ŠEŠI VEIKSNIAI SUNAIKINANTYS ATSIDAVIMO TARNYSTĘ

 

“Pamokymų nektaro” 2 posmas sako:

atyāhāraḥ prayāsaś ca
prajalpo niyamāgrahaḥ
jana-saṅgaś ca laulyaṁ ca
ṣaḍbhir bhaktir vinaśyati

Atsidavimo tarnystei pragaištingi šeši dalykai: 1) valgyti ir kaupti daugiau negu būtina, 2) vaikytis sunkiai pasiekiamų žemiškų tikslų, 3) be būtinumo kalbėti pasaulietinėmis temomis, 4) laikytis šventraščių nurodymų bei reikalavimų dėl jų pačių, o ne tam, kad dvasiškai tobulėtume; arba visiškai juos atmesti ir daryti tai, kas šauna į galvą, nepripažįstant jokių autoritetų, 5) bendrauti su pasaulietinės mąstysenos žmonėmis, kurių nedomina Kṛṣṇos sąmonė, ir 6) geisti materialių laimėjimų.

KOMENTARAS

Žmogus pašauktas gyventi kukliai ir kilniai mąstyti. Materialusis pasaulis taip sutvarkytas, kad kiekvienas čia priverstas dirbti, nes visos sąlygotos gyvosios būtybės yra trečiosios Viešpaties galios valdžioje. Aukščiausiasis Dievo Asmuo turi tris pirmines energijas, ar galias. Pirmoji vadinasi antaranga-śakti, arba vidinė galia. Antroji — tatastha-śakti, arba paribio galia, o trečioji — bahiranga-śakti, arba išorinė galia. Gyvosios būtybės yra paribio galia. Jos yra tarp vidinės ir išorinės galių. Jīvātmos, mikroskopinės gyvosios esybės, kaip amžini Aukščiausiojo Dievo Asmens tarnai, yra pavaldžios, tad jas nuolat kontroliuoja arba vidinė, arba išorinė galia. Vidinės galios valdomos, jos užsiima savo įgimta veikla—be paliovos su atsidavimu tarnauja Viešpačiui. Apie tai pasakyta “Bhagavad-gītoje” (9.13):

mahātmānas tu māṁ pārtha
daivīṁ prakṛtim āśritāḥ
bhajanty ananya-manaso
jñātvā bhūtādim avyayam

“O Pṛthos sūnau, nepaklydusius—didžias sielas—globoja dieviškoji gamta. Visas savo jėgas jie skiria atsidavimo tarnystei, nes žino, kad Aš esu Aukščiausiasis Dievo Asmuo, pirmapradis ir neišsenkantis".

Žodis mahātmā pažymi ne siaurų egoistiškų interesų, o kilnios dvasios žmones. Atsitinka, kad ir siaurų egoistiškų interesų žmonės, tesirūpinantys jutiminiais malonumais, išplečia savo veiklos lauką ir ima skelbti kurį nors “izmą" — nacionalizmą, humanizmą ar altruizmą, — norėdami, kad būtų gera kitiems. Trokšdami suteikti malonumų kitiems — savo šeimai, kaimynams ir savo šalies ar viso pasaulio žmonėms, patys jie gali jų atsisakyti. Tačiau tai tas pats jausmų tenkinimas, tiktai egoekstensyvus. Pasitenkinimo objektas šiuo atveju yra jau ne pats žmogus, o tam tikra žmonių grupė ar net visa visuomenė. Materialisto akimis ši veikla verta pagyrimo, tačiau jokios dvasinės vertės ji neturi. Jos pagrindą sudaro jutiminis pasitenkinimas, nesvarbu kas jį gautų — paskiras žmogus ar žmonių grupė. Žmogus gali būti vadinamas mahātma (kilniadvasiu) tada, kai tenkina Aukščiausiojo Viešpaties jausmus.

Aukščiau cituotame "Bhagavad-gītos" posme žodžiai daivīm prakṛtim byloja apie Aukščiausiojo Dievo Asmens vidinės, arba malonumo, galios valdžią. Malonumo galia pasireiškia arba Śrīmati Rādhārāņi pavidalu, arba kaip Jos ekspansija Lakṣmi — sėkmės deivė. Kai paskiros sielos, jīvos, yra vidinės galios valdžioje, joms terūpi kaip patenkinti Kṛṣņą arba Viṣņu. Tai mahātmos lygis. Kas nepasiekė mahātmos lygio, tas yra duratmā—siaurų egoistinių interesų ir menko intelekto žmogus. Tokie žmonės patenka Viešpaties išorinės galios, mahāmāyos, valdžion.

Tiesą sakant, visos materialiajame pasaulyje gyvenančios gyvosios esybės yra mahāmāyos valdžioje, o mahāmāyos pareiga — sukelti gyvoms būtybėms trejopas kančias: adhidaivika-kleśa (kančias, kurias sukelia pusdieviai, siųsdami sausras, žemės drebėjimus ir uraganus), adhibhautika-kleśa (kančias, kurias sukelia kitos gyvos būtybės, pavyzdžiui, vabzdžiai arba žmogaus priešai) ir adhyātmika-kleśa (kančias, kurias sukelia mūsų kūnas ir protas, pavyzdžiui, psichinės bei fizinės negalios ir kt). Daiva-bhūtātma-hetavaḥ:sąlygotos, taigi išorinės galios pasmerktos trejopoms kančioms, sielos patiria įvairiausius vargus.

1) valgyti ir kaupti daugiau negu būtina

Pagrindinė problema, su kuria susiduria sąlygotos sielos — gimimas, senatvė, ligos ir mirtis. Materialiame pasaulyje norint gyventi tenka dirbti, tačiau ką daryti, kad darbas padėtų ugdyti Kṛṣṇos sąmonę? Gyvybei palaikyti reikia maisto, drabužių, pinigų ir t.t., tačiau nereikia jų kaupti daugiau, negu būtina svarbiausiems poreikiams patenkinti. Laikantis šio natūralaus principo, tai padaryti bus visai nesunku.

Gamtoje gyvos būtybės, kurios yra žemesniosiose evoliucijos pakopose, nevalgo ir nekaupia daugiau negu reikia. Todėl gyvulių karalystėje nėra ir ekonominių problemų ar būtiniausių dalykų trūkumo. Jei gatvėje paliksime ryžių maišą, atskridę paukščiai sules kelis grūdelius ir vėl nuskris. Tuo tarpu žmogus nusineš jį visą. prisivalgys kiek valios, o kas netilpo — kaups palikęs atsargai. Šventraščiai draudžia kaupti daugiau negu reikia (atyāhāra). Kadangi šio draudimo nesilaikoma, dabar kenčia visas pasaulis.

Śrīla Bhaktisiddhānta Sarasvati Ṭhākura “Anuvṛtti” komentare pažymi, jog spekuliatyvių mąstytojų ar filosofų scholastų aistringas žinių kaupimas priskirtinas atyāhāros (nežaboto kaupimo) kategorijai. Pasak "Śrīmad-Bhāgavatam", scholastiniai šių filosofų samprotavimai, daugiatomė jų kūryba, kur nė žodžiu neužsimenama apie Kŗṣņos sąmonę, yra bergždžias ir beprasmis darbas. Atyāhāros kategorijai taip pat priskiriama karmių, kurie rašo tomus knygų materialios gerovės kėlimo klausimais, veikla. Atyāhāros valdžioje esančių žmonių kategorijai priskiriami ir visi tie, kuriuos domina ne Kṛṣṇos sąmonė, o galimybė sukaupti kuo daugiau materialių vertybių — ir mokslo žinių, ir pinigų.

Karmiai dirba, stengdamiesi sukaupti kuo daugiau turto ateinančioms kartoms. Taip jie elgiasi todėl, kad nežino savo likimo. Susirūpinę, galvodami vien apie tai, kaip uždirbti kuo daugiau pinigų sūnums ir anūkams, kvaili karmiai visiškai nenutuokia, kur atsidurs kitą gyvenimą. Yra nemaža pavyzdžių, kurie iliustruoja šią mintį. Kartą vienas labai įtakingas ir klestintis karmis paliko sūnums ir anūkams didžiulius turtus, o pats pagal savąją karmą gimė batsiuvio šeimoje, kuri gyveno greta to namo, kurį ankstesniame gyvenime jis pastatė vaikams. Kartą, kai tasai batsiuvys atėjo į namus, kuriuose anksčiau gyveno, jo buvę sūnūs ir anūkai apkūlė jį batais. Kol karmiai ir jñāniai nesusidomės Kṛṣṇos sąmone, jie ir toliau švaistys savo gyvenimą beprasmiams darbams.

Reikia vengti bendrauti ir su mayavādžiais, kurie piktžodžiauja prieš vaiṣṇavus (bhaktus). Bhukti-kāmiai, kurie geidžia materialios laimės, mukti-kāmiai, kurie trokšta išsivadavimo įsiliedami į beformio Absoliuto (Brahmano) būtį, ir siddhi-kāmiai, kurie nori pasiekti tobulumo mistinėje jogoje, — visi jie priskiriami prie atyāhārių. Bendrauti su tokiais žmonėmis apskritai nepageidautina.

2) vaikytis sunkiai pasiekiamų žemiškų tikslų

Be to, kaupimas ir persivalgymas reikalauja didžiulių ir visiškai beprasmių pastangų (prayāsa). Dievas sutvarkė, kad kiekvienas žmogus, jei jis turi sklypą ir neužtrūkusią karvę, galėtų taikiai gyventi. Norint užsidirbti pragyvenimui, visiškai nebūtina kažkur važiuoti—užsiauginti grūdų ir turėti pieno galima visur. Taip galėtume išspręsti visas ekonomines problemas. Laimė, žmogus apdovanotas tobulesniu protu ir gali ugdyti Kṛṣṇos sąmonę, stengtis pažinti Dievą, suprasti, kas mus sieja su Juo, ir pasiekti galutinį gyvenimo tikslą—pamilti Dievą. Deja, vadinamasis civilizuotas žmogus, kuriam Dievo pažinimas nerūpi, naudojasi savo protu, kad daugiau pasiglemžtų, pataikauja liežuviui. Dievas sudarė puikiausias sąlygas, kad niekam pasaulyje netrūktų grūdų ir pieno, tačiau, užuot pasinaudoję dovanotu tobulesniu protu Dievo sąmonei ugdyti, “protingieji" žmonės naudojasi juo kurdami tai, ko jiems nereikia ar net kenkia. Taip atsiranda gamyklos, skerdyklos, viešieji namai ir alkoholio parduotuvės. Patarimą daug nekaupti, nepersivalgyti ir nešvaistyti savo jėgų nereikalingiems patogumams žmonės supranta kaip mėginimą grąžinti juos į pirmykščio žmogaus būseną. Dauguma žmonių nenori kukliai gyventi ir kilniai mąstyti. Tai jų bėda.

Žmogui gyvenimas suteiktas pažinti Dievą, ir todėl jis apdovanotas tobulesniu protu. Kas tiki, kad sugebėjimas mąstyti turi padėti mums tobulėti, turėtų vadovautis Vedų raštų nurodymais. Pasinaudojęs šiais didžiųjų autoritetų nurodymais, žmogus įgis tobulų žinių, ir jo gyvenimas atgaus tikrąją prasmę.

“Śrīmad-Bhāgavatam" (1.2.9) Śrī Sūta Gosvāmi paaiškina, kokia yra tikroji žmogaus dharma:

dharmasya hy āpavargyasya

nārtho ’rthāyopakalpate

nārthasya dharmaikāntasya

kāmo lābhāya hi smṛtaḥ

“Iš tikrųjų bet kuri nurodytoji veikla [dharma] atliekama tam, kad pasiektume galutinį išsivadavimą. Nurodytos veiklos tikslas—jokiu būdu ne materiali nauda. Be to, atliekantis kilniausiąją tarnystę [dharma] neturi naudotis materialiais pasiekimais, kad dar labiau skatintų jutimų tenkinimą".

Pirmas žingsnis civilizuotos visuomenės link — atlikti savo pareigas taip, kaip reikalauja šventraščiai. Žmogaus protas turi lavėti, kad suprastų savo svarbiausiąją dharmą. Pasaulis išpažįsta įvairius tikėjimus — induizmą, krikščionybę, judaizmą, islamą, budizmą ir kitus, nes be religijos žmogus nesiskiria nuo gyvulio.

Kaip minėta (dharmasya hy āpavargyasya nārtho ’rthāyopakalpate), religijos uždavinys — ne pamaitinti žmogų, o padėti jam išsivaduoti. Kartais žmogus prisigalvoja vadinamųjų religijos mokymų, kurie žada jam materialią pažangą. Deja, kokie jie tolimi tikrosios dharmos tikslams. Religija—visų pirma Dievo įstatymų supratimas, kadangi deramai vykdydami juos, mes galų gale išsivaduosime iš materijos nelaisvės. Tai ir yra tikrasis religijos tikslas. Deja, žmonės supranta religiją kaip priemonę materialiai gerovei pasiekti ir išpažįsta ją, skatinami atyāhāros, didžiulio noro materialiai klestėti. Tikroji religija moko žmones pasitenkinti tuo, kas būtiniausia, ir kartu ugdyti Kŗṣņos sąmonę. Tam tikros materialios gerovės reikia, tačiau tikroji religija nustato ribą, už kurios būtiniausių poreikių tenkinimas baigiasi. “Jīvasya tattva-jijñāsā”: tikrasis gyvenimo tikslas—klausti apie Absoliučiąją Tiesą. Jeigu mes stengiamės (prayāsa) pažinti ne Absoliučiąją Tiesą, vadinasi, tolydžio vis labiau rūpinamės savo dirbtiniais poreikiais. Žmogus, siekiantis dvasinio tikslo, neturėtų švaistyti jėgų materialiems tikslams.

3) be būtinumo kalbėti pasaulietinėmis temomis

Kita kliūtis dvasinio tobulėjimo kelyje—prajalpa, nereikalingos šnekos. Susitikę su draugais, mes tuoj pat imame taukšti niekus, kvaksėti kaip varlės. Kalbėti reikia apie Kṛṣṇos sąmonės judėjimą. Nedalyvaujantys Kŗṣņos sąmonės judėjime skaito šūsnis laikraščių, žurnalų, romanų, sprendžia kryžiažodžius ir užsiima kitais niekais. Jie beprasmiškai švaisto savo brangų laiką ir jėgas. Vakarų šalyse žmonės, sulaukę garbingo amžiaus ir pasitraukę iš aktyvaus gyvenimo, žaidžia kortomis, žvejoja, žiūri televizorių ir postringauja apie politiką bei gyvenimą. Visi čia minėtieji ir panašūs į juos tušti užsiėmimai priskiriami prajalpos kategorijai. Išmintingam žmogui, besidominčiam Kṛṣṇos sąmone, tokie dalykai neturėtų rūpėti.

4) laikytis šventraščių nurodymų bei reikalavimų dėl jų pačių, arba visiškai juos atmesti

Šventraščių taisyklių ir nurodymų laikymasis dėl greitos naudos — principas, kurį gina pragmatikai, — vadinasi niyama-āgraha, o śāstrų taisyklių bei nurodymų, skirtų mūsų dvasiniam tobulėjimui paskatinti, ignoravimas vadinasi niyama-agraha. Žodis āgraha reiškia “nusiteikimas ką nors pripažinti", o agraha—”nusiteikimas nepripažinti". Pridėję ir vieną, ir kitą žodį prie žodžio niyama (“taisyklės ir nurodymai"), turėtume žodį niyamāgraha. Taigi niyamāgraha turi dvi prasmes, kurios priklauso nuo konteksto. Besidomintys Kṛṣṇos sąmone turėtų laikytis taisyklių ir nurodymų ne tam, kad materialiai klestėtų, o kad tobulėtų Kṛṣṇos sąmonėje. Griežtai laikytis reguliatyvių principų — reiškia atsisakyti draudžiamo sekso, mėsos valgymo, azartinių žaidimų ir svaigalų vartojimo.

5) bendrauti su pasaulietinės mąstysenos žmonėmis

Jana-saṅga — tai bendravimas su tais, kurie nesidomi Kṛṣṇos sąmone. Tokio bendravimo reikėtų visiškai atsisakyti. Štai kodėl Śrīla Narottama dāsa Ṭhākura patarė mums gyventi su atsidavusiais Kṛṣṇos pasekėjais (bhakta-sane vāsa). Reikia nuolat tarnauti Viešpačiui, tarnauti Jam kartu su kitais bhaktais. Bendravimas su tais, kurie dirba bendrą darbą, padeda pasiekti gerų rezultatų. Suprasdami tai, materialistai steigia įvairias asociacijas ir klubus, stengiasi vienyti savo pastangas. Antai verslo pasaulyje egzistuoja fondų biržos, prekybos rūmai ir kitos institucijos. Tarptautinę Kṛṣṇos sąmonės organizaciją mes irgi įkūrėme, kad suteiktume žmonėms galimybę bendrauti su tais, kurie nepamiršo Kṛṣṇos. Turėti šių dvasinių kontaktų kasdien vis lengviau, nes ISKCON'as, organizacija, kuri teikia visuomenei šią galimybę, nuolat plečiasi. Norėdami pažadinti savyje glūdinčią Kŗṣņos sąmonę, į mūsų organizaciją stoja daug žmonių iš įvairių pasaulio kontinentų.

6) geisti materialių laimėjimų

Noras praplėsti savo sąmonę užsiimant mistine joga, įsiliejus į brahmano būtį ar pasiekus materialią gerovę, kuri leidžia įvykdyti bet kurias mūsų užgaidas, — tai godumas (laulya). Bet kuris materialios sėkmės siekimas arba pastangos padaryti tariamą dvasinę pažangą yra kliūtis kelyje į Kŗṣņos sąmonę.

Šiuolaikiniai ginkluoti konfliktai tarp kapitalistų ir komunistų kyla dėl to, kad nepaisoma Śrīlos Rūpos Gosvāmio patarimo atsisakyti atyāhāros. Kapitalistai šiandien sukaupė kur kas daugiau turtų negu jiems reikia, o komunistai iš pavydo visus jų turtus ir nuosavybę nori nacionalizuoti. Deja, komunistai neišmano, kaip išspręsti turto paskirstymo problemą. Tad kapitalistų turto perėjimas į komunistų rankas dar nieko neišsprendžia. Nesutikdama su šių dviejų stovyklų pažiūromis, Kṛṣṇos sąmonės ideologija teigia, jog visi turtai priklauso Kṛṣṇai. Taigi, kol šie turtai nepereis į Kṛṣṇos rankas, žmonija savo ekonomikos problemų negalės išspręsti. Atiduodami turtus į komunistų ar kapitalistų rankas mes nieko nelaimėsime. Vienas žmogus, pamatęs besivoliojantį gatvėje šimto dolerių banknotą, paims jį ir įsidės sau į kišenę. Jis pasielgs nesąžiningai. Kitas, pamatęs pinigus, nepasilenks jų paimti, nutaręs neturįs teisės liesti to, kas jam nepriklauso. Nors antrasis žmogus svetimų pinigų ir nepasisavino, neišleido jų savo reikalams, deja, jis nežino, kaip su šiais pinigais derėtų pasielgti. Dar kitas, pamatęs pamestą šimto dolerių banknotą, pakels jį, suras tą banknotą pametusį žmogų ir sugrąžins pinigus savininkui. Toks žmogus pinigų nesisavina ir nepraeina pro šalį, palikdamas juos gatvėje. Pakėlęs pinigus ir atidavęs juos pametusiam žmogui, jis pasielgia ir dorai, ir išmintingai.

Kapitalistų turto perdavimas į komunistų rankas neišsprendžia svarbiausios šiuolaikinės politikos problemos, nes, kaip rodo patirtis, gavęs pinigų komunistas išleidžia juos jutiminiams malonumams. Visi pasaulio turtai priklauso Kṛṣṇai, o visos gyvos būtybės, kad ir kas jos būtų — žmonės ar kitokie gyviai, — turi prigimtinę teisę naudotis Dievo nuosavybe gyvybei palaikyti. Jei žmogus— nesvarbu, komunistas ar kapitalistas — ima daugiau negu būtina gyvybei palaikyti, jis yra vagis, ir gamtos dėsniai jį nubaus.

Pasaulio turtai skirti visų gyvų būtybių gerovei — taip yra Motinos Gamtos sumanyta. Kiekvienas iš mūsų turi teisę naudotis Viešpaties turtais. Išmokę protingai naudotis Viešpaties nuosavybe, žmonės niekada nebesikėsins pažeisti vieni kitų teisių. Tiktai tada bus galima sukurti idealią visuomenę. Esminis tokios visuomenės principas suformuluotas pirmoje "Śrī Īśopaniṣados" mantroje:

īśāvāsyam idam sarvaṁ
yat kiñca jagatyāṁ jagat
tena tyaktena bhuñjīthā
mā gṛdhaḥ kasya svid dhanam

“Visa, kas gyva ir negyva šioje visatoje, priklauso Viešpačiui ir yra Jo valioje. Todėl imti reikia būtiniausius dalykus, kurie skirti mums kaip mūsų dalis, ir nesikėsinti į kitką, gerai suvokiant, kam viskas priklauso".

Kṛṣṇos bhaktai labai gerai žino, kad materialus pasaulis Viešpaties sumanytas tobulai, ir visos gyvosios būtybės gali čia patenkinti savo gyvybines reikmes, nesikėsindamos viena į kitos gyvybę ir teises. Tobula pasaulio sandara numato kiekvienam jo dalį, atsižvelgdama į tikruosius poreikius, taigi žmonės gali taikiai gyventi, vadovaudamiesi principu: “Gyvenk kukliai ir kilniai mąstyk". Deja, materialistai, netikintys Dievo sumanymą ir nesistengiantys dvasiškai tobulėti, piktnaudžiauja Dievo dovanotu gebėjimu mąstyti, naudodamiesi juo kaip įrankiu materialiems turtams kaupti.

Geisdami pagerinti savo materialią būklę, jie kuria naujas visuomenines sistemas, tokias, kaip kapitalizmas ar materialistinis komunizmas. Nei Dievo įstatymai, nei aukščiausias tikslas jiems nerūpi. Besistengdami numalšinti savo nepasotinamą alkį jutiminiams malonumams, jie tapo nepralenkiami sugebėjimu išnaudoti panašias į save gyvąsias būtybes.

Kai visuomenė atsikratys šių elementarių ydų, kurias išvardijo Śrila Rūpa Gosvāmis (atyāhāra, etc.), priešiškumai tarp žmonių ir gyvulių, kapitalistų ir komunistų ir kiti išnyks. Be to, bus išspręstos visos problemos, kurios kyla dėl politinių nesutarimų ir ekonomikos nestabilumo. Tokią gryną sąmonę padeda pažadinti teisingas dvasinis išsilavinimas ir moksliškai pagrįsta praktika, kurią visuomenei ir siūlo Kṛṣṇos sąmonės judėjimas.

Kṛṣṇos sąmonės judėjimas siūlo gyventi dvasinėje sandoroje, kuri atneštų pasauliui taiką. Kiekvienas išmintingas žmogus turėtų išgryninti savąją sąmonę ir įveikti čia suminėtąsias šešias kliūtis atsidavimo tarnystės kelyje, prisidėdamas prie Kṛṣṇos sąmonės judėjimo ir skirdamas jam visą savo laiką ir jėgas.

KLAUSIMAI:

1.      Išvardinkite šešis veiksnius, kurie sunaikina atsidavimo tarnystę.

2.      Pateikite pavyzdžius, iliustruojančius šiuolaikinę atyaharą.