Vartotojas

 

Slaptažodis

 
Pamišote slaptažodi? Registracija  
   
     
 
Bhakti Yogos pagrindai, abhideja
 
Temos mokomoji medžiaga
  SANKIRTANOS JUDĖJIMAS - ŠRI ČAITANJOS GYVENIMAS ir MISIJA

ŠRI ČAITANJOS MAHAPRABHU GYVENIMAS ir MISIJA

VIEŠPATIES ČAITANJOS MISIJA

kali-yuge yuga-dharma——nämera pracära

tathi lägi’ péta-varëa caitanyävatära

Religinė praktika šiame amžiuje yra skleisti švento vardo šlovę. Vien todėl Viešpats įgavęs geltoną spalvą nužengė kaip Viešpats Čaitanja.

Tokiu būdu Viešpaties Čaitanjos atėjimo tikslas buvo duoti Kali jugos žmonėms juga dharmą - religiją, atitinkančią šį amžių.

Viešpaties nužengimui buvo trys vidinės ir trys išorinės priežastys:

Išorinės:

1. Savo pavyzdžiu parodyti atsidavimo Krišnai procesą. Anksčiau Krišna mokė Ardžuną, tačiau tik teoriškai. Jis bijojo, kad kiti taip ir nesugebės to padaryti. Jis savo pavyzdžiu moko kaip būti atsidavusiu. Jis slėpė savo tikrąją padėtį ir, kai kas nors jam sakydavo, kad jis yra pats Krišna, jis užsikišdavo ausis. Jis atėjo kaip atsidavęs, kad pamokytų kitus, kaip reikia įgyti meilę Dievui.

2. Jis atėjo suteikti pačią didžiausią malonę Kali amžiaus žmonėms - Krišna premą. Jis išlaužė lobyno duris, kurias anksčiau saugojo pats Krišna ir nemokamai visiems išdalino tai, kas buvo paslėpta nuo kitų žmonių - tyrą meilę Dievui. Vienintelė salyga, tai tikėjimas.

3. Advaita ačarya, matydamas apgailėtiną Kali amžiaus situaciją šaukėsi Viešpaties, jog šis ateitų pats ir ištaisytų situaciją. Čaitanja Mahaprabhu norėjo patenkinti savo bhaktą - Advaitą ačarją, o taip pat kitus savo tarnus.

Vidinės:

1. Jis norėjo suprasti, kokią didžiulę meilę (pranaya mahima) ir kokias emocijas jam jaučia Šrimati Radharani, Rukmini devi ir kiti Jo artimi palydovai. Rukmini devi sakė, kad yra kažkas, ko Krišna niekuomet nesupras. Jis niekuomet nesupras, kodėl jo bhaktai be išoriškos priežasties pradeda virpėti, ir lieti ašaras. Krišna norėjo tai suprasti.

2. Krišna norėjo pastirti (asvadya) sužinoti, koks yra nuostabiai saldus (adbhuta madhurima) Jo grožis, kuriuo taip žavisi Šrimati Radharani ir kiti Jo tyri bhaktai. Kaip jis jiems atrodo, ir kaip jiems atrodo Jo santykis su jais. Jis norėjo pažvelgti į Save iš šalies. Jis norėjo mėgautis savo grožiu, ne kaip jo savininkas, o kaip tas, kuriam šis grožis skirtas. “Lalita Madhavoje” Rūpa gosvamis pasakoja, kad kartą Krišna pamatė Savo atvaizdą veidrodyje ir labai sutrikęs norėjo apkabinti šį nuostabaus grožio jaunuolį. Kai Jam nepavyko to padaryti, jis labai nusiminė. Akimirkai Krišna pamiršo, kad tai Jo paties atvaizdas. Krišna, pamatęs savo atspindį brangakmeniais klotose grindyse, sušuko: “Argi ne nuostabu, Aš niekad anksčiau nemačiau tokio dailaus kūno! Nors tai Mano Paties kūnas, Aš kaip Radharani bandau jį apkabinti ir patirti dangišką palaimą.”

3. Jis norėjo suprasti, kokią laimę (saukhyam) Šrimati Radharani jaučia, galėdama patirti Jo meilės saldumą (mad anubhavatah). Ne vien tik atsidavęs myli Krišną. Atsidavęs taip pat jaučiasi esąs mylimas. Tai yra varžybos, kur Krišna ir bhaktas rungiasi, kas labiau atiduos save tarpusavio santykiams. Ir nors atsidavęs yra laimingas, patirdamas Krišnos meilę, galiausiai vis dėlto Krišna pralaimi, nesugebėdamas Savęs atiduoti bhaktui tiek, kiek šis Jam atsiduoda.

 

Krišnos avataros nužengia, kad apsaugotų religijos principus ir sunaikintų nedorėlius. Kai Krišna nužengė Dvapara jugos pabaigoje ir dar anksčiau, jis fiziškai naikino demonus ir mokė žmones atsidavimo Jam. Tačiau žmonės nesuprato Krišnos. Vieni Jį laikė karaliumi, kiti pranašu, dar kiti apsišaukėliu ir tik labai nedaugelis išminčių suprato Jo tikrąją padėtį ir galėjo visiškai atsiduoti Krišnai. Daugybė moralistų kritikavo Krišną, už tai kad Jis taip intensyviai žudė demonus. Net šiais laikai religiniai moralistai kritikuoja Krišną. Todėl šį kartą Viešpats nužengė kitokiu būdu. Dabar jo ginklai ­ ne diskas ir vėzdas, o Jo atsidavusieji palydovai. Dabar jis nežudo demonų, bet sunaikina ateistų ir mayavadžių demonišką mentalitetą. Ankstesnės avataros sunaikindavo demonus fiziškai, kad palengvintų Žemės naštą. Šįkart Viešpats nenaikino demonų fiziškai, bet darė juos atsidavusiais. Kartu su Nitjananda prabhu jis dalino meilę Dievui netgi tiems, kurie jos nenori ir nesiekia. Ir netgi dar daugiau, rinkdamiesi savo “aukas”, jie pirmiausia žiūrėjo ne kas labiausiai vertas malonės, o kam ji labiausiai reikalinga, tai yra, kas labiausiai puolęs. Džagajaus ir Madhajaus istorija ­ geriausias pavyzdys.

Jis yra Sači devi sūnus, todėl jo vardas Sačinandan. Mahaprabhu reiškia didysis šeimininkas.

Viešpaties Čaitanjos mokymas

Višvanatha Čakravarti Thakura apibendrino Viešpaties Čaitanjos mokymą tokiu posmu:

ärädhyo bhagavän vrajeça-tanayas tad-dhäma våndävanaà

ramya käcid upäsana vraja-vadhü-vargeëä va kalpitä

çrémad bhägavataà pramäëam amalaà premä pum-artho mahän

çré-caitanya mahäprabhor matam idaà taträdaräù na paraù

Aukščiausias Dievo Asmuo, Nandos Maharadžos sūnus turi būti garbinamas kartu su Savo transcendentine buveine Vrindavana. Pati maloniausia Viešpačiui garbinimo forma yra ta, kurią atliko Vrindavanos gopės. Šrimad Bhagavatam yra nepriekaištingas autoritetas visais klausimais, o tyra meilė Dievui yra galutinis gyvenimo tikslas visiems žmonėms. Šie teiginiai, kuriems mes jaučiame aukščiausią pagarbą, yra Šri Čaitanjos Mahaprabhu nuomonė.

Bhaktivinoda Thakura Viešpaties Čaitanjos mokymą dar labiau suskirstė į dešimt pagrindinių tiesų, kurios vadinamos Daša mūla tattva:

ämnäyaù präha tattvaà harim iha paramaà sarva-çaktià rasäbdhià

tad-bhinnäàçäàç ca jévän prakåti-kavalitäàs tad-vimuktäàç ca bhävät

bhedäbheda-prakäçaà sakalam api hareù sädhanaà çuddha-bhaktià

sädhyäà tat-prétim evety upadiçati harir gauracandro bhaje tam

 

Aš garbinu Viešpatį Hari, Gauračandrą, kuris moko mus šių dešimties teistinių principų:

  1. Vedinė literatūra yra vienintelis žinių apie Absoliučią Tiesą šaltinis.
  2. Hari (Krišna) yra Visagalis Aukščiausias Viešpats.
  3. Krišna visuomet kupinas savo beribių galių.
  4. Krišna yra rasos vandenynas.
  5. Sielos yra Krišnos atsietosios dalys.
  6. Tam tikros sielos pasinėrusios į Krišnos iliuzinę energiją.
  7. Tam tikros sielos išsilaisvinusios iš Krišnos iliuzinės energijos.
  8. Visa dvasinė ir materiali reiškinija tuo pat metu tapati ir skiriasi nuo Krišnos.
  9. Tyra atsidavimo tarnystė yra vienintelė priemonė pasiekti galutinį gyvenimo tikslą.
  10. Tyra meilė Dievui yra galutinis gyvenimo tikslas.

 

Viešpats Čaitanja Mahaprabhu neparašė nei vienos knygos. Jo rankai priskiriamas tik vienintelis kūrinys „Šri Šikšaštaka“, kurioje aštuoniais posmais Šri Čaitanja labai glaustai apibendrina kelią nuo harinama sankirtanos – šventų vardų kartojimo iki tyros atsidavimo tarnystės, kupinos aukščiausio santykio su Dievu – madhurja rasos.

Viešpateis Čaitanjos mokymas priskiriamas prie Vedanta daršanos – Vedantos filosofinės mokyklos. Visos Vedantos mokyklos skiriasi viena nuo kitos skirtingai aiškindamos santykį tarp Dievo, pasaulio ir gyvųjų būtybių. Vienoje pusėje kraštutinis Šankaros monizmas (advaita), teigiantis, jog nėra skirtumo tarp Dievo ir gyvų būtybių, yra vien tik Dievas, o skirtingų būtybių individuali egzistencija aiškinama kaip iliuzijos pasireiškimas. Priešingoje pusėje yra Madhvos dualizmas (dvaita), teigiantis, kad Dievas ir gyvos būtybės yra amžinai skirtingi ir susiję tarpusavyje tik kaip kūrėjas su savo kūriniu. Tarp šių kraštutinumų Ramanudžos, Nimbarkos ir Višnusvamio mokyklos yra tarsi bandymai sujungti du priešingus Šankaros ir Madhvos mokymų polius. Kaip ten bebūtų, kalbant apie Dievą, jokie žmogiški paaiškinimai negali būti tobuli. Jie gali tik atskleisti tam tikrus teologijos aspektus, bet negali paaiškinti Dievo santykio su pasauliu geriau nei pats Dievas. Bhagavanas Šri Čaitanja Mahaprabhu paskelbė pasauliui savo mokymą, kuris išsprendžia visų filosofinių mokyklų prieštaravimus, nes Jis pasakė, kaip yra iš tiesų.

Viešpats Čaitanja skelbė mokymą, kuris vadinosi ačintja bheda abheda tattva – nesuvokiamos vienovės ir skirtybės tuo pat metu doktrina. Joje integruotos visi filosofinių Vedantos mokyklų teiginiai, kurie Čaitanjos Mahaprabhu požiūriu buvo teisingi ir svarbūs. Iš tiesų, pats Šri Krišna Čaitanja yra pirminis visų sampradajų mokytojas ir tokios asmenybės kaip Šankara ir Ramanudža garbina Jį savo maldose. Dabar Pats Krišna, nužengęs kaip Šri Čaitanja Mahaprabhu davė pasauliui naują sampradają (mokyklą), kurios ačarja (pradininkas) yra jis pats tiesiogiai. Dživa Gosvamis cituoja Šri Čaitanjos žodžius:

„Iš Madhvos aš paimsiu du esminius mokymus: Jo visišką Majavados filosofijos paneigimą ir jo tarnystę Krišnos dievybei, kurią jis priima kaip amžiną dvasinę asmenybę. Iš Ramanudžos aš paimsiu du mokymus: atsidavimo tarnystės, neužterštos gjana ir karma idėją ir tarnystę atsidavusiems. Iš Višnusvamio mokymo aš paimsiu du elementus: išimtinės priklausomybės nuo Krišnos jausmą, ir raga margos arba spontaniško atsidavimo kelią. Iš Nimbarkos aš paimsiu du labai svarbius principus: būtinybę priimti Šrimati Radharani prieglobstį ir aukštą gopių meilės Krišnai įvertinimą.“

Čaitanjos Mahaprabhu biografija:

(datos paimtos iš Vaišnava Digdaršani)

1486 m. vasario 18 d. Phalguni purnima - Šri Čaitanyos Mahaprabhu atėjimas. Jis buvo nešiojamas Sači Matos pilve 14 mėnesių. Jo gimimo metu mėnulis buvo tik ką patekėjęs ir kaip tik vyko mėnulio užtemimas, todėl visi žmonės kaip priimta pagal papročius kartojo Hari vardą. Visi žvaigždynai buvo išsidėstę palankiai išsidėstę, o motinos Saci kieme pasirodė keistos figūros, kurios mosavo čamaromis, grojo fleitomis ar paprasčiausiai gulėjo ant žemės siūlydamos savo pagarbą. Tuo pat metu Advaita Ačarya ir Haridasa Thakura savo namuose pajuto neapsakomą džiaugsmą ir visų nuostabai pradėjo šokti ir dainuoti.

1486 m. rugpjūtį – anna prašanos ceremonija. Nimai pirmą kartą maitinamas grūdais ir jam leido pasirinkti pinigus ar Šrimad Bhagavatam. Jis pasirinko Bhagavatam.

1491 m. žiemą Nimai brolis Višvarūpa kartu su savo pusbroliu Lokanatha slapčia paliko namus ir priėmė sanyasą. Jo vardas tapo Sankaranya Puri. Lokanatha priėmė sanyasą iš Višvarūpos.

1493 m. Pandapuros kaime labai keistu būdu Višvarūpa paliko kūną.

1494 m. Nimayaus Upanayana - virvelės suteikimo ceremonija. Žmonės matė, kaip Nimayaus kūne pasireiškė Hari pavidalas, todėl pavadino jį Gaurahari. Jis pradeda mokytis mokykloje pas Ganga Dasa Panditą.

1496 m. Nimayus tampa panditu, jo brolis Višvarūpa priima sanyasą. Gimė Višnupriya - Sanatana Mišros duktė. Krišna liloje, ji yra Satyabhama. Pasaulį paliko Mahaprabhu tėvas Džagannatha Mišra.

1500 m. Nimayus baigia Nyayos studijas. Jis veda Lakšmipriją, kuri buvo Rukmini devi Krišna liloje.

1501 m. Nimayus pirmą kartą susitiko savo dvasinį mokytoją Išvara Purį. Šis apsilankė Navadvipoje prašydamas aukų Nimayaus namuose.

1502 m Nimayus atidaro savo mokyklą, kur moko sanskrito gramatikos.

1502 m. Lydimas kelių mokinių Nimayus išvyko aplankyti Rytų Bengaliją. Ten jis susitiko Tapana Mišrą, kuris buvo garbingas brahmanas ir kuris prieš atvykstant Nimayui regėjo sapne Mahaprabhu kaip Purva Brahma Sanataną, ir prašė išsivadavimo. Nimayus patarė jam kartoti Harė Krišna mantrą.

1502 M. Jam būnant Rytų Bengalijoje, mirė Lakšmipriya nuo gyvatės įkandimo. Mahaprabhu tučtuojau grįžo namo.

1504 m. Nimayus diskusijoje nugalėjo pasaulinio garso mokslininką Kešava Kašmiri. Naktį, deivė Sarasvati jam apreiškė, kas iš tiesų yra Nimayus ir kitą dieną Kešava Kašmiri atsidavė Nimayaus lotoso pėdoms ir priėmęs sanyasą paliko pasaulį.

1505 m. Nimayus buvo apvesdintas su Višnupriya devi. Jo mokiniai ir draugai padengė vestuvių išlaidas. Jaunai porai beinant į vestuvinius kambarius, Višnupriya suklupo ir iš jos kojos piršto pradėjo tekėti kraujas. Tai buvo laikoma blogu ženklu.

1505 m. Nimayus apsilankė Gayoje, kad atlikti šraddhos ceremonija savo tėvui. Pakeliui jis susirgo karštlige ir pasveiko tik tuomet, kai jam davė atsigerti vandens, palietusio brahmano pėdas. Gayoje jis sutiko Išvara Puri, ir jo širdis staiga persimainė. Jis pajuto Krišna premos protrūkį. Davęs dikša iniciaciją Nimayui, Išvara Puris išvyko į Vrindavaną. Sugrįžęs į Vrindavaną Išvara Puris sutiko jauną vaikiną Nityanandą, kuris tarsi beprotis ieškojo Krišnos. Išvara Puris pasakė jam, kad Krišna dabar apsireiškė Navadvipoje. Tuomet Nityananda iškarto išvyko į Navadvipą.

1506 m. Nimayus grįžo iš Gayos į Navadvipą. Aplinkiniai žmonės iškarto pastebėjo pasikeitusią Nimayaus emocinę būseną. Jis netgi negalėjo dėstyti paskaitos savo mokykloje. Todėl jis uždarė mokyklą ir išėjo, dainuodamas:

“Hari Haraye nama Krišna ...” Advaita Ačarya suprato Nimayaus svarūpą sapne, ir garbino jį Tulasi lapeliais ir Gangos vandeniu. Nimayus pradėjo susitikinėti su bhaktais Šrivasos namuose.

Kartą, kai Šrivasa garbino Nrisimhadevą, Nimayus atėjo ir sušuko, “Aš atėjau”. Tada jis atsisėdo į Višnukhatta (Višnu sostą) ir patraukęs Šalagrama Šila į šalį liepė jį garbinti. Tada jis apreiškė bhaktams savo tikrąjį pavidalą, spindintį ryškiau už saulę.

Vėliau Nimayus susitiko su Nitayum. Jie abu buvo transcendentiniai broliai. Per Nityanandos vyasapują jis sulaužė savo lazdą ir uždėjo savo girliandą ant Nimayaus. Tada Nimayus apreiškė savo šešiarankę formą ir Nitayus nualpo.

Nimayus apreiškė Šyamasundaros formą Advaitai Ačaryai ir jo žmonai. Ašadhos mėnasį Šrivasos namuose įvyko Mahaprakaša. Daugiau kaip 24 val. Nimayus apreiškęs savo transcendentinę formą, priėmė garbinimą iš bhaktų ir davė jiem įvairius palaiminimus. Nimayus išvadavo du brolius Jagai (Jagannatha Raya) ir Madhai (Madhari Raya). Viešpats taip pat išvadavo brahmana panditą vardu Čapala Gopala, kuris, išgirdęs prie Šrivasos namų kirtaną, padėjo prie jo durų krepšį su alkoholiu ir mėsa. Po to jis susirgo raupais. Nimayus liepė jam gerti vandenį, nuplovusį Šrivasos pėdas, ir taip brahmanas išsivadavo nuo ligos.

1509 m. Chan Kazi liepimu, musulmonai sustabdė harinamą, sudaužė mridangas, sulaužė vėliavas etc. Jau naktį Nimayaus kvietimu susirinko šimtai žmonių. Harinamos centre buvo pats Nimayus. Minia susirinko prie Kazi rūmų. Šis bijodamas minios pasislėpė rūmuose, o sargyba taip pat bijojo pasirodyti. Minia pradėjo svaidyti akmenis į langus, tačiau Mahaprabhu juos nuramino. Jis pasikvietė Kazi ir šnekėjo su juo. Palietęs jo kūną, Nimayus išvadavo jį nuo visų nuodėmių. Kazio šeima pradėjo tarnauti Mahaprabhu.

1509 m. Viešpats parodė Advaitai Ačarjai savo Višvarūpos pavidalą, kurį Krišna apreiškė Arjunai dvapara yugos pabaigoje. Šį pavidalą matė taip pat ir Nityananda Prabhu.

1510 m. Maghos mėn. (vasario mėn.) Nimayus priėmė sanyasą. Kai kurie pikti žmonės, neapsikęsdami Mahaprabhu kilimo, rezgė prieš jį planus. Jie netgi norėjo primušti Viešpatį. Sužinojęs apie tai, Viešpats kalbėjosi su Nityananda prabhu apie sanyasos priėmimą. Tada vieną dieną supažindinęs Sąči ir Višnupriyą su savo planu, jis panaudojo savo galią, kad išgautų jų sutikimą. Tada, kitą rytą slapčia jis perplaukė Gangos upę ir nuvykęs į Katvą, puolė Kešava Bharati į kojas, prašydamas suteikti jam sanyasą. Neįmanoma aprašyti to liūdesio, kurį parodė Sačidevi ir Višnupriya tą dieną. Atsidavusieji pradėjo ieškoti Viešpaties ir užklupo jį Katwoje, kur jis buvo nuskusta galva, ir ašaros tekėjo jam iš akių. Po iniciacijos Viešpats išvyko pas Advaita Ačarya, kas buvo iš anksto aptarta su Nityananda Prabhu. Visi Nadijos žmonės lydėjo Sači, kai ji aplankė Mahaprabhu Advaitos namuose. Tik Višnupriya negalėjo paeiti iš sielvarto. Pagaliau, kai Sači nusprendė, kad Viešpats apsistos Nilačaloje, kelias dienas truko džiaugsmingi kirtanai. Atsisveikinęs su atsidavusiais Mahaprabhu išvyko į Nilačalą. Tačiau jis negalėjo priversti kelių bhaktų palikti jį. Nityananda, Damodara, Govinda, Jagadananda ir Mukunda vieninteliai lydėjo Viešpatį. Visi jie buvo udasina – abejingi pasaulietiniams dalykams ir dėvėjo tik kaupinas. Atvykęs į Nilačalą, Viešpats puolė į Džagannathos šventyklą, ir nualpo prieš Dievybes. Ten jis kovo mėn. sutiko Vasudevą Sarvabhaumą. Po ilgos diskusijos, Viešpats suteikė Sarvabhaumai savo malonę, apreiškęs jam šešiarankę formą, ir gyveno pas jį du mėnesius.

Tuoj po to, balandžio mėn., jis išvyko į piligrimystę po Pietų Indiją. Jį lydėjo tik Krsnadasa Vipra ir Govinda Karnakara. Bekeliaudamas jis sutiko Ramananda Rayą, kuris buvo Vidyanagaros valdytojas. Praleidęs su Ramananda Raya dvi dienas, Viešpats liepė jam atmesti turtus ir atvykti į Nilačalą.

Atkeliavęs į Rangakšetrą, Viešpats apsistojo Čaturmasjos periodui (rugpjūtis-lapkritis) Vyenkata Bhattos namuose. Čia jis pamatė 8 metų Gopalą Bhattą. Viešpats liepė tėvams mokyti jį šventraščių ir niekuomet neapvesdinti, o Gopalai apreiškęs savo Šyamasundaros pavidalą liepė po tėvų mirties vykti į Vrindavaną ir priimti Rūpos ir Sanatanos prieglobstį.

1512 m. Maghos mėn Viešpats grįžo į Nilačalą. Čia jis susitiko su Svarupa Damodara, kuris priėmė sanyasą, negalėdamas išsiskirti su Viešpačiu. Tais pat metais, Ramananda Rayus asisakė savo karališkos tarnybos ir karaliaus Prataparudros leidimu atvyko į Nilačalą pas Viešpatį Čaitanyą. Po ilgų derybų, Viešpats pasiuntė Nityanandą į Gaudą, skleisti Krišna premos.

1513 m. Viešpats keliaudamas į Vrindavaną užsuko į Gaudą. Šimtai atsidavusių susirinko į kirtaną, kurį vedė Advaita Ačarya. Advaita Ačarya pradėjo vesti Gaura kirtaną, kas suerzino Viešpatį, tačiau šis negalėjo sustabdyti bhaktų.

Kartą Gaudadešoje jis, lydimas minios atsidavusių sutiko Rūpą ir Sanataną, kurie priėmė Viešpaties prieglobstį ir prašė jo malonės. Šri Čaitanya užtikrino juos, kad Krsna greitai juos išvaduos. Greitai jis susitiko ir Raghunatha dasa, kuris buvo dar jaunas berniukas, ir pamokė jį kaip reikia gyventi namų šeimininko gyvenimą atsižadėjusioje dvasioje. Gauridasos, kuris gyveno Amvike, namuose buvo instaliuotos pirmos Gaura Nitai Dievybės.

1516 m. Viešpats vėl išvyksta į Vrindavaną. Čia jis sutiko Rūpą Gosvamį ir davė jam pamokymus. Vėliau jis sutiko Sanataną Gosvamį. Kašyje Viešpats taip pat išvadavo Prakašananda Sarasvati, neprilygstamą Vedantos žinovą, bei mayavadį.

1517 m. Gimė Jiva Gosvamis.

1518 m. Sanatanai keliaujant į Nilačalą, jis susirgo rimta odos liga ir norėjo atsisakyti savo gyvybės, tačiau Čaitanya Mahaprabhu uždraudė jam tai daryti. Tuo pat metu jis laikė Sanataną prie savęs metus ir padarė jį galingu vaišnavu. Tada jis pasiuntė Sanataną į Vrindavaną atrasti Krišnos žaidimų vietų.

1516-1522 m. Čaitanja Mahaprabhu organizavo didelį pamokslavimo darbą, pats gyvendamas Puryje.

1533 m. Mahaprabhu paliko pasaulį. Paskutinius 18 m. jis niekuomet nepaliko Nilačalos, gyvendamas nedidelėje Gambhiros šventykloje, kur su savo artimiausiais palydovais: Svarupa Damodara, Ramananda Rayumi, Šikhi Mahiti ir Malati, mėgavosi krišna premos nektaru. Kai jis paliko pasaulį, įeidamas į Tota Gopinathos šventyklą, Svarūpa Damodara nukrito be sąmonės ir niekada daugiau nebeatsibudo. Po metų pasaulį paliko Ramananda Rayus.

KLAUSIMAI

1.      Papasakokite apie kokius nors Viešpaties Čaitanyos žaidimus iliustruojančius Jo misiją.

2.      Paaiškinkite trumpai apie vidines ir išorines Viešpaties Čaitanyos atėjimo priežastis.

3.      Kokia yra Kali jugos amžiaus religija ir kaip su ja susijęs Čaitanja Mahaprabhu?

4.      Paaiškinkite pagrindinius Viešpaties Čaitanjos mokymo teiginius.

5.      Išvardinkite pagrindinius įvykius Čaitanyos Mahaprabhu gyvenime.