VEDOS (Prasthana traya)

Trumpa temos apžvalga

Indijos tradicija mini tris svarbiausius pažinimo šaltinius:

1. pratyakṣa pramana – tiesioginė arba jutiminė patirtis (empirizmas). Pratyakṣa išvertus iš sanskrito reikštų tai, kas yra prieš akis.

2. anumana pramana – išvada (išvedimas). Pažodžiui reiškia – žinias, kurios seka iš paskos. Mes matome ryšius tarp įvairių objektų ir pagal požymius nusprendžiame, kad turi egzistuoti arba tam tikras objektas, arba ryšys tarp tam tikrų objektų. Turimos žinios sudaro pagrindą atsirasti kitoms, bet netiesiogiai, išvedimo būdu.

3. śabda pramana – reiškia autoritetų balsas.

Visos gyvosios būtybės turi bent keturis trūkumus:

1. karaṇāpāṭava – juslių netobulumas. Visos mūsų juslės, net jei jos funkcionuoja ir teisingai, sąlyginai neiškreipdamos informacijos, visuomet gali priimti tik tam tikrą dalį informacijos, tam tikrą šviesos spektrą ar garsų ruožą.

2. vipralipsā – noras arba polinkis apgaudinėti. Net jei atsirastų žmogus, kuris teigtų, kad neapgaudinėja kitų, tai būtų įrodymas, jog jis vienas iš didžiausių melagių.

3. bhrama – tendencija klysti arba iliuzija. Tai tendencija vienus objektus palaikyti kitais.

4. pramāda – nedėmesingumas. Net kai juslės priima kažkokią informaciją, nepavyksta dėmesio išlaikyti ilgai, todėl informaciją praleidžiame arba darome klaidas.

Vadinasi autoritetas, kuris remiasi jutimine informacija, negalės perteikti tikrų žinių net apie šį pasaulį, ką jau kalbėti apie dvasinį.

Veda reiškia žinios. Pirminės žinios yra Vedų literatūroje. Vedos yra apauruṣeya - nesukurtos žmogaus. Vedos atėjo iš dvasinio pasaulio ir pats Kṛṣṇa pirmasis perdavė jas Viešpačiui Brahmai per širdį.

„Bṛhad-araṇyaka Upaniṣadoje“ yra pasakyta: "Keturios Vedos – būtent Ṛg-Veda, Yajur-Veda, Sāma-Veda ir Atharva-Veda – išėjo iš didžiojo Dievo Asmens kvėpavimo."

Vedos lyginamos su kalpa vṛkṣa - troškimų medžiu, kadangi jose yra visa tai, kas įmanoma pažinti. Vedose aprašyti tiek žemiški žmogaus poreikiai, tiek dvasinė realizacija. Vedos nurodo, kaip žmogui tobulėti pasikeliant iš žemesnės varnos į aukštesnę, ir iš vieno ašramo į kitą.

Aukščiausias Vedų pažinimo tikslas yra Kṛṣṇa („vedaiś ca sarvair aham eva vedyo“).

Visą Vedinę literatūrą galima suskirstyti į tris dalis pagal tai, kam ji skirta.

1. Karma kāṇḍa – dalis kalbanti apie veiklą. Ji skirta ritualistams, siekiantiems malonumų (bhukti) šiame ar kitame gyvenime.

2. Jñāna kāṇḍa – dalis kuri kalba apie transcendencijos filosofiją. Joje daug nesuprantamų ir paradoksalių dalykų, kurie žavi tik proto darbininkus. Ši dalis skirta siekiantiems išsivadavimo (mukti)

3. Upāsanā (bhakti) kāṇḍa – dalis, kuri kalba apie garbinimą kaip procesą, skirtą pasiekti tikslą. Tai pati vertingiausia Vedų dalis. Ji skirta tiems, kurie nori išmokti su transcendentine meile tarnauti Dievo Asmeniui.

Anksčiau buvo tik viena Veda - Yajur veda, kuri aprašė aukų atnašavimus, kadangi aukomis žmonės apvalydavo savo veiklą. Vyāsadeva, norėdamas dvasinį procesą Kali yugos žmonėms padaryti paprastesnį, suskirstė pirminę Vedą į keturias: Ṛg (maldos), Sāma (giesmės), Yajur (aukojimo maldos), Atharva (kūno ir pasaulio palaikymas ir naikinimas).

Anksčiau kartu sudėjus Vedas sudarė iš viso 4520 kūrinių. Laikui bėgant dauguma tekstų buvo prarasta. Dabartiniu metu išliko mažiau nei 6 procentai originalių Vedų.

Visos Vedų žinios dalinamos į tris skyrius, kurie vadinami śruti, smṛti ir nyāya. Śruti yra pagrindinė dalis, o smṛti ir nyāya ją palaiko, todėl visos mokslinės teorijos apie transcendenciją turi atitikti šiuos tris skyrius.

Śruti prasthāna (śruti - tai, kas išgirsta) susideda iš keturių Vedų ir jų papildinių:

1. Ṛgveda (ṛc - himnas) himnų rinkinys. Ją lydi Āyur (upa)veda (medicininė Veda).

2. Sāmaveda (sāman - giedojimas) giesmių rinkinys, kur užrašyti ṛgvedos himnai tačiau su metrais ir melodijomis. Ją lydi gandharva (upa)veda (muzikinė Veda).

3. Yajurveda (yajus - aukojimo formulė) aukojimo formulių rinkinys. Ją lydi dhanur (upa)veda (karinė Veda).

4. Atharvaveda (atharvan -šventiko vardas) magijos ir užkeikimu rinkinys. Ją lydi sthāpatya (upa)veda (architektūrinė Veda).

Kiekviena iš 4 Vedų turi 4 dalis:

1. saṁhitā – mantros ir himnai - tai, kas ir sudaro Vedą. Kai sakome Veda, dažniausiai turime omenyje būtent saṁhitas. Saṁhitos buvo skirtos brahmacāriams.

2. brāhmaṇa - ritualai, reikalingi aukų atnašavimams ir kitos dukart gimusio žmogaus gyvenimo taisyklės. Dažniausiai skirti gṛhasthoms.

3. āraṇyaka - ritualų filosofiniai paaiškinimai bei apmąstymai apie ritualų bei garbinimo prasmę. Skirtos buvo žmonėms, išėjusiems gyventi į mišką (araṇya - miškas). Dažnai āraṇyakos ir brāhmaṇos persipina tarpusavyje.

4. upaniṣada - tai yra filosofiniai tekstai apie būtį ir gyvenimo prasmę.

Nyāya prasthāna - dėsniai, taisyklės

Vyāsadeva yra paties Kṛṣṇos inkarnacija. Jis sudarė „Vedānta sūtrą“ tam, kad žmonės pajėgtų suprasti Absoliučią Tiesą neįveikiamos logikos ir argumentų pagalba.

„Vedānta sūtra“ yra trumpa visos Vedų filosofijos santrauka. Ji prasideda žodžiais “athato brahma jijñāsa” (‘dabar atėjo laikas klausti apie Absoliučią Tiesą’) ir iš esmės komentuoja Upaniṣadų mokymą.

Upaniṣados yra vadinamos Vedānta, kadangi veda reiškia žinios, o anta reiškia pabaiga. Upaniṣados yra viso materialaus žinojimo pabaiga, nes jos kalba apie Absoliutą.

Sūtra – tai vėrinys. Sūtra reiškia tekstą, kuris perduoda visų žinių esmę minimaliu žodžių kiekiu. Ji turi būti pritaikoma universaliai ir neturi jokių gramatinių trūkumų.

Pirmos dvi „Vedānta sūtros“ dalys kalba apie sielos ryšį su Absoliutu, tai vadinama sambandha jñāna, trečia dalis kalba apie dvasinę veiklą suvokus šį ryšį (abhidheya jñāna), o ketvirtoji dalis apie rezultatą, pasiekiamą veiklos dėka (prayojana jñāna).

Kadangi „Vedānta sūtros“ aforizmai slepia savyje labai daug informacijos, jiems reikalingi paaiškinimai - bhāṣyos. Śrīla Vyāsadeva sudarė „Śrīmad Bhāgavatam“ - natūralų komentarą „Vedānta-sūtrai“.

Savo komentarus „Vedānta sūtrai“ parašė visų Vedāntos filosofijos mokyklų atstovai. Śrīpāda Śankarācāryos komentarai vadinami „Śārīraka bhāṣya“. Jis ir jo pasekėjai „Vedāntą-sūtrą“ interpretavo impersonaliai. Kitos 4 vaiṣṇavų mokyklos (sampradāyos) pateikė savo personalistinius komentarus, kurie atitinka Vedų tradiciją. Gauḍīya vaiṣṇavų komentarus, vadinamus „Govinda bhāṣya“, užrašė Baladeva Vidyābhūṣaṇa.

smṛti prasthana (smṛti - tai kas papasakota) trečioji koja

Ji susideda iš išminčių darbų, įvairių pasakojimų, įstatymų kodeksų ir t.t. Skirtingai nuo śruti, šioje literatūros dalyje ne tiek svarbus pats garsas, kiek prasmė. Todėl įvairios istorijos yra perpasakojamos skirtingai ir detalės gali nesutapti, tačiau prasmė išlieka ta pati.

Smṛti literatūra skirstoma į šias dalis:

· 6 vedāṅgos - šešios Vedų sudedamos dalys (aṅga - dalis, galūnė). Jos aprašo kaip skaityti Vedas, kaip suprasti Vedas ir kaip panaudoti Vedas.

· 20 smṛti – įstatymų rinkiniai ir nurodymai, kaip atlikti pareigas, kaip statyti šventyklas, atlikti aukų atnašavimus, laikytis tradicijų.

· 18 purāṇų - tai senovės istorijos. Jos paaiškina keturių Vedų mokymą istorijų forma ir dvasinį gyvenimą padaro lengvesnį, todėl šiame amžiuje jos yra svarbesnės. Purāṇos suskirstytos pagal gamtos guṇas po 6. „Śrīmad Bhāgavatam“ vadinama amala – tyriausioji purāṇa.

· 2 itihāsos - tai yra senovės istorijos (iti - tai, hāsa - buvo). Tai „Rāmāyana“ ir „Mahābhārata“.

· Tantra, yamala, āgama, pancarātra – tai didelė grupė susijusių kūrinių, kurie kalba apie vyrišką ir moterišką principus pasireiškiančius per Dievą ir Jo energiją, śakti. Aprašo įvairių Dievybių garbinimą, iniciacijos procesą, atsidavimą. Skiriami du tantros keliai – kairysis ir dešinysis. Gaudīya vaiṣṇavai praktikuoja dešinįjį tantros kelią.

· Kāvyos – poemos ir nīti śāstros – moraliniai pamokymai.

Plačiau apie temą

Žinių gavimo būdai:

Kiekvienas išsilavinęs žmogus sugeba atskirti nuomonę nuo žinių. Savo mintis apie pasaulio reiškinius gali išsakyti kiekvienas, bet jei jos nepagrįstos žiniomis, tai tik parodo asmenybės kvailumą. Taigi, visos mūsų žinios turi būti pagrįstos, kitaip jos virsta tikėjimu, sentimentais, įsitikinimais, prietarais. Norėdami būti tikri, kad įgytas žinojimas yra teisingas, pirmiausia pradedame tirti šaltinius, iš kurių jis mus pasiekė. Egzistuoja įvairūs informacijos gavimo būdai, bet jų reikšmė ir patikimumas yra nevienodi. Sanskrito kalba žinių šaltinis yra vadinamas pramāṇa, o pažinimo objektas (informacija, kurią pateikia žinių šaltinis) – prameya.

Indijos tradicija mini ne vieną pažinimo šaltinį. Svarbiausi iš jų yra trys:

1. pratyakṣa pramana – tiesioginė arba jutiminė patirtis (empirizmas). Pratyakṣa išvertus iš sanskrito reikštų tai, kas yra prieš akis.

3. śabda pramana – reiškia autoritetų balsas.

Be šių trijų šaltinių egzistuoja ir kiti, dėl kurių vertingumo ginčijasi įvairios vedinės mokyklos. Pavyzdžiui, Vedāntos mokykla pripažįsta dar tris pramanas:

· Upamana pramāṇa – palyginimas arba analogija. Jei anksčiau matėme, kad kažkoks objektas panašus į kitą, vėliau, susidūrę su tokia pat situacija, nuspręsime, kad ryšys tarp dalykų arba jų panašumas yra analogiškas.

· Arthapatti- pramāṇa – postulatas, tai ką mes deklaruojame kaip akivaizdų faktą, nereikalaujantį pagrindimo. Klasikinis pavyzdys: jei žmogus dieną badauja, bet tampa vis pilnesnis, turėtume postuluoti, kad jis valgo naktį. Kitaip sakant, arthapatti yra tai, kas greitai tampa akivaizdu.

· Anupalabdhi- pramāṇa – neegzistavimas, nebuvimas, nesuvokiamumas. Apie daikto nebuvimą galime suprasti iš to, kad jo nėra ten, kur tikimės jį pamatyti. Pavyzdžiui, klasėje nėra mokytojo. Tai taip pat vienas iš pažinimo šaltinių.

Purāṇų pasekėjai prideda dar dvi pramanas:

Sambhava pramāṇa – kvalifikuota nuomonė. Virėjas, pamatęs indą, gali pasakyti, kokį kiekį ryžių jame galima išvirti.
Aitihya pramāṇa – tradicijos bei papročiai. Jie natūraliai suteikia mums informacijos apie praeitį, kas teisinga ar neteisinga.

Visi pažinimo šaltiniai turi savo privalumų ir trūkumų. Nors tai, ką tiesiogiai matėme ar patyrėme, laikome patikimiausiu informacijos šaltiniu, tačiau jis visiškai nepadeda mums suvokti virš jutiminių dalykų. Mes negalime pamatyti rentgeno spindulių, nors jie ir pražūtingi mums. Afrikos gentyse žmonės naudodavo uraną kūnui bei drabužiams dažyti ir labai greitai mirdavo, taip ir nesuprasdami nuo ko.

Kadangi visi kiti įrodymo metodai grindžiami jutimine patirtimi, jie savaime paveldi jai būdingus trūkumus.

Autoritetų balsas ar liudijimas priklauso nuo jų kokybės ar lygmens. Juos mes pasirenkame taip pat pagal savo brandumą ir suvokimą.

Visos gyvosios būtybės turi bent keturis trūkumus:

karaṇāpāṭava – juslių netobulumas. Visos mūsų juslės, net jei jos funkcionuoja ir teisingai, sąlyginai neiškreipdamos informacijos, visuomet gali priimti tik tam tikrą dalį informacijos, tam tikrą šviesos spektrą ar garsų ruožą.
vipralipsā – noras arba polinkis apgaudinėti. Net jei atsirastų žmogus, kuris teigtų, kad neapgaudinėja kitų, tai būtų įrodymas, jog jis vienas iš didžiausių melagių.
bhrama – tendencija klysti arba iliuzija. Tai tendencija vienus objektus palaikyti kitais.
pramāda – nedėmesingumas. Net kai juslės priima kažkokią informaciją, nepavyksta dėmesio išlaikyti ilgai, todėl informaciją praleidžiame arba darome klaidas.

Vadinasi autoritetas, kuris remiasi jutimine informacija, negalės perteikti tikrų žinių net apie šį pasaulį, ką jau kalbėti apie dvasinį. Geriausias įrodymas - tam tikros nusistovėjusios mokslo teorijos, vedančios žmoniją į pražūtį: darvinizmas, ateizmas, ir t.t.

Taigi, iš kur žmogui, norinčiam įgyti tikrų žinių apie Dievą ir pasaulį, jų gauti? Vedāntos filosofija teigia: iš Vedų. Kodėl?

Žodis Veda kilęs iš Sanskrito veiksmažodžio vid – pažinti.

„Bṛhad-araṇyaka Upaniṣadoje“ 4.5.11 yra pasakyta: asya mahato bhūtasya niḥśvasitam etad ṛgvedo yajur vedaḥ sāma vedātharvāṅgirasa. "Keturios Vedos – būtent Ṛg-Veda, Yajur-Veda, Sāma-Veda ir Atharva-Veda – išėjo iš didžiojo Dievo Asmens kvėpavimo."

„Bhagavata Purāṇoje“ 6.1.40 pasakyta: vedo nārāyaṇaḥ sākṣāt svayambhūr iti śuśruma. "Vedos yra tiesiogiai Aukščiausias Dievo Asmuo, Nārāyaṇa, ir jos gimė pačios iš savęs."

Vedų paskirtis aprašyta ten pat: veda-praṇihito dharmo hy adharmas tad-viparyayaḥ. "tai, kas nurodyta Vedose, yra dharma, religijos principai, o tai, kas joms priešinga – vadinama bedievyste."

Todėl kartais Vedos vadinamos Nārāyaṇos kvėpavimu. Žinios, gautos iš paties Dievo, turi turėti šiuos požymius:

· Amžinybė, pastovumas ir tobulumas. Paprastos žmonių žinios nuolat keičiasi, nes jiems būdingi aukščiau minėti trūkumai. Tačiau Dievas yra tobulas, todėl ir suteikiamos žinios yra tobulos ir nekintamos. Jos turi būti pritaikomos visais laikais ir visoms tautoms. Kitaip sakant, jos nesensta.

· Pilnumas ir prieštaravimų nebuvimas. Šios žinios turi būti nuoseklios ir praktiškos tiek materialiu, tiek dvasiniu požiūriu. Jos turi paaiškinti, kaip žmogus gali patenkinti kasdieninius materialius poreikius ir tuo pat metu suteikti laipsnišką tobulėjimo ir apsivalymo procesą.

· Dieviškos kilmės įrodymai. Kadangi nėra jokio autoriteto, aukštesnio už Dievą, Jo duotos žinios turi turėti įrodymų apie jų dievišką kilmę.

· Žinios perduodamos mokytojų mokinių seka, kuri prasidėjo nuo paties Dievo. Tai būtina sąlyga, kad žinios išliktų nepakitusios.

· Patvirtinamos praktiškai. Pritaikydamas praktiškai žmogus gali įsitikinti, kad visa tai, ką jis sužinojo, yra tiesa.

· Patvirtintos išminčių, pasiekusių tobulumą. Visi didieji išminčiai, žmonijos autoritetai patvirtina Vedų antžmogišką kilmę. Tarp jų Brahmā, Nārada, Vyāsadeva, Madhvācārya, Śankara, Rāmānuja, Śrī Caitanya Mahāprabhu, ir t.t.

Vedinėje literatūroje gausu pasakojimų, kaip Vedų žinios Paties Dievo buvo perduotos žmonėms. Apie tai kalba „Bhagavad-gīta“ 4.1-2, taip pat „Bhagavad-gīta“ 15.15, o taip pat „Śrīmad-Bhāgavatam“ 11.14.3.

Vedos lyginamos su kalpa vṛkṣa - troškimų medžiu, kadangi jose yra visa tai, kas įmanoma pažinti. Vedose aprašyti tiek žemiški žmogaus poreikiai, tiek dvasinė realizacija. Vedos nurodo kaip žmogui tobulėti pasikeliant iš žemesnės varnos į aukštesnę, ir iš vieno ašramo į kitą. Aukščiausias Vedų pažinimo tikslas yra Kṛṣṇa („vedaiś ca sarvair aham eva vedyo“).

Vedos kreipia visus į vienos, visą egzistenciją pagrindžiančios, priežasties ieškojimus ir tyrimus. Visos egzistencijos ar realybės priežastis vadinama Absoliučia Realybe arba Absoliučia Tiesa. Yasmin vijñāte sarvam evaṁ vijñātaṁ bhavati – pažinus Absoliučią Tiesą, automatiškai pažįstama viskas. („Muṇḍaka Upaniṣad“ 1.3)

Religingus žmones galima suskirstyti į tris kategorijas:

1. tuos, kuriems rūpi ritualai;

2. tuos, kuriuos domina religinė filosofija ir

3. tuos, kurie nori pasiekti religijos tikslą.

Pažymėtina tai, kad pirmą ir antrą kategoriją labiau domina procesas, nei tikslas. Nors jie taip pat kalba apie religijos tikslą, rimtai jo nesiekia. Visą Vedinę literatūrą galima suskirstyti į tris dalis pagal tai, kam ji skirta:

1. Karma kāṇḍa – dalis kalbanti apie veiklą. Ji skirta ritualistams.

2. Jñāna kāṇḍa – dalis kuri kalba apie transcendencijos filosofiją. Joje daug nesuprantamų ir paradoksalių dalykų, kurie žavi tik proto darbininkus.

3. Upāsanā kāṇḍa – dalis, kuri kalba apie garbinimą kaip procesą, skirtą pasiekti tikslą. Tai pati vertingiausia Vedų dalis.

Didžioji Vedų literatūros dalis kalba apie veiklą ir ritualus, kadangi jais besidominčių žmonių yra absoliuti dauguma. Tačiau tai, kad didžioji dalis Vedų kalba apie karmą, nesuteikia karmai aukščiausio įvertinimo ir tai, kad apie garbinimą kalba nedidelė Vedų dalis, jo nenuvertina.

Tuomet, kaip sakoma „Kūrma Purāṇoje“ (Pūrva bhāga 51.18-19), Vyāsadevos pasekėjai toliau padalino Vedas į 1130 šakų:

eka-viṁśāti-bhedena ṛg-vedaṁ kṛtavān purā
śākhānāṁ tu śatenaiva yajur-vedam athākarot

sāma-vedaṁ sahasrena śākhānāṁ prabibheda saḥ
atharvānam atho vedaṁ bibheda navakena tu

Anksčiau Ṛg Veda buvo padalinta į 21 šaką, Yajur Veda į 100 šakų, Sāma Veda į 1000 šakų ir Atharva Veda į 9 šakas.“ Taigi kartu sudėjus Vedas sudarė 1130 Saṁhitų, 1130 Brāhmaṇų, 1130 Āraṇyakų ir 1130 Upaniṣadų, viso 4520 pavadinimų. Laikui bėgant dauguma tekstų buvo prarasta. Dabartiniu metu išliko tik apie 11 Saṁhitų, 18 Brāhmaṇų, 7 Āraṇyakos ir 220 Upaniṣadų. Tai sudaro mažiau nei 6 procentus originalių Vedų.

Pirminės Vedos buvo paskleistos tarp žmonių ir išsišakojo į daugybę šakų. Tokiu būdu nėra žinojimo srities, kuri nebūtų kilusi iš Vedų. Keturias Vedas Vyāsadeva padalino savo mokiniams:

Ṛg Veda - Paila Ṛṣiui,

Sāma Veda - Jaimini Ṛṣiui;

Yajur Veda - Vaiśampayana Ṛṣiui;

Atharva Veda - Angira Muniui, kuris dar žinomas kaip Sumantu Munis.

Purāṇos ir senovės istorijos - itihāsos taip pat žinomos kaip penktoji Veda. Jas Vyāsadeva perdavė Romaharśanai.

Kas priklauso Vedų literatūrai išvardina „Chandogya Upaniṣad“ 7.1.2.

Ṛigvedaṁ bhagavo ‘adhyemi yajurvedaṁ sāmavedamātharvaṇaṁ
Chaturthamitihāsapurāṇaṁ paṅchamaṁ vedānāṁ vedaṁ pitryaṁ rāśiṁ
Daivaṁ nidhiṁ vākovākyamekāyanaṁ devavidyāṁ brahmavidyāṁ
Bhūtavidyāṁ kśatravidyāṁ nakśatravidyāṁ
Sarpadevajanavidyāmetadbhagavo ‘adhyemi

Nārada tarė: ´Pone, aš žinau Ṛg Vedą, Yajur Vedą, Sāma Vedą ir kaip ketvirtą Atharvan, kaip penktą Itihasa-Purāṇą (Bharata), Vedų Vedą (gramatika), Pitrya (taisyklės kaip atlikti aukas protėviams), Raśi (skaičių mokslas), Daiva (pranašavimo mokslas), Nidhi (moklas apie laiką), Vacovidya (logika), Ekayana (etika), Devavidya (etimologija), Brahma-vidya (tarimas, śikṣa, ceremonijos, kalpa, proza, chanda), Bhūta-vidya (demonų mokslas), Kṣatra-vidya (ginklų mokslas), Nakṣatra vidya (astronomija), Sarpa ir Devagana-vidya (mokslas apie gyvates ir nuodus bei menus). Visa tai aš žinau, pone.

Śruti, Smṛti ir Nyāya Prasthāna

Visos Vedų žinios dalinamos į tris dalis, kurios vadinamos śruti, smṛti ir nyāya. Śruti yra pagrindinė dalis, o smṛti ir nyāya ją palaiko, todėl visos mokslinės teorijos apie transcendenciją turi atitikti šiuos tris skyrius. Šios trys dalys taip pat vadinamos prasthāna traya – tai, kas stovi ant trijų kojų.

1) Śruti prasthāna

Śruti reiškia tai, kas išgirsta. Śruti literatūra susideda iš keturių Vedų ir jų papildinių.

1. Ṛgveda (ṛc - himnas) himnų rinkinys; 1017 himnų, 10552 posmai. Ṛg Veda susideda iš 10 mandalų - dalių, kurias sudarė įvairūs išminčiai. Paila Ṛṣis atsakingas už Ṛg Vedą.
Āyur (upa)veda (medicininė Veda) yra Ṛg Vedos papildinys.

2. Sāmaveda (sāman - giedojimas) giesmių rinkinys, kur užrašyti Ṛg Vedos himnai, tačiau su metrais ir melodijomis; iš viso ją sudaro 1549 posmai. Jaimini Ṛṣis atsakingas už Sāma Vedą.
Gandharva (upa)veda (muzikinė Veda) yra Sāma Vedos papildinys.

3. Yajurveda (yajus - aukojimo formulė) aukojimo formulių rinkinys; 2000 posmų. Atsakingas už ją - Vaiśampayana Ṛṣi.
Yajur Veda turi dvi redakcijas:

1) śukla - baltoji mokykla,
2) kṛṣṇa - juodoji mokykla.

Dhanur (upa)veda (karinė Veda) yra Yajur Vedos papildinys.

4. Atharvaveda (atharvan - šventiko vardas) magijos ir užkeikimu rinkinys; Sudaro 6000 posmų. Atsakingas už ją - Angira muni.
Sthāpatya (upa)veda (architektūrinė Veda) yra Atharva Vedos papildinys.

Kiekviena iš 4 vedų turi 4 dalis:

1) saṁhitā - mantros - tai, kas ir sudaro būtent Vedą. Kai sakome Veda, dažniausiai turime omenyje būtent saṁhitas. Saṁhitos buvo skirtos brahmacāriams.

2) brāhmaṇa - ritualai, reikalingi aukų atnašavimams ir kitos dukart gimusio žmogaus gyvenimo taisyklės. Dažniausiai skirti gṛhasthoms. Kai kurios brāhmaṇos yra gana plačios ir į jas įeina upaniṣados. Kai kurios brāhmaṇos vadinamos upaniṣadomis, kadangi jose pateikiami ir filosofiniai apmąstymai apie gyvenimo prasmę.

3) āraṇyaka - ritualų filosofiniai paaiškinimai bei apmąstymai apie ritualų bei garbinimo prasmę. Skirtos buvo žmonėms, išėjusiems gyventi į mišką (araṇya - miškas). Dažnai āraṇyakos ir brāhmaṇos persipina tarpusavyje. Āraṇyakų bei brāhmaṇų skaičius nėra fiksuotas. Jis priklauso nuo mokyklos (śakhos).

4) upaniṣada - tai yra filosofiniai tekstai apie būtį ir gyvenimo prasmę.

Dažniausiai upaniṣados yra impersonalistinės ir šlovina išsivadavimą, Brahmano egzistenciją. Tačiau jos neprieštarauja personalistiniam Dievo aspektui, apie jį paprasčiausiai nekalbama. Tačiau kai kurios upaniṣados, tokios kaip Īśa ar Śvetāśvatara yra giliai personalistinės. Žodis upaniṣad reiškia tai, kas išgirsta prie mokytojo pėdų, tai nurodo jų prigimtį, kad visos jos buvo papasakotos išminčių ir atskleidžia aukščiausią gyvenimo tobulumą.

Yra minimos 108 autoritetingos upaniṣados, tarp kurių 18 laikoma pagrindinėmis. 108 upaniṣadų sarašas pateikiamas „Muktika upaniṣadoje“ 30-39 posmuose. Kartais kaip pagrindinės pateikiamos 11 upaniṣadų:

Īśa, Kena, Kaṭha, Praśna, Muṇḍaka, Māṇḍūkya, Taittirīya, Aitareya, Chāndogya, Bṛhad-āraṇyaka ir Śvetāśvatara.

Pilnas upaniṣadų sarašas:

(1) Īśopaniṣad, (2) Kenopaniṣad, (3) Kaṭhopaniṣad, (4) Praśnopaniṣad, (5) Muṇḍakopaniṣad, (6) Māṇḍūkyopaniṣad, (7) Taittirīyopaniṣad, (8) Aitareyopaniṣad, (9) Chāndogyopaniṣad, (10) Bṛhad-āraṇyakopaniṣad, (11) Brahmopaniṣad, (12) Kaivalyopaniṣad, (13) Jābālopaniṣad, (14) Śvetāśvataropaniṣad, (15) Haṁsopaniṣad, (16) Āruṇeyopaniṣad, (17) Garbhopaniṣad, (18) Nārāyaṇopaniṣad, (19) Paramahaṁsopaniṣad, (20) Amṛta-bindūpaniṣad, (21) Nāda-bindūpaniṣad, (22) Śiropaniṣad, (23) Atharva-śikhopaniṣad, (24) Maitrāyaṇy-upaniṣad, (25) Kauṣītaky-upaniṣad, (26) Bṛhaj-jābālopaniṣad, (27) Nṛsiṁha-tāpanīyopaniṣad, (28) Kālāgni-rudropaniṣad, (29) Maitreyy-upaniṣad, (30) Subālopaniṣad, (31) Kṣurikopaniṣad, (32) Mantrikopaniṣad, (33) Sarva-sāropaniṣad, (34) Nirālambopaniṣad, (35) Śuka-rahasyopaniṣad, (36) Vajra-sūcikopaniṣad, (37) Tejo-bindūpaniṣad, (38) Nāda-bindūpaniṣad, (39) Dhyāna-bindūpaniṣad, (40) Brahma-vidyopaniṣad, (41) Yoga-tattvopaniṣad, (42), Ātma-bodhopaniṣad, (43) Nārada-parivrājakopaniṣad, (44) Triśikhy-upaniṣad, (45) Sītopaniṣad, (46) Yoga-cūḍāmaṇy-upaniṣad, (47) Nirvāṇopaniṣad, (48) Maṇḍala-brāhmaṇopaniṣad, (49) Dakṣiṇā-mūrty-upaniṣad, (50) Śarabhopaniṣad, (51) Skandopaniṣad, (52) Mahānārāyaṇopaniṣad, (53) Advaya-tārakopaniṣad, (54) Rāma-rahasyopaniṣad, (55) Rāma-tāpaṇy-upaniṣad, (56) Vāsudevopaniṣad, (57) Mudgalopaniṣad, (58) Śāṇḍilyopaniṣad, (59) Paiṅgalopaniṣad, (60) Bhikṣūpaniṣad, (61) Mahad-upaniṣad, (62) Śārīrakopaniṣad, (63) Yoga-śikhopaniṣad, (64) Turīyātītopaniṣad, (65) Sannyāsopaniṣad, (66) Paramahaṁsa-parivrājakopaniṣad, (67) Mālikopaniṣad, (68) Avyaktopaniṣad, (69) Ekākṣaropaniṣad, (70) Pūrṇopaniṣad, (71) Sūryopaniṣad, (72) Akṣy-upaniṣad, (73) Adhyātmopaniṣad, (74) Kuṇḍikopaniṣad, (75) Sāvitry-upaniṣad, (76) Ātmopaniṣad, (77) Pāśupatopaniṣad, (78) Param-brahmopaniṣad, (79) Avadhūtopaniṣad, (80) Tripurātapanopaniṣad, (81) Devy-upaniṣad, (82) Tripuropaniṣad, (83) Kaṭha-rudropaniṣad, (84) Bhāvanopaniṣad, (85) Hṛdayopaniṣad, (86) Yoga-kuṇḍaliny-upaniṣad, (87) Bhasmopaniṣad, (88) Rudrākṣopaniṣad, (89) Gaṇopaniṣad, (90) Darśanopaniṣad, (91) Tāra-sāropaniṣad, (92) Mahā-vākyopaniṣad, (93) Pañca-brahmopaniṣad, (94) Prāṇāgni-hotropaniṣad, (95) Gopāla-tāpany-upaniṣad, (96) Kṛṣṇopaniṣad, (97) Yājñavalkyopaniṣad, (98) Varāhopaniṣad, (99) Śāṭyāyany-upaniṣad, (100) Hayagrīvopaniṣad, (101) Dattātreyopaniṣad, (102) Gāruḍopaniṣad, (103) Kaly-upaniṣad, (104) Jābāly-upaniṣad, (105) Saubhāgyopaniṣad, (106) Sarasvatī-rahasyopaniṣad, (107) Bahvṛcopaniṣad and (108) Muktikopaniṣad.

Iš trijų filosofijos kelių, Upaniṣados aprašo jñāna-kāṇḍą, arba filosofinį žinojimą. Kartais upaniṣados yra pateikiamos kaip Vedānta, kadangi veda reiškia žinios, o anta reiškia pabaiga. Upaniṣados yra viso materialaus žinojimo pabaiga, kadangi jos kalba apie Absoliutą. Pirmasis klausimas, kurį užduoda Upaniṣados: Kas yra visa ko priežastis? Įvairūs išminčiai skirtingai matė visa ko priežastį ir skirtingai ją aprašė. Šie požiūriai vadinami darśana.

Yra šešios Vedinės filosofinės mokyklos (ṣad darśana), kurios visos skritingai traktuoja Vedų mokymą:

a) nyāya - logika, epistemologija. Įkūrėjas Gautama Ṛṣis;

b) vaiśeṣika - atomistika, įkūrėjas Kanada munis;

c) sāṅkhya - analitinis pasaulio pažinimas, įtvirtino Kapila munis;

d) yoga - proto ir sąmonės studija, kurią atliko Patanjalis;

e) karma (pūrva)-mīmāṁsā- karmos teorija, kurią propagavo Jaimini Ṛṣis;

f) vedānta (uttara mīmāṁsā) - brahmano, Absoliučios Tiesos studijos, kurias propagavo pats Vyāsadeva.

Ši darśana pasiekia savo kulminaciją Vedānta sūtroje, kuri laikoma visos Vedų literatūros vainiku. Ji ir jos komentarai suformavo atskirą Vedų literatūros koją:

2) Nyāya prasthāna

Nyāya sanskritu reiškia dėsnis, taisyklė.

Vyāsadeva yra paties Kṛṣṇos inkarnacija. Jis sudarė „Vedānta sūtrą“ tam, kad žmonės pajėgtų suprasti Absoliučią Tiesą neįveikiamos logikos ir argumentų pagalba. Veda reiškia žinios, anta - pabaiga, sūtra - vėrinys. Sūtra reiškia tekstą, kuris perduoda visų žinių esmę minimaliu žodžių kiekiu. Ji turi būti pritaikoma universaliai ir neturi jokių gramatinių trūkumų.

Tai patvirtina Vāyu žodžiai iš „Skanda Purāṇos“, kurie apibrėžia sūtrą taip:

alpākṣaram asandigdhaṁ sāra-vat viśvato-mukham
astobham anavadyaṁ ca sūtraṁ sūtra-vido viduḥ

„Sūtra yra aforizmas, kuris išreiškia visų žinių esmę mažiausiu žodžių kiekiu. Ji turi būti universaliai pritaikoma ir neturėti lingvistikos trūkumų.“

„Vedānta sūtra“ skirta teisingai suprasti śruti, ypač upaniṣadas. „Vedānta sūtra“ yra trumpa visos Vedų filosofijos santrauka. Ji prasideda žodžiais athato brahma jijñāsa - „dabar atėjo laikas klausti apie Absoliučią Tiesą“.

„Vedānta sūtra“ dar žinoma vardais:

· Brahma-sūtra,

· Śārīraka-sūtra,

· Vyāsa-sūtra,

· Bādarāyaṇa -sūtra,

· Uttara- mīmāṁsā,

· Vedānta-darśana.

„Vedānta sūtra“ susideda iš keturių dalių (adhyāya), kurių kiekviena turi keturis skyrius (pādas). Todėl kartais ji vadinama ṣoḍaśa-pāda sūtra (16 padų sūtra). Kiekviena pāda susideda iš penkių dalių (adhikaraṇų), kurios pristato klausimą, pateikia argumentus, juos pagrindžia ir pateikia pavyzdžius:

1. pratijñā - iškilmingas įvadas;

2. hetu - priežastys;

3. udāharaṇa - pavyzdžiai;

4. upanaya - tema, vystoma iki pilno supratimo;

5. nigamana - citatos iš šastrų.

Pirma dalis - Samanvaya, paaiškina upaniṣadų mokymo vienovę;

Antra dalis - Avirodha, išsklaido tariamus prieštaravimus;

Trečia dalis - Sādhana - aprašo priemones pasiekti Aukščiausiąjį;

Ketvirta dalis - Phala - aprašo siekiamą tikslą.

Pirmos dvi adhyāyos kalba apie sielos ryšį su Absoliutu, tai vadinama sambandha jñāna, trečia adhyāya kalba apie dvasinę veiklą suvokus šį ryšį (abhidheya jñāna), o ketvirtoji adhyāya apie rezultatą, pasiekiamą veiklos dėka (prayojana jñāna).

Pagal įžymų žodynų sudarytoją Hemacandrą, kuris taip pat vadinamas Koṣakāra, Vedānta reiškia Upaniṣadų ir Brhāhmaṇų dalies Vedose komentarus. Profesorius Apte, savo žodyne aprašo Vedų Brāhmaṇas kaip dalį, kuri nustato taisykles kaip giedoti himnus įvairiuose aukų atnašavimuose ir pateikia detalius paaiškinimus apie šių himnų kilmę. Kartais šie paaiškinimai labai gausiai iliustruoti legendomis ir istorijomis. Ji skiriasi nuo mantrų dalies Vedose. Hemacandra sako, kad Vedų papildymas yra vadinamas „Vedānta-sūtra“. Veda reiškia žinios, o anta reiškia pabaiga. Kitais žodžiais, tinkamai suprasti galutinį Vedų tikslą yra vadinama Vedāntos žiniomis. Tokios žinios, kurios pateiktos „Vedānta sūtros“ aforizmuose, turi būti paremtos Upaniṣadomis.

Išmanančių mokslininkų požiūriu, egzistuoja trys skirtingi žinių šaltiniai; jie vadinami prasthāna-traya. Pagal šiuos mokslininkus, Vedānta yra vienas iš tokių šaltinių, nes jis pateikia Vedines žinias remdamasis logika ir svariais argumentais. “Bhagavad-gītoje“ (13.5) Viešpats sako: brahma-sūtra-padaiś caiva hetumadbhir viniścitaiḥ - „Galutinio gyvenimo tikslo supratimas yra pateiktas Brahma-sūtroje, pagrindžiant teisinga logika ir argumentais apie priežastį ir pasekmę.“ Todėl „Vedānta-sūtra“ yra vadinama nyāya-prasthāna, Upaniṣados vadinamos śruti-prasthāna, o Gītā, Mahābhārata ir Purāṇos vadinamos smṛti-prasthāna. Visos mokslinės žinios apie transcendenciją turi būti paremtos śruti, smṛti ir stipriu loginiu pagrindu.

Śrīla Bhaktisiddhānta Sarasvatī Ṭhākura komentuoja, kad Vyāsadevai sudarinėjant „Vedānta-sūtrą“, septyni garsūs ir šventi jo bendraamžiai taip pat dirbo tą patį darbą. Šie šventieji buvo Ātreya Ṛṣi, Āśmarathya, Auḍulomi, Kārṣṇājini, Kāśakṛtsna, Jaimini ir Bādarī. Dar yra sakoma, kad Pārāśarī ir Karmandī-bhikṣu taip pat aptarinėjo „Vedānta-sūtros“ aforizmus dar prieš Vyāsadevą.

Kadangi „Vedānta sūtros“ aforizmai slepia savyje labai daug informacijos, jiems reikalingi paaiškinimai - bhāṣyos. Śrīla Vyāsadeva, galinga Viešpaties Nārāyaṇos inkarnacija, norėdamas apsaugoti „Vedāntą-sūtrą“ nuo neautoritetingų komentarų, savo dvasinio mokytojo Nārada Munio nurodymu, sudarė „Śrīmad Bhāgavatam“ - natūralų komentarą (akṛtrima-bhaṣya) „Vedānta-sūtrai“. Tai taip pat teigiama „Garuḍa Purāṇoje“: artho ‘yaṁ brahma-sūtrāṇāṁ - ji paaiškina brahma-sūtras. Savo komentarus „Vedānta sūtrai“ parašė visų Vedāntos mokyklų atstovai. Śrīpāda Śankarācāryos komentarai vadinami „Śārīraka bhāṣya“. Jis ir jo pasekėjai „Vedāntą-sūtrą“ interpretavo impersonaliu būdu. Kitos, vaiṣṇavų mokyklos, pateikė savo personalistinius komentarus, kurie atitinka Vedų tradiciją. Gauḍīya vaiṣṇavų komentarus „Govinda bhāṣya“ užrašė Baladeva Vidyābhūṣaṇa 1726 metais.

3) Smṛti prasthana

Smṛti reiškia tai, kas papasakota. Ji susideda iš išminčių darbų, įvairių pasakojimų, įstatymų kodeksų ir t.t. Skirtingai nuo śruti, šioje literatūros dalyje ne tiek svarbus pats garsas, kiek prasmė. Todėl įvairios istorijos yra perpasakojamos skirtingai ir detalės gali nesutapti, tačiau prasmė išlieka ta pati. Ypač māyāvādžiai dažnai nepriima šios dalies kaip vedinės. Tačiau iš tiesų smṛti pateikia komentarus bei pavyzdžius śruti. Smṛti literatūroje galima rasti aiškiai ir suprantamai išdėstyta tai, kas śruti literatūroje gali būti labai supainiota. Be to didelė dalis śruti literatūros laikui bėgant buvo prarasta ir suprasti ją labai sunku. Smṛti visų pirma perduoda prasminį tekstą, todėl čia viskas žymiai paprasčiau.

Smṛti literatūra skirstoma į šias dalis:

1. 6 vedāṅgos - šešios Vedų sudedamos dalys (aṅga - dalis, galūnė).

Vedāṅgos priklauso karma kāṇḍos skyriui.

1) skaitymas:

a) śikṣā - fonetika (apima teisingą tarimą, kirčiavimą, skiemenų ilgumą ar trumpumą ir kt.). Pratiśakhya - įvairių śakha (šakų), t.y. vedinių mokyklų, fonetiniai darbai.

b) chanda – metrika, posmų ir himnų deklamavimas.

2) supratimas:

c) vyākaraṇa - gramatika (ją paprastai reprezentuoja Panini sūtra).

d) nirukta – leksika (žodynai) ir etimologija (žodžių kilmė ir prasmė).

3) panaudojimas:

e) jyotiṣa - astrologija ir astronomija. Jų pagalba sužinomas palankus veiklai laikas.

f) kalpa - aukojimų ritualų taisyklės. Į jas įeina śrouta (atnašavimai) sūtros, kadangi jos susijusios su śruti. Taip pat tai gṛhya (namų ritualai, saṁskāros), dharma (įstatymų kodeksai), śulba (aukų atnašavimo arenos įrengimas).

Kiekvienai Vedangai išminčiai sukūrė sūtras, tokias kaip Panini sūtros, etc. Kartais smārta sūtros priskiriamos prie kalpų, o kartais atskirai. Jos skirstomos į:

1) gṛhya sūtra - apeigos, atliekamos namuose. Jos aprašo samskaras – ritualus arba sakramentus, atliekamus įvairiais žmogaus gyvenimo periodais.

2) samayacarika (dharma) sūtra - tradiciniai papročiai ir kasdieninė praktika.

3) śulba sūtros - altorių ir aukurų statyba.

4) śrouta sūtros - kolektyviniai aukų atnašavimai.

5) dharma sūtros - įstatymų kodeksai (pvz.: mānavadharmaśastra).

Kiekviena śakha (vedinė mokykla) turėjo savo kalpa, gṛhya, samayacarika sūtras.

Visos jos bendrai vadinamos smṛti. Tradicija išsaugojo 20 smṛti:

Manu, Atri, Viṣṇu, Harita, Yājñavalkya, Uśanā, Aṅgrā, Yama, Apastambha, Sanivarta, Kātyāyana, Bṛhaspati, Parāśara, Vyāsa, Śaṅkha, Likhita, Dakṣa, Gautama, Satatapa, Vasiṣṭha.

2. Purāṇos - tai senovės istorijos, kurios istoriniais faktais pagrindžia keturių Vedų mokymą.

Jos paaiškina keturių Vedų mokymą istorijų forma ir dvasinį gyvenimą padaro lengvesnį, todėl šiame amžiuje jos yra svarbesnės.

„Bhaviśya Purāṇa“ (kaip cituojama Madhvācāryos komentare „Vedānta sūtrai“ 2.1.6) sako:

ṛg-yajuḥ-sāmātharvāś ca bhārataṁ pañcarātrakam
mūla-rāmāyaṇaṁ caiva veda ity eva śabditāḥ

purāṇāni ca yānīha vaiṣṇavāni vido viduḥ
svataḥ-prāmāṇyam eteṣāṁ nātra kiñcid vicāryate

„Ṛg Veda, Yajur Veda, Sāma Veda, Atharva Veda, Mahābhārata (kurioje yra Bhagavad Gīta), Pancarātra, ir originali Rāmāyaṇa laikomos Vedine literatūra. Vaiṣṇava priedai, Purāṇos taip pat laikomi vedine literatūra”. Chandogya Upaniṣadoje sakoma, kad Purāṇos ir „Mahābhārata“ sudaro penktąją Vedą.

„Madhyandina-śruti“ pažymi Itihasų ir Purāṇų vienovę su Ṛg ir kitomis Vedomis prigimties prasme. Visi šie raštai yra apauruṣeya – neturi žmogiškos kilmės. “Mano brangus Maitreyi, Ṛg, Yajur, Sāma ir Atharva Vedos, taip pat Itihāsos ir Purāṇos atsirado iš Aukščiausios Būtybės kvėpavimo.” [„Bṛhad-āraṇyaka Upaniṣad“ 2.4.10]

Jīva Gosvāmis teigia, kad Purāṇos vadinamos tokiu pavadinimu, nes jos užbaigia (padaro pilnomis – pūrna) keturias Vedas.

Purāṇos lengvai paaiškina visas Vedų tiesas žmonėms prieinama kalba. Žmonės nėra vienodi. Vieni valdomi dorybės, kiti aistros, dar kiti neišmanymo. Ir Purāṇos yra suskirstytos pagal gunas, t.y. skirtos dorybės, aistros ir neišmanymo gunų veikiamiems žmonėms. Iš viso yra 18 pagrindinių Purāṇų:

sattvika Purāṇos - aukština Viṣṇu (vaiṣṇava Purāṇa):

1. Viṣṇu - 23000 posmų; 2. Bhāgavata - 18000 p;. 3. Nārada - 25000 p.; 4. Garuḍa - 19000 p.; 5. Padma - 55000 p.; 6. Varāha - 24000 p.

rājasika Purāṇos - susijusios su Brahmā:

1. Brahmā - 10000 p.; 2. Brahmāṇḍa - 12000 p.; 3. Brahma-vaivarta - 18000 p.; 4. Mārkaṇḍeya - 9000 p.; 5. Bhaviṣya - 14500 p.; 6. Vāmana - 10000 p.

tamasa Purāṇos - susiję su Śiva (Śaiva Purāṇa):

1. Śiva - 24000 p.; 2. Liṅga - 11000 p.; 3. Skanda - 81100 p.; 4. Agni (Vāyu) - 15400 p.; 5. Matsya - 14000 p.; 6. Kūrma - 17000 p.;

Iš viso Purāṇose yra 400 000 posmų.

„Padma Purāṇoje“ (Uttara-khanda, 236.18-21) teigiama:

aṣṭadāśaṁ tu brahmāṇḍaṁ purāṇāni yathā kramam
mātsyaṁ kaurmaṁ tathā laiṅgaṁ śaivaṁ skāndaṁ tathaiva ca

āgneyaṁ ca ṣaḍ etāni tāmasāni nibodha me
vaiṣṇavam nāradīyaṁ ca tathā bhāgavataṁ śubham

gāruḍaṁ ca tathā pādmaṁ vārāhaṁ śubha-darśane
sāttvikāni purāṇāni vijneyāni śubhāni vai

brahmāṇḍa brahma-vaivartaṁ mārkaṇḍeyaṁ tathaiva ca
bhaviṣyaṁ vāmanaṁ brāhmaṁ rājasāni nibodha me

[Viešpats Śiva tarė:] "O Śubha-darśanā [Parvati, kurią palanku regėti]! Šioje Brahmāṇḍoje (Visatoje) yra žinomos aštuoniolika Purāṇų. Žinok iš manęs, kad Mātsya, Kūrma, Linga, Śiva, Skanda, ir Agni yra 6 Tāmasika Purāṇos.Viṣṇu, Nārada, Bhāgavata, Gāruḍa, Padma, ir Vārāha Purāṇos yra žinomos kaip palankios Sāttvika Purāṇos. Taip pat sužinok iš manęs, kad Brahmāṇḍa, Brahma-vaivarta, Mārkaṇḍeya, Bhaviṣya, Vāmana ir Brāhma yra Rājasika."

Rājasika ir ypatingai tāmasa Purāṇose galima rasti daugybę pamokymų, kaip siekti materialių tikslų, juslinio pasitenkinimo, religingumo, tačiau galiausiai visos jos yra skirtos žmogui pakilti į aukštesnį egzistencijos lygmenį.

„Garuḍa Purāṇa“ teigia, kad „Śrīmad Bhāgavatam“ yra tyriausioji Purāṇa, ji moko, kad žmogaus gyvenimo tikslas - užmegzti meilės santykius su Kṛṣṇa.

Pagrindinės Purāṇos vadinamos maha Purāṇomis. Nuo papildomų Purāṇų (upa Purāṇų) jos skiriasi tuo, kad nagrinėja 10 temų (daśa lakṣaṇa, „Śrīmad Bhāgavatam“ 2.10.1), o upa Purāṇos nagrinėja tik 5 temas (panca lakṣaṇa). 18 upa Purāṇų sąrašas:

Sanat Kumara, Narasiṁha, Bṛhan-nāradīya, Liṅga, Durvāsa, Kapila, Manava, Auśanasa, Varuna, Kalika, Maheśvara, Samba, Śaura, Paraṣara, Devibhāgavata, Aditya, Vasiṣṭha, Viṣṇudharmottara.

Visos Purāṇos nagrinėja šias penkias temas, o itihasos ne:

1) sarga - pirminis kūrimas (viṣṇu sukuria pasaulius)

2) pratisarga - antrinis kūrimas (Brahmā sukuria įvairovę visatoje)

3) vaṁśa - saulės ir mėnulio dinastijų genealogija

4) manvantarāṇi - 14 Manu valdymo laikotarpis

5) vaṁśanucarita - saulės ir mėnulio dinastijų veikla.

3. itihāsa - tai yra senovės istorijos (iti - tai, hāsa - buvo)

Paprastai tai yra pasakojimai apie senovės dinastijas ir herojiškus jų darbus. Geriausiai žinomos itihāsos yra „Mahābhārata“ ir „Rāmāyaṇa“. Jose yra daugybė materialių istorijų, aistrų, etc. Tačiau į visas šias istorijas įterpiama taip pat ir filosofinių pamokymų apie gyvenimo prasmę. „Bhagavad Gīta“ yra „Mahābhāratos“ dalis.

„Mahābhārata“ aprašo Bhāratų giminės mūšį, kuris manoma įvyko prieš penkis tūkstantmečius (kai kurie mokslininkai mano, jog karo pradžia buvo 5561 m.pr.Kr. spalio 16 d.) Pačioje „Mahābhāratoje“ minimos visos versijos, kaip ji buvo užrašyta: Pradžioje Vyāsadeva užrašė 28.000 posmų versiją. Vėliau 100.000 posmų versiją žmonėms, 3.000.000 ir 6.000.000 posmų versijas pusdieviams, 1.400.000 posmų versiją yakṣoms ir rākṣasoms. „Mahābhārata“ susideda iš 18 parvų - dalių ir aprašo mūšį, trukusį 18 dienų.

„Rāmāyaṇą“ Viešpats Brahmā papasakojo 1.000.000.000 posmų. Vėliau Nārada papasakojo Valmiki muniui 25.000 posmų.

„Rāmāyaṇa“ taip pat moko atsidavimo Viešpačiui Rāmacandrai. Yra daugybė „Rāmāyaṇos“ versijų. Štai kelios iš jų:

Sanskrito versijos: agastya rāmāyaṇam, agniveśa rāmāyaṇam, atri rāmāyaṇam, adbhuta rāmāyaṇam, adbhutottara rāmāyaṇam, adhyātma rāmāyaṇam, anargha rāghava rāmāyaṇam, ānand rāmāyaṇam, uttara rāmacarit nātakam, unmatta rāmāyaṇam, kapil rāmāyaṇam, kamba rāmāyaṇam, krutivās rāmāyaṇam, kraunc rāmāyaṇam, garuda rāmāyaṇam, govinda rāmāyaṇam, gautam rāmāyaṇam, campu rāmāyaṇam, jatāyu rāmāyaṇam, jamadagni rāmāyaṇam, jānaki haraṇa rāmāyaṇam, jaimini rāmāyaṇam, deha rāmāyaṇam, dharma rāmāyaṇam, nāradiya rāmāyaṇam, nāradokta rāmāyaṇam, lalit rāmcaritam, lomaśa rāmāyaṇam, vaśistha rāmāyaṇam, bhibhiśaṇa rāmāyaṇam, viranci rāmāyaṇam, viśvāmitra rāmāyaṇam, vrutta rāmāyaṇam, śiva rāmāyaṇam, naividheya rāmāyaṇam, pulastya rāmāyaṇam, prasanna rāghava nātakam, bāl rāmāyaṇa nātakam, brahma rāmāyaṇam, bhatti kāvyam, bharat rāmāyaṇam, bharadvāja rāmāyaṇam, bhuśundi rāmāyaṇam, mangal rāmāyaṇam, manu rāmāyaṇam, mahāvir carit nātakam, mahābhārat-van parvatāntargat rāmakathā, mahā rāmāyaṇam, maheśvara rāmāyaṇam, yājnavalkya rāmāyaṇam, yogavaśiśtham, raghuvamśa mahākāvyam [ by kālidas ], rāmacarit cintāmaṇi, rām samhitā, rāmatāpaniyopaniśad, rāmnām māhātmyam, rām rakśāstotram, rāmāśvamedham, rāmeśvara samhitā, sugriva rāmāyaṇam, sutikśna rāmāyaṇam, sunand rāmāyaṇam, sumantra rāmāyaṇam, surya rāmāyaṇam, saubhari rāmāyaṇam, skanda rāmāyaṇam, hanumad rāmāyaṇam, hanumannātakam, khetaketu rāmāyaṇam,

Ne sanskrito versijos: uttarāyaṇa, rāmcaritamānasa, satyaniśtha rām, sitāyan, candidāsā rāmāyaṇa, lāldās rāmāyaṇa, sāket.

Kita smṛti literatūros dalis apjungia tris skyrius: āgama, tantra ir yāmala. Dar viena smṛti literatūros dalis – Pañcarātra – priskiriama āgamoms.

4. Āgamos (priklauso Upāsana kandai) - garbinimo aprašymai.

Āgamos yra skiriamos į tris mokyklas kaip ir tantros: vaiṣṇava, śaiva ir śakta. Kiekviena iš jų turi savo pañcarātras. Visos āgamos nagrinėja keturias temas:

jñāna - pažinimas; kriya (tarnystė, kaip šventyklų statymas, dievybių instaliacijos); carya - elgesys (kasdieniniai ritualai, šventės); ir yoga - atsidavimas arba dėmesys.

Pagrindinės visų āgamų savybės yra tai, jog jos pripažįsta:

1. aukščiausios būtybės egzistavimą vyrišku ar moterišku aspektu;

2. nedalomų sielų egzistavimą;

3. objektyvios visatos realumą;

atsidavimą kaip vienintelę priemonę išsivaduoti.

Priklausomai nuo žmogaus sąmonės ir jo siekių Vedos moko jį garbinti tam tikras dievybes, kurios padeda pasiekti tam tikras buveines ar juslinio pasitenkinimo lygį. Šiuo tikslu āgamos yra skirstomos į 5 dalis pagal garbinamas Dievybes skirtingose guṇose (pañca upāsana):

a) Śakti - energija - aprašo śakta āgamos (neišmanymo guṇa)

b) Sūrya - regėjimo šaltinis - soura āgamos (aistros ir neišmanymo guṇa)

c) Gaṇapati - kontroliuotojas – gaṇapatya āgamos (aistros guṇa)

d) Śiva - naikintojas - śaiva āgamos (aistros ir dorybės guṇa)

e) Viṣṇu - galutinis šaltinis - vaikhānasa āgamos (dorybės guṇa)

5. Тantra (garbinimo metodas).

Jas davė Viešpats Śiva savo žmonai Pārvati. Tantros skirstomos į:

a) dešinįjį kelią (dakṣiṇa mārga), kuris skirtas norintiems suvokti dvasinę meilę tarp Viešpaties ir Jo energijos, visiškai atsisakant materialaus jutiminio pasitenkinimo.

b) kairysis kelias (bāma mārga) - juodoji magija, vaiduoklių ir šmėklų garbinimas, spiritizmas.

“Maha-sidhi-sarasvata-tantra” išvardija 64 tantras:

1) Siddhisvara, 2) Mahatantra, 3) Kalitantra, 4) Kularnava, 5) Jnanarnava, 6) Nila, 7) Fetakare, 8) Devi-āgama, 9) Uttara, 10) Sri-krama, 11) Siddhi-yamala, 12) Matsya-sukta, 13) Siddha-sara, 14) Siddhi-sarasvata, 15) Varahi, 16) Yogini, 17) Ganesa-vimarsini, 18) Nitya, 19) Sivāgama, 20) Camunda, 21) Mundamata, 22) Hamsamahesvara, 23) Niruttara, 24) Kula-prakasaka, 25) Kalpa, 26) Gandharvaka, 27) Kriyasara, 28) Nibandha, 29) Svatantra, 30) Sammohana, 31) Lalita, 32) Radha, 33) Malini, 34) Rudra-yamala, 35) Brhat-srikrama, 36) Gavaksa, 37) Sukumudini, 38) Visuddhesvara, 39) Malinivijaya, 40) Samayacara, 41) Bhairavi, 42) Yogini-hrdaya, 43) Bhairava, 44) Sanat Kumara, 45) Yoni, 46) Tantrantra 47) Nava-ratnesvara, 48) Kula-cudamani, 49) Kamadhenu, 50) Kumari, 51) Bhuta-damara, 52) Malini-vijaya, 53) Brahma-yamala, 54) Bhava-cudamani, 55) Visva-sara, 56) Mahatantra, 57) Mahakata, 58) Kulamrta, 59) Kuloddisa, 60) Kunjika, 61) Cintamani, 62) Yamala, 63) Tantra-devaprakasa, 64) Kama.

6. Pañcarātros - aprašo dvasinės iniciacijos procesą.

„pañcarātrasya kṛtsnasya vaktā tu bhagavān svayam“: pañcarātros sistema yra papasakota paties Dievo Asmens. Žodis pañca rātra reiškia penkios naktys. Anksčiau buvo 108 pancāratros, kurios išsamiai aprašė Viešpaties garbinimą Dievybių pavidalu, tačiau dauguma iš jų jau prarastos. Pačios žymiausios asmenybės, tokios kaip Brahmā, Śiva, Nārada, Lakṣmi papasakojo savo pañcarātras, kurios žinomos kaip Nārada pañcarātra, Maheśa pañcarātra, Lakṣmī pañcarātra, Padma pañcarātra ir t.t. Pagal vedines taisykles, mokinys turi būti gimęs brāhmaṇo ar dvijos (dukart gimusiojo) šeimoje, tačiau pagal pañcarātriki taisykles, netgi śudra gali pasikelti iki brāhmaṇo padėties. Kali amžiuje, kai brāhmaṇų sluoksnyje gimsta demonai, pañcarātrika sistema yra vienintelė priemonė apsivalymui. Ji aprašo iniciacijos procesą, kai mokinys apvalomas taip, kad gali garbinti dievybes ir kartoti vedines mantras. Gaudīya vaiṣṇavų sampradāyoje (mokykloje), Śrīla Rūpa ir Sanātana Gosvāmiai parašė savo komentarus pañcarātroms. Tai Sanātana Gosvāmio „Hari bhakti vilasa“ ir Rūpos Gosvāmio „Bhakti rasāmṛta sindhu“.

Pañcarātros yra graduojamos pagal šią schemą: Daivika – dieviškos (geriausios) ir Muni-prokta (papasakotos išminčių). Pastarosios dalinamos į sāttvika, rājasika ir tāmasika. Pagal vieną šaltinį Hayagriva saṁhitā pakliūna į Daivika skyrių.

7. Kāvyos - tai poezija ar pjesės pagal istorijas, parinktas iš Purāṇų arba Itihāsų.

Kai kurie žymesni kūriniai: „Raghuvaṁśa“, „Śakuntala“, „Meghaduta“.

8. Nīti śāstra – etika.

Keletas literatūros pavyzdžių, gana žinomų knygų:

„canakya śataka“;

„vṛddha canakya“ arba „rajanīti śāstra“;

„pañca tantra“.

KLAUSIMAI:

1. Kokie yra trys pagrindiniai pažinimo šaltiniai?

2. Kokie keturi sąlygotų sielų trūkumai?

3. Ar Vedos sukurtos žmogaus? Ar jos turi žmogaus trūkumus?

4. Kaip vadinasi trys bendriausi žmonių poreikiai ir kaip jie atsispindi Vedose?

5. Išvardinkite ir apibūdinkite tris Vedų literatūros kojas.

6. Kas yra Vedų literatūros autorius ir sudarytojas?

7. Kokios yra keturios Vedos priklausančios śruti ir ką jos aprašo?

8. Kokios keturios dalys sudaro kiekvieną Vedą? Ką jos aprašo?

9. Kiek yra upaniṣadų?

10. Kas yra Vedānta sūtra ir apie ką ji kalba?

11. Kiek yra purāṇų ir kuri iš jų svarbiausia?

12. Kokiai Vedų literatūros daliai priklauso Šrimad Bhagavatam?

13. Kokios įžymios knygos priklauso itihāsa daliai?

14. Kokios knygos dalis yra Bhagavad-gīta? Ir kokiai Vedų literatūros kojai ji priklauso?


	Bhakti Yogos pagrindai, pramana