Vartotojas

 

Slaptažodis

 
Pamišote slaptažodi? Registracija  
   
     
 
Bhakti Yogos pagrindai, abhideja
 
Temos mokomoji medžiaga
  DRAUGYSTĖ TARP BHAKTŲ

DRAUGYSTĖ TARP BHAKTŲ

 

dadäti pratigåhëäti

guhyam äkhyäti påcchati

bhuìkte bhojayate caiva

ñaò-vidhaà préti-lakñaëam

VERTIMAS

Dovanoti, priimti dovanas, atskleisti savo slapčiausias mintis, klausti apie slapčiausius dalykus, valgyti prasadą ir vaišinti prasāda — tai šeši požymiai, bylojantys apie bhaktų meilę ir pagarba vienas kitam.

KOMENTARAS

Šiame posme Śrila Rūpa Gosvāmi aiškina, kaip reiškiasi atsidavimo tarnystė bhaktų tarpusavio santykiuose. Yra šešios atsidavimo tarnystės taisyklės:

1)      duoti dovanų bhaktoms,

2)      savo ruožtu priimti viską, ką dovanoja kitas bhakta,

3)      atskleisti bhaktoms savo mintis,

4)      klausti apie slapčiausius dalykus, susijusius su tarnyste Viešpačiui,

5)      pagerbti bhaktų siūlomą prasādą, arba dvasinį maistą, ir

6)      vaišinti bhaktas prasāda.

Patyręs bhakta dalijasi patirtimi, o naujokai klauso ir mokosi iš jo. Šitaip galima paaiškinti žodžius: “guhyam ākhyāti pcchati”. Kai vienas bhaktų dalija prasādą (Aukščiausiajam Dievo Asmeniui paaukoto maisto likučius), mes turėtume traktuoti prasādą kaip Viešpaties malonę, teikiamą tyro bhakto rankomis, kad mumyse neblėstų atsidavimo tarnystės dvasia. Be to, turėtume tyrus bhaktas kviestis į namus, vaišinti juos prasāda, būti paslaugūs ir malonūs. Tokia žodžių “bhuñkte bhodžajate čaiva” prasmė.

Šios šešios taisyklės galioja netgi įprastiniuose žmonių santykiuose, jos byloja apie mūsų draugiškumą ir meilę žmogui. Pavyzdžiui, komersantas, norėdamas užmegzti draugiškus santykius su kitu komersantu, kviečiasi jį į pokylį restorane, išdėsto jam savo planus, klausia nuomonės, o kartais šia proga abu kolegos pasikeičia ir dovanomis. Taigi šios šešios taisyklės galioja visada, kai mes susiduriame su prīti, arba meile ir draugiškumu santykiuose tarp dviejų artimų žmonių. Ankstesniame posme Śrila Rūpa Gosvāmi patarė atsisakyti pasauliečių draugų ir bendrauti su bhaktomis (sañga tyāgāt sato vtteh). Tarptautinės Krišnos sąmonės organizacijos įkūrimo tikslas ir buvo sudaryti bhaktoms palankias sąlygas bendrauti, laikantis šešių meilės ir draugiškumo tarpusavio santykiuose taisyklių. Mūsų organizacija buvo įkurta vieno žmogaus pastangomis, tačiau dabar ji plinta po visą pasaulį, nes siūlydami savo paslaugas pas mus ateina nauji žmonės, kurie irgi ima laikytis principo duoti ir imti dovanas. Mes džiaugiamės, kad žmonės labai dosniai aukoja mūsų organizacijos veiklai plėsti ir savo ruožtu noriai priima kuklias mūsų dovanas — knygas ir žurnalus, kuriuose aptarinėjami vien tik Krišnos sąmonės klausimai. Kartais mes rengiame “Hare Krišna” šventes ir kviečiamės organizacijos laisvuosius narius bei draugus ateiti ir pasivaišinti prasāda. Ir nors dauguma mūsų organizacijos laisvųjų narių priklauso aukščiausiems visuomenės sluoksniams, jie mielai priima kvietimą ir vaišinasi prasāda, kad ir koks kuklus jis būtų. Dažnai mūsų organizacijos nariai ir rėmėjai pasitikinčiai teiraujasi, kaip vykdyti atsidavimo tarnystę, ir mes stengiamės apie tai papasakoti. Taip mūsų organizacija sėkmingai plinta visame pasaulyje, ir visų šalių inteligentija vis palankiau ima vertinti Krišnos sąmonės organizacijos veiklą. Krišnos sąmonės bendrijos gyvybingumą lemia jos narių tarpusavio santykiai, kurie remiasi šešiomis meilės ir pagarbos taisyklėmis. Reikėtų, kad galimybę bendrauti su ISKCON’o bhaktomis turėtų visi žmonės, nes, bendraudamas su jais šešiais minėtaisiais būdais, paprastas žmogus gali visiškai atgaivinti savyje glūdinčią Krišnos sąmonę. “Bhagavad-gitoje” (2.62) pasakyta: sangāt sajāyate kāmah — žmogaus norus bei siekius nulemia jo aplinka. Kaip sakoma, pasakyk, kas tavo draugai, ir aš pasakysiu, kas tu. Todėl jeigu paprastas žmogus bendraus su bhaktomis, jis tikrai pažadins savyje glūdinčią Krišnos sąmonę. Krišnos sąmonė įgimta kiekvienai gyvai būtybei ir šiek tiek ji pasireiškia jau tada, kai gyvoji esybė įgyja žmogaus kūną. “Čaitanja-čaritāmrtoje” “Madhja” 22.107) pasakyta:

nitya-siddha-kåñëa-prema ‘sädhya’ kabhu naya

çravaëädi-çuddha-citte karaye udaya

“Tyra meilė Krišnai — visad gyva gyvų būtybių širdyse. Kito šaltinio ji neturi. Kai kartojant šventuosius vardus ir jų besiklausant išsivalo širdis, gyva esybė tuoj pat pabunda iš miego”. Krišnos sąmonė gyvai būtybei yra įgimta, tad proga pažinti Krišną turi būti suteikta visiems. Tereikia klausytis šventųjų vardų ir juos kartoti (śravaņam kīrtanam), kad išsivalytų mūsų širdis ir atgytų įgimta Krišnos sąmonė. Krišnos sąmonė mums nesvetima, ji visad glūdi mūsų širdyse. Kai žmogus gieda šventą Aukščiausiojo Dievo Asmens vardą, jo širdis apsivalo nuo visų žemiškųjų nešvarybių. Pirmame “Śri Śiksāstakos” posme Viešpats Śri Čaitanja Mahāprabhu sako:

ceto-darpaëa-märjanaà bhava-mahä-dävägni-nirväpaëaà

çreyaù-kairava-candrikä-vitaraëaà vidyä-vadhü-jévanam

änandämbudhi-vardhanaà prati-padaà pürëämåtäsvädanaà

sarvätma-snapanaà paraà vijayate çré-kåñëa-saìkértanam

“Šlovė Śrī Krišnos sańkīrtanai, kuri nuvalo dulkes, per ilgus metus susikaupusias širdyje, ir užgesina sąlygoto gyvenimo ugnį — sustabdo besikartojančius gimimą ir mirtį. Sańkirtanos judėjimas yra didžiausias palaiminimas visai žmonijai, nes jis skleidžia malonių mėnulio spindulius. Jis - gyva transcendentinio pažinimo esmė, maitinanti transcendentinį palaimos vandenyną ir leidžianti iki galo pajusti visad mūsų trokštamo nektaro skonį”.

Apsivalo ne tik tas, kuris kartoja mahā-mantra, — tyra tampa širdis visų, kuriems pasiseka išgirsti transcendentinius garsus: Harė Krišna, Harė Krišna, Krišna Krišna, Harė Harė / Harė Rāma, Harė Rāma, Rāma Rāma, Harė Harė. Besiklausydamos transcendentinių garsų, apsivalo netgi tos sielos, kurios gyvena žemesniųjų rūšių (gyvūnų, vabzdžių, medžių ir kt.) kūnuose. Taip jos ruošia dirvą, kad ilgainiui išsiugdytų visišką Krišnos sąmonę. Apie tai kalbėjo Thākura Haridāsa, atsakydamas į Čaitanjos Mahāprabhu klausimą, kaip išvaduoti iš materijos nelaisvės žemesnes už žmogų gyvąsias esybes. Haridāsa Thākura pažymėjo, kad šventasis vardas toks galingas, kad jo garsai gali atgaivinti netgi medžių ir žvėrių, gyvenančių tolimiausiuose džiunglių kampeliuose, Krišnos sąmonę. Tai įrodė Pats Śrī Čaitanja Mahāprabhu. Kai Jis ėjo per Jhārikhaņdos mišką, tigrai, gyvatės, elniai ir kiti žvėrys užmiršo savo įgimtąjį priešiškumą vieni kitiems ir dalyvavo sańkīrtanoje — giedojo ir šoko. Žinoma, mes negalime pamėgdžioti Śrī Čaitanjos Mahāprabhu, tačiau turėtume sekti Jo pėdomis. Mes nesame tiek stiprūs, kad užburtume žemesnius už žmogų padarus — tigrus, gyvates, kates ir šunis, ir priverstumėme juos šokti. Tačiau mes galime giedoti šventus Viešpaties vardus ir grąžinti į Krišnos sąmonę daugybę žmonių iš viso pasaulio. Skelbti ar dovanoti šventąjį Viešpaties vardą visiems žmonėms — tai tauriausias labdaros pavyzdys (dadāti principas). Kartu reikia laikytis ir pratigŗhņāti principo — noriai priimti transcendentinę dovaną. Norėdamas perprasti šio materialaus pasaulio esmę, žmogus turėtų teirautis apie Krišnos sąmonės judėjimą ir atskleisti savo mintis bhaktoms. Taip mes įgyvendinsime guhyam ākhyāti pŗcchati principus.

Tarptautinės Krišnos sąmonės organizacijos nariai kiekvieną sekmadienį visuose savo centruose ruošia vaišes ir kviečia į jas organizacijos narius bei rėmėjus. Pagerbti prasādos ateina nemaža besidominčiųjų, kurie savo ruožtu, esant progai, irgi kviečiasi į namus organizacijos narius ir vaišina juos prasāda. Tai nauda ir Krišnos sąmonės organizacijos nariams, ir visuomenei. Žmonės neturėtų bendrauti su vadinamaisiais jogais, jnāniais, karmiais ir filantropais, kadangi iš bendravimo su jais niekam nėra jokios naudos. Tas, kuris išties nori įgyvendinti žmogaus paskirtį, turėtų bendrauti su bhaktomis, Krišnos sąmonės judėjimo dalyviais, nes tai vienintelis judėjimas, kuris moko, kaip išsiugdyti meilę Dievui. Religija yra žmonių privilegija, ir tuo, kad žmonės išpažįsta religiją, jie skiriasi nuo gyvulių bandos. Gyvuliai neturi bažnyčių, mečečių, religijos mokymų. Tuo tarpu žmonės visuose pasaulio kampeliuose, net ir labai primityvūs, išpažįsta tą ar kitą religiją. Savo religijas turi netgi laukinės džiunglių gentys. Kai religija besiplėtodama perauga į meilę Dievui, sakome — ji pasiekė tikslą. Kaip pasakyta “Śrīmad-Bhāgavatam” Pirmoje Giesmėje (1.2.6):

sa vai puàsäà paro dharmo

yato bhaktir adhokñaje

ahaituky apratihatä

yayätmä suprasédati

“Kilniausias žmogaus darbas [dharma] yra tas, kuris nuveda jį į meilės ir atsidavimo tarnystę transcendentiniam Viešpačiui. Norint, kad mūsų “aš” justų visišką pasitenkinimą, atsidavimo tarnystė turėtų būti be savanaudiškų paskatų ir nenutrūkstama”.

Jei žmonės visuomenėje išties trokšta dvasios ramybės, taikos ir draugiškų santykių tarp žmonių ir tautų, jie turi vadovautis Krišnos sąmonės religijos mokymu, kuris leis jiems pažadinti savyje glūdinčią meilę Krišnai, Aukščiausiajam Dievo Asmeniui. Kai tik žmonės tai padarys, jų dvasioje tuoj pat įsiviešpataus taika ir ramybė.

Ta proga, Śrila Bhaktisiddhānta Sarasvati Thākura perspėja visus bhaktas, skleidžiančius Krišnos sąmonės judėjimo idėjas: nekalbėti su impersonalistais māyavādžiais, kurie visada buvo nepakantūs teistiniams judėjimams. Pasaulyje knibždėte knibžda māyāvādžių bei ateistų, o politinės partijos naudojasi jų idėjomis, propaguodamos materializmą. Māyāvādžiai ir kiti ateistai dažnai remia kurią nors stiprią partiją, kovojančią prieš Krišnos sąmonės judėjimą. Jie nenori, kad Krišnos sąmonės judėjimas plėtotųsi, nes jis moko žmones Dievo sąmonės. Tokie ateistų metodai. Kiek nemaitintum gyvatę pienu ir bananais, jai vis tiek neįtiksi. Priešingai, nuo pieno ir bananų gyvatė tampa dar nuodingesnė (kevalam visavar-dhanam). Jei gyvatę girdysime pienu, ji turės dar daugiau nuodų. Dėl šios priežasties mes neturėtume savo minčių atskleisti panašiems į gyvates māyavādžiams ir karmiams. Toks atvirumas nieko gero nežada. Geriausia apskritai vengti bendrauti su jais ir niekada neklausinėti apie tai, kas mums brangiausia, kadangi jie nieko gero nepatars. Maža to, māyāvādžių ir ateistų nevertėtų nei kviestis pas save, nei priimti jų pakvietimus, nes artimai su jais bendraujant mus gali paveikti jų ateistinė mąstysena (sańgāt sańjāyate kāmah). Šis posmas draudžia mums ir duoti ar imti iš māyāvādiių bei ateistų. Śrī Čaitanja Mahāprabhu irgi mus perspėja: visayira anna khāile dusta haya mana — “Kas valgo pasauliečio pagamintą maistą, tą apsėda žemos mintys”. Tas, kuris dar nepasiekė dvasios aukštumų, nemoka padaryti, kad visos aukos skatintų Krišnos sąmonės judėjimo plėtrą, tad māyāvādžių ir ateistų aukų jis apskritai neturėtų priimti. Iš esmės, Śrī Čaitanja Mahāprabhu uždraudė bhaktoms netgi bendrauti su paprastais žmonėmis, kurie negali gyventi be materialių jutiminių malonumų.

Taigi privalome nuolatos bendrauti su bhaktomis, laikytis reguliatyviųjų atsidavimo Viešpačiui principų, eiti ācāryų pėdomis ir besąlygiškai vykdyti dvasinio mokytojo nurodymus. Taip mes sėkmingai atliksime atsidavimo tarnystę ir pažadinsime mumyse glūdinčią Krišnos sąmonę. Bhakta, kuris nėra nei neofitas, nei mahā-bhāgavata (padaręs ženklią pažangą bhakta), bet esantis kažkur tarp jų, — turėtų savo meilę skirti Aukščiausiajam Dievo Asmeniui, draugauti su kitais bhaktomis, būti gailestingas tamsuoliams ir nesusidėti su pavyduoliais bei demonais. Šiame posme trumpai užsimenama, kaip užmegzti meilės ryšius su Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu ir susidraugauti su bhaktomis. Pagal dadāti principą, pažangą padaręs bhakta turėtų mažų mažiausiai pusę savo pajamų skirti tarnystės Viešpačiui ir jo bhaktoms reikalams. Tam pavyzdį parodė Śrila Rūpa Gosvāmi. Nusprendęs palikti darbą, jis pusę savo užgyvento turto paskyrė Krišnos tarnystei, ketvirtadalį atidavė giminėms, o likusįjį ketvirtadalį pasiliko sau, nenumatytoms išlaidoms. Šiuo pavyzdžiu turėtų vadovautis visi bhaktos. Kad ir kokios būtų jūsų pajamos, pusę jų reikėtų skirti Krišnai ir Jo bhaktoms — taip bus įgyvendinti dadāti principo reikalavimai.

(Komentaro pabaiga)

Dovanoti ir priimti dovanas, atskleisti savo slapčiausias mintis, klausti apie slapčiausius dalykus, valgyti prasadą ir vaišinti prasada - tai šeši požymiai bylojantys apie bhaktų pagarbą ir meilę vienas kitam.

Tai taisyklės bhaktams tarpusavyje bendrauti. Patyręs bhaktas kalba ir dalijasi patirtimi, o naujokai klauso ir mokosi iš jo. Šitaip galima paaiškinti žodžius guhyam akhyati prcchati. Apie tai, kokios turi būti slapčiausios mintys kalba Pats Krišna „Bhagavad Gītoje“ - tai yra žinios apie atsidavimo tarnystę, būtent tai ką sunkiausia suvokti, ir ką Krišna labiausiai slepia nuo materialistų. Todėl dalintis paslaptimis nereiškia kalbėti apie pasaulietinius dalykus. Bhaktas neturėtų galvoti, kad kalbėdamas ar išsikalbėdamas pasaulietinėmis temomis jis išsivaduos nuo problemų. Jokio materialaus proceso pagalba negalima išsivaduoti nuo materialių trūkumų ar žalingų įpročių, todėl, kai žmonės skundžiasi vieni kitiems dėl savo problemų, tai ne tik jų neišsprendžia, bet dar ir pagilina. Todėl iš tiesų derėtų klausti, kaip pagerinti savo atsidavimo tarnystę, o ne kaip atsikratyti blogų įpročių ar proto problemų. Jei mes galėsime rimtai praktikuoti bhakti jogą, materialūs trūkumai nebekels mums rūpesčių. Apie tai, kaip tobulėti Krišnos sąmonėje reikia klausti vyresnių atsidavusiųjų. Todėl atskleisti savo slapčiausias mintis ir klausti apie slapčiausius dalykus reiškia, kad jaunesnis bhaktas klausia apie atsidavimo tarnystę, o vyresnis bhaktas dalinasi savo patirtimi. Kadangi vyresnis bhaktas jaučia potraukį atsidavimo tarnystei, jis gali perteikti šio proceso džiaugsmą ir kitiems.

Śrīla Prabhupada sako, kad šios 6 taisyklės galioja ir materialiame gyvenime. Jos yra natūrali žmogaus meilės ir pagarbos savo draugui išraiška. Draugai dažnai keičiasi dovanomis, Jie visuomet prisimena vienas kitą ir lanko vienas kitą, jie kalbasi apie reikalus, dalinasi planais, kviečia vienas kitą į namus ir vaišinasi. Tačiau materialiame pasaulyje šie natūralūs santykiai tarp žmonių yra užtemdomi daugybės materialių dalykų. Tai, kad žmonės jaučia poreikį draugystei parodo tai, kad draugystės siekia mūsų pačių dvasinė prigimtis, tačiau materialaus pasaulio sąlygotumas negali leisti šiam jausmui būti patenkintam, kadangi visi yra daugiau ar mažiau materialistai ir iš visko siekia gauti naudos. Tačiau dažnai netgi verslininkai, kuriems tenka daug veidmainiauti, nori turėti gerą ir ištikimą draugą, kuriam galėtų papasakoti viską, paprasčiausiai išsikalbėti, ir kuris nesiektų iš jo naudos. Netgi didžiausias niekšas nori turėti ištikimą draugą.

Žinoma materialiame pasaulyje negali būti tikros meilės. Todėl šią meilę iš ties vadiname geismu ar naudos siekimu. Tačiau tikroji nesavanaudiška meilė turi savo pavadinimą - prīti. Šios šešios bendravimo taisyklės galioja visuomet, kai mes susiduriame su prīti - meile ir draugiškumu tarp dviejų artimų žmonių.

Krišnos sąmonės judėjimas kaip tik ir yra organizacija, kurioje žmogus gali įgyvendinti savo siekį turėti artimus santykius su kitais bhaktais. Kadangi visų jų tikslas yra vienas ir kilnus - tarnauti Krišnai, tokie atsidavusieji turi daug bendro, ir taip jie randa pagrindą bendravimui. Čia jiems nereikia bijoti, kad kažkas pasinaudos jų draugyste. Atvirkščiai bhaktai kiek galėdami stengiasi padėti vienas kitam.

“Galų gale mūsų bendrija klesti ir plinta po visą pasaulį, nes siūlydami savo paslaugas ateina vis nauji žmonės, kurie ima laikytis principo duoti ir imti dovanas. Jie dosniai ar pagal savo galimybes aukoja mūsų organizacijos veiklai plėsti ir noriai priima mūsų dovanas - knygas bei žurnalus, kur aptariami tik Krišnos sąmonės klausimai. Mes rengiame šventes, kad atsidavusieji galėtų susirinkti pas mus ir pasivaišinti prasādu, o kartais, atsidavusieji gyvenantys namuose pakviečia pas save kitus atsidavusius ir surengia jiems vaišes.” Tai, kad atsidavusieji vaišinasi ir linksminasi nerodo jų materializmo. Atvirkščiai - šventė yra pastovi dvasinio pasaulio būsena.

Todėl labai svarbu, kad žmonės galėtų bendrauti su atsidavusiais. Jei nuoširdus žmogus turės tokią galimybę, jis tikrai pažadins savyje snaudžiančią meilę Dievui.

Skelbti ir dovanoti žmonėms Krišnos vardą - tai pati didžiausia labdara (dadati principas). Krišnos sąmonės judėjime šį principą taip pat įgyvendiname aukodami šventyklai savo pajamas arba savo darbą. Kiekvienas darbas turi dvigubą rezultatą: 1) tai tiesioginis veiklos rezultatas arba produktas, kurį sukuriame savo veikla ir 2) atlyginimas, kurį gauname už savo darbą. Bhaktas stengiasi savo veiklos rezultatus aukoti Krišnai. Turimas omeny pats darbo produktas ir atlyginimas už jį. Iš to seka, kad bhakta neturėtų dirbti tokio darbo, kurio rezultato bent mintyse negalėtų pasiūlyti Krišnai. O ir pinigai, gauti už tokį darbą būtų nešvarūs ir nepatenkintų Krišnos. Gerą pavyzdį parodė Śrīla Rūpa Gosvamis: palikęs savo valstybinę tarnybą, jis išdalino pusę savo sukaupto turto brahmanams vaišnavams, ketvirtą dalį atiduodamas giminaičiams, o dar ketvirtį pasilikdamas sau netikėtiems atvejams. Taip pat elgėsi Kholaveča Śrīdhara, artimas Viešpaties Čaitanjos pasekėjas, kuris pusę savo menkų pajamų panaudodavo Gangos garbinimui. Sekdami šia tradicija bhaktai ghasthos turėtų kiek įmanoma stengtis aukoti Krišnai ir bhaktams, tokiu būdu jo pinigai bus apvalyti nuo karmos pasekmių ir galės būti laikomi sąžiningai uždirbtais.

Śrī Čaitanja Mahāprabhu sakė, kad jei norime tobulėti Krišnos Sąmonėje, būtinai reikia susirasti tinkamus bendravimui žmones. Bet kokiu atveju nereikia bendrauti su materialistiškai nusiteikusiais žmonėmis, kurių gyvenimo tikslas visiškai kitoks. Neturėtume draugauti ir dalintis slaptingomis mintimis su tais, kurie pavydi Krišnai arba jo nepripažįsta. Tai yra māyāvādžiai. Su jais ne tik nereikia draugauti, tačiau reikia vengti bet kokių kontaktų su jais. Jų nereikia vaišinti ir gink Dieve nereikia su jais dalintis slaptomis mintimis apie atsidavimo tarnystę, nes jie gali sugriauti visą mūsų dvasinį gyvenimą savo suktais patarimais. O taip pat negalima priimti iš māyāvādžių ir ateistų dovanų ar vaišintis jų siūlomu maistu.

Taigi, jei norime padaryti tikrą pažangą, visuomet reikia žinoti, su kuo bendrauti ir kaip bendrauti. Visų pirma reikia bendrauti su pažengusiais bhaktais, ypač sadhu, kadangi jie gali suteikti mums Krišną. Śrī Čaitanya Mahaprabhu ČČ (Mad 22.54) sako, kad:

’sädhu-saìga’, ’sädhu-saìga’——sarva-çästre kaya

lava-mätra sädhu-saìge sarva-siddhi haya

Visi šventraščiai vieningai sutinka, kad vieną akimirką bendraudamas su tyru bhakta, žmogus gali pasiekti visą sėkmę gyvenime.

Krišnos sąmonės bendrijos gyvybingumą lemia jos narių tarpusavio santykiai, kurie remiasi šešiomis meilės ir pagarbos taisyklėmis. Krišnos sąmonė yra tokia palaiminga, kad netgi žvėrys žemesni gyvūnai užmiršta savo natūralų priešiškumą, kai susiduria su Krišnos malone, o ką jau kalbėti apie atsidavusius. Jų santykiuose neturėtų būti jokio priešiškumo ar pavydo.

Praktiniai patarimai, kaip pagerinti savo santykius su atsidavusiais (Stiveno Kavio taisyklės):

7 būdai pagerinti santykius:

1. Pasistengti suprasti kitą (intelektualiai ir emociškai), o po to pačiam būti suprastam.

2. Tesėti pažadus.

3. Rodyti gerumą, jautrumą, atidumą smulkmenoms.

4. Išsiaiškinti lūkesčius.

5. Būti ištikimiems tiems, kurių dabar nėra kartu.

6. Atsiprašyti, jei sukeliame kam nors problemas ar diskomfortą.

7. Būti atviram ir pasiruošusiam išklausyti nuomonę apie save.

7 būdai sugadinti santykius:

1. Stengtis, kad pirmiau suprastų tave.

2. Laužyti pažadus.

3. Būti grubiam ir negeram.

4. Nevykdyti tai, ko iš jūsų tikimasi.

5. Veidmainystė, neištikimybė.

6. Kai sukeliate kitiems nepatogumus ar padarote klaidą, reaguoti į tai pasipūtimu, apgaule.

7. Nepakęsti nepalankių atsiliepimų apie save.

5 būdai parodyti savo meilę:

1. Dėmesingai išklausyti.

2. Dalintis brangiomis mintimis.

3. Tinkamai įvertinti.

4. Padėti įsitvirtinti Krišnos sąmonėje, jei matome teigiamą žmogaus nusistatymą.

5. Aukotis dėl kitų.

Jei mes norime iš tiesų kitiems padėti mes turime sekti šiais žingsniais:

1. Tapti pavyzdžiu tiems, kuriuos norime pataisyti ir parodyti tai, ko norime juos išmokyti.

2. Tapti bhakto draugu ir globėju ir iš tiesų juo rūpintis.

3. Kai atsiranda pasitikėjimas, atsiranda noras mokytis visų gerų dalykų iš to, kuriuo pasitiki.

4. Išmokę, kiti pradeda praktikuoti tai ir atsiranda bendradarbiavimas, bandant to išmokyti kitus.

Išmok posmą:

dadäti pratigåhëäti

guhyam äkhyäti påcchati

bhuìkte bhojayate caiva

ñaò-vidhaà préti-lakñaëam

“Pamokymų nektaras”, 4 posmas

KLAUSIMAI:

1.      Išvardinkite mintinai 6 rūšių bhaktų meilės santykius ir juos paaiškinkite.

2.      Kodėl reikia bendrauti su bhaktais? Ką tai duoda atsidavusiam?