KARMA, JÑĀNA, BHAKTI

Trumpai apie temą

Visi žmonės pagal gyvenimo tikslą skiriami į tris kategorijas:

1) Siekiantys juslinių malonumų (bhukti) atlieka karmą;
2) Siekiantys išsivaduoti (mukti) praktikuoja jñāną;
3) Siekiantys meilės (prema) praktikuoja bhakti;

Iš jų karmis atstovauja prisirišimą (rāga) prie materijos;
Jñānis atstovauja tuščią materijos atsižadėjimą (phalgu vairāgya);
Bhaktas atstovauja teisingą atsižadėjimą (yukta vairāgya), panaudodamas materiją Kṛṣṇai.

Pagal žmonių siekius Vedos suskirstytos į tris dalis:

Karma kāṇḍa aprašo, kaip žmogus gali pagerinti savo gyvenimo sąlygas materialiame pasaulyje.

Jñāna kāṇḍa aprašo išsivadavimo būtinybę ir būdus išsivaduoti.

Upāsanā (bhakti) kāṇḍa aprašo Dievo Asmens garbinimą ir meilę Jam.

Kiekvienas iš šių kelių skiriamas atitinkamos kvalifikacijos žmonėms.

Karma kāṇḍą studijuoja tie, kurie nori ilgai trunkančio malonumo. Šis malonumas pasiekiamas garbinant Dievą ar pusdievius, o ne sunkiu darbu.

Karma kāṇḍos trūkumas - šis kelias negali suteikti išsivadavimo. Visi malonumai, kuriuos suteikia karmos kelias laikini ir riboti. Jie nepatenkina širdies.

Karma kāṇḍos privalumas – sekdamas Vedomis, kad patirtų malonumus, žmogus įgyja pasitikėjimą Vedomis, ir palaipsniui pradeda siekti aukštesnių dalykų.

Karma joga - tai veikla, rezultatus atiduodant Aukščiausiajam. Rezultatas yra produktas, kurį dirbdamas sukuria žmogus, o taip pat atlyginimas už darbą. Abu jie turi būti paaukoti Dievui.

Labdara ir darbas kitiems nelaikomi karma joga, tai dorybinga karma.

Jñāna kāṇḍą studijuoja tie, kurie suprato materialių pastangų ir malonumų laikinumą, todėl jñānis aukščiau už karmį.

Jñāna kāṇḍos trūkumas – žmogus bando pažinti transcendenciją materialiomis priemonėmis (protu, intelektu), todėl kelias yra skausmingas ir rezultatas apgailėtinas.

Jñāna kāṇḍos privalumas – padeda atsikratyti prisirišimo prie materijos ir padeda suvokti Dievą kaip Būtį.

Jñāna joga Kṛṣṇos sąmonėje leidžia pažinti Dievą ir save, kaip Dievo tarną. Ši jñāna yra bhakti sādhanos dalis ir neturi jñāna kāṇḍos trūkumų.

Malonumai (bhukti) ir išsivadavimas (mukti) yra šalutiniai tikslai, svetimi jīvos prigimčiai, nes susiję tik su materialiu kūnu ir jo aplinka.

Upāsanā kāṇḍą studijuoja tie, kurie suprato, jog sąlygotumo priežastis yra ne materialūs norai (kaip galvoja jñāniai), o nusigręžimas nuo Dievo, todėl jie siekia atstatyti ryšį su Dievu. Tuo bhaktai pranoksta jñānius.

Bhakti kāṇḍos trūkumas – norint suvokti Kṛṣṇą, reikia keisti požiūrį. Požiūrį „Aš esu centras“ turi pakeisti požiūris „Kṛṣṇa yra centras“. Tai gali būti sunku, bet ankstesnis požiūris taip pat neveikia.

Bhakti kāṇḍos privalumai: šis kelias yra natūralus. Jis nieko mumyse nesukuria, o tik pažadina glūdinčią tendenciją mylėti ir būti mylimais; Jis labiausiai atskleidžia Dievą, Jo savybes ir žaidimus.

Karmos, jñānos ir bhakti keliai susiję kaip grandys grandinėje – kur baigiasi viena grandis, prasideda kita.

Karmos ir jñānos kelyje priemonės, siekiant tikslo, labai skiriasi nuo paties tikslo ir atmetamos jį pasiekus. Atsidavimo kelyje, bhakti yra priemonė, o tikslas – prema bhakti, todėl tikslas ir priemonė nesiskiria.

Plačiau apie temą

Istorija apie pamestus pinigus.

Jei vienas žmogus atranda pinigus, jis pasiima sau, kitas galvoja, kad jis yra sąžiningas ir palieka juos gulėti, galvodamas, kad tai ne jo, o trečias paima, ir suradęs šeimininką, atiduoda pinigus jam. Taip ir šie trys keliai. Karmiai ima viską sau. Jñāniai galvoja, kad viskas yra iliuzija, ir mes patys iliuzija, niekas mums nepriklauso. Bhaktai suvokia, kad viskas priklauso Kṛṣṇai, todėl viską panaudoja tarnystei jam. Tai labai akivaizdus pavyzdys, parodantis bhakti privalumą.

„Bhagavad-gīta“ 6.47 posme sakoma:

yoginām api sarveṣāṁ
mad-gatenāntar-ātmanā
śraddhāvān bhajate yo māṁ
sa me yuktatamo mataḥ

„Iš visų jogų, tas kuris su didžiu tikėjimu visad gyvena Manyje, galvoja apie mane ir tarnauja Man su transcendentine meile, yra artimiausiai susijęs su manimi jogos ryšiais ir visų aukščiausias. Tokia Mano nuomonė.“

Karma kāṇḍa - darbas

Karma reiškia pareigą, veiklą arba veiklos rezultatus. Kiekvienas žmogus sunkiai dirba tam, kad gautų rezultatą. Visi dirba tam, kad geriau gyventų. Karma yra siekiančių bhukti (malonumų), tikslas.

Karma kāṇḍa - Vedų skyrius, kuriame aprašomi ritualai ir priemonės, kaip pasiekti rojines planetas arba gimti pasiturinčioje šeimoje arba susilaukti vertingų palikuonių. Taigi karma kāṇḍa aprašo, kaip žmogus gali pagerinti savo gyvenimo sąlygas materialiame pasaulyje. Karma kāṇḍos taisyklės yra labai sunkios ir griežtos, todėl tie, kurie seka šiuo keliu yra lyginami su kvailiais. Jie siekia to, kas neturi didelės vertės ir sunkiai dirba, kad gautų apgailėtiną rezultatą. Visos sąlygotos sielos, kurios beprotiškai siekia juslinių malonumų ir nežino, kad taip niekuomet neišbris iš materijos purvyno, už savo pastangas pelno tik vienintelį atpildą - nepabaigiamą gimimų ir mirčių virtinę. Penktoje „Śrīmad Bhāgavatam“ giesmėje Rišabhadeva aiškiai sako sūnums: “ Žmonės, įsitraukę į karminę veiklą, kaskart iš naujo gimsta ir miršta, ir kol jie nepatiria meilės Vāsudevai, negali būti nei kalbos apie jų išsivadavimą iš griežtų materialios gamtos dėsnių.” „Bhagavad-gītoje“ 4.12 Kṛṣṇa sako:

kāṅkṣantaḥ karmaṇāṁ siddhiṁ
yajanta iha devatāḥ
kṣipraṁ hi mānuṣe loke
siddhir bhavati karma-jā

„Žmonės šiame pasaulyje trokšta pasisekimo karminėje veikloje, todėl jie garbina pusdievius. Žinoma, jie greitai sulaukia tokios veiklos rezultatų.“

Tačiau jie turi suvokti, kad tuos rezultatus duoda Kṛṣṇa, ir kad pusdieviai yra tik Kṛṣṇos įgaliotos asmenybės, neturinčios nepriklausomos egzistencijos. Tokio garbinimo rezultatas yra laikinas ir ribotas. Žmogus, garbindamas pusdievius negali pasiekti išsivadavimo iš materijos gniaužtų, kadangi netgi patys aukščiausi pusdieviai taip pat pavaldūs gimimui ir mirčiai. Kṛṣṇa vadina, tuos, kurie siekia materialios gerovės menko išmanymo žmonėmis. „Bhagavad-gītoje“ 7.23 sakoma:

antavat tu phalaṁ teṣāṁ
tad bhavaty alpa-medhasām
devān deva-yajo yānti
mad-bhaktā yānti mām api

„Menko išmanymo žmonės garbina pusdievius, o jų vaisiai yra riboti ir laikini. Tie kurie garbina pusdievius eis pas pusdievius, tačiau Mano bhaktai ateis pas Mane.“

Patys pusdieviai negali duoti jokių malonių žmonėms, jei to nesankcionuoja pats Kṛṣṇa. Jis kaip Paramātma yra netgi pusdievių širdyse ir suteikia jiems galimybę patenkinti garbinančio žmogaus troškimus. Todėl sakoma, kad visų aukų atnašavimų tikslas yra Viṣṇu. Jis yra tarpininkas ir galutinis palaikytojas. Jis vienintelis suteikia tai ko reikia gyvosioms būtybėms (eko bahūnāṁ yo vidadhāti kāmān).

Karma kāṇḍos ribotumas yra tai, kad šis kelias negali suteikti išsivadavimo. Tai yra materialistinis kelias kvailiems ir menko išmanymo žmonėms. Tačiau Vedos neatmeta šio kelio todėl, kad tokie žmonės egzistuoja. Jiems yra duodamas šis kelias tam, kad mokytųsi paklusti Vedų autoritetui. Žmogus, kuris mato, kaip jo troškimai išsipildo, įgyja tikėjimą Vedomis. Tada, po kurio laiko, jis gali suprasti ir kitus Vedų nurodymus, kurie kalba apie transcendenciją. Žmogus patikėjęs Vedomis supranta, kad materialus rezultatas visuomet ribotas ir negali patenkinti sielos. Tada žmogus pereina prie karma jogos, kuri yra aukštesnė už karma kāṇḍą.

Karma joga – darbo rezultatų atsižadėjimas

Tai veikla atsisakant rezultatų. Kiekvienas žmogus turi darbą, kuris jam patinka. Jis negali atsisakyti šios veiklos ir daryti tik tai, kas iš jo reikalaujama. Todėl pradinėje pakopoje, kelyje į transcendenciją Vedos nereikalauja atsisakyti pačios veiklos, nes kančios ir prisirišimų priežastis ne veikloje, o rezultate. Todėl tas, kuris nori pasiekti jogą, turi mokytis atsižadėti veiklos rezultatų. Kiekviena veikla sukuria du rezultatus: tiesioginį ir netiesioginį.

Tiesioginis rezultatas yra produktas, kurį sukuria mūsų veikla: mokytojui - mokinių išsilavinimas, vadybininkui – įstaigos darbo našumas, verslininkui – prekės, o darbininkui – produktas.

Netiesioginis veiklos rezultatas yra atlyginimas, kurį už savo darbą gauname. Dažniausiai tai bus piniginis pelnas ar kitos gėrybės. Atlyginimas verslo savininkui bus jo įmonės pelnas, darbininkui – jo alga.

Abu šiuos rezultatus reikia išmokti aukoti Dievui ar kitiems. Pirmiausiai, sukurdamas vertę žmogus galvoja, kad daro tai dėl Dievo, o ne dėl savęs. Tai pirmoji karma jogos sąlyga. Mokytojas galvoja, kad mokinių išsilavinimas yra Dievo garbei. Vadybininkas galvoja, kad jo įmonė dirba Dievo garbei ir t.t.

Antra, jis turi išmokti atiduoti pinigus, kuriuos uždirba, kitiems. Kṛṣṇa sako „Bhagavad-gītoje“ (18.5):

yajña-dāna-tapaḥ-karma
na tyājyaṁ kāryam eva tat
yajño dānaṁ tapaś caiva
pāvanāni manīṣiṇām

„Aukų, labdaros ir askezių negalima atsisakyti, juos reikia atlikti. Išties, aukos, labdara ir askezės apvalo net ir didžiąsias sielas.“

Visos trys šios veiklos formos sudaro karma jogos turinį. Auka yra tai, ką mes atiduodame aukštesniam už save, t.y. Dievui. Labdara yra tai, ką atiduodame žemesniam už save, t.y. skurdžiam, nelaimingam žmogui. Askezė yra tai, ką mes atimame nuo savęs, aplamai to atsisakydami. Didžiausia askezė yra ne savęs kankinimas, o materialių malonumų, kuriuos mums suteikia veikla, padėtis ir pinigai, atsisakymas.

Dorybinga karma, kuomet žmogus atiduoda pinigus labdarai, žmonių maitinimui, ligoninių statymui ir t.t., negali būti vadinama karma joga. Tada, kai žmogus savo veiklos rezultatus pradeda aukoti Kṛṣṇai, Kṛṣṇos šventyklai arba šventoms asmenybėms, tuomet jo veikla tampa karma joga ir priartėja prie bhakti jogos. Tada tai yra vadinama karma joga-veikla Kṛṣṇos sąmonėje. Tai yra įžanginė pakopa į tyrą Kṛṣṇos sąmonę.

Karma jogą atspindi posmas iš „Bhagavad-gītos“ 9.27

yat karoṣi yad aśnāsi
yaj juhoṣi dadāsi yat
yat tapasyasi kaunteya
tat kuruṣva mad-arpaṇam

„O Kunti sūnau, kad ir ką tu darytum, valgytum, aukotum ar atiduotum, kokias askezes tu atliktum - daryk tai kaip auką Man.“

Jñāna kāṇḍa - pažinimas

Jñāna (sakoma: gjana) - pažinimas vardan tiesos. Jñāną praktikuoja tie, kurie siekia mukti (išsivadavimo).

Tai yra geriau nei karma kāṇḍa, tačiau vien filosofinis pažinimas ar meditacija, savęs atsižadėjimas, juslių slopinimas etc. nėra aukščiausia jogos forma. Jñāna jogos rezultatas yra beasmenio Brahmano suvokimas. Tai yra žmogus gali suvokti Absoliučią Tiesą beasmeniu pavidalu ir išsivaduoti nuo gimimų ir mirčių rato. Tačiau virš Brahmano aspekto yra Paramatmos aspektas ir Bhagavano aspektas, kurie taip ir lieka anapus jñānio pažinimo ribų. Jñānis naudoja protą ir intelektą, pasitelkdamas neti neti principą – „tai ne brahmanas, tai ne brahmanas“. Tokiu būdu atmesdami visa, kas materialu, jie stengiasi suvokti, kas gi yra dvasiško. Iš tiesų jie negali suvokti, kas yra Brahmanas. Jie gali tik suprasti, kas jis nėra.

Jñāna kāṇḍa teigia, jog žmogus gali savo pastangomis suvokti Absoliučią Tiesą. Tai jis gali padaryti suvaldęs protą ir jausmus. Brahmaną galima pažinti pažinus save. Impersonali koncepcija Jñāna kāṇḍoje slypi būtent tame, kad laikomasi prielaidos, jog žmogus gali pažinti save, savo tikrąjį aš, ir tuomet, kai jis pažino save, jis jaučiasi tarsi visa kita yra jam jau pažinta. Šis Aš yra tik materialus įvardijimas. Vienintelis tikras dalykas yra nedualus Brahmanas. Visos gyvos būtybės yra šis Brahmanas, kuris neturi savo individualybės. Jis yra visuma visų sielų ir yra vientisas, o ne sudarytas iš dalių. Tokia koncepcija yra netobula, kadangi remiasi prielaida, kad viskas yra pažinu valios pastangomis. Neįvertinama tai, kad pažinti save, savo tikrąjį aš bandoma protu bei intelektu - žemesnio lygio metodais.

Kṛṣṇa sako („Bhagavad-gīta“ 12.5):

kleśo ’dhikataras teṣām
avyaktāsakta-cetasām
avyaktā hi gatir duḥkhaṁ
dehavadbhir avāpyate

„Labai sunku tobulėti tiems, kurių protas prisirišęs prie neišreikšto, beasmenio Aukščiausiojo aspekto. Pažengti šio mokslo srityje visada nelengva tiems, kurie yra įkūnyti.“

Todėl sakoma, kad tik retas jñānis ateina iki atsidavimo tarnystės Kṛṣṇai.

„Bhagavad-gīta“ 7.19 sako:

bahūnāṁ janmanām ante
jñānavān māṁ prapadyate
vāsudevaḥ sarvam iti
sa mahātmā su-durlabhaḥ

„Po daugybės gimimų ir mirčių tas, kuris iš tikrųjų žino, atsiduoda Man, nes suvokia, kad Aš - būties ir visų priežasčių priežastis. Bet tokia didi siela labai reta.“

Šiame posme sakoma, kad tikrasis žinojimas pasireiškia būtent tuo, kad suprantame, kad Brahmanas taip pat nėra nepriklausoma būtis. Brahmanas yra tik Aukščiausiojo Viešpaties kūno spindesys. Tai yra Viešpats yra šaltinis visų gyvų būtybių egzistencijos.

Jñāna joga – teisingas pažinimas Kṛṣṇos sąmonėje

Viśvanātha Cakravarti Ṭhākura sako, kad jñāna yra trijų rūšių:

·        Tad padārtha jñāna – Dievo pažinimas;

·        Tvam padārtha jñāna – individualios gyvos būtybės pažinimas;

·        Jīva brahma aikya jñāna – vienovės tarp individualios būtybės ir Dievo pažinimas;

Pirmosios dvi jñānos formos palankios Kṛṣṇos sąmonei, jos iš tiesų sudaro sambandha jñānos turinį, kuri yra esminė ir būtina Kṛṣṇos sąmonės praktikai.

Trečioji jñānos rūšis yra svetima sielos prigimčiai ir atitraukia ją nuo aukščiausio jos tikslo – meilės Dievui. Jos bhaktai turi visokeriopai vengti.

Kṛṣṇos sąmonėje Jñāna pasireiškia, kai stengiamės suvokti Kṛṣṇą, Jį pažinti. Tokiu atveju žodis Jñāna reiškia žinojimą, pažinimą. Toks pažinimas yra skatintinas, kadangi jis reiškia, kad mes turime klausti aukštesnio žinių šaltinio, dvasinio mokytojo, kad jis mums atskleistų tiesą. „Bhagavad-gīta“ 4.34 sako:

tad viddhi praṇipātena
paripraśnena sevayā
upadekṣyanti te jñānaṁ
jñāninas tattva-darśinaḥ

„Pasistenk sužinoti tiesą iš dvasinio mokytojo. Nuolankiai jo teiraukis ir jam tarnauk. Save suvokusios sielos gali suteikti tau žinių, nes jos regi tiesą.“

Jñānis suvokia save kaip Brahmaną. Tai nėra tas savęs suvokimas, apie kurį kalba Kṛṣṇa šiame posme. Kitaip sakant tai yra nepilnas savęs suvokimas. Tas, kuris pilnai save suvokė, supranta, kad jis yra Kṛṣṇos dalelytė.

Todėl jñāna jogos kelias skiriasi nuo bhakti jogos tuo, kad pirmuoju atveju savo pastangomis bandome pasiekti Absoliučią Tiesą, o dvasinis mokytojas reikalingas tik tam, kad parodytų mums kryptį. Antruoju atveju, suvokiame, kad savo pastangomis tiesos nesuprasime, todėl meldžiame Aukščiausiąjį, kad Jis mums atsiskleistų Pats. Tokio nusistatymo pavyzdys yra asmuo, kuris prašo „Śrī Iśopaniṣadoje“ 15:

hiraṇmayena pātreṇa
satyasyāpihitaṁ mukham
tat tvaṁ pūṣann apāvṛṇu
satya-dharmāya dṛṣṭaye

„O mano Viešpatie, palaikantis visas gyvas būtybes, Tavo tikrąjį veidą padengė spindintis švytėjimas. Prašau pašalink šį apdangalą ir atsiskleisk savo tyram atsidavusiam.“

Šios maldos atveju matome norą pažinti Viešpatį, jį regėti ir tai yra vadinama jñāna, tačiau ji nepriklauso Jñāna kāṇḍai, kadangi darome tai su atsidavimu ir tikslas yra tarnauti Viešpačiui.

„Bhagavad-gītoje“ 7.17 Kṛṣṇa kalba, kas yra tikrasis jñānis:

teṣāṁ jñānī nitya-yukta
eka-bhaktir viśiṣyate
priyo hi jñānino ’tyartham
ahaṁ sa ca mama priyaḥ

„Iš jų geriausias tas, kuris turi visišką žinojimą ir nuolatos tarnauja Man su tyru pasiaukojimu. Aš esu jam labai brangus, o jis - brangus Man.“

Savo bhaktui Kṛṣṇa pats suteikia žinojimą - jñāną, taip kad šiam atsidavusiam nereikia specialiai gaišti laiką, kad galėtų studijuoti ir suvokti absoliučią Tiesą. „Bhagavad-gītoje“ 10.10 Kṛṣṇa sako:

teṣāṁ satata-yuktānāṁ
bhajatāṁ prīti-pūrvakam
dadāmi buddhi-yogaṁ taṁ
yena mām upayānti te

„Tiems, kurie su pasiaukojimu ir meile visada Man tarnauja, Aš suteikiu supratimą, kuris atveda juos pas Mane.“

Kṛṣṇa savo bhaktams parodo ypatingą malonę ir būdamas jų širdyse švytinčiu žinių žiburiu išsklaido neišmanymo tamsybę.

Upāsanā kāṇḍa - garbinimas.

Upāsanā kāṇḍa (bhakti kāṇḍa) – Vedų skyrius, kuris aprašo Bhagavāno garbinimą. Bhakti keliu eina tie, kurie siekia premos - meilės Dievui.

Kṛṣṇos sąmonė aprašyta Śrīlos Rūpos Gosvamio “Bhakti Rasamrita Sindhu”:

anyābhilāṣitā-śūnyaṁ
jñāna-karmādy-anāvṛtam
ānukūlyena kṛṣṇānu-
śīlanaṁ bhaktir uttamā

Uttama bhakti arba tyra atsidavimo tarnystė - tai pastovi veikla Kṛṣṇos labui, kuri:

1) Jam patinka;

2) sukelia mums pasitenkinimą, nes mes matome, kaip ją vertina Kṛṣṇa

3) Mes užsiimame ja neturėdami jokių kitų materialių tikslų, tokių kaip išsivadavimo siekimas arba materialūs laimėjimai

Upāsanā kāṇḍa yra aukštesnė už karmą ir jñāną. Tačiau upāsanā kāṇḍos viršūnė yra atsidavimo tarnystė Viešpačiui.

„Bhagavad-gītoje“ 8.28 sakoma:

vedeṣu yajñeṣu tapaḥsu caiva
dāneṣu yat puṇya-phalaṁ pradiṣṭam
atyeti tat sarvam idaṁ viditvā
yogī paraṁ sthānam upaiti cādyam

„Kas stoja į pasiaukojimo tarnybos kelią, nepraranda rezultatų, kurie gaunami studijuojant Vedas, atnašaujant aukas, atliekant askezę, teikiant labdarą ar užsiimant filosofine bei karmine veikla. Vien tiktai su pasiaukojimu tarnaujant, pasiekiama viskas, ką teikia šie du keliai ir galop einama į aukščiausią amžiną buveinę.“

Citata iš „Jaiva dharmos“

Žemiau pateikiame svarbią ištrauką iš Bhaktivinodos Ṭhākuros knygos „Jaiva dharma“ 12 skyriaus, aptariančią skirtumus tarp karma kāndos, jñāna kāndos ir bhakti-kāndos:

Bābadžī: Kiekvienas, kuris studijuoja nyāya śāstrą ir tuomet klausia apie sādhyą ir sādhaną yra iš tiesų palaimintas šiame pasaulyje, nes pagrindinis nyāya-śāstros tikslas yra sudaryti aksiomines tiesas panaudojant loginę analizę. Tuščias laiko gaišimas yra studijuoti nyāya-śāstrą tik tam, kad išmokti, kaip užsiimti sausais ginčais ir debatais. Jei žmogus taip elgiasi, tai jo logikos studijos sukūrė nelogišką rezultatą, jo darbas yra tuščias ir jis tuščiai praleido savo gyvenimą.

Sādhya reiškia tiesą (tattva), kuri yra pasiekiama užsiėmus atitinkama praktika. Praktika yra vadinama sādhana ir ji yra tos priemonės, kurių žmogus imasi, kad pasiektų sādhyą (tikslą). Tie, kurie yra surišti māyos, įvairius objektus regi kaip galutinį gyvenimo tikslą, tai priklauso nuo jų asmeninių tendencijų ir kvalifikacijos. Tikrovėje tačiau yra tik vienas aukščiausias tikslas.

Yra trys tikslai, kurių žmogus gali siekti ir kiekviena asmenybė pasirinks vieną ar kitą tikslą pagal savo tendencijas ar adhikārą (pajėgumą). Šie trys tikslai yra bhukti (materialus pasitenkinimas), mukti (išsivadavimas) ir bhakti (atsidavimo tarnystė). Tie kurie susižavėjo materialia veikla ir tie kuriuos valdo materialių malonumų troškimas, bhukti laiko savo tikslu. Śāstros yra lyginamos su karve, išpildančia visus troškimus (kāma dhenu), kadangi žmogiškos būtybės gali gauti iš jų visa tai ko trokšta. Śāstros, kurios kalba apie karma-kāndą paaiškino, kad materialus pasitenkinimas yra sādhya (tikslas) tiems, kurie pajėgūs užsiimti veikla dėl rezultatų, ir šitos śāstros aprašo pačius įvairiausius materialius malonumus, kurių tik žmogus galėtų siekti šiame pasaulyje. Įgijusios materialius kūnus jīvos ypač linkusios į juslinius malonumus. Materialus pasaulis yra vieta, skirta patirti pasitenkinimą per materialias jusles. Malonumai, kuriais žmogus mėgaujasi per savo jusles nuo gimimo iki mirties yra vadinami malonumais, susijusiais su šiuo gyvenimu (aihika sukha).

Egzistuoja įvairios jutiminių malonumų rūšys, kuriais žmogus gali mėgautis savo būsenoje po mirties, ir šie malonumai vadinami āmutrika-sukha (malonumai, susiję su kitu gyvenimu). Pavyzdžiui, dangiškų sferų malonumai, tarp jų ir gyvenimas Svargoje (aukštesnėse planetose) ar Indralokoje (Indros planetoje) ir stebėti šokant dangiškas laisvo elgesio mergeles, vadinamas apsaromis, gerti nemirtingumo nektarą, uostyti kvepiančias gėles ir gėrėtis nandana-kānanos sodų grožiu, regėti Indrapuro grožį, klausytis melodingų gandharvų giesmių ir bendrauti su dangiškomis mergelėmis, vadinamomis vidyādharėmis.

Virš Indralokos viena po kitos seka Maharloka, Janaloka, Tapoloka ir galiausiai Brahmaloka, aukščiausia planeta materialioje visatoje. Śāstros pateikia mažiau aprašymų apie Maharloką ir Janaloką, nei apie dangiškus malonumus Indralokoje, ir netgi dar mažiau aprašymų apie Tapoloką ir Brahmaloką. Priešingai, jutiminiai malonumai šioje žemės planetoje Bhūrlokoje yra ypatingai grubūs. Taisyklė yra tokia: kuo aukštesnė planetinė sistema, tuo subtilesnės yra juslės ir jų objektai. Tai yra vienintelis skirtumas tarp šių karalysčių, kitaip, laimė, pasiekiama visose šiose planetose yra vien tik jutimų malonumai ir nėra jokios laimės anapus jų. Dvasinė laimė (cit-sukha) nepasiekiama šiose planetose, kadangi laimė randama tose vietose yra susijusi su subtiliu kūnu, kuris susideda iš proto, intelekto ir ego, ir kuris tik truputį primena tyrą sąmonę. Mėgavimasis visais šių tipų malonumais yra vadinamas bhukti, o jīvų, pasiklydusių karmos rate, sādhana susideda iš veiklos, kurią jos atlieka kad įgyvendintų savo bhukti siekius. „Yajur Vedoje“ (2.5.5) yra pasakyta:

svarga-kāmo 'śvamedham yajeta

„Tie, kurie trokšta pasiekti rojines planetas, turi atlikti aśvamedha-yajñą.“

Śāstros aprašo daugybę įvairių sādhanos tipų, kad pasiekti bhukti, tarp jų tam tikri ugnies aukų atnašavimai, vadinami agniṣṭoma, aukojimai tam tikrai devatų (pusdievių) klasei, šulinių kasimas, šventyklų statymas, gerų darbų kitiems darymas, ceremonijos, atliekamos jauno ir pilno mėnulio dienomis. Bhukti yra siekiamas tikslas trokštantiems materialaus pasitenkinimo.

Kai kurie iš tų, kurie prislėgti materialios egzistencijos kančių laiko keturiolika planetinių sistemų, kurios yra materialių malonumų buveinės, bevertėmis. Todėl šie žmonės trokšta išsivaduoti iš karmos ciklo. Jei laiko, kad mukti yra vienintelė sādhya, ir kad bhukti yra paprasčiausiai pančiai. Tokie žmonės sako: „Tie, kurių polinkis materialiems malonumams dar neišblėso, gali pasiekti savo bhukti tikslą sekdami karma-kānda. Tačiau „Bhagavad-gīta“ (9.21) teigia:

kṣīṇe puṇye martya-lokaṁ viśanti.

„Kai jų dorovingos veiklos rezultatai išsisemia, jie vėl įžengia į mirtingųjų planetas.“

„Ši šloka aiškiai ir nepaneigiamai teigia, kad bhukti yra nykstanti ir neamžina. Visa tai, kas pavaldu nykimui, yra materialu, ne dvasiška. Žmogus turi užsiimti sādhana tik siekdamas amžino tikslo. Mukti yra amžina, todėl ji tikrai turi būti sādhana visoms jīvoms. Mukti gali būti pasiekta per keturių tipų sādhaną. Šie tipai yra: skirti tarp amžinų ir laikinų objektų; atsižadėti pasimėgavimu savo darbo rezultatais šiame ir kitame pasaulyje; išsiugdyti šešias savybes, kaip proto ir juslių kontrolė; o taip pat ugdyti troškimą išsivaduoti. Šios keturios veiklos formos vadinamos tikra sādhana.“

Toks yra požiūris tų, kurie laiko mukti savo siekių tikslu, o śāstros, pateikiančios jñāną-kāndą pateikia šią sādhyos ir sādhanos analizę.

Śāstros yra kāma-dhenu, ir jos paruošia skirtingas situacijas jīvoms, pagal jų adhikārą (kvalifikacijos lygį). Mukti paprastai yra suvokiama kaip individualaus ego nutraukimas. Tačiau jei jīvos išlaiko savo individualią egzistenciją ir tapatybę po to, kai jos pasiekia išsivadavimą, mukti negali būti galutinis pasiekimas. Tai reiškia, kad jīvos gali siekti mukti tik iki individualaus aš sunaikinimo (nirvana) ribos, tačiau jīvos yra amžinos, todėl jos negali iš tikrųjų būti sunaikintos, Tai yra patvirtinama Švetāšvatara Upanišadoje (6.13):

nityo nityānām cetanaś cetanānām

„Jis yra aukščiausia amžina būtybė tarp visų amžinų gyvų būtybių, ir Jis yra aukščiausia sąmoninga būtybė tarp visų sąmoningų būtybių.“

Ši ir kitos Vedų mantros tvirtina, kad jīva yra amžina ir todėl jos individualios egzistencijos sunaikinimas (nirvana) yra neįmanomas. Tie, kurie priima šią išvadą, supranta, kad jīva toliau egzistuoja kaip individuali ir po to, kai ji pasiekia mukti. Atitinkamai, jie nepriima bhukti ir mukti kaip galutinių tikslų. Greičiau jie mano, kad bhukti ir mukti yra tik šalutiniai tikslai, kurie yra svetimi jīvos prigimčiai.

Kiekviena pastanga turi savo tikslą ir priemones jai pasiekti. Rezultatas, kurio žmogus siekia yra vadinamas sādhya, o praktika, kurios žmogus imasi, kad gautų šį rezultatą yra vadinama sādhana. Jei giliai paanalizuosi, pamatysi, kad visi gyvų būtybių tikslai ir priemonės, kurių jos imasi yra tarsi viena po kitos einančios grandys. Tai, kas yra sādhya (tikslas) dabar, tampa sādhana (priemone) pasiekti vėlesnę sādhyą. Jei žmogus pasirenka šią priežasčių ir pasekmių grandinę, jis palaipsniui prieina iki paskutinės grandies šioje grandinėje. Pasekmė arba sādhya, kuri yra pasiekiama šioje paskutinėje pakopoje yra vadinama galutine sādhya, kuri nebetampa sādhana (priemone) niekam kitam, nes nebėra jokios kitos sādhyos anapus jos. Kai žmogus praeina visas sādhya ir sādhana grandinės grandis, jis pamažu pasiekia paskutinę grandį, kuri yra vadinama bhakti. Todėl bhakti yra aukščiausia sādhya, kadangi tai yra jīvos amžino tobulumo pakopa (nitya-siddha-bhāva).

Kiekvienas veiksmas žmogaus gyvenime yra sādhana ir sādhyos arba priežasties ir pasekmės grandinės dalis. Karmos skyrius šioje priežasčių ir pasekmių grandinėje susideda iš daugelio sujungtų grandžių. Kai žmogus pažengia anapus to, tolesnė grandžių serija suformuoja kitą skyrių, vadinamą jñāna. Galiausiai bhakti skyrius prasideda ten, kur baigiasi jñānos skyrius. Galutinė sādhya karmos grandyje yra bhukti, galutinė sādhya jñānos grandyje yra mukti, o galutinė sādhya bhakti grandyje yra prema-bhakti. Jei apmąstyti jīvos tobulos padėties prigimtį, reikėtų nuspręsti, kad bhakti yra ir sādhana ir sādhya. Karma ir jñāna nėra galutinės sādhya ir sādhana, kadangi jos yra tik tarpinės pakopos.

Vrajanātha: Upanišadose yra labai daug įžymių teiginių, kurie netvirtina, jog bhakti yra aukščiausia, ar kad ji yra galutinė sādhya ar laimėjimas. Bŗhad-āraņyaka Upanişad (4.5.15 ir 2.4.24) sako: kena kam paśyet: Kas turi matyti? Ką jie pamatys? Ir kokiomis priemonėmis? Taip pat teigiama Bŗhad-āraņyaka Upanişad (1.4.10), aham brahmāsmi: „Aš esu Brahma.“ Aitareya Upanişad (1.5.3) sako: prajñānam brahma: „sąmonė yra brahmanas“. O Chāndogya Upanişad (6.8.7) sako: tat tvam asi śvetaketo: "O Švetaketu, tu esi šis brahma“. Apsvarsčius visus šiuos teiginius, kas blogo laikyti mukti aukščiausia sādhya?

Bābadžī: Aš jau paaiškinau, kad yra daug įvairių sādhyos tipų, priklausomai nuo skirtingų polinkių. Žmogus negali suprasti mukti svarbos tol, kol jis turi bent kokį troškimą bhukti, o śāstroje daugybė teiginių yra užrašyta žmonėms, esantiems šiame lygyje. Pavyzdžiui, Āpastamba Srauta-sūtra (2.1.1) teigia: akşayam ha vai cāturmasya-yājinah: „Tie, kurie seka Čaturmasjos įžadais pasiekia pastovią padėtį rojuje“. Ar tai reiškia, kad mukti yra bevertis tikslas? Karmiai trokšta tik jutiminių malonumų. Jie negali atrasti śāstroje rekomendacijų siekti mukti, bet ar tai reiškia, kad mukti niekur Vedose neaprašyta? Keletas rišių, kurie rekomenduoja karmos kelią, laikosi nuomonės, kad atsižadėjimas yra skirtas tik tiems, kurie neturi kompetencijos, ir kad turintys kompetenciją turi atlikti karmą. Iš tikrųjų tai nėra teisinga. Šie nurodymai duoti žmonėms, kurie yra žemesnėje dvasinės pažangos pakopoje, tam, kad paskatintų jų tikėjimą jų atitinkama padėtimi.

Jīvoms nepalanku atmesti pareigas, už kurias jos yra atsakingos. Jei žmogus atlieka savo pareigas kurios atitinka jo dabartinį lygį, su visišku tikėjimu, jis lengvai gauna galimybę pereiti į sekantį kvalifikacijos lygį. Atitinkamai, Vedų nurodymai, propaguojantys tokio tipo tikėjimą nėra smerktini. Priešingai, jei kas nors smerkia tokius nurodymus, jis pats turės pulti iš savo padėties. Visos jīvos, kurios sugebėjo pakilti šiame pasaulyje, atliko tai griežtai vykdydamos pareigas, kurioms buvo kvalifikuotos.

Jñāna iš tiesų yra aukščiau už karmą, kadangi ji suteikia mukti. Nepaisant to, śāstros, kurios aptaria karmos kompetenciją, šlovina karmą labiausiai ir nesistengia pagrįsti jñānos pranašumo. Panašiai ten kur śāstros aptaria jñānos kompetenciją, mes rasime visas mantras, kurias tu minėjai, šlovinančias mukti. Tačiau kaip pasiruošimas jñānai yra aukštesnis už karmą, taip ir pasiruošimas bhakti yra aukštesnis už jñāną. Mantros, kaip tat tvam asi ir aham brahmasmi šlovina impersonalų išsivadavimą ir jos sustiprina tikėjimą tų, kurie stengiasi eiti šiuo keliu, kuriam jie yra tinkami. Dėl šios priežasties yra nėra neteisinga tvirtinti jñānos svarbą. Tačiau jñāna nėra galutinė sādhana, o jñānos sādhya nėra galutinė sādhya. Vedinės mantros įtvirtina galutinę išvadą, kad bhakti yra sādhana, o prema bhakti yra sādhya.

Vrajanātha: Mantros, kurias aš citavau yra principiniai Vedų teiginiai, vadinami mahā-vākya. Kaip gali būti, kad sādhya ir sādhana, kurias jie iškelia yra pašaliniai?

Bābadžī: Vedų teiginiai, kurie buvo pacituoti prieš kelias akimirkas niekur Vedose nėra aprašyti kaip mahā-vākya, lygiai taip pat jie nėra aprašyti kaip aukštesni už kitus teiginius. Jñānos mokytojai pavadino šiuos teiginius mahā-vākya tam, kad įtvirtintų savo pačių doktrinos pranašumą, tačiau realybėje pranava (om) yra vienintelis mahā-vākya. Visi kiti Vedų teiginiai yra susiję tik su tam tikrais Vedų žinojimo aspektais.

Nebūtų klaidinga visus vedų teiginius pavadinti mahā-vākya. Tačiau yra dogmatiška išskirti konkrečius Vedų teiginius ir pavadinti juos mahā-vākya, o kitus paprastais teiginiais. Tie, kurie taip daro, įžeidžia Vedas. Vedos aprašo daugelį šalutinių tikslų ir priemones juos pasiekti, todėl jos kartais šlovina karma-kāndą, o kartais mukti, tačiau galutinė Vedų analizė nusprendžia, kad bhakti vienintelė yra ir sādhana ir sādhya.

Vedos yra tarsi karvė, o Šrī Nanda-nandana yra melžėjas. Bhagavad-gītoje (6.46-47) Jis atskleidė Vedų paaiškinimą apie galutinį tikslą:

tapasvibhyo 'dhiko yogī jñānibhyo 'pi mato 'dhikaḥ
karmibhyaś cādhiko yogī tasmād yogī bhavārjuna

yoginām api sarveṣāṁ mad-gatenāntar-ātmanā
śraddhāvān bhajate yo māṁ sa me yuktatamo mataḥ

„O Ardžuna, jogas yra aukštesnis už visų tipų asketus, siekiančius rezultatų ir tuos, kurie kultivuoja impersonalų pažinimą, siekdami išsivadavimo. Todėl tapk jogu. Aš laikau, kad tas yra didžiausias iš visų jogų, kuris su tvirtu tikėjimu prisirišęs prie Manęs, kuris pastoviai garbina Mane, visiškai atverdamas Man savo širdį.“

Švetāšvatara Upanišadoje pasakyta (6.23):

yasya deve parā bhaktir yathā deve tathā gurau
tasyaite kathitā hy arthāḥ prakāśante mahātmanaḥ

„Visos slaptingos Vedų prasmės visiškai atsiskleidžia tai didžiai sielai, kuri turi tokią pat parā-bhakti savo Gurudevui kaip ir Šrī Bhagavānui.“

Taip pat yra pasakyta Gopāla-tāpanī Upanišadoje, Pūrva vibhāgoje (2.2):

Bhaktir asya bhajanaṁ tad ihāmutropādhi-
nairāsyenāmuṣmin manaḥ-kalpanam,
etad eva naiṣkarmyam

„Bhakti, atliekama Šrī Kṛṣṇos malonumui yra vadinama bhadžana. Tai reiškia atsisakyti visų troškimų mėgautis šiame pasaulyje ir kitame, pašvęsti savo protą Kṛṣṇai ir išsiugdyti visiškos vienybės su Juo pojūtį, kylantį iš užvaldančio premos jausmo. Šis bhadžana taip pat suteikia laisvę nuo visos veiklos, nukreiptos į rezultatus.“

Brihad-āranyaka Upanišadoje (1.4.8) pasakyta: ātmānam evapriyam upāsīta

„Reikia garbinti Aukščiausią Sielą, Šrī Kṛṣṇą kaip brangiausią prielankumo objektą.“

Brihad-āranyaka Upanišadoje (4.5.6) taip pat pasakyta:

ātmā vā are draşţavyah śrotavyo mantavyo nididhyāsitavyah

“O Maitrejī, reikia matyti, klausytis, galvoti ir medituoti į Aukščiausią Absoliučią Tiesą Parmātmā.”

Kai žmogus rūpestingai studijuoja šiuos Vedų teiginius, jam tampa aišku, kad bhakti yra geriausia sādhanos forma.

Vrajanātha: Vedų karma kāndos skyrius duoda nurodymus atlikti bhakti īšvarai, kuris suteikia visos veiklos rezultatus. Jñāna kāndos skyriuje mes taip pat matome nurodymus patenkinti Hari atliekant bhakti per keturių rūšių sādhaną, vadinamą sādhana catuštaya. Taigi, kaip bhakti gali būti sādhya, jei ji yra priemonė pasiekti bhukti ir mukti? Kadangi bhakti yra priemonė, ji nustoja egzistuoti kai tik sukuria bhukti ir mukti. Tai yra bendras principas. Prašau apšviesk mane šiuo klausimu.

Bābadžī: Tai tiesa, kad reguliuojama bhakti praktika (sādhaną) karma-kāndoje suteikia materialų pasimėgavimą, o bhakti-sādhana, atliekama jñāna-kāndoje, suteikia mukti. Niekas negali pasiekti jokio rezultato nepatenkinęs Paramešvaros, o Jis patenkintas tik bhakti. Jis yra visų galių šaltinis ir bet kokia galia, kurią galima rasti ar jīvoje ar negyvoje materijoje, yra tik mažytė Jo galios demonstracija. Karma ir jñāna negali patenkinti Īšvaros. Karma ir jñāna suteikia savo rezultatus tik bhagavad-bhakti pagalba. Jie yra nepajėgūs sukurti nepriklausomą rezultatą. Todėl galima pamatyti, kad karmos ir jñānos keliuose yra nurodoma atlikti kažką panašaus į bhakti. Tačiau tai nėra šuddha-bhakti. Greičiau tai yra tik bhakty-ābhāsa. Atitinkamai, bhakti, kuri regima karmos ir jñānos keliuose yra tik atsidavimo išvaizda, o ne šuddha bhakti, ir būtent ši bhakty-ābhāsa yra priežastis, kuri suteikia šių siekių rezultatus.

Yra dviejų tipų bhakty-ābhāsa: šuddha-bhakty-ābhāsa (tyra) ir viddha bhakty-ābhāsa (sutepta). Aš papasakosiu apie tyrą bhakty-ābhāsą vėliau, tačiau dabar tau reikia žinoti tik, kad yra trys tipai suteptos bhakty-ābhāsos. Tai yra bhakty-ābhāsa, sutepta veikla dėl rezultatų, bhakty-ābhāsa, sutepta monistiniu pažinimu, ir bhakty-ābhāsa sutepta tiek veikla dėl rezultatų, tiek monistiniu pažinimu.

Žmogus, atlikdamas yajñą, gali sakyti: „O Indra, o Pūšana (Saulės dievybė), prašau būkite maloningi ir suteikite mums šios yajños rezultatus.“ Visa veikla, demonstruojanti bhakti išvaizdą, sutepta šio tipo troškimais yra vadinama bhakti išvaizda, sutepta veikla dėl rezultatų. Kai kurios kilnios sielos pavadino šį suteptos bhakti tipą atsidavimu sumišusiu su veikla dėl rezultatų (karma miśra bhakti). Kiti aprašė jį kaip veiklą, kuriai netiesiogiai priskiriami atsidavimo požymiai (āropa-siddha-bhakti).

Kitas žmogus gali pasakyti: „O Jadunandana, aš atėjau pas Tave bijodamas materialios egzistencijos. Aš giedu Tavo vardus, Harė Kṛṣṇa, dieną ir naktį. Prašau, suteik man išsivadavimą. O Aukščiausias Viešpatie, Tu esi brahma. Aš įpuoliau į Majos spąstus. Prašau išvaduok mane iš šių pančių ir leisk man susilieti su Tavimi.“ Šie jausmai turi bhakti išvaizdą, suteptą monistinio pažinimo. Kai kurios kilnios sielos aprašė tai kaip atsidavimą sumišusį su monistiniu pažinimu (jńāna-miśra-bhakti), o kiti kaip veiklą, kuriai netiesiogiai priskiriami bhakti požymiai (āropa-siddha-bhakti). Šios suteptos atsidavimo formos skiriasi nuo šuddha-bhakti.

Bhagavad-gytoje (6.47) yra pasakyta: śraddhāvān bhajate yo mām sa me yuktatamo matah, „Aš laikau tą, kuris garbina Mane su visu tikėjimu, geriausiu iš visų jogų.“ Bhakti, apie kurią kalba Šrī Kṛṣṇa šiame teiginyje yra šuddha-bhakti, ir tai yra mūsų sādhana. Kai ji pasiekia tobulumą, tai yra prema. Karma ir jñāna yra priemonės pasiekti bhukti ir mukti atitinkamai. Jie nėra tos priemonės, kuriomis jīva gali pasiekti savo nitya siddha bhāvą – amžiną konstitucinę dieviškos meilės padėtį.

KLAUSIMAI:

1.      Išvardinkite tris tikslus, kurių siekia visi žmonės?

2.      Koks kelias Vedose susijęs su kiekvienu iš šių tikslų?

3.      Kuo karmis skiriasi nuo šiuolaikinio materialisto?

4.      Kokie karma kāṇḍos trūkumai?

5.      Kokie karma kāṇḍos privalumai?

6.      Kas yra karma joga?

7.      Kokie jñāna kāṇḍos trūkumai?

8.      Kokie jñāna kāṇḍos privalumai?

9.      Ar Kṛṣṇos sąmonėje nėra vietos jñānai?

10.  Kokie upāsanā kāṇḍos trūkumai? Paaiškinkite ar tai tikrai trūkumai?

11.  Kokie upāsanā kāṇḍos privalumai?

12.  Kaip susiję tarpusavyje visi trys keliai?

13.  Kodėl bhakti kelias aukščiausias?