TRYS ATSIDAVUSIŲJŲ LYGIAI
“Pamokymų nektaro” 5 posme Śrīla Rūpa
Gosvāmi teigia:
kṛṣṇeti yasya giri
taṁ manasādriyeta
dīkṣāsti cet praṇatibhiś
ca bhajantam īśam
śuśrūṣayā
bhajana-vijñam ananyam anya-
nindādi-śūnya-hṛdam
īpsita-saṅga-labdhyā
“Reikia mintyse gerbti bhaktą,
kartojantį šventąjį Viešpaties Kṛṣṇos
vardą; lenktis bhaktui, kuris gavo dvasinį įšventinimą
[dikṣą] ir garbina Dievybę; ir bendrauti su tyru bhaktu,
kuris padarė pažangą nenukrypstamai su atsidavimu tarnaudamas
Viešpačiui ir kurio širdyje neliko nė menkiausio noro
kritikuoti kitus, bei ištikimai jam tarnauti.”
KOMENTARAS
Norint
išmintingai taikyti ankstesniame posme minėtus šešis
meilės ir pagarbos tarpusavio santykiuose principus, reikia mokėti
pasirinkti bendravimui tinkamus žmones. Todėl Śrīla
Rūpa Gosvāmi pataria, kad mūsų elgesys su vaiṣṇavomis
atitiktų jų statusą. Śiame posme jis pasakoja, kaip elgtis
su trijų kategorijų bhaktomis:
Kaniṣṭha-adhikāriu,
madhyama-adhikāriu
ir uttama-adhikāriu. Kaniṣṭha-adhikāris—neofitas, kuriam dvasinis mokytojas
suteikė hari-nāmos įšventinimą ir kuris mokosi
kartoti šventąjį Kṛṣṇos vardą.
Šį bhaktą reikia mintyse gerbti kaip kaniṣṭha-vaiṣṇavą.
Madhyama-adhikāris turi dvasinio mokytojo dvasinį
įšventinimą ir jo vadovaujamas visą savo laiką skiria
su transcendentine meile tarnauti Viešpačiui. Laikytina, kad madhyama-adhikāris
pasiekė atsidavimo tarnystės pusiaukelę. Uttama-adhikāris
— tai aukščiausio lygmens, atsidavimo tarnystės tobulumo
pasiekęs bhakta. Uttama-adhikāris neturi jokio noro keikti ir
kritikuoti kitus, jo širdis visiškai gryna. Jis yra pasiekęs
brandų, grynos Kṛṣṇos sąmonės būvį.
Pasak Śrīlos Rūpos Gosvāmi, labai svarbu bendrauti su tokiu
mahā-bhāgavata, arba tobulu vaiṣṇavu, jam
tarnauti.
Bhaktas
neturėtų visą laiką likti kaniṣṭha-adhikāriu
(žemiausio lygmens bhaktu), kurį tedomina Dievybės garbinimas
šventykloje. Toks bhaktas apibūdinamas vienuoliktoje
“Śrimad-Bhāgavatam” giesmėje (11.2.47):
arcāyām eva haraye
pūjāṁ yaḥ śraddhayehate
na tad-bhakteṣu cānyeṣu
sa bhaktaḥ prākṛtaḥ
smṛtaḥ
“Kas šventykloje labai ištikimai tarnauja Dievybei,
tačiau nežino, kaip elgtis su bhaktais ir kitais žmonėmis,
vadinamas prākṛta-bhaktu, arba kaniṣṭha-adhikāriu”.
Taigi kaniṣṭha-adhikāris
turėtų pakilti iki madhyama-adhikārio lygmens.
“Śrimad-Bhāgavatam” (11.2.46) taip apibūdina madhyama-adhikārį:
īsvare tad-adhīneṣu
bāliśeṣu dviṣatsu
ca
prema-maitrī-kṛpopekṣā
yaḥ karoti sa madhyamaḥ
“Madhyama-adhikāris—tai bhaktas, kuris garbina
Aukščiausiąjį Dievo Asmenį kaip
aukščiausią meilės objektą, draugauja su
Viešpaties bhaktais, yra gailestingas tamsuoliams ir vengia
pavyduolių”.
Taip
reikėtų praktikuoti atsidavimo tarnystę. Šia proga Śrīla
Rūpa Gosvāmi mums ir pataria, kaip elgtis su įvairiais
bhaktomis. Patirtis rodo, jog yra įvairių tipų vaiṣṇavų.
Prākṛta-sahajiyos dažniausiai kartoja Harė Kṛṣṇa
mahā-mantrą, tačiau yra prisirišę prie
moterų, pinigų ir vartoja svaigalus. Jie kartoja
šventąjį Viešpaties vardą, bet yra dar nepakankamai
apsivalę. Mintyse juos reikėtų gerbti, tačiau vengti su jais
bendrauti. Turime būti gailestingi naiviems žmonėms, kuriuos
veikia bloga draugija, tačiau kurie klauso tyrų bhaktų
pamokymų. O bhaktams naujokams, kurie gavo bona fide dvasinio
mokytojo įšventinimą ir sąžiningai vykdo jo nurodymus,
reikėtų pagarbiai lenktis.
Kṛṣṇos
sąmonės judėjimas teikia galimybę tobulėti visiems,
neatsižvelgiant į kastą, pažiūras ar odos spalvą.
Mes visus kviečiame įsitraukti į mūsų
judėjimą — apsilankyti pas mus, paragauti prasado,
pasiklausyti apie Kṛṣṇą. Matydami kurį
žmogų rimtai susidomėjusį Kṛṣṇos
sąmone ir norintį gauti įšventinimą, mes priimame
jį mokiniu, kartojančiu šventąjį Viešpaties
vardą. Kai naujokas bhaktas gauna įšventinimą ir su
atsidavimu tarnauja Viešpačiui, vykdydamas dvasinio mokytojo
nurodymus, jį reikia laikyti tikru vaiṣṇavu ir jam lenktis.
Iš daugelio vaiṣṇavų galbūt atsirastų toks,
kuris ypač nuoširdžiai tarnauja Viešpačiui,
griežtai laikosi visų reguliatyvių principų, džapos
karoliais kartoja nustatytą skaičių hari-nāmos ratų
ir nuolat mąsto, kaip išplėsti Kṛṣṇos
sąmonės judėjimą. Tokį vaiṣṇavą
reikia laikyti uttama-adhikāriu, atsidavimo tarnystės tobulumo
pasiekusiu bhaktu, ir visada stengtis su juo bendrauti.
Būdas,
kuris padeda bhaktai prisirišti prie Kṛṣṇos,
aprašomas “Caitanya-caritāmṛtoje” (Antya, 4.192):
dīkṣā-kāle
bhakta kare ātma-samarpaṇa
sei-kāle kṛṣṇa
tāre kare ātma-sama
“Įšventinant, kai bhaktas visiškai atsiduoda
Viešpaties tarnystei, Kṛṣṇa jį ima laikyti lygiu
Sau Pačiam”.
Kas yra dīkṣa, arba dvasinis
įšventinimas, Śrīla Dživa Gosvāmi aiškina
..Bhakti-sandarbhoje” (868):
divyaṁ jñānaṁ
yato dadyāt
kuryāt pāpasya saṅkṣayam
tasmāt dīkṣeti sā proktā
deśikais tattva-kovidaiḥ
“Gavus dīkṣą, palengva silpnėja
potraukis materialiems džiaugsmams, ir žmogus vis labiau domisi
dvasiniu gyvenimu”.
Mums teko
matyti nemaža pavyzdžių, kaip tai atsitikdavo, ypač
Europoje ir Amerikoje. Daugelis mano mokinių, iš turtingų ir
garbingų šeimų, greitai praranda bet kokį potraukį
materialiems džiaugsmams ir užsidega noru gyventi dvasiškai. Net
ir iš labai turtingų šeimų kilę sutinka gyventi tokiom
sąlygom, kurių jokiu būdu nepavadinsi ištaigingomis.
Dėl Kṛṣṇos jie pasiruošę susitaikyti su bet
kokiomis buities sąlygomis, kad tik galėtų gyventi
šventykloje ir bendrauti su vaiṣṇavais. Praradęs
materialių džiaugsmų potraukį, žmogus yra vertas
būti įšventintas dvasinio mokytojo. Norintiems tobulėti
dvasiškai “Śrimad-Bhāgavatam” (6.1.13) nurodo: tapasā
brahmacaryeṇa śamena ca damena ca. Jei žmogus turi
rimtų ketinimų įgyti dīkṣą, jis privalo
būti pasirengęs gyventi asketiškai, laikytis skaistos ir
tramdyti kūną bei protą. Kas tam pasiruošęs ir nori
įgyti dvasinių žinių (divyam jñānam),
tas yra vertas įšventinimo. Divyam jñānam vadinama
specialiu terminu tad-vijñāna, “žinios apie
Aukščiausiąjį”. Tad-vijñānārtham sa
gurum evābhigacchet: kas domisi transcendentiniais dalykais,
susijusiais su Absoliučiąja Tiesa, tas turi siekti
įšventinimo. Norinčiam gauti dīkṣą reikia
kreiptis į dvasinį mokytoją. “Śrīmad-Bhāgavatam”
(11.3.21) irgi nurodoma: tasmād guruṁ prapadyeta jijñāsuḥ
śreya uttamam. “Tas, kuris rimtai susidomėjo transcendentiniu
mokslu apie Absoliučią Tiesą, turi kreiptis į dvasinį
mokytoją”.
Nedera
prašyti dvasinio mokytojo įšventinimo, nesirengiant vykdyti jo
nurodymų. Nedera siekti dvasinio mokytojo įšventinimo ir
dėl mados, darant iš dvasinio gyvenimo spektaklį. Reikia
būti jijñāsu, smalsiam ir stengtis kuo daugiau
sužinoti iš bona fide dvasinio mokytojo. Mūsų
klausimai turėtų būti vien tiktai iš transcendentinio
mokslo srities (jijñāsuḥ śreya uttamam).
Žodis uttamam nurodo tai, kas yra už materialaus pažinimo
ribų. Tama reiškia “materialaus pasaulio tamsa”, o ut —
“transcendentiška”. Žmonės dažniausiai labai noriai
gilinasi į materialius dalykus, tačiau tas, kuris šį
susidomėjimą praranda ir kuriam terūpi vien transcendentiniai
dalykai, yra vertas gauti įšventinimą. Bhaktas, kuris gavo bona
fide dvasinio mokytojo įšventinimą ir kuris
nuoširdžiai tarnauja Viešpačiui, laikytinas madhyama-adhikāriu.
Šventų
Kṛṣṇos vardų kartojimas yra toks nuostabus dalykas, jog
kartojant Harė Kṛṣṇa mahā-mantrą be
klaidų, t. y. nuoširdžiai stengiantis išvengti
dešimties nusižengimų, palengva paaiškėja, kad
šventas Viešpaties vardas nesiskiria nuo Paties Viešpaties.
Tą, kuris tai suprato, naujokai bhaktai turėtų labai gerbti.
Reikia gerai įsidėmėti, jog kartojant šventą
Viešpaties vardą, kai nuolat nusižengiama, neįmanoma
tikėtis pažangos Kṛṣṇos sąmonėje.
“Śrī Caitanya Caritāmṛtoje” (Madhya, 22.69) pasakyta:
yāhāra komala-śraddhā,
se ‘kaniṣṭha’ jana
krame krame teṅho bhakta ha-ibe
‘uttama’
“Neofitas yra tas, kurio tikėjimas menkas ir lengvai
pažeidžiamas. Tačiau, pamažu bežengdamas į
priekį, toks bhaktas galų gale pasiekia tobulo bhakto lygį”.
Atsidavimo tarnystės kelią visi pradeda neofitais, tačiau jei
žmogus pagal visus reikalavimus kartoja nustatytą skaičių hari-nāmos
ratų, žingsnis po žingsnio jis artėja prie didžiausio,
uttama-adhikārio tobulumo. Kartodami karoliais mantrą,
Vakarų pasaulio žmonės negali ilgiau susikaupti, tad Kṛṣṇos
sąmonės judėjime jiems nustatyta minimali kasdieninė
šešiolikos ratų norma. Śrīla Bhaktisiddhānta
Sarasvati Ṭhākura sakydavo, kad tas, kuris nepakartoja bent
šešiasdešimt keturių džiapos ratų (šimto
tūkstančių Viešpaties vardų), laikytinas puolusiu (patita).
Jeigu remtumės jo nurodytu skaičiumi, galėtume sakyti, kad visi
mes esame puolę. Tačiau, labai nuoširdžiai ir visomis
išgalėmis stengdamiesi tarnauti Aukščiausiajam
Viešpačiui, norėtume tikėtis Viešpaties Śrī Caitanyos
Mahāprabhu malonės, kuris garsėja patita-pavanos, puolusiųjų
gelbėtojo, vardu.
Kai Śrīla
Satyarāja Khānas, didis Śrī Caitanyos Mahāprabhu
bhaktas, paklausė Viešpaties, iš ko galima pažinti
bhaktą, Viešpats atsakė:
prabhu kahe,——“yāṅra mukhe śuni eka-bāra
kṛṣṇa-nāma, sei pūjya,——śreṣṭha
sabākāra”
“Jei girdėjai, kad žmogus bent kartą
ištarė žodį “Kṛṣṇa”, turi jį laikyti
geriausiu iš visų žmonių” (“Śrī Caitanya Caritāmṛta”,
Madhya, 15.106). Viešpats Caitanya Mahāprabhu tęsė:
“ataeva yāṅra mukhe eka kṛṣṇa-nāma
sei ta’ vaiṣṇava, kariha tāṅhāra
sammāna”
“Kas domisi šventojo Kṛṣṇos vardo
kartojimu arba kam patinka kartoti Kṛṣṇos vardus, tą reikia
vadinti vaiṣṇavu ir jam lenktis, bent jau mintyse” („Śrī Caitanya
Caritāmṛta”, Madhya, 15.111). Vienam mūsų draugų,
garsiam anglų muzikantui, patiko kartoti šventus Kṛṣṇos
vardus, ir šventi Kṛṣṇos vardai skamba keliuose jo
įrašuose. Namuose jis turi Kṛṣṇos atvaizdų ir
reiškia jiems savo pagarbą, pagarbiai priima Kṛṣṇos
sąmonės pamokslininkus. Jis didžiai vertina Kṛṣṇos
vardą ir Kṛṣṇos darbus, tad matydami, kaip šis
puikus žmogus palengva tobulėja Kṛṣṇos
sąmonėje, mes savo ruožtu jaučiame jam didžiausią
pagarbą. Tokiam žmogui visada reikia rodyti pagarbą. Taigi vaiṣṇavai
turėtų gerbti visus, kurie stengiasi tobulėti Kṛṣṇos
sąmonėje, nuolat kartodami šventuosius vardus. Kita vertus, mes
savo akimis matėme, kaip keli mūsų amžininkai, kurie
laikyti didžiais pamokslininkais, ilgainiui tapo materialios gyvenimo
sampratos aukomis, nes liovėsi kartoti šventąjį
Viešpaties vardą.
Pamokymuose
Sanātanai Gosvāmiui Viešpats Caitanya Mahāprabhu
išskyrė tris atsidavimo tarnystės kategorijas.
śāstra-yukti nāhi jāne dṛḍha, śraddhāvān
‘madhyama-adhikārī’ sei mahā-bhāgyavān
“Kas ne labai gerai ir visapusiškai žino śāstras,
tačiau tvirtai tiki, kad reikia kartoti Hare Kṛṣṇa mahā-mantrą,
ir atmetęs visas abejones su atsidavimu tarnauja Viešpačiui,
kaip nurodo šventraščiai, tas laikytinas madhyama-adhikāriu.
Toks žmogus yra laimingas” (“Śrī Caitanya Caritāmṛta”,
Madhya 22.67). Madhyama-adhikāris yra śraddhāvān,
nepalaužiamo tikėjimo žmogus, ir jis turi visas galimybes
tobulėti atsidavimo tarnystėje. Todėl “Caitanya Caritāmṛtoje”
(Madhya 22.64) pasakyta:
śraddhāvān jana haya bhakti-adhikārī
‘uttama’, ‘madhyama’, ‘kaniṣṭha’——śraddhā-anusārī
“Apie bhakto atsidavimo tarnystės lygį — ar jis
pradinis, vidutinis, ar aukščiausias, — galima spręsti iš
to, kiek stiprus jo tikėjimas (śraddhā)”. “Caitanya
Caritāmṛtoje” (Madhya 22.62) taipgi pasakyta:
’śraddhā’-śabde——viśvāsa
kahe sudṛḍha niścaya
kṛṣṇe
bhakti kaile sarva-karma kṛta haya
“Transcendenciškai tarnaudamas Kṛṣṇai,
žmogus jau atlieka ir visas gretutines savo pareigas. Tvirtas, nepalaužiamas
tikėjimas, skatinantis atsidavimo tarnystę, apie kurį čia
kalbama, vadinasi śraddhā”. Kṛṣṇos sąmonė
prasideda nuo śraddhos, tikėjimo Kṛṣṇa.
Sakydami “tikėjimas”, mes turime galvoje tvirtą tikėjimą.
“Bhagavad-gītos” žodžiai—autoritetingi pamokymai tikintiesiems.
Visa, ką Kṛṣṇa kalba “Bhagavad-gitoje”, reikia suprasti
tiesiogiai, atsisakant savų interpretacijų. Išklausęs
“Bhagavad-gītą”, Ardžuna tarė Kṛṣṇai: sarvam
etad ṛtaṁ manye yan māṁ vadasi keśava. ,,O Kṛṣṇa,
visa, ką Tu man bylojai, aš laikau neginčijama tiesa” (Bg.
10.14).
Toks
požiūris padeda teisingai suprasti “Bhagavad-gītą”, jis
vadinasi śraddha. Negalima su vienu “Bhagavad-gītos” teiginiu
sutikti, o kitą atmesti, nes pirmasis esą atitinka mano
požiūrį, o kitas ne. Tai nėra śraddha. Śraddhā
reiškia pritarimą visiems iki vieno “Bhagavad-gītos” nurodymams,
ir visų pirma svarbiausiajam: sarva-dharmān parityajya mām
ekaṁ śaraṇaṁ vraja. “Atsižadėk visų
religijų ir atsiduok Man” (Bg. 18.66). Kai žmogus įtiki
šiais žodžiais, jo sutvirtėjęs tikėjimas tampa
tobulėjimo dvasiniame gyvenime pagrindu.
Žmogus,
kartojantis nustatytą Harė Kṛṣṇa mahā-mantros
ratų kiekį, palengva pradeda suvokti savo dvasinę esmę. Kol
Harė Kṛṣṇa mantra kartojama netikint, Kṛṣṇa
neapsireiškia kartojančiam: sevonmukhe hi jihvādau svayam eva
sphuraty adaḥ (“Bhakti-rasāmṛta-sindhu” 1.2.234).
Aukščiausiojo Dievo Asmens neįmanoma pažinti jokiais
dirbtiniais būdais — mes turime ištikimai ir tikėdami tarnauti
Viešpačiui. Tarnystė Viešpačiui prasideda nuo
liežuvio (sevonmukhe hi jihvādau), o tai reiškia, kad mes
privalome nuolat kartoti šventus Viešpaties vardus ir valgyti Kṛṣṇa-prasādą.
Mes neturėtume nieko kito kalbėti ir valgyti. Jeigu bhaktas
šiame kelyje nuoseklus, Aukščiausiasis Viešpats jam
atsiskleidžia. Žmogus suvokęs save amžinu Kṛṣṇos
tarnu, daugiau niekuo nesidomi, išskyrus tarnystę Kṛṣṇai.
Nuolatos galvodamas apie Krsņą, ieškodamas naujų
būdų, kaip galėtų apie šventąjį Kṛṣṇos
vardą sužinoti kuo daugiau žmonių, jis ilgainiui
suvokia, kad vienintelis jo darbas — plėsti Kṛṣṇos sąmonės
judėjimą visame pasaulyje. Tokį žmogų
reikėtų laikyti uttama-adhikāriu ir stengtis su juo
bendrauti, vadovaujantis minėtais šešiais tarpusavio
santykių principais (dadāti pratigṛhṇāti,
etc.). Tiesą sakant, tokio dvasinio tobulumo pasiekusį vaiṣṇavų,
uttama-adhikārī bhaktą, reikėtų pasirinkti savo
dvasiniu mokytoju ir atiduoti jam viską, ką turime, nes pasakyta, kad
viską, kas mums priklauso, reikia skirti dvasiniam mokytojui. Ypač
taip turi elgtis brahmačaris. Jis turi prašyti išmaldos
ir atiduoti ją dvasiniam mokytojui. Tačiau, nerealizavus savęs,
mėgdžioti tobulo bhakto, arba mahā-bhāgavatos,
nereikėtų, nes tai ilgainiui baigiasi nuopuoliu.
Šiame
posme Śrīla Rūpa Gosvāmi pataria bhaktui nepristigti
nuovokos ir skirti kaniṣṭha-adhikāri, madhyama-adhikārį
ir uttama-adhikārį. Bhaktui reikėtų žinoti
savąjį lygmenį ir nebandyti mėgdžioti daugiau
pasiekusiųjų bhaktų. Śrīla Bhaktivinoda Ṭhākura
pateikė keletą praktinių patarimų, kurie padeda
pažinti uttama-adhikāri vaiṣṇavą. Tarp
svarbių požymių jis nurodė gebėjimą nukreipti
į vaiṣṇavizmą daug puolusių sielų.
Nederėtų būti dvasiniu mokytoju, nepasiekus uttama-adhikārio
lygio. Neofitas vaiṣṇavas ar pusiaukelėje į tikslą
esantis vaiṣṇavas irgi galėtų turėti mokinių,
tačiau jie turėtų būti to paties lygio, kaip ir jis pats.
Be to, reikėtų suprasti, kad, turėdami nepakankamai
išmanantį vadovą, jo mokiniai nepajėgs padaryti
ženklesnės pažangos kelyje į
aukščiausiąjį gyvenimo tikslą. Taigi mokinys
turėtų būti atidus ir dvasiniu mokytoju pasirinkti uttama-adhikārį.
(Komentaro
pabaiga)
Santykiai pagal lygį
„Śrīmad
Bhagavatam“ (4.8.34) Nārada Munis sako Dhruvai Mahārājai:
guṇādhikān
mudaṁ lipsed
anukrośaṁ
guṇādhamāt
maitrīṁ
samānād anvicchen
na tāpair
abhibhūyate
“Kiekvienas žmogus turėtų taip elgtis: kuomet
jis sutinka labiau kvalifikuotą asmenį už save, jis
turėtų būti labai malonus jam; kuomet jis sutinka
kažką mažiau už save kvalifikuotą, jis
turėtų būti gailestingas; ir kuomet sutinka kažką,
kuris yra lygus jam, jis turėtų užmegzti draugystę su juo.
Tokiu būdu žmogus niekuomet nebus paveiktas trijų
rūšių šio materialaus pasaulio kančių.”
KOMENTARAS:
Paprastai, pamatę labiau kvalifikuotą už save žmogų, pradedame
jam pavydėti; kai sutinkame mažiau kvalifikuotą, išjuokiame
jį, o pamatę lygų sau, imame labai didžiuotis savo veikla. Tai
yra visų materialių vargų priežastis. Todėl didis
išminčius Narada patarė, kad atsidavęs turėtų
veikti tobulai. Vietoj to, kad pavydėtų labiau kvalifikuotam
žmogui, jis turėtų džiaugsmingai jį sutikti. Vietoj
to, kad engtų mažiau kvalifikuotą asmenį, žmogus
turėtų būti gailestingu jam, kad taip pakylėtų jį
iki tinkamo standarto. Ir kuomet jis sutinka sau lygų vietoj to, kad
didžiuotųsi prieš jį savo paties veikla, žmogus
turėtų elgtis su juo kaip su draugu. Žmogus taip pat
turėtų jausti užuojautą žmonėms,
kenčiantiems dėl užmaršties apie Kṛṣṇą.
Šios svarbios pareigos padarys žmogų laimingą materialiame
pasaulyje.
Tolesnės charakteristikos
„Caitanya Caritāmṛita“, Madhya 22.64-74:
Ištikimas
atsidavęs iš tiesų yra tinkamas kandidatas meilės tarnystei
Viešpačiui. Pagal žmogaus tikėjimą, bhaktai
klasifikuojami kaip aukščiausios rūšies bhaktai, tarpinis
atsidavęs ir neofitas atsidavęs.
Aukščiausios
klasės bhaktas (uttama adhikāri):
Tas, kuris
patyręs logikoje, argumentacijoje ir apreikštuosiuose
šventraščiuose ir tas, kuris turi tvirtą tikėjimą
Kṛṣṇa yra laikomas aukščiausios klasės
atsidavusiu. Jis gali išvaduoti visą pasaulį.
Vidutinės
klasės atsidavęs (madhyama adhikāri):
Tas, kuris
nėra labai patyręs logikoje ir nelabai supranta apreikštuosius
šventraščius, kuris turi tvirtą įsitikinimą ir
gilų tikėjimą, kuris nėra aklas, yra laikomas pačiu
sėkmingiausiu. Tas, kuris nežino gerai
šventraščių argumentų bet kuris turi tvirtą
tikėjimą, vadinamas tarpiniu arba antros klasės atsidavusiu.
Neofitas bhaktas
(kaniṣṭha adhikāri):
Tas, kurio
tikėjimas yra švelnus ir trapus yra vadinamas neofitu, tačiau
palaipsniui, sekdamas procesu jis pasikels iki pirmos klasės atsidavusiojo
lygio. Tas, kurio tikėjimas nėra labai stiprus, kuris yra tik
pradedantysis, turi būti laikomas bhaktu neofitu.
Atsidavęs
laikomas aukštesniu ar aukščiausiu priklausomai nuo jo
prisirišimo prie Kṛṣṇos ir meilės. „Śrīmad
Bhāgavatam“ (11.2.45-47) yra pateikiami tokie požymiai:
“Žmogus,
kuris padarė pažangą atsidavimo tarnystės kelyje, mato
visame kame sielų sielą – Aukščiausią Dievo
Asmenį, Śrī Kṛṣṇą. Atitinkamai, jis mato,
kad Aukščiausiojo Viešpaties pavidalas yra visa ko
priežasčių priežastis ir kad visi dalykai yra Jame.
Antros
(tarpinės) klasės atsidavęs rodo savo meilę
Aukščiausiam Dievo Asmeniui, draugiškas visiems atsidavusiems,
labai gailestingas neofitams ir neišmanėliams. Taip pat jis ignoruoja
tuos, kurie pavydi ir nekenčia atsidavimo tarnystės.
Prakṛta, arba materialistiškas bhaktas
nestudijuoja tikslingai šventraščių ir nebando suprasti
tikrųjų atsidavimo tarnystės standartų. Atitinkamai jis
nemoka rodyti tinkamos pagarbos pažengusiems atsidavusiems. Tačiau
jis gali sekti reguliuojančiais principais, kuriuos išmoko iš
savo dvasinio mokytojo arba iš savo šeimos, kuri garbina Dievybes.
Reikia laikyti, kad jis yra materialiame lygyje, nors jis ir stengiasi padaryti
pažangą atsidavimo tarnystės kelyje. Toks žmogus yra prakṛta
bhakta (neofitas atsidavęs) arba bhaktābhasa, nes jis menkai
išmano vaiṣṇavų filosofiją.
iš „Jaiva dharmos“
Prakṛta bhakta
„Śrīmad Bhagavatam“ 11.2.47 sakoma, kad tas, kuris su
tikėjimu garbina Viešpaties Dievybę, bet negarbina
Viešpaties bhaktų vadinamas bhaktu materialistu. Kadangi jis turi
tikėjimą Dievybe ir jai tarnauja, jis laikomas bhaktu. Iš to
galima suprasti, kad bhakti tampa veiksminga tik tuomet, kai Viešpats
garbinamas su śraddhā, bet ji netampa śuddha bhakti tol,
kol atsidavęs negarbina kitų bhaktų. Tol kol bhaktas to nedaro,
jo bhakti nesivysto. Dievybės garbinimas, kuriam trūksta supratimo
apie santykius tarp skirtingų transcendentinės realybės
aspektų, paprasčiausiai grindžiamas laukika śraddhā
– tradiciniais ar liaudiškais įsitikinimais. Toks garbinimas
nėra śuddha bhakti, nors tai yra slenkstis į tyrą
atsidavimo tarnystę. Kaniṣṭha bhaktu laikomas žmogus,
kuris gauna iniciaciją ir garbina Dievybes dėl papročių,
šeimos tradicijų ar imituodamas kitus. Prakṛta bhakto santykius
su kitais žmonėmis reguliuoja ne śāstrų nurodymai apie
santykius tarp vaiṣṇavų, kadangi jie negali atskirti, kuris
yra bhaktas, o kuris ne, bet bendro elgesio taisyklės, kurias nustato Manu
(„Śrī
Manu-saṁhitā“ 6.92)
visiems
civilizuotiems žmonėms:
dhṛtiḥ kṣamā
damo ‘steyaṁ śaucam indriya-nigrahaḥ
dhīr vidyā satyam
akrodho daśakaṁ dharma-lakṣaṇam
„Yra dešimt religingo gyvenimo požymių: dhṛti (ryžtas ir kantrybė), kṣamā (atlaidumas, tai reiškia nekeršyti
kitiems už jų blogus poelgius), dama (proto kontrolė, tai reiškia išlaikyti
pusiausvyrą netgi neramumų akivaizdoje), asteya (susilaikymas nuo vagystės), śaucam (švara), indriya-nigrahaḥ (juslių sulaikymas nuo juslių
objektų), dhī (intelektas,
kuris reiškia śāstrų išmanymą), vidyā (išmintis, kuri reiškia sielos
suvokimą), satya (teisingumas)
ir akrodha
(pykčio nebuvimas,
kurį pademonstruoja ramybė netgi erzinančiose situacijose).“
Taip pat iš „Śrīmad Bhagavatam“ posmo yra
akivaizdu, kad žmogus, kuris atsisako garbinti Viešpatį
Dievybės pavidalu, o vietoje to bando suprasti aukščiausią
realybę loginės argumentacijos būdu ar studijuodamas śāstras,
jis negali netgi priartėti prie bhakti.
Dvi pirmaeilės kaniṣṭha vaiṣṇavo
charakteristikos yra jo tikėjimas amžinu Bhagavano pavidalu ir tai,
kad jis garbina Dievybes. Jo antraeilės savybės yra atsidavimo
tarnystė, kurią jis atlieka, pvz. klausymasis ir giedojimas,
atsiminimas ir malda.
Kaniṣṭha vaiṣṇava
nesusipažinęs su vidine śuddha bhakti prigimtimi, kurios aṅgos
(dalys) yra klausymasis ir giedojimas. Atitinkamai, jo klausymasis ir
giedojimas neįgyja savo pirminio identiškumo, bet apsireiškia
savo gauna (antriniu) pavidalu. Taip pat, visa tai, kas kyla iš trijų
guṇų sattva (dorybė), rajaḥ
(aistra), ir tamaḥ (neišmanymas) yra vadinama gauṇa.
Kai šios veiklos tampa nirguṇa, laisvos nuo materialios
gamtos įtakos, jos yra śuddha bhakti aṅgos
(dalys), o toks žmogus pasiekė madhyama pakopą. Jei kaniṣṭha
bhaktas daugiau bendrauja su priešiškais žmonėmis, jo
nebrandus sugebėjimas praktikuoti bhakti greitai nuvysta, o jo
sugebėjimas atlikti karmą ir jñāną
pradeda vyrauti. Kai kuriais atvejais šis sugebėjimas nei didėja
nei mažėja, bet išlieka toks pat.
Madhyama bhakta
Vaiṣṇavo elgesys yra nukreiptas į keturias
kategorijas asmenybių: īśvara (Aukščiausią
Viešpatį); tad-adhīna (Jo
bhaktus); bāliśa
(materialistiškus žmones,
kurie neišmano apie dvasinius dalykus); ir dveṣī (tuos, kurie priešiški bhakti).
Vaiṣṇava rodo meilę
Viešpačiui, draugystę bhaktams, užuojautą paklydusiems
ir abejingumą ateistams. Prema (meilė Viešpačiui)
čia nurodo į śuddha bhakti, kuri pasireiškia per sādhaną
iki bhāvos ir premos pakopos. Śuddha bhakti
požymiai aprašomi posme iš „Bhakti-rasāmṛta-sindhu“
(1.1.11):
anyābhilāṣitā-śūnyaṁ
jñāna-karmādy-anāvṛtam
ānukūlyena kṛṣṇānuśīlanaṁ
bhaktir uttamā
Kai šie požymiai atsiranda kaniṣṭha
bhakto širdyje, sakoma, kad jis perėjo į aukštesnę
pakopą. Žodis kṛṣṇānuśīlanaṁ nurodo į
meilę Kṛṣṇai, o žodis ānukūlyena nurodo
į tai, kas palanku ugdant kṛṣṇa premą,
būtent draugystė su bhaktais, gailestis paklydusiems ir abejingumas
ateistams.
Antroji vaiṣṇavo charakteristika yra
draugystė su bhaktais. Kadangi prakṛta bhaktas pats nesugeba
atskirti kuris yra bhaktas, jis negali būti tokios draugystės
objektas. Tik śuddha bhaktai gali būti tokios draugystės
objektais. Tai reiškia, kad madhyama ir uttama bhaktai yra
asmenybės, su kuriomis reikia užmegzti artimus draugystės
santykius.
Mahāprabhu mokė madhyama adhikāri gṛhasthas
tarnauti trims kategorijoms vaiṣṇavų, kuriuos jis
aprašė tokiu būdu: tas, kuris bent kartą ištarė Kṛṣṇos
vardą, tas, iš kurio burnos pastoviai galima išgirsti Kṛṣṇos
vardą, ir tas, kurį pamačius spontaniškai kyla noras
kartoti Kṛṣṇos vardą. Visos trys kategorijos vaiṣṇavų
nusipelno garbinimo, tačiau tai negalioja tiems, kurie kartoja vien tik nama-abhasa,
o ne śuddha-nama. Tik vaiṣṇavai, kurie kartoja śuddha-nama
yra verti tarnystės. Mes mokomi tarnauti vaiṣṇavams pagal
jų pažangos lygį. Žodis maitri (draugystė)
reiškia bendravimą, pokalbį ir tarnystę. Kai tik pamatome
tyrą vaiṣṇavą, reikia jį priimti, pagarbiai su juo
kalbėtis ir kiek įmanoma patenkinti jo poreikius. Reikia jam
patarnauti tokiu būdu ir niekuomet jam nepavydėti. Negalima
kritikuoti jo, net atsitiktinai, arba rodyti jam nepagarbą, net jei jo
išvaizda nepatraukli ar jis turi kokią liga.
Trečioji madhyama vaiṣṇavo
charakteristika yra tai, kad jis suteikia malonę neišmanėliams.
Žodis bāliśa nurodo į tą, kuris neišmano
apie dvasines tiesas, paklydęs arba kvailas. Tai reiškia
materialistą, kuris negavo tinkamo kelrodžio dvasiniuose dalykuose,
bet nesusiteršė neautorizuotomis doktrinomis, tokiomis kaip māyāvāda. Jie nepavydi bhaktams ir atsidavimo tarnystei,
tačiau jų materialus egoizmas ir prisirišimai neleidžia
jiems išsiugdyti tikėjimą į Īśvarą.
Išsilavinę mokslininkai taip pat priklauso šiai kategorijai, jei
jie dar nepasiekė aukščiausio studijų vaisiaus –
tikėjimo į Īśvarą. Kaniṣṭha bhakta, kol jis
nesuprato sambandha jñānos ir neišsiugdė śuddha
bhakti taip pat priskiriamas šiai bāliśa kategorijai.
Labai svarbu, kad madhyama
vaiṣṇavas suteiktų savo malonę aukščiau
paminėtiems neišmanėliams. Jis turi elgtis su jais kaip su
svečiais ir turi patenkinti jų poreikius kiek įmanoma, bet to
dar nepakanka. Jis turi elgtis tokiu būdu, kad pažadintų jų
tikėjimą ananya bhakti (nenukrypstamai tarnystei) ir jų
skonį śuddha-nāmai. Tokia yra tikroji malonės
prasmė. Neišmanėlius gali sugadinti blogas bendravimas ir jie
gali pulti bet kurią akimirką, kadangi jiems trūksta śāstrų
patirties. Madhyama bhaktas visuomet turėtų saugoti tokius
silpnavalius žmones nuo blogo bendravimo. Ligotą žmogų turi
prižiūrėti gydytojas, kadangi jis negali išsigydyti pats.
Lygiai taip pat kaip reikia atleisti sergančio žmogaus pyktį,
taip reikia atleisti netinkamą neišmanėlių elgesį.
Toks nusistatymas vadinamas malone. Neišmanėliai turi daugybę
klaidingų idėjų, tokių kaip tikėjimas karma kanda,
retkarčiais polinkį į jñāną,
Dievybės garbinimas su netyrais motyvais, tikėjimas joga, abejingumas
bendraujant su tyrais vaiṣṇavais, prisirišimas prie varnāśramos,
ir daugybė kitų dalykų. Tačiau, kaniṣṭha adhikāri
gali greitai tapti madhyama adhikāriu, kai šios klaidingos
idėjos yra išsklaidomos gero bendravimo ir tinkamų pamokymų
dėka.
Madhyama vaiṣṇavo
ketvirtoji charakteristika yra abejingumas tiems, kurie yra
priešiškai nusistatę. Čia reikia apibrėžti
priešiškumą ir aprašyti jo skirtingus tipus. Dveśa,
priešiškumas yra tam tikra nuostata, kuri taip pat žinoma matsarata,
pavydo vardu, ir kuri yra priešingybė meilei. Īśvara
yra vienintelis meilės objektas, o dveśa yra nuostata, kuri
yra tiesioginė priešingybė meilei. Egzistuoja penkios skirtingos
dveśos rūšys: neturėti tikėjimo į Īśvarą;
tikėti, kad Īśvara yra ne kas kita, kaip gamtos
jėga, kuri suteikia visos veiklos rezultatus; tikėjimas, kad Īśvara
neturi formos; tikėjimas, kad jīvos nėra amžinai
pavaldžios Īśvarai; o taip pat gailesčio nebuvimas.
Žmonės, kurių širdis užteršta
šių priešiškų nuostatų absoliučiai neturi śuddha
bhakti. Jie neturi netgi prakṛta bhakti, elementaraus
pasišventimo, kuris atveria duris į śuddha bhakti ir
kurį demonstruoja neofito bhakto Dievybės garbinimas. Penkių
rūšių priešiškumas egzistuoja kartu su
prisirišimu prie jutiminio pasitenkinimo. Kartais trečias ir
ketvirtas priešiškumo tipas veda prie tokios ekstremalios asketizmo
ir priešiškumo pasauliui formos, kad baigiasi savęs sunaikinimu.
Tai galima pamatyti māyāvādī sannyāsių
gyvenimuose. Śuddha bhaktų pareiga yra vengti tokių
žmonių.
Žodis
upekṣa – abejingumas – nereiškia, kad reikia atmesti visus
socialinius santykius, kurie yra įprasti tarp žmogiškų
būtybių. Tai nereiškia taip pat, kad reikia atsisakyti
padėti tokiam priešiškam žmogui, kai šis pakliūna
į bėdą. Gṛhastha vaiṣṇavai pasilieka
visuomenėje, todėl jie turi pačius įvairiausius santykius,
pavyzdžiui su giminaičiais per santuoką, su kitais per darbinius
santykius, palaikant savo nuosavybę ir rūpinantis gyvuliais, siekiant
sumažinti kitų žmonių kančias ir per savo
piliečio padėtį valstybėje. Šie skirtingi socialiniai
santykiai taip pat priverčia susidurti su priešiškais
žmonėmis, o vengti jų dar nereiškia, kad iš karto
reikia jais atsikratyti. Kiekvienas žmogus privalo atlikti savo kasdienines
pareigas ir susidurti su žmonėmis, kurie priešiški Īśvarai,
tačiau negalima bendrauti su jais, kai kalba eina apie dvasinius dalykus.
Kai
kurie netgi tos pačios šeimos nariai gali tapti pagiežingais
dėka nuodėmingos veiklos ankstesniame gyvenime. Ar reikia atstumti
tokius žmones? Žinoma ne. Reikia elgtis su jais be prieraišumo,
kai kalba eina apie įprastus reikalus, bet nereikia bendrauti su jais
dvasinėmis temomis. Upekṣa (abejingumas) turi būti
čia panaudojami. Dvasinis bendravimas reiškia susitikti kartu siekiant
dvasinės pažangos, tam kad aptarti amžinas tiesas, patarnauti ir
pagelbėti vienas kitam tokiu būdu, kad pabustų dvasiniai
išgyvenimai. Upekṣa reiškia vengti bendravimo su tokiais
žmonėmis, su kuriais toks bendravimas yra neįmanomas.
Kai priešiškas žmogus, kuris
prisirinko nenuoseklių ir prieštaringų nuomonių, girdi apie
śuddha bhakti pašlovinimus arba apie vertingus pamokymus
dėl śuddha bhakti, jis tuoj pat puola ginčytis,
naudodamas tuščius argumentus, kurie neduoda naudos nei jums, nei
jam. Reikia vengti tokių tuščių argumentų ir bendrauti
su tokiais žmonėmis tik tiek, kiek tai būtina normaliems
socialiniams santykiams. Kažkas gali pagalvoti, kad reikia tokius
žmones priskirti prie neišmanėlių ir todėl reikia
rodyti jiems savo gailestį, bet jei jis taip pasielgs, jis nepadės
jiems, bet padarys žalos sau. Reikia būti kilniu, bet taip pat
atsargiu.
Madhyama bhaktas
turi ananya bhakti Kṛṣṇai. Jo draugystė su
bhaktais pasireiškia keturiais aspektais: jis laiko bhaktus brangesniais
nei jo paties gyvenimas (ātma buddhi); jis jaučia jiems
nuosavybės jausmą (mamatā buddhi); jis laiko bhaktus
garbintinomis asmenybėmis (ijya buddhi); jis laiko bhaktus
piligrimystės vietomis įkūnytomis (tīrtha buddhi). Madhyama
bhaktas taip pat suteikia savo malonę tiems, kurie neišmano nieko
apie dvasines tiesas ir jis ignoruoja priešiškai nusiteikusius.
Tokios yra pirmaeilės madhyama bhakto charakteristikos.
Kai bhaktas išsiugdo sambandha jñāną
ir praktikuoja bhakti sādhaną, kuri yra priemonė (abhidheya),
jis pasiekia tikslą - premą (prayojana). Tokia yra madhyama
bhakto metodologija. Paprastai yra pastebima, kad madhyama bhaktas
atlieka harinamą, kīrtaną ir panašią
veiklą kitų bhaktų draugijoje, neatlikdamas jokių įžeidimų.
Antraeiliai madhyama bhakto požymiai yra pats
būdas, kaip jis gyvena savo gyvenimą. Jo gyvenimas yra visiškai
pašvęstas Kṛṣṇos valiai, ir yra visas palankus
bhakti. Kai kurios tendencijos atlikti nuodėmes ir įžeidimus vis
dar lieka pradinėje pakopoje, bet palaipsniui ir jos išnyks. Kokios
nuodėmės bebūtų madhyama pakopos pradžioje, jos
yra tarsi nuto žirniai, kurie tuoj tuoj bus sutrinti į
košę. Juos galima pamatyti, kaip mažus gabalėlius, bet jau
po kelių akimirkų jie bus sutrinti ir nustos egzistuoti. Yukta
vairāgya – teisingas atsižadėjimas – yra madhyama
bhakto gyvenimas ir siela.
Uttama bhakta
Uttama
vaiṣṇavas suvokia, kad visos gyvos būtybės myli
Bhagavaną tais pačiais transcendentinės meilės jausmais,
kokius puoselėja savo garbinamam Viešpačiui jis pats. Jis taip
pat supranta, kad Bhagavanas savo ruožtu jaučia atsakomąją
meilę visoms gyvoms būtybėms. Uttama vaiṣṇava
neturi kitokios pozicijos nei ši transcendentinės meilės
nuotaika. Kitos nuotaikos kyla laikas nuo laiko, įvairiomis
aplinkybėmis, bet jos visos yra šios premos transformacijos.
Pavyzdžiui, Śukadeva Gosvamis buvo uttama
bhakta, bet jis aprašo Kaṁsą tokiais žodžiais kaip bhoja-pāṁśula Bhodžos dinastijos gėda. Nors
atrodo, kad šiuos žodžius jis ištarė iš
priešiškumo Kaṁsai, iš tiesų jie yra premos Kṛṣṇai
pasireiškimas. Kai śuddha prema tampa pačia bhakto
gyvenimo esme, jis yra vadinamas uttama bhāgavata. Tokioje
padėtyje daugiau nebėra skirtumo tarp meilės, draugystės,
malonės ir ignoravimo, kaip madhyama adhikārio lygyje. Visas
jo elgesys tampa premos pasireiškimu ir jo akyse nebėra
skirtumo tarp kaniṣṭha, madhyama ir uttama vaiṣṇavo,
o taip pat nebėra skirtumo tarp vaiṣṇavo ir ne vaiṣṇavo.
Tokia išaukštinta padėtis yra labai reta. Kaniṣṭha
vaiṣṇavas neatlieka tarnystės vaiṣṇavams, o uttama
vaiṣṇavas nemato skirtumo tarp vaiṣṇavo ir ne vaiṣṇavo,
kadangi visas jīvas jis regi kaip Kṛṣṇos tarnus.
Tai reiškia, kad tik madhyama bhaktai rodo savo pagarbą vaiṣṇavams
ir atlieka jiems tarnystę.
Madhyama bhaktas turi tarnauti atsidavusiems pagal jų statusą. Tik uttama
vaiṣṇavas nuspręs, kad netinka skirstyti, ar vaiṣṇavas
yra kaniṣṭha, madhyama ar uttama. Jei madhyama
adhikāri vaiṣṇavas nuspręstu tokiu būdu, jis
taptų įžeidėju.
Uttama
bhakto antriniai požymiai yra jo kūno veikla, bet net ir į
ją negalima žiūrėti atsietai, kaip į antrinius
požymius, kadangi juos kontroliuoja prema, kuri pati yra anapus bet
kokios materialios gamtos įtakos.
Śrīlos Prabhupados citatos:
“Atsidavęs
– tas, kuris yra nuolankus – neieško trūkumų kituose.”
“Taigi,
savo laiške tu neieškai trūkumų pas kitus. Tu esi geras vaiṣṇavas.
Tu neieškai kituose trūkumų. Tai yra kvalifikacija. Mes turime
visuomet galvoti apie save labai kukliai ir nuolankiai. Tu turi tai
žinoti. Taigi, mes visi turime bendradarbiauti tarpusavyje, kitaip ką
žmonės apie mus galvos, jei mes kovosime vienas su kitu?
Atsidavęs visuomet elgiasi idealiai.” [Laiškas Patita Uddharanui
(1974.12.12)]
“Tai
vadinama Vaikunthos požiūris. Vaikunthoje faktiškai pas
nieką nėra trūkumų, tačiau ten yra kitos
rūšies rungtyniavimas. Rungtyniavimas yra toks, kad vienas bhakta
galvoja, kaip puikiai visi kiti atsidavusieji tarnauja Viešpačiui.
Materialiame pasaulyje pozicija yra tokia, kad kiekvienas mėgsta galvoti,
kad jis daro viską geriau už kitus. Tai yra materiali samprata.
Dvasiniame danguje viskas yra priešingai. Kiekvienas galvoja, kad mano
bendraamžiai bhaktai viską daro geriau nei aš. Mes esame
išauklėti kreiptis į savo dvasinius brolius kaip į Prabhu –
tai reiškia Šeimininkas. Tai reiškia, kad mes turime bandyti
stengtis pamatyti, kaip tarnauja mūsų dvasiniai broliai. Kartais
būna įvairūs nesusipratimai, tačiau mes turime bandyti
jų nepastebėti.” [Laiškas Brahmanandai (1969.11.15)]
“Aš
gavau vieną nusiskundimą iš atsidavusio indo Majapure,
Prabharūpa dasa Brahmačari, kad su juo blogai elgiasi
amerikiečiai atsidavę. Maloningai išsiaiškink
šitą reikalą ir padaryk tai, kas reikalinga. Ar indas, ar
užsienietis, kas prie mūsų beprisijungtų, jie nėra
mums niekaip įsipareigoję, mūsų vienintelis suvaržymas
yra meilė Dievui. Mūsų galutinė politika turi būti
tai, kad su nieku nėra blogai elgiamasi, taip, kad jis galėtų
išeiti. Mes prikalbiname žmones prisijungti išeikvodami galonus
savo kraujo. Kiekvienas turi praeiti reformacijos procesą, tačiau
jūs negalite tikėtis, kad kiekvienas bus tobulas. Greičiau tai
mūsų pareiga, padaryti kiekvieną tobulu kiek įmanoma.
Taigi, mes būsime labai atidūs ir rūpestingi šiuo
atžvilgiu.” [Laiškas Tamal Kṛṣṇai (1973.08.23)]
“Prašau
maloningai sek reguliuojančiais principais ir kartok 16 ratų
reguliariai ir prižiūrėk, kad visi tavo kiti pagalbininkai
darytų tą patį. Jei kažkam to trūksta, pasistenk
taikiai jį įtikinti.” [Laiškas Upendrai (1970.08.18)]
Klausimai
1.
Kokie yra 3
atsidavusiųjų lygiai?
2.
Pateikite bendras
kiekvieno atsidavusiųjų lygio charakteristikas.
3.
Kodėl reikia
stengtis kaip galima greičiau tapti vidutinės klasės bhaktu?
