ŠVARA IR TVARKINGUMAS

Trumpai apie temą

Kṛṣṇos sąmonės judėjimui Śrīla Prabhupāda nustatė tokius orientyrus: „Knygos yra pagrindas, pamokslavimas yra esmė, praktiškumas yra principas, o švara yra jėga.“ Šiuos orientyrus reikia suprasti teisinga tvarka, nuo grindžiančių iki grindžiamų.

Mūsų širdis yra altorius į kurį turime pakviesti Viešpatį, bet prieš pakviečiant reikia pasirūpinti, kad ši vieta būtų švari. Širdies nešvara vadinami materialūs prisirišimai ir polinkiai, vadinami anārtha – nereikalingais dalykais.

Kṛṣṇos sąmonės, o ypač švento vardo kartojimo praktika skirta tam, kad atsikratyti anārthų ir išugdyti vidinę švarą, kad Kṛṣṇa galėtų įsitaisyti mūsų širdies altoriuje.

Sakoma, kad 7 taisyklės padeda palaikyti gerą sveikatą:

1. Švara. Nuo švaros iki Dievo - vienas žingsnis.

2. Dienos režimas. Tai stiprina drausmę ir atsakomybę, palengvina organizmo darbą.

3. Valgymas. Kai kurie žmonės gyvena, kad valgytų. Atsidavusieji valgo, kad gyventų.

4. Gėrimas. Reikėtų per dieną išgerti bent kelis litrus vandens, atsižvelgiant į kūno konstituciją ar sveikatą. Tai padeda organizmui apsivalyti nuo viso balasto ir mažina toksinų kiekį bei palaiko gerą virškinimą.

5. Fiziniai arba jogos pratimai.

6. Tinkama apranga. Kojos turi būti laikomos šiltai, o galva vėsiai.

7. Proto ramybė. Nereikia pergyventi dėl to, ko neįmanoma pakeisti, o ką galima pakeisti, reikia keisti, ir nepergyventi.

Žmogus užsiteršia:

1. Po maisto, tuomet reikia prasiskalauti burną, nusiplauti rankas;

2. Po lytinių santykių, tuomet reikia išsimaudyti po vėsiu vandeniu;

3. Po tualeto, po nedidelio reikia nusiplauti rankas, genitalijas, burną, po didelio tualeto reikia maudytis;

4. Po miego, Jei miegota mažiau nei kelias valandas, užtenka nusiplauti veidą, rankas, jei miegota ilgiau - reikia maudytis;

5. Po mėsos ir alkoholio, nes mėsos niekuomet negalima gauti be prievartos.

Maistą užteršia pažvelgęs šuo arba kiaulė.

Drabužiai su kuriais buvo einama į nešvarią vietą, su kuriais buvo valgyta arba su kuriais ilgiau miegota, tampa nešvarūs. Su jais nebegalima eiti pas Dievybes.

Žinios apie Aukščiausiąjį, askezės, ugnis, šventas maistas, žemė, juslinių organų suvaldymas, vanduo, karvės mėšlas, vėjas, šventi ritualai, saulė ir laikas apvalo įkūnytas būtybes.

Maudytis būtina kiekvieną kartą išsituštinus arba po ilgo miego (daugiau kaip 1 valanda) arba po nešvaraus darbo.

Išsituštinus rekomenduojama naudoti ne tualetinį popierių, o indą su vandeniu, nes taip švariau.

Nešvarumus reikia plauti kaire ranka, nes ji skirta kūno valymui, o po to rankas nuplauti muilu ir išsimaudyti.

Maudytis reikia prisidengus gamča. Nedera maudytis nuogiems, ypač ten, kur yra kitų žmonių.

Prisilietus prie nešvarių dalykų arba prie nešvarių kūno vietų reikia plauti rankas. Nešvarios kūno vietos tai: išeinamoji anga, lytiniai organai, pėdos, burnos, nosies ir ausų vidus. Taip pat nešvaru viskas, kas išeina pro devynis kūno vartus (pvz. seilės, šlapimas ir pan.)

Nelieskite prie burnos įvairių dalykų ar rankų, nes jie tampa nešvarūs ir juos reikia plauti.

Nedėkite šventų dalykų (knygų, maldos karolių ir pan.) ant žemės ir neneškite į nešvarią vietą (pvz. tualetą).

Dešine ranka imkite mahaprasādą, caranāmṛtą ir kitus šventus dalykus. Nenaudokite tam kairės rankos. Tai nepagarba.

Išmokite gerti nesiliesdami lūpomis indo. Tuomet daugelis žmonių galės dalintis tuo pačiu indu.

Dalindami maistą, nelieskite dalinimo indais daugkartinio naudojimo lėkščių, nes taip dalinimo indai užteršiami.

Prieš valgant prasādą ir po jo reikia skalauti burną ir nuplauti rankas (pagal indišką paprotį reikia nuplauti ir pėdas).

Miegoti reikia eiti kaip galima anksčiau. Pats vertingiausias miegas yra iki vidurnakčio.

Prabhupāda sako, kad sveikam žmogui užtenka miegoti 6-7 valandas per parą. Tai individualu.

Gulant miegoti reikia savo dienos darbų rezultatus pasiūlyti Kṛṣṇai ir guru, o taip pat nusilenkti savo mokytojui.

Keltis rekomenduojama kaip galima anksčiau, nes valandos iki saulės patekėjimo yra dorybės guṇos metas.

Atsibudus reikia nusilenkti dvasiniam mokytojui arba Prabhupādai. Tiktai atsibudus labai palanku iš karto ištarti “Kṛṣṇa Kṛṣṇa!”

Tilaka – tai ženklai, uždedami specialiu moliu ant kūno tariant mantras. Jie kūną paverčia Viṣṇu šventykla.

Kanthi mala – tulasi karolių vėrinys ant kaklo. Jis atspindi bhakto savivoką: „Aš esu Kṛṣṇos. Jis pasirūpins manimi bet kokiomis aplinkybėmis“

Prabhupada norėjo, kad vyrai Kṛṣṇos sąmonėje reguliariai kirptų plaukus, palikdami kuokštą plaukų ant pakaušio – śikhą. Indijoje śikha privaloma trims aukštesniems luomams ypač brahmanams. Ji simbolizuoja ekantą – susitelkimą į vienintelį, dvasinį tikslą ir atsidavimą Dievui.

Šventykloje moterims nedera vaikščioti paleistais plaukais. Tai nepagarba Dievybėms.

Virtuvėje ir vyrų ir moterų plaukai turi būti pridengti, nes maistas į kurį pakliuvo plaukas, negali būti aukojamas Dievybėms.

Plačiau apie temą

Kṛṣṇos sąmonės judėjimo prioritetai

Kṛṣṇos sąmonės judėjimui Śrīla Prabhupāda nustatė tokius orientyrus:

„Knygos yra pagrindas, pamokslavimas yra esmė, praktiškumas yra principas, o švara yra jėga.“ Šiuos orientyrus reikia suprasti teisingai ir vieną po kito. Savo filosofiją ir praktiką mes grindžiame knygomis, kurias paliko Śrīla Prabhupāda ir ankstesni ācāryos. Skleisti Viešpaties Caitanyos judėjimą, kuris aprašytas šiose knygose, yra Tarptautinės Kṛṣṇos sąmonės Bendrijos uždavinys ir paskirtis. Pamokslaudami Kṛṣṇos sąmonę galėsime suprasti, kas yra praktiška ir kas nereikalinga. Ką galima panaudoti Kṛṣṇai, o ką reikia atmesti. Išmokę būti praktiškais ir viską tinkamai panaudoti tarnauti Kṛṣṇai, įgysime švarą ir jėgą, kylančią iš švaros. Jei bandytume šią seką sukeisti vietomis, gautume idealizuotą pseudodvasinį judėjimą, nepajėgų įgyvendinti savo misijos. Kas yra švara ir kaip ją pasiekti galime suprasti iš šventraščių, nepamiršdami esmės ir būdami praktiškais.

Vidinės švaros principai

Vienas iš 64 atsidavimo tarnybos aspektų yra savo kasdieninės veiklos aukojimas Kṛṣṇai. Kai tik žmogus pradeda užsiimti atsidavimo tarnyste, pats Kṛṣṇa pasirodo jo širdies lotose. Tokiu būdu atsidavęs į šį kūną turi žiūrėti ne kaip į juslinių malonumų šaltinį, o kaip į Viešpaties šventyklą, kuriame jis pats yra Viešpaties tarnas. Tai leis mums užsiimti atsidavimo tarnyste 24 valandas per parą.

Śrī Caitanya Mahāprabhu savo pavyzdžiu parodė, kaip svarbu vidinė ir išorinė švara organizuodamas Guṇḍicos šventyklos tvarkymą prie rathayatros šventę Jagannātha Puryje. Jis paaiškino, jog mūsų širdis yra altorius į kurį turime pakviesti Viešpatį, bet prieš pakviečiant reikia pasirūpinti, kad ši vieta būtų švari. Širdies nešvara vadinami materialūs prisirišimai ir polinkiai, vadinami anārtha – nereikalingais dalykais. Kṛṣṇos sąmonės, o ypač švento vardo kartojimo praktika skirta tam, kad atsikratyti anārthų ir išugdyti vidinę švarą, kad Kṛṣṇa galėtų įsitaisyti mūsų širdies altoriuje. Vidinę švarą padeda palaikyti kūno bei aplinkos švara.

Kadangi šis kūnas yra labai vertingas instrumentas, kurio pagalba mes galime tarnauti Kṛṣṇai ir taip pasiekti aukščiausio tobulumo, kūną reikia teisingai prižiūrėti ir palaikyti, laikantis dorybės guṇos principų. Vedinėje visuomenėje dorybės guṇą atstovavo brāhmanai.

Kṛṣṇos Sąmonės judėjimas yra brāhmaniškas judėjimas. Śrīla Prabhupāda sakė, kad ISKCON‘o bhaktai ateityje bus visuomenės mokytojai. Kai visuomenė pradės laikytis Vedinių principų, sunku tikėti, kad jie visi taps vaiṣṇavais. Pagal varnāśramos sistemą yra keturios socialinės klasės. Iš jų brāhmanai yra laikomi aukščiausiu skyriumi, kadangi jie yra dorybės gunoje ir yra visuomenės mokytojai. Brahmanas turi būti švarus. Jiems taikomas aukščiausias švaros standartas. Vaiṣṇavas yra laikomas aukščiau už brāhmaną, kadangi jis yra dar ir Kṛṣṇos atsidavęs. Tai reiškia, kad vaiṣṇavas - jau brāhmanas. Žinoma mes esame gimę tuose kraštuose, kur apie švarą labai keistas supratimas. Tačiau tai reiškia, kad per žymiai trumpesnį laiką mes turime pasiekti tai, ką Indijoje brāhmanai išmoksta nuo vaikystės. Kitas brāhmano vardas suci - švarus. Tai reiškia, kad jo įpročiai turi būti švarūs ir jis pats turi būti švarus.

Švara yra dviejų rūšių: vidinė ir išorinė.

Klausydamiesi ir kartodami mes valome savo sąmonę. Tai skatina mus būti brāhmaniškais savo praktikos metu. Ugdydami brāhmaniškas savybes tokias kaip švara, mes sukuriame inspiruojančią atmosferą praktikuoti bhakti jogą. Visas Kṛṣṇos Sąmonės judėjimas grindžiamas švara: ‘ceto-darpaṇa-mārjanaṁ’. Mārjanaṁ reiškia valymas. Harė Kṛṣṇa kartojimas valo širdį nuo dulkių susikaupusių per daugybę metų. Aukų atnašavimo metu dažnai kartojame mantrą iš “Garuḍa Purāṇos”:

oṁ apavitraḥ pavitro vā
sarvāvasthāṁ gato ’pi vā
yaḥ smaret puṇḍarīkākṣaṁ
sa bahyābhyantara-śuciḥ

„Ar jis būtų švarus ar nešvarus, ar praėjęs per visas materialaus gyvenimo sąlygas, jeigu tik žmogus gali prisiminti lotosakį Kṛṣṇą, jis tampa švarus išoriškai ir vidujai.“

Nors atsiminimas ir kartojimas valo žmogų, vis dėlto yra daug dalykų, kuriuos privalu atlikti išoriškai, tam kad išliktum švarus.

Vidinę švarą sukuria taisyklėmis reguliuojama atsidavimo tarnystės praktika – vaidhi sādhana bhakti. Śrīla Rūpa Gosvamis knygoje “Bhakti Rasāmṛita Sindhu” išvardina 64 vaidhi sādhana bhakti aspektus. Tokios taisyklės, kaip priimti dvasinį mokytoją, apeiti apie šventyklą yra labai svarbios ugdant vidinį tyrumą, tačiau pats Śrīla Rūpa Gosvamis išskiria 5 galingas atsidavimo tarnystės formas, kurios labai efektyviai apvalo nuo materialaus užsiteršimo:

sādhu-saṅga, nāma-kīrtana, bhāgavata-śravaṇa
mathurā-vāsa, śrī-mūrtira śraddhāya sevana

„Tarnauti bhaktams; kartoti Harė Kṛṣṇa mantrą; skaityti “Śrīmad Bhāgavatam”; gyventi Mathuroje; garbinti Viešpaties Dievybę.“

Laikantis švaros ir tvarkingumo principų, reikia atsiminti, jog pagrindinis principas yra: visos taisyklės ir apribojimai yra skirti tam, kad padėtų mums suvokti Kṛṣṇą. Jei taisyklės tampa kliūtimi kelyje į bhakti jogą, dažnai būna naudingiau truputį sumažinti taisyklių griežtumą ir kiekį, nei per anksti nusivilti Kṛṣṇos sąmonės praktika. Poreikis laikytis daugumos taisyklių ir apribojimų atsiras sėkmingai praktikuojant Kṛṣṇos sąmonę.

Sveikata

Atsimenant, kad mūsų kūnas priklauso ne mums, o Kṛṣṇai, be abejo reikia pasirūpinti ir sveikata. Kai Sanātana Gosvāmis susirgo ir jo visas kūnas supūliavo, jis norėjo nusižudyti po Džagannathos vežimo ratais, tačiau sužinojęs apie tai Viešpats Caitanya jį išbarė sakydamas, kad “šis kūnas priklauso man ir aš turiu jam savo planus.”

Profilaktika – geriausia gydymo forma, o geriausia profilaktika – tai valgyti gerą, nesunkų prasādą, nepersivalgyti, gyventi švariai ir daug judėti. Tiems, kas labiau linkę į ligas, rekomenduojama užsiimti joga ar fiziniais pratimais. Kitokiu atveju sportas dėl pramogos ar dėl kūno vystymo priskiriamas prie tuščio laiko eikvojimo. Atsidavusieji gali maudytis Gaṅgoje ir Yamunoje, kituose telkiniuose, atsimindami Viešpaties vandens žaidimus. Kita vaiṣṇaviško sporto šaka yra šokis kīrtano metu. Prabhupāda sakė, kad kīrtano visiškai pakanka, kad kūną palaikyti formoje ir jokie sporto pratimai papildomai nereikalingi.

Sergant reikia vengti gyvulinės kilmės vaistų, tačiau bendra taisyklė yra tokia, kad reikia gydytis tuo, kas padeda. Reikia vengti psichoterapeutų pagalbos, nes jie pasistengs perduoti savo mentalitetą. Meditacija, kīrtanas, prasādas – natūralios psichoterapinės priemonės.

Nors labai svarbu yra rūpintis savo kūnu, dar svarbiau yra kaip galima mažiau juo rūpintis. Tokią dvasią mums paliko Prabhupāda. Kūnui reikia stengtis paskirti minimumą dėmesio. Perdozavimas visuomet stiprins kūnišką sąmonę. Tyras vaiṣṇavas ligos atveju, net ir vartodamas vaistus pirmiausia melsis Viešpačiui Nṛsiṁhai, kad šis panaudotų kūną taip kaip reikia.

Sakoma, kad 7 taisyklės padeda palaikyti gerą sveikatą:

8. Švara. Nuo švaros iki Dievo - vienas žingsnis.

9. Dienos režimas. Tai stiprina drausmę ir atsakomybę, palengvina organizmo darbą.

10. Valgymas. Kai kurie žmonės gyvena, kad valgytų. Atsidavusieji valgo, kad gyventų.

11. Gėrimas. Reikėtų per dieną išgerti bent kelis litrus vandens, atsižvelgiant į kūno konstituciją ar sveikatą. Tai padeda organizmui apsivalyti nuo viso balasto ir mažina toksinų kiekį bei palaiko gerą virškinimą.

12. Fiziniai arba jogos pratimai.

13. Tinkamai rengtis. Kojos turi būti laikomos šiltai, o galva vėsi.

14. Proto ramybė. Nereikia pergyventi dėl to, ko neįmanoma pakeisti, o ką galima pakeisti, reikia keisti, o ne pergyventi.

Ritualinė nešvara

„Manu saṁhitā“, žmonijos protėvio Svayambhuvos Manu nustatyti įstatymai žmonių visuomenei, teigia, kad po tam tikros veiklos žmogus tampa rituališkai nešvarus, t.y. jis negali garbinti Dievybių, negali kartoti mantrų, negali atlikti aukų atnašavimų, studijuoti šventraščių. Jis žinoma gali atlikti paprastą pasaulietinę veiklą, kaip tvarkyti namus, ir t.t. Žmogus užsiteršia

po maisto, tuomet reikia prasiskalauti burną, nusiplauti rankas. Jei reikia eiti pas Dievybes, reikia pasikeisti drabužius;

Po lytinių santykių, tuomet reikia išsimaudyti po vėsiu vandeniu;

Po tualeto, po nedidelio reikia nusiplauti rankas, genitalijas, burną, po didelio tualeto reikia maudytis. Vėlgi pas Dievybes negalima eiti drabužiais, su kuriais buvo einama į tualetą;

Po miego, Jei miegota mažiau nei kelias valandas, užtenka nusiplauti veidą, rankas, jei miegota ilgiau - reikia maudytis ir pasikeisti drabužius;

Po laidotuvių, pagal šventraščius negalima mėnesį rodytis šventykloje, pas mus daug paprasčiau - reikia išsimaudyti ir pakartoti daugiau mantros. Tai, kad draudžiama eiti į šventyklą turi ir kitą prasmę – po artimo žmogaus mirtis sunku galvoti apie Kṛṣṇą, todėl būdamas šventykloje sielvartaujantis žmogus negali tinkamai pagerbti Kṛṣṇos Dievybės (tai proga pamąstyti mums, kai mes stovėdami prieš Dievybes galvojame apie pašalinius dalykus).

Maistą užteršia pažvelgęs šuo arba kiaulė.

Žmogus užsiteršia po mėsos ir alkoholio, nes mėsos niekuomet negalima gauti be prievartos.

Kai gimsta vaikas, švara sugrįžta po trijų dienų. Palietus lavoną - po dešimties dienų. Moteris apsivalo po menstruacijų, išsimaudžiusi, kai jos baigiasi. Po persileidimo moteris apsivalo po tiek laiko, kiek laiko buvo vaisiui nuo pradėjimo. Mirus mažam vaikui, tėvai apsivalo po trijų dienų. Brāhmanas apsivalo po laidotuvių po dešimties dienų, kṣatriya po dvylikos, vaiśya - po penkiolikos, o śūdra - po trisdešimties dienų.

Jei žmogus paliečia neliečiamąjį, moterį menstruacijų metu, lavoną (ne savo giminaitį), jis apsivalo išsimaudęs.

Nešvarumai nepaliečia karaliaus, nes jis sėdi Indros soste ir tų, kurie vykdo savo askezės įžadus, nes jie prilygsta Brahmanui - Aukščiausiajam.

Žemė ir vanduo apvalo tai, kas turi būti švaru, upę apvalo jos tėkmė, moterį, kurios mintys nešvarios - apvalo jos menstruacijos, brāhmaną apvalo pasaulio atsižadėjimas (sannyāsa) („Manu smṛti“ 5.108)

Kūną apvalo vanduo, vidaus organus apvalo teisingumas, individualią sielą apvalo transcendentinis žinojimas ir askezės, intelektą - teisingos žinios. („Manu smṛti“ 5.109).

Miegas

Miegoti reikia eiti kaip galima anksčiau. Geriausia 20-21 valandą. Ayurvedoje sakoma, kad pats vertingiausias miegas yra iki vidurnakčio. Tai reiškia, kad anksčiau atsigulus galima greičiau pailsėti ir anksčiau atsikėlus daugiau laiko pašvęsti dvasinei praktikai. Darbas ir įvairūs užsiėmimai vakare neišvengiamai susiję su neišmanymo guṇos įtaka. Kiek reikia miegoti? Prabhupāda sako, kad sveikam žmogui užtenka miegoti 6-7 valandas per parą. Tačiau tai individualu. Senesniems žmonėms poreikis miegui sumažėja. Sergant reikėtų miegoti ilgiau. Prabhupādos rekomendacija buvo miegoti, kad pailsėtume, o ne tam, kad matytume gražius sapnus. Sapnai skatina aistros ir neišmanymo guṇas. Prieš miegą pusvalandį ar daugiau reikia pašvęsti paskaitų klausymui ar knygų skaitymui. Nuo to priklausys mūsų nuotaika kitą dieną.

Gulant miegoti reikia savo dienos darbų rezultatus pasiūlyti Kṛṣṇai ir guru, o taip pat nusilenkti savo mokytojui.

Keltis taip pat reikia iki 4 val. ryto, nes tai dorybės guṇos metas – tylu, visi materialistai dar miega. Atsibudus reikia nusilenkti mokytojui arba Prabhupādai ir surinkus savo patalynę drėgnu skuduru iššluostyti vietą, kurioje miegojote. Tiktai atsibudus labai palanku iš karto ištarti “Kṛṣṇa Kṛṣṇa!” Po to reikia atlikti savo reikalus, išsimaudyti ir užsidėti tilaką.

Maudymasis

Maudytis reikėtų bent porą kartų per dieną. Maudytis būtina kiekvieną kartą išsituštinus arba po ilgo miego (daugiau kaip 1 valanda) arba po nešvaraus darbo. Vediniai švaros standartai Vakarams atrodo neįmanomi. Ne paslaptis, kad parfumerijos ir kosmetikos pramonė suklestėjo Prancūzijoje, kur niekas nenorėjo praustis.

Maudytis geriausia vėsiu vandeniu. Teigiama, kad karštas vanduo kenkia akims, o taip pat nuplauna apsauginį riebalinį sluoksnį nuo odos ir organizmas tampa neatsparus ligoms. Maudimasis vėsiu vandeniu padeda ne vien kūnui, bet ir protui. Maudantis palanku kartoti Kṛṣṇos vardą. Vanduo neturi būti per šaltas, kad nesusirgti. Vyrai maudosi “su galva”, moterims to daryti nebūtina.

Netinka maudytis nuogiems – tai nepagarba vandens dievui Varunai. Maudytis geriausia naudojant dvi gamčas (indiškus rankšluosčius). Jos turi būti švarios.

Jei dėl aplinkybių nepavyksta išsimaudyti, reikia apsiprausti kiek įmanoma ir medituoti į Viešpaties pavidalą kartojant mantrą “om apavitraḥ pavitro va”.

Prieš valgant prasādą ir po jo reikia skalauti burną ir nuplauti rankas (pagal indišką paprotį reikia nuplauti ir pėdas).

Išsituštinus rekomenduojama naudoti ne tualetinį popierių, o indą su vandeniu, nes taip švariau. Be to nešvarumus reikia plauti kaire ranka, nes ji skirta kūno valymui, o po to rankas nuplauti muilu ir išsimaudyti.

Vaiṣṇavo išvaizda

Vaiṣṇavo išvaizda labai brangi Viešpačiui Gaurāṅgai. Iš kitos pusės išvaizda labai padeda mums jaustis bhaktais. Be to graži vaiṣṇavo išvaizda palieka gerą įspūdį paprastiems žmonėms ir padeda jiems atsiminti Kṛṣṇą.

Vaiṣṇavo atributai (tilaka, kanthi mala, dhoti ar sari, šukuosena) primena mums, kad esame Kṛṣṇos bhaktai ir tai verčia elgtis pagal vaiṣṇaviško elgesio principus. Net žmonės, kurie nepripažįsta Kṛṣṇos, vidujai gerbia vaiṣṇavus už tai, kad šie laikosi išaukštintų principų.

Tilaka

Tilaka – tai ženklai ant kūno, uždedami tariant mantras, ir kurie kūną paverčia Viṣṇu šventykla. Dėdami tilaką tariame skirtingus Viešpaties vardus. Mes kreipiamės į Viešpatį, kad šis prižiūrėtų mus, saugotų mus ir užimtų tarnyste Jam. Viešpats Caitanya labai griežtai reikalavo, kad bhaktai nešiotų tilaką. Jei kas ateidavo į jo paskaitas be tilakos, Čaitanja Mahaprabhu išgindavo jį lauk užsidėti tilakos. “Kakta be tilakos panaši į krematoriumą”, sakydavo Jis. Tilaka dedama ant dvylikos kūno vietų kartojant mantras.

Prabhupāda apie tilakos nešiojimą pasakojo tokią istoriją:

“Kartą Indijoje buvo gamykla, kurioje dirbo vieni indai ir jie beveik visi buvo vaiṣṇavai. Jiems buvo suteikta laisvė, todėl jie dirbdavo užsidėję tilakas ir nesibijojo rodyti kitų savo tikėjimo atributų. Tačiau praėjo kiek laiko, pasikeitė gamyklos administracija, o savininku tapo musulmonas. Perimdamas reikalus musulmonas paskelbė, kad jis neleis darbininkams ateiti į darbą su vaiṣṇava tilakomis. Dauguma darbuotojų pakluso ir nustatytą dieną pasirodė darbe be tilakos. Tačiau vienas darbuotojas nusprendė pasinaudoti šansu ir pasikliauti Kṛṣṇa. Taigi, jis nuėjo į darbą su ryškia balta vaiṣṇava tilaka. Pamatęs susirinkusius darbuotojus musulmonas savininkas tarė: “Šis vaiṣṇavas, dėvintis tilaką yra labai drąsus. Jis gali toliau nešioti tilaką darbe. Tačiau visiems kitiems tai draudžiama.”

„Taip Śrīla Prabhupāda skatino atsidavusius neatsisakyti vaiṣṇavo ženklų. Śrīla Prabhupāda sakė, kad nėra absoliučiai būtina nešioti tilaką ten, kur draudžia situacija, nors atsidavusieji gali ant kūno užsidėti tilaką su vandeniu, tardami Viṣṇu vardus. Tačiau jei dėvėti vaiṣṇaviškus atributus leidžiama, tuomet atsidavusieji neturėtų atsisakyti vaṣṇaviškų drabužių arba karolių. Cituota istorija kartojosi ir šiais laikais. 1966 metais Śrīla Prabhupāda buvo labai patenkintas, kai Rūpanuga ir Satsvarūpa užsispyrė dėvėti vaiṣṇavišką tilaką savo darbe Niujorko Socialinės rūpybos departamente. Śrīla Bhaktisiddhanta Sarasvati Thakura taip pat troško, kad vieną dieną aukščiausiojo teismo teisėjai dėvės tilaką ir tai bus sėkmingo Kṛṣṇos sąmonės pamokslavimo pasaulyje ženklas. Netgi darbo situacijose, kur dėvėti tilaką nėra leidžiama, atsidavusieji turėtų išbandyti įvairius būdus atsiminti Kṛṣṇą darbe. Istorija, kurią papasakojo Śrīla Prabhupāda, apie žmogų, užsispyrusį dėvėti tilaką darbe, gali įkvėpti kitus bhaktus, kurie vaikšto į karmių kontroliuojamus darbus. Vienaip ar kitaip turime išlikti bhaktais.“

(Satsvarūpa Das Gosvami, “Śrīlos Prabhupādos Nektaras”, tomas 3)

Kitas svarbus atributas – kanthi mala – tulasi karolių vėrinys ant kaklo. Jis atspindi bhakto savivoką: „Aš esu Kṛṣṇos. Jis pasirūpins manimi bet kokiomis aplinkybėmis“. Kas nešioja kanthi malą, prie jo mirties metu nesiartina yamadūtai.

Kaip užsidėti tilaką

Tilaka kartais vadinama dvasinės sielos papuošalu. Šis papuošalas, sukurtas uždedant drėgno molio mišinį, kūną pažymi kaip Viṣṇu, Aukščiausio Viešpaties šventyklą. Vaiṣṇavai žymi kūną dvylikoje vietų pašventinimui ir apsaugai, o tas, kuris nešioja tilaką tuoj pat gali būti atpažintas kaip Viešpaties atsidavęs tarnas. Lygiai kaip kiekvienas pripažįsta valdžios galią, slypinčią už policininko uniformos, taip pat galima atpažinti Viešpaties galią, slypinčią tilaka pažymėtame atsidavusiame.

Reikia įpilti truputį vandens į kairės rankos delną ir patrinti gopi-čandano (molis iš Dvarakos) gabalėlį į delną. Piešiant tilaką turi būti kartojama ši mantra iš „Padma Purānos“, Uttara Khandos:

lalāṭe keśavaṁ dhyāyen nārāyaṇam athodare
vakṣaḥ-sthale mādhavaṁ tu govindaṁ kaṇṭha-kūpake
viṣṇuṁ ca dakṣiṇe kukṣau bāhau ca madhusūdanam
trivikramaṁ kandhare tu vāmanaṁ vāma-pārśvake
śrīdharaṁ vāma-bāhau tu hṛṣīkeśaṁ tu kandhare
pṛṣṭhe ca padmanābhaṁ ca kaṭyāṁ dāmodaraṁ nyaset

Pagal aukščiau minėtą mantrą gopi-čandaną reikia uždėti dešinės rankos bevardžio piršto galiuku ant dvylikos kūno dalių. Pagal „Brahmanda Purāną“ negalima naudoti nagų, norint padaryti tarpą tarp tilakos linijų. Tam galima naudoti drėgnos medžiagos gabalėlį, uždėtą ant piršto.

Kai tilaka piešiama ant kaktos, reikia atsiminti Keśavą. Kai žymimas pilvas, reikia atsiminti Nārāyaṇą, kai krūtinė, reikia prisiminti Mādhavą, o žymint kaklą žemiau gomurio reikia atsiminti Govindą. Viešpats Viṣṇu turi būti atsimenamas, žymint dešinę pilvo pusę, o Madhusūdaną žymint dešinę ranką virš alkūnės. Trivikramą reikia atsiminti žymint dešinį petį, o Vāmaną žymint kairę pilvo pusę. Śrīdhārą reikia atsiminti žymint kairę ranką virš alkūnės, o Hṛṣīkeśą reikia atsiminti žymint kairį petį. Padmanābhą ir Dāmodarą reikia atsiminti žymint nugarą. („Caitanya Caritāmṛta“, Madhya 20.202, komentaras]

Šikhos sritis nėra žymima tilakos ženklu, vietoje to, nuplovus dešinę ranką, nuvalykite likusį vandenį į šikhą, sakydami oṁ vāsudevāya namaḥ.

Tilakos ženklų sąrašas:

• Kakta: Śrī Keśavāya namaḥ

• Pilvas: Śrī Nārāyaṇāya namaḥ

• Krūtinė: Śrī Mādhavāya namaḥ

• Gerklė: Śrī Govindāya namaḥ

• Pilvo dešinė: Śrī Viṣṇave namaḥ

• Dešinė alkūnė: Śrī Madhusūdanāya namaḥ

• Dešinis petys: Śrī Trivikramāya namaḥ

• Pilvo kairė: Śrī Vāmanāya namaḥ

• Kairė alkūnė: Śrī Śrīdharāya namaḥ

• Kairysis petys: Śrī Hṛṣīkeśāya namaḥ

• Sprandas: Śrī Padmanābhāya namaḥ

• Nugaros apačia: Śrī Dāmodarāya namaḥ

• Galva: Śrī Vāsudevāya namaḥ

Šukuosena

Dar vienas svarbus aspektas – šukuosena. Prabhupada norėjo, kad vyrai Kṛṣṇos sąmonėje reguliariai kirptų plaukus, palikdami kuokštą plaukų ant pakaušio – śikhą. Indijoje śikha privaloma trims aukštesniems luomams ypač brahmanams. Ji simbolizuoja ekantą – susitelkimą į vienintelį, dvasinį tikslą ir atsidavimą Dievui. Turėti śikhą labai svarbu, nors ir trumpą ar nepastebimą. Kai kurie bhaktai galvoja, kad nešioti trumpus plaukus yra svarbu, todėl iškilus būtinybei nusikerpa ir śikhą. Indijoje brāhmanai užsiaugina ilgus plaukus, kad tik nereikėtų nukirpti śikhos. Prabhupāda sakė, kad jei atsitiktų taip, kad mes pultume iš Kṛṣṇos sąmonės kelio, Kṛṣṇa mus vis tiek ištrauks, pačiupęs už śikhos.

Indijoje moterys skiria plaukus per vidurį, o ištekėjusios moterys sklastymą dar patepa raudona kunkuma (cinoberiu), o ant kaktos nupiešia raudoną tašką – bindi. Tai dorybės ir skaistybės ženklas. Ypač šventykloje moterims nedera vaikščioti paleistais plaukais. Tai nepagarba Dievybėms. Viešumoje moterys turėtų laikytis vedinio principo – rengtis ir šukuotis taip, kad nepatrauktų bereikalingo priešingos lyties dėmesio.

Apranga

Prabhupāda mokė gyventi paprastai ir kukliai, o mąstyti kilniai. Šią bhakto nuostatą parodo taip pat jo apranga. Bhaktų drabužiai turi būti švarūs ir tvarkingi, nes pagal juos žmonės sprendžia apie bhaktų kultūrą. Nereikia rengtis iššaukiančiai, o moterims – trumpais sijonais, giliomis iškirptėmis ir t.t. Praktinis principas - rengtis kukliai, bet skoningai. Šventykloje ir namuose, garbinant Dievybes, geriausia nešioti vaiṣṇavišką aprangą – dhotį ar sarį. Vaiṣṇavai be reikalo nenaudoja veido kosmetikos, kvepalų, ir kitų dalykų, skirtų patraukti priešingos lyties dėmesį. Vaiṣṇavui taip pat derėtų vengti prabangos dalykų, tokių kaip brangūs madingi drabužiai, prašmatnūs laikrodžiai, brangakmeniai, nes jie traukia ne tik priešingą lytį, bet ir nedorus žmones.

Atsidavusieji taip pat vengia nešioti natūralios odos drabužius bei kailinius, nes šie dalykai gaunami prievartos būdu, nužudžius gyvūną.

Apatinius drabužius reikia skalbti kas dieną. Viršutinius drabužius – kas 3 dienos arba kaip patogiau. Drabužiai laikomi nešvariais jei juos dėvėjome tuštindamiesi arba buvome nešvarioje vietoje. Pasaulietiniai drabužiai taip pat turi būti tvarkingi.

Kasdieninės švaros principai:

1. Atsikėlus ryte valyti dantis ir liežuvį.

2. Visuomet nešioti švarius apatinius drabužius. Vaiṣṇavai stengiasi į tualetą dideliu reikalu nevaikščioti su kasdieniniais drabužiais, nes po tuštinimosi kūnas ir drabužiai laikomi nešvarūs. Todėl vaiṣṇavai po tuštinimosi iš karto maudosi, o į tualetą eina su specialia apranga arba apsijuosęs gamča - plačiu audiniu iki kelių ar dar žemiau. Išsimaudęs vaiṣṇavas išskalbia gamčą ir nusivalęs švaria, apsirengia kasdieninius drabužius. Vaikščioti vien apatiniais drabužiais viešai laikoma nepadorumu.

3. Maudytis kasdien iš karto atsikėlus ryte.

4. Maudytis pagal galimybes bent du kartus per dieną. Tai yra brāhmaniškas standartas ir jis padės visuomet išlikti gaiviam. Rytinis maudymasis gali būti su šaltu vandeniu, dieninis - šiltu, bet ne karštu.

5. Naudoti švarius rankšluosčius po maudymosi arba švarias gamčas.

6. Kojų ir rankų nagai turi būti trumpi.

7. Naudoti tik individualius higienos reikmenis tokius, kaip muilas, skutimosi įrankiai, dantų šepetukas, žirklės nagams.

8. Kasdien plauti gyvenamas patalpas. Atsikėlus iš miego išplauti vietą, kurioje miegota, kadangi po miego vieta laikoma rituališkai užteršta (be abejo, jei miegama lovoje, reikia reguliariai pervilkti patalynę).

9. Po tualeto rankas plauti muilu.

10. Prieš valgį ir po valgio reikia plauti rankas ir praskalauti burną, kadangi ruošiamės pagerbti prasādą, o po to - kadangi lietėme rankomis burną, be to veikia mūsų seilės.

11. Naudoti muilą ir dantų pastą be gyvulinių priedų.

12. Stengtis visuomet vaikščioti vaiṣṇaviškais drabužiais.

13. Vaiṣṇaviškus drabužius skalbti kasdien, jei su jais vaikštoma nuolatos. Pasaulietinius drabužius taip pat skalbti kaip galima dažniau.

14. Išskyrus prasado pagerbimą, stenkitės neliesti daiktų burna, nes jie tampa nešvarūs. Jei kažką palietėte burna, nuplaukite daiktą ir ranką vandeniu.

15. Gerdami mokykitės neliesti indo lūpomis, kadangi taip jūs nesuteršiate rankų bei indo. Bhaktai paprastai negeria iš vieno indo ar butelio, nes tai nehigieniška. Bet, jei geriama neliečiant indo lūpomis, indas laikoma švariu ir iš jo gali gerti daug žmonių.

16. Naudokitės dešine ranka atlikdami visą veiklą, taip pat valgydami. Mahāprasādą ir caranāmṛtą galima imti tik į dešinę ranką. Kairė ranka reikalinga apsivalymui ir kūno priežiūrai. Ji laikoma rituališkai nešvaria, todėl ja neleistina liesti Dievybes ar šventus dalykus.

17. Plauti indus iškart po valgio.

18. Dalinant prasādą neliesti dalinimo samčiu valgančiųjų lėkščių. Netyčia palietus, dalinimo įrankius reikia nuplauti.

19. Dalinti prasādą, kartoti džapą, skaityti knygas reikia tik švariomis rankomis ir praskalauta burna.

20. Šventų dalykų (džapos karolių, tulasi karolių, knygų ir pan.) negalima dėti ant grindų, liesti prie pėdų ar nešti į tualetą.

21. Nenaudoti natūralios odinių gaminių (taip pat kailinių ar rankinių). Odiniai batai yra išimtis, nors jos taip pat esant galimybei derėtų vengti.

22. Nevalgyti ir negerti virtuvėje, kur gaminamas maistas Dievybėms. Nevalgyti iš Kṛṣṇos virtuvės ar Dievybių indų.

23. Neauginti ilgų plaukų (vyrams), o moterys plaukus turėtų rišti, ypač virtuvėje, kadangi plaukai laikomi nešvariais (net ir ką tik išplauti) ir pakliuvę į maistą, jį suteršia.

24. Kojinės turi būti švarios ir vienodos (tai aktualu tik didelių šventyklų gyventojams, kur visi viską dalinasi). Vaiṣṇavai turi atrodyti kaip tikri džentelmenai.

25. Negalima nukreipti į Dievybes pėdas ar atsukti į Jas nugarą.

26. Negalima veltui eikvoti Kṛṣṇos nuosavybę (vandenį, elektrą, maistą ir pan.).

27. Miegoti reikia galva į rytus arba į pietus. Šiaurės ir Vakarų krypties reikia vengti. Indijoje į šiaurę guldomi tik numirėliai. Rytų kryptis simbolizuoja bhakti, religingumą ir dorovę.

KLAUSIMAI

1. Išvardinkite keturis orientyrus, kuriuos nurodė ISKCONui Prabhupāda.

2. Kodėl reikalinga švara?

3. Kas sukuria vidinę nešvarą?

4. Kas padeda atsikratyti vidinės nešvaros?

5. Kada žmogus užsiteršia?

6. Kas apvalo susiteršus?

7. Išvardinkite taisykles padedančias palaikyti švarą.

8. Išvardinkite pagrindinius išorinius vaiṣṇavo atributus.

9. Kodėl jie yra svarbūs?


	Bhakti Yogos pagrindai, abhideja