0BTrumpai apie temą

Žodis Veda kilęs iš sanskrito veiksmažodžio vid – pažinti. Veda reiškia žinios. Vedos yra Dievo duota instrukcija žmonėms, kaip gyventi šiame pasaulyje ir išsivaduoti.

Vedų literatūra vadinama astika - tai, kas turi būti priimama tikėjimu. Vedų autorius yra Dievas, jos apsireiškė per tyrų išminčių protus, tad dalykai, išdėstyti Vedose, nebūtinai bus suprantami sąlygotai sielai.

Iš tiesų Vedos davė įžadą kalbėti tik apie Kṛṣṇą, bet dažnai daro tai paslėptu būdu, kad žmonės, nekvalifikuoti tyrai atsidavimo tarnystei, nenusiviltų Vedomis.

Kad suprastų, kas yra tiesa, Kṛṣṇos sąmonės pasekėjai protingai laikosi patikrinimų bei atsvaros sistemos, kuri vadinama guru, sādhu ir śāstra. Tai yra, reikia priimti bona fide dvasinį mokytoją, kurio žodžius turi patvirtinti didžių šventų asmenybių nuomonė ir apreikštieji šventraščiai.

Trijų kategorijų žmonės negali gauti transcendentinių žinių arba supratimo apie dvasinę veiklą:

1.      ajñaḥ - neišmanėliai;

2.      aśraddadhānaḥ - netikintys;

3.      saṁśaya-ātmā – abejojantys.

Tikėjimas šiame pasaulyje įgyja pavidalą, priklausantį nuo būties kokybės. Būtis (sattva) materialiame pasaulyje yra užteršta dorybės, aistros ir neišmanymo guṇų. Gyvos būtybės tikėjimas tiksliai atkartoja šį užterštumą.

Visos sąlygotos sielos šiame pasaulyje yra sudarytos iš tikėjimo, nes jose žinojimą (cit) pakeitė neišmanymas (avidya).

Į ką gyva būtybė nukreipia savo tikėjimą, tokia ji pati tampa. Ką mes garbiname ar vertiname, tokiais ir patampame.

Sanskrito kalba „śraddhā“ susideda iš „śrat“ ir „dhā“ arba „dadhā“. „śrat“ reiškia širdis, pasitikėjimas, ištikimybė. „dhā“ reiškia įdėti, padėti. Pažodžiui śraddhā reiškia „įdėti širdį“, nukreipti savo širdį, savo pasitikėjimą kuria nors linkme.

Tikėjimas yra neatsiejama asmenybės (puruṣos) tendencija suteikti vertę objektams ir reiškiniams.

Priimdami sprendimus mes remiamės vertybėmis, kurias galima sugrupuoti į penkias dimensijas – matavimus:

1.      Sensorinės - jutiminės vertybės. „Žinau tai, ką matau“.

2.      Intuityvios vertybės. Čia priklauso sąžinė, vertinimas gerai, blogai; pasitikėjimas ir nuojauta, kaltės jausmas.

3.      Racionalios vertybės. Čia priklauso tai, ko išmokome iš autoritetų, logika, gebėjimas skirti gėrį nuo blogio, čia koreguojamos sensorinės bei intuityvios vertybės.

4.      Dvasinės - idealistinės vertybės. Dvasia nori vaduotis iš blogio, nuodėmės, materialios vergystės, prieš ją klumpa sensorinės, intuityvios ir racionalios vertybės.

5.      Meilės ir atsidavimo vertybės. Dėl meilės žmogus gali atsisakyti jutiminių, intuityvių, loginių vertybių ir net pamiršti siekį išsivaduoti, kuris toks brangus sielai.

Tikėjimas turi du šaltinius:

1.      laukika śraddhā - tikėjimas, grindžiamas žmonių nuomonėmis ir materialia patirtimi. Toks tikėjimas yra nepagrįstas.

2.      paramārthika (śāstriya) śraddhā - transcendentinis tikėjimas, grindžiamas dvasiniu mokytoju, šventaisiais ir šventraščiais (guru, sādhu, śāstra).

Pagal egzistencijos kokybę tikėjimas gali būti

1.      sattvika – dorybės guṇos valdomi garbina pusdievius ar impersonalų Dievo aspektą. Tikėjimas, kuris nukreiptas į dvasinį gyvenimą yra dorybės guṇos.

2.      rājasika – aistros guṇos valdomi garbina demonus ir žmones. Tai ir tikėjimas, grindžiamas karmine veikla.

3.      tamasika – neišmanymo guṇos valdomi garbina vaiduoklius ir dvasias; tikėjimas nuodėminga veikla yra neišmanymo guṇos.

4.      nirguṇa śraddhā – transcendentinis tikėjimas, nepavaldus guṇoms. Tikėjimas atsidavimo tarnyste Dievo Asmeniui yra visiškai transcendentinis.

Kam besilenktų žmogus, tikėjimą jo pasirinktu garbinimo objektu jam suteikia Kṛṣṇa. Jis taip pat suteikia ir garbinimo rezultatus. Iš tiesų, kam besilenktų žmogus, jis garbina tik Kṛṣṇą, tačiau daro tai neteisingai.

Kai tikėjimas įgyja garbinimo išraišką, jis vadinamas religiniu tikėjimu. Priklausomai nuo to, kokia guṇa įtakoja žmogų, jis pasirenka sau skirtingą garbinimo objektą. Tikėjimas, pavaldus guṇoms, pagimdo gausybę religinių tikėjimų, papročių, tradicijų bei prietarų.

Visos didžiosios pasaulio religijos gali būti drąsiai vadinamos religiniais tikėjimais, kadangi tikrąjį atsidavimą Dievui ir nemotyvuotą tarnystę Jam išstūmė ritualai, tradicijos bei naudos siekimas.

Iš devynių atsidavimo tarnystės pakopų tikėjimas - śraddhā – pati pirmoji.

Śrī Caitanyos Mahāprabhu tikėjimo apibrėžimas: Tikėjimu (śraddhā) vadinamas tvirtas įsitikinimas, kad vien atliekant atsidavimo tarnystę Kṛṣṇai, bus atliktos visos pareigos bei darbai.

Bhaktivinoda Ṭhākuros apibrėžimas: Tikėjimas – tai širdies funkcija, kuri visada nukreipta tik į bhakti Kṛṣṇai ir atmeta visus kitus tobulėjimo metodus.

Tikėjimas atsiranda tik bendraujant su Viešpaties bhaktais. Bendravimas su bhaktais yra pasiekiamas anksčiau sukauptos dorybės (sukṛti) dėka.

Sukṛti, auginanti bhakti, kyla iš bendravimo su vaiṣṇava-sādhu bhaktais, laikantis Ekādaśī, Janmāṣṭamī, Gaura-pūrṇīmos ir kitų progų, kurios sukelia šventumo nuotaiką, regint ar liečiant tulasī, ar lankant šventyklą, Śrī Vṛndāvaną bei kitas šventas vietas, susijusias su Viešpačiu, šventas upes tokias, kaip Gaṅgā arba Yamunā, pagerbiant mahā-prasādą ir kita panaši veikla.

Čaitanja Mahaprabhu mokė Sanātaną Gosvamį apie tai, kad atsidavusiojo lygis priklauso nuo tikėjimo:

1.      kaniṣṭha-bhaktas - tas, kurio tikėjimas yra mažiausias;

2.      madhyama-bhaktas - tas, kurio tikėjimas yra vidutinis;

3.      uttama-mahābhāgavata - tas, kurio tikėjimas labai išvystytas.

Abejonės Kṛṣṇos sąmonėje neišvengiamos, kol intelektas yra susiporavęs su juslėmis.

Abejonės išsisklaido įgijus skonį šventam vardui, ruci. Dar neturintis skonio šventam vardui savo abejones turi išsklaidyti padedamas to, kuris tokį skonį turi, ir studijuodamas vaiṣṇavų acāryų mokymą.

Visiškas žinojimas būdingas tik meilei. Mylėdamas žmogus žino, ką reikia daryti. Žmogus, mylintis Dievą, žino viską, ką jam reikia žinoti, ir šis žinojimas visiškai išvaduoja iš abejonių.

1BPlačiau apie temą

3BTikėjimas ir Vedos

„Bhagavad-gītoje“ 9.2 Kṛṣṇa sako:

rāja-vidyā rāja-guhyaṁ
pavitram idam uttamam
pratyakṣāvagamaṁ dharmyaṁ
su-sukhaṁ kartum avyayam

“Šis žinojimas - mokslų valdovas, paslapčių paslaptis. Jis tyriausias, o kadangi per patyrimą leidžia tiesiogiai suvokti savąjį “aš”, jis yra religijos tobulybė. Jis amžinas ir įgyjamas su džiaugsmu”.

Kṛṣṇa sako pratyakṣāvagamaṁ - Vedose aprašomas tikslas - patiriamas tiesiogiai, toks pažinimas yra visų žinių karalius. Tačiau ne visi renkasi šį karališką pažinimo kelią. Daugybė žmonių visiškai atmeta Vedas. Jie tegali pažinti efemerišką iliuzijos pasaulį, kur visos žinios yra santykinės.

Kodėl vieni žmonės stoja į Kṛṣṇos sąmonės kelią, o kiti jį atmeta? Tai priklauso nuo tikėjimo. Tikėjimas yra pažinimo pradžia. Tikėjimas, paremtas patirtimi, tampa žiniomis.

12BVedos yra mokslinės žinios apie Dievą, sielą ir pasaulį

Visos induizmo pakraipos remiasi Vedomis – mokslinėmis žiniomis apie Dievą, sielą ir pasaulį. Žodis Veda kilęs iš Sanskrito veiksmažodžio vid – pažinti. Veda reiškia žinios. Vedos yra Dievo duota instrukcija žmonėms, kaip gyventi šiame pasaulyje ir išsivaduoti. Vedos kalba apie Absoliučią Tiesą, kurią pažinus atsiskleidžia viskas - yasmin vijñāte sarvam evaṁ vijñātaṁ bhavati („Muṇḍaka Upaniṣad“ 1.3). Argi ne tokio pažinimo visi siekia?

13BVedos vadinamos astika – žinios, suvokiamos tikėjimu

Vedų literatūra vadinama astika - tai, kas turi būti priimama tikėjimu. Vedų autorius yra Dievas, jos apsireiškė per tyrų išminčių protus, tad dalykai, išdėstyti Vedose nebūtinai bus suprantami sąlygotai sielai. Tiesiog reikia pripažinti Vedinių išminčių autoritetą ir nesiginčyti. Nors žinome, kad išmatos yra nešvarios, Vedos sako, kad karvės išmatos yra antiseptinės, todėl turime pripažinti, kad taip ir yra. Vėliau, patikrinę, atrasime, jog tai tiesa. Tai tik pavyzdys, kad suprastume, jog turime pasitikėti Vedomis, jei norime pažinti Absoliučią Tiesą.

Pažinti galima tik tai, kas tikrai egzistuoja. Negalima pažinti to, ko nėra. Žinios gali būti materialios arba dvasinės, tačiau net materialias žinias turime priimti su tikėjimu. Mokinys, eidamas į mokyklą, klausosi mokytojo, kuris kalba apie pasaulio sandarą, bet pats galimybės patikrinti visa tai neturi. Vadinasi, jam lieka tik tikėjimas. Ateityje, kai jo žinios pasieks tam tikrą brandą, jis galės patikrinti praktiškai kai kuriuos anksčiau išmoktus dalykus. Dabartiniu metu mūsų sąmonė - materiali, o Vedos kalba apie dvasinius dalykus, kurie yra anapus materialaus suvokimo, todėl Vedomis reikia patikėti bent pradžioje. Juolab, kad yra žmonių, kurie nuėję visą kelią, patys patvirtino visas Vedų tiesas.

14BVedos kalba apie dalykus, kurių mūsų sąmonė dabar nėra pasiruošusi suprasti

Ką žmogus gali suprasti tiesiogiai, o ko negali stipriai priklauso nuo jo sąmonės kokybės. Tai, kas vienam nesuprantama, kitam bus akivaizdu. Savaime aišku, kad apsvaigęs žmogus supras mažiau, nei blaivas. Visos sąlygotos sielos materialiame pasaulyje yra apsvaigusios nuo malonumų siekio, todėl negali suprasti transcendentinių dalykų. Tinkamai pasinaudoti Vedomis gali tie, kurie nori išsiblaivyti iš šios iliuzijos. Tačiau jie turi būti pasiruošę patikėti išminčiais, kurių sąmonė tiesiogiai suvokia transcendenciją.

Dauguma religijų pabrėžia tikėjimą, kaip svarbiausią savo praktikos dalį. Agnostinės religijos teigia, kad Dievas yra nepažinus ir atsiskleidžia tik per tikėjimą. Jos nusiteikusios prieš bet kokį mokslinį Dievo pažinimo kelią. Kṛṣṇos sąmonės filosofija teigia, kad tikėjimas yra ypatingai svarbus dvasiniam tobulėjimui, tačiau tikėjimą pamažu pakeičia žinojimas, kylantis iš praktinės patirties. Kṛṣṇos sąmonės metodas moko patirti Dievą, susitikti su Juo akis į akį. Tuomet neliks abejonių dėl Dievo, kaip stovint šalia konkretaus žmogaus ir bendraujant su juo neabejojame jo egzistavimu. Kṛṣṇos sąmonė moko tiesiogiai patirti Dievą.

15BVisos Vedos kalba tik apie Kṛṣṇą

„Śrīmad Bhāgavatam“ 1.1.1 Kṛṣṇą pavadina Absoliučią Realybe. Nors atrodo, kad Vedos kalba apie daugelį skirtingų dalykų, ne vien apie Kṛṣṇą, „Bhagavad-gītoje“ 15.15 Pats Kṛṣṇa sako:

sarvasya cāhaṁ hṛdi sanniviṣṭo
mattaḥ smṛtir jñānam apohanaṁ ca
vedaiś ca sarvair aham eva vedyo
vedānta-kṛd veda-vid eva cāham

„Aš esu kiekvienos būtybės širdyje. Iš Manęs kyla atmintis, pažinimas ir užmarštis. Visų Vedų studijų tikslas – pažinti Mane vieną. Iš tiesų Aš esu Vedāntos sudarytojas ir Vedų žinovas.“

Vedos kalba apie Kṛṣṇą tiesiogiai ir netiesiogiai. Siūlydamos atlyginimą už dorovingą veiklą ir išsivadavimą už askezes, Vedos kviečia susipažinti su tuo, kuris suteikia materialios veiklos rezultatus bei išsivadavimą jų pasekėjams. Gavę tai, ko troško ir pamatę laikiną savo siekių prigimtį karmiai ir jñāniai galiausiai pradeda pasitikėti Dievo Asmeniu ir Jam atsiduoda.

Iš tiesų Vedos davė įžadą kalbėti tik apie Kṛṣṇą, bet dažnai daro tai paslėptu būdu, kad žmonės, nekvalifikuoti tyrai atsidavimo tarnystei, nenusiviltų Vedomis.

16BGuru, sadhu, śāstra

Kaip suvokti, kad tai, ką sako Vedos, yra tiesa? „Manu saṁhitā“ 2.6 sako:

vedo 'khilo dharma-mūlaṁ smṛti-śīle ca tad-vidām
ācāraś caiva sādhūnām ātmanas tuṣṭir eva ca

„Visos Vedos yra pirmasis švento įstatymo šaltinis, kitas šaltinis yra tradicija ir Vedas išmanančių žmonių doras elgesys, taip pat šventų žmonių įpročiai, o galiausiai vidinis pasitenkinimas.“

„Priešingai neinformuotų kritikų nuomonei, Kṛṣṇos sąmonės pasekėjai nėra bepročiai ar fanatikai. Jie protingai laikosi patikrinimų bei atsvaros sistemos, kuri vadinama guru, sādhu ir śāstra. Tai reiškia, kad reikia priimti bona fide dvasinį mokytoją, kurį savo ruožtu turi patvirtinti didžių šventų asmenybių nuomonė ir apreikštieji šventraščiai. Jei, priėmęs bona fide dvasinį mokytoją, žmogus seka didžių šventų asmenybių pavyzdžiu ir giliai susipažįsta su autoritetingais raštais, tokiais kaip „Bhagavad-gītā, kokia ji yra“ ir „Śrīmad-Bhāgavatam“, jo programa - giedoti šventus Viešpaties vardus ir klausytis apie Viešpaties žaidimus – pasieks visišką sėkmę.“

„Kaip teigia Narottama dāsa Ṭhākura: sādhu-śāstra-guru: dvasinius dalykus reikia patikrinti remiantis šventų asmenybių, šventraščių bei dvasinio mokytojo nurodymais. Dvasinis mokytojas yra tas, kuris laikosi savo pirmtakų, būtent sādhu, šventų asmenybių, nurodymų. Bona fide dvasinis mokytojas nekalba nieko, kas nepaminėta autoritetinguose raštuose. Paprasti žmonės turi sekti sādhu, śāstros ir guru nurodymais. Teiginiai, kurie pateikiami śāstrose ir kuriuos pateikia bona fide sādhu ar guru, negali skirtis vienas nuo kito.“

17BKas negali suprasti Vedų?

Kṛṣṇa sako „Bhagavad-gītoje“ 4.40:

ajñaś cāśraddadhānaś ca
saṁśayātmā vinaśyati
nāyaṁ loko ’sti na paro
na sukhaṁ saṁśayātmanaḥ

“Tamsūs ir netikintys žmonės, abejojantys apreikštais raštais, neįgauna Dievo sąmonės - jie patiria nuopuolį. Abejojanti siela neras laimės nei šiame nei kitame pasaulyje.”

Tai reiškia, kad trijų kategorijų žmonės negali gauti transcendentinių žinių arba supratimo apie dvasinę veiklą:

41BAjñaḥ - neišmanėliai

Ajñaḥ reiškia kvailas kaip gyvulys. Tai neišmanėliai, kurie nėra skaitę jokių šventraščių ir nieko nežino apie dvasinį gyvenimą. Śrīla Śrīdhara Svāmi sako, kad ajñaḥ reiškia tuos, kurie nesupranta dalykų, apie kuriuos kalba guru. Jie gali pasirodyti labai protingi, tačiau jų žinios nesiekia toliau materialaus kūno ir juslių veiklos.

42BAśraddadhānaḥ - netikintys

Aśraddadhānaḥ (netikintis) nurodo į tą, kuris žino śāstras, tačiau netiki jokiomis śāstrų išvadomis, nes negali suderinti prieštaravimų, kylančių tarp įvairių filosofų. Tokie žmonės netgi cituoja šventraščių fragmentus, tačiau jie netiki juose išdėstytomis tiesomis. Jie nagrinėja šventraščius kaip istorinius raštus ir ieško užuominų apie anksčiau klestėjusias civilizacijas, tačiau jų visiškai netraukia tai, kas juose mokoma. Jie netiki dvasinės sielos egzistavimu.

43BSaṁśaya-ātmā – abejojantys

Saṁśaya-ātmā reiškia tą, kuris nepaisant tikėjimo, abejoja ar jo pastangos pasieks sėkmę. Tokie žmonės išmano šventraščius, naudojasi jais, gali užsiimti įvairiomis dvasinėmis praktikomis, tačiau jie nepripažįsta Dievo Asmens galių. Arba jie nepripažįsta, kad Aukščiausias iš viso turi śakti - energijas (impersonalistai) arba jie abejoja, kad Dievas turi galios apvalyti sąlygotas sielas ir pakelti jas į dvasinį pasaulį. Pirmu atveju jie abejoja pasaulio realumu. Antru atveju jie abejoja guru, sādhu, śastros žodžiais, kurie kalba apie atsidavimo tarnystės galią. Māyāvādžiai nors ir seka šventraščiais bei juos cituoja, pateikia interpretacijas, kurios visiškai priešingos Vedų mokymui. Kartais jie sako, kad Vedavyāsa, užrašydamas Vedas padarė gramatikos klaidų, todėl tokie interpretatoriai imasi atsakomybės tas klaidas taisyti. Māyāvādžiai ir netikintys atsidavimo tarnystės galia tokiu būdu įžeidžia Dievą, todėl jų padėtis sunkiausia.

4BBūtis ir tikėjimas

Pati giliausia diskusija apie tikėjimą ir jo ryšį su būtimi yra pateikta „Bhagavad-gītoje“ 17.3 posme:

sattvānurūpā sarvasya
śraddhā bhavati bhārata
śraddhā-mayo 'yaṁ puruṣo
yo yac-chraddhaḥ sa eva saḥ

Pažodinis posmo vertimas būtų toks: „O Bharatos aini, tikėjimas įgyja pavidalą, kuris kyla iš būties. Šis puruṣa (gyvoji būtybė, materialiame pasaulyje) sudarytas iš tikėjimo. Į ką jis nukreipia savo tikėjimą (kas yra jo tikėjimo objektas), vien tik tai jis ir yra.“

18BPuruṣa - Asmenybė

Kṛṣṇa suskirsto visas gyvas būtybes į dvi kategorijas:

a) sąlygotas, kurios priverstos atlikti veiklą ir gyvena primestais norais, ir

b) laisvas ar išvaduotas sielas, kurių norai yra jų laisvos egzistencijos išraiška ir kurios gyvuoja meilės sąjungoje su Aukščiausia Būtimi – Dievu.

Gyvoji būtybė, puruṣa, įžengdama į materialų pasaulį įgyja transformuotą prigimtį. Jos tikroji prigimtis (siddha-svarūpa) pasislepia, o įgyta prigimtis vadinama nisarga. Šioje nisargoje – įgytoje prigimtyje, visi pirminiai dvasinės sielos elementai: 1) sat, 2) cit, 3) ananda yra pakeičiami jų iškreiptais analogais: 1) bhava – tapsmas (skiriasi nuo būties), 2) avidya – žinojimo trūkumas ir 3) nirananda – palaimos arba nepriežastinio džiaugsmo trūkumas. Materialiame pasaulyje galime egzistuoti tik nuolat keisdami kūnus, gimdami ir mirdami. Suvokimas ir žinios nėra būdingi materialiai prigimčiai, turime jų siekti mokydamiesi ir vystydami mąstymą, nuolat stengdamiesi atsiminti tai, kas greitai pamirštama. Čia taip pat nepatiriame džiaugsmo be priežasties. Bet koks džiaugsmas turi turėti savo išorinį šaltinį, kuriam išsekus, ateina kančios suvokimas.

Aukščiau minėtame posme apie tikėjimą („Bhagavad-gīta“ 17.3) Kṛṣṇa mini puruṣą - asmenį, gyvenantį materialioje egzistencijoje. Jo įgytoje prigimtyje žinojimą pakeičia tikėjimas (śraddhā). Todėl Kṛṣṇa ir sako, kad visos sąlygotos būtybės yra sudarytos iš tikėjimo.

19BSattva - Būtis

Sanskrito žodžio sattva šaknis sat reiškia tai, kas yra tikra, kas egzistuoja, kas yra amžina.

Kai gyvosios būtybės prigimtis (siddha svarūpa) transformuojasi māyos įtakoje, jos egzistencija śuddha sattva įgyja iškreiptą formą, pasireiškiančią tapsmu (bhava). Tai nereiškia, kad siela materialiame pasaulyje neegzistuoja. Kad siela egzistuotų materialiame pasaulyje, jai reikalingos sąlygos, kurias išpildo materiali gamta. Materiali gamta turi tris funkcijas (dharmas), kurios vadinamos rajas (aistra), sattva (dorybė) ir tamas (neišmanymas). Šios trys māyika dharmos (iliuzinės gamtos funkcijos) sudaro sąlygas sielos egzistavimui per tapsmą (bhava). Rajo dharmos (aistros funkcijos) dėka materialus buvimas įgyja pradžią (mes gimstame). Sattva dharmos (dorybės arba būties funkcijos) dėka materialus buvimas palaikomas kūne. Tamo dharmos (neišmanymo, tamsos funkcijos) dėka materialus buvimas kūne baigiasi (mes mirštame). Šis ciklas kartojasi vėl ir vėl, kol gyvoji būtybė neatsikrato primestos prigimties (nisargos) ir neatstato savo tyros būties (śuddha sattva).

Posme apie tikėjimą Kṛṣṇa, naudodamas žodį sattva – būtis, kalba ne apie tyrą būtį (śuddha sattva), o apie māyika sattva (iliuzinį buvimą), valdomą gamtos dharmų (funkcijų) – sattva, rajas ir tamas – dorybės, aistros ir neišmanymo, kurios dar vadinamos guṇa – gamtos savybėmis.

Kṛṣṇa sako, kad tikėjimas įgyja tokį pavidalą, koks yra mūsų materialus buvimas, tai yra kokios gamtos guṇos (savybės) mūsų buvimą įtakoja. Kaip minėjome, žmogaus sugebėjimas pažinti realybę priklauso nuo jo būties kokybės. Gebėjimas pažinti arba tendencija pažinimui vadinama tikėjimu, nes kaip jau minėjome, tik tie dalykai, kuriais tikime, yra prieinami pažinimui. Tai, kuo netikime, niekada netaps mūsų pažinimo dalimi. Sąlygojamas tamo guṇos - neišmanymo (destruktyvios gamtos tendencijos) žmogus rinksis tikėti dalykais, kurie yra priešingi realybei kaip egzistencijai, ir rinksis dalykus, kurie egzistenciją neigia arba ją naikina. Sattva guṇos – dorybės (būtį palaikanti gamtos tendencija) valdomas žmogus rinksis tikėti dalykais, kurie skatina pačią egzistenciją. Toks tikėjimas reiškia tendenciją pažinti būtį, siekiant ją apvalyti nuo priemaišų. Būtent iš čia kyla žodžio sattva guṇa – dorybės savybė, prasmė. Dora arba gera yra tai, kas skatina pačią egzistenciją (sattva).

20BŚraddhā - suteikti vertę

Kaip ir sąmonė, tikėjimas neatsiejamas nuo gyvos būtybės, nors sakoma, kad yra ir ateistų - netikinčių. „Bhagavad-gītoje“ 17.3 sakoma, kad tikėjimas sudaro mūsų asmenybės pagrindą, o dar tiksliau: visos gyvos būtybės šiame pasaulyje sudarytos iš tikėjimo. Sanskrito kalba „śraddhā“ susideda iš „śrat“ ir „dhā“ arba „dadhā“. „śrat“ reiškia širdis, pasitikėjimas, ištikimybė. „dhā“ reiškia įdėti, padėti. Pažodžiui śraddhā reiškia „įdėti širdį“, nukreipti savo širdį, savo pasitikėjimą kuria nors linkme. Kodėl norime pasitikėti vienais dalykais, o kitais abejojame. Atsakymas: todėl, kad vienus dalykus vertiname labiau, nei kitus. Kitaip sakant, kiekvienas žmogus turi savo vertybių sistemą. Vedų psichologijos kontekste, žodis śraddhā ir turi tik tokią- vertybių skalės - prasmę.

44BSuvokimas ir intencija

Tikėjimas reiškiasi kiekvieną akimirką, nukreipiant sąmonę į vienus ar kitus objektus. Kitaip tariant, sąmonė yra intenciška. Neįmanoma nešališka sąmonė, sąmonė neturinti intencijos. Net jei žmogus težiūrėtų į sieną, daugiau apie nieką negalvodamas, tai vis tiek būtų tik jo pasirinkimas, intencija, žiūrėti į sieną. Kalbant apie pažinimą, mes intenciškai, remdamiesi savo vertybių skale, prioritetais, renkamės tai, ką norime pažinti. Tai yra nukreipiame savo širdį (citta - sąmonę) į tam tikrus objektus.

45BVertybių skalė

Tikėjimas yra neatsiejama asmenybės (puruṣos) tendencija suteikti vertę objektams ir reiškiniams. Vertė reiškia objekto prasmingumą, o materialiame kontekste pirmiausia naudingumą mūsų būčiai ar buičiai. Vertė matuojama būtinybe, poreikiu, malonumu. Pirmiausia vertiname tai, kas būtina mūsų egzistencijai, nes egzistencija yra savaiminė vertybė. Po to vertiname tai, kas mūsų buvimui reikalinga, ir galiausiai tai, kas buvimui suteikia malonumo. Tuomet ateistas – tai tas, kuris didžiausią vertę suteikia negyvai gamtai, nes su ja sieja savo būtį, joje patenkina savo poreikius ir iš jos patiria malonumą. Dievu tikintis žmogus yra tas, kuris savo vertybių skalėje didžiausią vertę suteikia Dievui, nes jame mato savo būties pagrindą, jame randa sielos poreikių išpildymą ir su juo sieja savo būties džiaugsmus bei malonumus.

Kiekvieną akimirką bet kuris gyvas padaras turi daugiau nei vieną pasirinkimą. Vertybės priverčia mus rinktis vieną ar kitą veiksmą. Vertybių skalė, kuri ir nusako visą tikėjimo turinį, sudaro pačią didžiausią žmogaus laisvę rinktis. Vertybių skalė nuolat keičiasi priklausomai nuo mūsų egzistencijos (sattva) kokybės.

5BTikėjimas ir vertė

21BSuprasti galima tik tai, kuo tiki

Kodėl tikėjimas svarbus, iliustruoja ši frazė iš Chāndogya Upaniṣad (7.19.1):

„Sanat-kumāras tarė: „Kai žmogus išsiugdo tikėjimą (śraddhā), jis gali galvoti apie dalykus ir suprasti juos, bet be tikėjimo niekas negali to padaryti. Iš tiesų, tik žmogus, turintis tikėjimą, gali susimastyti apie bet ką. Todėl tu turėtum labai konkrečiai klausti apie tikėjimą.“ Nārada tarė: „O mokytojau, aš noriu konkrečiai sužinoti apie šį tikėjimą.“

22BVertybių dimensijos

Kas verčia gyvą būtybę rinktis vieną ar kitą sprendimą? Tai individuali vertybių sistema. Vertybių sistema, priklausanti nuo būties kokybės, vieną ar kitą pažinimo sritį padaro svarbia ar reikšminga. Juk tik tikėjimas ir ne kas kita, verčia manyti, kad pažinimas atskleidžia tiesą. Mokslininkas renkasi mokslinių tyrinėjimų kryptį, nes būtent šioje srityje mato didžiausią vertę. Mokslininkas, kurio būtis pati tyriausia, sieks tyrinėti sunkiausiai ištiriamą, bet tuo pat metu didžiausią reikšmę turinčią sąmonės sritį.

Priimdami sprendimus mes remiamės vertybėmis, kurias galima sugrupuoti į penkias dimensijas – matavimus:

1.      Sensorinės - jutiminės vertybės. Šiai dimensijai priklauso ir niuksų mokykla, ir skonių reikalai.

2.      Intuityvios vertybės. Aukščiau yra intuityvių vertybių dimensija. Čia mes matome sąžinę, vertinimus: tai gerai, o tai blogai; pasitikėjimą ir nuojautą. Šiai dimensijai taip pat priklauso kaltės jausmas.

3.      Racionalios vertybės. Aukščiau intuicijos dalykų yra racionalių vertybių dimensija. Čia mes sprendžiame pagal tai, ką išmokome iš autoritetų: mokytojų, tėvų, šventraščių, įstatymų, moralės ir etikos taisyklių. Remiamės logika, skirdami gėrį nuo blogio, koreguodami savo sensorines bei intuityvias vertybes.

4.      Dvasinės - idealistinės vertybės. Dar aukščiau yra dvasinių (idealistinių) vertybių dimensija. Dvasia nori vaduotis iš blogio, nuodėmės, materialios vergystės. Jutimai, intuicija ir netgi racionalumo dėsniai virpa prieš norą įveikti blogį, nes tai gali reikšti mirties nuosprendį. Daugybė žmonių paaukojo gyvybę vardan dvasinės laisvės.

5.      Meilės ir atsidavimo vertybės. Galiausiai yra meilės ir atsidavimo vertybių dimensija. Dėl meilės žmogus gali atsisakyti jutiminių, intuityvių, loginių vertybių ir net pamiršti siekį išsivaduoti, kuris toks brangus sielai.

6BTikėjimo požymiai

23BPasitikėjimas

Net materialia prasme, viskas prasideda nuo tikėjimo. Ateizmas taip pat yra tikėjimo forma. Mokslas taip pat yra tikėjimas. Teorinės žinios reiškia tikėjimą, po kurio seka eksperimentas. Žiniomis ir eksperimentais grįstas tikėjimas yra labai gerai, tačiau pradžioje reikalingas bent šioks toks tikėjimas, kad galėtume kažką daryti. Tikėjimas be žinojimo gali egzistuoti, tačiau žinojimas be tikėjimo atsirasti negali.

Žinoma, kad kažkuo patikėtume, turime žinoti, kuo pasitikėti. Pasitikėjimas šventa asmenybe padarys žmogų tobulą, tačiau tikėjimas apgaviku nuves tik į kančią. Net ir einant pas kirpėją reikia pasitikėti, kad jis neperpjaus gerklės ar nenukirps ausies.

Tikėjimas - tai pasitikėjimas kažkuo, tikėjimas, kad jis neapgaus ir nepaliks be prieglobsčio. Kaip sugriauti tikėjimą? - sugriaunant pasitikėjimą, apgaunant.

Pasitikėjimas ateina su patirtimi ir patikrintomis žiniomis.

Kṛṣṇa sako: “Atmesk visas dharmas ir paprasčiausiai atsiduok Man. Aš suteiksiu tau visokeriopą apsaugą.” Kai Kṛṣṇa tai sako, reikia Juo pasitikėti.

24BViltis

Tikėjimas, kad mūsų svajonės ar norai išsipildys ateityje, vadinamas viltimi. Viltis gali būti materiali ir dvasinė.

Materialios vilties pavyzdys yra masinis sekimas aklais lyderiais, kurie žada geresnį juslinį pasitenkinimą ateityje, tikėjimas mokslo pažadais ir panašiai.

Dvasinės vilties pavyzdys yra pažengusio bhakto sielojimasis dėl savo nesugebėjimo tinkamai tarnauti Kṛṣṇai ir visą laiką atsiminti Kṛṣṇą. Tuo pat metu jis turi viltį, kad Kṛṣṇa parodys jam savo malonę ir neatstums jo.

7BTikėjimo šaltiniai

25Blaukika śraddhā

Tikėjimas, grindžiamas žmonių nuomonėmis ir materialia patirtimi vadinamas laukika śraddhā – „žemišku“ tikėjimu. Toks tikėjimas yra nepagrįstas. „Nepaisant to, kad šiame pasaulyje visi vargsta, aš tikiuosi būti laimingas.“ Arba: “Aš tikiu, kad viskas bus gerai, kad mes gyvensime ilgai, laimingai ir gražiai.” Tačiau toks tikėjimas neparemtas patirtimi. Atvirkščiai, mes matome, kad gyvendamas materialiai niekas netapo laimingas. Materiali techninė pažanga pagimdė žmonių tikėjimą, kad kada nors jie galės gyventi turtingai, nesenti, nesirgti ir nemirti. Nors nėra jokios prošvaistės, kad taip atsitiks dar jiems gyviems esant, jie guodžiasi, kad tai pavyks jų palikuonims. Apsvaiginti vilties žemėje gyventi kaip rojuje, žmonės nustojo ieškoti atsakymų į tikruosius gyvenimo klausimus.

Tikėjimo, kad Dievas yra, negalima vadinti śraddhā, nes nepakanka vien tikėti kad Dievas egzistuoja. Toks tikėjimas mažai skiriasi nuo ateizmo, nes niekaip neįpareigoja tikinčiojo. Matome, kad tikinčių yra tiek daug, bet didelė dalis jų daro visas įmanomas nuodėmes. Jie tiki abstrakčia būtybe - Dievu, bet nesuvokia, kaip Jis susijęs su jų gyvenimu. Daugybei žmonių Dievas yra viso labo tik idėja, moralinė kategorija, dar kitiems – tai paties žmogaus idealizuotas įvaizdis. Tokio tikėjimo pasekmė – besitęsianti materiali egzistencija.

26Bparamārthika (śāstriya) śraddhā

Transcendentinis tikėjimas, grindžiamas dvasiniu mokytoju, šventaisiais ir šventraščiais (guru, sādhu, śāstra).

Transcendentinis tikėjimas – tai įpareigojantis tikėjimas. Aš tikiu Dievu, vadinasi tikiu tuo, ką Dievas sako, liepia ir pažada man šventraščiuose. Tada aš suprantu, kaip artimai esu susijęs su Dievu ir koks Jam skolingas. Toks tikėjimas tampa bhakti pagrindu. Dievas mums visko davė tiek daug, tad privalome Jam kažkaip atsidėkoti. Taip pat Jis pažada: kaunteya pratijānīhi na me bhaktaḥ praṇaśyati - “O Kuntī sūnau, drąsiai skelbk visam pasauliui, kad Mano bhaktas nepražus”. (“Bhagavad-gīta” 9.31)

8BDvasinis ir materialus tikėjimas

Sąlygotų sielų tikėjimas pasireiškia sugebėjimu pažinti pasaulį priklausomai nuo sąmonės kokybės ir suteikti skirtingą vertę tokiam pažinimui. Kadangi toks pažinimas yra sąlygotas gamtos guṇų, vertę įvairiems dalykams, tarp jų ir dvasiniams, suteikiame visiškai savavališkai. Tačiau tai nereiškia, kad įvairūs dalykai neturi savaiminės vertės ir kad nėra jokio objektyvaus skirtumo tarp vertybių. Materialus tikėjimas pasireiškia sugebėjimu suteikti vertę objektams. Dvasinis tikėjimas pasireiškia sugebėjimu pažinti objektų vertę. Tačiau toks tikėjimas negali atsirasti pačios sielos sprendimu. Transcendentinio tikėjimo (nirguṇa śraddhā) priežastis glūdi anapus gyvos būtybės.

9BTikėjimo formos

Pagal egzistencijos kokybę tikėjimas gali būti:

·        sattvika – dorybės guṇos;

·        rājasika – aistros guṇos;

·        tamasika – neišmanymo guṇos;

·        nirguṇa śraddhā – transcendentinis tikėjimas, nepavaldus guṇoms.

Toliau pateikiamas Śrīlos Prabhupādos komentaras Bhagavad-gītos 17.3-4 posmams, detalizuojantis tikėjimą pagal guṇas.

„Kiekvienas žmogus, kad ir kas jis būtų, išpažįs­ta vienokį ar kitokį tikėjimą. O jo prigimties savybės nulemia ti­kėjimo priklausymą dorybės, aistros ar neišmanymo guṇai. Taigi nuo tikėjimo priklauso tas ratas žmonių, su kuriais jis bendrau­ja. Iš tiesų, kiekviena gyva būtybė, kaip nurodoma penkioliktame skyriuje, pagal kilmę yra fragmentinė sudėtinė Aukščiausio Vieš­paties dalelė. Todėl pradinėje būklėje ji yra transcendentali visoms materialios gamtos guṇoms. Tačiau kai gyva esybė užmiršta apie savo ryšį su Aukščiausiu Dievo Asmeniu, ji sueina į kontaktą su materialia gamta ir pradeda gyventi sąlygotą gyvenimą. Dėl ryšių su įvairiais materialios gamtos aspektais ji pati nulemia savo pa­dėtį. Iš to kilusi egzistencija ir netikras tikėjimas yra visiškai ma­terialūs. Nors gyva būtybė gali būti paveikta tam tikro įspūdžio ar būties sampratos, savo pirminiame būvyje ji — nirguṇa, transcen­dentali. Taigi siekdami atkurti savitarpio santykius su Aukščiau­siu Viešpačiu, turime apsivalyti nuo materijos nešvarybių. Vienin­telis kelias atgal pas Dievą, kuriuo galima nieko nebijant eiti — Kṛṣṇos sąmonė. Kṛṣṇos sąmonės kelias garantuoja, jog tobulumo būvis bus pasiektas. Jei žmogus nestoja į savęs pažinimo kelią, jį, be jokios abejonės, valdys gamtos guṇos.

27BSaguṇa śraddhā

Śraddhos, tikėjimo, pirmapradis šaltinis — dorybės guṇa. Galima tikė­ti pusdievį, kokį nors išsigalvotą Dievą ar savo proto kūrinį. Ma­noma, kad tvirtas tikėjimas skatina dorybės guṇos darbus. Tačiau materijos sąlygotame gyvenime joks darbas negali būti visiškai ty­ras, jis visada turi kitų guṇų priemaišų, nėra gryna dorybė. Gry­noji dorybė — transcendentali. Pasiekus grynos dorybės būvį su­vokiama tikroji Aukščiausio Dievo prigimtis. Kol tikėjimas nėra grynos dorybės, jį gali suteršti bet kuri materialios gamtos guṇa. Nešvarios materialios gamtos guṇos paliečia ir širdį, todėl kokia širdis, koks jos ryšys su tam tikra gamtos guṇa, toks ir tikėjimas. Doros širdies žmogaus tikėjimą sąlygoja dorybės guṇa, o kai šir­dį užvaldo aistros guṇa, tikėjimas irgi yra aistros guṇos. Jei širdis apimta tamsos, iliuzijos, tai ir tikėjimą teršia tamsa ir iliuzija. Tai­gi pasaulyje mes sutinkame skirtingus tikėjimus, įvairiausias reli­gines sroves, kurios atitinka tam tikros rūšies tikėjimą. Tikrąjį re­liginio tikėjimo pagrindą sudaro gryna dorybė, tačiau mūsų širdys netyros, todėl ir sutinkame įvairiausių tipų religinius principus. O tikėjimų įvairovė nulemia įvairius garbinimo būdus.“

46BSattvika - dorybės guṇos valdomi garbina pusdievius

„Šventraščiai nuro­do, kad garbinti reikia tik Aukščiausią Dievo Asmenį, tačiau men­kai išmanantys šventraščius ar jų nurodymais netikintys žmonės, priklausomai nuo to, kokia materialios gamtos guṇa juos valdo, garbina įvairius objektus. Tie, kuriuos sąlygoja dorybė, paprastai garbina pusdievius. Pusdieviams priklauso Brahma, Śiva, o taip pat Indra, Candra, Saulės dievas ir kt. Pusdievių yra įvairių. Do­rybingieji tam tikru tikslu garbina tam tikrą pusdievį.

51BGarbina impersonalų Dievo aspektą.

Teoriškai impersonalistus turėtų valdyti dorybės guṇa. Jie gar­bina penkių tipų pusdievius. Jie lenkiasi beasmeniam Viṣṇu, t.y. Viṣṇu pavidalui materialiame pasaulyje, kuri žinomas kaip teoriškai įsivaizduojamas Viṣṇu. Viṣṇu — Aukščiausio Dievo Asmens eks­pansija, bet impersonalistai iš esmės netiki Aukščiausią Dievo As­menį. Jie mano Viṣṇu pavidalą esant vienu iš beasmenio Brahmano aspektų. O štai Viešpatį Brahmą jie laiko beasmene aistros guṇos forma. Todėl kartais impersonalistai kalba apie penkių tipų dievų garbinimą, tačiau tikrąja tiesa laikydami beasmenį Brahmaną, jie galų gale visų garbinimo objektų atsisako.

Viśvanātha Cakravarti Ṭhākura sako, kad jñānių garbinimas taip pat gali būti suskirstytas į tris kategorijas:

1.      ahaṅgraha upāsakos – tie, kurie susitapatina su garbinimo objektu. Ahaṅgraha upāsana reiškia garbinti Gopālą, Kṛṣṇą, suvokiant, kad „aš esu Gopāla“.

2.      pratīka upāsakos – tie, kurie garbina pusdievius, laikydami juos Aukščiausiuoju. Jie garbina Dievą, pasireiškiantį daugeliu pavidalų, atliekančių skirtingas funkcijas ir patenkinančių skirtingas žmonių reikmes.

3.      viśvarūpa upāsakos – tie, kurie garbina Viešpaties visatos pavidalą. Jie garbina Dievą kaip materiją, kaip gamtos stichijas, palaikančias žmonių, bei kitų padarų gyvybę.

47BRājasika - aistros guṇos valdomi garbina demonus ir žmones

Aistros guṇos užvaldyti lenkiasi demonams. Antrojo pasaulinio karo metais vienas Kalkutos gyventojas garbino Hitlerį, nes per karą operaci­jomis juodojoje rinkoje jis susikrovė didžiulius turtus. Aistros ir neišmanymo guṇų paveiktieji paprastai Dievu išsirenka kokį nors galingą žmogų. Jie mano, kad bet ką galima garbinti kaip Dievą, ir rezultatas bus tas pat.

48BTamasika - neišmanymo guṇos valdomi garbina vaiduoklius ir dvasias

Posmas nurodo, kad tokius dievus sukuria ir garbina aistros guṇos paveikti žmonės, o valdomi neišmanymo guṇos tamsuoliai lenkia­si vėlėms. Kai kurie žmonės meldžiasi prie mirusiojo kapo. Sek­sualinę pakraipą turinčios garbinimo apeigos taip pat priskirtinos tamsos guṇai. Nuošaliuose Indijos kaimeliuose yra žmonių, kurie garbina dvasias. Indijoje žemesniųjų klasių žmonės kartais eina į mišką prie medžio, kuriame, jų žiniomis gyvena dvasia, lenkiasi jai ir atnašauja aukas.

28Bnirguṇa – transcendentinis tikėjimas nukreiptas į Dievo Asmenį

Šie įvairūs garbinimo būdai iš tikrųjų nėra Dievo garbinimas. Dievą garbina tie, kurie pasiekė transcendentinį grynos dorybės būvį. „Śrīmad Bhāgavatam“ 4.3.23 sako: sattvaṁ viśuddham vasudeva-śabditaṁ — „Gryną dorybę pasiekęs žmogus garbina Vāsudevą". Šio teiginio prasmė ta, kad Aukščiausią Die­vo Asmenį garbina tik tie, kurie visiškai apsivalė nuo materialios gamtos guṇų įtakos ir pasikėlė į transcendentinę padėtį.

29BBhāgavatam apie tikėjimą guṇose

sāttviky ādhyātmikī śraddhā
karma-śraddhā tu rājasī
tāmasy adharme yā śraddhā
mat-sevāyāṁ tu nirguṇā

„Tikėjimas, kuris nukreiptas į dvasinį gyvenimą, yra dorybės guṇos, tikėjimas, grindžiamas karmine veikla, yra aistros guṇos, tikėjimas nuodėminga veikla, yra neišmanymo guṇos, o tikėjimas atsidavimo tarnyste Man yra visiškai transcendentinis.“ („Śrīmad Bhāgavatam“ 11.25.27)

30BTikėjimą suteikia Kṛṣṇa

Kam besilenktų žmogus, tikėjimą jo pasirinktu garbinimo objektu jam suteikia Kṛṣṇa („Bhagavad-gīta“ 7.21). Jis taip pat suteikia ir garbinimo rezultatus („Bhagavad-gīta“ 7.22). Iš tiesų, kam besilenktų žmogus, jis garbina tik Kṛṣṇą, tačiau daro tai neteisingai, todėl Kṛṣṇos nepasiekia („Bhagavad-gīta“ 9.23). Tokiu būdu ir ateistiškas, ir religingas žmogus yra priklausomas nuo Dievo, nes tikėjimas ar jo stiprumas priklauso tik nuo Kṛṣṇos, kuris Aukščiausios Sielos pavidalu yra kiekvienos gyvos būtybės širdyje. Žmonės, kurie to nesupranta, ir mano, kad į jų garbinimą atsiliepia įvairios gamtos jėgos, protėviai ar garbinamos asmenybės, vadinami menko išmanymo („Bhagavad-gīta“ 7.23). Keičiantis jų poreikiams, jie nuolat keičia savo religijos objektą, todėl jų gyvenime nėra nieko pastovaus. Kṛṣṇa sako Arjunai, kad protingas žmogus neprivalo tenkinti savo užgaidų nuolat keisdamas garbinimo objektą, nes visas reikmes, kurias patenkina daug mažų vandens šaltinių, patenkins ir didelis vandens telkinys, taip ir tas, kuris pažino visų gyvų būtybių pradžią – Dievą, patenkina visas savo materialias bei dvasines reikmes. Religija, kurios objektas yra Dievo Asmuo, o garbinimo metodas – bhakti - vadinama nirguṇa - transcendentine, nepavaldžia trims guṇoms.

31BReliginiai tikėjimai

Kai tikėjimas įgyja garbinimo išraišką, jis vadinamas religiniu tikėjimu. Kṛṣṇa sako, kad priklausomai nuo to, kokia guṇa įtakoja žmogų, jis pasirenka sau skirtingą garbinimo objektą.

Tikėjimas, pavaldus guṇoms, pagimdo gausybę religinių tikėjimų, papročių, tradicijų bei prietarų. Visos didžiosios pasaulio religijos gali būti drąsiai vadinamos religiniais tikėjimais, kadangi tikrąjį atsidavimą Dievui ir nemotyvuotą tarnystę Jam išstūmė ritualai, tradicijos bei naudos siekimas. Transcendentinis tikėjimas yra labai reta Dievo dovana, gaunama tik tyro vaiṣṇavo guru malone.

10BTikėjimas ir bhakti

Śrīla Rūpa Gosvāmi sako, kad iš devynių atsidavimo tarnystės pakopų tikėjimas - śraddhā yra pirmoji. Atsidavimui gilėjant, śraddhā taip pat stiprėja.

32BTikėjimo apibrėžimas

Jau kalbėjome, kad tikrasis tikėjimas (paramārthika śraddhā) reiškia, jog tikime Kṛṣṇos nurodymais ir jais sekame. Śrī Caitanya Mahāprabhu sako:

’śraddhā’-śabde——viśvāsa kahe sudṛḍha niścaya
kṛṣṇe bhakti kaile sarva-karma kṛta haya

“Atlikdamas transcendentinę meilės tarnystę Kṛṣṇai, žmogus automatiškai atlieka visą papildomą veiklą. Toks tvirtas tikėjimas, palankus atlikti atsidavimo tarnystę, vadinamas śraddhā.” („Caitanya Caritāmṛta“, Madhya 22.62)

Kai žmogus pradeda atlikti atsidavimo tarnystę Viešpačiui, reikia suprasti, kad jis jau įvykdė visas savo pareigas materialiame pasaulyje. Jis patenkino protėvius, paprastas gyvas būtybes ir pusdievius. Tokiai asmenybei nebereikia galvoti, kad reikia daryti kažką papildomai. Visa tai jau atlikta. Karminė veikla atliekama, siekiant patenkinti materialias jusles, tačiau kai žmogus pažadina snaudžiančią meilę Dievui, jam nebereikia atlikti papildomos dorybingos veiklos. Didžiausias karminės veiklos laimėjimas yra materialaus gyvenimo atsižadėjimas, o bhaktas tai pasiekia labai lengvai. Tad jis laimingas gali atlikti atsidavimo tarnystę Viešpačiui atsižadėjimo dvasia. Toks įsitikinimas, kad Kṛṣṇos sąmonės pakanka pasiekti tobulumą, vadinamas tvirtu tikėjimu. Tvirtas tikėjimas reiškia, kad bhaktas nesigriebia papildomų (ne Kṛṣṇos sąmonės) metodų pagerinti savo atsidavimo tarnystę arba Kṛṣṇos sąmonę. „Śrīmad Bhagavatam“ 4.31.14 sako:

yathā taror mūla-niṣecanena
tṛpyanti tat-skandha-bhujopaśākhāḥ
prāṇopahārāc ca yathendriyāṇāṁ
tathaiva sarvārhaṇam acyutejyā

 

“Laistant medžio šaknis, vandens gauna jo šakos, šakelės ir lapai, o tiekiant skrandžiui maistą, patenkinamos visos kūno juslės. Taip ir atliekant transcendentinę tarnybą Aukščiausiam Viešpačiui, savaime patenkinami visi pusdieviai ir kitos gyvosios esybės.”

33BTikėjimo prigimtis

Bhaktivinoda Ṭhākura pateikia tokį tikėjimo apibrėžimą:

śraddhā-tv-anyopāya-varjaṁ bhakty-unmukhī citta-vṛtti viśeṣa
„Šis konkretus širdies nusiteikimas (citta-vṛtti), kuris visuomet nukreiptas vien į Śrī Kṛṣṇą, atidėjus į šalį visus kitus sādhanos metodus, tokius kaip jñāna, karma ir joga, yra vadinamas śraddhā.“ (Āmnāya-sūtra 57)

Kitaip tariant tikėjimas – tai širdies funkcija, kuri visada nukreipta tik į bhakti Kṛṣṇai ir atmeta visus kitus tobulėjimo metodus.

34BTikėjimas ir sukṛiti

bhaktistu bhagavad bhakta saṅgena parijāyate
sat-saṅga-prāpyate pumbhih sukṛtaih pūrva saṅcitaih

„Bhakti apsireiškia tik bendraujant su Viešpaties bhaktais. Bendravimas su bhaktais yra pasiekiamas dėl anksčiau sukauptos dorybės.“ (Bṛhan Nāradīya Purāṇa 4.33; Hbv 10.279)

Śāstrose śubha-karma – dorybinga veikla – yra vadinama sukṛti. Śubha-karma yra dviejų rūšių: ta, kuri skatina bhakti ir ta, kuri skatina antrinius rezultatus, besiskiriančius nuo bhakti. Sukṛti, kuri suteikia paprastus vaisius, kyla iš tokios veiklos, kaip tarnavimas tėvams ar savo vyrui, socialinis darbas, labdara, nitya-naimittika-karma (kasdieninė ir proginė veikla), saṅkhyos bei kitų jñānos formų lavinimas ir t.t.

Sukṛti, kuri suteikia pāramārthika – transcendentinius rezultatus, arba kitaip tariant bhakti, kyla iš sąlyčio su vietovėmis, tokiomis kaip šventykla arba šventa vieta, laiku ar šventomis dienomis, arba objektais, susijusiais su bhakti arba sādhu-saṅga. Kai per nesuskaičiuojamus gyvenimus susikaupia didelis kiekis tokios sukṛti, pagimdančios bhakti, bhakti apsireiškia pasinaudojusi sādhu-saṅgos terpe.

Laukika arba materiali sukṛti, suteikusi trokštamus rezultatus, išsenka. Laukika-sukṛti vaisius nesiekia toliau materialių malonumų. Sukṛti, kylanti iš brahma-jñānos, sukuria vaisių mukti (išsivadavimo) pavidalu ir tuoj pat išsisklaido. Šie du sukṛti tipai yra visiškai nepajėgūs užauginti bhakti vaisių.

Sukṛti, auginanti bhakti, kyla iš bendravimo su vaiṣṇava-sādhu bhaktais, laikantis Ekādaśī, Janmāṣṭamī, Gaura-pūrṇīmos ir kitų progų, kurios sukelia šventumo nuotaiką, regint ar liečiant tulasī, ar lankant šventyklą, Śrī Vṛndāvaną bei kitas šventas vietas, susijusias su Viešpačiu, šventas upes, tokias kaip Gaṅgā arba Yamunā, pagerbiant mahā-prasādą ir kita panaši veikla. Kuomet ši veikla atliekama nežinant apie tai, ji vadinama sukṛti. Tačiau kuomet ši veikla atliekama kartu su bhaktais ir visiškai įsisąmoninus jos galybę, ji tampa bhakti sudedamosiomis dalimis.

„Śrīmad-Bhāgavatam“ 11.20.8 sako: Aukščiausias Viešpats pasakė: yadṛcchayā mad-kathādau jāta-śraddhas-tu ya˙ pumān—“ Tie, kuriems geros sėkmės, sukauptos ankstesniuose gyvenimuose, dėka pabudo śraddhā pokalbiams apie Mano žaidimus (līlā-kathā), jie yra kvalifikuoti užsiimti bhakti.“

Śrīla Jīva Gosvāmī, apibrėždamas žodžio yadṛcchayā (savanoriškai, spontaniškai, arba savo paties valia) reikšmę šiame posme, sako:

kenāpi parama svatantra bhagavad-bhakta-saṅga
tat-kṛpājāta parama-maṅgalodayena

„Bendraujant su labiausiai [nuo materialios gamtos] nepriklausančiais bhaktais ir įgytos jų malonės dėka, galima pasiekti pačią didžiausią sėkmę (saubhāgyą). Ši saubhāgya pati savaime suteikia teisę praktikuoti bhakti.“

Saubhāgyos reikšmė yra tai, kad ankstesniuose gyvenimuose susidūrus su sādhu ir gavus iš jų malonę, prote ar širdyje susiformuoja labai gilus įspūdis (saṁskāra). Kai šis įspūdis vėl puoselėjamas šiame gyvenime, jis pabunda śraddhos pavidalu. Śraddhā yra bhakti pabudimo priežastis.

35BTikėjimas ir sadhu saṅga

“Śrīmad Bhāgavatam” 3.25.25 sako, kaip stiprinamas tikėjimas:

satāṁ prasaṅgān mama vīrya-saṁvido
bhavanti hṛt-karṇa-rasāyanāḥ kathāḥ
taj-joṣaṇād āśv apavarga-vartmani
śraddhā ratir bhaktir anukramiṣyati

“Bendraujant su tyrais bhaktais, pokalbiai apie Aukščiausio Dievo Asmens žaidimus bei veiklą yra labai malonūs ir džiugina ausį bei širdį. Gilinant tokias žinias, palaipsniui daroma pažanga kelyje link išsivadavimo, ir galiausiai išsivadavus, tikėjimas ir potraukis pasidaro tvirtas. Tuomet prasideda tikrasis atsidavimas ir atsidavimo tarnystė.”

kṛsṇa-bhakti-janma-mula haya 'sadhu-saṅga'
kṛsṇa-prema janme, teṅho punah mukhya anga

„Sadhu-saṅga yra kṛṣṇa-bhakti vienintelė priežastis. Ši sādhu-saṇga laisto kṛṣṇa-bhakti augalą (sādhana-bhakti) śravana ir kīrtana pagalba ir taip transformuoja jį į kṛṣṇa-premą. Kuomet pažadinama kṛṣṇa-prema, sādhu-saṅga dar kartą tampa pačia svarbiausia aṅga.“ („Caitanya Caritāmṛta“, Madhya 22.83)

brahmāṇda bhramite kona bhāgyavān jīva
guru-kṛsna-prasāde pāya bhakti-latā-bīja

„Nuolatos keliaudamos po nesuskaičiuojamas materialias visatas, kai kurios jīvos, kurioms ypač pasisekė, nepriežastinės Śrī Śrī Guru ir Kṛṣṇos malonės dėka įgyja śraddhos bhakti-latā-bīja.“ („Caitanya Caritāmṛta“, Madhya 19.151)

sādhu-saṅge kṛṣṇa-bhaktye śraddhā yadi haya
bhakti phala ‘prema’ haya, saṁsāra yāya kṣaya

„Kai sādhaka-bhaktas įgyja tikėjimą, bendraudamas su minkštos širdies ir prieraišiais (snigdha) rasika vaiṣṇavais, kurie už jį labiau pažengę, kurie gerai išmano visas apreikštųjų šventraščių išvadas ir kurie turi panašų polinkį atsidavimo tarnystei (svajātīya), jis labai greitai gauna prema-bhakti, o jo materialūs pančiai greitai sutrūkinėja.“ („Caitanya Caritāmṛta“, Madhya 22.49)

36BTikėjimo lygiai

Čaitanja Mahaprabhu mokė Sanātaną Gosvamį apie tai, kad bhakto lygis priklauso nuo tikėjimo.

śraddhāvān jana haya bhakti-adhikārī
‘uttama’, ‘madhyama’, ‘kaniṣṭha’—śraddhā-anusārī

„Bhaktai yra skirstomi į kategorijas pagal savo śraddhā lygį. Tie, kurių tikėjimas yra mažiausias, vadinami kaniṣṭha-bhaktais; kurių tikėjimas yra vidutinis – vadinami madhyama-bhaktais, o tie, kurių tikėjimas labai išvystytas, vadinami uttama-mahābhāgavatais.“ („Caitanya Caritāmṛta“, Madhya 22.64)

11BAbejonė

37BAbejonės – materialaus proto funkcija

Prabhupada sakė, kad protingas yra tas, kuris mąsto apie tai, kas pasiekiama mąstymu. Tas, kuris mąsto apie tai, kas pranoksta mąstymą, nėra protingas, jis - maištininkas. Toks žmogus, nekontroliuodamas savo proto, dažniausiai tampa abejonių auka.

Abejonė gali tapti bhakto priešu. Susiduręs su sunkumais, bhaktas gali suabejoti visu procesu. Priežastis – materiali - protas nenori diskomforto. Jis nori visada būti patenkintas. Protas ieško materialaus pasitenkinimo atsidavimo tarnystėje. Ir nors atsidavimo tarnystė atliekama su džiaugsmu, ji įtraukia palaipsnį proto žabojimą, kurį protas anksčiau ar vėliau pajunta. Tada jis pradeda spyriotis. Vienas iš proto triukų – abejonė - “Ką aš čia darau? Kodėl privalau taip kankintis? Kodėl negaliu būti toks kaip visi ir gyventi normaliai, daryti tai, ką noriu, o ne tai, ko nori šventyklos prezidentas ar guru? O gal šis guru taip pat ne šventas? Gal jis taip pat netobulas?” Visa tai yra proto triukai, kai jis bando vaduotis iš apynasrio, kurį norime jam uždėti. Kas laukia tų, kurie nesugeba pažaboti proto abejonių, aprašo „Bhagavad-gītos“ 9.3 posmas:

aśraddadhānāḥ puruṣā
dharmasyāsya parantapa
aprāpya māṁ nivartante
mṛtyu-saṁsāra-vartmani

“Netikintys pasiaukojimo tarnyba negali ateiti pas Mane, o priešų nugalėtojau. Todėl jie grįžta į gimimo ir mirties ratą materialiame pasaulyje.”

Abejonė gali būti nepagrįsta ir pagrįsta. Abejonės gali kilti dėl nepasitikėjimo. Neįmanoma priversti kitą žmogų kažką daryti, jei šis nepasitiki liepiančiu arba prašančiu.

38BNepagrįstos abejonės

Nepagrįstos abejonės kyla, kai nėra pagrindo nepasitikėti kitais. Pavyzdžiui, galima abejoti dvasiniu mokytoju, nerandant tokioms abejonėms priežasties.

Nepagrįstos abejonės taip pat kyla, kai pasikliauname kita asmenybe, tačiau nepasitikime savimi, abejojame dėl savęs, ar galėsime pasiekti tai, apie ką kalba dvasinis mokytojas.

Abejonės gali kilti iš pavydo - nesąmoningo noro atmesti visa tai, ką sako asmenybė, už kurią norom nenorom jautiesi žemesnis.

39BPagrįstos abejonės

49BAsmenybės patikimumas

Pagrįsta abejonė atsiranda tada, kai nėra pagrindo pasitikėti, kai asmenybė mūsų netraukia, nėra užtikrinto charakterio, tikslai nežinomi arba abejotini. Abejojame apsišaukėliais guru, nepasitikime politikais ar savanaudiškais žmonėmis.

Pagrįsta abejonė kyla iš nusivylimo materialiu pasauliu ir siekiais jame tapti laimingam. Kitaip tariant, norint sėkmingai praktikuoti dvasinį gyvenimą, reikia suabejoti materialiu.

50BKritinis mastymas

Ką daryti, jei abejojame Vediniais raštais ar senovės išminčiais? Čia gali padėti kritinis mąstymas. Bhaktivinoda Ṭhākura sako, kad netgi į Vedų literatūrą ir jos komentarus turėtume žiūrėti kritiškai, bet dvasiškai. Šventraščiuose egzistuoja reliatyvumas, o komentatorių nuomonės dėl įvairių dvasinių teiginių reikšmės ir jų panaudojimo taip pat skiriasi. Visa tai yra sunku surūšiuoti, todėl kiekviename žingsnyje yra reikalingas vadovas.

Praktikuojantis dvasinį gyvenimą, turi mokytis mąstyti kritiškai, bet vis dėlto dvasiškai. Šventraščiai ir šventieji tai pabrėžia, o kvalifikuotas guru gali padėti tokį, dvasinio sugebėjimo atskirti, lygį pasiekti.

52BŠventraščių reliatyvumas

Šventraščiai pateikia daugybę žinių. Juose aukščiausias tikslas aprašomas kartu su priemonėmis pasiekti jį. Tačiau šventraščiai stengiasi vesti ir tuos, kurių nedomina galutinis gyvenimo tikslas. Tuo tikslu šventraščiai pateikia reliatyvias žinias apie kitus įmanomus tikslus, kurių žmonija gali siekti, ir kaip tų tikslų geriausia siekti.

Šventraščiai aprašo dėsnius, reguliuojančius įvairių idealų, kylančių žmogaus sieloje, siekimą, o taip pat siūlo objektyvias priemones nustatyti žmogiškų vertybių hierarchiją. Tai darydami šventraščiai nėra dogmatiški. Jie kviečia naudoti intelektą, kiekvienam individui palikdami nuspręsti, kas jam svarbu ir kas atitinka jo idealą. Žmogaus intelektas taip pat kviečiamas dalyvauti, suprantant Vedų išvadas, ir ginant šventraščius nuo opozicijos, nepripažįstančios Vedų autoriteto.

Nuoširdus paklusimas dvasiniam autoritetui galiausiai turi pažadinti tokį dvasinį kritinį mąstymą. Nesėkmei, daugybė žmonių bando tai padaryti arba nepaklusdami virš racionalioms pažinimo priemonėms (guru), arba paklusdami dvasiniam autoritetui siekia išvengti sunkaus uždavinio – išmokti kritinio dvasinio mąstymo.

53BŠventraščiai atsirado iš šventų asmenybių individualios patirties

Ṭhākura Bhaktivinoda sako, jog tam tikra prasme patys šventraščiai, o ypač jų rašytiniai komentarai, yra gauti iš dvasiškai pažengusių sielų asmeninių atradimų. Todėl mes negalime visiškai atmesti savo asmeninės įžvalgos, ir prisidengę dvasine praktika aklai sekti šventraščiais. Apie tai Ṭhākura Bhaktivinoda rašo:

„Todėl būtina žinias kultivuoti savo asmeninių atradimų šviesoje. Tai taisyklė, reguliuojanti šventraščių studijas. Kadangi žinios, kilusios iš asmeninių atradimų, yra visų šventraščių pagrindas, kaip galime tikėtis naudos iš jų, tai ignoruodami ir priklausydami tik nuo raštų, kurie yra šakos, augančios iš šios patirties?“

„Sąlygotai sielai patariama studijuoti Vedą pasinaudojant šventraščių komentatorių paaiškinimams. Tačiau net šių paaiškinimų padedami, turėtume šias žinias patikrinti akivaizdaus žinojimo (arba asmeninių atradimų) šviesoje, nes šios komentuojančios literatūros autorių mintis ne visuomet būna aiškiai išdėstyta.“

54BKritinis mąstymas skatina asmenybės vientisumą

Reikia pabrėžti, kad kritiško dvasinio mąstymo vengimo, prisidengiant griežtu sekimu Vedomis, negatyvi pusė yra neišmatuojama. Toks žmogus atitraukia savo intelektinius gabumus nuo tarnystės Dievui ir praranda dvasinį ar net materialų vientisumą. Taip pat jis prisideda prie to, kad gyvybinga dvasinė tradicija virsta nereikšminga religinio kultūrinio bagažo mase, ir dar paakina tuos, kurie sako, kad religija ir šventraščiai skirti negalintiems pakelti neužtikrintumo arba nesugeba suprasti daugiau, nei juoda ar balta.

40BKas padeda atsikratyti abejonių?

Abejonėms išsklaidyti nėra kito būdo, kaip žinojimas. Kai sužinome dvasinio mokytojo nesavanaudiškus ketinimus ir suprantame, kad jis neapgaudinėja, galime juo neabejoti. Tarnaudami Kṛṣṇai, įgyjame praktinių žinių, patiriame rezultatą, ir tai mus skatina dar labiau pasitikėti guru.

„Śrīmad Bhāgavatam“ 11.20.30 sako:

bhidyate hṛdaya-granthiś
chidyante sarva-saṁśayāḥ
kṣīyante cāsya karmāṇi
mayi dṛṣṭe ’khilātmani

“Mazgas širdyje yra perkertamas, visos abejonės yra sukapojamos į gabalus ir karminių veiksmų grandinė nutrūksta, kai į Mane žiūri kaip į Aukščiausią Dievo Asmenį.”

Kai sukaustyta akmeniu širdis regi Kṛṣṇą - aukščiausią transcendentinių malonumų šaltinį (akhila rasāmṛta mūrti) - ji pati patiria rasą ir širdis ištirpsta, tuomet visos proto, siekiančio patirti tikrąjį malonumą, abejonės išsisklaido (paraṁ dṛṣṭvā nivartate), nes protas atranda tai, ko iš tiesų siekė, ir tada iš karto sustabdoma karmos mašina – nebėra daugiau ko siekti, viskas jau atrasta ir aišku.

Abejonės Kṛṣṇos sąmonėje neišvengiamos, kol intelektas yra susižiedavęs su juslėmis. Kartais įsisavinti iki galo Kṛṣṇos sąmonės procesą prireikia daugelio gyvenimų. Tačiau atsikratę abejonių galime laisvai pajudėti. Galiausiai abejonės išnyksta tuomet, kai protas ir intelektas paklūsta širdžiai.

Abejonės išsisklaido įgijus skonį šventam vardui, ruci. Šioje pakopoje šventas vardas, anksčiau buvęs vaistu, tampa maistu.

Dar neturintis skonio šventam vardui savo abejones turi išsklaidyti padedamas to, kuris tokį skonį turi, ir studijuodamas Gaudīya Vedāntą. Bendravimas ir studijos padeda suvaldyti protą ir išvystyti dvasinį intelektą. Skoniui atsirasti reikalingas praktikos tvirtumas.

Nors intelektas gali siūlyti užtikrintumą, juo sekti reikia atsargiai, nes materialus intelektas taip pat nežino tiesos. Visiškas žinojimas būdingas tik meilei. Mylėdamas, žmogus žino, ką reikia daryti. Žmogus, mylintis Dievą, žino viską, ką jam reikia žinoti ir šis žinojimas visiškai išvaduoja iš abejonių. Ten, kur viskam vadovauja širdis, niekas neklausia, ar verta tarnauti Kṛṣṇai. Visi klausia, kaip geriau tarnauti Kṛṣṇai.

2BKlausimai

1.      Ką reiškia žodis Veda?

2.      Kaip dar vadinama Vedinė literatūra (žodis susijęs su tikėjimu)?

3.      Koks Vedų tikslas?

4.      Kokiais kriterijais remdamiesi galime suprasti tiesą?

5.      Kas negali suprasti Vedų?

6.      Nuo ko priklauso tikėjimas?

7.      Kaip gyva būtybė susijusi su tikėjimu?

8.      Ką reiškia žodis śraddhā?

9.      Kaip tikėjimas susijęs su vertybių sistema?

10.  Išvardinkite penkias vertybių dimensijas?

11.  Kokie yra tikėjimo šaltiniai?

12.  Kokios tikėjimo formos skiriamos pagal būties kokybę?

13.  Ką garbina skirtingų guṇų veikiamos gyvos būtybės?

14.  Kas suteikia tikėjimą ir garbinimo rezultatus?

15.  Kas yra religinis tikėjimas?

16.  Kokią vietą tikėjimas užima tarp bhakti pakopų?

17.  Pateikite tikėjimo apibrėžimą, kurį pateikė Śrī Caitanya Mahāprabhu.

18.  Pateikite tikėjimo apibrėžimą, kurį pateikė Śrīla Bhaktivinoda Ṭhākura.

19.  Iš kur atsiranda tikėjimas atsidavimo tarnyste?

20.  Kaip bhakto lygis susijęs su tikėjimo stiprumu?

21.  Kada išsisklaido abejonės?