PAGRINDINĖ KṚṢṆOS SĄMONĖS TAISYKLĖ

Trumpai apie temą

Śrīla Prabhupāda pavadinimą “Kṛṣṇos sąmonės judėjimas” paėmė iš Rūpos Gosvamio posmo Kṛṣṇa bhakti rasabhavita matiḥ – „intelektas, kuris nuolat siekia mėgautis nuotaikomis, kylančiomis tiesiogiai tarnaujant Kṛṣṇai.“

Kṛṣṇos sąmonė taip pat apibūdinama „Bhagavad-gītos“ 4.35 posme:

Kṛṣṇos sąmonė reiškia suvokti pasaulį taip, kaip suvokia Kṛṣṇa: viskas priklauso Jam ir yra skirta Jam.

Tikslas sanskrito kalba vadinamas sādhya, metodas arba praktika – sādhana, o asmenybė, kuri praktikuoja – sādhaka.

Vienintelė tikra sādhana yra śuddha bhakti – tyra atsidavimo tarnystė, nes tik ji duoda tikrą dvasinį rezultatą.

Visi kiti dvasiniai procesai, tokie kaip meditacija, karma joga ar jñāna joga yra priklausomi nuo bhakti.

Iš visų tikslų, kurių siekia dvasingi žmonės, vienintelis tikslas, galintis padaryti žmogų laimingu – tai nesavanaudiška meilė Dievui.

Atsidavimo tarnystė skiriama į tris pakopas:

1) praktinę atsidavimo tarnystę,
2) atsidavimo tarnystę ekstazės būsenoje ir
3) atsidavimo tarnybą iš tyros meilės Dievui.

Kai atsidavimo tarnystė yra atliekama juslėmis, ji yra vadinama sādhana-bhakti – reguliuojama atsidavimo tarnyste. Jos tikslas - pažadinti širdyje glūdinčią bhāvą – meilės jausmus Kṛṣṇai.

Sādhana bhakti dalinti į dvi pakopas:

Pirmoji stadija vadinasi vaidhi sādhana bhakti – tarnystė laikantis reguliuojančių principų.
Kita stadija vadinasi rāgānuga sādhana bhakti – tarnystė atliekama sekant spontanišką potraukį Kṛṣṇai turinčiais Vṛndāvano gyventojais.

Vaidhi bhakti apibūdinama taip: “Kai nėra jokio prisirišimo prie Viešpaties ir meilės tarnyba Jam nėra spontaniška, kai Viešpačiui tarnaujama tik todėl, kad taip nurodė dvasinis mokytojas ar šventraščiai, tokia tarnystė iš pareigos vadinasi vaidhi bhakti.’

Vaidhi bhakti esmė: norint atgaivinti mūsų pirminę Kṛṣṇos sąmonę, reikia kaip tik įmanoma stengtis nukreipti mintis į Kṛṣṇą, nes šitokiu būdu atsikratysime mirties baimės.

Vaidhi sādhana bhakti yra skirta tam, kad širdyje pažadintų prisirišimą prie Viešpaties.

Žmogus, kuriam, dėka įspūdžių, kilusių iš ankstesnio bendravimo su bhaktais, gimė tikėjimas tarnauti Viešpačiui, kuris nėra pernelyg prisirišęs prie materialių objektų ir kuris nėra pernelyg atsižadėjęs jų, yra kvalifikuotas praktikuoti vaidhi-bhakti.

Pagrindinė vaidhi bhakti taisyklė: Visada reikia atsiminti Kṛṣṇą ir niekada Jo nepamiršti. Visos taisyklės ir draudimai śāstrose turi būti šių dviejų principų tarnai.

Bet kokias pareigas reikia atlikti su viltimi, kad gerai jas atliekant ir patenkinus Kṛṣṇą, įgyjamas tyras atsidavimas Kṛṣṇai.

Bet kuri veikla, kuriai pritaria apreikštieji šventraščiai ir kurios tikslas - patenkinti Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, atitinka reguliuojamos atsidavimo tarnystės principus.

Kas gyvenimo pabaigoje palieka kūną atmindamas vien tik Kṛṣṇą, išsyk pasiekia dvasinę buveinę.

Išsivaduoti gali tie, kurie atsisakė nuodėmingos veiklos ir su dideliu dėmesiu galvoja apie Kṛṣṇą. Šis didelis dėmesys gali kilti iš

1.      kāma - aistringų troškimų,

2.      dveśa - priešiškų jausmų,

3.      bhāya - baimės,

4.      sneha - prisirišimo bei

5.      bhakti - atsidavimo tarnystės.

Pats svarbiausias būdas atsiminti Kṛṣṇą – kartoti Hare Kṛṣṇa Mahā mantrą.

Galvodami apie Kṛṣṇą turime teikti pirmenybę Jo vardui (nāma), pavidalui (rūpa), savybėms (guṇa), žaidimams (līlā) ir Jo atsidavusiems (bhakta).

5 galingos atsidavimo tarnybos formos, kurios greitai priartina mus prie Kṛṣṇos:

sādhu saṅga – bendrauti su šventomis asmenybėmis,
nāma kīrtana – kartoti šventus vardus,
bhagavata śravana – diskutuoti dvasinėmis temomis, kurios nagrinėjamos „Śrīmad Bhāgavatam“,
mathurā vāsa – gyventi šventose vietose kaip Mathurā,
śrī mūrtira śraddhāya sevana - su tikėjimu garbinti Kṛṣṇos Dievybę.

Plačiau apie temą

Kṛṣṇos sąmonė

Žmonės yra sąmoningi, tačiau jie suvokia tik savo kūną. Tai vadinama išorine sąmone. Tačiau suvokti save kaip Kṛṣṇos dalelytę reiškia suvokti save iš tikrųjų. Tai yra tikroji sąmonė. Todėl sąmonė iš tikrųjų reiškia Kṛṣṇos sąmonę. Pats žodis Kṛṣṇos Sąmonė reiškia pastoviai mąstyti apie Kṛṣṇą. Sąmonė reiškia suvokimą, o Kṛṣṇos Sąmonė reiškia pastoviai suvokti Kṛṣṇą. Śrīla Prabhupāda pavadinimą “Kṛṣṇos sąmonės judėjimas” paėmė iš Rūpos Gosvamio posmo kṛṣṇa bhakti rasabhavita matiḥ – „intelektas, kuris nuolat siekia mėgautis nuotaikomis, kylančiomis tiesiogiai tarnaujant Kṛṣṇai.“

Kṛṣṇos sąmonė taip pat apibūdinama „Bhagavad-gītos“ 4.35 posme:

yaj jñātvā na punar moham
evaṁ yāsyasi pāṇḍava
yena bhūtāny aśeṣāṇi
drakṣyasy ātmany atho mayi

„Įgijęs transcendentinių žinių tu niekada nebepakliūsi į iliuziją, Šio žinojimo dėka tu matysi, jog visos būtybės yra Aukščiausiojo dalelytės arba kitaip tariant, jos priklauso Man.“ Kṛṣṇos sąmonė reiškia suvokti pasaulį taip, kaip suvokia Kṛṣṇa, kad viskas priklauso Jam ir yra skirta Jam. Vydūnas tai išreiškė žodžiais: „Esame Dievuje ir Jame turime sąmoningėti.“

Vaiṣṇavų sannyāsiai sekdami Śrī Caitanyos Mahāprabhu pavyzdžiu sveikindamiesi su visais linki: kṛṣṇe matir astu – visuomet mąstyk apie Kṛṣṇą (arba visuomet suvok Kṛṣṇą). Visuomet suvokti Kṛṣṇą ir niekuomet jo nepamiršti yra didžiausias palaiminimas sieloms ir pagrindinis Kṛṣṇos sąmonės principas.

Sādhana bhakti

Kiekvienas bent truputį protingesnis žmogus pasirenka savo gyvenimo tikslą (puruṣārtha). Vedos išskiria 4 materialius tikslus: kāma (juslinis pasitenkinimas), artha (materialus progresas), dharma (religingumas) ir mokṣa (išsivadavimas). Visi šie tikslai neatitinka tikrųjų sielos poreikių – atstatyti nutrauktus meilės santykius su Aukščiausiuoju. Vaiṣṇavo tikslas yra būtent meilė Kṛṣṇai. Kiekvienas pasirinktas tikslas apibrėžia priemones ir metodus siekti šio tikslo, o šie metodai atitinkamai veikia asmenybę, juos praktikuojančią. Sanskrito kalba tikslas vadinamas sādhya, metodas arba praktika – sādhana, o asmenybė, kuri praktikuoja – sādhaka.

Śrī Caitanya Mahāprabhu teigia “sādhanam – śuddha bhaktir”. Yra daugybė dvasinių praktikų, kurias pasirenka žmonės pagal savo galimybes ir interesus. Tačiau vienintelė tikra sādhana yra śuddha bhakti – tyra atsidavimo tarnystė, nes tik ji duoda tikrą dvasinį rezultatą. Visi kiti dvasiniai procesai, tokie kaip meditacija, karma joga ar jñāna joga yra priklausomi nuo bhakti.

Toliau Śrī Caitanya Mahāprabhu teigia: “sādhyam eva pritir” – iš visų tikslų, kurių siekia dvasingi žmonės, vienintelis tikslas, galintis padaryti žmogų laimingu – tai nesavanaudiška meilė Dievui.

Žodis bhakti yra gaunamas iš veiksmažodžio šaknies “bhaj”. „Garuda Puranoje“ (Pūrva-khanda 231.3) pasakyta:

bhaj ityesa vai dhātuh sevāyām parikīrtitam

tasmāt sevā budhaih proktā bhaktih sādhana-bhūyasī

„Veiksmažodžio šaknis “bhaj” reiškia atlikti tarnystę.Todėl protingi sādhakos turi užsiimti tarnyste Śrī Kṛṣṇai su didelėmis pastangomis, nes tik tokios tarnystės dėka gimsta bhakti.“

Śrīla Rūpa Gosvamis teigia, kad atsidavimo tarnystė skiriama į tris pakopas: 1) praktinę atsidavimo tarnystę, 2) atsidavimo tarnystę ekstazės būsenoje ir 3) atsidavimo tarnybą iš tyros meilės Dievui. Toliau kalbėsime apie praktinę atsidavimo tarnybą.

Rūpa Gosvami knygoje „Bhakti-rasāmṛta-sindhu“ (1.2.2) teigia:

kṛti-sādhyā bhavet sādhya-

bhāvā sā sādhanābhidhā

nitya-siddhasya bhāvasya

prākaṭyaṁ hṛdi sādhyatā

„Kai transcendentinė atsidavimo tarnystė, kurios dėka pasiekiamas Kṛṣṇą, yra atliekama juslėmis, ji yra vadinama sādhana-bhakti, arba reguliuojamos atsidavimo tarnystės vykdymu. Toks atsidavimas amžinai egzistuoja kiekvienos gyvos būtybės širdyje. Pažadinti šį amžiną atsidavimą yra praktinės atsidavimo tarnystės galia“

Sādhana bhakti - reguliuojama atsidavimo tarnystė. Praktikuoti - reiškia duoti juslėms darbo. Taigi praktinė atsidavimo tarnyba yra mūsų jutimo ir vykdomųjų organų panaudojimas tarnaujant Kṛṣṇai. Vienų organų paskirtis - kaupti žinojimą, kitų - įgyvendinti mąstymo, jutimo bei valios siekius. Taigi, praktikuoti - reiškia ir protą ir jusles užimti praktinę atsidavimo tarnyba. Šia praktika nesiekiama išvystyti tai, kas mums neįgimta. Štai, pavyzdžiui, vaikas mokosi vaikščioti. Vaikščiojimas jam nėra nenatūralus veiksmas. Sugebėjimas vaikščioti vaikui įgimtas, ir po trumpų pratybų jis jau žengia pirmuosius žingsnius. Toks pat natūralus kiekvienos gyvos būtybės instinktas yra ir atsidavimo tarnyba Aukščiausiam Viešpačiui. Net necivilizuoti aborigenai su pagarba lenkiasi stebuklingiems gamtos reiškiniams ir suvokia, kad už šių reiškinių slypi kažkokia aukštesnė jėga. Taigi šis suvokimas būdingas kiekvienai gyvajai esybei, nors materijos užterštose esybėse jis miega. Apvalytas, jis vadinasi Kṛṣṇos sąmonė.

Egzistuoja tam tikri būdai, kaip panaudoti jusles ir protą, kad mūsų mieganti sąmonė, meilė Kṛṣṇai nubustų. Truputį pasimiklinęs vaikas ima vaikščioti. Kam neduotas sugebėjimas vaikščioti, jokia praktika nepadės. Lygiai taip pat ir Kṛṣṇos sąmonės negali sukelti jokia praktika. Tokia praktika net neegzistuoja. O jei norime išugdyti savo įgimtą gebėjimą su atsidavimu tarnauti, mums siūlomi tam tikri būdai, ir, juos teoriškai pripažindami bei praktiškai taikydami, šį sugebėjimą galime pažadinti. Toji praktika ir vadinasi sādhana bhakti.

‘Sādhana bhakti, arba atsidavimo tarnybos praktiką, taip pat galima dalinti į dvi pakopas. Pirmoji stadija vadinasi “tarnystė laikantis reguliuojančių principų”. Reguliuojančių principų laikomasi arba nurodžius dvasiniam mokytojui arba remiantis šventraščių autoritetu. Tai vadinasi vaidhi arba reguliuojamoji atsidavimo tarnyba. Ją reikia atlikti be jokių diskusijų. Kita sādhana bhakti pakopa vadinasi rāgānuga. Rāgānuga nurodo tą momentą, kai žmogus, besilaikydamas reguliuojančių principų, pajunta didesnį prisirišimą prie Kṛṣṇos ir pradeda Jam tarnauti iš meilės.’

‘Taip Śrīla Rūpa Gosvamis apibūdina pirmą atsidavimo praktikos dalį, vaidhi bhakti: “Kai nėra jokio prisirišimo prie Viešpaties ir meilės tarnyba Jam nėra spontaniška, kai Viešpačiui tarnaujama tik todėl, kad taip nurodė dvasinis mokytojas ar šventraščiai, tokia tarnystė iš pareigos vadinasi vaidhi bhakti.’

Vaidhi sādhana bhakti rezultatas

Vaidhi bhakti esmė aprašyta „Śrīmad Bhāgavatam“ 2.1.5, kur Śukadeva Gosvāmis moko Parīkṣitą Mahārāją: “Brangus karaliau, jei nori be baimės sutikti mirtį, kuri ištiks tave kitą savaitę, tu turi tuoj pat pradėti klausytis ir giedoti apie Dievą ir Jį atsiminti.”

Jei turėdama žmogaus gyvybės formą gyva esybė neugdo Kṛṣṇos sąmonės, ją įtraukia gimimų ir mirties verpetas (8,400,000 gyvybės formų) ir jos dvasinė esmė taip ir lieka neatskleista. Gyvybės rūšių yra labai daug, todėl niekas nežino, kuo jis gims: augalu, žvėrimi, paukščiu ar dar kokiu gyviu. Rūpa Gosvamis pataria, kad norint atgaivinti mūsų pirminę Kṛṣṇos sąmonę, reikia kaip tik įmanoma stengtis nukreipti mintis į Kṛṣṇą, nes šitokiu būdu atsikratysime mirties baimės.

Mes nežinome, kas mūsų laukia po mirties, kadangi esame visiškoje gamtos dėsnių valdžioje. Kṛṣṇa, Aukščiausias Dievo Asmuo, yra vienintelis gamtos dėsnių valdovas. Todėl, jei mes rimtai ketiname ieškoti Kṛṣṇos prieglobsčio, mums nereikia baimintis, kad būsime nublokšti atgal į gimimo ir mirties ciklą.

„Bhagavad-gītoje“ Kṛṣṇa taip pat pažada, kad tas, kas atsidavė Jam, nepražus. Viešpats Kapiladeva „Śrīmad Bhāgavatam“ 3-oje giesmėje sako, kad Jo bhaktų, kurie prisirišę širdyje prie Viešpaties, nesunaikins laiko ratas. Vaidhi sādhana bhakti yra skirta tam, kad širdyje pažadintų šį prisirišimą prie Viešpaties.

Kas gali praktikuoti vaidhi sādhana bhakti?

Rūpa Gosvamis sako „Bhakti rasāmṛta sindhu“ 1.2.14:

Žmogus, kuriam, dėka įspūdžių, kilusių iš ankstesnio bendravimo su bhaktais, gimė tikėjimas tarnauti Viešpačiui, kuris nėra pernelyg prisirišęs prie materialių objektų ir kuris nėra pernelyg atsižadėjęs jų, yra kvalifikuotas praktikuoti vaidhi-bhakti.

Čia atsižadėjimu vadinamas klaidingas (arba tuščias – phalgu) atsižadėjimas. Tačiau, toks žmogus be abejonės stengsis atsisakyti norų tenkintis materialiai, nes tai palanku bhakti raidai. Tą pačią mintį išsako ir „Śrīmad-Bhāgavatam“ 11.20.8.

Pati pagrindinė taisyklė

Pačioje pradžioje galime neturėti skonio atlikti atsidavimo tarnystę, tačiau suprasdami, kad tai mums reikalinga, sugebėsime save priversti atlikti ją, kol laipsniškai neišsiugdysime skonio tokiai tarnystei. Tai galioja ir pagrindinei Kṛṣṇos sąmonės taisyklei. Pasiekus spontaniškos meilės lygį Dievui, nebereikalingas reguliuojantis nurodymas visuomet atsiminti Kṛṣṇą, tačiau tokio lygio nepasiekusiems duodamas šis nurodymas - nuolatos mąstyti apie Kṛṣṇą. Tai reiškia, kad turime nuolatos valios pastangomis grąžinti protą į Kṛṣṇą, ir mąstyti apie Jį. Tai nevyksta savaime, o tik pastangų dėka. Todėl visų pirma būtinas supratimas, kodėl taip darome.

Reguliuojančių sādhana bhakti principų atsidavęs turi laikytis tol, kol jam neatsivers tyros atsidavimo tarnystės karalystė. Iki to laiko jis išlaiko materialius polinkius ar troškimą įsilieti į dvasinį švytėjimą.

Jei žmogus kokiu nors būdu mintyse užmezga ryšį su Kṛṣṇa, tai toks ryšys vadinasi atsiminimas. Apie atsiminimą gražiai pasakyta „Viṣṇu Purānoje“:

“Tiesiog prisimindamos Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, visos gyvosios būtybės užsitarnauja gerą lemtį. Todėl tebūnie man leista nuolat atminti Viešpatį, negimusį ir amžiną.”

‘Nārada Munis kalba karaliui Judhišthirai apie sādhana bhakti „Śrīmad Bhāgavatam“ 7.1.32:

“Brangus karaliau, reikia visomis priemonėmis telkti mintis į Kṛṣṇą.” Tai ir yra Kṛṣṇos sąmonė. Ācāryos, dvasinio mokytojo pareiga - rasti būdus, kurie padėtų mokiniui sukoncentruoti protą į Kṛṣṇą. Taip prasideda sādhana bhakti.’

‘Didysis šventasis Ambarīṣa Mahārāja buvo žymus valstybės valdovas, ir vis dėlto jis sugebėjo sutelkti mintis į Kṛṣṇą. Kiekvienas, kuris sugebės sutelkti savo mintis į Kṛṣṇą, darys sparčią pažangą ir atkurs savo pirminę Kṛṣṇos sąmonę.’

„Padma Purāna“ („Caitanya Caritamṛta“ Mad.22.113) rekomenduoja tą patį metodą:

smartavyaḥ satataṁ viṣṇur

vismartavyo na jātucit

sarve vidhi-niṣedhāḥ syur

etayor eva kiṅkarāḥ

„Kṛṣṇa yra Viešpaties Viṣṇu šaltinis. Jį reikia atsiminti visuomet ir niekada neužmiršti. Visos taisyklės ir draudimai šastrose turi būti šių dviejų principų tarnai.“

Jīva Gosvamis savo komentare šiam posmui sako, kad jei visos kitos šventraščių taisyklės ir draudimai laikomi svarbesniais, nei atsiminti Kṛṣṇą, jos duoda visai priešingą rezultatą, nei turėtų.

Visada atsiminti Kṛṣṇą - tai dhyāna, meditacija. Pasakyta, kad medituojama, mintis sutelkus į Viṣṇu. “Padma Purāna” pataria meditacijos būdu mintis sukaupti į Viṣṇu pavidalą ir neužmiršti Jo nei akimirkai. Toks sąmonės būvis vadinasi samadhi, transas.

Savo gyvenimo veiklą turime konstruoti taip, kad nuolatos atsimintume Viṣṇu ar Kṛṣṇą. Tatai ir bus Kṛṣṇos sąmonė. Visiškai tas pats, ar protą koncentruosime į keturrankį Viṣṇu pavidalą ar į dvirankį Kṛṣṇą, todėl „Padma Purāna“ pataria: daryk kaip išeina, bet visada galvok apie Viṣṇu ir jokiomis aplinkybėmis Jo neužmiršk. Šis nurodymas yra iš tiesų esmingiausias iš visų reguliuojančių principų. Nes, kai nurodoma daryti viena, būtinai draudžiama daryti kita. Jei liepiama visuomet atminti Kṛṣṇą, tai draudžiama Jį užmiršti. Šis paprastas įsakymas ir draudimas apima visus reguliuojančius principus.

Viśvanātha Cakravarti Ṭhākura sako: „satatam šiame posme reiškia kiekvieną dieną, o ne kiekvieną sekundę, nes sādhana bhakti pakopoje ištisai galvoti apie Kṛṣṇą būtų neįmanoma. Kadangi tokios taisyklės būtų neįmanoma laikytis, žmogus tik prarastų tikėjimą atsidavimo tarnystės procesu.“ Tai reiškia, kad kiekvieną dieną savo fiziniu kūnu, ausimis, akimis, rankomis reikia atlikti reguliuojamą atsidavimo tarnystės veiklą, kurios tikslas – atsiminti Kṛṣṇą.

Varnašrama ir pagrindinė taisyklė

Minėtas reguliuojantis principas tinka visoms varṇoms ir āśramams. Reguliuojančių principų laikosi ne vien brahmacāriai, jie taikytini visiems. Net toli dvasiškai pažengęs sannyāsis privalo be išimties laikytis principo: “nuolat atminti Dievo Asmenį ir niekuomet Jo nepamiršti.”

Jei šis įsakymas vykdomas, automatiškai bus laikomasi ir kitų taisyklių. Visas kitas taisykles reikia traktuoti kaip pagalbines, ar paremiančias šią svarbiausiąją taisyklę. Įvairios taisyklės gali būti nurodomos pagal žmogaus užimamą socialinę ar dvasinę padėtį visuomenėje pagal varṇas ir āśramus. Kṛṣṇa teigia „Bhagavad-gītoje“, kad jis sukūrė keturis socialinius ir keturis dvasinius skyrius skirtingų individualių savybių pagrindu. Ši veikla lygiai taip pat kaip ir savybės visuomet skiriasi, tačiau visų priskirtų pareigų ir veiklos objektas yra Kṛṣṇa, kadangi Jis yra Aukščiausias besimėgaujantis subjektas. „Śrīmad Bhāgavatam“ sako, kad “kiekvienas turi atlikti savo konkrečias pareigas, o kiek toji veikla tobula, reikia spręsti pagal tai, ar ji teikia pasitenkinimą Viešpačiui.”

Viešpats Śrī Kṛṣṇa mokė Uddhavą, kad kiekvienas žmogus, laikydamasis nurodymų, kurie skirti socialiniams bei dvasiniams žmonių visuomenės skyriams, gali patenkinti Aukščiausią Dievo Asmenį, o Jį patenkinus, visuomenė be jokio vargo gaus visa, kas būtina pragyvenimui. Taip yra todėl, kad iš esmės visas gyvąsias būtybes palaiko Aukščiausias Dievo Asmuo. Jei visuomenė vykdo savo pareigą ir suvokia Kṛṣṇą, be abejonės, visi jos nariai gyvena taikiai ir laimingai.

„Śrīmad Bhāgavatam“ 11.27.49 Kṛṣṇa sako Uddhavai: “Brangus Uddhava, visi žmonės veikia, - ar tai būtų materiali veikla, ar veikla, kurią nurodo apreikšti šventraščiai. Jei kurios nors iš šių dviejų veiklos formų rezultatus žmogus skiria garbinti Mane Kṛṣṇos sąmonėje, jis bus laimingas ir šiame pasaulyje, ir kitame, net ir nesistengdamas tokiu būti. Dėl to nekyla abejonių.” Šie Kṛṣṇos žodžiai rodo, kad veikla Kṛṣṇos sąmonėje išpildo visus troškimus.

Kṛṣṇos sąmonės judėjimas nuostabus tuo, kad jis nereikalauja savęs įvardinti kaip brahmaną, vaišją, šudrą ar kšatriją. Kiekvienas gali užsiimti ta veikla, kurią dabar turi, ir jos rezultatus panaudoja garbinti Viešpatį Kṛṣṇą. Tada viskas stos į savo vietas, ir visi šiame pasaulyje gyvens laimingai ir taikiai.

„Caitanya Caritāmṛtoje“, Rāya Rāmānandos pokalbyje su Viešpačiu Caitanya apie varnāśramą dharmą, Prabhupāda savo komentare teigia, kad jei žmogus atlieka savo socialines ir dvasines pareigas kaip meilės tarnystę Dievui, tokia veikla vadinama bhakti. Tai ypač svarbu gṛhasthoms – šeimos žmonėms, kurie tiesiog privalo atlikti savo socialines pareigas. Bet kokias pareigas turime atlikti su viltimi, kad gerai jas atlikdami ir patenkindami Kṛṣṇą įgysime tyrą atsidavimą Kṛṣṇai.

“Nārada Pañcarātra” apibūdina reguliuojamus atsidavimo tarnybos principus taip:

“Bet kuri veikla, kuriai pritaria apreikštieji šventraščiai ir kurios tikslas - patenkinti Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, šventieji mokytojai traktuoja kaip reguliuojančius atsidavimo tarnybos principus. Kas, bona fide dvasinio mokytojo vadovaujamas, sistemingai atlieka tokią tarnybą Aukščiausiam Dievo Asmeniui, tas palengva kyla į tyros tarnybos Dievui pakopą.”

5 būdai galvoti apie Kṛṣṇą

„Śrīmad-Bhāgavatam“ 7.1.30-32 sako:

kāmād dveṣād bhayāt snehād
yathā bhaktyeśvare manaḥ
āveśya tad-aghaṁ hitvā
bahavas tad-gatiṁ gatāḥ

„Daugybė žmonių išsivadavo tiesiog su dideliu dėmesiu galvodami apie Kṛṣṇą ir atsisakę nuodėmingos veiklos. Šis didelis dėmesys gali kilti iš aistringų troškimų, priešiškų jausmų, baimės, prisirišimo bei atsidavimo tarnystės. Aš paaiškinsiu tau, kaip gauti Kṛṣṇos malonę paprasčiausiai sutelkus į Jį protą.“

„Mano brangus karaliau Yudhiṣṭhira, gopės dėl savo aistringų norų, Kaṁsa iš baimės, Śiśupāla bei kiti karaliai iš pavydo, Yadu per šeimyninius santykius su Kṛṣṇa, jūs, Pāṇḍavai, per didelį prieraišumą Kṛṣṇai, o mes, paprasti bhaktai, per atsidavimo tarnystę, laimėjome Kṛṣṇos malonę.“

„Taip ar kitaip reikia labai rimtai galvoti apie Kṛṣṇos pavidalą. Tada, vienu iš penkių paminėtų būdų, galima grįžti namo, atgal pas Dievą. Karalius Vena ir panašūs ateistai, negalėjo galvoti apie Kṛṣṇos pavidalą nei vienu iš šių penkių būdų, todėl jie negalėjo išsivaduoti. Todėl būtinai reikia galvoti apie Kṛṣṇą, nesvarbu, draugiškai ar priešiškai.“

Śrīmad-Bhāgavatam (10.33.39) sako: „Jei nuoširdus klausytojas klausosi apie Kṛṣṇos žaidimus su gopėmis, kurie panašūs į aistringas pramogas, geismingi troškimai, sukeliantys ligą sąlygotų sielų širdyse, paliks jo širdį, ir taip jis taps labiausiai išaukštintu Viešpaties bhaktu.“ Jei klausantis apie gopių aistringą elgesį su Kṛṣṇa galima atsikratyti geismingų troškimų, tikrai, gopės, bendravusios su Kṛṣṇa, visų tokių troškimų atsikratė. Panašiai, Śiśupāla ir tokie kaip jis, kurie labai pavydėjo Kṛṣṇai ir nuolat galvojo apie Kṛṣṇą, atsikratė pavydo jausmo. Nanda Mahārāja ir motina Yaśodā buvo visiškai panirę į Kṛṣṇos sąmonę dėl prieraišumo. Kai protas vienaip ar kitaip visiškai panyra į Kṛṣṇą, materialioji dalis labai greitai sunyksta, o dvasinė dalis – potraukis Kṛṣṇai – pasireiškia vis labiau. Tai netiesiogiai patvirtina, kad net jei galvoti apie Kṛṣṇą su pavydu, tiesiog galvojant apie Kṛṣṇą, galima išsivaduoti iš visų nuodėmingų pasekmių ir tapti tyru bhaktu.

Impersonalistai ir ateistai visuomet bando išsisukti nuo Kṛṣṇos pavidalo. Dideli šių laikų politikai bei filosofai bando išvaryti Kṛṣṇą net iš „Bhagavad-gītos“. Todėl jiems išsivadavimo nėra. Bet Kṛṣṇos priešai galvoja: „Štai čia Kṛṣṇa, mano priešas. Aš Jį nužudysiu.“ Jie galvoja apie Kṛṣṇą, Jo pavidalą ir todėl pasiekia išsivadavimą. Bet bhaktai, kurie nuolat galvoja apie Kṛṣṇos pavidalą, tikrai išsivaduoja.

Sakoma, kad gopės, dėl savo aistringų troškimų, grindžiamų stipria meile Kṛṣṇai, tapo mylimiausiais Viešpaties bhaktais. Nors gopės Vṛndāvane parodė aistringus troškimus nesusijusius su jų vyrais (parakīya-rasa), iš tiesų jos neturėjo aistringų troškimų. Tai labai reikšminga dvasiniam tobulėjimui. Jų troškimai buvo panašūs į aistrą, bet iš tiesų tai nebuvo materialaus pasaulio aistringi norai. „Caitanya-caritāmṛta“ dvasinio ir materialaus pasaulio troškimus lygina su auksu ir geležim. Auksas ir geležis yra metalai, bet jų vertė skiriasi milžiniškai. Aistringi gopių troškimai, susiję su Kṛṣṇa lyginami su auksu, o materialūs aistringi norai lyginami su geležimi.

Kaṁsa ir kiti Kṛṣṇos priešai įsiliejo į Brahmano būtį, bet kodėl Kṛṣṇos draugai ir bhaktai turėtų pakliūti į tą pačią padėtį? Kṛṣṇos bhaktai gauna galimybę nuolat bendrauti su Viešpačiu Vṛndāvane arba Vaikuṇṭhos planetose. Nārada Munis keliauja po tris pasaulius, bet jis puoselėja labai kilnų atsidavimą Nārāyaṇai (aiśvaryamān). Vṛṣṇiai, Yadu ir Kṛṣṇos tėvas bei motina Vṛndāvane turi šeimos ryšius su Kṛṣṇa, tačiau Kṛṣṇos patėvio ir pamotės, iš Vṛndāvano, padėtis dar labiau išaukštinta nei Vasudevos bei Devakī padėtis.

Citatos

„Kai žmonės tinkamai šlovina Aukščiausią Dievo Asmenį arba paprasčiausiai klausosi apie Jo galias, Viešpats asmeniškai įžengia į jų širdis ir išvalo bet kokius nesėkmės pėdsakus, lygiai taip pat kaip Saulė pašalina tamsą arba kaip galingas vėjas išvaiko debesis.“

„Žodžiai, kurie neaprašo transcendentinės Dievo Asmenybės, bet vietoj to kalba apie laikinus dalykus yra paprasčiausiai klaidinantys ir bereikšmiai. Tik tie žodžiai, kurie apreiškia transcendentines Aukščiausio Viešpaties savybes yra iš tiesų teisingi, palankūs ir dori.“

„Tie žodžiai, kurie aprašo visų žymiausio Dievo Asmens šlovę yra patrauklūs, skoningi ir visuomet gaivūs. Iš tiesų, tokie žodžiai yra pastovus festivalis protui ir jie išdžiovina kančių vandenyną.“

„Tie žodžiai, kurie neaprašo Viešpaties šlovės, kuris vienintelis gali sudvasinti visos visatos atmosferą, yra lyginami su piligrimystės vietomis varnoms, ir ten niekuomet nesilanko tie, kurie turi transcendentines žinias. Tyri ir šventi atsidavusieji domisi tik žodžiais, kurie šlovina nepuolantįjį Aukščiausią Viešpatį.“

„Iš kitos pusės, ta literatūra, kuri yra kupina aprašymų apie transcendentinę beribio Aukščiausio Viešpaties vardo, pripažinimo, pavidalų, žaidimų, etc. Šlovę, yra visai kitoks kūrinys, kupinas transcendentinių žodžių, nukreiptų sukelti suklaidintų pasaulio civilizacijų nedorybingų gyvenimų revoliuciją. Tokią transcendentinę literatūrą, net jei ji ir netobulai sudaryta, apgieda, pripažįsta ir klausosi apsivalę žmonės, kurie yra išties garbingi.“

„Žinios apie savęs suvokimą, net jei ir laisvos nuo bet kokių materialių sampratų, neatrodo gerai, jei neturi sampratos apie Nepuolantįjį [Dievą]. Kokia gi tuomet nauda iš netgi tobuliausiai atliekamos karminės veiklos, kuri yra skausminga natūraliai nuo pačios pradžios ir iš prigimties greit praeinanti, jei ji nepanaudojama tarnystei Viešpačiui?“

„Didžiulės pastangos, kurias žmogus įdeda atlikdamas įprastas socialines ir religines pareigas varnāśramos sistemoje, užsiimdamas askezėmis ir klausydamasis Vedų, baigiasi tik materialiu pripažinimu ir turtais. Tačiau gerbdamas ir dėmesingai klausydamasis pasakojimų apie Aukščiausio Viešpaties, kuris yra sėkmės deivės sutuoktinis, transcendentines savybes, žmogus gali atsiminti Jo lotosines pėdas.“

„Atmintis apie Viešpaties Kṛṣṇos lotosines pėdas sunaikina visa tai, kas yra nepalanku ir suteikia didžiausią sėkmę. Ji apvalo širdį ir suteikia atsidavimą Aukščiausiai Sielai, kartu su žiniomis, praturtintomis supratimu ir atsižadėjimu.“

„Śrīmad Bhāgavatam“. 12.12.49-56

Technikos ir metodai, kaip atsiminti Kṛṣṇą.

“Vedanta Sūtra” prasideda žodžiais: ‘athato brahma jijñāsa’ - atėjo metas klausti apie Absoliučią Tiesą. Tai reiškia, kad žmogaus gyvenimas yra skirtas suvokti Dievą, o ne praleisti jį tuščiai, besivaikant juslinių malonumų. Žmogaus gyvenime brangi kiekviena akimirka. Todėl nėra prasmės daug galvoti apie kūniškus malonumus, kurių niekada nebus pakankamai ir kurie niekada nepadarys žmogaus laimingu. Verčiau pagalvoti apie dvasinius dalykus, kurie vieninteliai gali išspręsti žmogaus gyvenimo problemas.

Śrīla Bhaktisiddhanta Sarasvati Ṭhākura laiko atžvilgiu buvo labai griežtas savo mokiniams. Jis neleisdavo šiems net akimirkos gaišti tuštiems dalykams. Taip pat elgėsi Śrīla Prabhupāda. Vienas iš devynių požymių žmogaus pasiekusio ekstazinę meilę Dievui, yra tai, kad jis nei akimirkos negaišta tuščiai.

Apie Kṛṣṇą galime nuolat mąstyti tuomet, kai užsiimame vienu iš devynių atsidavimo tarnystės procesų, tokių kaip klausymasis apie Kṛṣṇą ir Jo vardo kartojimas, malda, garbinimas, Jo nurodymų, išdėstytų Bhagavad-Gitoje, vykdymas, etc.

„Bhagavad-gītos“ 8.5 posme sakoma:

anta-kāle ca mām eva

smaran muktvā kalevaram

yaḥ prayāti sa mad-bhāvaṁ

yāti nāsty atra saṁśayaḥ

„Ir kas gyvenimo pabaigoje palieka kūną atmindamas vien tik Mane, išsyk pasiekia Mano būtį. Tuo galima neabejoti.“

Tai nereiškia, kad visą gyvenimą galima daryti ką nori, ir tik gyvenimo pabaigoje galvoti apie Kṛṣṇą.

tasmāt sarveṣu kāleṣu

mām anusmara yudhya ca

mayy arpita-mano-buddhir

mām evaiṣyasy asaṁśayaḥ

„Todėl, Ardžuna, visada galvok apie Mane kaip Kṛṣṇą, ir tuo pat metu kovok - vykdyk tau nurodytą pareigą. Paskyręs Man savo veiklą, ir sutelkęs protą bei intelektą į Mane, tu be abejonės pasieksi Mane.“

„Śrīmad Bhāgavatam“. 2.2.36:

tasmāt sarvātmanā rājan

hariḥ sarvatra sarvadā

śrotavyaḥ kīrtitavyaś ca

smartavyo bhagavān nṛṇām

„Todėl, o karaliau, labai svarbu, kad kiekvienas žmogus klausytųsi, šlovintų ir atsimintų Aukščiausią Viešpatį, Dievo Asmenį visur ir visada.“

Vienas atsidavimo tarnystės metodų yra smaranam- atminimas. Pats svarbiausias būdas atsiminti Kṛṣṇą – kartoti Hare Kṛṣṇa Mahā mantrą. Tai tiesioginis būdas, kurį rekomenduoja šventraščiai. Šis paprastas būdas tarnauti Dievui nepriklauso nuo jokių sąlygų. Hare Kṛṣṇa galima kartoti visur ir bet kokiomis aplinkybėmis.

Regėdamas šio pasaulio grožį, žmogus gali atsiminti Dievą. Negalime neigti šį pasaulį. Jis yra realus, nes yra Dievo kūrinys. Dievas nužengia į jį tam, kad apreikštų čia savo žaidimus. Bet, jei galvojame, kad pasaulis skirtas mums, tai tik dar viena iliuzija. Šis pasaulis - dvasinio pasaulio šešėlis, todėl būdami jame, galime prisiminti dvasinio pasaulio objektus, lygiai taip pat, kaip regėdami šešėlį suprantame netoliese esant žmogų.

Rūpa Gosvamis sako, kad galvodami apie Kṛṣṇą turime teikti pirmenybę Jo vardui (nāma), Jo pavidalui (rūpa), Jo sąvybėms (guṇa), Jo žaidimams (carita), Jo atsidavusiems (bhakta).

Kitas labai svarbus būdas atsiminti Kṛṣṇą – tai bendrauti su Jo atsidavusiais tarnais – sādhu. „Śrīmad Bhāgavatam“ teigia, kad sādhu visuomet savo širdyje nešioja Kṛṣṇą ir tik jų malonės dėka, Kṛṣṇą gali gauti paprasti žmonės.

Śrīla Rūpa gosvamis apibrėžia 5 galingas atsidavimo tarnybos formas, kurios greitai priartina mus prie Kṛṣṇos: sādhu saṅga – bendrauti su šventomis asmenybėmis, nāma kīrtana – kartoti šventus vardus, bhagavata śravana – diskutuoti dvasinėmis temomis, kurios nagrinėjamos „Śrīmad Bhāgavatam“, mathurā vāsa – gyventi šventose vietose kaip Mathurā, śrī mūrtira śraddhāya sevana - su tikėjimu garbinti Kṛṣṇos Dievybę.

„Bhagavad-gītoje“ Kṛṣṇa siūlo būdus, kaip mąstyti apie jį. Devintame, dešimtame, vienuoliktame skyriuose Kṛṣṇa pasakoja kaip medituoti į Jo pavidalus ir pasireiškimus. Tiek materialiame tiek dvasiniame pasaulyje viskas iš tiesų yra tik skirtingos Jo arba Jo energijų pasireiškimo formos.

Kṛṣṇą galima atsiminti galvojant apie tarnybą, apie atsidavusius, apie Kṛṣṇos ir dvasinio mokytojo nurodymus, apie Kṛṣṇos savybes. Galima atsiminti posmą iš šventraščių, kurį skaitėme ryte ar dienos bėgyje. Kiti metodai:

Mangala ārati, Tulasi puja, jāpa, Dievybių sveikinimas, Paskaita, Prasādo pagerbimas, Prabhupādos ir guru ārati, Knygų platinimas, Prasādo gaminimas, Gaura ārati, Dievybių garbinimas etc., Miegas ir nusilenkimai prieš miegą (prieš einant miegoti, pasakyti pranama mantrą), Pagarbos siūlymas visiems vaiṣṇavams, Darbo rezultatų aukojimas Kṛṣṇai, Harināma saṅkīrtana, Pastovus mantros kartojimas atliekant bet kokią veiklą, Girliandų vėrimas, Knygų skaitymas ir filosofinės studijos, Pokalbiai tarp atsidavusių, ”Kṛṣṇos” knygos skaitymas, Nešioti Tulasi karolius ir piešti tilakos ženklus, Meditacija į Kṛṣṇos pavidalus, kaip aprašyta “Bhagavadgytoje”, Įvairios maldos, aprašytos “Śrīmad Bhagavatam”, Mantros kartojimas, Susilaikymas nuo juslinio pasitenkinimo šaltinių, Vengimas bendrauti su perdėm materialistiškais žmonėmis (“Asat sanga tyaga”)

Śrīla Rūpa Gosvamis “Atsidavimo nektare” išdėsto principus, kaip atsiminti Kṛṣṇą: garbinti Dievybes, melstis, giedoti, atlikti sankirtaną, ragauti mahāprasādą, ragauti caranāmṛtą, uostyti gėles, pasiūlytas Viešpačiui, žiūrėti į Dievybes su atsidavimu, klausytis pasakojimų apie Kṛṣṇą ir jo žaidimus iš “Śrīmad Bhāgavatam” ir „Bhagavad-gītos“, melsti Dievybes malonės, medituoti į Dievybes, švęsti ācāryų ir Kṛṣṇos avatārų atėjimus, laikytis Ekadašio. Būdų atsiminti Kṛṣṇą yra begalybė.

KLAUSIMAI:

1.      Ką reiškia terminas Kṛṣṇos sąmonė?

2.      Ką reiškia žodžiai sādhya, sādhana ir sādhaka?

3.      Kokia sādhana leidžia pasiekti tikrai dvasinį rezultatą?

4.      Ar kiti keliai gali suteikti dvasinį rezultatą savarankiškai?

5.      Į kokias tris pakopas skiriama atsidavimo tarnystė?

6.      Kas yra sādhana bhakti?

7.      Kokios yra sādhana bhakti stadijos?

8.      Kaip apibūdinti vaidhi bhakti?

9.      Koks vaidhi bhakti rezultatas?

10.  Kas gali praktikuoti vaidhi bhakti?

11.  Kokia pagrindinė vaidhi bhakti taisyklė?

12.  Ką reiškia visada galvoti apie Kṛṣṇą? Kiekvieną akimirką?

13.  Koks visų pareigų tikslas?

14.  Išvardinkite 5 būdus kaip galvoti apie Kṛṣṇą, kad išsivaduotum.

15.  Koks geriausias būdas atsiminti Kṛṣṇą?

16.  Išvardinkite penkias galingas atsidavimo tarnystės formas.