ŠEŠI PRINCIPAI, PALANKŪS ATSIDAVIMO TARNYSTEI

Tikras ir netikras atsižadėjimas

Śrīla Rūpa Gosvāmis „Bhakti Rasāmṛta Sindhu“ rašo apie tai, kas yra atsidavimo tarnystė. Jis sako, kad tai visų pirma praktika, veikla. Yra žmonių, kurie sako, kad meditacija, proto sutelkimas į vieną objektą ar į jokį objektą, ir yra dvasinė praktika. Tačiau Prabhupāda teigia, kad meditacija yra skirta tiems, kurie nemoka dvasiškai veikti. Tuo atveju geriau medituoti, nei daryti nesąmones.

Tikroji dvasinė veikla reiškia viską panaudoti Kṛṣṇai. Materialius dalykus taip pat galima sudvasinti naudojant juos pamokslavimo misijai. Kṛṣṇa „Bhagavad-gītoje“ sako, kad nėra jam brangesnio bhakto už tą, kuris Kṛṣṇos mokymą pasakoja kitiems. Todėl neabejotinai, pamokslavimas yra atsidavimo tarnystė ar dvasinė veikla. Pamokslaudamas ir tam naudodamas materialias priemones žmogus neužsitraukia karmos ir niekuo nerizikuoja, nes jį saugo pats Kṛṣṇa. Todėl užsiimantis dvasine praktika nieko neprarastų, net jei paliktų atsidavimo tarnystės kelią dėl susiklosčiusių aplinkybių ar dėl savo silpnumo.

Apie tikrą atsižadėjimą arba kaip viską panaudoti Kṛṣṇos Sąmonėje, „Bhakti Rasāmṛta Sindhu“ (2.255-256) sako:

anāsaktasya viṣayān
yathārham upayuñjataḥ
nirbandhaḥ kṛṣṇa-sambandhe
yuktaṁ vairāgyam ucyate
prāpañcikatayā buddhyā
hari-sambandhi-vastunaḥ
mumukṣubhiḥ parityāgo
vairāgyaṁ phalgu kathyate

„Kai žmogus neprisirišęs prie juslinių objektų ir tuo pačiu metu viską priima sąryšyje su Kṛṣṇa, tas yra teisingoje padėtyje virš savininkiškumo. Iš kitos pusės tas, kuris viską atmeta nežinodamas apie ryšį su Kṛṣṇa, to atsižadėjimas nepilnas.“

6 Atsidavimo tarnystei palankūs veiksniai

Śrīla Rūpa Gosvāmis “Pamokymų nektaro” 3 posme sako:

utsāhān niścayād dhairyāt
tat-tat-karma-pravartanāt
saṅga-tyāgāt sato vṛtteḥ
ṣaḍbhir bhaktiḥ prasidhyati

„Šeši principai yra palankūs atlikti tyrą atsidavimo tarnystę: (1) būti entuziastu, (2) stengtis su įsitikinimu, (3) būti kantriu, (4) veikti pagal reguliuojančius principus [tokius kaip śravaṇaṁ kīrtanaṁ viṣṇoḥ smaraṇam – klausytis ir giedoti ir atsiminti Kṛṣṇą], atsisakyti neatsidavusiųjų kompanijos, ir (6) sekti ankstesniųjų ačarjų pėdomis. Šie principai užtikrina tyros atsidavimo tarnystės visišką sėkmę.“

Entuziazmas – utsāha

Tai veržimasis pasiekti rezultatą. Jei nebūtų entuziazmo, visi mūsų norai nueitų perniek. Visas mūsų judėjimas yra varomas entuziazmo. Žmonės aplinkiniame pasaulyje sukuria labai daug įstatymų, potvarkių, taisyklių. Visa tai reikalinga tam, kad priversti visuomenę bent kažką daryti, nes žmonės neturi entuziazmo aukotis dėl kitų. Jie jaučia įkvėpimą tik siekdami savo malonumų, bet dažnai tai prieštarauja aplinkinių interesams. Todėl reikalingi įstatymai. Kṛṣṇos sąmonės judėjime taip pat slypi pavojus, pamiršus tarnystės dvasią ieškoti asmeninio pasitenkinimo ar ramybės kitų sąskaita. Jei nėra tarnystės dvasios ir įkvėpimo, iškyla poreikis kurti taisykles, ribojančias netyrų bhaktų norą tenkintis. Kitokiu atveju Kṛṣṇos sąmonės judėjime nereikia jokių taisyklių. Ne dėl taisyklių žmonės pradeda praktikuoti Kṛṣṇos sąmonę, o dėl įkvėpimo: “Aš turiu tai padaryti, aš galiu tai pasiekti” - tai vadinama entuziazmu. Atsidavusieji, kurie atlieka tarnystę be entuziazmo, greitai nusivilia tokia atsidavimo tarnyste. Entuziazmas reikalingas net materialiame gyvenime. Be entuziazmo galima tik egzistuoti, tačiau su entuziazmu atliekant veiklą, galima pasiekti tikslą, kuris atrodo nepasiekiamas. Entuziazmas reiškia užsigriebti daugiau, nei atrodo galima padaryti. Egzistuoja taip pat klaidingas entuziazmas, pasireiškiantis pasiaukojimo tarnystės pradžioje, kuomet bhaktas galvoja, kad gali visą pasaulį atvesti pas Kṛṣṇą. Tai vadinama utsaha mayi – klaidingu entuziazmu, nes jis greitai išblėsta. Reikia užsibrėžti realų tikslą, nors ir sunkiai pasiekiamą, o tada jo siekti. Mums reikia užsibrėžti tikslą – sugrįžti atgal namo, atgal pas Dievą dar šiame gyvenime. Prabhupāda mokė, kad tai vienintelis dalykas, ką galime iš tikrųjų pakeisti. Nereikia užsibrėžti utopiškų tikslų, tokių kaip tapti laimingu šiame pasaulyje, arba suderinti materialią pažangą su dvasine. Toks entuziazmas yra tuščias energijos švaistymas. Kartais žmonės fantazuoja, kaip jie pakeis visą pasaulį. Verčiau galvoti, kaip pakeisti save. Entuziazmu vadinamas nuoširdus troškimas tapti tyru Kṛṣṇos bhaktu.

Pastangos su tikėjimu – niścaya

Žodis niścaya reiškia tvirtą įsitikinimą. Kai žmogus užsibrėžia sau tikslą, jis turi tikėti, kad pasieks šį tikslą, kitokiu atveju jo laukia nusivylimas. Bhaktas turi pasitikėti Kṛṣṇos žodžiais: “Mano atsidavęs niekuomet nepražus”. Net jei dabar nesijaučiame labai tvirtai atsidavimo tarnystės kelyje, nereikia manyti, kad Kṛṣṇa mus pamiršo. Bhaktas visuomet pasitiki Kṛṣṇa. Tai vadinama niścaya. Laikui bėgant, kai bhaktas įgyja vis daugiau ir daugiau patirties Kṛṣṇos sąmonėje, jo įsitikinimas tampa vis stipresnis. Bhaktas neofitas šventraščiuose vadinamas kaniṣṭḥa adhikārī. Ka niṣṭha – reiškia „koks tikėjimas“. Bhaktas neofitas gali labai greitai pakeisti savo įsitikinimus. Jis gali supykti ant kitų bhaktų ar susitikti kitos religijos pamokslautoją ir palikti Kṛṣṇos sąmonės judėjimą. Kai bhaktas sužino apie Kṛṣṇą vis daugiau ir daugiau, ir auga jo pasitikėjimas dvasiniu mokytoju (guru niṣṭha), tada niekas negalės įtikinti jį mesti pasiaukojimo tarnystę, net jei jam ir pritrūktų argumentų diskusijoje. Jis bus įsitikinęs: „aš nežinau atsakymo į šį klausimą, aš nesugebu paneigti šio žmogaus argumentų, bet aš įsitikinęs, kad mano dvasinis mokytojas sugebėtų išspręsti šią situaciją teisingai.“

Kantrybė bei pasiryžimas – dhairya

Prisiminkime žvirblio pavyzdį. Kai vandenynas nusinešė jo kiaušinius, jis nenuleido sparnų ir nepradėjo dejuoti, o pasiryžo atgauti kiaušinius. Jis iš pradžių prašė vandenyno gražinti kiaušinius, o po to nusprendė išgerti visą vandenyną. Visi juokėsi iš žvirblio pasiryžimo tačiau apie šį atsitikimą išgirdęs paukštis Garuḍa nusprendė padėti užsispyrusiam žvirbliui. Kadangi Garuḍai nėra nieko neįmanomo, Vandenynas buvo greitai priverstas grąžinti kiaušinius žvirbliui. Tokiu būdu mūsų pastangos niekuomet nenueina veltui, jei jos susijusios su pasiaukojimo tarnyste. Net jei rezultatas laukia toli ateityje, atsidavęs niekuomet nenuleis rankų. Pasiaukojimo tarnystės praktika gali pasirodyti labai sunki ar ilga, bet jei žmogus tvirtai ir kantriai laikosi jos principų, neišvengiamai ateis rezultatas. Śrīla Prabhupāda pateikė pavyzdį apie jauną merginą, kuri ištekėjo ir iš karto užsinorėjo vaiko. Bet kūdikis negali gimti iš karto, reikia kad praeitų tam tikras laikas. Yra tokių, kurie sako: “Aš nejaučiu įkvėpimo atlikdamas pasiaukojimo tarnystę”. Atsakymas jam būtų: “Neskubėk, viskam yra savo laikas. Svarbiausia tęsk toliau”.

Reguliuojančių principų laikymasis – tat tat karma pravartana

Kad pasiektume tikslą, kurį gavome iš dvasinio mokytojo ir Kṛṣṇos, turime daryti tai, ką jie liepė, tai yra laikytis tam tikrų dvasinio gyvenimo taisyklių ir apribojimų. Dauguma žmonių nemėgsta apribojimų, nes galvoja, kad dvasinis gyvenimas yra laisvė nuo visų apribojimų. Tačiau jie nesupranta, kad iki tikro dvasinio gyvenimo veda ilgas kelias, kuriame galioja savos eismo taisyklės. Jei yra kelias, yra ir kelių taisyklės, kad vieni eismo dalyviai nesudarytų problemų kitiems. Taisyklės yra reikalingos, kad visada atsimintume Kṛṣṇą ir niekuomet Jo nepamirštume.

Atsisakymas bendrauti su materialistais – saṅga tyāga

Šis principas iš tiesų reiškia bendrauti su bhaktais. Kadangi nebendrauti mes negalime, tai nebendrauti su materialistais reiškia bendrauti su transcendentalistais. Kiekvienas ieško kompanijos pagal save. Varnoms nepatinka gulbių draugija, lygiai taip pat ir gulbės nesisukinėja tarp varnų. Todėl norintis iš tiesų suprasti Kṛṣṇą turi bendrauti su tokiais pat, arba su tais, kurie Kṛṣṇą supranta. Visos Kṛṣṇos Sąmonės judėjimo šventyklos buvo įkurtos tam, kad bhaktai galėtų bendrauti, gyventi ir dirbti kartu. Jei nebendrausime su bhaktais, greitai išeisime pas materialistus. Tačiau, jei materialistai nuolat sukinėjasi bhaktų bendrijoje, jie greitai tampa bhaktais. Tokia bendravimo galia. Bhaktivinoda Ṭhākura rašo:

“Bendravimas su ne bhaktais sukelia nepagarbą atsidavusiems (sadhu ninda), todėl bhaktai rūpestingai stengiasi tokio bendravimo išvengti. Materialistiškas bendravimas arba asat sanga yra 2 rūšių: bendravimas su priešinga lytim ir bendravimas su tais, kurie neturi atsidavimo Viešpačiui.

Bendravimas su moterimis yra trijų rūšių: bendravimas su savo žmona nesilaikant Vedų tradicijos, bendravimas su moterimi anapus santuokos siekiant su ja užsiimti neleistina veikla, bendravimas su vyrais, pernelyg prisirišusiais prie moterų. Bendravimu su žmona, kurio nepateisina šventraščiai vadinamas toks bendravimas santuokoje, kur vyrą kontroliuoja žmona. Tad, tik jeigu žmogus vedė pagal nustatytas taisykles ir laikosi vedybinio gyvenimo principų, jei žmona paklusni savo vyrui, o vyras elgiasi kaip sādhu, tik toks bendravimas laikomas bona fide. Kitos bendravimo formos laikomos asat.

Bendravimas su tais, kurie neturi atsidavimo Viešpačiui yra trijų rūšių: bendravimas su māyāvādžiais, bendravimas su apsimetėliais ir bendravimas su ateistais. Māyāvādžiai tiki, kad Viešpats ir jie patys yra laikinos būtybės, ir kad Viešpaties mūrti (Dievybės) pavidalas yra materialus. Apsimetėliai, nors ir neturi tikro pasiaukojimo ar atsižadėjimo, apsimeta bhaktais, kad galėtų iš to pragyventi. Ateistai netiki jokiu Dievo pavidalu. Šitie žmonės gali sakyti, kad jie yra bhaktai, ir publika gali juos netgi pripažinti tokiais, jei bhaktas atsisako bendrauti su tokiais žmonėmis, tai nėra laikoma įžeidimu (sadhu ninda).

Iš tiesų reikia vengti ir tų, kurie kritikuoja žmogų, atsisakiusį šios asat kompanijos. Todėl rimtas bhaktas, atsisakydamas asat sangos (nes tai nesukelia sadhu nindos) ir išimtinai priimamas Švento vardo prieglobstį, be abejonės gaus premos lobį. Galima pažymėti, jog norint tinkamai eiti link premos, reikia išmokti skirti vaiṣṇavą nuo ne vaiṣṇavo, nes reikia vengti vaiṣṇavų kritikos ir siekti jų bendravimo, visiškai atmetant ne vaiṣṇavų draugiją. Taip pat reikia išmokti skirti vaiṣṇavų tipus pagal jų dvasinės pažangos lygį.” (“Harinama Cintamani”)

Ką daryti tiems bhaktams, kurie gyvena su materialistais ir su jais dirba? Bhaktivinoda Ṭhākura paaiškina, kas yra bendravimas ir koks bendravimas yra netinkamas. Jis sako, kad bendravimas užsimezga tuomet, kai į jį įdedame savo širdį, savo simpatijas. Kai bendraujame su materialistais iš pareigos, atlikdami darbą, tai nėra laikoma materialistišku bendravimu. Ką bedarytume kartu su materialistais, neturėtume į santykius su jais įdėti savo širdies. Taip pat nereikia žavėtis materialistais, net jei jie parodo ypatingus sugebėjimus ar gražias savybes. Iš kitos pusės, bendraudami nors ir su netobulais bhaktais, į šiems santykiams turėtume atiduoti visą širdį ir meilę.

Keli nepalankaus bendravimo pavyzdžiai:

• Žiūrėti komercinius kino filmus;
• Žiūrėti televizorių ir video filmus, kuriuos kūrė ne bhaktai.
• Skaityti noveles ir kitų ne bhaktų rašinius.
• Skaityti laikraščius ir žurnalus, kuriuose kalbama apie filmus, sportą, politiką, seksą, socialinius dalykus ir t.t.
• Lankytis vietose, kurios susijusios su jusliniu pasitenkinimu, tokiose kaip restoranai, vasarvietės, pliažai ir t.t.

Tokia veikla paprasčiausiai užteršia sąmonę ir skatina žmogų laužyti reguliatyvius principus.

Sekimas ācāryų pėdomis – sato vṛtti

Tai reiškia būti paprastam ir tiesiam. Jokios diplomatijos, jokio dviveidiškumo. Rezultatas pasiektas greitai yra tik dalis rezultato. Ši dalis gali būti maloni, tačiau ji yra tik pradžia tikrosios kančios. Žmogus turi būti garbingas, ir jei kažko nepasiekia paprastai, jis neturi leistis į suktus žaidimus. Žodis vṛtti reiškia veiklą, kurios pagalba žmogus išlaiko savo kūną ir sielą kartu. Kiekvienas žmogus kažką daro dėl savo kūno. Tyras bhaktas nesirūpina kūnu, nes juo tiesiogiai pasirūpins pats Kṛṣṇa. Tačiau sādhana bhakti pakopoje praktikuojantis turi teisingais metodais išlaikyti savo kūną. Vedos aprašo 4 socialinio ir 4 dvasinio gyvenimo skyrius, ir netgi juose gana didelė socialinių padėčių įvairovė. Kokią padėtį varṇų ir āśramų sistemoje beužimtų sādhaka, jis gali rasti šventojo vaiṣṇavo, užėmusio tokią pat padėtį, pavyzdį. Iš jo galima pasimokyti, kaip tinkamai elgdamasis jis išlaikė savo kūną ir atliko pasiaukojimo tarnystę. Tokiais pavyzdžiais turime sekti, vengdami pagundos išsilaikyti greitais, bet netinkančiais pagal padėtį metodais.

KLAUSIMAI

1.      Išvardinkite sanskritu ir paaiškinkite 6 principus, kurie skatina atsidavimo tarnystę.