DEVYNI ATSIDAVIMO TARNYSTĖS PROCESAI

Trumpai apie temą

Karma joga reiškia, jog žmogus atlieka veiklą, kuri jam patinka ir šios veiklos rezultatą aukoja Viešpačiui. Bhakti reiškia, jog žmogus pirmiau paaukoja save Viešpačiui, o tada atlieka veiklą, kurios iš jo nori Viešpats.

Bhakti reiškia su meile atliekamą atsidavimo tarnystę Aukščiausiam Dievo Asmeniui, o ne kam kitam.

Visi žmonės gali atlikti tarnystę Viešpačiui, ne tik brāhmaṇai ar gimę Indijoje. Moterys, vaiṣyos ir śūdros, žemesnės klasės nariai taip pat gali grįžti atgal namo atgal pas Dievą praktikuodami bhakti.

Norint praktikuoti devynis atsidavimo tarnystės metodus, prieš tai reikia įgyti tikėjimą (śraddhā) ir bendrauti su šventomis asmenybėmis (sādhu saṅga). Kitaip šie metodai nebus bhakti dalys.

Pakanka su atsidavimu atlikti bent vieną iš šių metodų, kad pasiekti Viešpaties malonę.

1. śravaṇaṁ - klausytis pasakojimų apie Viešpatį ir Viešpaties Vardus. Pavyzdys: Mahārāja Parīkṣitas, kuris klausėsi „Śrīmad Bhāgavatam“. Tai pats svarbiausias procesas, nes nuo jo prasideda visi kiti procesai.

2. kīrtanaṁ reiškia kalbėti apie Kṛṣṇa, kartoti jo vardą. Kīrtanam reiškia garsiai. Pavyzdys Śukadeva Gosvamis, pasakojęs „Śrīmad Bhāgavatam“.

Šiame vaidų ir apgavystės amžiuje vienintelė priemonė pasiekti išsivadavimą yra šventų Viešpaties vardų kartojimas. Ir nėra kito kelio, nėra kito kelio, nėra kito kelio.

Kali yugoje amžiaus religija (yuga dharma) yra kartu giedoti šventą Viešpaties vardą.

Kai daugelis bhaktų atlieka kīrtaną kartu, tai vadinama saṅkīrtana.

3. smaraṇaṁ – atsiminimas. Atsiminti savo prote Šrī Kṛṣṇos vardą, pavidalą, savybes ir žaidimus yra vadinama smaraṇa. Kai dėmesys ilgą laiką išlieka sutelktas į Viešpatį, tai vadinama meditacija (dhyāna)

Tinkamas atminimo pavyzdys: Prahlāda Mahārāja, kuris visą laiką meditavo į Kṛṣṇą.

Smaraṇaṁ vystymosi stadijos:

1) smaraṇa – atsiminti Viešpaties vardą;

2) dharana – susitelkti į Viešpaties pavidalą;

3) dhyana – medituoti į Viešpaties savybes;

4) dhruvānusmṛti – pasinerti Viešpaties žaidimus;

5) samādhi – įžengti į Kṛṣṇos žaidimus kupinam prema rasos – transo būsenoje.

4. pāda sevanam - nuolatinis galvojimas apie Viešpaties lotosines pėdas. Šis metodas taip pat reiškia žiūrėti į Śrī Kṛṣṇos Dievybės pavidalą, liesti Jį, eiti aplink Jį, sekti paskui Jį, lankyti šventas vietas kaip Śrī Bhagavāno šventyklą, Gaṅgą, Jagannātha Purį, Dvāraką, Mathurą, Navadvīpą, maudytis Gangoje ar Yamunoje ir t.t. Tarnauti Śrī Tulasī ir tyriems vaiṣṇavams taip pat yra pāda sevanam.

Šios bhakti formos pavyzdys Lakṣmīdevi, kuri nuolat masažuoja Viešpaties pėdas.

5. arcanam - garbinimas. Arcaną reikia atlikti gavus dīkṣq - iniciaciją iš bona fide dvasinio mokytojo.

Ypatingai tai svarbu gṛhasthoms – šeimos žmonėms. Gṛihasthoms tenka užsiimti materialia veikla, todėl jei jie negarbina Dievybių, jų puolimas garantuotas.

Arcana-mārga reiškia švęsti Śrī Kṛṣṇos atėjimą, Rāma navami, Nṛsiṁha Caturdaśi, badauti Kārttikos mėnesį, laikytis Ekādaśī, maudytis Māghos mėnesį ir kita panaši veikla. Be abejo reikia suprasti, kad arcanos kelyje Kṛṣṇos bhaktus reikia garbinti kaip patį Kṛṣṇą.

Arcanai taip pat priskiriami aukų atnašavimai, įvairūs ritualai, pūja. Arcanos tobulumo pavyzdys: Pṛthu Mahārāja, kuris atliko 99 aśvamedha yajñas.

6. vandanaṁ - maldos bei nusilenkimai. Maldos yra įkvėptos nesuskaičiuojamų transcendentinių Viešpaties savybių ir vertybių.

Vandanam pavyzdys Akrūra, atvykęs pas Kṛṣṇą į Vṛndāvaną.

7. dāsyaṁ - atlikti tarnystę. Ego arba savimonė - „Aš esu Kṛṣṇos tarnas“ – yra vadinama dāsyam.

Dāsyam reiškia lenktis, sakyti maldas, aukoti visą savo veiklą, tarnauti, elgtis tinkamai, atsiminti ir paklusti paliepimams, vykdyti Viešpaties nurodymus. Skirtingai nei pāda sedanam, čia tarnaujama ne Viešpaties kūnui, o Jo nurodymams.

Dāsyam pavyzdys yra Hanumānas, kuris vykdė visus Rāmacandros norus.

8. sakhyam - tarnauti Viešpačiui kaip draugui, taip pat būti draugišku Kṛṣṇai ir stengtis dėl Jo gerovės. Tai draugiškumo jausmas tarnaujant Dievybėms arba pasikliovimas Kṛṣṇa ir noras padaryti Jam kažką malonaus.

Sakhyam pavyzdys Arjuna, kuris bendravo su Kṛṣṇa kaip su draugu.

9. ātma nivedanam - paaukoti Śrī Kṛṣṇai visą save (kūną, protą bei sielą), stengtis išskirtinai dėl Kṛṣṇos, nustoti rūpintis savimi. Kṛṣṇos troškimai yra vieninteliai tokio bhakto norai. Taip pat priklausymas nuo Viešpaties valios ir sutikimas su bet kokiu likimu, kurį Viešpats jam skiria.

Besąlygiško savęs atidavimo Viešpačiui pavyzdys yra Bali Mahārāja, kuris atidavė visą savo karalystę Vāmana Devai, o kai to neužteko, jis atidavė Jam ir savo kūną bei sielą.

Kali yugoje svarbiausiu procesu laikomas švento vardo kartojimas, nes vien kartojant Hare Kṛṣṇa mahā-mantrą galima išsivaduoti iš materialių pančių ir pakilti į transcendentinę karalystę.

Ambarīṣa Mahārāja pademonstravo, kaip praktikuoti visas devynias bhakti formas:

Plačiau apie temą

Atsiduok, po to veik

Atsidavimo tarnystė reiškia, kad žmogus atiduoda Kṛṣṇai savo kūną, protą ir žodžius (kaya-mano-vakya). Todėl vaiṣṇavai sanyasiai nešioja tridanda (lazdą su trimis išsišakojimais). Paprastai dorybingi žmonės pirma atlieka kažkokius veiksmus, tada formaliai paaukoja veiklos rezultatą Viṣṇu. Tačiau tikrasis atsidavęs pirma pasiūlo Kṛṣṇai savo atsidavimą kūnu, protu ir žodžiais, o po to panaudoja savo kūną protą ir žodžius tarnaudamas Kṛṣṇai, kaip pats Kṛṣṇa to nori.

Bhakti

Nuoširdžios pastangos praktikuoti devynis atsidavimo tarnystės metodus yra vadinamos bhakti. karmiai arba karma jogai pirma atlieka dorybingą veiklą, o tik po to formaliai pasiūlo rezultatus Kṛṣṇai. Tai vis tiek yra karma. Žmogus neturėtų siekti savo dorybingos veiklos rezultatų, o turėtų visiškai save pašvęsti Kṛṣṇai ir tik po to veikti dorybingai. Kitais žodžiais tariant, reikia elgtis taip, kad patenkintum Viṣṇu, o ne savo jusles. Tai gerai iliustruoja posmas 1.1.11 iš “Bhakti rasāmṛta sindhu”:

anyābhilāṣitā-śūnyaṁ
jñāna-karmādy-anāvṛtam
ānukūlyena kṛṣṇānu-
śīlanaṁ bhaktir uttamā

“Žmogus turi atlikti transcendentinę atsidavimo tarnystę Viešpačiui Kṛṣṇai palankiai nusistatęs, neturėdamas kitų troškimų ir nesiekdamas materialios veiklos rezultatų ar filosofinių spekuliacijų. Tai vadinama tyra atsidavimo tarnyste.”

“Gopala Tapani Upaniṣada” sako, kad bhakti reiškia atsidavimo tarnystę, atliekamą su meile Aukščiausiam Dievo Asmeniui, o ne kam kitam. Tam, kad atlikti tyrą atsidavimo tarnystę, žmogus turi būti išsivadavęs iš kūniškos gyvenimo koncepcijos ir netrokšti laimės rojinėse planetose. Kitaip tariant, bhakti yra veikla atliekama siekiant tiesiog patenkinti Aukščiausią Viešpatį, netrokštant materialios naudos. Bhakti taip pat yra vadinama niṣkarma arba laisvė nuo materialios veiklos pasekmių.

9 bhakti procesai

„Śrīmad Bhāgavatam“ 7.5.23-24 sako:

śrī-prahrāda uvāca
śravaṇaṁ kīrtanaṁ viṣṇoḥ
smaraṇaṁ pāda-sevanam
arcanaṁ vandanaṁ dāsyaṁ
sakhyam ātma-nivedanam

iti puṁsārpitā viṣṇau
bhaktiś cen nava-lakṣaṇā
kriyeta bhagavaty addhā
tan manye ’dhītam uttamam

„Prahlāda Mahārāja tarė:

Klausymasis ir kartojimas apie Viešpaties Viṣṇu transcendentinį šventą vardą, formą, savybes, regalijas ir žaidimus, atsiminimas apie juos, tarnystė lotosinėms Viešpaties pėdoms, Viešpaties garbinimas su 16 tipų atributais, maldų siūlymas Viešpačiui, tapimas Jo tarnu, laikyti Viešpatį savo geriausiu draugu ir viską atiduoti Jam (kitais žodžiais tariant, tarnauti Jam kūnu, žodžiais ir protu) - šie devyni procesai yra priimami kaip tyra atsidavimo tarnystė. Tas, kuris paskyrė savo gyvenimą tarnystei Kṛṣṇai vienu iš šių devynių metodų, jis yra labiausiai išsilavinęs žmogus, nes jis turi pilną žinojimą.“

Šį posmą pasakė Prahlāda Mahārāja būdamas 5 metų vaiku, kai tėvas, Hiranyakaśipu, paklausė jo apie tai, ką gero jis išmoko mokykloje. Prahlāda Mahārāja tai, ką jis išgirdo iš savo dvasinio mokytojo Nārada Munio laikė labai vertingu, o tai, ką išgirdo iš savo materialių mokytojų Śandos ir Amarkos apie diplomatiją ir politiką visiškai beverčiu. Iš tiesų, atsidavęs nesidomi niekuo išskyrus pačią atsidavimo tarnystę. Šiame posme išdėstomi atsidavimo tarnystės pagrindai. puṁsārpitā viṣṇau reiškia, kad visi žmonės gali atlikti tarnystę Viešpačiui: nereikia būti brāhmaṇu ar gimti Indijoje. Nors moterys, vaiṣyos ir śūdros priskiriami žemesnei klasei, vis dėlto ir jie gali gauti naudą iš atsidavimo tarnystės ir grįžti atgal namo atgal pas Dievą.

Kas gali praktikuoti šiuos metodus?

Būtina pažymėti, kad patys savaime šie devyni veiksmai nereiškia atsidavimo tarnystės. Jie yra vaidhī-sādhana bhakti arba bhajana krīyos dalis, o tai reiškia, jog norint praktikuoti šiuos devynis atsidavimo tarnystės metodus, prieš tai reikia įgyti tikėjimą (śraddhā) ir bendrauti su šventomis asmenybėmis (sādhu saṅga). Kitu atveju Dievą šlovina ir jam meldžiasi materialistai bei impersonalistai, kiekvienas siekdamas savo naudos.

Tam, kad atlikti bhakti nebūtina sekti visais devyniais, Prahlāda Maharajo išvardintais procesais. Jei atsidavęs be nukrypimo atlieka vieną iš šių procesų, jis pasieks Viešpaties malonę. Kartais matome, jog bhaktui atliekant vieną iš procesų, kiti procesai susimaišo su pagrindiniu. Tai nėra blogai. Jei atsidavęs seka vienu iš devynių procesu, kiti aštuoni procesai jau yra tame viename.

Śrīla Bhaktisiddhānta Sarasvatī Ṭhākura paaiškina šį posmą taip:

Žodis śravaṇa reiškia kreipti dėmesį į garsinius Viešpaties formos, savybių, žaidimų aprašymus, kurie pateikti Śrīmad Bhāgavatam ir Bhagavad Gītoje. Po to, kai žmogus išgirsta šiuos dalykus, jis turi atsiminti garsines vibracijas ir kartoti jas (kīrtanam). Smaraṇaṁ reiškia bandyti suprasti apie Viešpatį vis daugiau ir daugiau, o pāda sevanam reiškia užsiimti tarnyste lotosinėms Viešpaties pėdoms pagal laiką ir aplinkybes. Arcanam reiškia garbinti Viešpatį Viṣṇu šventykloje, o vandanam reiškia siūlyti savo pagarbius nusilenkimus. man-manā bhava mad-bhakto mad-yājī māṁ namaskuru. Vandanam reiškia namaskuru - siūlyti nusilenkimus ir maldas. Galvoti apie save kaip apie nitya-kṛṣṇa-dāsa - visuomet Kṛṣṇos tarną, vadinasi dāsyam, o sakhyam reiškia linkėti ir trokšti Kṛṣṇai gero. Kṛṣṇa nori, kad kiekvienas atsiduotų Jam, kadangi visi pagal konstitucinę prigimtį yra Jo tarnai. Todėl, kaip nuoširdus Kṛṣṇos draugas, bhaktas turėtų pamokslauti ir skleisti Kṛṣṇos filosofiją, prašydamas kiekvieno atsiduoti Kṛṣṇai. Ātma nivedanam reiškia atiduoti Kṛṣṇai viską, taip pat savo kūną, protą ir žodžius ir tai, ką žmogus gali turėti.

1. śravaṇaṁ - pasakojimų apie Viešpatį ir Viešpaties Vardų klausymasis.

Pavyzdys: Mahārāja Parīkṣitas, klausėsi „Śrīmad Bhāgavatam“. Tai pats svarbiausias procesas, kadangi juo prasideda visi kiti procesai. Pirma mes turime išgirsti, kad patys ką nors darytume. Tai yra atsidavimo tarnystės pradžia. Klausydamasis švento vardo, bhaktas suvokia asmeninį Viešpaties pavidalą, Jo savybes, palydovus, žaidimus ir visa tai, kas susiję su Viešpačiu. Klausytis reikia šventos asmenybės. Svarbiausia yra klausytis „Śrīmad Bhāgavatam“. „Śrīmad Bhāgavatam“ aprašo įvairių Viešpaties inkarnacijų veiklą

„Śrīmad Bhāgavatam“ 1.5.11 sako:

tad-vāg-visargo janatāgha-viplavo
yasmin prati-ślokam abaddhavaty api
nāmāny anantasya yaśo ’ṅkitāni yat
śṛṇvanti gāyanti gṛṇanti sādhavaḥ

‘Visai kas kita kūriniai, kurių puslapiuose gausu pasakojimų, aukštinančių transcendentines neribotojo Viešpaties vardus, šlovę, pavidalus, žaidimus ir t.t. Transcendentiniai jų žodžiai skirti sukelti perversmą paklydusios ir dorą praradusios civilizacijos gyvenime. Tokių transcendentinių kūrinių, net jei jie ir netobulos formos, klausosi, juos gieda ir pripažįsta tyri bei nepriekaištingai tyri žmonės.’

Tyras atsidavęs visuomet stengiasi pasinaudoti galimybe klausytis apie Kṛṣṇą iš kitos tyros asmenybės.

2. kīrtanaṁ

Kartoti arba giedoti - reiškia kalbėti apie Kṛṣṇa, kartoti jo vardą. Kīrtanam reiškia garsiai. Pavyzdys Śukadeva Gosvamis, pasakojęs „Śrīmad Bhāgavatam“. Caitanya Mahāprabhu „Śrī Śikṣāṣṭakos“ 3 posme sako, kaip kartoti šventą vardą:

tṛṇād api sunīcena
taror api sahiṣṇunā
amāninā mānadena
kīrtanīyaḥ sadā hariḥ

“Atsidavęs labai ramiai gali kartoti šventą Viešpaties vardą pastoviai, jei jis elgiasi nuolankiau nei žolė gatvėje arba yra pakantesnis už medį, jei jis rodo pagarbą visiems, nesitikėdamas pagarbos sau pačiam.”

Transcendentinis kartojimas yra palankus kiekvienam. Net jei žmogus užima žemiausią padėtį visuomenėje, jis gali kartoti Harė Kṛṣṇa mantrą. Dorybingos veiklos rezultatai, tokie kaip aristokratiškumas, turtas, gražus kūnas ar išsilavinimas nėra būtina sąlyga dvasiniam tobulėjimui, nes labai lengvai tobulėti galima vien kartojant Šventą vardą. Ypatingai Kali yugoje, kai niekas neturi gerų savybių ir kiti dvasinio tobulėjimo metodai ypatingai sunkūs, šis kartojimas yra palankus. Todėl sakoma “Bṛhan-nāradīya Purāṇoje”:

harer nāma harer nāma
harer nāmaiva kevalam
kalau nāsty eva nāsty eva
nāsty eva gatir anyathā

„Šiame vaidų ir apgavystės amžiuje vienintelė priemonė pasiekti išsivadavimą yra šventų Viešpaties vardų kartojimas. Ir nėra kito kelio, nėra kito kelio, nėra kito kelio.“

Tai yra pats geriausias dvasinio tobulėjimo kelias. Meditacija, aukų atnašavimai, Dievybių garbinimas šventyklose, visa tai yra geri procesai, tačiau Kali yugoje vieni patys, be kīrtanam jie yra neefektyvūs. Kīrtanād eva kṛṣṇasya mukta-saṅgaḥ paraṁ vrajet: („Śrīmad Bhāgavatam“ 12.3.51) tiesiog giedodamas šventą Kṛṣṇos vardą žmogus gali išsivaduoti ir grįžti namo, atgal pas Dievą. Todėl „Śrīmad Bhāgavatam“ 11.5.32 sako, kad Kali yugoje protingi žmonės atliks yuga dharmą - amžiaus religiją kartu giedodami šventą Viešpaties vardą (yajñaiḥ saṅkīrtana-prāyair yajanti hi su-medhasaḥ). Net jei žmogaus gyvenimas vertas gyvulio, jei jis pradeda kartoti šventą vardą, jis gali pateisinti savo egzistencijos prasmę. Žinoma, tam kad šventas vardas duotų visą rezultatą, reikia vengti dešimties įžeidimų, kurie bus aptarti kitose temose.

Joks kitas metodas neapvalo širdies veiksmingiau, nei hari-kīrtana. Kai daugelis bhaktų atlieka kīrtaną kartu, tai vadinama saṅkīrtana.

3. smaraṇam

Kai žmogus ilgą laiką dėmesingai kartoja šventą vardą ir širdis apsivalo nuo vidinės nešvaros, jam rekomenduojamas smaraṇam – atsiminimas.

Rūpa Gosvamis „Atsidavimo nektare“ išskiria atsiminimą ir meditaciją. Atsiminti savo prote Šrī Kṛṣṇos vardą, pavidalą, savybes ir žaidimus yra vadinama smaraṇa.

Labai gili meditacija prote į pavidalą, savybes, žaidimus ir tarnystę Bhagavānui yra vadinama dhyāna. Žodžio sevā-dhyāna prasmė yra garbinimas ar tarnystė, kurią bhaktas atlieka savo prote.

Bhakti rasāmrta sindhu (1.2.175), smaraṇam apibrėžiama labai bendrais bruožais:

yathā kathañcin manasā sambandhah smṛtir ucyate

Bet koks metodas, kuris veiksmingai nukreipia protą į sąlytį su Kṛṣṇą, yra vadinamas smṛti – atsiminimas.

Dhyānam apibrėžiama kaip labiau specifinė meditacija į pavidalą, savybes, žaidimus ir tarnystę Viešpačiui. Ši meditacija vėlgi dalinama į keturis tipus: rūpa-dhyānam, guṇa-dhyānam, krīda ar līlā-dhyānam ir sevā-dhyānam.

Priežastis, kodėl atmintis ir meditacija padalinti į atskirus tipus yra tai, kad smaraṇam yra bandymai vienaip ar kitaip prisiminti Kṛṣṇą. Kadangi protas iš prigimties neramus, šis prisiminimas nėra pastovus. Dhyāna vis tik reiškia gilesnį pasinėrimą į Viešpaties pavidalą, savybes, žaidimus ir tarnystę, kurio metu protas kurį laiką būna tvirtai susitelkęs į meditacijos objektą.

Jīva Gosvāmis „Bhakti sandarbhoje“ sako, kad atsiminimas yra labai detalus Viešpaties vardo pavidalų, savybių, palydovų, žaidimų ir tarnystės tyrinėjimas prote. Atsiminimas natūraliai ir palaipsniui tampa koncentracija ir meditacija. Tinkamas meditacijos pavyzdys: Prahlāda Mahārāja, kuris visuomet meditavo į Kṛṣṇą. Smaraṇaṁ ypatingai rekomenduojama tuomet, kai žmogus pasiekia tvirtą kartojimo ir klausymosi padėtį. Smaraṇaṁ vystymosi stadijos yra šios:

1) smaraṇa – atsiminti Viešpaties vardą;

2) dharana – susitelkti į Viešpaties pavidalą;

3) dhyana – medituoti į Viešpaties savybes;

4) dhruvānusmṛti – pasinerti Viešpaties žaidimus;

5) samādhi – įžengti į Kṛṣṇos žaidimus kupinam prema rasos – transo būsenoje.

Atsiminti Kṛṣṇos vardą, pavidalą, savybes ir žaidimus yra vadinama smaraṇam, kuri turi penkias formas. Smaraṇam reiškia kontempliuoti į temą, kuri buvo anksčiau girdėta arba patirta. Dhāraṇā reiškia užtvirtinti protą ties konkrečia tema, atitraukiant jį nuo kitų objektų. Dhyānam reiškia medituoti į specifinį pavidalą. Kuomet dhyānam tampa nenutrūkstama, tarsi ištisa brangaus aliejaus srovė, tai vadinama dhruvānusmṛti, o samādhi yra būsena, kurioje pamirštama supanti realybė, ir suvokiami tik meditacijos objektai širdyje.

Śravaṇam, kīrtana ir smaraṇam yra trys pirminės bhakti aṅgos, nes visos kitos aṅgos į jas įeina, o iš šių trijų aṅgų, kīrtana yra geriausia ir pati svarbiausia, nes śravaṇam ir smaraṇam galima įtraukti į ją.

4. pāda sevanam

Atsiminimo tobulumas pasiekiamas kai žmogus nuolat galvoja apie Viešpaties lotosines pėdas. Toks prisirišimas nuolat galvoti apie Viešpaties lotosines pėdas, vadinasi pāda sevanam. Šis procesas palaipsniui įtraukia ir kitus užsiėmimus: žiūrėti į Śrī Kṛṣṇos Dievybės pavidalą, liesti Jį, eiti aplink Jį, sekti paskui Jį, lankyti šventas vietas kaip Śrī Bhagavāno šventyklą, Gaṅgą, Jagannātha Purį, Dvāraką, Mathurą, Navadvīpą, maudytis Gangoje ar Yamunoje ir t.t. Tarnauti Śrī Tulasī ir tyriems vaiṣṇavams taip pat yra pāda sevanam.

Pāda sevanam reiškia atlikti asmeninę tarnystę Viešpaties kūnui (pāda-sevā arba paricaryā). Pāda-sevā turi būti atliekama kartu su śravaṇam, kīrtanam ir smaraṇam. Pāda-sevā reikia atlikti nuolankia nuotaika, laikant save nekvalifikuotu šiai tarnystei. Taip pat svarbu suvokti, jog garbinimo objektas yra sac-cid-ānanda – amžinybės, žinojimo ir palaimos įsikūnijimas. Śrīla Rūpa Gosvāmī visa tai labai aiškiai ir plačiai pateikė šešiasdešimt keturių bhakti aṅgų aprašyme.

Šios bhakti formos pavyzdys Lakṣmīdevi, kuri nuolat masažuoja Viešpaties pėdas.

5. arcanam

Penktoji aṅga yra garbinimas (arcana). Kalbant apie garbinimo metodus ir kvalifikaciją yra daugybė aplinkybių, į kurias reikia atsižvelgti. Jei bhaktas jaučia potraukį arcanos keliui, net ir užsiimdamas śravaṇam, kīrtana ir smaraṇam, tuomet jis turi atlikti arcaną, gavęs dīkṣā-mantrą iš bona fide dvasinio mokytojo.

Šventas vardas savo prigimtimi neturi nieko bendro su materialiu pasauliu, o jīva dėl įvairių kūniškų susitapatinimų, kuriuos duoda māyā, pakliuvo į negyvos materijos spąstus. Kad išvaduoti jīvos protą nuo juslių objektų, reguliuojamos atsidavimo tarnystės kelyje buvo atskleisti įvairūs arcanos principai. Materialistiškiems žmonėms labai svarbu gauti dīkṣą. Iš visų pasaulyje esančių įvairių mantrų, kṛṣṇa-mantra (gāyatri) yra galingiausia. Kai tik bona fide dvasinis mokytojas inicijuoja nuoširdų mokinį į šią mantrą, jis gauna jėgų iš Kṛṣṇos. Po iniciacijos Gurudeva moko smalsų mokinį arcanos taisyklių.

Yra dvi arcanos sistemos: bhāgavata sistema ir pāñcarātrikī sistema. „Śrīmad Bhāgavatam“ nerekomenduoja pāncarātrikī sistemos, nes Kali amžiuje ir be Dievybių garbinimo galima pasiekti tą patį rezultatą, klausantis, giedant ir atsimenant apie Viešpatį.

Vis dėlto inicijuotiems bhaktams rekomenduojama laikytis „Nārada pancarātroje“ išdėstytų principų ir garbinti Dievybes šventykloje. Ypatingai tai svarbu gṛhasthoms – šeimos žmonėms. Jei šeimos žmogus nepanaudoja savo pinigų garbinti Viešpatį, jis vadinamas šykštuoliu. Jei turtingas žmogus moka pinigus kitiems, kad šie garbintų Dievybes, jis laikomas tinginiu.

Prabhupāda norėjo, kad šventyklose Dievybes garbintų gṛhasthos, o brahmacāriai galėtų pamokslauti kartu su sannyāsiais. Gṛihasthoms tenka užsiimti materialia veikla, todėl jei jie negarbina Dievybių, jų puolimas garantuotas. Jei dėl aplinkybių žmogus negali garbinti Dievybių pats, jis turi bent jau žiūrėti, kaip garbinamos Dievybės.

Dievybių garbinimas reikalauja didelės švaros ir griežto taisyklių laikymosi, tai ypatingai padeda gṛhastoms dvasiškai tobulėti ir nepulti.

Nors tobulumui pasiekti užtektų vien tyrai kartoti šventą vardą, Dievybių garbinimas reikalingas todėl, kad kol turime materialų kūną, siela linkusi užsiteršti materialia veikla. todėl taip pabrėžiama arcana-viddhi.

Garbinant Dievybes labai svarbu vengti įžeidimų, kurie aprašyti „Atsidavimo Nektaro“ 8-tame skyriuje. Jei įžeidimo atlikti nepavyko, „Skanda Purāṇa“ siūlo perskaityti bent vieną skyrių iš „Bhagavad-gītos“, pasodinti Tulasi arba melstis jai, arba garbinti śālagrāma śilą.

Arcana-mārga reiškia švęsti Śrī Kṛṣṇos atėjimą, Rāma navami, Nṛsiṁha Caturdaśi, badauti Kārttikos mėnesį, laikytis Ekādaśī, maudytis Māghos mėnesį ir kita panaši veikla. Be abejo reikia suprasti, kad arcanos kelyje Kṛṣṇos bhaktus reikia garbinti kaip patį Kṛṣṇą.

Dievybes galima garbinti ir prote, ypač jei dėl įvairių aplinkybių negalima aplankyti Dievybių šventykloje.

Arcanai taip pat priskiriami aukų atnašavimai, įvairūs ritualai, pūja. Arcanos tobulumo pavyzdys: Pṛthu Mahārāja, kuris atliko 99 aśvamedha yajñas.

6. vandanaṁ

Šeštoji vaidhī-bhakti aṅga yra maldos bei nusilenkimai (vandanam). Nors maldos yra garbinimo proceso dalimi, jos vis dėlto išskirtos į atskirą atsidavimo tarnystės formą.

Viešpats turi nesuskaičiuojamas transcendentines savybes ir vertybes, todėl tas, kurį šios savybės įvairiose situacijose stipriai paveikia, sako maldas Viešpačiui. Taip jo tarnystė tampa sėkminga. Maldos nereiškia prašyti Viešpaties materialių dalykų. Maldomis galima prašyti atsidavimo tarnystės ir galimybės neužmiršti Kṛṣṇos gimimas po gimimo.

Namaskara (lenktis) taip pat vadinama vandanam. Ekāṅga-namaskara (lenktis viena kūno dalimi) ir lenktis aštuoniomis kūno dalimis liečiant žemę (aṣṭāṅganamaskara) yra dvi namaskaros formos. Laikoma įžeidimu lenktis tik viena ranka liečiant žemę, lenktis kūnu, kuris uždengtas audiniu, lenktis Dievybei už nugaros, lenktis visu kūnu tiesiai atsisukus į Dievybę arba atsisukus į Dievybę dešine puse, arba lenktis Dievybei garbha-mandire (Dievybių kambaryje).

Vandanam pavyzdys Akrūra, atvykęs pas Kṛṣṇą į Vṛndāvaną.

7. dāsyaṁ

Atlikti tarnystę (dāsyam) yra septintoji bhakti aṅga. „Aš esu Kṛṣṇos tarnas“ – šis ego arba savimonė yra dāsyam, o bhajanas (garbinimas), atliekamas su tarno nuotaika, yra aukščiausias bhajanas. Dāsyam reiškia lenktis, sakyti maldas, aukoti visą savo veiklą, tarnauti, elgtis tinkamai, atsiminti ir paklusti paliepimams (kathā-śravaṇam), vykdyti Viešpaties nurodymus. Čia tarnaujama ne Viešpaties kūnui, o Jo nurodymams. Bhaktas gali net nematyti Viešpaties, tačiau veikti pagal Jo valią. Dāsyam pavyzdys yra Hanumānas, kuris vykdė visus Rāmacandros norus. Vien jausdamasis esąs amžinu Viešpaties tarnu ir neatlikdamas jokio kito bhakti proceso, žmogus gali pasiekti sėkmę dvasiniame gyvenime, kadangi, tarnystės jausmas yra toks stiprus.

8. sakhyam

Aštuntoji bhakti aṅga yra tarnauti Viešpačiui kaip draugui (sakhyam), o tai reiškia taip pat draugišką nuotaiką Kṛṣṇai ir pastangas, skirtas Jo gerovei. Yra dviejų rūšių sakhyam: draugystė praktikuojant vaidhī-bhakti ir draugystė praktikuojant rāgānugā-bhakti. Prahlados śloka kalba apie vaidha aṅga-sakhyam – taisyklėmis reguliuojamos atsidavimo tarnystės formą, pavyzdžiui, tai sakhyam jausmas, kai tarnaujama Dievybėms. Taip pat tai reiškia visuomet pasikliauti Kṛṣṇa ir siekti jam padaryti kažką malonaus.

Sakhyam pavyzdys Arjuna, kuris bendravo su Kṛṣṇa kaip su draugu. Kadangi draugystė pasižymi intensyviu meilės jausmu, ji laikoma aukščiau už dāsyam. Kartais atsidavęs persikelia gyventi į šventyklą, kad galėtų nuolat būti kartu su Viešpačiu, Jį regėti. Tokiam atsidavusiam turtingas Dievybių garbinimas nublanksta prieš asmeninius jausmus Viešpačiui.

Reikia atkreipti dėmesį, jog ir dāsyam ir sakhyam, paminėtos kaip bhakti-angos, nėra bhakti rasos – atsidavusiojo santykiai su Kṛṣṇa, brandžioje meilės Dievui pakopoje. Abi šios bhakti formos išreiškia atsidavusiojo nuotaiką Kṛṣṇos atžvilgiu, su kuria jis atlieka sādhaną bhakti.

9. ātma nivedanam

Devintoji aṅga yra vadinama ātma-nivedanam, o tai reiškia paaukoti visą save – kūną, protą bei tyrą ātmā – Śrī Kṛṣṇai. Ātma-nivedanam charakteristika yra išskirtinai stengtis dėl Kṛṣṇos, ir atsisakyti veiklos, susijusios su savo interesais. Taip pat ātma-nivedanam characteristika yra tai, kad bhaktas gyvena tik tam, kad tarnautų Kṛṣṇos troškimams, o jo paties troškiami pavaldūs Kṛṣṇos norams, lygiai taip pat, kaip nupirkta karvė nebesirūpina savo pačios išlaikymu.

Bhaktas tampa visiškai priklausomu nuo Viešpaties valios ir sutinka su bet kokiu likimu, kurį Viešpats jam skiria. Caitanya Mahaprabhu „Śrī Śikṣāṣṭakos“ 8 posme sako: „Tu gali elgtis su manimi kaip nori. Gali apkabinti mane ir sutraiškyti savo glėbyje, arba gali nužudyti nepasirodydamas man. Vis tiek Tu esi mano Viešpats, kurį aš garbinu.“

Besąlygiško savęs atidavimo Viešpačiui pavyzdys yra Bali Mahārāja, kuris atidavė visą savo karalystę Vāmana Devai, o kai to buvo negana, jis atidavė Jam ir savo kūną bei sielą. Ātma-nivedanam pavyzdžiu kartais pateikiama ir Rukmini Devi iš Dvārakos.

Kas svarbiausia?

Kali yugoje svarbiausiu procesu laikomas švento vardo kartojimas. Tai patvirtina „Śrīmad Bhāgavatam“ 12.3.51:

kaler doṣa-nidhe rājann
asti hy eko mahān guṇaḥ
kīrtanād eva kṛṣṇasya
mukta-saṅgaḥ paraṁ vrajet

„Mano brangus karaliau, nors Kali-yuga yra trūkumų vandenynas, vis dėlto šis amžius turi vieną gerą savybę: paprasčiausiai kartojant Hare Kṛṣṇa mahā-mantrą galima išsivaduoti iš materialių pančių ir pakilti į transcendentinę karalystę.“

Vis dėlto Kali yugos žmonėms, turintiems mažai gerų savybių, ir ypač kantrybės, yra labai sunku visą laiką paskirti Harė Kṛṣṇa mantros kartojimui. Todėl visi kiti atsidavimo tarnystės metodai maitina ir palaiko šią pagrindinę bhakti-angą. Praktikuodamas šias devynias atsidavimo tarnystės formas, bhaktas pastebi, jog jo mantros kokybė ir skonis šventam vardui vis didėja. Be švento vardo kartojimo visos kitos atsidavimo tarnystės formos bus ne tokios veiksmingos.

Kadangi įvairios bhakti aṅgos maitina ir palaiko mūsų dvasinį gyvenimą, galima pastebėti taip pat, kad bhakto dvasinis gyvenimas labai nukenčia, jei jis ignoruoja vandanam – maldas Viešpačiui, jei jis negarbina Dievybės (arcanam) arba nerodo pagarbos šventiems dalykams, vaiṣṇavams (pāda sevanam). Tuo pat metu, praktikuoti visas devynias atsidavimo tarnystės formas gali būti per sunku, todėl reikia atrasti ir tobulinti tas formas, kurios mus labiausiai traukia ir įkvepia.

Śrīla Rūpa Gosvamis išvardija asmenybes, kurios pasiekė tobulumą atlikdamos skirtingus atsidavimo tarnystės procesus:

Śrī-viṣṇoḥ śravaṇe parīkṣid abhavad vaiyāsakiḥ kīrtane
prahlādaḥ smaraṇe tad-aṅghri-bhajane lakṣmīḥ pṛthuḥ pūjane
akrūras tv abhivandane kapi-patir dāsye ’tha sakhye ’rjunaḥ
sarvasvātma-nivedane balir abhūt kṛṣṇāptir eṣāṁ param

„Mahārāja Parīkṣitas pasiekė išsivadavimą tiesiog klausydamasis, o Śukadeva Gosvāmis išsivadavimą pasiekė tiesiog kartodamas. Prahlāda Mahārāja pasiekė išsivadavimą atsimindamas Viešpatį. Sėkmės deivė Lakṣmīdevī tobulumą pasiekė garbindama Viešpaties lotosines pėdas. Pṛthu Mahārāja išsivadavimą pasiekė garbindamas Viešpaties Dievybę. Akrūra pasiekė išsivadavimą melsdamasis, o Hanumānas – atlikdamas tarnystę. Arjuna – draugaudamas su Viešpačiu, o Bali Mahārāja – viską atiduodamas Viešpačiui tarnauti.“

Ambarīṣa Mahārāja pademonstravo, kaip praktikuoti visas devynias bhakti formas:

sa vai manaḥ kṛṣṇa-padāravindayor
vacāṁsi vaikuṇṭha-guṇānuvarṇane
karau harer mandira-mārjanādiṣu
śrutiṁ cakārācyuta-sat-kathodaye

mukunda-liṅgālaya-darśane dṛśau
tad-bhṛtya-gātra-sparśe ’ṅga-saṅgamam
ghrāṇaṁ ca tat-pāda-saroja-saurabhe
śrīmat-tulasyā rasanāṁ tad-arpite

pādau hareḥ kṣetra-padānusarpaṇe
śiro hṛṣīkeśa-padābhivandane
kāmaṁ ca dāsye na tu kāma-kāmyayā
yathottamaśloka-janāśrayā ratiḥ

„Mahārāja Ambarīṣa visuomet užėmė savo protą medituodamas į Kṛṣṇos lotosines pėdas, jo žodžiai aprašė Viešpaties šlovę, jo rankos valė Viešpaties šventyklą, o jo ausys klausėsi žodžių, kuriuos pasakė Kṛṣṇa arba kiti apie Kṛṣṇą. Jis panaudojo savo akis žiūrėti į Viešpaties Dievybę, Kṛṣṇos šventyklą ir Kṛṣṇos vietas kaip Mathura ir Vrindavana, jis panaudojo savo prisilietimo juslę tam kad liestų Viešpaties bhaktų kūnus, jis panaudojo savo uoslę uostyti tulasi, pasiūlytų Viešpačiui kvapą. Ir savo liežuvį jis panaudojo ragauti Kṛṣṇos parasdą. His panaudojo savo kojas eiti į šventas vietas ir Viešpaties šventyklą, o savo galvą tam, kad nusilenktų Viešpačiui, visus savo troškimus panaudojo tarnauti Viešpačiui 24 valandas per parą. Iš tiesų Ambariša maharadža niekuomet nieko netroško savo paties jusliniam pasitenkinimui. Jis panaudojo visas savo jusles atsidavimo tarnystei, susiedamas savo įvairiausią veiklą su Viešpačiu. Tokiu būdu jis padidino savo prisirišimą prie Viešpaties ir buvo visiškai laisvas nuo materialių troškimų.“

Išmok posmą:

śrī-prahrāda uvāca
śravaṇaṁ kīrtanaṁ viṣṇoḥ
smaraṇaṁ pāda-sevanam
arcanaṁ vandanaṁ dāsyaṁ
sakhyam ātma-nivedanam

Atsakyk į klausimus:

1.      Kuo skiriasi karma joga nuo bhakti jogos?

2.      Ar bhakti gali būti vadinamas atsidavimas įvairioms asmenybėms, pavyzdžiui pusdieviams?

3.      Ar bhakti gali suteikti pilną rezultatą tiems, kurie gimė nešvariose šeimose ar šalyse?

4.      Ar reikalinga išankstinė sąlyga, kad minimi devyni metodai būtų vadinami bhakti?

5.      Išvardinkite eilės tvarka devynis atsidavimo tarnystės procesus sanskritu ir vertimą.

6.      Trumpai apibūdinkite kiekvieną iš metodų, kokią veiklą ar nuostatą jie reiškia.

7.      Išvardinkite asmenybes, pasiekusias tobulumą kiekvienoje iš devynių atsidavimo tarnystės formų.

8.      Kuris iš išvardintų metodų efektyviausias Kali amžiuje?

9.      Kuri asmenybė tobulai atliko visus devynis bhakti metodus?