ŠEŠI ATSIDAVIMO
POŽYMIAI
Trumpai apie temą
Apribojimų, ritualų ir taisyklių esmė yra
paruošti žmogų visiškam atsidavimui, kai žmogus pasikliauja
tik Dievu. Todėl atsidavimas Dievui aukščiau bet kokių
religijos taisyklių ir žmogaus pareigų.
Palaipsnis savęs įteikimas Viešpačiui turi
šias pakopas:
1)
karmārpana – aukoti savo veiklos rezultatus Kṛṣṇai.
Tai taip pat vadinama karma joga;
2)
śaranāgatī – priimti Kṛṣṇos
prieglobstį. Tyras
atsidavimas prasideda nuo śaranāgatī – pasikliovimo Kṛṣṇa;
3)
ātma-nivedana – visiškai atiduoti save Kṛṣṇai.
Ātma-nivedana skiriama į du tipus:
1)
bhāva
hina – atsiduoti Kṛṣṇai
be meilės emocijos. Tokio atsidavimo pagrindinė priežastis yra
baimė patirti nuodėmingos veiklos pasekmes. Bhāva hina
ātma nivedana pavyzdys yra Bali Mahārāja;
2)
bhāva vaisiṣtena (arba bhāva-yukta
ātma-nivedana)
– atsiduoti su specifine meilės nuotaika. Tokio atsidavimo pavyzdys yra Rukmini
devī. Jos atsidavimas Kṛṣṇai kupinas meilės
emocijų, o atsidavimo priežastis yra ne materialios egzistencijos
baimė, o noras priklausyti Kṛṣṇai ir būti su Juo.
Materialiame pasaulyje kiekviename žingsnyje mūsų
tyko pavojai. O laikas
yra pagrindinė visų baimių šiame pasaulyje priežastis.
Tiems, kurie rado prieglobstį prie Aukščiausio Viešpaties
pėdų, šie pavojai pasidaro nereikšmingi.
Kṛṣṇos materialią energiją, sudarytą
iš trijų materialios gamtos guṇų, gali
nugalėti tik tie, kurie atsidavė Jam.
Atsidavusioms sieloms
Kṛṣṇa gali išpildyti ir materialius troškimus, bet
Jis juos išpildo ne iš karto ir tokiu būdu, jog bhaktas,
būdamas visiškai patenkintas, nebeprašys šių
dalykų vėl ir vėl. Pusdieviai gali lengvai išpildyti
materialius troškimus, tačiau žmogus prašys tų
pačių dalykų vėl ir vėl, taip ir neradęs
pasitenkinimo juose.
Kṛṣṇai neatsiduoda 4 kategorijos
žmonių:
1)
ypatingi
kvailiai, tai tie, kurie tikisi sunkiu darbu susikurti visus gyvenimo
malonumus;
2)
žemiausi
iš žmonių, tai tie, kurie kuria filosofijas, skatinančias
juslinį pasitenkinimą ir pateisina nuodėmingą
gyvenseną;
3)
tie, kurių
intelektą pasiglemžė iliuzija. Jiems priklauso įvairūs
mokslininkai, kurie visus savo intelektualinius sugebėjimus atidavė
iliuzinės energijos kūrinių tyrinėjimui;
4)
tie, kurie
pasidavė savo ateistinei demoniškai prigimčiai. Jie neigia Dievo
buvimą arba Jo įtaką žmonių gyvenimui.
Atsiduoti trukdo pasikliovimas vien savo jėgomis, savo
ryžtu, kitaip tariant per didelis ego. Atsiduoti taip pat neleidžia anārthos
– nereikalingi materialūs prisirišimai.
Atsidavimo požymiai aprašyti „Hari Bhakti Vilāsoje“:
1)
ānukūlyasya
saṅkalpaḥ
- priimti tai, kas palanku atsidavimo tarnystei;
2)
prātikūlyasya
varjanam - atmesti
tai, kas nepalanku atsidavimo tarnystei;
3)
rakṣiṣyatīti
viśvāso - jausti Kṛṣṇos
globą ir apsaugą visomis gyvenimo aplinkybėmis;
4)
goptṛtve
varanaṁ - laikyti Viešpatį kaip savo
šeimininku, vadovu bei aukščiausiu globėju;
5)
ātma-nikṣepa
- visiškas savęs atidavimas;
6)
kārpaṇye
– savo menkumo
supratimas.
Plačiau apie temą
Kṛṣṇos
sąmonės judėjimo nariai praktikuoja bhakti jogą –
atsidavimo tarnystę Dievui – taip kaip to mokė Gaudīya Vaiṣṇavų
paramparos pradininkas – Śrī Caitanya Mahāprabhu. Kaip
sako pats pavadinimas, bhakti joga – tai tarnystė Kṛṣṇai,
kuri atliekama su atsidavimu.
Atsidavimas ir pareiga
Kṛṣṇa
sako „Bhagavad-gītoje“, jog visų religijos principų esmė
yra Kṛṣṇa. Todėl galiausiai Kṛṣṇa
nori, kad mes atsiduotume Jam, o ne sektume įvairiomis taisyklėmis ir
ritualais. Apribojimų, ritualų ir taisyklių esmė yra
paruošti žmogų visiškam atsidavimui, kada žmogus
priklauso tik nuo Dievo. Tačiau jei žmogus pernelyg prisiriša
prie pačių ritualų ir taisyklių, jie tampa jam tarsi
atsiprašymas, kodėl jis negali atsiduoti Dievui. Pasiteisinimas, jog
aš negaliu palikti visko ir atsiduoti Dievui todėl, kad turiu daugybę
pareigų rodo ne žmogaus pareigingumą, o jo silpnumą.
Todėl atsidavimas Dievui parodo jo dvasinę brandą ir supratimą.
Tai, kad atsidavimas Dievui aukščiau bet kokių religijos
taisyklių ir žmogaus pareigų, paaiškina „Bhagavad-gīta“
18.66:
sarva-dharmān
parityajya
mām ekaṁ śaraṇaṁ vraja
ahaṁ tvāṁ sarva-pāpebhyo
mokṣayiṣyāmi mā śucaḥ
“Atmesk visų atmainų religijas ir tiesiog atsiduok
Man. Aš išgelbėsiu tave nuo atoveikio už visas
nuodėmes. Nesibaimink.”
Atsidavimo pakopos
Palaipsnis savęs įteikimas Viešpačiui turi
šias pakopas:
karmārpana
– aukoti savo veiklos rezultatus Kṛṣṇai;
śaranāgatī – priimti Kṛṣṇos
prieglobstį;
ātma-nivedana – visiškai save atiduoti Kṛṣṇai;
Karmārpana – veiklos
rezultatų atidavimas Kṛṣṇai
Kṛṣṇa
leidžia gyvai būtybei išbandyti viską. Kai ji gauna
žmogaus kūną, ji gali praktikuoti religiją, kuri veda link
savo ryšio su Dievu supratimo, tačiau, kai žmogus supranta
šį ryšį, jis turi tapti Dievo tarnu ir Jam atiduoti
viską, ko šis pareikalauja. Dažnai žmonės yra
linkę veikti tokiu būdu, kad patenkintų savo poreikius, o tada,
kas lieka jie atiduoda Dievui. Arba jie atlieka veiklą, kuri jiems
patinka, tačiau Dievui paaukoja savo veiklos rezultatus. Tačiau
daryti tai, ką nori ir atiduoti veiklos rezultatus Kṛṣṇai
dar nėra atsidavimas, greičiau prielaida jam. Prabhupāda
aiškina, kad pirma reikia atiduoti save, savo kūną, protą
ir žodžius Kṛṣṇai, ir tada veikti taip, kaip Jis to
nori. Veikti taip, kad patenkinti ne savo įgeidžius, o Kṛṣṇos
norus. Tai yra tikrasis atsidavimas. Tie, kurie tokio lygio nepasiekė, vis
dėlto turėtų praktikuoti karma jogą, nemanydami, kad tai
žemas lygis.
śaranāgatī
–Kṛṣṇos prieglobstis
Śaranagatī
– siekti Kṛṣṇos prieglobsčio. Tai kelias, susidedantis
iš šešių praktikų, kurios bus aprašytos toliau.
Tyras atsidavimas prasideda nuo śaranāgatī – pasikliovimo
Kṛṣṇa. Śrī Caitanya Mahāprabhu
nužengė į šį pasaulį, kad mokytų šio
kelio. Kṛṣṇa visuomet išklauso tokio bhakto, kuris
praktikuoja šiuos šešis atsidavimo metodus, maldas.
Ātma nivedana –
savęs įteikimas Kṛṣṇai
Ātma-nivedana skiriama į du tipus:
bhāva hina
– atsiduoti Kṛṣṇai be meilės emocijos;
bhāva vaisiṣtena (arba bhāva-yukta ātma-nivedana) – atsiduoti su specifine
meilės nuotaika.
Bhāva hina ātma nivedana pavyzdys yra Bali Mahārāja. Jis
atsidavė Viešpačiui po to, kai nesugebėjo įvykdyti
savo pažado Vāmana devai. Matydamas, jog toje situacijoje neturi
kitos išeities, jis paprašė Viešpaties uždėti
savo pėdą ant jo galvos. Aukščiausias pamokymas „Bhagavad-gītoje“
(18.66) taip pat kalba apie bhāva hina ātma nivedana –
atsidavimą be specifinės dvasinės nuotaikos. Gyvos
būtybės šiame pasaulyje atlieka karmą, ir turi ragauti
šios karmos vaisius, kartais malonius, o kartais siaubingus.
Neturėdama kitos galimybės nutraukti karmos ir nuodėmės
grandines, ji priversta kreiptis prieglobsčio į Kṛṣṇą.
Kṛṣṇa sako, kad atsidavusias Jam sielas jis apsaugos nuo
visų nuodėmingų reakcijų. Tokio atsidavimo pagrindinė
priežastis yra baimė patirti nuodėmingos veiklos pasekmes. Tai
yra bhāva hina ātma nivedana.
Bhāva-yukta ātma-nivedana pavyzdys yra Rukmini devi,
kuri prašo Kṛṣṇos pagrobti ją iš vestuvių
su Śiśupāla ceremonijos. Išgirdusi apie
Kṛṣṇą iš įvairių žmonių, ji
pamilo Jį net nemačiusi, todėl kai jos brolis norėjo
ją ištekinti už Śiśupālos, ji kreipėsi
prieglobsčio į Kṛṣṇą, nenorėdama priklausyti
jokiam kitam vyrui išskyrus Jį. Jos atsidavimas
Kṛṣṇai kupinas meilės emocijų, o atsidavimo
priežastis yra ne materialios egzistencijos baimė, o noras
priklausyti Kṛṣṇai ir būti su Juo.
Atsidavimo rezultatas
Kṛṣṇa
įkvepia atsidavusio bhakto intelektą tokiu būdu, jog šis
gali suprasti Kṛṣṇą, Jo savybes, Jo žaidimus, ir
taip gali pasiekti Jį. Kitaip tariant Kṛṣṇa suteikia jam
buddhi jogą – jungtį su Kṛṣṇa per
brandų intelektą. („Bhagavad-gīta“ 10.10)
Šios buddhi
jogos neįmanoma gauti kitais būdais ir bet kokiomis pastangomis.
Šią buddhi jogą Kṛṣṇa suteikia tik tam
bhaktui, kuris atlieka bhakti su meilės nuotaika (prīti
pūrvakam).
Kodėl reikalingas
prieglobstis?
Prieglobstis reiškia prisiglausti prie kažko.
Prieglauda. „Ar galima prisiglausti pas jus?“ Prisiglausti fiziškai. Tai
reiškia sąlytį. Vaikas prisiglaudęs prie mamos nurimsta.
Mes nurimstame prisiglaudę prie Kṛṣṇos, kuris mumis
rūpinasi.
samāśritā ye pada-pallava-plavaṁ
mahat-padaṁ puṇya-yaśo murāreḥ
bhavāmbudhir vatsa-padaṁ paraṁ padaṁ
padaṁ padaṁ yad vipadāṁ na teṣām
„Priėmusiems Viešpaties Murārio, demono Muros
priešo, kuris yra visos kosminės apraiškos prieglobstis, lotosinių
pėdų laivo prieglobstį, materialaus pasaulio vandenynas tampa tarsi
vandens balutė veršelio kanopos įspaude. Jų tikslas yra paraṁ padam, Vaikuṇṭha,
vieta, kurioje nėra materialių kančių, o ne vieta, kur
pavojai tyko kiekviename žingsnyje.“
Materialiame pasaulyje kiekviename žingsnyje mūsų
tyko pavojai. O laikas
yra pagrindinė visų baimių šiame pasaulyje priežastis.
Iš tiesų, trys jo skyriai - praeitis, dabartis ir ateitis – sukelia
tikrą siaubą, kai laukiama neišvengiamų ligų, mirties
ir pragariškų kančių, bet tik tiems, kurie nesugebėjo
rasti prieglobsčio prie Aukščiausio Viešpaties
pėdų.
vilajjamānayā
yasya
sthātum īkṣā-pathe ‘muyā
vimohitā vikatthante
mamāham iti durdhiyaḥ
‘Iliuzinė
Kṛṣṇos energija, vadinama māyā, visuomet
gėdijasi stovėti Kṛṣṇos akivaizdoje, kaip tamsai
gėda būti prieš saulės šviesą. Tačiau,
ši māyā suklaidina nesėkmingus žmones,
neturinčius jokio intelekto. Tada jie giriasi, kad
šis materialus pasaulis yra jų ir kad jie čia mėgaujasi.‘
„Bhagavad-gītoje“ 7.14 Kṛṣṇa sako:
daivī hy eṣā guṇa-mayī
mama māyā duratyayā
mām eva ye prapadyante
māyāṁ etāṁ taranti te
„Sunku nugalėti šią dievišką Mano
energiją, kuri sudaryta iš trijų materialios gamtos guṇų.
Bet tie, kurie atsidavė Man, gali ją lengvai įveikti."
jīvana anitya jānaha sār,
tāhe nānā-vidha vipada-bhār
„Gyvenimas yra laikinas ir niekas nežino, kiek jam liko
gyventi. Niekas nežino, kas jo laukia po mirties. Todėl reikalingas
prieglobstis.“
Kṛṣṇos sąmonė – tai laivas, kuris net
didžiausią nusidėjėlį perkels per materialios
egzistencijos vandenyną. Šis materialus pasaulis kartais lyginamas su
vandenynu, kurį neįmanoma perplaukti net pačiam geriausiam
plaukikui, o kartais su įsisiautėjusiu miško gaisru, nuo kurio
neįmanoma pasprukti ir kuris degina visa kas gyva. Sąlygotos sielos
tarsi pasimetę gyvūnai miško gaisre, nežinantys, kur
pasislėpti nuo ugnies. Kṛṣṇos lotosinės pėdos
ir yra šis prieglobstis.
Kas gali suteikti
prieglobstį?
Prieglobstį suteikti gali tik Kṛṣṇa arba
Jo tyri bhaktai. Kṛṣṇa vadinamas viṣāya bhagavān
(Viešpats, kuriam viskas skirta), o tyras bhaktas vadinamas āśraya
bhagavān (Viešpats, kuris suteikia prieglobstį). Guru yra Kṛṣṇos
malonės pasireiškimas, todėl jis yra visiškai tinkamas
prieglobstis sąlygotoms sieloms.
Prieglobstį gali suteikti šventas vardas, Harė
Krišna Mahā-mantra. Kṛṣṇos vardas nesiskiria nuo
paties Kṛṣṇos, todėl jis taip pat pajėgus
išvaduoti iš māyos.
Prieglobstį juslėms ir širdžiai suteikia
Dievybės, prasādas, pokalbiai apie Kṛṣṇą, Kṛṣṇos
apsireiškimų dienos, Ekādaśī ir t.t.
Ar Kṛṣṇa
mums tikrai suteiks prieglobstį?
kṛṣṇa,
tomāra haṅa’ yadi bale eka-bāra
māyā-bandha haite kṛṣṇa tāre kare pāra
„Žmogus gali iš
karto išsivaduoti iš māyos, jei rimtai ir nuoširdžiai
ištaria: ‚Mano brangus Viešpatie Kṛṣṇa, nors
aš pamiršau Tave jau tiek daug metų šiame materialiame
pasaulyje, šiandien aš atsiduodu Tau. Aš
esu nuoširdus ir rimtas Tavo tarnas. Prašau,
duok man tarnystės.“ („Caitanya Caritāmṛta“ Madhya 22.33)
Viešpats
Rāmacandra, kai Rāvanos brolis Vibhīṣana kreipėsi
prieglobsčio, pasakė:
sakṛd
eva prapanno yas
tavāsmīti ca yācate
abhayaṁ sarvadā tasmai
dadāmy etad vrataṁ mama
„Tai
mano įžadas: jei bent kartą žmogus rimtai atsiduos Man,
sakydamas: „Mano brangus Viešpatie, nuo šios dienos aš Tavo,“ ir
prašys Manęs padrąsinimo, Aš tuoj pat suteiksiu jam
narsumą, kad jis visuomet išliktų saugus.“ („Rāmāyaṇa“,
Yuddha-kāṇḍa 18. 33).
Net jei žmogus garbina Viešpatį materialiu
tikslu, jis taip pat gauna neišmatuojamą naudą. Tai liudija
šie tekstai iš „Caitanya Caritāmṛtos“ Madhya 22.37-42:
„Jei norintys
materialių malonumų ar įsilieti į Absoliučios Tiesos
būtį, užsiima transcendentine meilės tarnyste
Viešpačiui, jie tuoj pat įgyja prieglobstį prie
Kṛṣṇos lotosinių pėdų, nors jo ir
neprašė. Todėl
Kṛṣṇa yra labai maloningas.“
„Kṛṣṇa
sako: Jei žmogus užsiima transcendentine meilės tarnyste Man,
bet tuo pat metu nori materialaus pasimėgavimo prabangos, jis yra kvailas,
labai kvailas. Išties, jis yra tarsi žmogus, atsisakęs
ambrozijos tam, kad gertų nuodus.“
„Bet Aš esu labai
protingas, kodėl turėčiau duoti šiam kvailiui
materialią prabangą? Verčiau padarysiu, kad
jis gertų Mano lotosinių pėdų prieglobsčio
nektarą, ir taip jis pamirš iliuzinius materialius malonumus.“
„Kaskart, kai kas nors
paprašo Kṛṣṇos išpildyti jo troškimą, Jis
be abejonės taip ir padaro. Tačiau Jis neduoda tokių
dalykų, kuriais pasitenkinęs žmogus vėl ir vėl
užsinorės prašyti išpildyti jau kitus troškimus. Kai
žmogus turi kitus troškimus, bet užsiima tarnyste
Viešpačiui, Kṛṣṇa jėga suteiks jam Savo
lotosinių pėdų prieglobstį, kurį gavęs jis
pamirš visus kitus troškimus.“
„Atlikdamas atsidavimo
tarnystę Viešpačiui Kṛṣṇai tam, kad
patenkintų savo jusles, bet vietoje to gavęs skonį tarnauti
Kṛṣṇai, jis atsisako materialių troškimų ir
savo valia pasišvenčia būti amžinu Kṛṣṇos
tarnu.“
„[Aukščiausio
Dievo Asmens palaimintas Dhruva Mahārāja tarė:] O
mano Viešpatie, aš praktikavau labai rimtas askezes ir atgailas,
siekdamas prabangios materialios padėties. Dabar
aš gavau Tave, kuris sunkiai pasiekiamas didiesiems pusdieviams,
šventiesiems bei karaliams. Aš ieškojau stiklo
šukių, bet radau patį vertingiausią brangakmenį. Todėl
aš toks patenkintas, ir nenoriu Tavęs prašyti jokių
palaiminimų.“
Kas negali suteikti
prieglobsčio?
Visi kiti,
kurie neatsidavė Kṛṣṇai, ir kurie patys neturi
prieglobsčio, negali suteikti prieglobsčio kitiems. „Śrīmad
Bhāgavatam“ 2.1.4 sako:
dehāpatya-kalatrādiṣv
ātma-sainyeṣv asatsv api
teṣāṁ pramatto nidhanaṁ
paśyann api na paśyati
„Tie, kurie nesuvokia ātma-tattvos,
neklausinėja apie gyvenimo problemas. Jie pernelyg prisirišę
prie nepatikimų karių, tokių kaip kūnas, vaikai ar
žmona. Nors ir turi pakankamai patirties, jie vis dėlto nemato savo
artėjančio ir neišvengiamo galo.“
Kaip atrodo žmogus be prieglobsčio?
„Bhagavad-gītoje“ 7.15 Kṛṣṇa kalba apie tai:
na māṁ duṣkṛtino mūḍhāḥ
prapadyante narādhamāḥ
māyayāpahṛta-jñānā
āsuraṁ bhāvam āśritāḥ
„Tikri nenaudėliai neatsiduoda Man. Jie priklauso keturioms
kategorijoms: 1) ypatingi kvailiai, 2) žemiausi iš žmonių,
3) tie, kurių intelektą pasiglemžė iliuzija ir 4) tie,
kurie pasidavė savo ateistinei demoniškai prigimčiai.“
Ypatingi kvailiai (mūdhos) tai tie, kurie tikisi
sunkiu darbu susikurti visus gyvenimo malonumus. Ir nors gyvenimas juos
muša, jie tikisi, jog ateityje bus geriau.
Žemiausi iš žmonių (narādhamos)
tai tie, kurie kuria filosofijas, skatinančias juslinį
pasitenkinimą ir pateisina nuodėmingą gyvenseną.
Mokslininkai, kurie visus savo intelektualinius sugebėjimus
atidavė iliuzinės energijos kūrinių tyrinėjimui,
vadinami māyayāpahṛta-jñānā – jų
intelektą pasiglemžė māyā.
Demonais vadinami ateistai, neigiantys Dievo buvimą arba Jo
įtaką žmonių gyvenimui. Nors visos sąlygotos sielos
savo materialioje prigimtyje turi polinkį ignoruoti Dievą, dorybingos
sielos stengiasi šį polinkį įveikti. Demoniškos sielos
pasiduoda šiam polinkiui.
Kas neleidžia priimti
prieglobsčio?
Kai gyvoji esybė atsiduoda Aukščiausiam Dievo
Asmeniui, ji sako Viešpačiui: "Mano brangus Viešpatie, nors
aš labiausiai nusidėjęs ir nekvalifikuotas ir taip ilgai
stengiausi pamiršti Tave, dabar aš kreipiuosi prieglobsčio prie
Tavo lotosinių pėdų. Nuo šios dienos aš esu Tavo. Tai
ką aš turiu – savo kūną, protą, žodžius,
šeimą, turtus - aš padedu prie Tavo lotosinių
pėdų. Prašau, daryk su manim ką nori.“
Aukščiausias Viešpats Kṛṣṇa ne kartą „Bhagavad-gītoje“
patikino, kad Jis apsaugos ir išgelbės tokią atsidavusią
gyvą esybę ir gražins ją atgal namo, atgal pas Dievą,
amžinam gyvenimui Viešpaties nuosavoje karalystėje. Todėl
gebėjimas atsiduoti Viešpačiui yra toks didingas ir
dvasiškai stiprus, kad net jei atsidavusiai sielai stygsta kitų
dorybingo gyvenimo aspektų, Pats Viešpats apsaugo jos
išaukštintą statusą. Kituose keliuose, tokiuose kaip joga,
žmogus gali pulti bet kurią akimirką, nes pasikliauja tik savo
ryžtu ir intelektu ir neieško Viešpaties prieglobsčio.
Jį tegloboja jo paties trapi ir ribota galia. Todėl „Śrīmad-Bhāgavatam“
(10.2.32) sako: āruhya kṛcchreṇa paraṁ padaṁ
tataḥ/ patanty adho 'nādṛta-yuṣmad-aṅghrayaḥ
- Jei žmogus atsisako Aukščiausio Viešpaties
lotosinių pėdų prieglobsčio ir vietoje to bando
pažengti jogos kelyje, remdamasis savo paties pasiryžimu, arba jei
jis bando įgyti žinių, remdamasis vien savo spekuliaciniais
išvedžiojimais, be jokios abejonės jis galiausiai kris į
materialų lygį, neturėdamas kitos apsaugos tik savo apgaulingas
jėgas. Todėl Vaiṣṇavų ācāryos pačiais
įvairiausiais būdais iliustruoja neišmatuojamą bhakti-jogos,
tyros atsidavimo tarnystės pranašumą. Śrīdhara
Svāmī teigia: „Net bėgdamas užmerktomis abiem akimis bhaktas
šiame bhāgavata-dharmos kelyje nesuklups.
‚Užmerktomis akimis reiškia neišmanydamas standartinių
Vedinių raštų. Kaip sakoma: 'śruti ir smṛti
raštai yra dvi brāhmaṇų akys. Jei trūksta vienos
iš jų, brāhmaṇas yra pusiau aklas, jei trūksta
abiejų, jis aklas visiškai.‘ "
„Bhagavad-gītoje“ (10.10-11) Viešpats aiškiai
sako, kad net jei bhaktui trūksta Vedinių žinių arba jis
neišmano Vaiṣṇavų literatūros, Viešpats
asmeniškai nušviečia jį iš vidaus, jei tik bhaktas
tikrai užsiima meilės tarnyste Viešpačiui.
Atsiduoti trukdo pasikliovimas vien savo jėgomis, savo
ryžtu. Be abejonės, atsiduoti neleidžia taip pat anārthos –
nereikalingi materialūs prisirišimai.
Kuomet prasideda
atsidavimas?
Atsidavimas
prasideda tada, kai mes suvokiame, kad Kṛṣṇa yra
aukščiausias savininkas ir besimėgaujantis, ir kai visą
savo veiklą nusprendžiame atiduoti Jam. Dažnai manoma, kad
atsidavimas jau yra tyras būvis, kai atsidavęs jau pasiekė
tyrą meilę Dievui. Tačiau iš tiesų atsidavimas
reiškia pasiduoti Kṛṣṇos valiai. Toks žmogus dar
gali neturėti tyrų jausmų širdyje. Jis, aplamai, dar gali
būti netyras, t.y. neišsivalęs nuo nuodėmingos veiklos
pasekmių, apie ką kalba būtent „Bhagavad-gita“ 9.30 ar 18.66,
tačiau pats Kṛṣṇa imasi apvalyti tokį
žmogų, kuris Jam pasidavė. Atsiduoti Kṛṣṇai,
reiškia atsisakyti savo planų ir Kṛṣṇos planus
padaryti savo planais. Kol esame netyri, nežinome, kaip tobulai įgyvendinti
Kṛṣṇos valią, tačiau to net nebūtina. Kṛṣṇa
pasirūpins, kad mes mokytumės ir gilintume priklausomybę nuo Jo.
Materialiame pasaulyje, niekas negali suteikti visiškos apsaugos,
todėl nėra prasmės nuo kažko visiškai priklausyti. Tačiau
Kṛṣṇa mumis pasirūpina tiek, kiek mes Jam atsiduodame ir
Juo pasikliauname. Kṛṣṇa sako „Bhagavad-gitoje“ 4.11:
ye yathā māṁ prapadyante
tāṁs tathaiva bhajāmy aham
mama vartmānuvartante
manuṣyāḥ pārtha sarvaśaḥ
„Kaip žmogus Man atsiduoda, taip Aš jam ir atlyginu.
Kiekvienas visais atžvilgiais eina Mano keliu, o Prthos sūnau.“
Dažnai
atsiduoti trukdo baimė, kad negausime to, kas žadėta, arba
liksime be nieko. Tačiau Kṛṣṇa sako: nesibaimink (mā
śucaḥ). Daugybė žmonių tiki į Dievą ir
vienaip ar kitaip Jį garbina. Tačiau, kai Kṛṣṇa
sako, “atiduok viską Man” arba “daryk viską dėl Manęs”, jie
nepasitiki Kṛṣṇos galia, nes niekas iš tiesų nepasitiki
likimu. Niekas nenori likti apgautas. Tačiau tokie žmonės pergyvena
dėl materijos, kurią anksčiau ar vėliau iš jų
atims. Jie bijo atsiduoti, nes bijo prarasti materiją, supančią
juos kaip nuosavybė, vaikai, žmona, vyras ir t.t., bet jie nesupranta,
kad prisirišdami prie laikino ir bijodami tai prarasti, negauna to, kas
amžina - tai yra Dievo karalystės. Bijodami būti apgauti
dėl materialių dalykų, jie lieka šių materialių
dalykų apgauti. Kṛṣṇa sako mā śucaḥ.
Jis nesako: „atsidavęs Man, tu išsaugosi tą pačią
padėtį“. Jis sako: „atsidavęs Man, tu pasieksi
aukščiausią padėtį.“
Prabhupada sako, jog
atsidavimas yra:
·
tvirtas
tikėjimas tuo, kad kur ir kaip atsidavusi siela begyventų, Kṛṣṇa
visuomet ją apsaugos. Ji niekuomet nėra viena ar be globos.
·
atsidavimo
tarnystėje atsidavimas reiškia įsitikinimą. Atsidavęs
galvoja:
“avaśya rakṣibe kṛṣṇa viśvāsa
pālana” - “Kṛṣṇa iš tiesų mane apgins ir
padės man sėkmingai atlikti atsidavimo tarnystę.”
·
atsidavimas
reiškia atsiminti, kad tavo veikla ir troškimai nėra nepriklausomi.
Atsidavęs yra visiškai priklausomas nuo Kṛṣṇos. Jis
veikia ir galvoja taip kaip Kṛṣṇa nori.
·
atsidavimas
reiškia pilną žinojimą.
·
atsiduoti
reiškia kreiptis į kažką, kai jūsų intelektas
nieko nebereiškia.
·
atsiduoti
reiškia, kad žmogus užbaigė visus savo materialius
reikalus. Daugiau nieko. Jokių reikalų. Tai vadinama niṣkiñcana.
·
atsidavimas
reiškia premos pradžią. Kol aš nemyliu
jūsų, kodėl aš turėčiau jums atsiduoti.
Todėl atsidavimas yra meilės pradžia.
·
atsiduoti
reiškia, kad jūs atliekate Ego savižudybę Kṛṣṇos
akivaizdoje.
·
atsidavimas
reiškia pilną tikėjimą, kad tai, ką pasakė Kṛṣṇa
yra teisinga.
·
“Kṛṣṇa,
dabar aš Tau atsidaviau. Jei tu nori, gali mane apsaugoti. Jei Tu nori,
gali mane nužudyti. Daryk ką nori.”
śaranāgatī -
atsidavimo požymiai
Apie tai,
kad žmogus atsidavė Kṛṣṇai galima spręsti
pagal tam tikrus požymius. Gali ateiti bet kas ir sakyti, jog “aš
atsidaviau Dievui”, arba “aš myliu Dievą”, bet ar taip yra? Atsidavimas
turi matytis iš jo veiklos, elgesio. Atsidavimo požymiai
aprašyti „Hari Bhakti Vilasoje“ (11.676):
ānukūlyasya
saṅkalpaḥ
prātikūlyasya
varjanam
rakṣiṣyatīti
viśvāso
goptṛtve
varanaṁ tathā
ātma-nikṣepa-kārpaṇye
ṣaḍ-vidhā
śaraṇāgatiḥ
1.
ānukūlyasya
saṅkalpaḥ.
Priimti tai, kas palanku atsidavimo tarnystei. Tai reguliuojamos atsidavimo
tarnystės taisyklės, bendravimas su bhaktais ir kt. Iš visų
dalykų, kurie palankūs atsidavimo tarnystei, pati palankiausia yra harināma
saṅkīrtana – bendras šventų vardų giedojimas.
Apie tai kalba Śrī Caitanya Mahāprabhu savo „Śikṣāṣṭakos“
pirmame posme:
ceto-darpaṇa-mārjanaṁ
bhava-mahā-dāvāgni-nirvāpaṇaṁ
śreyaḥ-kairava-candrikā-vitaraṇaṁ
vidyā-vadhū-jīvanam
ānandāmbudhi-vardhanaṁ prati-padaṁ pūrṇāmṛtāsvādanaṁ
sarvātma-snapanaṁ paraṁ vijayate śrī-kṛṣṇa-saṅkīrtanam
„Šlovė Śrī Kṛṣṇos
saṅkīrtanai, kuri nuvalo dulkes, per ilgus metus susikaupusias ant
širdies veidrodžio, ir užgesina materialios egzistencijos gaisrą.
Śrī Kṛṣṇa Saṅkīrtana – mėnulis,
kurio spinduliai leidžia atskleisti baltam, visų gyvų
esybių geros sėkmės lotosui. Jis —transcendentinės žinios,
kuri lyginama su žmona, gyvastis, nuolat išplečianti
transcendentinės palaimos vandenyną ir leidžianti kiekvieną
akimirką iki galo patirti nektaro skonį. Śrī
Kṛṣṇa Saṅkīrtana visiškai apvalo sielą
nuo materijos nešvarumų ir suteikia jai atgaivą.“
2.
prātikūlyasya
varjanam. Atmesti
tai, kas nepalanku atsidavimo tarnystei. Tai vadinama atsižadėjimu. Bhaktas
neturėtų siekti nereikalingų materialių dalykų, sukeliančių
nuosavybės jausmą. Bhaktas gerai supranta, kad viskas priklauso Kṛṣṇai,
todėl nieko netrokšta naudoti sau, tik Kṛṣṇos
tarnystei. Jis nenori bendrauti su materialistais, ir nieko iš jų nesiekia.
Jis tenori visiems duoti Kṛṣṇos sąmonę.
3.
rakṣiṣyatīti
viśvāso. Jausti
Kṛṣṇos globą ir apsaugą visomis gyvenimo
aplinkybėmis. Niekas kitas negali apsaugoti bhakto. Tai yra vadinama
tikėjimu. Jis skiriasi nuo impersonalisto tikėjimo, kuris siekia
susilieti su brahmano švytėjimu. Atsidavęs visuomet siekia
išlikti Kṛṣṇos tarnas. Tokiu būdu Kṛṣṇa
parodo jam savo malonę ir apsaugo atsidavusį nuo visų
pavojų, sutinkamų atsidavimo tarnystės kelyje.
4.
goptṛtve
varanaṁ. Laikyti
Viešpatį kaip savo šeimininku, vadovu bei aukščiausiu globėju.
Bhaktas neturėtų galvoti, kad juo rūpinasi ar išlaiko koks
nors pusdievis. Jis turi pasikliauti tik Kṛṣṇa, laikydamas Jį
savo vieninteliu globėju. Atsidavęs turi būti tvirtai
įsitikinęs, kad visuose trijuose pasauliuose jis neturi kito
gynėjo išskyrus Kṛṣṇą.
5.
ātma-nikṣepa.
Visiškas
savęs atidavimas (pažodžiui: sviesti save Viešpačiui
po kojomis, išsižadėti savo savarankiškumo). Tai
reiškia, kad atsidavęs negalvoja, kad jo veiksmai ir troškimai
yra nepriklausomi. Atsidavęs visiškai priklauso nuo Kṛṣṇos
ir veikia bei mąsto taip, kaip Kṛṣṇa nori.
6.
kārpaṇye. Nuolankumas. Kṛṣṇa
yra kiekvieno širdyje ir iš Jo išeina žinojimas bei neišmanymas.
Savo atsidavusiajam Kṛṣṇa suteikia visišką
žinojimą, kurio pagalba atsidavęs gali suprasti Kṛṣṇą.
Todėl atsidavęs supranta, kad nuo jo niekas nepriklauso. Tai yra savo
menkumo supratimas. Savo menkumo suvokimas nėra savęs niekinimas,
naikinantis asmenybę ir gebėjimą atlikti kažką
pozityvaus. Menkumo suvokimas reiškia supratimą, kad esu per menkas
atlikti tai, ką turiu padaryti. Todėl man reikalinga pagalba ir man
reikalinga malonė.
Klausimai:
1.
Kokia visų
ritualų ir taisyklių paskirtis?
2.
Kokios trys savęs
įteikimo Kṛṣṇai pakopos?
3.
Į kokius du
tipus skiriama ātma nivedana?
4.
Kodėl reikia
atsiduoti Kṛṣṇai?
5.
Kodėl visko
reikia prašyti pas Kṛṣṇą, jei pusdieviai taip pat
gali išpildyti materialius troškimus?
6.
Kokios
žmonių kategorijos neatsiduoda Kṛṣṇai?
7.
Kokie dalykai
trukdo atsiduoti Kṛṣṇai?
8.
Kokie yra
šeši atsidavimo Kṛṣṇai požymiai?
