Atsidavimo tarnystės pakopos

Trumpai apie temą

Bhakti skiriama į tris kategorijas

1. sādhana bhakti – praktinė atsidavimo tarnystė, kuri savo ruožtu skiriama į

a. vaidhi sādhana bhakti – taisyklėmis reguliuojama atsidavimo tarnystės praktika. Tokios praktikos pagrindinė charakteristika yra baimė ir pagarba Vedų nurodymams.

b. rāgānuga sādhana bhakti – spontaniškai atliekama atsidavimo tarnystės praktika. Jos pagrindinė charakteristika yra didelis noras ir ilgesys (laulyam) bendrauti su Kṛṣṇa taip, kaip bendrauja Jo tobuli (rāgātmika) bhaktai Goloka Vṛndāvane. Rāgānuga bhakti atliekama dviem būdais:

i. su siddha deha – meditacijoje suvokiamu dvasiniu kūnu, kuris tiesiogiai patarnauja Rādhos-Kṛṣṇos palydovams tokiems kaip Rūpa Mañjari, Lalita ar Viśākhā;

ii. su sādhaka deha – materialiu kūnu, kuris vykdo dvasinio mokytojo nurodymus ir seka ācāryų mokymu.;

2. bhāva bhakti – ekstazinė atsidavimo tarnystė (grindžiama dvasinėmis emocijomis);

3. prema bhakti – meilės atsidavimo tarnystė, užmezgus santykį su Kṛṣṇa.

9 atsidavimo tarnystės pakopos:

1. śraddhā – tikėjimas;

2. sādhu-saṅga – bendravimas su šventomis asmenybėmis;

3. bhajana-kriyā – reguliuojama atsidavimo tarnystės praktika;

4. anartha-nivṛttiḥ - nepageidautinų dalykų valymas;

5. niṣṭhā – tvirtumas atsidavimo tarnystėje;

6. ruci – skonis atsidavimo tarnystei;

7. āsakti – prisirišimas prie Kṛṣṇos asmenybės;

8. bhāva – transcendentinės emocijos, preliminari meilė Dievui;

9. prema – meilė Dievui.

Śraddhā, kuri yra atsidavimo tarnystės pradžia, gimsta iš sukṛti – praeityje atliktų dorybingų darbų kraičio. Sukṛti yra dviejų rūšių:

1. paramārthika – leidžianti atsirasti bhakti, ir

2. laukika – duodanti materialius rezultatus.

Paramārthika sukṛti susikaupia per daugybę gyvenimų ir galiausiai leidžia žmogui susiliesti su sādhu ir įgyti śraddhą. Tikėjimas tvirtėja skaitant śāstras ar klausantis śāstros iš išmanančių žmonių sādhu.

Sādhu vadinamas žmogus, visiškai pašventęs savo gyvenimą Kṛṣṇai, o saṅga reiškia bendravimas.

Sādhu-saṅga yra dviejų rūšių:

1. Bendravimas su siddha-mahāpuruṣomis (tobulumą pasiekusiomis sielomis), kurie eina jñāna (impersonalaus išsivadavimo) keliu;

2. Bendravimas su siddha-mahāpuruṣomis, kurie eina bhakti keliu.

Śraddhā, rati ir prema neatsiranda bendraujant su materialistais, ir net su sādhu, prisirišusiais prie ritualų ar išsivadavimo.

Siddha-mahāpuruṣos, kurie eina bhakti keliu (bhakti-marga) skiriami į tris kategorijas:

Bhagavat-pārṣada-deha-prāpt – tie, kurie atlikdami bhakti praktiką taip ištobulino save, kad įgijo dvasinius pavidalus, tinkamus tiesiogiai tarnauti Viešpačiui. Tokie asmenys yra geriausi iš visų uttama-bhāgavatų. Pavyzdys - devarṣi Nārada.
Nirdhūta-kaṣāya – tie, kurie atmetė visus materialius nešvarumus. Jie dar turi grubų materialų kūną, tačiau širdyje nebėra net pėdsako iš materialių troškimų ar prisiminimų. Jie priklauso tarpinei uttama-bhāgavatų klasei. Pavyzdys - Śukadeva Gosvāmis.
Mūrcchita-kaṣāya - tie, kurių širdyje dar liko materialių troškimų bei prisiminimų dorybės guṇoje, pėdsakai. Tokios sielos priklauso pradinei uttama bhāgavatų stadijai. Pavyzdys - Nārada savo ankstesniame gyvenime kaip tarnaitės sūnus.

Sādhu-saṅga taip pat reiškia dīkṣą (dvasinę iniciaciją) ir śikṣa (pamokymus).

„Atsidavimo nektare“ pateiktos 64 bhajana kriyos sudedamosios dalys, iš kurių svarbiausios pirmosios trys:

1. Śrī Guru padāśraya – priimti dvasinio mokytojo lotoso pėdų prieglobstį;

2. Śrī Kṛṣṇa dīkṣā-śikṣādi – gauti iniciaciją ir dvasinius pamokymus;

3. Prīti-pūrvaka-guru-seva – tarnauti Śrī Guru su meile.

Bhajana kriya susideda iš dviejų pakopų:

1. aniṣṭhita – netvirta;

2. niṣṭhita – tvirta.

anartha nivṛtti pakopos reiškia nereikalingų dalykų valymą iš širdies. Anarthos yra keturių rūšių:

1. svarūpa bhrama – neišmanymas apie dvasinę Kṛṣṇos, bhakti bei sielos prigimtį.

2. asat tṛṣṇā – netikrų dalykų (jutiminių malonumų šiame pasaulyje ar rojuje) troškulys.

3. aparādha – įžeidimai Kṛṣṇai, Kṛṣṇos vardui, kitoms gyvoms būtybėms.

4. hṛdaya-daurbalya – širdies silpnybės – pavydas, veidmainystė, padėties siekimas, tuštybė.

Be šių keturių egzistuoja papildoma anārthų klasifikacija:

duṣkṛti uttha - kilusios iš praeities nedorybingų darbų; Tai 5 rūšių kančios (kleśa);
sukṛti uttha – materialūs malonumai, kilę iš praeities dorybingų darbų;
aparādha uttha - kilusios dėka įžeidimų atsidavimo tarnystei;
bhakti uttha - kilusios dėl netobulai atliekamos atsidavimo tarnystės.

Kai bhaktas palaipsniui sunaikina savo anarthas ir prisiriša prie Kṛṣṇos Sąmonės, ši pakopa vadinama niṣṭhita arba niṣṭha.

Niṣṭhita bhakti reiškia dviejų rūšių tvirtumą:

pačios bhakti tvirtumas
dalykų, palankių bhakti, pastovumas.

Ruci – skonis. Tai toks potraukis bhakti veiklai, kuris daug kartų pranoksta potraukį bet kuriai kitai veiklos rūšiai. Dar kitaip lālasā – intensyvus troškimas atlikti bhajaną.

Ruci turi dvi dalis:

skonis, kuris priklauso nuo nuostabių atsidavimo tarnystės elementų.
skonis, kuris nuo jų nepriklauso.

Āsakti arba prisirišimu vadinama būsena, kai skonis pokalbiams apie Kṛṣṇą labai subręsta ir pasiekia didelę gelmę, ir pats Kṛṣṇa tampa pasimėgavimo objektu. Āsakti tiek nupoliruoja sielos veidrodį, kad jame kartais regimas Kṛṣṇos atvaizdas. Mąstyti apie Kṛṣṇą bhaktui taip pat natūralu, kaip materialistui galvoti apie juslinius malonumus.

Kai āsakti pasiekia savo pilną brandą, ji yra vadinama rati arba bhāva. Šioje pakopoje atsidavęs nuolat patiria ekstazines meilės emocijas: vibhāvas, anubhāvas, sancarī bhāvas bei sattvika bhāvas.

Bhāva yra dviejų tipų:

1) kylanti iš rāga bhakti. Ji tiršta, intensyvi ir stipresnė. Jai būdingas įsitikinimas, kad Viešpats yra lygus ir pasibjaurėjimas idėja, kad Viešpats yra Visagalis šeimininkas;

2) kylanti iš vaidhi bhakti. Ji silpnesnė savo jėga ir natūralumu. Jai būdingas Kṛṣṇos savinimosi jausmas sumišęs su suvokimu, jog Viešpats yra Visagalis Dievas.

Bhāvos žiedo subrandintas vaisius vadinamas prema. Prema suteikia rasą – transcendentinį skonį ir sugeba patraukti Kṛṣṇos dėmesį. Prema vienintelė gali nugalėti ir kontroliuoti Kṛṣṇą.

Plačiau apie temą

3 Bhakti kategorijos

Mokslą apie meilę Dievui glaustai suformulavo ir šventraščiais pagrindė Śrīla Rūpa Gosvāmis. „Bhakti rasāmṛta sindhu“ (1.2.1-5) jis kalba apie 3 atsidavimo tarnystės kategorijas:

1. sādhana bhakti – praktinė atsidavimo tarnystė, kuri savo ruožtu skiriama į

a. vaidhi sādhana bhakti – taisyklėmis reguliuojama atsidavimo tarnystės praktika. Tokios praktikos pagrindinė charakteristika yra baimė ir pagarba Vedų nurodymams. Vedose yra daug teiginių apie tai, kad būtina atlikti atsidavimo tarnystę, kitaip žmogaus laukia nesėkmė gyvenime ir po mirties;

b. rāgānuga sādhana bhakti – spontaniškai atliekama atsidavimo tarnystės praktika. Jos pagrindinė charakteristika yra didelis noras (laulyam) ir ilgesys patarnauti Kṛṣṇai ir suteikti jam malonumą, bet ne baimė Vedų taisyklėms. Rāgānuga bhakti atliekama dviem būdais:

i. su siddha deha – meditacijoje suvokiamu dvasiniu kūnu, kuris tiesiogiai patarnauja Rādhos-Kṛṣṇos palydovams tokiems kaip Rūpa Mañjari, Lalita ar Viśākhā;

ii. su sādhaka deha – materialiu kūnu, kuris vykdo dvasinio mokytojo nurodymus ir seka ācāryų mokymu.;

2. bhāva bhakti – ekstazinė atsidavimo tarnystė;

3. prema bhakti – meilės atsidavimo tarnystė.

Kiekviena iš šių kategorijų turi savo požymius ir suteikia skirtingus rezultatus. Vaidhi sādhana bhakti kelias yra labai ilgas ir sunkus, tačiau jam nereikalinga išankstinė kvalifikacija. Rāgānuga sādhana bhakti kelias yra greitas ir lengvas, bet siela, kuri stoja į šį kelią, turi būti labai tyra, arba susilaukti nepriežastinės Kṛṣṇos ar Guru malonės.

9 Atsidavimo tarnystės pakopos

„Bhakti rasāmṛta sindhu“ 1.4.15-16 aprašo 9 atsidavimo tarnystės pakopas:

ādau śraddhā tataḥ sādhu-

saṅgo ’tha bhajana-kriyā

tato ’nartha-nivṛttiḥ syāt

tato niṣṭhā rucis tataḥ

athāsaktis tato bhāvas

tataḥ premābhyudañcati

sādhakānām ayaṁ premṇaḥ

prādurbhāve bhavet kramaḥ

“Visų pirma reikia turėti bent silpną norą pažinti save. Jis paskatins daugiau bendrauti su dvasiškai pažengusiais žmonėmis. Tolesnė pakopa - iniciacija, suteikta dvasios aukštumų pasiekusio dvasinio mokytojo. Jo vadovaujamas neofitas bhakta pradeda pasiaukojimo tarnybos kelią. Atliekant pasiaukojimo tarnybą, kuriai vadovauja dvasinis mokytojas, atsikratoma materialių prisirišimų, pasiekiamas pastovumas savęs pažinimo procese ir pajuntamas pasakojimų apie Aukščiausią Dievo Asmenį, Śrī Kṛṣṇą skonis. Tas skonis dar labiau sustiprina potraukį Kṛṣṇos Sąmonei, kuri subręsta bhāvoje - pradinėje transcendentinės meilės Dievui pakopoje. Tikroji meilė Dievui vadinasi prema, aukščiausioji gyvenimo tobulumo pakopa.”

1. śraddhā - tikėjimas

2. sādhu-saṅga – bendravimas su šventomis asmenybėmis

3. bhajana-kriyā – reguliuojama atsidavimo tarnystės praktika

4. anartha-nivṛttiḥ - nepageidautinų dalykų valymas

5. niṣṭhā – tvirtumas atsidavimo tarnystėje

6. ruci – skonis atsidavimo tarnystei

7. āsakti – prisirišimas prie Kṛṣṇos asmenybės

8. bhāva – transcendentinės emocijos, preliminari meilė Dievui

9. prema – meilė Dievui.

Śraddhā.

Pačioje pradžioje žmogus turi įgyti tikėjimą Vedomis ir šventraščiais. Šis tikėjimas atsiranda skaitant śāstras ar klausantis śāstros iš išmanančių žmonių. Tai taip pat reiškia, kad žmogus turi panorėti užsiimti veikla, aprašyta šventraščiuose. Tuomet mes sakome, kad žmogus pradėjo tikėti į Dievą. Tada jis pasidaro atviras religijai ir pradeda ieškoti žmonių, panašių į save. Adau śraddhā reiškia kad prieš śraddhā – tikėjimą – yra sąlytis su sādhu. Šis sąlytis atsiranda dėl praeities sukṛti – dorybingų darbų kraičio. Sukṛti yra dviejų rūšių: paramārthika – leidžianti atsirasti bhakti, ir laukika – duodanti materialius rezultatus. Paramārthika sukṛti susikaupia per daugybę gyvenimų ir galiausiai leidžia žmogui susiliesti su sādhu ir įgyti śraddhą.

Pastaba: Vedos nevadina tikėjimu nuomonės, kad Dievas yra ir sukūrė pasaulį. Tokių pilnas pasaulis ir jie sėkmingai lieka materialistais. Śraddhā, tikėjimu vadinamas įsitikinimas, kad mes esame su Dievu susiję ir darydami tai, ką Jis mums liepia, sugebėsime Jį pasiekti. Tikėjimas mums sako, kad nors Kṛṣṇa yra labai toli, Jis gali mums padėti pas Jį ateiti. Toks tikėjimas vadinamas paramārthika – arba transcendentiniu tikėjimu.

Sādhu saṅga

Sādhu vadinamas žmogus, visiškai pašventęs savo gyvenimą Kṛṣṇai, saṅga reiškia bendravimas. Norint pasiekti gyvenimo tobulumą, reikia ieškoti tokių asmenybių. „Čaitanja Čaritamritoje Madhya“ 22.54 pasakyta, kad viena akimirka bendravimo su sādhu suteikia visą gyvenimo tobulumą. Be abejo, sunku šiame pasaulyje sutikti asmenybę, kuri pasiekė tobulumą Kṛṣṇos sąmonėje, todėl jei šalia nėra sādhu, reikia bendrauti su bhaktais, kurie siekia tokio tobulumo. Pamatęs Kṛṣṇos bhaktus, tikintis žmogus gali prisijungti prie jų arba pradėti pamėgdžioti juos. Jis gali pradėti kartoti mahā mantrą juokais ar nerimtai, tačiau laikui bėgant, kai kurie iš tokių žmonių nusprendžia rimtai užsiimti Kṛṣṇos Sąmonės praktika. Tada jie kreipiasi į dvasinį mokytoją, prašydami iniciacijos ir asmeninio vadovavimo dvasiniame gyvenime. Sekdamas guru nurodymais jis bendrauja su savo lygio bhaktais ir ieško prieglobsčio pas labiau susivokusias sielas. Tai vadinama sādhu saṅga. Apie sādhu-saṅgą yra pasakyta „Śrīmad-Bhāgavatam“ 3.25.25:

satāṁ prasaṅgān mama vīrya-saṁvido

bhavanti hṛt-karṇa-rasāyanāḥ kathāḥ

taj-joṣaṇād āśv apavarga-vartmani

śraddhā ratir bhaktir anukramiṣyati

„Bendraujant su tyrais bhaktais pasakojimai apie Mano herojiškus darbus yra labai malonūs ausiai ir širdžiai. Tokie pasakojimai atveria tikrąsias žinias apie Mano nuostabumą. Reguliariai klausant ir kontempliuojant apie šias temas žmogus išsivaduoja nuo neišmanymo ir taip palaipsniui įgyja śraddhą, rati (bhāva-bhakti) ir prema-bhakti Man.“

Sādhu-saṅga yra dviejų rūšių:

a) Bendravimas su siddha-mahāpuruṣomis (tobulumą pasiekusiomis sielomis), kurie eina jñāna (impersonalaus išsivadavimo) keliu;

b) Bendravimas su siddha-mahāpuruṣomis, kurie eina bhakti keliu.

Śraddhā, rati ir prema neatsiranda bendraujant su materialistais, ar net su sādhu, kurie prisirišę prie ritualų, ar siekia išsivadavimo.

Siddha- mahāpuruṣos, kurie eina bhakti keliu (bhakti-marga) skiriami į tris kategorijas:

(1) Bhagavat-pārṣada-deha-prāpt

Atsisakę grubaus materialaus kūno tie, kurie ištobulino save atlikdami bhakti praktiką, pasiekia savo sac-cit-ānanda dvasinius pavidalus, kurie yra tinkami tarnauti Viešpačiui kaip Jo palydovai ( pārṣada). Tokie asmenys yra geriausi iš visų uttama-bhāgavatų.

(2) Nirdhūta-kaṣāya

Tie, kurie nors ir pasilieka šiame grubiame materialiame kūne, sudarytame iš penkių elementų, tačiau neturi jokių materialių troškimų pėdsakų (vāsanā) ir neturi jokių materialių įspūdžių (samskārų) savo širdyse, yra vadinami nirdhūta-kaṣāya (kurie atmetė visus materialius nešvarumus). Jie priklauso tarpinei uttama-bhāgavatų klasei.

(3) Mūrcchita-kaṣāya

Tie siddha-mahāpuruṣos, kurie eina bhakti keliu, ir kurių širdyje dar liko materialių troškimų pėdsakai (vāsanā) bei įspūdžiai (samskāras), kylantys iš dorybės guṇos, yra vadinami mūrcchita-kaśāya. Dėka jų bhakti yogos įtakos, šios vāsanos ir samskāros yra snaudžiančiame arba nesąmoningame būvyje. Kai tik atsiranda palanki galimybė, jų garbinimo objektas, Śrī Bhagavānas pasirūpina, kad jų troškimas būtų išsemtas ir pritraukia juos prie Savo lotosinių pėdų. Tokios išaukštintos sielos priklauso pradinei (kaniṣṭha) uttama bhāgavatų stadijai.

Devarṣi Nārada yra aukščiausio uttama-bhakto pavyzdys. Śukadeva Gosvāmis priklauso tarpinei uttama-bhāgavatų klasei. Śrī Nārada savo ankstesniame gyvenime kaip tarnaitės sūnus, yra pradinės uttama-bhāgavato pakopos pavyzdys. Bendravimas su šiomis trimis mahā-bhāgavatų kategorijomis ir jų malonė yra śraddhos atsiradimo priežastis.

Sādhu-saṅga taip pat reiškia dīkṣą (dvasinę iniciaciją) ir śikṣa (pamokymus).

Bhajana kriyā

Kitoje pakopoje bhaktas pradeda atlikti vieną ar kitą tarnystės formą. Ši pakopa vadinama bhajana kriyā - reguliuojamos atsidavimo tarnystės pakopa. Jos metu bhaktas, reguliuojamas dvasinio mokytojo, mokosi tarnauti Kṛṣṇai ir susilaiko nuo nuodėmingos veiklos, tokios kaip mėsos valgymas, svaigalai, azartiniai žaidimai, palaidas lytinis gyvenimas.

Rūpa Gosvāmi „Atsidavimo nektare“ aprašo 64 bhajana kriyos aṅgas (sudedamąsias dalis) iš kurių svarbiausios pirmosios trys:

Śrī Guru padāśraya – priimti dvasinio mokytojo lotoso pėdų prieglobstį;

Śrī Kṛṣṇa dīkṣā-śikṣādi – gauti iniciaciją ir dvasinius pamokymus;

Prīti-pūrvaka-guru-seva – tarnauti Śrī Guru su meile.

Išsamų visų 64 atsidavimo tarnystės sudedamųjų dalių aprašymą galima rasti „Atsidavimo nektare“, 6-13 skyriuose.

Bhajana kriya susideda iš dviejų pakopų:

1) aniṣṭhita – netvirta;

2) niṣṭhita – tvirta.

Netvirta atsidavimo tarnystės praktika yra 6 rūšių:

1) utsāha-mayī- apgaulingas pasitikėjimas savimi. Lygiai kaip vaikas pradedantis eiti į mokyklą galvoja, kad žino viską, taip bhaktas, pradėjęs bhakti yogos kelią, galvoja, kad jis viską gali.

2) ghana taralā (storas-plonas) - sporadiškos pastangos. Kaip mokinys vieną akimirką gali labai rimtai studijuoti knygą, o kitą akimirką atmesti viską, todėl kad nesupranta ir neturi tikro skonio mokytis, taip ir bhaktai, jie gali labai nuoširdžiai atlikti tarnystę, o po to nusivylę viską mesti.

3) vyūḍha-vikalpā - neryžtingumas. Bhaktas nežino, ką jam pasirinkti: nedelsiamą materialaus pasaulio atsižadėjimą ar dar jame pagyventi. Gal verta priimti sannyāsą? Bet kas bus, jei per anksti? O iš kitos pusės, jei numirsi be sannyāsos, pasilikęs šeimoje, tuomet keliausi į pragarą. Ar reikia tik kartoti ir klausytis švento vardo, ar reikia taip pat užsiimti kuo nors praktišku? O kodėl gi nepabandžius visų tarnystės metodų iš karto, kaip darė Mahārāja Ambarīṣa. Tokie samprotavimai be jokio sprendimo vadinami vyūḍha-vikalpā.

4) viṣaya-saṅgarā - kova su māyā. Suvokdamas, kad būdamas prisirišęs prie materialių dalykų negalės pasiekti tvirtumo atsidavimo tarnystėje, jis bando iš karto atsižadėti visų prisirišimų. Tačiau nepajėgdamas jų atsižadėti, jis užsiima ta pačia veikla, su kuria taip kovojo. Tai yra nuolatinė kova su anksčiau įgytais troškimais. Ši kova kartais baigiasi pergalė, o kartais pralaimėjimu. Neofitams bhaktams leidžiama saikingai patenkinti savo juslinius poreikius, jei jie nesugeba su jais kovoti.

5) niyamākṣamā - nesugebėjimas laikytis įžadų. Kiekvieną dieną toks bhaktas duoda vis naujus įžadus, kad kartos tiek ir tiek ratų mantros, kad per dieną nusilenks tam tikrą kiekį kartų, kad visą laiką kalbės tik apie Kṛṣṇą, ir nebendraus su tais, kurie kalba apie materialius dalykus. Tačiau nepaisant pasiryžimo, kiekvieną dieną jis savo įžadus sulaužo. Jei ankstesnis punktas buvo apie tą kuris nesugeba atsisakyti materialios veiklos, tai niyamākṣamā reiškia nesugebėjimą pagerinti savo atsidavimo tarnystės.

6) taraṅga-rangiṇī - mėgavimasis bangomis. Gerai žinoma, kad bhakti padaro žmogų patrauklų. Iš kitos pusės, sakoma, kad patrauklumas sukuria turtus. Bhaktai kartais turi nemažas galimybes pagerinti savo materialią padėtį arba savo autoritetą ir padėtį visuomenėje. Kartais nepatyrę bhaktai šia galimybe pasinaudoja. Toks noras ieškoti malonumo (ranga) menkuose dalykuose, kurie yra tarsi atsidavimo tarnystės piktžolės, yra lyg plaukiojimas mažomis materialių galimybių bangomis (taraṅga) didžiuliame bhakti vandenyne.

Visi šie dalykai parodo netvirtumą atsidavimo tarnystėje.

Anartha nivṛtti

Taip bhaktas pasikelia iki anartha nivṛtti pakopos, kuri reiškia nereikalingų dalykų valymą iš širdies. Anarthos yra keturių rūšių:

1) Svarūpa bhrama – iliuzija apie dvasinį identiškumą. Susideda iš keturių dalykų:

1. sva tattva arba jīva svarūpa bhrama – iliuzija apie savo dvasinį tapatumą;

2. paratattva bhrama – iliuzija apie Aukščiausios Absoliučios Tiesos dvasinį tapatumą;

3. sādhya-sādhana tattva bhrama – iliuzija apie sādhana bhakti arba priemones pasiekti dvasinį tobulumą ir sādhya – objektą, pasiekiamą atliekant tokią sādhaną arba prema bhakti.

4. māyā-tattva-bhrama – iliuzija apie Viešpaties išorinę energiją - māyą.

2) asat tṛṣṇā – netikrų dalykų (jutiminių malonumų) troškulys. Susideda iš keturių dalykų:

troškimų jusliniam pasitenkinimui šiame pasaulyje įvairovė;
Troškimai mėgautis aukštesnėse planetinėse sistemose, Svargalokoje.
Troškimai pasiekti aštuonias mistines siddhi ir devynis dieviškus Kuveros brangakmenius (padma, mahāpadma, śankha, makara, kacchapa, mukunda, kunda, nīla ir kharva),
troškimas pasiekti išsivadavimą, mukti.

3) aparādha – įžeidimai. Susideda iš keturių dalykų:

Įžeidimai Kṛṣṇai (Kṛṣṇa aparādha)
Įžeidimai Kṛṣṇos vardui (nāma aparādha). „Atsidavimo nektaras“ mini 10 įžeidimų, kurių ypatingai reikia vengti.
Įžeidimai Kṛṣṇos pavidalui (Viešpaties Dievybės pavidalui arca vigraha aparādha arba seva aparāddha). „Atsidavimo Nektare“ išvardinti 32 seva aparāddhų tipai, kurių reikia vengti.
Įžeidimai prieš gyvąsias būtybes, kurios yra neišmatuojamai mažos Viešpaties dalelytės (tadīya-citta-kaṇa-jīva aparādha)

4) hṛdaya-daurbalya – širdies silpnybės. Susideda iš keturių dalykų:

tuccha-āsakti (prisirišimas prie tuščių dalykų),
kūṭī-nāṭī (apgavikiškas elgesys – žodis kūṭī-nāṭī gali būti suskaidytas į sudedamąsias dalis: „kū“, blogas arba piktas, o „na“ arba nāṭī, tai, kas yra draudžiama. Tokiu atveju tai reiškia daryti blogus darbus arba daryti tai, kas yra draudžiama.
mātsarya (pavydas)
sva-pratiṣṭhā lālasā (troškimas pasiekti šlovę ir prestižą).

Be šių keturių egzistuoja papildoma anārthų klasifikacija:

1) duṣkṛti uttha - kilusios iš praeities nedorybingų darbų; Tai 5 kleśos:

a) avidyā – neišmanymas arba užmarštis apie Kṛṣṇą;

b) asmitā - klaidingas ego, kylantis iš sampratų „aš“ ir „mano“, susijusių su materialiu kūnu;

c) rāga – prisirišimas prie jutiminio pasitenkinimo objektų;

d) dveṣa – neapykanta ar priešiškumas nemaloniems dalykams, tam, kam nepritariame ir priešiškoms situacijoms;

e) dur-abhiniveśa – prisirišimas prie arba pasinėrimas į nuodėmingą veiklą.

2) sukṛti uttha – materialūs malonumai, kilę iš praeities dorybingų darbų;

Tai prisirišimai prie dorybingos veiklos rezultatų (dorybės guna, juslinis pasitenkinimas ir išsivadavimas).

3) aparādha uttha - kilusios dėl įžeidimų atsidavimo tarnystei;

Čia neturima omenyje seva aparādhų, kadangi jos yra lengvai pašalinamos garbinant toliau, tačiau nāma aparādhos nėra taip lengvai pašalinamos ir jų pasekmės yra sunkesnės.

4) bhakti uttha - kilusios dėl netobulai atliekamos atsidavimo tarnystės.

· lābha – materialių laimėjimų siekimas,

· pūjā – troškimas būti garbinamam ir

· pratiṣṭhā – noras turėti prestižą

kyla atliekant sakāma bhakti arba sopādhika bhakti – sąlygotą atsidavimo tarnystę. Lygiai taip pat kaip augant vertingam augalui, šalia jo visuomet auga ir piktžolės, taip pat ir šalia bhakti visuomet auga ir pagarba, turtas, pripažinimas, patogi padėtis, šlovė ir t.t. Savo prigimtimi šie dalykai gali paveikti bhakto širdį ir laikui bėgant gali užgožti tikrąjį augalą - bhakti.

Anarthų naikinimas turi 5 pakopas:

1) ribotas (naikinamos viena ar kelios anarthos);

2) persmelkiantis (paliečiantis iš karto daugelį anarthų). Jis pasiekiamas niṣṭhos pakopoje.

3) pagrindinis - pasiekiamas rati ar bhāvos pakopoje;

4) visiškas - pasiekiamas premos pakopoje;

5) absoliutus – pasiekiamas, kai apsistojama prie Kṛṣṇos pėdų.

Tačiau įvairių rūšių anarthų naikinimas gali vykti skirtingai.

Anarthos kylančios ir aparādhų pradedamos naikinti bhajana kriyos pakopoje, bet jų naikinimas ribotas. Niṣṭhos pakopoje naikinimas yra persmelkiantis. Rati arba bhāvos pakopoje naikinimas yra pagrindinis. Premos pakopoje naikinimas yra visiškas. Pasiekus Viešpaties lotoso pėdas naikinimas yra absoliutus.

Anarthų, kylančių iš praeities blogų darbų, naikinimas bhajana kriyos pakopoje yra pagrindinis, niṣṭhos pakopoje visiškas, o āsakti pakopoje - absoliutus.

Anarthų, kylančių iš atsidavimo tarnystės, naikinimas bhajana kriyos pakopoje yra ribotas, niṣṭhos pakopoje – visiškas, o ruci pakopoje – absoliutus.

Žmogus negali sakyti, kad jis neatlieka įžeidimų, kadangi jei taip yra, jis jau turėtų apreikšti visus bhāvos arba ekstazinės meilės Dievui požymius.

Niṣṭhita bhakti

Tokiu būdu jis sunaikina palaipsniui savo anarthas ir prisiriša prie Kṛṣṇos Sąmonės. Ši pakopa vadinama niṣṭhita arba niṣṭha. Tvirtumas yra pasiekiamas, kai atsikratoma penkių blogų įpročių:

1) laya (miegas, proto neveiklumas) – bhaktas snūduriuoja kirtano ar paskaitos metu;

2) vikṣepa (projekcija, vaizduotė) – bhaktas, klausydamas ar kalbėdamas apie Kṛṣṇą, mintyse viską suvokia materialiai;

3) apratipatti (dvasinis abejingumas) – nors nėra mieguistumo, bhaktas jaučiasi abejingas ir pasyvus Kṛṣṇos sąmonei;

4) kaṣāya (nuodėmingi įpročiai) – bhaktas išlieja ant kitų pyktį, vaikšto pasipūtęs, yra godus, ir t.t.

5) rasāsvāda (skonis nuodėmingai veiklai) – bhaktas negali sutelkti minčių į kīrtaną ar śravaną, kai tik atsiranda galimybė patenkinti savo jusles ar protą.

Niṣṭhita bhakti reiškia dviejų rūšių tvirtumą:

1) pačios bhakti tvirtumas

a) kūno tvirtumas (fizinė tarnyba),

b) kalbos tvirtumas (kīrtanas),

c) proto tvirtumas (meditacija, maldos).

2) dalykų, palankių bhakti, pastovumas.

Tai tokie dalykai kaip nuolankumas, paslaugumas, pagarbos rodymas, draugiškumas ir gailestingumas.

Niṣṭhos pakopoje praktikuojant bhajaną atsiranda ekāgratā (vieno tikslo siekimas) ir nairantaryamayī (nuolatinis siekimas).

Ruci – skonis

Tai skonis atsidavimo tarnystei arba kitaip lālasā – intensyvus troškimas atlikti bhajaną. Ruci vadinamas toks potraukis bhakti veiklai, kuris toli pranoksta potraukį bet kuriai kitai veiklos rūšiai. Skirtingai nuo žemesnių pakopų, žmogus, jaučiantis potraukį bhakti veiklai, niekuomet nepavargs nuo jos, net jei ilgą laiką giedotų ar klausytųsi švento vardo. Kaip ir pagijus nuo geltos vėl atsiranda potraukis saldumynams, taip ir nuolat kartojant šventą vardą, laikui bėgant pagyjama nuo materializmo ligos ir potraukis šventam vardui atsistato.

Jis turi dvi dalis:

1) skonis, kuris priklauso nuo nuostabių atsidavimo tarnystės elementų.

Toks bhaktas gali mėgautis kīrtana, jei gražiai dainuojama. Jam gali patikti pokalbiai apie Kṛṣṇą, jei kalba labai išmanantis žmogus ir t.t. Panašiai žmogus, kurio apetitas silpnas, paskatintas valgyti, paklaus: kokie patiekalai pagaminti ir kokia jų kokybė. Tai rodo, kad dėl nešvaros bhakto širdyje potraukis bhakti veiklai nėra stiprus.

2) skonis, kuris nuo jų nepriklauso.

Toks bhakta jaučia skonį viskam, kas susiję su Kṛṣṇa, nesvarbu, kaip tai netobula. Kīrtanas gali nebūti gražus, tačiau jis mėgaujasi pačiu kīrtanu - šlovinimu, o ne melodija ir skambesiu. Tai rodo, kad jo širdyje jau nebėra nešvaros ir silpnumo.

Ruci pakopoje bhaktas nuoširdžiai apgailestauja dėl savo praeities, kuomet jis iššvaistė tiek brangaus laiko jusliniams malonumams ir niekuomet nejuto potraukio pokalbiams apie Aukščiausiąjį. Tuomet nuošaly nuo kitų, jis pradės mėgautis ir pagarbiai kalbėti apie nektariškus dalykus, susijusius su Viešpačiu ir aprašytus „Śrīmad Bhāgavatam“. Jis nuolat kalbės su bhaktais, niekuomet nenukrypdamas į temas, nesusijusias su Kṛṣṇa. Jis atras prieglobstį Viešpaties dhāmoje ir visiškai pasišvęs tarnystei Viešpačiui. Neišmanėliai galvos, kad jis eina iš proto.

Patyrę bhaktai atlieka atsidavimo tarnystę tarsi šokį. Bhaktas pradeda mokytis šito šokio, laikomas už rankos šokių instruktorės – ruci. Taip jis išmoksta viską, patirdamas ypatingą, neįsivaizduojamą palaimą, kurios neįmanoma aprašyti. Į kokią palaimingą karalystę pateks jis, kai jį pradės mokyti didieji šokio meistrai: bhāva ir prema.

Āsakti

Kai skonis pokalbiams apie Kṛṣṇą labai subręsta ir pasiekia didelę gelmę, ir kai pats Kṛṣṇa tampa pasimėgavimo objektu - tai vadinama āsakti arba prisirišimu. Tuomet atsidavimo tarnystės augalas subrandina daugybę pumpurų, kurie prasiskleis į žiedus bhāvos pakopoje ir taps vaisiais premos lygmenyje. Jei ruci lygmenyje bhakto prisirišimas nukreiptas į tarnystę, tai āsakti pakopoje prisirišimo objektas yra pats Kṛṣṇa. Iš tiesų, abiejose pakopose svarbiausi potraukio objektai yra ir bhakti, ir Kṛṣṇa, skiriasi tik potraukio proporcija. Āsakti tiek nupoliruoja sielos veidrodį, kad jame kartais regimas Kṛṣṇos atvaizdas. Tokio bhakto mintys niekuomet nenukrypsta nuo Kṛṣṇos. Mąstyti apie Kṛṣṇą jam taip pat natūralu, kaip materialistui galvoti apie juslinius malonumus.

Kur jis beeitų ir ką bedarytų, netgi materialūs objektai ir paprasti žmonės jam primena Kṛṣṇą. Sutikęs berniuką gatvėje, jis prisimins išminčių Sanaka Kumārą ir klaus jo, ar galės pamatyti Vrajos karaliaus sūnų. Pamatęs miške žvėrį, jis pradės spėlioti, ar Kṛṣṇa jam nori suteikti malonę, ar nubausti: „Jei ši antilopė žengs į mano pusę, Kṛṣṇa nori suteikti man malonę, jei ne, Jis mane baudžia.“ Grįžęs namo, kaip šykštuolis, skaičiuojantis savo ir kitų nuosavybę, jis nuolat galvos: „Ką aš šiandien gavau, ar dar daug man reikia, kada gi aš pasieksiu savąjį tikslą?“

Skirtumas tarp niṣṭhos ir āsakti yra tai, kad niṣṭhos pakopoje naudojamas intelektas, o āsakti yra spontaniška. Niṣṭhos pakopoje, net jei protas nejaučia potraukio, intelektas lieka pasišventęs hari bhajanui. Tačiau, kai sādhaka pasiekia āsakti pakopą, jis nebepriklauso nuo įvairių intelektinės galios panaudojimų. Šiame lygyje jis yra giliai pasinėręs į bhajaną spontanišku būdu.

Bhāva

Kai āsakti pasiekia savo pilną brandą, ji yra vadinama rati arba bhāva. Bhāva yra trijų energijų: sac, cid ir ananda, išeinančių iš Paties Viešpaties, pirminis pasireiškimas. Ji yra vadinama bhakti augalėlio pražydusiu žiedu, kurio išorinis paviršius turi „sarvaiḥ surdurlabha“ (retumo) savybę, o vidinis paviršius yra „mokṣa laghu kṛti“ (mokṣa tampa nereikšminga). Viena šito žiedo dalelytė visiškai išrauna neišmanymą. Be to, gausiai skleisdamas savo kvapą, bhāvos žiedas pajėgus prisišaukti Madhusūdaną.

Tuo metu bhakto akys krypsta į Kṛṣṇą, norėdamos patirti kiekvieną Kṛṣṇos kūno dalelytę, ir pradeda maudyti bhakto kūną nepaliaujamu ašarų srautu.

Tarsi apsėstas gyvulys lakstantis šen bei ten, kartas nuo karto sustodamas ir ištempdamas ausis jis bando išgirsti Kṛṣṇos fleitos garsą, kojų varpelių skimbčiojimą, saldaus Jo balso intonacijas, Jo pėdų žingsnius. Jo kūnas pašiurpsta ekstazėje, patirdamas ilgai lauktą Kṛṣṇos švelnių rankų prisilietimą. Jo šnervės vėl ir vėl plačiai atsiveria, trokšdamos įkvėpti ir patikrinti Jo kūno kvapą. Norėdamas paragauti Viešpaties skonį, jo liežuvis pajunta didžiulį džiaugsmą ir jis laižo savo lūpas. Kartais, kai Viešpaties malone jis gauna galimybę bendrauti su Viešpačiu, jo širdis įsilinksmina, o jis apsvaigsta nuo saldumo pertekliaus, o po to, kai Viešpats pasitraukia, jis sielvartauja ir tampa prislėgtas. Tokiu būdu sañcārī bhāvos požymiai papuošia jo kūną.

Jo intelektas būdravimo, miego ir gilaus miego metu tvirtai pasiryžęs nei akimirkai nenukrypti nuo minčių apie Kṛṣṇą. Tuo metu, kai jis įgyja dvasinį kūną, tinkamą atlikti amžiną tarnystę Kṛṣṇai, nesunaikinama siela įžengia į šį kūną, o materialus kūnas tampa beveik negyvas. Tuo metu bhaktas pradeda patirti ypatingą Kṛṣṇos savinimąsi: tarsi bitė, jis trokšta sugerti Kṛṣṇos lotoso pėdų kvapą. Įgijęs patį nuostabiausią bhāvos brangakmenį, bhaktas tarsi šykštuolis, slepia jį nuo paprastų žmonių. Kai jis tampa atsižadėjimo, pakantumo ir kitų nuostabių savybių kurios pasireiškia bhāvos pakopoje, buveine, pažengęs bhaktas suvokia savo vidinį statusą pagal šituos išorinius požymius, tačiau kiti, kurie mato jo išsiblaškiusį protą, nusprendžia, kad jis pamišęs.

Bhāvos pakopa yra dviejų tipų: kylanti iš rāga bhakti ir iš vaidhi bhakti. Pirmojo tipo bhāva, kylanti iš rāgānuga bhakti, yra tiršta ir intensyvi, būdama stipresnė savo jėga. Jai būdingas natūralus jausmas, kad Viešpats yra lygus jam ir pasibjaurėjimas idėja, kad Viešpats yra Visagalis šeimininkas. Antrasis tipas, kylantis iš vaidhi bhakti yra silpnesnis savo jėga ir natūralumu. Jai būdingas Kṛṣṇos savinimosi jausmas sumišęs su suvokimu, jog Viešpats yra Visagalis Dievas. Šie du bhāvos tipai yra patiriami dviejų tipų bhaktų širdyse dviem skirtingais būdais.

Šita bhāva yra ragaujama skirtingais saldumo laipsniais, panašiai kaip mango, cukrašvendrės ir vynuogių sultys turi skirtingas skonio koncentracijas. Egzistuoja penkių tipų bhaktai: tie kurie elgiasi kaip śantos, dāsos (tarnai), sakhos (draugai), pitri (vyresnieji) ir preyasi (mylimieji). Jie turi skirtingas nuotaikas: śanti, dāsya, sakhya, vātsalya ir prīyatā. Bhāva savo pačios energijos pagalba sukelia vibhāvos, anubhāvos ir vyabhicārī bhāvos pasirodymą. Vyraujanti nuotaika, kurią sukuria bhaktų elgesys, yra vadinama sthāyi bhāva, kuri, sumišusi su šiais trimis elementais sukuria śanta, dāsya, sakhya, vātsalya ir ujvala rasas.

Śruti tekstai apibrėžia rasą kaip pačią Viešpaties esmę (raso vai sah). Lygiai kaip vanduo yra visose versmėse, upėse ir tvenkiniuose, bet vandenynas jį įkūnija, taip ir šita rasa, nors ir esanti visose Viešpaties avatārose, ir jose susiliečia su tobulumu, vis dėlto savo absoliučią reikšmę pasiekia Kṛṣṇos asmenyje, kuris yra Vrajos karaliaus sūnus. Patyręs bhaktas tiesiogiai patiria rasą (patį Kṛṣṇą), kuri pasirodo pirmoje brandos pakopoje (bhāvoje) ir tampa visiškai įkūnyta premos pakopoje.

Prema – subrendusi meilė Dievui

Ant bhakti vijoklio, kuris sādhana bhakti pradžioje išskleidė du lapelius, dabar staiga pasirodo daugybė švelnių anubhāvos (ekstazės požymių) žiedlapių, kurie auga iš bhāvos žiedų. Šios anubhāvos kupinos atsidavimo procesų, tokių kaip klausymas ir kartojimas. Jos skaisčiai spindi kiekvieną akimirką. Pirma atsiradęs žiedas vadinasi bhāva, galiausiai jis subrandina vaisių, vadinamą prema. Tačiau bhakti vijoklis yra pats įstabiausias, nes išsiskleidus lapeliams, pumpurams, žiedams ir subrendus vaisiams, visi šie dalykai nepraranda savo pradinių formų. Kartu jie spindi vis naujai ir naujai.

Nesuskaičiuojamos bhakto mintys anksčiau buvo tvirtai pririštos materialiomis nuosavybės jausmo šeimai, giminėms, namams ir daiktams virvėmis. Tačiau, pasirodžiusi prema lengvai išlaisvina proto funkcijas nuo visų šių prisirišimų, naudodamasi savo prigimtine galia visiškai transformuoti visas materialias funkcijas, kiek jos bebūtų materialios, į personalius, dvasiškai palaimingus elementus, ir taip pat transformuoti visas šias materialių prisirišimų virves į dvasinės prigimties virves. Tuomet šiomis dvasinio savinimosi virvėmis prema pririša sudvasintas proto funkcijas prie Viešpaties vardo, pavidalo ir jo savybių saldumo. Tokiu būdu pateka spindinti premos saulė ir, apreikšdama savo skaistumą, sugėdina visus materialius idealus (puruṣārthas).

Sultys, kurios teka iš premos vaisiaus, ragaujamos suteikia pačią intensyviausią koncentruotą palaimą, o jos maitinančioji savybė yra jos sugebėjimas patraukti Kṛṣṇą. Nereikia ir sakyti, kad bhaktas, kuris pradeda ragauti šias sultis, nebekreipia dėmesio į jokias kliūtis. Kaip šykštuolis, kuris pradeda karščiuoti dėl turtų, kaip vagis, kuris praranda bet kokį diskretiškumo jausmą, pasinėręs į savo darbą, taip ir bhaktas praranda bet kokį savęs suvokimo jausmą. Kartais jį apima nekantrumas pamatyti Viešpatį, panašiai alkanas žmogus negali pasisotinti net valgydamas skaniausius patiekalus dieną ir naktį. Tokio nekantrumo, tarsi saulės, deginamas, jis nusiramina tik mėgaudamasis Viešpaties pavidalu, savybėmis bei saldumu, kurie šiuo metu akimirkomis pasirodo. Stulbinanti prema, kylanti bhakto širdyje, po truputį didėja, ir bhaktas kiekvieną akimirką tikisi tiesiogiai susitikti su Viešpačiu. Jo ilgesys Viešpačiui yra labai intensyvus, deginantis tarsi didelis gaisras, ir draskantis kūną tarsi aštri strėlė, todėl akimirkos, kai jis gali regėti Viešpaties pavidalą, Jo savybes bei saldumą, nepatenkina jo.

Jis laiko savo draugus nereikalingais, kaip išdžiuvusį ir žole apaugusį šulinį. Jo namų aplinka pasidaro tarsi pilnas spyglių miškas. Maistas tampa visiškai neskanus. Kitų bhaktų pagyros - tarsi gyvatės įkandimai. Visi privalomi ritualai tampa nepakeliama našta. Draugų paguodos skamba tarsi nuodai. Nors jis nuolat budrus, šis budrumas panašus į nevilties vandenyną, o jo miegas atrodo tarsi bėgimas nuo žiauraus gyvenimo. Jo kūnas tampa tarytum Viešpaties bausmės taikinys. Jo gyvybės oras tampa be gyvybės, tarsi kepinti grūdai. Tai, ką jis anksčiau laikė gyvenimo tikslu, dabar jau atmesta kaip didžiausia nelaimė. Net mintys apie Viešpatį drasko jo kūną į gabalus.

Tada prema, įgijusi švelnaus bučinio pavidalą, patraukia juodąjį Kṛṣṇą ir priverčia akimirkai pasirodyti tokiam bhaktui. Tuo metu visos bhakto juslės tampa visų palankių Kṛṣṇos savybių: Jo aukščiausio grožio, kvapo, melodijos, jaunystės, skonio, audaryos ir kāruṇyos imtuvais. Bhaktas kiekvieną akimirką jaučia vis didesnį ir didesnį troškimą ragauti ir mėgautis šiomis savybėmis.

Kaip dykumoje ištroškęs ir sukaitęs žmogus vėsioje oazėje prie vandens šaltinio atranda nusiraminimą, pavėsį ir gaivą, taip ir bhaktas, gerdamas šį nektarą, patiria beribę palaimą.

Viešpats pirmiausia apreiškia savo grožį jo akims. Jo grožio akivaizdoje visos juslės ir protas įgyja akies savybes, čia pat ištinka paralyžius, pradeda tekėti ašaros ir atsiranda drebulys. Taip galiausiai bhaktas nualpsta. Kad padėtų savo bhaktui, Viešpats po to apreiškia savo kvapą bhakto šnervėms, ir dėka to visos bhakto juslės įgyja nosies savybes. Vėlgi bhaktas nualpsta nuo palaimos. Tuomet Viešpats apreiškia savo gilų balsą bhakto ausims. Visos jo juslės tampa tarsi ausys, norinčios klausytis, ir bhaktas trečią kartą nualpsta. Tada Viešpats gailestingai paliečia savo pėda, savo rankomis ir savo krūtine bhaktą ir jis patiria Viešpaties gaivų jaunatviškumą. Tiems, kurie yra tarnystės nuotaikos, Viešpats prisiliečia pėda prie jų galvos. Tuos, kurie yra draugystės nuotaikos, Viešpats paima už rankų, o tiems, kurie yra tėviškos nuotaikos, jis nuvalo savo rankomis jų ašaras, o tuos, kurie yra santuokinės nuotaikos, jis apkabina, paliesdamas savo rankomis ir krūtine. Tada visos bhakto juslės įgyja prisilietimo juslės savybę ir bhaktas nualpsta ketvirtą kartą. Viešpats tuomet jį atgaivina, suteikdamas jam Savo lūpų skonį. Tačiau tai atsiskleidžia tik tiems, kurie išsiugdė santuokinės meilės nuotaiką. Visos bhakto juslės įgyja skonio juslės savybes ir jis nualpsta penktąjį kartą. Šitas palaimingas alpulys yra toks gilus, kad Viešpats gali jį atgaivinti tik suteikdamas jam savo audaryą (dosnumą), šeštąjį savo malonės tipą. Audarya reiškia tokią būseną, kurioje visos Viešpaties savybės (jo grožis, kvapas, garsas, prisilietimas ir skonis) visos staiga apsireiškia atitinkamoms bhakto juslėms.

Šioje pakopoje prema, kuri supranta Viešpaties norą, padidėja iki maksimumo, o kartu su ja padidėja ir noras gauti daugiau. Taip bhakto širdyje sukyla draskanti trintis tarp tuo pat metu kylančių emocijų, konfliktas tarp šimtų palaimos vandenyno bangų, ir prema bhakto prote įgyja jo vyraujančios dievybės pavidalą. Tada prema paskleidžia savo įtaką taip, kad leistų patirti bhaktui skirtingus skonius be jokio konflikto. Šie premos pasireiškimai yra anapus materialios logikos ribų.

Viešpats, regėdamas bhaktą, kuris tarsi čatakos paukštis (bandantis pagauti visus lietaus lašus) nori ragauti Jo grožį, kvapą, garsą, prisilietimą, skonį ir audaryos saldumą, bet nepajėgus tai padaryti, svarsto: „Kodėl Aš laikau tiek daug nuostabių savybių Sau pačiam?“

Kad bhaktas galėtų džiaugtis tomis savybėmis iki galo, Viešpats apreiškia savo kṛpā śakti (malonės galią, kuri taip pat vadinama anugraha) - visų Jo energijų viršūnę, aukščiausią kontroliuojančią energiją, kuri šventraščiuose aprašyta kaip karalienė, esanti lotoso centre, o aštuoni lotoso lapeliai yra aštuonios svarūpa śakti formos (vimalā, utkarṣiṇī, jñāna, kriyā, yoga, prahvī, satyā ir īśānā), ir kuri vadinama kitais vardais, tokiais kaip vātsalya (prieraišumas) ryšium su atsidavusiais, esančiais tarnystės nuotaikoje ir kāruṇya (užuojauta) ryšium su bhaktais esančiais santuokinės meilės nuotaikoje. Ji leidžia bhaktui pamatyti Viešpaties akis ir Jo kūną. Kṛpā śakti dėka Viešpaties visa persmelkiančios laisvos valios dalelytė pasireiškia bhakto širdyje ir sukelia didžiulę nuostabą netgi tiems, kurie suvokė Paramātmą. Šios energijos dėka Viešpaties prielankumas bhaktams tarsi imperatorius valdo visas kitas palankias prigimtines Viešpaties savybes, tokias kaip satya, śauca, dayā, kṣānti, kurias personifikuota Žemė mini „Śrīmad Bhāgavatam“ pirmoje giesmėje.

Viešpaties kūne nėra aštuoniolikos smerktinų savybių: iliuzijos, tingumo, klydimo, polinkio materialiems malonumams, intensyvaus geismo, nepastovumo, pasipūtimo, pavydo, prievartos, persitempimo, sielvarto, negarbingumo, pykčio, ilgesio, baimės, iliuzijos palaikyti visą pasaulį, šališkumo ir priklausomybės nuo kitų. Tačiau kṛpā śakti dėka netgi šios savybės kartais pasireiškia įvairiose avatārose, tokiose kaip Rāma ir Kṛṣṇa, ir bhaktai suvokia jas kaip nuostabias savybes.

Įgijęs galią ragauti visas Viešpaties savybes, tokias kaip Jo grožis ir kvapas, ir ragaudamas kiekvieną iš jų, bhaktas pakyla į vis naujas ir naujas nuostabios patirties aukštumas, o jo širdis sutirpsta nuo nepertraukiamo suvokimo apie Viešpaties neprilygstamą prielankumą savo bhaktui. Tuomet Viešpats, rodydamas savo nuostabią prigimtį sako: „O geriausias iš bhaktų, daugybę gyvenimų tu atsisakydavai žmonos, namų ir turtų dėl Manęs ir įsipareigojęs tarnauti Man, tu pakentei šaltį, vėją, alkį, troškulį ir skausmą, pakentei kitų žmonių patyčias ir ėmeisi elgetos gyvenimo. Atsilygindamas už visas tavo aukas, Aš negaliu tau duoti nieko. Aš tapau tavo skolininku. Kadangi viešpatystė visoje žemėje, pusdievio postas ir mistinės galios netinka tau, kaip Aš galiu tau juos siūlyti? Jokiam žmogui negalima duoti žolės ir šieno, kurie teikia džiaugsmą karvėms. Nors Aš esu nenugalimas, tu Mane nugalėjai. Aš gyvenu dėl tavęs ir šoku tau. Aš laikausi įsikibęs į tavo gerųjų savybių vijoklį kaip į Savo atramą.“

Girdėdamas saldžius ir patrauklius Viešpaties žodžius, bhaktas sako: „O Viešpatie, Šeimininke, malonės vandenyne, Tu pažvelgei į mane tuo metu, kai mane beribėse materialios egzistencijos srovėse kandžiojo krokodilai - nesibaigiančios gimimų ir mirčių kančios. Viešpatie, kuris esi transcendentiškas visoms materialioms planetoms; kurio širdis, apreikšdama savo malonę, ištirpsta tarsi sviestas; pirminis dvasinis mokytojau, kuris sunaikini neišmanymą, pasireiškiantį tokiomis savybėmis, kaip geismas; kuris apreiški savo nuostabaus pavidalo sudarśana cakrą, Tu sukapojai šiuos krokodilus ir išlaisvinai mane iš jų nasrų. Norėdamas išpildyti mano troškimą tarnauti Tavo lotosinėms pėdoms Tu idėjai į mano ausis Savo mantros skiemenis, Tu sunaikinai mano kančias. Nuolat klausantis ir kartojant bei atmenant Tavo nuostabiąsias savybes ir vardus Tu apvalei mane. Per bendravimą su Tavo bhaktais leidai man suprasti, kaip atlikti tarnystę Tau. Aš esu kvailys, žemiausias iš žemiausių ir nei vienos dienos aš netarnavau Tau. Toks savanaudiškas šykštus žmogus nusipelno būti nubaustas. Bet priešingai, Tu parodei man patį Save ir privertei mane gerti nektarą. Tu žudai mane, sakydamas, kad tapai mano skolininku. Dabar aš galvoju, ką daryti? Būčiau pernelyg įžūlus, jei paprašyčiau Tavęs atleisti man visus įžeidimus – penkis, septynis, aštuonis, tūkstantį ar milijoną? Aš galiu tiesiai pasakyti, kad jų turėtų būti daugiau, nei šimtas tūkstančių milijardų. Bet lai visi mano ankstesnės veiklos vaisiai, kuriuos turiu gauti, sunoksta. Anksčiau aš lyginau Tavo tamsias kūno dalis su audros debesimi, o Tavo švelnias pėdas su ką tik prasiskleidusiais lapeliais. Dabar visi šie palyginimai atrodo tarsi krūvelė sudegintų garstyčios sėklų, lyginant su auksiniu kalnu, arba tarsi žirniai palyginus su filosofiniu akmeniu, tarsi šakalas lyginant su liūtu arba uodas, lyginant su Garuḍa. Savo varganu intelektu aš stipriai įžeidžiau Tave. Tokia nepriderama poezija, šlovinanti Tave, yra skirta paprastiems žmonėms. Aš esu tarsi nerami karvė, išgąsdinta staigaus Tavo šlovingo pavidalo pasirodymo. Bet aš negaliu sumenkinti Tavo troškimų medžio grožio netgi savo destruktyviais palyginimais.“

Tokiu būdu bhaktas gausiai šlovina Viešpatį, o Viešpats atskleidžia bhaktui viską, ko tik galima trokšti, tai, kas susiję su Viešpaties žaidimais, pripildytais rasos savybėmis: Śrī Vṛndāvaną, troškimų medį, mahā yoga pithą, pačią brangiausią Vṛṣabhānu dukrą, jos palydoves, tokias kaip Lalita ir kitus tarnus, Savo paties draugus, tokius kaip Subala ir globėjus, tokius kaip Naiciki, Yamunos upę, Govardhaną, giraites, tokias kaip Bhāṇḍīrą, Nandīśvarą Giri, visas motinas, tėvus, brolius, draugus ir tarnus, bei visus namus. Viešpats panardina bhaktą į įvairiausių palaimos rūšių bangas ir tada su visa savo palyda prapuola.

Atgavęs sąmonę po kelių akimirkų bhaktas trokšdamas vėl pamatyti Viešpatį, atveria savo akis ir negalėdamas matyti Viešpaties pradeda verkti. „Ar aš tik sapnavau? – Ne, ne, aš nesapnavau, nes nejaučiu jokio mieguistumo, nei užsiteršimo akyse, kylančio nuo miego. Ar tai buvo haliucinacija ar burtai? – Ne, jokios haliucinacijos nesuteiktų man tiek palaimos. O gal tai buvo proto defekto pasireiškimas? – Ne, kadangi visi netvirto proto defektai, tokie kaip laya ir vikṣepa seniai išnyko. Ar tai buvo kažkokių materialių troškimų išsipildymas? – Ne, jokia materiali prabanga negali prilygti tam, ką aš mačiau. Ar tai buvo momentinis susitikimas su Viešpačiu? – Ne, kadangi ši patirtis visiškai kitokia, nei ankstesnės Viešpaties vizijos, kurios mane buvo aplankiusios.“ Tad bhaktas lieka neužtikrintas. Gulėdamas ant dulkėtos žemės, jis nuolat meldžiasi tai patirčiai, bet neįgydamas jos, jis sielvartauja, voliojasi ant žemės, verkia ir drasko savo kūną, nualpsta ir atsigauna, stojasi ir sėdasi, laksto visur ir aimanuoja tarsi būtų beprotis. Kartais jis tyli kaip išminčius, o kartais, kaip visuomenės atstumtasis, jis nepajėgia atlikti savo kasdieninių pareigų. Tarsi žmogus, apsėstas dvasių arba paveiktas blogų planetų, jis kalba nenuosekliai. Atsidavusiam draugui, kuris pas jį ateina ir asmeniškai klausinėja, kas nutiko, jis papasakoja, ką patyręs. Kai draugas paaiškina, kad aplankius gerai sėkmai jis buvo tiesiogiai susitikęs su Viešpačiu, jis atsigauna ir tampa laimingas.

Bet ir vėl jis pradeda sielotis: „Kaip aš galėsiu visa tai vėl patirti? Ar tai buvo didžiojo bhakto malonės lietus, ar tai buvo kažkokia laiminga galimybė, ar mano pastangos nuoširdžiai pasitarnauti Viešpačiui praeityje? O gal tai buvo paprasčiausiai Viešpaties nepriežastinė malonė šiam labiausiai puolusiam žmogui, neturinčiam jokių gerų savybių. Dėl kažkokios nesuvokiamos sėkmės aš pasiekiau Viešpatį, tačiau tuomet, didelio įžeidimo dėka aš vėl Jį praradau. Savo aptemusiu intelektu aš negaliu suprasti tiesos. Kur man eiti? Ką man daryti? Kokiomis priemonėmis pasikliauti? Ko man paklausti? Aš esu visiškai tuščias, be sielos, be prieglobsčio, deginamas gaisro ugnies. Visas pasaulis žvelgia į mane, tarsi pasiruošęs mane praryti. Atsisakęs viso materialaus bendravimo, aš kurį laiką gyvensiu vienumoje.“ Tai darydamas jis toliau sielojasi: „O Viešpatie, Tavo veidas tarsi lotosas. Tu sulaikai nektaro sroves. Tu pasipuošęs kvepiančiomis miško gėlių girliandomis, viliojančiomis dūzgiančių bičių spiečius. Ar galiu aš pasitarnauti Tau dar kartą, bent vieną akimirką? Kartą paragavęs Tavo saldumo aš nebegaliu siekti nieko kito.“

Jis pradeda voliotis ant žemės, sunkiai kvėpuoti, nualpsta ir praranda savo protą. Staiga regėdamas Viešpatį visur, jis džiūgauja, apkabina Jį, juokiasi, šoka ir dainuoja, o kai Viešpats vėl išnyksta, jis prisipildo liūdesio ir verkia. Taip neįprastai elgdamasis, jis įtraukia į save visus gyvybės požymius ir nebesuvokia, ar jis vis dar kūne ar jau nebe. Tuomet, nesuvokdamas, kad jo materialus kūnas jau susiliejo su materijos elementais, jis supranta, kad jo trokštamas Viešpats, kuris yra malonės vandenynas, apsireiškė jam, davė jam tarnystę ir veda jį į Savo paties namus. Tokiu būdu bhaktas pasiekia gyvenimo tikslą.

Sneha, māna praṇaya, rāga, anurāga, ir mahābhāva - vienas po kito sekantys ypatingi skoniai yra vaisiai, augantys ant vis besiplečiančio bhakti vijoklio šakelių. Kadangi bhakto materialus kūnas negali pakelti visų šių skonių trinties, jie jo kūne nepasireiškia, todėl čia šitie skoniai neaprašomi.

Klausimai

1. Išvardinkite tris pagrindines bhakti kategorijas.

2. Išvardinkite dvi sādhana bhakti kategorijas.

3. Išvardinkite devynias atsidavimo tarnystės pakopas sanskritu ir pateikite jų vertimus.

4. Kas sukuria śraddhā?

5. Kas vadinamas sādhu?

6. Ar gali tikėjimas gimti bendraujant su išsivadavusiu impersonalistu?

7. Išvardinkite tris tobulų bhaktų tipus.

8. Kiek bhajana kriyos dalių išvardina Rūpa Gosvāmis?

9. Išvardinkite kelias pirmąsias iš jų.

10. Kokios dvi bhajana kriyos pakopos?

11. Išvardinkite keturias anarthų kategorijas.

12. Kas yra niṣṭha?

13. Kas yra ruci?

14. Kas yra āsakti?

15. Kas yra bhāva ir kokie jos tipai?

16. Kas yra prema?


	Bhakti Yogos pagrindai, abhideja