PAKANTUMAS IR GAILESTINGUMAS

Kantrybė ir gailestingumas yra aprašyti „Bhagavad-gītoje“ ir „Śrīmad Bhāgavatam“, kaip vienos iš geriausių atsidavusiųjų savybių. Vaiṣṇavas, Viešpaties Kṛṣṇos atsidavęs, natūraliai išsiugdo savyje 26 savybes, tačiau gailestingumas ir pakantumas yra tos savybės, kurias mes turime išsiugdyti dar iki tapdami tobulais vaiṣṇavais.

Kantrybė

Kantrybė turi dvi puses:

1) kantriai siekti užsibrėžto tikslo, ramiai sutinkant visas kliūtis, iškylančias atsidavimo tarnystės kelyje, sugebėti kantriai laukti, kol pasikeis aplinkybės, ir

2) sugebėti pakęsti 3 rūšių kančias:

a) adhibautika kleśa- kančios patiriamos dėl kūno;

b) adhidaivika kleśa - kančios patiriamos dėl aukštesnių jėgų poveikio, gamtos nelaimių, etc;

c) adhyātmika kleśa - kančios patiriamos dėl santykio su kitomis būtybėmis ir proto kančios;

 

„Bhagavad Gītoje“ 2.14 posmas sako:

mātrā-sparśās tu kaunteya
śītoṣṇa-sukha-duḥkha-dāḥ
āgamāpāyino ’nityās
tāṁs titikṣasva bhārata

„O Kunti sūnau, laimė ir kančia pasirodo trumpam ir ilgainiui išnyksta - taip keičiasi žiemos ir vasaros. Šiuos pojūčius sukelia juslinis patyrimas, o Bharatos aini, ir reikia mokytis netrikdomam juos pakęsti.“

Mokytis kantrybės reikia tam, kad galėtumėm tinkamai atlikti savo pareigas. Kartais tenka susidurti su nemalonumais ar nepatogumais. Sakykime, keltis anksti ryte arba maudytis šaltu (vėsiu) vandeniu gali atrodyti nemalonu kūnui, tačiau praktika rodo, kad tokie žmonės, kurie priverčia save tai daryti, yra sveikesni ir efektyvesni. Vedos moko, kad savo pareigas reikia vykdyti net nepalankiomis sąlygomis.

Šventraščiuose pateikiami pavyzdžiai asmenybių, kurie savo pareigas vertino aukščiau nei asmeninius interesus. Tai Mahārājo Śibi bei Prahlāda Mahārājo pavyzdys iš „Śrīmad Bhāgavatam“, Viešpats Nityānanda Prabhu ir Haridāsa Ṭhākura.

Sādhu, išminčiui, o ir kiekvienam, kuris praktikuoja dvasinį kelią, dažnai tenka susidurti su kliūtimis, su kritika, bei žmonių panieka. Tačiau tai niekuomet neturi būti pagrindas palikti savo dvasinę praktiką. Kai mes matome, jog žmonės mus užgaulioja, mes turime suprasti, kad šiuos žmones valdo neišmanymas, todėl turėtume jausti jiems gailestį, o ne neapykantą.

„Śrīmad Bhāgavatam“ 4.19.34 posme Viešpats Brahmā sako Mahārājai Prithu: „Išklausyk mano žodžius su didele pagarba. Mes privalome visuomet atsiminti, kad jei kažkas nutinka likimo valia, mes neturime dėl to labai apgailestauti. Kuo labiau mes bandysime ištaisyti tokius nemalonumus, tuo giliau įžengsime į tamsiausius materialistinės mąstysenos regionus.“

Śrīmad Bhāgavatam 3.25.21 sako:

titikṣavaḥ kāruṇikāḥ
suhṛdaḥ sarva-bhūtānām
ajāta-śatravaḥ śāntāḥ
sādhavaḥ sādhu-bhūṣaṇāḥ

„Sadhu požymiai yra tai, kad jis yra pakantus, gailestingas ir draugiškas visoms gyvosioms būtybėms. Jis neturi priešų ir yra ramus. Jis seka šventraščių nurodymais ir visos jo savybės yra kilnios.“

Iš tiesų tokia asmenybe gali būti tik vaiṣṇavas, kadangi jis neturi jokių kitų troškimų, išskyrus troškimą tarnauti Kṛṣṇai. Jis supranta, kad pasitarnaus Kṛṣṇai geriausiai, jei atves kaip galima daugiau žmonių pas Jį. Todėl jo vienintelis rūpestis yra kaip skleisti Kṛṣṇos Sąmonę, kaip padėti žmonėms suvokti Dievą. Jis niekuomet negalvoja apie tai, kaip išsivaduoti pačiam. Jis galvoja, kaip išvaduoti kitus, tai yra gailestingumas. Vaiṣṇavo uždavinys yra labai nedėkingas, jis turi parodyti žmonėms, kad atsidavimo tarnystė Kṛṣṇai yra vienintelė gyvenimo alternatyva. Tačiau žmonės nėra linkę klausytis apie dvasinius dalykus. Kai Śrīla Prabhupāda atvyko į Ameriką, savo dainoje jis dainavo: “O Viešpatie Kṛṣṇa, Kaip padaryti, kad jie išgirstų Kṛṣṇos sąmonės žinią? Aš toks nevykęs ir puolęs. Vienas esu bejėgis, todėl kreipiuosi palaiminimo į tave, kad žmonės mane išgirstų... Aš įsitikinęs, kad pasiekusi žmonių širdis ši transcendentinė žinia užtvindys jas džiaugsmu ir išvaduos iš visų kančių...”

Kartais atsidavusiems tenka susidurti netgi su prievarta. Jėzus Kristus buvo nukryžiuotas. Haridāsa Ṭhākura buvo plakamas 22 turguose, Viešpaties Caitanyos asmeninį palydovą Nityānandą Prabhu primušė paleistuviai Džagajus ir Madhajus. Ir vis dėlto jie kantriai vykdė savo misiją - išvaduoti visas puolusias sielas.

Gailestingumas

Geriausiai gailestingumo idėją išreiškia posakis “vaiṣṇava para dukha dukhi” ­ Vaiṣṇavui skauda, tuomet, kada skauda kitiems. Sugebėjimas jausti kitų būtybių jausmus vadinamas empatija. Empatija yra labai svarbi praktikuojantiems jogą, tačiau Kṛṣṇa sako, kad aukščiausias jogas yra tas, kuris išsiugdė dvasinę empatiją ­ gailestį ir draugiškumą visoms gyvoms būtybėms, gerai suvokdamas, kad anapus skirtingu formų slypi viena ­ dvasinė prigimtis, kuri kenčia be Kṛṣṇos ir laiminga ­ būdama su juo. „Bhagavad gītoje“ 6.32 Kṛṣṇa sako Arjunai:

ātmaupamyena sarvatra
samaṁ paśyati yo ’rjuna
sukhaṁ vā yadi vā duḥkhaṁ
sa yogī paramo mataḥ

“Tas yra tikras jogas, o Arjuna, kuris lygindamas su savuoju aš regi tikrąją visų gyvų būtybių vienovę, tiek jų laimėje tiek kančioje.”

Gailestingu gali būti tas, kuris linki gero visoms gyvoms būtybėms. Tai yra jis neturi savo ego ir nesiekia naudos sau. Jis trokšta gero ne tik žmonių visuomenei, bet taip pat ir visiems gyvūnams. Vaiṣṇavai elgiasi su visais gyvūnais tokiu būdu, kad jie galiausiai gautų išsivadavimą. Śivānanda Sena suteikė išsivadavimą šuniui, elgdamasis su juo transcendentaliai.

Gailestingumas reiškia jausti užuojautą visoms sąlygotoms sieloms. Vienos sąlygotos sielos labai kenčia, kitos mėgaujasi gyvenimo džiaugsmais, o dar kitos net nesuvokia nei kančios nei malonumo. Išminčius, į visus juos žiūri su gailesčiu, nes jis mato, kaip viena padėtis keičiasi į kitą padėtį: tas kuris patiria malonumą, vėliau patirs skausmą, kas nesuvokia savo kančios, vėliau suvoks, etc. T.y. iš principo pati materiali egzistencija, kokia ji bebūtų yra nenatūrali aplinka sielai, todėl siela iš tiesų kenčia net mėgaudamasi materialiais objektais, nes ji nepatiria tikro malonumo.

Gailestingumas reiškia duoti tokioms sieloms žinias apie savąjį aš. Tikrasis gailestingumas nėra pamaitinti žmogų ar jį aprengti, kaip galvoja dauguma religingų žmonių. Gailestingumas reiškia padėti žmogui galutinai išsivaduoti iš kančios.

Gailestingumas ir pakantumas

Gailestingumas ir pakantumas yra labai artimai tarpusavyje susiję. Gailestingumas pagimdo kantrybę ir ištvermę. Tam, kad būti gailestingu, dažnai tenka atsisakyti kūniško ar psichinio komforto. Dažnai gali tekti gyventi įtampoje ir pavojuje, nes yra daugybė asmenybių, kuriems nepatinka Kṛṣṇos Sąmonės judėjimas. Tačiau tai nereiškia, kad mes turime sustabdyti savo veiklą. Yra žmonių, kuriems nepatinka, kad mes dainuojame gatvėse, yra tokių kuriems nepatinka, kad mes platiname knygas namuose ir įstaigose. Tačiau tai mūsų pernelyg nejaudina, kadangi mes suvokiame jog dar didesnei daliai žmonių reikia to, ką mes darome. Todėl mes dažnai paprasčiausiai pakenčiame visus įžeidimus kuriuos girdime iš aplinkinių savo atžvilgiu.

„Śrīmad Bhāgavatam“ 8.7.39 Viešpats Śiva sako savo žmonai:

prāṇaiḥ svaiḥ prāṇinaḥ pānti
sādhavaḥ kṣaṇa-bhaṅguraiḥ
baddha-vaireṣu bhūteṣu
mohiteṣv ātma-māyayā

“Paprasti žmonės, suklaidinti iliuzinės Aukščiausio Dievo Asmens galios visuomet puoselėja priešiškumą vieni kitiems. Tačiau bhaktai, netgi rizikuodami savo laikinomis gyvybėmis, bando išgelbėti juos.

Ir dar daugiau, „Śrīmad Bhāgavatam“ 8.7.44 sako:

tapyante loka-tāpena
sādhavaḥ prāyaśo janāḥ
paramārādhanaṁ tad dhi
puruṣasyākhilātmanaḥ

“Didžiosios asmenybės beveik visuomet savanoriškai imasi kančios, regėdamos kenčiančius žmones. Tai yra laikoma aukščiausiu Dievo Asmens, esančio kiekvieno širdyje, garbinimo metodu.

Tokiu būdu tas, kuris rūpinasi visų žmonių dvasine gerove, aukodamas savąją, yra pats brangiausias Viešpačiui ir greitai pelno Jo pripažinimą. Viešpats Śiva išgėrė nuodų vandenyną, regėdamas, jog visas pasaulis atsidūrė pavojuje. Geradariška veikla gali būti labai įvairi, tačiau pati kilniausia geradariška veikla yra Kṛṣṇos sąmonės skleidimas, nes ji gali sustabdyti karmos dėsnio bei kitų gamtos dėsnių, priverčiančių gyvąją būtybę kentėti, poveikį. Niekas kitas to sustabdyti negali.

„Śrīmad Bhāgavatam“ 7.9.44 Prahlada Mahārāja sako:

prāyeṇa deva munayaḥ sva-vimukti-kāmā
maunaṁ caranti vijane na parārtha-niṣṭhāḥ
naitān vihāya kṛpaṇān vimumukṣa eko
nānyaṁ tvad asya śaraṇaṁ bhramato ’nupaśye

“Mano brangus Viešpatie Nṛsiṁhadeva, aš matau, jog aplink išties yra daugybė šventų asmenybių, tačiau jie domisi tik savo išsivadavimu. Nesirūpindami dideliais miestais ir kaimais, jie keliauja į Himalajus arba į miškus ir medituoja, laikydamiesi tylėjimo įžadų (mauna vrata). Jie nesivargina vaduodami kitus. Kalbant apie mane, aš nenoriu išsivaduoti vienas pats, palikdamas visus šiuos kvailus vargšus ir niekšus nuošaly. Aš žinau, kad be Kṛṣṇos sąmonės, nepriėmęs Tavo lotoso pėdų prieglobsčio niekas negali būti laimingas. Todėl aš noriu atvesti juos į Tavo lotoso pėdų prieglobstį.“

Kṛpalu Mahārāja savo bhadžane dainuoja:

rasika-jane gaye phori sira hara
yaha jada jiva anadi kala te
nipata kapata agarą
jina vishayana anubhavata dusaha dukra
neku viraga na dhara
puni jina vishayana nahim kacchu anubhava
kimi samujhiya sansara
mithyo na jaga yadyapi hari harijana
pragate aganita bara
dosha kripalu subhayana ko jo
kara nita para-upakara

„Daugybė didžių šventųjų laikas nuo laiko bandė kiek įmanoma suteikti tikrąsias žinias materialistiškoms sieloms, tačiau nesėkmingai. Dėl individualios sielos užsispyrusios ir apgavikiškos prigimties nuo neatmenamų laikų, šventieji negalėjo padaryti jai jokio poveikio. Netgi patyrusi karčią materialaus pasaulio objektų realybę individuali siela nei trupučio negalėjo jų atsižadėti. Kaip gi tuomet jai įmanoma suprasti dvasinius dalykus, kurie yra anapus intelekto ribų ir apie kuriuos jis visiškai neturi jokios patirties?

Nepaisant to, kad daugybė didžių šventųjų ir netgi Pats Aukščiausias Viešpats ateina į šią žemę viso pasaulio labui, vis dėlto pasaulis pasiliko toks, koks buvo – ir tik kelios sielos sugebėjo nusimesti pasaulio (Māyos) grandines.

Šventieji tai žino labai gerai, tačiau dėl savo prigimtinės nepriežastinės malonės ir darydami gera kitiems, jie ir toliau ateina į šį pasaulį ir nepalieka nei vieno neapversto akmens, ieškodami prarastų Śrī Kṛṣṇos tarnų (kad padėtų kenčiančiai žmonijai).“

(Iš „Prema rasa mandira“)

Atlaidumas

kṣamayā rocate lakṣmīr
brāhmī saurī yathā prabhā
kṣamiṇām āśu bhagavāṁs
tuṣyate harir īśvaraḥ

Brāhmano pareiga yra ugdyti atlaidumo savybę, kuri šviečia tarsi saulė. Aukščiausias Dievo Asmuo Hari yra patenkintas tais, kurie atleidžia.

Skirtingos asmenybės pasidaro gražios įgydamos skirtingas savybes. Cāṇakya Paṇḍita sako, kad gegutė, nors labai juoda, yra graži dėl savo saldaus balso. Taip pat moteris pasidaro graži dėl savo skaistumo ir ištikimybės vyrui, o atstumiantis žmogus pasidaro gražus, kai tampa išprususiu mokslininku. Taip pat ir brāhmaṇai, kṣatriyai, vaiśyos ir śūdros pasidaro gražūs dėl savo savybių. Brāhmaṇai gražūs kai jie atleidžia, kṣatriyai, kai elgiasi didvyriškai ir niekada nesitraukia iš kovos, vaiśyos kai praturtina kultūrą ir rūpinasi karvėmis, o śūdros, kai ištikimai atlieka pareigas, kurios teikia džiaugsmo jų šeimininkams. Taip kiekvienas pasidaro gražus savo išskirtinėmis savybėmis. O brāhmaṇo išskirtinė savybė yra atlaidumas.

Tolerancijos ribos

Caitanya Mahāprabhu „Śrī Śikṣāṣṭakoje“ sako: “taror iva sahiṣṇunā” reikia būti pakantesniam už medį. Nereikalauti jokios pagarbos sau ir rodyti pagarbą visiems. Medis nesipriešina, kai jį kerta, o dažnai medkirčiui suteikia prieglobstį nuo saulės ir nuo lietaus. Taip ir vaiṣṇavas neturėtų pergyventi, kai jį kas įžeidinėja. Kartą vienas žmogus visą dieną įžeidinėjo Viešpatį Buddhą. Vietoje to, kad suirztų ar įsiskaudintų Buddha pasakė: Šis žmogus iš tiesų turėtų būti labai pavargęs. Duokite jam ką nors užkąsti ir atsigerti, kad jis atstatytų savo jėgas ir galėtų toliau mane koneveikti.” Žmogus, tai išgirdęs gavo šoką. Viešpats Buddha tuomet jam pasakė: “O drauge! Atsakyk į mano klausimą. Jei tu duodi kam nors dovaną, o šis jos nepriima, kam liks dovana?” Žmogus atsakė: “Akivaizdu, tam, kuris davė.” Viešpats Buddha nusišypsojo ir tarė: “Tu liejai ant manęs įžeidimus, bet aš jų nepriėmiau. Taigi, pas ką lieka dabar tie įžeidimai? Ir kas nuo jų patirs žalą?” Žmogus suprato mintį ir greitai paprašė atleidimo. Įžeidimai yra sėkla, kuri labai greitai sudygsta, tačiau šventasis yra tarsi nederlinga žemė, kurioje tokios sėklos tampa bevaisės.

Tačiau pakantumas taip pat turi savo ribas. Mes turime pakęsti, tai, ką kiti sako mums, tačiau mes neturėtume pakęsti, kai kažkas įžeidinėja atsidavusius, ISKCON’ą, Prabhupādą. Mes negalime ramiai klausytis ir galvoti, kad jis tai daro nežinodamas. Tai klausytis nėra pakantumas. Įžeidinėjantis šventas asmenybes atlieka nuodėmę, todėl mes negalime leisti jos daryti. Vaiṣṇavas tuoj pat turi nutraukti bet kokius įžeidinėjimus prieš Kṛṣṇą, ar dvasinį mokytoją, kai tik juos išgirsta. Jei jis negali to nutraukti, jis turi kaip galima greičiau pasitraukti. Vedos yra palieka dar kelias galimybes: nužudyti įžeidėją arba nusižudyti pačiam. Tačiau mūsų epochoje pastarosios dvi išeitys visiškai nepriimtinos. Šiais laikais tiek daug ateistų, jog mes turėtume išžudyti didžią dalį visuomenės. Tačiau tai niekam nepagelbėtų. Todėl reikia panaudoti visą savo intelektą, kad argumentais įtikinti pašnekovą, neįžeidinėti Dievo ar Jo tarnų. Mums tenka susidurti su dviejų kategorijų įžeidėjais: 1) vieni nieko nežino apie Kṛṣṇos sąmonę ir kritikuoja Vaiṣṇavus ar Dievą nesuvokdami ką daro, 2) kiti kritikuoja Vaiṣṇavus tyčia, gerai suvokdami, ką daro. Pirmu atveju matome nekaltai suklaidintas sielas, kurioms reikia švelniai pamokslauti Kṛṣṇos sąmonę ir atrasti metodus įtikinti juos pakeisti savo nuostatas. Kitu atveju susiduriame su demoniškomis asmenybėmis, kuriuos sutikus reiktų pasitraukti šalin. Ši taisyklė galioja ne vien kai kritikuojamas pažengęs vaiṣṇavas, bet taip pat kai užgauliojamas pradedantysis bhaktas.

Pakantumas bhaktams

„Pamokymų nektare“ 6 posme Śrīla Rūpa Gosvāmis sako:

dṛṣṭaiḥ svabhāva-janitair vapuṣaś ca doṣair

na prākṛtatvam iha bhakta janasya paśyet

gaṅgāmbhasāṁ na khalu budbuda-phena-paṅkair

brahma-dravatvam apagacchati nīra-dharmaiḥ

“Bhaktų gyvenančių materialiame pasaulyje niekuomet negalima vertinti materialiu požiūriu, kitais žodžiais, niekas negali jų laikyti paprastomis sąlygotomis sielomis. Visi trūkumai, kuriuos galima pastebėti jų prigimtyje, tokie kaip žema kilmė, griežtumas, lėtumas ir t.t. bei trūkumai, regimi jų kūnuose, tokie kaip negražios formos, ligos, deformacijos, etc., iš tiesų yra lygiai kaip burbuliukai, putos ir purvas Gaṅgos vandenyje. Nepaisant tokios tariamos Gaṅgos vandens nešvaros, ji išsaugo savo skystos transcendencijos prigimtį. Panašiai ir save suvokęs vaiṣṇavas visuomet yra transcendentiniame lygyje ir neturi būti vertinamas už materialius trūkumus.”

Mes jokiu būdu negalime kritikuoti kitų vaiṣṇavų už jų trūkumus. Verčiau turėtume suvokti, kad jie taip pat nori pasitarnauti Kṛṣṇai, tačiau nežino kaip tai padaryti teisingai. Todėl jų negalima kritikuojami, juos reikia pamokyti. Raghunātha dāsa Gosvāmis atsisakydavo klausytis bet kokio vaiṣṇavo kritikos, net jei šis ir turėjo trūkumų. Tai nereiškia užsidėti rožinius akinius ir nematyti tikrovės. Tikrovė yra žymiai gilesnė. Vaiṣṇavai ypatingai brangūs Kṛṣṇai, netgi pradedantys bhaktai. Dhruva Mahārāja siekė pamatyti Kṛṣṇą vien tik skatinamas pavydo ir turto siekimo, tačiau jis buvo brangus Kṛṣṇai, ir Kṛṣṇa išvadavo jį nuo trūkumų. Taip ir kiekvienas mūsų, galime būti kupini savo trūkumų, tačiau jei mes nuoširdžiai stengiamės tarnauti Kṛṣṇai, jis išvaduos mus nuo visų trūkumų.

Kai gyvename tarp bhaktų, natūraliai pastebime jų trūkumus, dažniausiai tuos, kurie mums trukdo ramiai ir patogiai gyventi. Visi pakenčia, nors ir apkalbėdami, žmonių trūkumus, kurie mūsų netrukdo, tačiau, kai tik kažkieno trūkumai paliečia mūsų gyvenimą, pradedame kovoti už religijos principus. Gyvenimas šventykloje su bhaktais reikalauja ypatingos ištvermės, nes tai kolektyvinis gyvenimas, kuriame visi žmonių santykiai, o taip pat ir trūkumai artimai susipynę. Labai sunku nesupykti, kai kas nors užmiršo palikti mums pietų, nors ir prašėme, tačiau kaip lengvai numojame ranka, kai patys užmiršome kam nors palikti prasado. Jei kas nors trukdo mums miegoti, prisimename visus śāstrų nurodymus apie vaiṣṇavų įžeidimus, bet kai įžeidžiame ką nors, pasakome, kad tai jo karma. Visa tai yra kliūtys dvasinio tobulėjimo kelyje. Todėl iš tiesų reikalinga didelė ištvermė matyti, kad už visų vaiṣṇavų materialių (išorinių) trūkumų slypi noras tarnauti Kṛṣṇai pagal savo galimybes. Jei suprastume, kiek kančios sukeliame kitiems bhaktams savo trūkumais, pajustume jiems gailestį, o jei dar pagalvotume, kad už visus įžeidimus, kuriuos padarėme kitiems bhaktams, nusipelnėme didžiausios bausmės, tada lengvai ištvertume bet kokius nesklandumus, susijusius su kitų žmonių blogu elgesiu.

Jei kažkas nemoka taip be įžeidimų elgtis su kokiu nors atsidavusiu, jis turėtų kreiptis į vyresnį bhaktą, jog šis išspręstų visas konfliktines situacijas.

Pakantumas materialistams

Nereikia būti tobulu išminčiumi, kad pradėti jausti gailestį kitoms gyvoms būtybėms. Žmones dažnai ištinka stichinės ar asmeninės nelaimės, ir kartais bhaktai sako, jog tai jų karma ir jie gauna tai ko nusipelnė. Nors tai be abejo tiesa, vaiṣṇavas niekuomet neturėtų tarti šių žodžių su panieka. Vedinė tradicija sako, kad žmogui nereikia prikišti karmos tuo metu, kai jis jau ragauja jos pasekmes. Kai žmonės kenčia dėl savo praeities nuodėmingų darbų, reikia jiems padėti, o ne sakyti, kad jie to nusipelnė. Jei jau reikia kalbėti apie karmines pasekmes, vaiṣṇavas turėtų sakyti tai su gailesčiu ir ašaromis akyse, siekdamas apšviesti žmones ir jiems padėti. Mes galime lyginti kitus su savimi. Kai mes kenčiame, neprisimename karmos dėsnio, kai džiaugiamės, dažnai pamirštame kitų žmonių vargus. Taip galime suprasti ir kitų žmonių jausmus ir juos užjausti.

Kartais atsidavę yra linkę pernelyg greitai pasmerkti materialistus, pavadindami juos demonais. Kartais būna, kad kažkas trukdo Kṛṣṇos Sąmonės judėjimo veiklai. Tuos žmones mes nurašome automatiškai. Tačiau tikras vaiṣṇavas taip nesielgia. Prisimindamas savo praeitį, jis galvoja, kad visi šie materialistai yra potencialūs Kṛṣṇos tarnai, tačiau dabar jie paprasčiausiai yra giliame neišmanyme. Reikia jausti jiems užuojautą, o ne priešiškumą.

Dažnai, regėdami žmonių priešiškumą vaiṣṇavas, matome jog jį pagimdė nebrandus pamokslavimas. Pykstame ant materialistų, už tai, kad jie mus kritikuoja, nors turėtume būti dėkingi jiems, kad jų pagalba Kṛṣṇa parodo mūsų klaidas. Nekalti žmonės nemėgsta bhaktų tuomet, kai jie priekaištauja jiems už jų trūkumus: “jūs mėsėdžiai, jūs alkoholikai, jūs paleistuviai ir t.t.”. Bhaktai niekuomet neturėtų įrodinėti materialistams, kokie šie yra degradavę, ir kaip jiems reikalinga Kṛṣṇos sąmonė. Vietoje to, bhaktai galėtų be didelių kalbų užsiimti Kṛṣṇos sąmonės praktika ir išsiugdyti visas gerąsias pusdievių savybes. Tuomet kiti žmonės žavėdamiesi vaiṣṇavo charakteriu savaime priims Kṛṣṇos sąmonę. Kritikuodami materialistus ir nepakęsdami jų trūkumų dažniausiai parodome savo pačių nesugebėjimą siekti aukštesnio Kṛṣṇos sąmonės lygio. Vietoje to, kad įkvėptume juos praktikuoti Kṛṣṇos sąmonę, stengiamės įkvėpti juos atsisakyti materialių polinkių. Tai neveikia. Pavyzdys savo elgesiu visuomet geriau nei ilgos ir pamokančios kalbos.

KLAUSIMAI

1.      Trumpai paaiškinkite, kas yra kantrybė, pakantumas ir gailestingumas, ir kaip jie pasireiškė didžiųjų ācāryų gyvenime?

2.      Paaiškinkite, kada pakantumas tinka, o kada ne?

3.      Paaiškinkite kuo skiriasi tikras gailestingumas nuo netikro?

4.      Pacituokite mintinai „Bhagavad-gītos“ 2.14 posmą bei vertimą.