SUSILAIKYMAS NUO NELEISTINŲ LYTINIŲ SANTYKIŲ

Kṛṣṇos sąmonėje lytinis gyvenimas yra leidžiamas tik šeimoje ir tik vaikų pradėjimui. “Manu samhitoje” bei kituose Vedų raštuose leistini lytiniai santykiai vaikams pradėti yra paaiškinami tokiu būdu: lytiniai santykiai nenaudojant kontraceptinių priemonių, nėštumą nutraukiančių priemonių, nedarant abortų, ir kartą per mėnesį palankiu vaiko pradėjimui metu. Palankus metas vaikams pradėti yra moters ciklo 5-16 dienos. Šios taisyklės laikėsi ir laikosi vediniai brāhmanai. Nors ciklo pradžioje moteris turi mažiau šansų pastoti, tačiau taip atsitikus vaikas gims neturėdamas kilnių savybių. Kuo didesnė tikimybė pastoti, tuo daugiau brāhmaniškų savybių turės palikuonis.

2001 m. pavasarį GBC susirinkime buvo paaiškintas Prabhupādos leistino sekso apibrėžimas: “lytinis gyvenimas pagal religinius Gaudīya vaiṣṇavų principus yra skirtas pradėti vaikams ir jokiais kitais tikslais. Tėvų atsakomybė yra savo palikuonis išauklėti Kṛṣṇos sąmonės dvasia. Kaip teigia „Śrīmad Bhāgavatam“ 5.14.9: “Lytiniai santykiai leidžiami vaikų pradėjimui, o ne pasitenkinimui. Galima užsiimti lytiniais santykiais tam, kad pradėti gerus vaikus šeimos, visuomenės ir pasaulio labui. Kitaip lytiniai santykiai yra prieš religinio gyvenimo taisykles ir apribojimus.”

Nors Šrilos Prabhupādos neleistinų lytinių santykių apibrėžimas yra aiškus, taip pat aišku, kad kai kurie atsidavusieji turi sunkumų su iniciacijos įžadais. GBC tai pripažįsta ir siūlo vietoj to, kad pritaikyti Šrilos Prabhupādos apibrėžimą savo situacijai, mes turime tęsti atsidavimo tarnystę ir nuolankiai ir nuoširdžiai stengtis pasiekti tinkamą standartą. Ryšium su tuo Šrila Prabhupāda rašo („Bhagavad Gīta“, 3.31): “Tas, kuris žengia pirmuosius Kṛṣṇos sąmonės žingsnius, gal ir nepajėgia laikytis visų Viešpaties paliepimų, tačiau jeigu jis nemaištauja prieš juos ir veikia nuoširdžiai, nekreipdamas dėmesio į nesėkmes ir nepuldamas į neviltį, tikrai pasieks tyrą Kṛṣṇos sąmonės lygį.”

„Śrīmad Bhāgavatam“ 11.20.27-28 sako: “Mano atsidavęs, kuriame pabudo tikėjimas pokalbiais apie Mane ir kuris pasibjaurėjo visa materialia veikla, žinodamas, kad bet koks juslinis pasitenkinimas veda link kančios, tačiau vis dėlto nepajėgdamas atsisakyti viso juslinio pasitenkinimo, turėtų laimingas tęsti garbinti Mane su tvirtu tikėjimu ir įsitikinimu. Net jei kartais jis užsiima juslinio pasitenkinimo veikla, Mano atsidavęs žino, kad visas juslinis pasitenkinimas veda į apgailėtinus rezultatus ir nuoširdžiai apgailestauja dėl tokios veiklos.”

Palaidas lytinis gyvenimas sunaikina švarą. Dėka to atsiranda gili materialistiška sąmonė, stiprus egoizmas ir noras tenkintis kitų sąskaita, venerinės ligos, nepageidaujami palikuonys, nemylimi vaikai, pamestinukai, didelės socialinės problemos, skyrybos, abortai, ligos, tragedijos.

Venerinės ligos

Labai dažnai tie, kurie vadina save laisvais žmonėmis, galinčiais be jokių kliūčių bet kada užsiimti seksu, iš tiesų yra labai supančioti žmonės. Tie, kurie teigia esą laisvi, lygiai taip pat laisvai pagauna kokią ligą, perduodamą lytiniu būdu. Šios ligos jau nėra tokios paprastos, kaip ankstesnių laikų sifilis ir gonorėja. Vien JAV lytinių organų pūsleline (herpes) serga apie 20 mln. žmonių. Ir kiekvienais metais dar pusė milijono jais suserga. Susirgus šia liga, ji nešiojama visą gyvenimą. Kasmet vis daugiau sekso laisvės ieškotojų suserga įvairiomis liga. Taip pat vienas iš naujausių sekso laisvės atradimų - AIDS. Nors pradžioje ši liga daugiausia kirto homoseksualus, vis dažniau ji paliečia ir normalios orientacijos žmones. Nuo 1981 susirgimų skaičius dvigubėja kiekvienus 6 mėnesius. 2007 metų pabaigoje 33 mln. žmonių pasaulyje turėjo ŽIV arba sirgo AIDS. Nuo 1981 metų nuo AIDS jau mirė 25 mln. žmonių. Tik 1 proc. suserga šia liga ne lytiniu keliu arba ne per narkotikų injekcijas. Net 47 proc. sergančiųjų užsikrėtė homoseksualinių santykių metu.

Socialinės problemos

Lietuvą vis stipriau paliečia Vakaruose prieš daugelį metų prasidėjusi seksualinė revoliucija, kurios tikslas, paversti lytinius santykius kasdieniniu malonumu, tokiu kaip valgymas ar malonus šnekučiavimasis. Televiziją vis atviriau rodo sekso scenas, o gatvių reklamos taip pat nebesibaido nuogų kūnų. Seksualinės revoliucijos tikslas tarsi būtų išvaduoti žmogų nuo nereikalingų kompleksų ir susikaustymo, tačiau tikroji pasekmė tai, kad visiškai sumenko žmogaus psichologinė ir emocinė vertė. Tai kas anksčiau buvo siejama tik su meile ir dideliu artumu, dabar tampa paprasta, kaip suvalgyti kartu picą. Ši revoliucija atskleidė didelį pavojų – į žmogų pradėta žiūrėti kaip į visiškai fiziologinę būtybę, kurios tikslas tik nevaržant tenkinti fiziologinius poreikius. Savaime aišku, jog tai sukūrė didžiulę susvetimėjimo atmosferą, daugybę ginčų dėl sekso pasekmių, etc. Santuoka Vakarietiškoje visuomenėje netgi juridine prasme nebeturi savo prasmės ir yra tik tradicijos palikimas. Vaikai turintys tik vieną iš tėvų, arba jų visai neturintys, senstanti visuomenė (Lietuvoje 3 darbingi žmonės išlaiko 1 pensininką), auganti depresija ir savižudybių skaičius - tai tik keletas seksualinės revoliucijos pasekmių.

Net ir atsidavusiems tokioje visuomenėje dvasinė praktika darosi vis sudėtingesnė. Auklėti malonumų dvasia, bhaktai nesugeba sutvardyti savo fiziologinių poreikių, ypač supami seksualinės propagandos.

Nelaukiami vaikai, kurie išvengė gimimų kontrolės ir abortų, sukelia daugybę problemų visuomenei. Tėvas palieka vienišą motiną su kūdikiu, arba abu tėvai palieka vaiką be priežiūros. Tokie vaikai, negaudami tinkamos priežiūros ir dėmesio tampa nusikaltėliais. Vaikų nusikalstamumo problema tampa vis didesnė. Be viso to laisvo sekso pasekmė - tai daugybė moterų, kurios gavo vėžį ir kitas ligas, naudodamos kontraceptines priemones bei piliules.

Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, kiekvieną dieną pasaulyje šimtas milijonų kartų žmonės užsiima seksu. Kiekvieną minutę, dieną ir naktį pasaulyje poruojasi 69 mln. porų. Dėl tokio lytinio aktyvumo kasdien tampa nėščiomis 910000 moterų, ir 150000 jų kasdien padaro abortus. Kasdien nuo abortų miršta 500 moterų, o dar 500000 kasdien miršta gimdydamos arba nėštumo metu.

Abortai

Vedos teigia, kad žmogaus gyvybė prasideda tuomet, kai dvasinė siela įžengia į kūną, tuomet kai jis tik pradeda formuotis apvaisinimo metu. Tai reiškia, kad naujai užsimezgusi silpna gyvybė turi būti visokeriopai saugoma ir puoselėjama. Žmogaus pareiga saugoti ir puoselėti tuos, kurie yra bejėgiai save apginti, tarp jų brāhmanai, vaikai, moterys, senukai bei neįgalieji ir karvės. Todėl abortas yra pats grubiausias ir žiauriausias gyvybės nutraukimo būdas.

Abortas - tyčinis, apgalvotas nėštumo nutraukimas. Nuo senų laikų Indijos tradicijos ir raštai smerkia abortus, išskyrus tuos atvejus, kai motinos gyvybė yra pavojuje. Tai laikoma nusikaltimu prieš ṛtą (dharma, gamtos dėsnius ir pan.) ir ahimsą (neprievartą, santarvę ir pan.). Indų misticizmas moko, kad įsčių vaisius yra gyva, sąmoninga asmenybė, reikalinga ir nusipelnanti apsaugos ir globos (Rig Veda 7.36.9, RvP, 2469).

Kauṣitaki Upaniṣada (3.1 UpR, 774) abortus palygina su kieno nors tėvų nužudymu.

Atharva Veda (6.113.2 HE, 43) mini brunaghni [gemalo žudiką] didžiausių nusikaltėlių sąraše.

Gautama Dharma Shastra (3.3.9 HD, 214) nurodo, kad aborto bendrininkams ir dalyviams privalo būti atimta kasta, t.y. jie tampa candalomis, neliečiamaisiais.

Sushruta Samhita, medicinos traktatas (ca 100) nurodo, kas turėtų būti daroma komplikuoto nėštumo atveju (Chikitsasthana skyrius, Mudhagarbha), aprašoma įvairiausia pirmoji pagalba, kad išsaugoti ir motiną ir kūdikį. “Jei gemalas gyvas, niekas neturi teisės jo išimti iš gyvos motinos įsčių.” (5 sutra). Jei gemalas negyvas, jis gali būti išimtas. Jei gemalas yra gyvas, draudžiamas bet koks chirurginis įsikišimas, net jei matoma, kad jis negales būti sėkmingai pagimdytas: “Niekas nežalos motinos ir jos būsimų palikuonių. Beviltiškose situacijose geriausia sukelti vaisiaus išmetimą, jei tai apsaugos nuo motinos praradimo” (10-11 sūtros).[1]

“Pasaulines sveikatos organizacijos duomenimis, pasaulyje per metus padaroma apie 30 mln. legalių abortų, nelegalių - žymiai daugiau. Lietuvoje kasmet pastoja daugiau kaip 56 tūkstančiai moterų. 20 tūkstančių dėl įvairių priežasčių pasirenka abortą. Net 10 procentu moterų ryžtasi nutraukti pirmąjį nėštumą.

Psichologai teigia, kad paprastai moteris visa gyvenimą iki smulkmenų prisimena nėštumo nutraukimo procedūrą. Dažna vėliau teigia: "Visu savo kūnu jaučiau pasipriešinimą abortui. Mintyse nekenčiu savęs”. Be to, kiekviena moteris po aborto išgyvena skausminga nėščiosios, praradusios negimusį kūdikį, konfliktinę situaciją. Neseniai įsčiose buvusios gyvybės prisiminimai moters pasąmonėje glūdi tarsi bomba, kuri bet kuriuo gyvenimo momentu gali sprogti.

Medikų statistika liudija, kad po aborto nevaisingomis tampa 9 procentai moterų. Savaiminiai persileidimai ištinka 14 procentu motinomis norėjusių tapti moterų. Menstruacinio ciklo sutrikimai kamuoja 17 procentų, pilvo ir galvos skausmai - 20-30 procentų abortą patyrusių moterų. Be to, pasirinkusios abortą moterys du kartus dažniau pagimdo negyvus kūdikius nei tos, kurios nepatyrė tokios procedūros.

Pasaulines sveikatos organizacijos duomenimis, nuo abortų kasmet miršta apie 150 tūkst. moterų; 90-95 proc. jų miršta šalyse, kuriose abortai uždrausti arba griežtai ribojami. Lietuvoje kriminalinių abortų kasmet užregistruojama po 2-3.“

Specialistai pastebi, kad Lietuvoje dažniausiai nepageidaujamą nėštumą nori nutraukti 18-22 m. mažesnio išsilavinimo bei iš provincijos merginos.

Kunigas Robertas Gedvydas Skrinskas, parašęs knyga “Už gyvybę” dėsto: “Mano, kaip kunigo pozicija, atspindi Bažnyčios pažiūras. Bažnyčia teigia, kad nuo prasidėjimo momento gyvybė yra “Dievo kūrinys žmogus - su kūnu ir siela. Ir joks kitas žmogus negali nuteisti dar negimusio žmogaus.

Kiekvienas vaikas, pirmiausia priklauso ne motinai, ne tėvui, bet Dievui. Ir Dievo kompetencijoje yra žmogaus gyvybės ar mirties klausimas.

Bažnyčia, sekdama ankstesniais Bažnyčios tėvais, tradicijomis ir Šv.Raštu, teigia, kad žmogus sielą gauna nuo jo pradėjimo momento.”

1979 m. Niujorke buvo sušaukta konferencija, joje dalyvavo 19 specialistu iš įvairių šalių, religijų, rasių: genetikų, akušerių ginekologų, psichologų, fiziologų. Buvo svarstomas klausimas - kada žmogus laikomas žmogumi. Šioje konferencijoje 18 specialistu buvo už ir tik vienas - prieš, kad žmogus tampa žmogumi nuo jo pradėjimo momento. Kas vėliau būna pridėta, kad žmogus taptų žmogumi, tai reikalingas tik deguonis, laikas ir maistas”. (“Veidas” 2002 vasario men. 24 d.)

2008 metais visame pasaulyje per metus buvo suskaičiuota apie 80 mln. neplanuoto nėštumo atvejų, kurie sudarė 38 proc. visų nėštumų. Maždaug 58 proc., arba daugiau nei penktadalis, jų baigėsi abortu. Išsivysčiusiose šalyse neplanuoti nėštumai sudaro maždaug 49 proc., iš jų abortais baigiasi 36 proc.

Fiziologinė celibato vertė

Dievo kūrinijoje viskas turi savo paskirtį. Ekstremalus lytinis susilaikymas, kaip ir palaidas lytinis gyvenimas turi savo neigiamas puses. Pastebėtas faktas, kad žmonėms, kurie nesiekia dvasinių tikslų celibatas sukelia stresus, padidina tikimybę susirgti įvairiomis širdies ir nervų ligomis. Vedos nešlovina celibato, atvirkščiai daugumai žmonių Vedos rekomenduoja šeimyninį gyvenimą, kur žmogus gali pradėti daugybę Kṛṣṇą suvokiančių vaikų. Vis dėlto celibatas, kurio tikslas dvasinis prašviesėjimas Vedose yra skatinamas. Toks celibatas vadinamas brahmacarya ir jis duoda labai pozityvius rezultatus. Iš kitos pusės labai sunku surasti pateisinimus palaidam lytiniam gyvenimui.

Acton’as mini mirties atvejus, kurie atsitikdavo viešuosiuose namuose ir netgi vedybų naktį, dėl neigiamos orgazmo įtakos visam organizmui ir nervų sistemai, ypatingai jautriems asmenims.

Geddes ir Thomson, savo knygoje “Sekso Evoliucija” pamini faktą, kad kai kurie vorai paprastai miršta apvaisinę patelę, ir tokia patino auka atsitinka ir kai kuriose kitose rūšyse. Ryšys tarp dauginimosi ir mirties gerai žinomas kai kurių skraidančių vabzdžių rūšyse ypatingai pavasariniams drugiams. Meilės šokis ir apvaisinimo procesas, kiaušinėlių padėjimas ir mirtis - dažnai vienas paskui kitą sekantys kelių valandų įvykiai. Aukštesniuosiuose gyvūnuose dauginimosi aukos lemtingumas yra žymiai mažesnis, tačiau mirtis gali pasitaikyti netgi žmogaus gyvenime, kaip tiesioginė meilės pasekmė. Laikinas sekinantis efektas po netgi nuosaikių lytinių santykių yra gerai žinomas lygiai kaip polinkis į įvairias ligas asmenims, kurių energijos lygis tokiu būdu sumažėjęs. Poravimasis yra mirties pradžia.

JAV Federalinis senėjimo institutas teigia, kad žmogus galėtų išgyventi iki 170 m. jei susilaikytų nuo lytinių santykių.

Dr. R. W. Bernard, A.B., M.A., Ph.D.:

„Sėkla turi savyje aukštos fiziologinės vertės medžiagas, kurios ypatingai susijusios su smegenų ir nervinės sistemos maitinimu. Jei sėklos įsisavinimas per moters genitalinio trakto sieneles turi gaivinantį poveikį visam moters organizmui, tas pats turi galioti ir vyro organizmui, kuriame ji pagaminama ir saugoma. Ir atvirkščiai, sėklos praradimas turi atimti iš organizmo gyvybingumą ir vertingas medžiagas, būtinas nervinių audinių maitinimui, tokias kaip lecitinas, kuris labai sėkmingai naudojamas terapijoje gydant neurasteniją, kilusią nuo lytinio išsekimo.“

Tarp daugybės fiziologinių įrodymų lytinio susilaikymo naudai yra šie:

1. Yra pastebėtas labai ryškus cheminės sudėties panašumas tarp sėklos ir centrinės nervų sistemos. Abu jie turtingi lecitino, cholesterino ir fosforo junginių, kas parodo, jog sėklos netekimas iš organizmo pašalina medžiagas, būtinas nervinių audinių maitinimui.

2. Dažni sėklos netekimai per masturbaciją, lytinį aktą ir kontraceptines praktikas daro didelę žalą kūnui ir smegenims.

3. per dideli savaiminiai sėklos praradimai daro žalingą įtaką nervų sistemai ir gali sukelti neurasteniją.

4. Betarpiškų orgazmo pasekmių stebėjimai parodė, kad jis laikinai išsekina nervinę sistemą ir dažnas jo pasikartojimas veda prie chroniško nervų silpnumo (lytinės neurastenijos).

5. Susilaikymas yra palankus smegenims (kadangi išsaugotas lecitinas yra maistas smegenims) ir todėl didžiausi proto genijai senovės ir mūsų laikais laikėsi celibato. Tarp jų Pitagoras, Platonas, Aristotelis, Leonardo da Vinčis, Spinoza, Niutonas, Kantas, Bethovenas, Herbertas Spenceris ir kt.

Neseni fiziologiniai įrodymai, pažymėdami faktą, kad sėkla turi didelės fiziologinės vertės medžiagas (pehlo sperminą, kuris yra nervinis stimuliatorius, lecitiną, cholesteriną, vitaminą E, vyriški lytiniai hormonai ir t.t.) palaiko idėją, kad celibatas yra palankus sveikatai, ką įrodo Prof. Brown-Sequard’o ir Prof. Šteinacho eksperimentai.

Vedantys fiziologai, urologai, genito-urinologai, neurologai, psichiatrai, seksologai, ginekologai ir endokrinologai patvirtina didžiulę lytinio susilaikymo vertę. Tarp tokių autoritetų yra Moll, Kraepelin, Marshall, Lydston, Talmey ir kt.

Vedos rašo, kad žmogus, kuris sugeba gyvenimo bėgyje išlaikyti celibatą, įgyja tobulą atmintį ir mąstymą.

Ajurvedos požiūriu, sėkla (śukra) yra kūno metabolizmo galutinis produktas (tiesa dar subtilesnis yra ojas, tačiau jį sunku apibrėžti). Ajurveda sako, kad sėkla yra smegenų medžiagos transformacija.

Susilaikymo vertė besimokantiems[2]

Apie tokį klausimą dar 1905 metais užsiminė Sigmundas Freudas žymiosiose „Trijose esė apie seksualumo teoriją“: „pedagogai pastebėjo, jog seksualinis aktyvumas padaro vaikus sunkiau išlavinamais.“ Po šimto metų – tai yra pernai – JAV paskelbtas Nacionalinis paauglių sveikatos longitudinis tyrimas pademonstruoja šią tiesą statistiškai. Jame skelbiama, jog nuo lytinių santykių susilaikantys paaugliai turi 60 proc. mažesnę galimybę būti išmesti iš mokyklos, 50 proc. mažesnę galimybę patys palikti mokyklą ir dvigubai didesnę galimybę pabaigti aukštąjį mokslą nei tie, kurie buvo mokykloje „seksualiai aktyvūs“.

Amerikiečių mokslininkai R. Rectoras ir K. A. Johnsonas, analizavę šio tyrimo rezultatus, parodo ir logiškas tokio seksualinio aktyvumo paauglystės amžiuje priežastis. Pirma, žmogaus dėmesio ir motyvacijos resursai yra riboti; tokie vaikino ir merginos santykiai, kuriuose atsiduodama vienas kitam seksualiai, kuria stiprius, daug fizinio ir ypač emocinio „laiko“ sunaudojančius išgyvenimus, ko pasėkoje jo mažiau lieka mokslui.

Antra, paauglių seksualiniai santykiai yra neišvengiamai trumpalaikiai ir nestabilūs (60 proc. draugysčių pasibaigia per tris, o 80 proc. – per šešis mėnesius); intymių ryšių sudužimas sukelia emocinę sumaištį ir depresiją – dalykai, taip pat sumažinantys akademinius pasiekimus. Ir trečia, seksualiai aktyvūs paaugliai dažniau draugauja su bendraamžiais, kurie turi mažesnių akademinių ambicijų ir vieni kitus (kaip geroje girtuoklių kompanijoje) traukia žemyn.

Tyrimas taip pat parodė, jog sugebantys susilaikyti paaugliai demonstruoja geresnius rodiklius nei santykiaujantieji bendraamžiai tokiose asmenybės savybėse kaip sugebėjimas atidėti pasitenkinimą, orientacija į ilgalaikius tikslus, impulsų kontrolė bei galėjimas numatyti savo veiksmų pasekmes.

Sekso paskirtis

Visi faktai veda prie minties, kad žmonės neteisingai suvokia sekso paskirtį, ir todėl eksploatuodami seksą tampa jo aukomis. Daugumos žmonių idėjos apie seksualumą yra iškreiptos ir veda ne į išsilaisvinimą, o į dar didesnę kančią.

Kṛṣṇa sako „Bhagavad Gītoje“, 7.11: dharmāviruddho bhūteṣu kāmo ’smi bharatarṣabha - “Aš esu lytinis gyvenimas, neprieštaraujantis dharmos (religijos) principams”

Lytinis gyvenimas yra skirtas pradėti vaikams ir nėštumas yra natūrali to paseka. Taip yra sukurta pačios gamtos. Vengimas pradėti vaiką, kontraceptinės priemonės, abortai ir t.t. sukuria savo pasekmes, kurios skaudžiai žeidžia visuomenę.

Tikrieji laisvės principai ir sekso pasekmės

Lytinės laisvės ribojimas gali pasirodyti esminių laisvių ribojimu, bet ar taip yra iš tiesų? Niekas nevadins draudimo šokti nuo skardžio laisvės ribojimu. Laisvė daugumai žmonių reiškia savitvardos nebuvimą ir paklusimą savo juslėms. Striya-sūnā-pāna-dyūta yatra pāpaś catur-vidhā – keturių rūšių nuodėminga veikla: neleistini lytiniai santykiai, gyvulių žudymas, svaigalai ir azartiniai žaidimai.

Laisvo sekso propaguotojai skelbia, kad per seksą bus pasiektas naujas nekaltumas ir jis atves į džiaugsmingą intensyvios laimės pasaulį. Tačiau tokie žmonės užmiršta, kad kūnas, būdamas lytinių džiaugsmų mašina taip pat yra ir ligų, senatvės, skausmo ir mirties mašina. Kaip joks kitas veiksmas, seksas mūsų sąmonę sugeba prikaustyti prie kūno labiausiai. Tokiu būdu, lytinio akto metu vyksta didžiausias savęs tapatinimas su kūnu. Tai reiškia, kad žmogus pasišventė ieškoti laimės juslėse. Tačiau kartu su lytine laime, žmoguje prabunda baimė netekti to, kas susiję su seksu.

puṁsaḥ striyā mithunī-bhāvam etaṁ

tayor mitho hṛdaya-granthim āhuḥ

ato gṛha-kṣetra-sutāpta-vittair

janasya moho ’yam ahaṁ mameti

“Potraukis tarp vyro ir moters yra pagrindinis materialios egzistencijos principas. Šios klaidingos sampratos pagrindu, kuris suriša kartu vyro ir moters širdis, žmogus atranda potraukį savo kūnui, namams, nuosavybei, vaikams, giminaičiams ir turtui. Tokiu būdu jis padidina savo gyvenimo iliuzijas ir galvoja apie tai kas yra “Aš ir Mano”.” („Śrīmad Bhāgavatam“ 5.5.8)

Seksas susilpnina mūsų sielą ir sužadina visas jusles. Jis tampa viso pasitenkinimo centru. Tačiau bet koks juslinis pasitenkinimas priklauso nuo aplinkybių. Žmogus priklauso nuo pinigų, nuo savo išvaizdos ir prestižo. Jis tampa priklausomas nuo savo socialinės padėties. Ir visa tai vien tik tam, kad išlaikytų džiaugsmo iliuziją. Tokiu būdu seksas yra pati didžiausia iliuzijos forma. „Śrīmad Bhāgavatam“ 6.18.30 sako, kad kūrimo pradžioje Viešpats Brahmā ilgai galvojo, kaip sulaikyti gyvąsias būtybes materialiame pasaulyje, nes šios neturėjo jokio potraukio šiam pasauliui. Tada Brahmā sugalvojo padalinti gyvąsias būtybes į vyrišką ir moterišką lytį ir sukurti potraukį tarp jų. Tokiu būdu Brahmā sukūrė lytinio pasitenkinimo džiaugsmą. Tai nebuvo sukurta tam, kad gyvosios būtybės taptų laimingos. Tai buvo sukurta tam, kad labiau aptraukti mus materialaus gyvenimo iliuzija.

Romantinės meilės idealas teigia, kad viskas bus kitaip, jei rasime tą vienintelį ar vienintelę. Tada nebereikės pergyventi, kad meilė baigsis ir pan. Tačiau meilėje nėra prieglobsčio. Bet kokią meilę nusineša mirtis. O tada aplanko skausmas, susijęs su artimo žmogaus mirtimi. Ir taip visą gyvenimą žmonės bėga nuo kančios, siekdami nugalėti mirtį vis plėsdami savo galią gyventi ir galią valdyti. Tačiau, kaip jie besistengtų, jų pastangos nueina veltui. Dar niekam tokiu būdu nepavyko pabėgti nuo mirties. Tėvai galvoja, kad atgimsta savo palikuonyse, bet, šie užaugę užsiima savo reikalais ir jiems neįdomus tėvų gyvenimas.

Tokiu būdu visas mūsų žaidimas seksu yra ne kas kita, kaip savotiškas svaiginimasis ir stengimasis pabėgti nuo tikrosios savo prigimties, kuri kaip tik ir yra nemirtinga. Siekdami nemirtingumo per seksą, žmonės užmiršta tikrąjį savo nemirtingumą.

Geismas

Geismas yra didžiausias sąlygotos sielos priešas, nes jis priverčia mus gimti vėl ir vėl šiame mirties pasaulyje ir iš naujo kentėti. „Bhagavad Gītoje“ 3.37 Kṛṣṇa sako:

kāma eṣa krodha eṣa

rajo-guṇa-samudbhavaḥ

mahāśano mahā-pāpmā

viddhy enam iha vairiṇam

“Tai yra geismas, Arjuna, kuris kyla iš materialios aistros guṇos ir kuris virsta pykčiu. Jis visa naikinantis nuodėmingas šio pasaulio priešas.”

Materialistiški žmonės šlovina geismą. Tačiau tai rodo, kad jie vertina tai, kas jiems kenkia, kas juos sunaikina. Savo geismą jie vadina meile. Anglų kalboje žodis “to make love” reiškia užsiimti seksu. Žmonės neįsivaizduoja meilės be sekso. Tačiau meile mes galime vadinti besąlyginį atsidavimą ir norą pasitarnauti, nelaukdami už tai atlyginimo ir pripažinimo. Meilė pasireiškia noru duoti, o ne imti. Materiali meilė ar geismas pasireiškia tuo, kad mes kažko tikimės iš savo partnerio. Galų gale visi tikisi juslinio malonumo. Vaikinas paslaugus merginai tik todėl, kad tikisi iš jos sulaukti daug džiaugsmo. Ir kai tik partneris nustoja teikti džiaugsmą, meilė labai greitai baigiasi. Tyra meilė nereikalauja atlyginimo. Tai būtent skiria dvasinę meilę nuo materialios. Kiekvienas turi polinkį mylėti ir būti mylimas, bet ar tai, ką mes gauname čia, yra tai, ko mes tikimės? Todėl Vedos sako, kad geismas yra iškreiptas dvasinės meilės atspindys.

Ādi Rasa

Tačiau vėlgi, net jei mes tai suprantame, pats lytinis potraukis išlieka pačia stipriausia stimuliuojančia emocija, neleisdamas jo apriboti, o ką jau kalbėti - atsisakyti. Atsisakyti bet kokio malonumo sunku. Bet jei mes atrandame kažką, teikiančio didesnį pasitenkinimą, mes lengvai galime atsisakyti ankstesnio malonumo, ypatingai jei tas malonumas turi šalutinį poveikį. „Bhagavad Gītoje“ 2.59 Kṛṣṇa sako, kad netgi susilaikius nuo juslinių malonumų dirbtiniu būdu, skonis tiems malonumams išlieka. Tačiau patyręs aukštesnį skonį žmogus įsitvirtina savo sąmonėje.

Kṛṣṇos sąmonės judėjime procesas yra kartoti Dievo vardus, kurie nesiskiria nuo paties Kṛṣṇos. Kartodami šiuos vardus, mes galime patirti didesnį malonumą nei užsiimdami seksu.

Praktikuodamas Kṛṣṇos sąmonę žmogus gali apvalyti savo geismą ir vėl paversti jį meile Kṛṣṇai. Tai vyksta palaipsniui. Susilaikymas nuo sekso turi padėti patirti mums aukštesnį džiaugsmą, kylantį iš dvasinės meilės. Ši praktika buvo daugumoje religijų, tačiau galiausiai tai baigėsi draudimais ir apribojimais, nebekalbant apie tikrąją prasmę.

Kažkas gali sakyti, kad jis nepatiria to skonio, kartodamas Kṛṣṇos vardus, todėl jis lieka prisirišęs prie sekso toliau. Tačiau reikia suvokti, kad pats seksas neleidžia gauti skonį Kṛṣṇos Sąmonei.

Mes negalime pateisinti neleistino sekso. Kadangi vienaip ar kitaip mes turime šį troškimą, mes galime arba pateisinti jį, kaip tai daro dauguma, netgi religinių organizacijų, arba jo nepateisinti. Žmogus netgi būdamas per silpnas, kad atsisakytų sekso, turėtų suvokti, kad jis yra iliuzijoje, ir jokios laimės tokiu būdu jis nepasieks. Todėl vienintelis būdas išsivaduoti yra atsisakyti neleistino sekso. Jei negalime to padaryti, turime dar labiau praktikuoti Kṛṣṇos Sąmonę ir prašyti Kṛṣṇos, kad išvaduotų mus nuo tokio sekso troškimo. Bet mes negalime ieškoti pateisinimų savo silpnumui.

Tokiu būdu, jei mes atsisakome sekso laisvės, mūsų niekada nepasieks tokios civilizacijos naujovės, kaip venerinės ligos. Tada mes galėsime džiaugtis tikrąją laisve. Tokia yra Kṛṣṇos Sąmonė. Tada netgi seksas tam, kad pradėti vaikus Kṛṣṇos Sąmonėje, taps mūsų tarnyste Kṛṣṇai. Bhaktivinoda Thakura nebijojo turėti vaikų, nes visi jie buvo vaiṣṇavai.

Kaip tampama Gṛhastha?

Vedos nurodo, kad žmogus turi riboti lytinį potraukį. Vedybos yra pirmas toks ribojimas. Vyras ir moteris pasižada turėti tik vieną partnerį. Tai jau apribojimas. Abu partneriai prisiima tam tikrus įsipareigojimus vienas kitam. Jie pasižada rūpintis ir mylėti vienas kitą visą gyvenimą. Tai taip pat laisvės apribojimas. Vedinės vestuvės atliekamos kaip auka dievams ir pačiam Viṣṇu, Kṛṣṇai. Tai yra įsipareigojimas prieš Dievą ir prašymas, kad Dievas leistų šeimai tarpusavyje sutarti.

Kṛṣṇos Sąmonės judėjime galioja principas, kad lytiniai santykiai leidžiamas tik vaikams pradėti, tačiau “Śrīmad Bhāgavatam”. Dar labiau apriboja teigdama, kad tik tas turi tapti tėvu ar motina, kuris gali išvaduoti savo vaikus nuo gimimo ir mirčių rato. Kad pradėti tokius vaikus patys tėvai turi būti švarios sąmonės. Tam reikalingi apsivalymo procesai. Taip pradėtas vaikas gauna dvasinio gyvenimo principus jau su motinos pienu.

“Śrīmad Bhāgavatam” ir “Mahābhārata” aprašo, kaip vedinėje visuomenėje būdavo pradedami vaikai. Tai nereiškia bet kur ir bet kaip. Protingas vyras prieš pradėdamas kūdikį eidavo i mišką atlikti askezių. Ir tada, kai jis patenkindavo Aukščiausiąjį, paprašydavo tinkamo palikuonies. Ajurveda, Vedų medicina aprašo, kad jei žmogus nori susilaukti išties kilnių savybių sūnaus, jis turi prieš tai laikytis celibato ir tausoti sėklą.

Prieš tapdamas gṛhastha kiekvienas turėtų pabūti brahmacāriu. Netgi moterims Kṛṣṇos Sąmonėje tai rekomenduojama, nors to nebuvo Vedinėje tradicijoje. Brahmacārya yra tam, kad išmokytų žmogų kontroliuoti jusles ir parodytų jam tikrąją gyvenimo prasmę.

Ne kiekvienas žmogus gali laikytis celibato visą gyvenimą. Vedų visuomenėje buvo įprasta, kad jaunuolis iki 20-25 metu privalomai laikosi celibato ir studijuoja Vedas. Po to, sulaukęs brandaus amžiaus, jis gali nuspręsti ar verta laikytis celibato visą gyvenimą ar vestis. Dauguma žinoma vesdavosi, tačiau tai nereiškia, kad tokiu būdu jie gaudavo licenziją neribotam seksui. Vedose: “Manu Saṁhitoje”, “Mahābhāratoje”, “Bhagavad Gītoje”, “Bhāgavata Purāṇoje” ir daugelyje kitų raštų yra nurodyta, kad lytiniai santykiai leidžiami tik vaikams pradėti. Bet koks kitoks seksas yra nuodėmingas, nes jis gilina materialistinę sampratą. Kadangi Indijoje žmonės nebijojo turėti vaikų, “Manu Saṁhita” nurodo, kad šventa kiekvieno dukart gimusiojo pareiga, kartą per mėnesį, žmonos vaisingu periodu turėti su ja santykius. Ir kuo laikas palankesnis pradėjimui, tuo kilnesnių savybių vaikas gali gimti. Tokiu būdu suteikiama galimybė gimti žmonių pasaulyje daugybei to trokštančių sielų, kadangi būtent žmogaus gyvenimas suteikia galimybę pasiekti tobulumą. Vedų laikais žmonės žiūrėjo į seksą be baimės ir kompleksų, bet jie žinojo, kam jis skirtas. Todėl ant Indijos šventyklų dažnai galima pamatyti besimylinčias poras (mithuna), tačiau tai nereiškia palaidumo. Tai reiškia natūralų Žemės, pasaulio, motinos derlingumą - galimybę gimti gyvoms būtybėms ir įgyvendinti savo troškimus. Tačiau apart to, seksas neturi prasmės. Jei žmogus nori tobulėti, jis turi mokytis apriboti savo poreikius, o ypač patį stipriausią - lytinį potraukį. “Mahābhāratoje” pasakojama istorija apie didžiavyrį Devadattą, kuris dievų akivaizdoje prisiekė, kad visą gyvenimą nepalies moters. Tuomet dievai šlovino jį už pasiryžimą ir pavadino jį Bhīṣma. Tai vienas pagrindinių Mahābhāratos herojų, kuris pasižymėjo neįprasta galia.

KLAUSIMAI:

1. Paaiškinkite, kuo skiriasi leistinas ir neleistinas seksas?
2. Paaiškinkite palaido lytinio gyvenimo socialines pasekmes.
3. Kaip palaidas lytinis gyvenimas atsiliepia sveikatai?
4. Kokios palaido lytinio gyvenimo dvasinės pasekmės?
5. Ką patartumėte bhaktui, jei jis negali laikytis 4-to reguliuojančio principo?