ETIKA IR DORA

Apibrėžimai

Žodis etika (lot. ethica < gr. ethos) reiškia paprotys, įprotis, būdas. Tai žmonių elgesio normų visuma arba mokslas tiriantis moralę.

Etika yra viena iš filosofijos disciplinų, tyrinėjančių, kas yra gėris ir blogis, teisinga ir neteisinga. Terminas etika taip pat naudojamas bet kokiai sistemai ar teorijai apie moralines vertybes ar principus.

Moralė (pranc. morale < lot. moralis - dorovinis) reiškia dorovė, žmonių elgesį reguliuojančios normos ir principai, viena visuomeninės sąmonės formų.

Moralė nustato, kas yra gerai daryti, o kas blogai. Tai ji nustato remdamasi ne vieno individo, o visos visuomenės interesais.

Etikos tiriami objektai

Moralė;

Gėris ir blogis;

Žmonių lygybė;

Pagrindinė moralės taisyklė

Nedaryk kitam to, ko nenori, kad darytų tau. Ši pozicija yra gana teisinga, bet labai ribota, nors pasaulietinė etika vargiai surastų ką geresnio už šį moralaus elgesio apibrėžimą. Jei toks elgesys yra minimali moralaus elgesio sąlyga, vis dėlto dažnai gyvenime ši sąlyga neteisinga, nes kitas žmogus dažnai nori to, ko mes nenorėtume.

Moralės šaltiniai

nétir asmi jigéñatäm

“Tarp siekiančiųjų pergalės Aš moralė.” („Bhagavad-gīta“ 10.38)

Materialios moralės pagrindas yra ahaṅkāra - netikras ego. Dvasinės moralės šaltinis yra Kṛṣṇos malonumas. Todėl, tai ką daro Kṛṣṇa, net jei materialia prasme, amoralu, yra savaime gėris. Tai ką daro gyvosios esybės imituodamos Kṛṣṇą, net jei tai atrodo moralu, savaime yra blogis. Dvasinė moralė susijusi su materialia morale kaip objektas susijęs su šešėliu ar atspindžiu. Materiali moralė yra iškreiptas dvasinės moralės atspindys.

Tikrasis moralės šaltinis yra Kṛṣṇa. Jis sukūrė pasaulį. Iš Jo išėjo gyvosios būtybės. Jis sukūrė dharmą (pareigas) ir ṛtą (tvarką), kad visos gyvos būtybės būtų patenkintos. Kṛṣṇa taip pat viską sutvarkė taip, kad kiekvienas būtų laimingas duodamas, o ne imdamas. Vedinė civilizacija yra grindžiama yajña - aukojimu.Tokie yra amžinosios moralės principai. Deja dabartiniame pasaulyje matome tarsi kitą vaizdą.

Pasauliečiai bando rasti kitus moralės šaltinius. Štai keletas jų:

·        Moralė atsirado, kai žmonės pradėjo mąstyti apie tai, kaip gyventi geriausia.

·        Moralė atsiranda iš papročių.

·        Moralės užuomazgas matome visų socialinių gyvulių elgesyje (garbinga kova iki pasidavimo).

·        Moralės kodas socialiniuose gyvuliuose gali būti įsiūtas į jų genus (giminystė).

·        Moralės kodas socialiniuose gyvuliuose gali būti susijęs su abipuse nauda.

·        Pirmykščiams žmonėms moralės pagrindas gali būti įsipareigojimai grupei, net jei jos nariai nepažįstami.

·        Lojalumas grupei skirtingai nuo lojalumo atskiroms asmenybėms.

·        Kiekviena visuomenė skatina narių atsidavimą grupei per atlyginimų ir bausmių sistemą. Tai gali tapti kultūros atsiradimo priežastimi.

Etikos istorija

Graikija:

Protagoras teigė, jog moralės principai reikalingi tam, kad gyvenimas būtų bent jau pakenčiamas. Tokiu būdu nereikia ieškoti moralei jokių anapusinių metafizinių priežasčių.

Trazymachus teigia, kad moralės normos visuomet atspindi valdančiosios grupės interesus. Tokiu būdu teisus yra tas, kuris yra stipresnis.

Sokratas: žmogus, kuris žino, kas yra gerai, iš tiesų yra geras. Tas, kuris elgiasi nedorai, iš tiesų nežino, kas yra gerai, o kas blogai.

Platonas: teisingumas susideda iš harmonijos tarp trijų sielos sudedamųjų: intelekto, emocijų ir troškimų. Neteisingas žmogus visuomet gyvena kupinas nepasitenkinimo. Teisingumas jei ir neatneša asmeninės naudos šiame gyvenime, laikui bėgant galiausiai suteikia ir asmeninę laimę.

Aristotelis: visata sudaryta iš hierarchinių struktūrų, iš kurių žemesnės skirtos tarnauti aukštesnėms. Tokiu būdu pateisinama vergystė ir gyvulių žudymas maistui. Visos gyvos būtybės turi savo potencialumą, ir jų gyvenimo tikslas yra išvystyti savo formos potencialą iki tobulumo. Žmogaus potencialas yra racionalus mąstymas, todėl gyvenimo tikslas yra išvystyti šią galimybę iki galo. Tai pasiekęs žmogus tampa laimingu, pasiekęs maksimumą to, ką galėjo. Aristotelis tikėjo, kad visa visata sukurta pagal planą ir turi savo tikslą. Todėl ir žmogus, pažindamas savo prigimtį, gali suprasti, ką jis turi daryti, kam jis skirtas.

Indija:

Skirtingai nuo Egipto ir Babilono, Indijoje etika buvo filosofinė nuo pat pradžios.

Bazinis principas, kuriuo grindžiamas visas kosmosas yra ṛtam – teisingumas. Teisingumas ir tiesa neatskiriami. Suprasti, kas yra galutinė tiesa galima tik supratus kas yra teisinga.

Etikos pėdsakai nusidriekia iki pat visatos esmės. Praktinis etikos pritaikymas susiveda į keturis principus: artha - nauda, dharma - religingumas, kāma - malonumas, mokṣa - išsivadavimas. Su jais susijusios dorybės: garbingumas, tiesumas, dosnumas, prievartos atsisakymas, kuklumas, širdies tyrumas. Smerktini dalykai yra melas, egoizmas, žiaurumas, svetimavimas, vagystė, skriauda kitoms gyvoms būtybėms. Kadangi moralės dėsnis yra kosmoso dalis, doras elgesys atitinka visatos harmoniją, suteikia gamtos jėgų atlyginimą ir veda į išsivadavimą. Atitinkamai, tie, kurie regi realybę, mato, kad tai, kas yra bloga sukelia savęs destrukciją. Etika nėra atitikimas įstatymams. Etiškas elgesys yra vidinio veržimosi į dvasinį tobulumą dalis .

Indijos tradicijoje susiformavo kelios ne vedinės moralinės sistemos:

Čarvakos etika paneigia bet kokias dvasines aspiracijas ir teigia, kad reikia siekti visų prieinamų malonumų čia ir dabar.

Džainizmas, atvirkščiai, teigia, kad prievartos atsisakymas yra visos moralės pagrindas ir tikras kelias į dvasinį tobulumą. Prievartos atsisakoma ne tik prieš žmones, bet ir prieš visas gyvas būtybes. Jau prieš tūkstančius metų džainistai pradėjo rūpintis sergančiais ar nukentėjusiais gyvuliais ir žmonėmis. Skirtingai nuo vakarietiškos etikos, džainistai nemato skirtumo tarp atsakomybės už tai, ką žmogus padarė, ir tai, ko nepadarė. Nepasirūpinti sužalotu gyvuliu jiems taip pat yra prievarta. Kitos moralės normos taip pat siejamos su prievartos atsisakymu. Sakyti melą yra protinės žalos darymas kitam asmeniui. Vogimas be abejo yra dar kita prievartos forma. Tačiau netgi turto turėjimas yra prievarta prieš skurdžius žmones. Tokiu būdu prievartos atsisakymas veda prie nenuosavybės principo. Džainistų šventikas yra asketas, neturintis nuosavybės ir lytinių santykių.

Budizmo etika labai panaši į džainistų, nes jis taip pat grindžiama užuojauta. Budha stengėsi pasiekti prašviesėjimą, sekdamas asketais, bet po šešių metų meditacijos, suprato, kad sprendimas randamas ne atsižadant pasaulio, o gyvenant praktiškai, kupinam užuojautos visiems. Budha vietoje religinių ceremonijų ir teologinių diskusijų kvietė savo mokinius visuotinei užuojautai ir brolystei. Būtent per tai galima pasiekti galutinę nirvaną, kurioje visų būtybių kančios ir sielvartas išnyksta. Budha skelbė “vidurio kelią”, kelią tarp atsižadėjimo ir malonumų. Gyvendamas, kupinas užuojautos ir meilės visiems, žmogus išsivaduoja nuo savanaudiškumo, kurio taip stengiasi atsikratyti asketas; ir pasiekia ramybę bei pasitenkinimą, kuris pranoksta bet kokius juslinius malonumus. Nirvana Budhos požiūriu nėra pasitraukimas iš pasaulio, tai greičiau suvokimas, kad individuali būtybė yra vieninga su pasaulio esme, glūdinčia visur. Todėl Mahajanos budistai netgi duoda įžadus nepriimti išsivadavimo tol, kol visi esantys visatoje nepasieks nirvanos.

Vaiṣṇavų etika

Vaiṣṇavų etika suformuluota „Bhagavad-gītoje“, kur Kṛṣṇa (6.32) teigia:

ätmaupamyena sarvatra

samaà paçyati yo ’rjuna

sukhaà vä yadi vä duùkhaà

sa yogé paramo mataù

 

„Tas yra tobulas jogas, o Ardžuna, kuris lygindamas su savuoju aš, regi tikrąją lygybę tarp visų gyvų būtybių, tiek jų laimėje, tiek kančioje.“ Kitaip sakant, tobulas vaiṣṇavas, remdamasis savo asmenine patirtimi bei šventraščiais, suvokia, kad visi yra Kṛṣṇos tarnai, ir būdami atskirti nuo Jo, kenčia, o galėdami būti kartu su Kṛṣṇa, patiria laimę. Todėl apie vaiṣṇavą taip pat sakoma: kåpämbudhir yaù para-duùkha-duùkhé – vaiṣṇavui, kuris yra užuojautos vandenynas, skauda, kai skauda visiems kitiems.

Moralinis laisvės ribojimas

Visuomenės moralė yra skirta tam, kad žmonės galėtų išlikti civilizuotais. Kuo labiau žmogus civilizuotas, tuo jis labiau riboja savo materialius poreikius. Visi gyvūnai iš esmės turi keturis poreikius: valgyti, miegoti, poruotis ir apsiginti. Kai šie poreikiai nekontroliuojami, jie virsta nelaimėmis. Kuo labiau visuomenė civilizuota, tuo labiau jos nariai riboja savo materialius poreikius. Gyvulių laisvę riboja jų instinktai ir primityvūs norai. Žmogus iš šio apribojimo išsivadavo labai senai. Todėl sau ir aplinkiniams jis gali padaryti daugiau žalos, nei bet koks pasaulio gyvūnas. Todėl apribojimus, kuriuos gyvūnams uždėjo jų prigimtis, žmogus turi savanoriškai uždėti sau pats, vadovaudamasis religiniais tekstais. Pareigos, religijos suvokimas skiria žmogų nuo gyvulio. Jei tokio suvokimo nėra, žmogus prilygsta gyvuliui, bet dėl prigimties jam suteiktos norų ir veiksmų laisvės yra daug pavojingesnis. Prieš darydamas tai, kas jam šauna į galvą, žmogus privalo pagalvoti: kokios pasekmės bus man ir aplinkiniams. Ribodamas savo materialius poreikius, žmogus sudaro galimybę klestėti visuomenei ir sau pačiam.

Nors žmogus yra socialinis gyvulys, jis vienintelis tarp gyvūnų gali elgtis gerai ar blogai. Jis vienintelis gali mąstyti apie gėrį ir blogį. Todėl jo atsakomybė didesnė. Atsakomybė taip pat reiškia riboti savo laisvę, kai ji gali būti žalinga.

Laisvė yra didžiausia Dievo dovana, duota gyvoms būtybėms. Būtent laisvė skiria jas nuo negyvos materijos ir padaro jas brangias Aukščiausiam Dievo Asmeniui. Neteisingai pasinaudojusi savo laisve, gyvoji būtybė sukūrė savo kančią ir izoliaciją. Teisingai pasinaudojusi savo laisve gyva būtybė gali tapti visiškai laiminga ir būti komunijoje su Dievu.

Gyvų būtybių prigimtinė laisvė visiškai atsiskleidžia tik žmogaus gyvybės formoje. Žmogaus gyvybės formoje žmogus gali pasinaudoti laisve mylėdamas ar neapkęsdamas. Nėra poreikio riboti laisvę, kai ji naudojama mylėti kitus ar mylėti Dievą. Tačiau laisvė, kuria naudojasi neapykanta ar savanaudiškumas, turi būti ribojama.

Kuo žemesnės sąmonės žmogus, tuo labiau jis turi riboti save, arba kiti bus priversti jį apriboti. Todėl visose visuomenėse pavojingi psichikos ligoniai ar nusikaltėliai yra izoliuojami, o jų laisvė ribojama. Kuo labiau išvystyta visuomenė, tuo geriau ji supranta poreikį varžyti tam tikrų individų laisvę. Tuo pat metu, šie suvaržymai visiškai nereikalingi aukštesnį suvokimą turintiems žmonėms. Panašu, jog vedinėje visuomenėje buvo daugiau taisyklių ir apribojimų, nei bet kokioje kitoje tradicijoje. Tačiau neteisinga būtų manyti, jog Vedinė visuomenė buvo labiausiai suvaržyta. Vediniai raštai pateikia ne tiek taisykles, kiek taisyklių rinkinius skirtingoms visuomenės grupėms. Šie taisyklių rinkiniai taip pat labai skirtingi. Pvz. šudros negalėjo turėti laisvės, tačiau niekas neturėjo teisės riboti sādhu – šventojo. Brahmanai turėjo daugiausia laisvių, tačiau jie negalėjo turėti turto ir turėjo būti nepriekaištingi.

Išvada: brandi visuomenė privalo nustatyti taisykles, ribojančias individo laisvę, pagal jo sąmonės lygį. Dar svarbesnis dalykas yra tai, kad brandi asmenybė pati riboja savo materialią laisvę, siekdama dvasinio išsivadavimo.

Visos taisyklės ir apribojimai yra skirtos padėti žmogui pakilti iki tikrosios laisvės. Todėl „Bhagavad-gītoje“ 2.64 Prabhupada materialią laisvę ribojančias taisykles vadina reguliuojančiais laisvės principais.

Nuodėmė ir dorybė

Visose religijose yra nuodėmės ir dorybės sąvokos. Vakarų tradicijoje nuodėmė kildinama iš šėtono, kuris yra blogio įsikūnijimas, o dorybė kildinama iš Dievo, kuris įkūnija gėrį. Taip pasaulis pasidalino tarp gėrio ir blogio. Tariama Dievo ir šėtono kova dėl įtakos vyksta nuolatos. Jos rezultatas: kam atiteks žmonių sielos, Dievui ar šėtonui.

Jų metodai taip pat skirtingi. Dievas paaukojo save, atidavė Savo sūnų Kristų kančiai, taip atpirkdamas žmonių nuodėmes. Šėtono ginklas yra apgaulė ir malonumai.

„Bhagavad-gīta“ teigia, kad blogio ir gėrio dualizmas tėra materialaus proto kūrinys. Dievas yra Absoliutas – tai yra viskas, ir Jis yra Būtis – tai, kuo viskas būna. Iš Jo išeina visa egzistencija (sat), visas suvokimas (cit) ir visas džiaugsmas (ānanda). Gėris yra šių elementų dermė. Blogis – tai šių elementų trūkumas. Kaip tamsa nėra priešingybė šviesai, o tik šviesos nebuvimas. Nėra tokios jėgos kaip šėtonas, kuris įkūnytų blogį. Net jei egzistuotų tokia keista mitinė būtybė, Šėtonas, jis vis tiek tegalėtų būti Dievo tarnu.

Vedinės etikos požiūriu nuodėmė yra ne tai, kas kuria blogį, o tai, kas paslepia, užtemdo Būtį. Nuodėmė turi tris pakopas: avidya – neišmanymas apie savo dvasinę prigimtį, papa-bija – noras tenkintis materialiai ir papa – nuodėmingas veiksmas, įgyvendinant norą tenkintis.

Dorybė sanskritu sattva reiškia tai, kas šią Būtį atskleidžia (sat – egzistencija, priesaga tva nurodo bendrumą). Dora yra tai, kas šią Būti atskleidžia. Nuodėmė – tai kas Būtį paslepia, aistra (rajas) – yra tai, kas būtį nuspalvina ar iškreipia (sanskr. ranj – nuspalvinti).

Praktiniu požiūriu nuodėmė reiškia: 1) daryti tai, kas nėra gėris, 2) nedaryti to, kas yra gėris. Pirmuoju atveju, žmonės atlieka prievartą prieš save ar kitas būtybes, o tai yra daryti tai, kas nėra gėris. Antruoju atveju, žmonės, žinodami, kas yra gėris, dėl silpnumo ar užsispyrimo atsisako taip elgtis. Kai kurie nusivilia bet kokia veikla ir tampa atsiskyrėliais.

Nusikaltimas ir bausmė

Kiekviena visuomenė suformuoja savo moralės taisykles, tai kas priimtina ir tai, kas ne. Netgi mums atrodančios laukinės gentys turi savo moralės kodeksą, kuris yra netgi gana griežtas. Daugumoje visuomenių matome, jog už tam tikrų taisyklių pažeidimus, kurie vadinami nusikaltimais baudžiama net gyvybės atėmimu. Vedinė visuomenė negailėdavo nusikaltėlių, o gal iš tiesų gailėdavosi, juos griežtai bausdama. Vedose sakoma, kad padegėjus, nuodytojus, užpuolikus, grasinančius mirtinu ginklu, turto grobstytojus, svetimų žemių užkariautojus, moterų grobikus galima nužudyti vietoje, jų mirtis neužtrauks nuodėmės. Iš tiesų tai yra gailestis nusikaltėliui, nes jam nereikės kentėti vėliau.

„Śrīmad Bhāgavatam“ sako, jog lengviausia kančia laukia to, kuris nežino, jog atlieka nuodėmingą veiklą. Sunkiau kenčia tas, kuris žino, jog tai negerai, tačiau negali susilaikyti. Labiausiai kenčia tas, kuris atlieka nuodėmingą veiklą tyčia, iš užsispyrimo, ateizmo ar noro pasipriešinti Dievo valiai.

Teisingumas ir gailestingumas

Visos kultūros turi išvystytą teisingumo sistemą. Istorijos vadovėliuose skaitome apie Hamurapio įstatymus, apie Manu įstatymus. Teisingumu grindžiama bet kokia moralės sistema. Kristus sakė: „Kas pakels kalaviją, nuo kalavijo ir mirs.“ Teisingumas leidžia mums tikėtis, kad jei elgiuosi dorybingai, taip pat bus elgiamasi ir su manimi. Jei priešinuosi blogybei, galiu reikalauti, kad su manimi nebūtų elgiamasi blogai. Deja, materialistinėje visuomenėje doras elgesys nesuteikia jokių garantijų, net jei egzistuoja sudėtinga įstatymų sistema. Aukščiau už visuomenės teisingumą, kuris dažnai neapgina žmogaus, yra kosminiai teisingumo dėsniai, kurie veikia tiksliai ir be gailesčio. Jų dėka galima tikėtis, kad jei mano gerų darbų niekas nepastebėjo ir jų neatlygino, gamtos dėsniai patys atlygins už juos vėlesnį ar kitą gyvenimą.

Vaiṣṇavų filosofija teigia, kad aukščiau už teisingumą yra gailestingumas. Dievas sukūrė šį pasaulį teisingai, bet paliko jame galimybę gailesčiui, nes Pats yra gailestingas. Tai reiškia, kad net jei žmogus ar kita būtybė elgiasi neteisingai, bet širdyje paklūsta Dievui ir gailisi dėl savo darbų, Dievas savo išskirtine valia ir galia gali pakelti net pasmerktą bausmei būtybę ir padaryti ją Savo palydovu. Kṛṣṇos sąmonės judėjimas grindžiamas Kṛṣṇos gailestingumo idėja.

Moralės reliatyvumas

Moralė yra tokia, kokią ją suformuoja konkreti visuomenė. Padorumo ribos gali labai skirtis laukinių žmonių visuomenėje ir civilizuotų žmonių visuomenėje. Sakykime dar viduramžių laikais buvo manoma, jog nepadoru moteriai viešumoje rodyti kojas aukščiau kelių. Šiomis dienomis tai visiškai įprasta. Afrikos gentyse yra padoru suvalgyti savo gentainį, jei šis labai įskaudino. Civilizuotuose kraštuose manoma, kad žmones valgyti nedorovinga.

Štai ką apie moralės santykinumą teigia antropologai:

·        Nėra universalios etikos. Kiekviena visuomenė pateikia labai skirtingas elgesio normas. Skirtumų moralėje daugiau nei panašumų.

·        Skirtingas pareigas skirtingose visuomenėse formuoja tie patys universalūs principai (giminystė, abipusė nauda).

·        Tyrimai rodo, kad įvairios žmonių visuomenės klesti net besilaikydamos visiškai skirtingų moralės normų.

·        Jokie etikos principai nėra absoliučiai teisingi kitur, nei toje visuomenėje, kurioje jų laikomasi. Gėris ir blogis reiškia tik tai, kas pateisinama ar nepateisinama konkrečioje visuomenėje.

„Śrīmad Bhāgavatam“ pateikia kitokį požiūrį. Septintoje giesmėje išdėstyti nurodymai, kaip turi būti sutvarkyta ideali visuomenė, ir koks turėtų būti idealus žmogaus gyvenimas tokioje visuomenėje. Remiantis „Śrīmad Bhāgavatam“ galima teigti, kad materialiame pasaulyje egzistuoja objektyvūs moralės dėsniai. Vedinė moralė šiuos dėsnius įkūnija, nors kitos moralės formos taip pat nėra smerkiamos.

Sprendžiant iš įvairių taisyklių ir apribojimų prasmės bei turinio, vediniai moralės principai kelia individui aukščiausius reikalavimus. Jie moko riboti savo materialius poreikius ir atsisakyti vartotojiškumo. Tuo pat metu paliekama galimybė laikytis tų moralės principų, kurie atitinka individo padėtį ir kvalifikaciją. Sannyāsiui pažvelgti į moterį tolygu savižudybei, o vedusiam žmogui gyvenimas su moterimi atitinka religijos principus. Tačiau „Śrīmad Bhagavatam“ 7 giesmėje sakoma, kad tobulėti gali ir griežtai besilaikantys taisyklių ar apribojimų, kurie, nors Absoliučios moralės požiūriu yra nuodėmingi, toje visuomenėje yra priimtini. Pavyzdys yra Niṣādų genties medžiotojas Mṛgāri, kuris pašautus gyvulius palikdavo ilgai kankintis iki mirties. Kadangi jis buvo medžiotojas, Nārada Munis sutikęs jį, paprašė medžiojamus gyvulius nužudyti iš karto, kad šie nesikankintų. Kai šiam pabudo sąžinės graužatis ir supratimas, Nārada jį padarė tobulu bhaktu.

Materialios moralės paskirtis

Įvairūs apribojimai ir moralės taisyklės yra skirtos tam, kad vienas visuomenės narys nedarytų žalos kitiems visuomenės nariams. Tokia žala gali būti materialinė, kai visuomenėje leidžiama vogti, arba vogimas yra pateisinamas. „Visi vagia, kodėl man nevogti? Nevogsi - negyvensi. Iš valdžios imti - ne vagystė.“ Kai sudaroma galimybė vogti, ar vagystė yra pateisinama, tai iš karto atsiliepia pačiai visuomenei. Iš tikro, tokioje visuomenėje nevogsi – negyvensi. Tačiau, jei vogsi - taip pat negyvensi, nes tokia visuomenė visuomet bus skurdi. Tai, ką toks žmogus sukaupė per dešimt metų, kitas gali pavogti vienu sykiu. Tokiu būdu moralės normų nesilaikymas atsisuka prieš patį žmogų.

Žala gali būti fizinė. Ji gali būti susijusi su nepagarba žmogaus gyvybei. Nusikaltėlių visuomenėje žmogaus gyvybės niekas nevertina. Materialistinėje visuomenėje, kuri siekia visur išpešti kaip galima didesnę naudą, žmogus, kaip dvasinė būtybė yra nuvertinamas ir laikomas tik darbo jėga. Šiuolaikinėje visuomenėje yra pateisinama apgaulė, jei ji gali duoti pelno. Galima nevykdyti susitarimų, duotas žodis yra naudingas tik pasitikėjimo požiūriu. Pasitikėjimu taip pat galima naudotis.

Visuomenės moralės taisyklės

Visuomenės moralę reguliuoja moralės taisyklės. Paprastai šios taisyklės yra tik visuomeninis susitarimas. Tačiau bendros moralės taisyklės yra duotos jau pačiuose šventraščiuose.

Fundamentalus materialios moralės principas pateiktas Biblijoje: „Akis už akį, dantis už dantį.“ Pabandę gyventi pagal šį principą, suprastume, kad atsidūrėme primityvioje bendruomenėje. Be abejo tai moralės dėsnis, kuris apriboja prievartą. Aukštesnis moralės dėsnis pateiktas toje pačioje Biblijoje moko pozityvesnio požiūrio: „Mylėk savo artimą kaip patį save.“ Šis dėsnis moko bendradarbiavimo.

Įdomu, kad dešimt Dievo įsakymų atspindi tuometines Vidurio Azijos pažiūras. Iki XIII a. šie įsakymai krikščionybėje buvo nesvarbūs. Dabartiniu metu Vakaruose paplitusi krikščioniška moralė grindžiama būtent šiais dešimčia Dievo įsakymų.

1. Neturėk kitų Dievų tik Mane vieną,

2. Nedaryk jokio atvaizdo jokio daikto, danguje ant žemės vandenyje ir po žeme, ir negarbinsi jų

3. Neminėk Dievo Vardo be reikalo,

4. Sekmadienį švęsk

5. Gerbk savo tėvą ir motiną,

6. Nežudyk,

7. Nelaužyk santuokos

8. Nevok,

9. Neliudyk blogai prieš savo artimą

10. Negeisk artimo turto, žmonos ar tarnaitės, nei jo gyvulių

 

Tai yra keletas moralės normų, kurias visi viešai pripažįsta, tačiau didžiausia bėda, kad daugelis jų nesilaiko. Nors religija šias taisykles duoda tam, kad žmonės dvasiškai tobulėtų, patys žmonės religiją laiko viena iš juslinio pasitenkinimo formų, todėl jiems dažnai yra nepatogu sekti visomis taisyklėmis, kurios sulaiko nuo juslinių malonumų. Be abejo, kiekvienas norėtų, kad šiomis taisyklėmis sektų visi kiti.

Kam taikomos taisyklės?

Visos taisyklės yra skiriamos žmonėms, linkusiems nusikalsti. Kitokiu atveju, nebūtų reikalo kažką riboti. Arba taisyklės skiriamos tiems, kurie nenori daryti tai, kas privalu. Dvasinis gyvenimas yra praktika, arba veikla, todėl kiekviena religija duoda tam tikras taisykles, kurių laikydamasis žmogus gali apsivalyti ir tobulėti. Ir Kṛṣṇos Sąmonės judėjime taip pat yra švaros ir elgesio taisyklės, tam tikri reikalavimai, kuriais privalo sekti žmogus, norintis gauti iniciaciją, gyventi šventykloje, tarnauti Dievybėms, etc. Negalima pateisinti palaido elgesio žmogaus, kurio statusas yra brahmačiaris. Lygiai taip pat nepateisinama prisigerti alkoholio tam, kuris nori tobulėti etc. Tokiu būdu suvaržymai ir apribojimai, sulaiko mus nuo nuodėmingos veiklos ir išlaiko gerą žmonių požiūrį į Kṛṣṇos Sąmonę.

Aukščiau moralės

Tačiau turime suvokti, kad atsikračius poreikio nuodėmingai veiklai ir įgijus skonį atsidavimo tarnystei, pats poreikis sekti apribojimais ir taisyklėmis atpuola. Visos taisyklės ir nurodymai yra skirti tam, kad pamilti Dievą. Tačiau, kai žmogus pilnai atsiduoda Dievui, jam nebegalioja įprastinės moralės normos, todėl tokio žmogaus veiksmai kartais gali būti nepateisinami pasaulietinės moralės požiūriu. Šiame pasaulyje kiekvienas turi savo įsipareigojimus prieš tėvus ir protėvius, prieš vaikus ar draugus, prieš savo autoritetus. Materialių pareigų nevykdymas ir socialinių, tautinių, religinių tradicijų laužymas paprastai užtraukia nuodėmę, tačiau tas, kuris nevykdo savo pareigų ar neseka tradicijomis todėl, kad atsidavė Dievui, nepatirs nuodėmingų pasekmių. Pats Kṛṣṇa dėl to nuramina Ardžuną BG 18.66, sakydamas, kad “Aš paimsiu tavo nuodėmingas reakcijas, nesibaimink.” Tas, kuris atsidavė Dievui, nebeturi jokių įsipareigojimų, kadangi Kṛṣṇa paima visas skolas, kartu su visa mūsų karma. Kadangi su visomis gyvosiomis būtybėmis mus sieja materialus ryšys, atstačius ryšį su Dievu, visi materialūs ryšiai nutrūksta.

Madhavendra Puris apie tai sako:

“Būkit pagarbintos mano maldos, kurias kalbu triskart per dieną. Būki pagarbintas, o apsiplovime. O pusdieviai! O protėviai! Atleiskite man už tai, kad nesugebu išreikšti jums pagarbos. Kur dabar bebūčiau, visur atsimenu didįjį Jadu dinastijos ainį [Kṛṣṇą], Kamsos priešą, ir taip atsikratau nuodėmių naštos. Manau, kad to man pakanka.”

Tačiau žmogus neturėtų imituoti tokio lygio ir tokio elgesio. Pirmiau bhaktas turi pajusti, kad visi materialūs ryšiai nutrūko, ir jis nebeturi materialių potraukių, jo nebejaudina juslių malonumai. Tik tada jis bus nesukaustytas materialios moralės normų. Tačiau tai yra labai aukštas lygis. Kol atsidavęs nėra tokiame lygyje, jis privalo sekti galiojančiomis moralės normomis ir jis neturi trikdyti visuomenės savo elgesiu, netgi jei supranta, kad visuomenė pilna nesveikų prietarų ir iškreipto moralės supratimo. Šiame pasaulyje egzistuoja daugybė moralistų, kurie taip ir nesupranta, kodėl reikalinga moralė. Atsidavęs, net suprasdamas, kad tai materialu, neturi skatinti žmones atsisakyti šių moralės taisyklių, nes tai vis dėlto pakelia žmogų aukštyn.

Didieji vaiṣṇavai, kaip Pāndavai, nors ir būdami visiškai pasiaukojusiomis Viešpačiui sielomis, išoriškai pakluso etiketo reikalavimams, griežtai sekė taisyklėmis, skirtomis kšatrijų luomui. Nepaisant svyravimų kovos lauke, Ardžuna galiausiai nusprendė atlikti pareigą ir kautis. Pāndavai puolė ginti Draupadī, kai ši buvo nurenginėjama Duryodhanos rūmuose. Jie griežtai sekė taisyklėmis, suvokdami, kad jos yra skirtos žmonių ir visuomenės labui.

Moralės ribotumas

Moralės normos yra skirtos visuomenės labui, todėl jas taikyti reikia taip pat su protu, kadangi kartais gali susiklostyti situacijos, kur moralus elgesys tik pakenks žmonėms ir pasitarnaus ne gėriui, o blogiui. Vieną tokių istorijų papasakojo Kṛṣṇa Ardžunai, kai šis norėjo nužudyti savo brolį Judhišthirą. Tai istorija apie Košikatha.

Viešpats Kṛṣṇa pasakė, kad kartą netoli kaimo gyveno vienas asketas vardu Košikatha. Jis davė įžadą: “Aš visuomet sakysiu tik teisybę.” Jis buvo žymus tuo, kad niekuomet nesakė netiesos. Kartą nekalti žmonės ieškodami prieglobsčio nuo plėšikų, pasislėpė miške, netoli tos vietos kur gyveno asketas. Greitai pasirodė banditai ieškodami tų žmonių. Jie priėjo prie Košikathos ir paklausė: “Kokiu keliu nuėjo tie žmonės?” Košikatha atsakė:

“Jie pasislėpė miške, netoliese.” Plėšikai greitai surado tuos nekaltus žmones ir atėmę jų turtą, juos pačius užmušė. Už šią nuodėmę Košikatha pakliuvo į pragarą ir ten labai stipriai kentėjo.

Po to Kṛṣṇa paaiškino šios istorijos moralę. Jis pasakė: “Turi egzistuoti tam tikras kriterijus, pagal kurį gerą veiksmą galima būtų atskirti nuo nuodėmės. Todėl didieji išminčiai nustatė: “žiūrint šventraščių akimis, žmogus negali garantuoti, jog jis viską supranta teisingai kiekvienoje situacijoje. Išgirdęs tai iš manęs, dabar tu turi nuspręsti, ar verta tau žudyti savo brolį.” Šios istorijos ir paaiškinimų dėka Viešpats Kṛṣṇa rado būdą kaip išsaugoti Ardžunos įžadą ir tuo pat metu apsaugoti jį nuo Judhišthiros nužudymo.

Daugelis istorijų „Mahābhāratoje“ ir puranose taip pat pademonstruoja, kad moralės principus reikia taikyti su protu. Kiekvienas žmogus turėtų žinoti, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Kṛṣṇa pats kartais išbando atsidavusįjį, kaip šis supranta aukštesnės moralės principus. Tokia istorija papasakota „Śrīmad Bhāgavatam“ pirmoje giesmėje, kur pasakojama kaip Ašvathama nužudė Ardžunos sūnus ir Draupadi reikalavo Ašvathamos mirties. Ardžuna susidūrė su dilema: ar žudyti brahmano sūnų. Kṛṣṇa jį įtikinėjo, jog Ašvathama pažeidė religijos principus, todėl jis nėra brahmanas, geriausiu atveju dvija-bandhu - dukart gimusiojo draugas, todėl jį galima žudyti. Tačiau vėliau, įsijautusi į situaciją, Draupadi paprašė pasigailėti Ašvathamos. Ji nenorėjo suteikti skausmo Dronos žmonai. Ardžuna susidūrė su dviem nuomonėm: Kṛṣṇos ir Draupadi, ir turėjo apsispręsti. Tuomet jis rado tarpinį variantą: nupjovė Ašvathamai plaukus. Dukart gimusiam, tai tas pats, kas mirtis. Tuo pat metu jis paliko Ašvathamą gyvą.

KLAUSIMAI:

1.      Ką reiškia žodis etika ir ką bendro etika turi su Kṛṣṇos sąmone?

2.      Kaip elgtis bhaktui, kai visuomenės papročiai reikalauja laužyti reguliuojančius principus?

3.      Kokią naudą žmogui suteikia išsilaisvinimas iš visų taisyklių ir apribojimų? Kodėl vis dėlto žmogus privalo save riboti, jei šiuolaikinė visuomenė deklaruoja maksimalią saviraišką?

4.      Kokie požymiai nurodo į civilizuotą žmogų?