačios. Todėl prigimtinės bhakti charakteristikos yra pastangos, nukreiptos ugdyti Kṛṣṇos sąmonę, atliekamos su palankiais jausmais.

Kai kurie liberaliai mąstantys filosofai žodį ānukūlya apibrėžia kaip elgesį ar užsiėmimą, kuris suteikia malonumą. Kitaip tariant, jie sako, kad bhakti arba veikla susijusi su Kṛṣṇa turi Jam patikti. Toks užsiėmimas, kuris suteikia malonumą Kṛṣṇai, vadinamas ānukūlya-viśiṣṭa-bhakti, atsidavimas, kuris palankus Kṛṣṇos pasitenkinimui. Tačiau pripažinę tokią žodžio prasmę rizikuojame, kad bhakti apibrėžimas taps per platus (ativyāpti) ir per siauras (avyāpti) tuo pat metu. Ativyāpti reiškia kai apibrėžimas tampa per platus ir apima dalykus, kurie neturėtų pakliūti į jį. Avyāpti reiškia kai apibrėžimas tampa per siauras ir neapima dalykų, kurie turėtų būti į jį įtraukti.

Kai asuros Cāṇūra, Mūṣṭika ir kiti mušė Śrī Kṛṣṇos kūną imtynėse, tai suteikė Jam didelį džiaugsmą. Jų supamas Jis su dideliu entuziazmu galėjo mėgautis vīra-rasa (herojiškumu). Šiame pavyzdyje asurų veikla, tai, kad jie mušė Viešpatį, atrodo maloni Kṛṣṇai. Be abejo, galima nustebti, kaip tokia asurų veikla gali būti maloni Kṛṣṇai. Šią abejonę išsklaido posmo iš „Śrīmad-Bhāgavatam“ (1.13.30) dalis: “manasvinām iva sat samprahāraḥ - „nors paprastų žmonių požiūriu, aršus mūšis su priešu yra didelės kančios priežastis, didvyriams jis visuomet teikia malonumą.”

Jei asurų veikla, kurie imtynėse su didele jėga smogdavo į Viešpaties kūną, būtų pripažinta kaip bhakti vien todėl, kad kėlė malonumą Kṛṣṇai, tuomet bhakti apibrėžimas nukentėtų dėl ativyāpti arba per plataus apibendrinimo. Kitaip tariant, asurų veikla yra visiškai priešinga bhakti, bet kadangi ji suteikė malonumą Kṛṣṇai, atrodytų kad ji įtelpa į bhakti apibrėžimą.

Kitas pavyzdys yra motina Yaśodā, kuri, pasisodinusi Śrī Kṛṣṇą ant kelių, pradėjo maitinti Jį krūtimi. Tuo metu ant viryklės užvirė pienas ir pradėjo bėgti ant ugnies. Yaśodā-maiyā paliko nepatenkintą Kṛṣṇą ir nubėgo gelbėti pieno. Tai nebuvo malonu Kṛṣṇai. Jo mažytės lūpos pradėjo drebėti iš pykčio - sañjāta-kopaḥ sphuritāruṇādharaṁ („Śrīmad-Bhāgavatam“ 10.9.6). Šiame pavyzdyje, kadangi motinos Yaśodos veikla buvo nemaloni Śrī Kṛṣṇai, atrodytų, kad ji nepatenka į bhakti apibrėžimą. Todėl čia bhakti apibrėžimas nukenčia dėl avyāpti – per didelio susiaurinimo.

Ativyāpti ir avyāpti atsiranda pavyzdžiuose su asūromis ir Yaśodā-maiyā. Žodis ānukūlya naudojamas tam, kad pašalintų šias abi problemas. Tikroji ānukūlya prasmė yra visiškas nepalankaus ar priešiško nusistatymo Viešpaties atžvilgiu, nebuvimas.

Bhakti neatsiranda tol, kol visiškai neatsikratome bet kokių nusistatymų, nepalankių Viešpaties atžvilgiu. Pagal šį bhakti apibrėžimą ativyāpti negali atsirasti asurų atveju. Kitaip tariant, jie nepatenka į bhakti apibrėžimą, nes visuomet yra nusistatę priešiškai Viešpaties atžvilgiu. Kadangi jie neatsisako savo priešiškumo, jų veikla nevadinama bhakti.

Iš kitos pusės, Yaśodā-maiyos veikla, vertinant paviršutiniškai, atrodo nepalanki, nes matėsi, jog ji nepamalonino Kṛṣṇos. Tačiau Yaśodā-maiyā neturi nei pėdsako nuostatų, kurios nepatiktų Kṛṣṇai. Ji visuomet persmelkta tokios nuostatos, kuri tinka Kṛṣṇai. Ji visuomet Juo rūpinasi ir prižiūri, kad Jam viskas būtų gerai. Todėl, kai kalbame apie Yaśodą, bhakti apibrėžimo nepaliečia avyāpti (kitaip tariant, bhakti apibrėžimas neišbraukia jos pavyzdžio).

Bhaktai natūraliai rodo didesnę meilę dalykams, kurie labiau palankūs tarnystei Kṛṣṇai, nei tiesiogiai pačiam Kṛṣṇai. Pienas, kuris virė ant viryklės, buvo skirtas pamaitinti Kṛṣṇą. Galvodama tik apie Kṛṣṇos būsimą naudą, Yaśodā-maiyā padėjo Jį į šalį ir nubėgo prižiūrėti pieno; todėl jos veiksmai taip pat yra bhakti.

Jei palankus nusistatymas (ānukūlya), arba, kitaip tariant, priešiško nusistatymo (prātikūlya) nebuvimas yra apibrėžiamas kaip bhakti, ir jei bhakti reiškia tam tikrus veiksmus, kurie palankūs ar patinka Kṛṣṇai, kam apibrėžime naudojamas žodis anuśīlana (dėmesingos studijos ar praktika)?

Tikroji bhakti prigimtis nepasireiškia vien tik atsikračius priešiško nusistatymo, nes net molinis puodas nejaučia niekam jokio priešiškumo. Ar galima teigti, kad jis turi bhakti? Niekada! Tai tiesa, kad puodas neturi priešiškumo; tačiau, kadangi jis neatlieka veiklos, kurią išreiškia žodis anuśīlana, negalima pripažinti bhakti buvimo. Todėl žodis anuśīlana apibrėžime panaudotas ne veltui.

Taṭastha-lakṣaṇa – išorinės charakteristikos

Siekiant parodyti uttama-bhakti išskirtinumą, dabar bus aprašomos taṭastha-lakṣaṇa – bhakti išorinės charakteristikos. Taṭastha-lakṣaṇa pažymėtos posmo pradžioje dviem sąvokomis: anyābhilāṣitā-śūnyam ir jñāna-karmādy-anāvṛtam.

Anyābhilāṣitā-śūnyam

Kaip reikia užsiimti praktika, kuri palanki Kṛṣṇai? Reikia elgtis taip, kad bhakti augtų. Reikia atsisakyti šio pasaulio troškimų (laukika-abhilāṣa), anapusinio pasaulio troškimų (pāralaukika-abhilāṣos): gyvenimo rojinėse planetose, mistinių yogos pasiekimų ir visokių kitų troškimų. Tą pačią idėją paaiškina „Śrīmad-Bhāgavatam“ (11.3.31): bhaktyā sañjātayā bhaktyā – „bhakti gimsta tik iš bhakti.” Pagal šį teiginį, bhakti (śravana, kīrtana ir kitos sādhanos formos) yra atliekamos tik dėl pačios bhakti. Sādhana ir bhāva-bhakti turi būti atliekamos tik tam, kad įgijus prema-bhakti. Todėl atsisakyti visų troškimų išskyrus bhakti yra vadinama uttama-bhakti.

Čia ypač verta paminėti, kodėl terminas anyābhilāṣitā-śūnyam naudojamas vietoje anyābhilāṣa-śūnyam. Śrīla Rūpa Gosvāmi šiame teiginyje paslėpė gilią mintį. Žodis anyābhilāṣa reiškia trokšti kitų dalykų. Prie šio žodžio pirmiausia pridedama priesaga –in. Ši priesaga parodo natūralų ar priprastą gyvenimo ar veikimo būdą. Naudojama su žodžiu anyābhilāṣa, ji reiškia įgimtą polinkį veikti, skatinamam pašalinių troškimų. Prie šios priesagos pridedama –tā, kuri parodo bet kokio objekto kokybę ar būseną. Tai reiškia, kad natūralioje būsenoje sādhaka neturėtų trokšti kitų dalykų nei bhakti. Bet, jei iškilus negandoms (nenatūraliai situacijai), sādhaka meldžiasi: „O Viešpatie, aš esu Tavo atsidavęs. Prašau, išgelbėk mane nuo šios nelaimės,“ tuomet, nepaisant tokio jo noro, jokios žalos bhakti nebus. Jo natūrali situacija pasikeitė tik dėl negandos, todėl aplinkybių priverstas jis meldžiasi nenatūraliai. Šis troškimas nėra jo prigimtinė būsena.

Jñāna-karmādy-anāvṛtam

Dabar apie antrą išorinę charakteristiką. Žodžiai jñāna-karmādy-anāvṛtam reiškia, kad praktikuojant bhakti jos negali užgožti jñāna, karma ir pan.

Jñāna

Yra trys jñānos formos:

4.      tat-padārtha-jñāna – žinios apie Bhagavāno konstitucinę prigimtį,

5.      tvaṁ-padārtha-jñāna – žinios apie konstitucinę jīvos padėtį ir jos ryšį su Bhagavānu ir

6.      jīva-brahma-aikya-jñāna – žinios apie jīvos ir Brahmano vienovę.

Tat-padārtha-jñāna

Śrī Kṛṣṇa yra absoliuti tiesa, parama-tattva. Jis yra nedualus Parabrahma. Jis yra visa ko šaltinis ir Jis pats neturi jokio šaltinio. Jis yra visų priežasčių priežastis. Jis yra aukščiausias visų didybės (aiśvarya) ir saldumo (mādhurya) savybių šaltinis. Jis visiškai neturi materialių savybių (prākṛta-guṇa). Jis kupinas visų transcendentinių savybių (aprākṛta-guṇa). Jis yra sac-cid-ānandamaya-vigraha – būties, suvokimo ir palaimos įsikūnijimas. Jis yra acintya-sarva-śaktimān – nesuvokiamas visų galių savininkas. Jo pati esmė yra rasa ir rasika. Kitaip tariant Jis yra visos rasos buveinė ir Jis pats visiškai pasinėręs į šios rasos malonumus savo bhaktų draugijoje. Jis yra Svayam Bhagavān – galutinis Vedų ir visų śāstrų pažinimo objektas. Jis vienintelis yra asmuo, kuris vadinamas Svayam Bhagavān. Tokios žinios vadinamos tat-padārtha-jñāna.

Tvaṁ-padārtha-jñāna

Jīvos, būdamos atominėmis dvasios dalelėmis (cit-paramāṇu-svarūpa) yra neišmatuojamai maži aukščiausios egzistencinės dvasios, Śrī Kṛṣṇos, spinduliai. Nors ir nesiskiria nuo Viešpaties Hari, jos amžinai atskirtos nuo Jo. Jīvos yra mažytė sąmonė (aṇu-caitanya), o Viešpats yra visa persmelkianti sąmonė (vibhu-caitanya). Jīvos yra pavaldžios māyai, o Viešpats yra māyos šeimininkas. Net išvaduotoje padėtyje jīva dėl savo paribio prigimties (taṭastha-śakti) gali pulti į materialią gamtą (māyā-prakṛti). Jīva pasireiškia kaip pažinimas (jñāna-svarūpa) ir pažįstantysis (jñātā-svarūpa). Nors galimybė veikti (kartṛtva) yra joje, ji vis dėlto išlieka atomine dvasine dalelyte (aṇucit).

Ji turi mažytę nepriklausomybę; todėl ji savo prigimtimi yra amžinas Aukščiausios Absoliučios Tiesos, Śrī Kṛṣṇos, tarnas. Ji taip pat turi amžiną atskirą savo egzistenciją. Kitaip tariant, ji yra ir nepriklausoma ir priklausoma. Kadangi jīva yra Śrī Kṛṣṇos taṭastha-śakti produktas, jos ryšys su Śrī Kṛṣṇa yra nesuvokiama vienovė ir skirtybė tuo pat metu (acintya-bheda-abheda). Taip pat, kadangi ji yra Viešpaties dalelytė ir kadangi polinkis tarnauti Viešpačiui glūdi jos prigimtyje, jīvos ryšys su Kṛṣṇa yra amžino tarno su tuo, kuriam tarnaujama. Tokios žinios vadinamos tvaṁ-padārtha-jñāna.

Jīva-brahma-aikya-jñāna

Nėra jokio skirtumo tarp jīvos ir Brahmano. Kai neišmanymas išsisklaido, jīva tampa identiška Brahmano svarūpai. Tuo metu jīva nebeturi savo atskiros egzistencijos. Tokios žinios vadinamos jīva-brahma-aikya-jñāna.

Žodis jñāna, kuris naudojamas bhakti apibrėžime, kalba tik apie pažinimą, vedantį prie jīvos ir Brahmano vienovės. Šios žinios yra vadinamos nirviśeṣa-jñāna, žinios apie neišskirtinumą arba impersonalizmą. Nirviśeṣa-jñāna yra priešiška bhakti. Tačiau kitos dvi anksčiau minėtos pažinimo formos - tat-padārtha-jñāna ir tvaṁ-padārtha-jñāna nėra priešiškos bhakti. Šios dvi pažinimo rūšys stojusiam į bhakti kelią yra labai svarbios. Tačiau pradėjusiam eiti bhakti keliu, atsidavimas, sumišęs su empiriniu spekuliatyviu pažinimu (jñāna-miśra-bhakti) yra laikomas išoriniu. Tokio pažinimo taip pat reikia atsisakyti.

Nėra jokios galimybės, kad natūralus ryšys tarp jīvos ir Aukščiausio Viešpaties, kaip tarp tarno ir šeimininko, atsirastų praktikuojant jīva-brahma-aikya-jñāną. Ši tarno ir šeimininko nuotaika (sevya-sevaka-bhāva) yra pati bhakti gyvybė. Todėl išlikti visiškai švariam nuo bet kokio nirviśeṣa-jñānos nešvarumo yra antros išorinės uttama bhakti charakteristikos dalis.

Karma

Žodžiu karma šiame posme draudžiamos visos smārta-karmos arba kitaip tariant visos nitya-naimittika-karmos (kasdieninės ir proginės pareigos), paminėtos smṛti-śāstrose, o taip pat visų rūšių karma-miśra- ir jñāna-miśra-bhakti. Karma ar veikla, atliekama kaip sevā-paricaryā (tarnystė Viešpačiui ir rūpinimasis juo) ir kuri yra palanki bhajano praktikai, nėra draudžiama. Kadangi visa sevā-paricaryos veikla, kuri susijusi su Kṛṣṇos garbinimu, patenka į kṛṣṇānuśīlana kategoriją, ji niekada negali būti draudžiama.

Ādi

Frazėje jñāna-karmādi, žodis ādi (kuris reiškia „ir taip toliau“) reiškia phalgu-vairāgyą (atsižadėjimą, kuris nepadeda bhakti), aṣṭāṅga-yogą (aštuoniapakopę yogos sistemą), abhyāsa-yogos (dažnos ir pasikartojančios meditacijos į abstrakčią dvasią) praktiką, kuri minima sāṅkhya-śāstroje, ir kitas praktikas. Visa tai taip pat draudžiama.

Anāvṛta

Vienas svarbus momentas. Kodėl ryšium su jñāna, karma ir t.t., panaudotas žodis anāvṛta (neužgožta) vietoje žodžio śūnya (visiškai neturinti)? Tai padaryta siekiant pažymėti, jog draudžiama tik jñāna ir karma, kuri užgožia bhakti, o ne ta jñāna ir karma, kurios maitina bhakti. Visiškai atsisakęs karmos ir jñānos sādhaka negalėtų netgi išgyventi.

Bhakti užgožiama dviem būdais:

1.      baimė, kad neatliekant nitya-karmos (kasdieninių privalomų pareigų), atitinkančios śāstrų nurodymus, žmogus užsitrauks nuodėmę;

2.      įsitikinimas, kad atliekant nitya-naimittika-karmas (kasdienines ir progines pareigas), nustatytas smṛti-śāstrose, žmogus pasieks trokštamą vaisių bhakti pavidalu.

Jei nitya-naimittika-karmos atliekamos su tokiu įsitikinimu, kad bhakti negalima pasiekti be jų, tuomet tokios karmos užgožia bhakti.

Tačiau jei pažengęs bhaktas kartais atlieka Vedinius ritualus, tokius kaip śrāddha, siūlydamas atnašas protėviams, neskirdamas jiems dėmesio ir tik tam, kad pamokytų ir nuramintų paprastus žmones, tuomet jo bhakti nebus padaryta jokia žala. Kadangi šią veiklą jis atlieka nemanydamas, kad bhakti nuo šios veiklos priklausoma, niekas nestabdys ar neužstos śuddha-bhakti.

Čia frazė kṛṣṇānuśīlana reiškia paprasčiausiai kṛṣṇa-bhakti. Ši frazė posme minima tam, kad aiškiai pažymėtų, jog bhakti yra nukreipta tik į Śrī Kṛṣṇą.

Kur bebūtų minimas žodis bhakti, „Śrīmad-Bhāgavatam“, „Nārada-pañcarātroje“ ar kitose bhakti-śāstrose, jis reiškia tik bhagavad-bhakti. To prasmė yra tai, kad žodis bhakti gali būti naudojamas tik Viešpaties viṣṇu-tattva inkarnacijų atžvilgiu.

Trys bhakti tipai

Bhakti yra trijų tipų:

1.      āropa-siddhā - veikla, kuri nors ir nėra tyra bhakti, yra vadinama bhakti dėl to, kad yra skirta Aukščiausiam Viešpačiui;

2.      saṅga-siddhā - pastangos, kurios susijusios su arba yra palankios bhakti vystymuisi, bet pačios savaime nėra tyrai sudarytos iš bhakti;

3.      svarūpa-siddhā - pastangos, kurios visiškai sudarytos iš tyros bhakti.

Āropa-siddha-bhakti - pastangos, kurioms netiesiogiai priskiriamos bhakti savybės

Pastangos, kurios savo prigimtimi nėra sudarytos iš bhakti (tai yra ānukūlya-kṛṣṇānuśīlana), ir kuriomis žmogus tam, kad pasiektų savo tikslą, aukoja savo veiklos rezultatus Viešpačiui, kad šis būtų patenkintas, vadinama āropa-siddha-bhakti. Kitaip tariant, kadangi jo veikla yra skirta (āropa) Aukščiausiam Viešpačiui, tokia veikla turi bhakti atributus (āropita).

Bhakti, kuri sumišusi su karma ir troškimu materialiai mėgautis, vadinama sakāma-bhakti arba saguṇa-bhakti. Be bhakti pagalbos, karma negali suteikti jokio rezultato. Tai žinodami daugybė žmonių savo priskirtas pareigas skiria patenkinti Viešpatį, kad Šis išpildytų jų šalutinius troškimus. Tokių žmonių veikla nėra svarūpa-siddha-bhakti. Vis dėlto, kadangi jie aukoja savo veiklos vaisius Viešpačiui, tai laikoma viena iš bhakti rūšių. Nors jie ir aukoja savo veiklą Viešpaties malonumui, jie trokšta, kad patenkintas Jis išpildytų jų šalutinius troškimus. Šia prasme jų veiklai suteikiamas bhakti atributas. Todėl tokios pastangos vadinamos āropa-siddha-bhakti.

Saṅga-siddha-bhakti—pastangos susijusios su bhakti praktika arba palankios jai

Yra taip pat ir kitokios pastangos, kurios, nors nėra sudarytos vien iš bhakti (tai yra anukūlya-kṛṣṇānuśīlana), tampa panašios į bhakti, nes elgiasi kaip jos pagalbininkės. Tokios pastangos vadinamos saṅga-siddha-bhakti. Pavyzdį galima rasti „Śrīmad-Bhāgavatam“ (11.3.23-5) Śrī Prabuddha Munio pokalbyje su Mahārāja Nimi: „Reikia praktikuoti užuojautą kitiems, draugiškumą, pagarbą kitiems, švarą, asketiškumą, pakantumą, tylėjimą, Vedų studijavimą, paprastumą, celibatą, neprievartą ir pan. Reikia vienodai vertinti karštį ir šaltį, laimę ir kančią. Reikia suvokti Viešpaties buvimą visur. Reikia gyventi nuošalioje vietoje, atsisakyti prisirišimų prie šeimos ir būti patenkintu tuo, kas ateina savaime.“

Nors elgesys ir praktikos, aprašytos šiame posme, iš prigimties nėra sudarytos iš tyros bhakti, jos tampa bhakti pagalbininkėmis. Todėl jos laikomos bhakti palydovėmis (parikara). Jei iš šių dvidešimt šešių savybių sąrašo išbraukti bhakti, tuomet Bhagavānas neturi tiesioginio ryšio su likusiomis savybėmis. Tik tuomet, kai šios savybės lydi ar padeda bhakti, jų panašumas su bhakti įgyja prasmę. Todėl jos vadinamos saṅga-siddha-bhakti.

Svarūpa-siddha-bhakti—pastangos, sudarytos tyrai iš uttama-bhakti

Visos palankios pastangos (ceṣṭā), tokios kaip śravaṇa, kīrtana, smaraṇa ir t.t., o taip pat dvasinių emocijų apraiškos, prasidedančios bhāvos pakopoje, ir kuriose nėra jokių troškimų, nesusijusių su Śrī Kṛṣṇa ir kurios nėra užgožtos jñānos bei karmos, yra vadinamos svarūpa-siddha-bhakti. Kitaip tariant, visos kūno, proto ir kalbos pastangos, kurios susijusios su Śrī Kṛṣṇa ir kurios atliekamos vien tik Jo malonumui tiesiogiai, be jokių papildomų veiksnių, yra vadinamos svarūpa-siddha-bhakti.

Pokalbyje tarp Śrī Caitanyos Mahāprabhu ir Rāya Rāmānandos, pateiktame „Śrī Caitanya-caritāmṛtoje“, āropa-siddha-bhakti ir saṅga-siddha-bhakti buvo aprašytos kaip išoriškos.

Papildomos šešios bhakti charakteristikos

Bhakti-rasāmṛta-sindhu (1.1.17) Śrīla Rūpa Gosvāmī aprašė šias šešias ypatingas bhakti charakteristikas:

kleśa-ghnī śubhadā
mokṣa-laghutā-kṛt sudurlabhā
sāndrānanda-viśeṣātmā
śrī-kṛṣṇākarṣiṇī ca sā

1. kleśa-ghnī – Ji sunaikina visas kančias.

2. śubhadā – ji suteikia visą gerą sėkmę.

3. mokṣa-laghutā-kṛt – ji padaro (kṛt) impersonalaus išsivadavimo malonumą nereikšmingą (laghutā).

4. sudurlabhā – ji retai įgyjama.

5. sāndrānanda-viśeṣātmā – jos prigimtis persmelkta paties intensyviausio ir aukščiausio malonumo.

6. śrī-kṛṣṇa-ākarṣiṇī – ji yra vienintelis būdas patraukti Śrī Kṛṣṇos dėmesį.

Bhakti sunaikina kančias

Egzistuoja trijų rūšių kleśa (kančia):

1.      pati nuodėmė (pāpa),

2.      nuodėmė sėklos pavidalu (pāpa-bīja) ir

3.      neišmanymas (avidyā).

Nuodėminga veikla savo ruožtu klasifikuojama į:

1.      pātaka - nuodėminga,

2.      mahā-pātaka - labai nuodėminga ir

3.      atipātaka - ypatingai nuodėminga.

Visa tai vadinama pāpa. Tie, kurių širdyje apsireiškė śuddha-bhakti, natūraliai nelinkę užsiimti nuodėminga veikla (pāpa). Troškimas atlikti nuodėmes, kuris vadinamas pāpa-bīja, negali išlikti kupinoje bhakti širdyje. Avidyā vadinamas neišmanymas apie savo dvasinę prigimtį. Kai pačioje pradžioje śuddha-bhakti pasirodo širdyje, jīva labai aiškiai supranta: „Aš esu Kṛṣṇos tarnas“ ir neišmanymas visiškai išnyksta. Tai reiškia, kad kai Bhakti-devī, bhakti deivė, skleidžia savo spindulius, tamsa, kurią pagimdė pāpa, pāpa-bīja ir avidyā, širdyje išsisklaido. Pasirodžius palankiai bhakti, visos kančios lieka labai toli. Štai kodėl bhakti yra kleśa-ghnī.

Bhakti suteikia visa, kas palanku

Šiame pasaulyje įvairios prielankumo formos, visos gerosios savybės ir įvairūs malonumai yra laikomi śubha (palankiais). Tas, kurio širdyje pasirodė tyra bhakti, įgyja keturias savybes: nuolankumą, užuojautą, išdidumo nebuvimą ir pagarbą kitiems. Dėl šios priežasties visas pasaulis rodo jam savo prielankumą. Visos gerosios savybės (sad-guṇa) automatiškai pasireiškia śuddha-bhakto asmenyje. Bhakti pajėgi suteikti įvairiausius malonumus. Jei kas nors to trokšta, ji gali suteikti materialų pasitenkinimą, susiliejimo su impersonaliu Brahmanu malonumą (nirviśeṣabrahma-sukha), įvairiausias mistines galias (siddhi), jutiminį pasitenkinimą bei išsivadavimą.

Bhakti net impersonalaus išsivadavimo malonumą padaro nereikšmingą

Net jei nedidelė meilė Aukščiausiajam (bhagavad-rati) pasireiškia širdyje, dharma (religija), artha (ekonomikos raida), kāma (jusliniai malonumai) ir mokṣa (išsivadavimas) natūraliai atrodo nereikšmingi.

Bhakti yra retai pasiekiama

Šį dalyką reikia suprasti kruopščiai. Bhakti lieka nuošaly tol, kol žmogus atlieka atsidavimo tarnystę neteisingai, net jei jis užsiima milijonais įvairiausių dvasinių praktikų (sādhanų). Be to, daugumą žmonių Bhakti-devī patenkina suteikdama jiems tik impersonalų išsivadavimą; ji nesuteikia bhakti tol, kol nemato, kad praktikuojantis yra labai kvalifikuotas. Dėl šių dviejų priežasčių bhakti yra retai pasiekiama. Jñāna-sādhana (pažinimo ugdymas) be abejo veda link išsivadavimo, susiliejimo su nedualiu Brahmanu, kuris yra pats pažinimo pavidalas. Taip pat lengva yra pasiekti materialius juslinius malonumus, atliekant dorybingą veiklą, pvz., yajñas ir pan. Tačiau, neatlikdamas bhakti-yogos, niekas negali pasiekti bhakti Śrī Hari net užsiimdamas milijonais dvasinių praktikų.

Bhakti ir Śrī Kṛṣṇa yra anapus materialių apribojimų, todėl žmogaus intelektas negali jų pasiekti, nes jis yra grubus ir ribotas. Tačiau lengva suprasti atsidavimo tarnystės esmę (bhakti-tattvą), jei praeityje sukauptų dorybingų darbų dėka atsirado bent truputį skonio. Niekas, išskyrus pačias sėkmingiausias jīvas, negali suprasti bhakti-tattvos. Materiali logika neturi tinkamų savybių suprasti dvasinius malonumus. „Kaṭha Upaniṣadoje“ (1.2.9) pasakyta:

naiṣā tarkeṇa matir āpaneyā / proktānyenaiva su-jñānāya preṣṭha - „Mano brangus Naciketā, netinkama naudotis ginčais ir sugriauti išmintį apie Absoliučią Tiesą, kurią gavai.“

Bhakti yra aukščiausia palaimos forma

Bhakti yra amžina dvasinė laimė, štai kodėl bhakti praktika paskandina palaimos vandenyne. Jei sujungti į vieną visus šio pasaulio malonumus, pridėti malonumą, gaunamą įsiliejus į Brahmaną, padauginti tai dešimtis milijonų kartų, gautas malonumas vis tiek negalės prilygti vienam atsidavimo tarnystės palaimos vandenyno lašui. Materialūs malonumai yra visiškai trivialūs, o malonumai, patiriami neigiant materialų pasaulį yra labai sausi. Abiejų šių malonumų prigimtis kitokia nei dvasinio pasaulio palaima. Negalima lyginti dviejų dalykų, kurie visiškai skiriasi savo prigimtimi. Todėl tie, kurie praktikuodami bhakti įgijo šiek tiek skonio, sako, kad malonumas, įsiliejus į nirviśeṣa-brahma, yra toks pat nereikšmingas, kaip vanduo karvės kanopos pėdsake. Tik tie, kurie šį malonumą patyrė, gali tai suprasti; kiti negali nei suprasti, nei kalbėti apie tai.

Bhakti patraukia visų patraukliausią Śrī Kṛṣṇą

Śrī Kṛṣṇa kartu su visais Savo mylimaisiais tampa jėga suviliotas ir kontroliuojamas to, kurio širdyje pasirodė Bhakti-devī. Kṛṣṇos neįmanoma patraukti ar kontroliuoti kitais būdais.

Atsidavimo tarnystė gali būti atliekama netyrai (miśra) ir tyrai (śudha). Netyrai atliekama atsidavimo tarnystė turi karmos (noro pasiekti materialių rezultatų) ir jñānos (noro išsivaduoti) priemaišų. Tačiau Kṛṣṇos dėmesį gali patraukti tik tyrai atliekama atsidavimo tarnystė (śudha bhakti). Apie tokią atsidavimo tarnystę Kṛṣṇa sako „Bhagavad-gītoje“ 9.22:

ananyāś cintayanto māṁ
ye janāḥ paryupāsate
teṣāṁ nityābhiyuktānāṁ
yoga-kṣemaṁ vahāmy aham

„Tačiau tie, kurie visuomet garbina Mane su nenukrypstančiu atsidavimu, medituodami Mano transcendentinį pavidalą – jiems Aš atnešu tai, ko jiems trūksta ir išsaugau tai, ką jie turi.“

Šiame posme Kṛṣṇa šlovina atsidavimą, kuris nukreiptas tik į Jį vieną (ananya). Jis teigia, kad asmeniškai pasirūpina tokiais atsidavusiais Jam tarnais. Istorija apie Madhava Dāsa Babaji ir Viešpatį Jagannāthą tai patvirtina (žr. priedą).

Klausimai

4. Iš kokio sanskrito žodžio kilęs žodis bhakti?
5. Ką reiškia žodis uttama-bhakti?
6. Kas yra uttama-bhakti garbinimo objektas?
7. Kokios dvi uttama-bhakti požymių grupės?
8. Kokie požymiai įeina į svarūpa-lakṣaṇa grupę?
9. Kokie požymiai įeina į taṭastha-lakṣaṇa grupę?
10. Kokie aspektai sudaro terminą anuśīlana?
11. Ar gali bhakti būti skirta kitai asmenybei, ne Kṛṣṇai?
12. Ką reiškia žodis anukūlyena?
13. Ar bhaktas iškilus pavojui gali kreiptis į Kṛṣṇą su materialiu prašymu?
14. Kokios trys jñānos formos?
15. Kuri iš jų žalinga bhakti?
16. Kokios yra bhakti padengimo formos?
17. Kokie yra trys bhakti tipai?
18. Kokie šeši uttama-bhakti požymiai?

Priedas

Madhava Dās Babaji iš Purio, gyvenusio Śri Caitanyos laikais, istorija.

Kartą babaji labai sunkiai susirgo. Taip stipriai karščiavo, kad net pajudėti negalėjo. Šalia nieko nebuvo, kas galėtų padėti. Staiga jis pastebėjo, kad Pats Viešpats Jagannātha atėjo pas jį ir pradėjo slaugyti. Babaji pasijuto taip nejaukiai, taip nepatogiai, kad taip vargina Patį Savo Viešpatį. Babaji paklausė Jagannāthos, kodėl Jis taip varginasi, kodėl taip elgiasi, jis pats gi čia guli visas nešvarus, kūnas skleidžia bloga kvapą ir pan., kam taip suteršti Save? Viešpats Jagannātha atsake: ”Ką blogo Aš darau? Kas ne taip?“

Madhava dās babaji paklausė: ”Kodėl galiausiai nepadaryti paprasčiau, kad aš tiesiog išgyčiau ir tuomet nereikėtų visu tuo užsiimti?” Viešpats Jagannātha atsakė: “Supraski, Aš Pats sukūriau KARMOS dėsnį ir pagal šį įstatymą tu privalai kentėti. Aš nenoriu laužyti Savo Paties įstatymų, todėl paprasčiausiai Aš Pats atėjau prižiūrėti tave.“

Madhava das babaji paklausė, kodėl Viešpats nepasiuntė kažko kito vietoj Savęs?

Viešpats Jagannātha atsakė: ”Tu žinai, Aš jau galvojau apie tai. Niekas kitas negalės geriau tavęs prižiūrėti, nei Aš. Aš nesuradau nei vieno geresnio už Save. Todėl atleisk jau Man už tai.”

Krišna tampa savo bhaktų BHAKTU. Jo ypatingas papuošalas - tai tarnystė Savo bhaktams. (Iš Bhakti Vijṅāna Gosvāmio seminaro)