ŠVENTŲJŲ GYVENIMAI - ŠRILA RŪPA IR SANATANA GOSVAMIS

 

Šri Kumaradeva turėjo daug sūnų. tarpe jų buvo Šri Amar (Sanatana), Šri Santoš (Rūpa) ir Šri Valabha (Anupama) buvo dideli atsidavę.

Šrila Sanatana Gosvamis gimė 1488 m. Iš pradžių abu broliai mokėsi dėdės namuose, tačiau kai vietinis šachas sužinojo apie jų išsilavinimą pakvietė juos pas save tarnybon.

1515 m. Čaitanya Mahaprabhu apsilankė Ramakelyje, tuometinėje Gaudadešos sostinėje, kur ministrais dirbo Sakara Malik (Sanatana) ir Dabir Kas (Rūpa), su savo broliu Anupama, kuris turėjo mažą sūnų (Jiva).

Sanatana atėjo į Vrindavaną, būdamas 27 metų ir gyveno čia 43 metus. Paliko pasaulį 1558 metais. Vraja liloje jo vardas - Rati Manjari.

Šrila Sanatana Gosvamis parašė labai daug knygų apie reguliuojamos atsidavimo tarnystės principus ir apie Krišnos inkarnacijas. Jis komentavo Šrimad Bhagavatam.

Vieną rytą Sanatana Gosvamis pamatė sapną, kuriame brahmanas jam dovanojo Šrimad Bhāgavatam. Staiga pabudęs, bet pamatęs, kad nieko nėra šalia, jis labai nusiminė. Vėliau ryte, kai jis išsimaudė ir atliko savo pudžą, į namus atėjo vienas brahmanas ir padovanojo jam Bhāgavatą, pamokydamas kruopščiai ją studijuoti. Gavęs šią knygą tokiu būdu Sanatana skendėjo palaimoje ir nuo šios dienos jis laikė Bhāgavatą visų šventraščių esme ir kruopščiai ją studijavo.

“Mano vienintelis nuolatinis palydovas, mano vienintelis draugas, guru ir turtas, mano išvaduotojas, mano didžioji sėkmė ir mano laimės šaltinis, pavidalas, kuriuo aš patiriu malonumą, mano nusilenkimai tau, o Śrimad Bhāgavatam.” (Śrī Krišna Lila Stava).

Sanatana Gosvami kurį laiką gyveno Mahavane, Krišnos gimimo vietoje kutire - namelyje padarytame iš lapų. Vieną dieną jis vaikščiojo palei Jamunos krantus prašydamas išmaldos šalia esančiame kaime. Madana Gopaladeva kaip tik čia žaidė su kaimo vaikais piemenukais, ir kai jis pamatė Sanataną Gosvamį, atbėgo pas jį šaukdamas: “Baba! Baba!” Įsikibęs į Sanatanos ranką jis pradėjo prašyti: “Aš noriu eiti su tavim!”

“Lala!” atsakė Sanatana, “Kodėl tu nori eiti su manim?”

“Aš noriu gyventi ten, kur tu gyveni.”

“Jei tu gyvensi su manimi, tai ką tu valgysi?”

“Baba! Aš valgysiu viską, ką tu valgysi.”

“Bet aš valgau tik sausus čapati ir truputį dalo.”

“Tada ir aš valgysiu tą patį.”

“Ne, tau to nepakaks. Tu turi pasilikti su savo motina ir tėvu.”

“Ne, Baba, ne. Aš noriu pasilikti su tavimi.”

Sanatana Gosvami kantriai paaiškino, kad berniukui bus sunku, jei jis pasiliks su Sanatana, ir pasiuntė jį namo. Tada jis toliau nuėjo rinkti kaime čapati.

Tą naktį jis susapnavo sapną, kur jis pamatė vėl tą patį berniuką. Labai saldžiai šypsodamasis jis pačiupo Sanataną už rankos ir pasakė: “Baba! Rytoj aš ateisiu ir pasiliksiu su tavimi. Mano vardas Madana Gopal”. Sapnas nutrūko ir Sanatana pabudo. Pasimetęs ekstazėje jis pasakė pats sau: “Ką aš regėjau? Toks gražus berniukas!” Taip galvodamas apie Viešpatį Krišną jis atidarė savo namelio duris ir pamatė už durų stovinčią gražią Gopalos Dievybę. Jos spindesys sklido visomis kryptimis. Kelias sekundes Sanatana buvo visiškai sutrikęs ir tik žiūrėjo į švytinčią Gopalos šypseną. Jis tikėjosi, kad Dievybė jam gali pasakyti ką nors, arba žengs į priekį. Galiausiai su ašaromis akyse Sanatana nukrito ant žemės, siūlydamas savo dandavatus.

Palaipsniui jis atliko Gopalos abhišeką (išmaudė Dievybę) ir pagarbino ją. Sanatanos brolis Rūpa taip pat atėjo ir išvydęs Dievybę buvo sujaudintas ekstazinės meilės. Sanatana laikė šią Dievybę savo lapiniame namelyje ir su didžia laime garbino ją. Šrila Rūpa Gosvami tuoj pat pasiuntė žinią apie šį palankų įvykį į Purį, Čaitanjai Mahaprabhu.

Priklausomai nuo įvairių požiūrių, kuriuos turi įvairūs atsidavę, Krišnos žaidimai gali kartais būti aprašomi skirtingais būdais, labiau pabrėžiant išorinius įvykius, kurie supa vidines nuotaikas ir jausmus, kuriuos jaučia Krišna ir Jo atsidavę tarnai. “Premavilasoje” aprašoma, kad Madana Mohanos Dievybė gyveno vieno Mathuros brahmano Damodaro Čaube, namuose. Damodara Čaube ir jo žmona Ballabha ir jų sūnus Madan Mohan garbino savo Dievybę su tėviška nuotaika ir draugyste. Damodaro Čaube sūnus žaisdavo kartu su Viešpačiu Madana Gopala. Kartais tarsi išdykę broliai jie prikuldavo vienas kitą ir po to skųsdavosi tėvams. Jų tėvai maitindavo juos kartu ir tuo pat metu guldydavo miegoti.

Sanatana Gosvamis kartais ateidavo prašyti čapačių prie Čaubės namų. Kada jis matydavo, kaip garbinama Dievybė, jis mokydavo Damodaros žmoną Ballabhadevi Dievybių garbinimo taisyklių ir apribojimų. Tačiau jai šios taisyklės pasirodė labai sunkios laikytis. Vieną dieną, kai Sanatana Gosvami pamatė Madana Gopala ir berniuką Madana Mohaną kartu valgant pietus, jį sujaudino čia vyravusi transcendentinė nuotaika, ir ekstatiškos meilės požymiai pasireiškė jo kūne. Jis pasakė Ballabhadevi, kad ji turi garbinti Madana Gopalą pagal savo širdies paliepimą.

Vieną naktį Sanatana Gosvami ir Damodaros Čaubė žmona kartu susapnavo, kad Madana Gopala prašo ją leisti eiti Jam gyventi su Sanatana Gosvamiu. Didžiai laimingas Sanatana Gosvamis paėmė Madana Gopalą iš šeimos su savimi į mažą kalnelį šalia Surdža ghatos, kur jis pasistatė sau mažytį namelį iš lapų ir medžių šakų. Ten jis pradėjo tarnauti Madana Gopalai, siūlydamas Jam visa tai, ką gaudavo prašydamas išmaldos.

Vieną dieną Madana Gopala atsisakė valgyti, skųsdamasis, kad čapati yra netgi be druskos. Sanatana atsakė: “Šiandien Tau druskos, o rytoj ghi. Bet apgailestauju, Aš neturiu laiko ir polinkio lakstyti pas turtingus žmones ir prašyti jų šių specialių dalykų.” Tyliai išklausęs šį atsakymą Madana Gopala daugiau nieko nepasakė, bet vėliau suorganizavo, kad Krišna Dasa Kapūras keliavo pro šalį.

Sanatana Gosvamis prašydavo išmaldai miltų pas kaimo žmones ir iš jų gamindavo čiapačius Madana Gopalai. Kartais jis rinkdavo miško daržoves, šaknis, ar špinatus ir paruošdavo truputį daržovių. Jei kartais nebuvo ghi ar aliejaus, jis kepdavo sausus čiapačius. Bet jis pats dėlto blogai jautėsi. Iš kitos pusės, jis neturėjo jokio pasirinkimo. Mahaprabhu liepė jam sudaryti bhakti šastras ir didžioji jo laiko dalis buvo pašvęsta tam. Kartais jis paprasčiausiai neturėdavo laiko prašyti išmaldai pinigų, kad nusipirktų druskos ar aliejaus.

Madana Mohana yra karaliaus sūnus. Regėdamas, kad Jis valgo tik sausus čiapačius, Sanatana jautėsi labai nusiminęs. Madana Mohana, kuris yra kiekvieno širdyje, galėjo suprasti: “Sanatana nori man labiau tarnauti.” Tuomet Madana Mohana Pats nusprendė, kad tarnystė Jam padidėtų.

Po kelių dienų turtingas kšatrija vardu Šri Krišna Dasa Kapūras keliavo į Mathurą kad užsiimtų prekyba. Tačiau likimo valia jo laivas užplaukė ant seklumos Jamunoje ir jokios priemonės nepadėjo laivo išlaisvinti. Iš žmonių jis sužinojo, kad netoliese gyvena išminčius vardu Sanatana Gosvami. Siekdamas sadhu palaiminimų Krišna Dasas Kapūras atėjo į jo namelį ir atrado Sanataną Gosvamį berašant.

Sanatanos gosvamio kūnas buvo labai sulyses nuo didžių askezių ir dėvėjo jis tik kaupiną. Krišna dasa nusilenkė dandavatu Sanatana Gosvamiui, o šis savo ruožtu pasiūlė svečiui atsisėsti šiaudinį kilimėlį. Krišna dasa pagarbiai palietė kilimėlį ranka ir atsisėdo šalia ant žemės. Jis kreipėsi į Sanataną Gosvamį: “Baba! Prašau, suteik man savo malonę.”

Sanatana atsakė: “Aš esu elgeta. Kokią malonę aš galiu tau suteikti?”

“Aš tik prašau tavo palaiminimų. Mano laivas įstrigo Jamunos seklumoje ir mes niekaip negalime jo išlaisvinti.”

“Aš visiškai neišmanau apie šituos dalykus. Tu gali apie tai pakalbėti su Madana Gopala.”

Krišna dasa nusilenkė dandavatu Madana Mohanai ir kreipėsi į Jį: “O Madana Gopala Deva! Jei Tavo malone mano laivas išsivaduos, tai visas pelnas, kurį aš gausiu pardavęs savo krovinį atiteks šiam Gosvamiui, kad panaudotų tai tarnystėje Tau.”

Taip melsdamasis Kapūra Setas atsisveikino su Sanatana Gosvamiu. Jau tą pačią popietę pradėjo smarkiai lyti lietus ir laivas lengvai nuplaukė nuo smėlio seklumos ir sėkmingai nukeliavo į Mathurą. Krišna dasa suprato, kad tai buvo Madana Gopala Devos malonė tik. Jo gėrybės buvo parduotos su labai dideliu pelnu ir už šiuos pinigus jis pastatė šventyklą ir virtuvę ir sutvarkė viską, kad Madana Gopalos garbinimas būtų karališkas. Regėdamas tai, Sanatana Gosvamis buvo labai laimingas ir po kurio laiko iniciavo Krišna dasa Kapūra savo mokiniu.

Vieną dieną Sanatana Gosvamis atėjo prie Radha kundos susitikti su Šri Rūpa ir Šri Raghnatha.dasa Gosvamiu. Jam atvykus šie atsistojo ir pagarbiai pasodinę jį toliau aistringai diskutavo apie nektariškus Šri Šri Radhos ir Krišnos žaidimus. Tuo metu Šrila Rūpa Gosvami sudėjo keletą himnų, šlovinančių Šrimati Radharani, kurie bendrai buvo pavadinti Čatu Pušpandžali. Sanatana Gosvami beskaitydamas šiuos himnus susidūrė su vienu posmu: nava gorocana gauri praba rendi barambaram mani stavak vidyoti veni byalangana fanam. Čia byalangana fanam reiškia, kad Šrimati Radharani garbanos atrodo gražios tarsi gyvatės (kobros) gobtuvai. Sanatana Gosvami pastebėjo: “Ar tai tinkamas palyginimas: ‘tarsi nuodingos gyvatės gobtuvas’?”

Po pietų Sanatana atėjo prie Radha-kundos kranto ir po to, kai čia sukalbėjo savo maldas jis pradėjo maudytis. Tuomet, kitame kundos krante jis pastebėjo kelias piemenaites žaidžiančias didelio medžio pavėsyje. Žiūrint jam iš toli, pasirodė, tarsi juoda gyvatė nukarusi nuo medžio ruošiasi apsivynioti vienai piemenaitei aplink kaklą ir pečius. Suvokęs pavojų, jis pradėjo šaukti: “Ohe Lali! Atsargiai! Tiesiai už tavęs yra gyvatė!” Tačiau mergaitės buvo tiek pasinėrusios į savo žaidimus, kad nepastebėjo jo. Todėl jis tuoj pat puolė jas gelbėti nuo neišvengiamo pavojaus. Regėdamos jį bėgant link jų Šrimati Radharani ir kitos jos draugės pradėjo juoktis. Tuomet jos staiga išnyko. Sanatana buvo visiškai apstulbęs ir tik palaipsniui jis suprato, kad Šri Rūpos palyginimas buvo tinkamas.

Atvykęs prie Pavana Sarovaros Sanatana Gosvamis įžengė į mišką ir atsisakęs maisto bei vandens jis pasinėrė į intensyvią meditaciją į lotosies Šri Šri Radha-Govindos pėdas. Šri Krišna, kuris yra kiekvieno širdyje, suprato, kad Jo bhaktas neturi maisto, todėl Jis atėjo Pats, apsirengęs piemenuko rūbais, su pieno puodyne rankose ir atsistojo šypsodamasis prieš Sanatana Gosvamį. [B.R. 5/1303]

“Baba, aš atnešiau tau truputį pieno.”

“Oh Lala! Kodėl tu manim taip rūpiniesi, nereikėjo tiek vargti.”

“Aš pamačiau, kad tu čia jau ilgai sėdi be jokio maisto.”

“Kaip tu sužinojai, kad aš nieko nevalgau?”

“Aš einu pro čia ganyti karvių ir stebiu tave, norėdamas pamatyti, ką tu čia darai. Tačiau tu niekuomet nepaėmei jokio maisto.”

“Tau reikėjo pasiųsti ką nors kitą. Tu esi toks mažas berniukas. Tau teko patirti tiek daug vargo, kol atnešei čia pieną dėl manęs.”

“Ne, ne, Baba, man tai visiškai nebuvo joks vargas. Namuose visi kiti buvo užsiėmę ir aš esu laimingas, kad galėjau ateiti čia pats.”

Sanatana Gosvami paprašė berniuko prisėsti, kol jis persipils pieną į kitą indą.

“Ne Baba! Aš negaliu čia dabar sėdėti. Jau beveik saulėlydis. Aš turiu dar pamelžti mano karves. Aš ateisiu pasiimti puodo rytoj.”

Kai Sanatana Gosvamis apsidairė, ten jau nieko nebebuvo. Jis iš karto galėjo suprasti, kad tai Pats Krišna atnešė jam pieną. Su ašaromis akyse jis išgėrė pieną. Nuo tos dienos jis nustojo badauti ir eidavo pas Bridžiabasius prašyti išmaldai maisto. Bridžiabasiai jam taip pastatė mažą namelį.

Vieną dieną Rūpa Gosvami užsigeidė pagaminti savo vyresniajam broliui Sanatanai saldžių ryžių, tačiau jis neturėjo reikalingų produktų. Šri Radha Thakurani, kuri išpildo savo bhaktų troškimus, suprato viską. Apsirengusi piemenaite ji atėjo pas Šri Rūpa nešdamasi krepšelį su ryžiais ir cukrumi bei puodyne pieno kitoje rankoje. “Svami, Svami! Prašau priimkite šią auką, kurią jums atnešiau.”

Išgirdęs kažką šaukiant tokiu saldžiu balsu, jis atvėrė savo kutiro duris ir pamatė ypatingai gražią piemenaitę su ryžiais, cukrumi ir pienu rankose.

“Lali! Kas tave atginė čia taip anksti ryte?”

“Svami, aš norėjau atnešti jums šią dovaną.”

“Oh, bet tu patyrei tiek rūpesčių dėl to.”

“Kokie rūpesčiai? Aš atėjau čia, kad pasitarnauti sadhu.”

Šri Rūpa paprašė jos prisėsti, tačiau ši atsakė, kad namuose labai daug darbo, todėl ji dabar negali čia sėdėti. Ir staiga ji prapuolė. Šri Rūpa apsižvalgė aplink ir pamatė, kad nieko čia daugiau nėra. Jis buvo truputį sutrikęs. “Kur ji taip greitai galėjo pabėgti?”

Jis pagamino saldžius ryžius ir po to, kai pasiūlė juos Šri Giridhariui, jis davė prasado Šri Sanatanai. Sanatana paragavęs šio prasado buvo visiškoje ekstazėje ir todėl paklausė: “Iš kur tu gavai ryžių ir pieno?”

Šri Rūpa atsakė: “Viena mergaitė man atnešė viską.”

Sanatana paklausė: “Taip paėmė ir atnešė? Staiga ji atnešė visa, kas reikalinga?”

“Taip. Šį rytą aš galvojau padaryti tau saldžių ryžių. Tuoj pat po to aš pamačiau piemenaitę, stovinčią prie kutiro su visais produktais rankose.”

Kai Sanatana tai išgirdo, ašaros pradėjo tekėti jo žandais. “Šių saldžių ryžių skonis yra iš kito pasaulio. Kas kitas galėjo atnešti šiuos produktus, jei ne pati Šrimati Radha Thakurani. Daugiau niekuomet taip nebenorėk” [B.R. 5.1322]

Kartais Sanatana Gosvami apsistodavo Mahavane. Vieną dieną jis pamatė, kaip keli vaikai žaidė prie Jamunos kranto. Vienas iš vaikų Sanatanai pasirodė besąs jo Madana Gopala. “Ar tik čia ne mano Madana Gopala žaidžia? Ne, čia turbūt vienas iš kaimo berniukų.” Tuomet, kitą dieną, kai jis ėjo pro Jamuną, jis vėl pamatė tą patį berniuką ir pagalvojo: “Šį kartą aš paseksiu, kur jis eina.” Galiausiai, kai atėjo vakaras ir vaikai nustojo žaisti ir išsiskirstė po savo namus, Sanatana Gosvamis pasekė tą vieną vaiką, Sanatana pamatė, kaip šis įėjo į šventyklą. Tuomet jis suprato, kad Madana Gopala kasdieną vaikšto prie Jamunos kranto žaisti su kitais vaikais.

Kuomet tik Šri Sanatana ir Šri Rūpa keliaudavo po Vradžią, po įvairius kaimus, šie du broliai buvo labai gerbiami visų bridžiabasių, kurie juos maitindavo pienu bei jogurtu. Šie savo ruožtu į visus vradžiabasius žiūrėjo kaip į Krišnos šeimos narius ir juos visokiausiais būdais gerbė. Nors tai ir nebuvo jų užsiėmimas užsiiminėti paprastais gandais, vradžiavasių jie klausinėdavo apie jų gerbūvį, kiek sūnų ir dukterų jie turi, kas su kuo susituokė, kokie buvo visų vardai, ar karvės duoda daug pieno, kaip dirba laukuose jaučiai, kaip užderėjo derlius, kas susirgo ir ar jau sveiksta ar dar ne. Tokiu būdu Rūpa ir Sanatana tapo Vradžiabasių siela, o Vradžiabasiai tapo Rūpos ir Sanatanos siela.

Šri Sanatana kartais apsistodavo Čaklešvaroje, šalia Govardhano. Toje vietoje buvo daugybė uodų, kurie kėlė didelius neramumus. Vieną dieną, taip persekiojamas šių uodų Sanatana ištarė: “Aš čia daugiau nepasiliksiu. Čia neįmanoma į nieką koncentruotis. Aš negaliu nei rašyti nei kartoti.“ Tą naktį Viešpats Šiva pasirodė Sanatanai ir pasakė jam: “Sanatana! Prašau ramiai tęsk savo tarnystę šioje vietoje patenkintas savo prote. Nuo rytdienos uodai čia nekels jokių neramumų.” Po to čia daugiau nebebuvo uodų ir Sanatana tęsė savo bhadžaną be jokių neramumų.

Kas dieną Sanatana Gosvamis apeidavo Govardhanos kalną. Tai buvo jo dienotvarkėje net kai jis sulaukė senatvės. Tik pabaigęs parikramą jis valgydavo arba gerdavo vandenį. Vieną dieną kai užbaigęs savo parikramą jis grįžo į savo bhadžian-kutirą prie Čaklešvaros šventyklos šalia Manasi-gangos, staiga jam pasirodė Krišna ir pasakė: „Dabar tu jau esi senas ir nebegali kasdieną atlikti parikramos tinkamai. Tau nėra jokio reikalo tai daryti kas dieną.“ Sanatana atsakė, kad jis davė įžadą niekuomet nenutraukti šios kasdieninės parikramos. Suprasdamas Sanatanos pasiryžimą Krišna atsistojo ant didelės Govardhana Šilos ir pradėjo groti Savo fleita. Nuo saldžios melodijos Šila pradėjo tirpti ir Krišnos pėda paliko joje įspaudą. Šalia besiganęs veršelis išgirdęs žavinčią Krišnos fleitos muziką atbėgo ir pradėjo šokti šalia Jo. Tokiu būdu Krišnos pėda, veršelio kanopa, Krišnos fleita ir jo piemens lazda paliko savo atspaudus Govardhana Šiloje.

Viešpats Krišna tuomet davė Govardhaną Šilą Šrilai Sanatana Gosvamiui ir pasakė jam, kad jei jis apeis šią Govardhaną Šilą keturis kartus, tai prilygs parikramai aplink Govardhanos kalną. Šrila Sanatana Gosvamis priėmė šią Šilą iš Viešpaties ir nuo to laiko garbino ją ir ėjo aplink ją. Po to, kai Sanatana Gosvamis paliko šį pasaulį, Govardhana Šilos garbinimą perėmė jo brolis Šrila Rūpa Gosvamis, kuris vėliau atidavė ją savo brangiam mokiniui Šrilai Dživai Gosvamiui. Ši Govardhana Šila iki šiol stovi ant altoriaus Radha Damodara šventykloje. Tokiu būdu keturios piligrimystės aplink šią šventyklą prilygsta vienai Govardhanos kalno parikramai.

Šri Sanatana parašė daugybę raštų. Tarp jų: Šri Brhat-bhagavatmrta, Šri Hari-bhakti-vilas ir jos Digdarsanitika, Šri Krišna-lila-stava (dasam carit), Šri Bhagavata tipani, (komentaras Šrimad Bhagavatam) ir Brihat vaišnava tošani.

Šrila Rūpa Gosvamis.

Gimė 1493 m. Išėjo 1564 m. Išėjo į Vrindavaną 22 metų. Ten gyveno 51 metus. Jis buvo ypatingai brangus Šri Čaitanjai. Per šiuos du brolius jis paskleidė savo mokymą visame pasaulyje. Tarp atsidavusiųjų jie buvo generolai. Krišna liloje Šri Rūpa buvo Rūpa Manjari. Šrila Rūpa Gosvamis buvo rasačarya - jis gerai išmanė mokslą apie santykius. Jis aprašė atsidavimo tarnystės pakopas remdamasis natya šastra ir kitais šventraščiais.

Yra pasakojama istorija apie tai, kaip jie tapo Gaudadešo karaliaus Huseino Šacho Badsa ministrais. Dar būdami labai jauni jie jau buvo gerai išsilavinę visuose šventraščiuose. Sakoma, kad Huseino Šacho guru (maulabi) galėjo matyti ateitį. Huseinas Šachas paklausė jo apie savo karalystės klęstėjimą. Moulabi atsakė: „Yra du ypatingai išsilavinę brahmanai berniukai, kurie turi visas gerąsias savybes. Jei tu paskirsi juos savo ministrais, tuomet tu turėsi labai turtingą karalystę.“

Rūpa Gosvamio garbinama Dievybė Vrindavane buvo Šri Govinda Deva. Šri Čaitanja Mahaprabhu nurodė Gosvamiams atrasti šventas Krišnos žaidimų vietas Vradžioje ir įsteigti Jo Šri Vigrahos (Dievybės) garbinimą. Vieną dieną Šri Rūpa sėdėjo prie Jamunos kranto, sielvartaudamas, kad nepajėgus tinkamai vykdyti Jo nurodymų.

Jiems buvo žinoma, kad Krišnos anūkas Vadžranabha instaliavo daug dievybių Vradžioje, tarp jų Hari Devą, Madana Mohana Deva, Gopinatha Deva ir Šri Govinda Devą. Šri Rūpa bandė atrasti šias Dievybes bet nesėkmingai. Kai jis sėdėjo ir galvojo apie tai, prie jo priėjo labai gražus berniukas piemuo ir paklausė jo: „Ei, Svami, kodėl tu atrodai tok liūdnas?

“ Išgirdęs malonų berniuko balsą, Šri Rūpos melancholiška nuotaika išsisklaidė ir jis pasijuto džiugiai. Jis atsakė, kad jautėsi nusiminęs, nes negalėjo tinkamai sekti Mahaprabhu nurodymais. Berniukas piemuo pasakė jam: „Svami, prašau eik su manimi. Aš žinau, kur yra tai, ko tu ieškai.“

Tada berniukas nusivedė jį į Gomatilą ir paaiškino: “Kiekvieną dieną ant šios kalvos viršaus ateina karvė ir išlieja savo pieną čia. Yra labai daug šansų, kad tu čia viduje surasi tai, ko ieškai. Dabar man jau metas eiti.“

Šri Rūpa pasisuko pažiūrėti, kur nuėjo berniukas, bet nieko neberado. Jis pradėjo svarstyti: „Kas buvo tas berniukas, ir kur jis taip staiga pradingo?“ Jo kūnas virpėjo nuo ekstazės požymių, kai jis intensyviai žiūrėjo į Mahajoga pithą (Gomatilą), o tada jis nuėjo į savo kutirą. Kitą rytą jis vėl atėjo į Gomatilą ir tyliai laukė. Po kurio laiko nuostabiai graži Surabhi karvė atėjo ir pradėjo lieti savo pieną ant kalvos viršaus, o pienas tuoj pat prapuolė žemėje. Tuomet ji greitai pasislėpė tarp medžių.

Dabar Šri Rūpa jau buvo tikras, kad Šri Govinda Deva turi būti čia, po žeme. Jis labai greitai nubėgo į piemenų kaimą netoliese ir susijaudinęs papasakojo jiems viską, kas atsitiko. Piemenys greitai surinko smaigus ir kastuvus ir nubėgo prie Gomatilos. Kasdami ten, kur jiems nurodė Rūpa Gosvamis, pašalinę labai nedaug žemės, jie pamatė žavingą Šri Govindos pavidalą. Jie visi pradėjo šaukti ekstazėje: „Hari! Hari! Šri Govinda vėl apreiškė Save!“ Šri Rūpa su ašaromis akyse puolė prie lotosinių Šri Govindos pėdų siūlydamas nusilenkimus, o visi kartojo maldas ir himnus.

Labai greitai žinia pasklido aplink ir pasiekė kitus Gosvamius. Jie visi, skendėdami džiaugsmo vandenyne taip pat susirinko čia. Greitai pradėjo plūsti nepaliaujamas žmonių srautas iš visų pusių, kuriuos nešė džiaugsmo bangos. Viešpats Brahma ir kiti pusdieviai, įgiję mirtingųjų pavidalus susimaišė su kitais žmonėmis ir žvelgė į Šri Govindos kūną.

Nebuvo jokios ramybės minioje nei vienos akimirkos, nes žmonės liejosi iš visų pusių. Šri Rūpa tuoj pat pasiuntė žinią Mahaprabhu į Purį apie šį palankų įvykį. Šri Gaurasundara kartu su savo palydovais negalėjo sulaikyti savo ekstazės, gavęs šią džiugią naujieną. Tuo metu brahmanai atliko Dievybės abhišeką ir pradėjo ruošti bhogą iš pieno, jogurto, ryžių, miltų ir daržovių, kuriuos sunešė kaimo žmonės. Mahaprabhu pasiuntė iš Purio Kašišvara Panditą, padėti garbinti Dievybę.

Šri Govinda Deva dabartiniu metu garbinama Džaipure, Radžastane, kurį lengva pasiekti autobusu iš Vrindavano.

Vieną dieną Šri Vallabhačarja (iš Višnusvamio sampradajos) atėjo aplankyti Rūpos Gosvamio. Pasiūlius jam atsisėsti, abu pradėjo diskutuoti apie Krišną. Pokalbio metu Šri Rūpa pateikė įvadinį posmą iš „Bhakti Rasamrita sindhu“. Kurį laiką studijavęs šį posmą, Vallabha pakomentavo, kad jame yra keleta klaidų. Tuo metu Šri Dživa kaip tik buvo atvykęs iš Bengalijos prieš keletą dienų ir vėdavo savo dėdę Šri Rūpą. Jis buvo labai pasikaustęs šastrose ir buvo nepatenkintas Vallabhos pastabomis.

Kai Vallabhačarja nuėjo į Jamuną išsimaudyti, Šri Dživa taip pat nuėjo ten, apsimesdamas, kad jam reikia trupučio vandens. Jis paklausė ačarjos, kokios iš tiesų klaidos buvo tame posme. Vallabhačarja, po to kai aptarė su juo keletą momentų, buvo nustebintas berniuko išprusimo.

Po kurio laiko Vallabha vėl apsilankė pas Šri Rūpą. Paklausęs apie berniuką mokslininką jis pradėjo šlovinti jo išsilavinimą. Po to kai Vallabha grįžo į savo namus, Šri Rūpa pasikvietė Dživą ir pradėjo kalbėti su juo: „Su tais, kuriuos mes gerbiame kaip savo guru, ir kuriems mes lenkiamės, tu esi pasiruošęs ginčytis tame pačiame lygyje. Tai visiškai nemandagu. Tai, ką jis sakė buvo mano paties labui, bet tu negalėjai to pakęsti. Tu turi grįžti namo ir kai galėsi suvaldyti savo protą, tuomet galėsi grįžti į Vrindavaną.” [B.R. 5.1643]

Išgirdęs dėdės sprendimą Šri Dživa paliko tą vietą ir pasuko į rytus. Kai jis atkeliavo iki sugriuvusios šventyklos Nanda-ghatoje, jis atsisėdo ir pradėjo verkti. Greitai kaimiečiai pastebėjo jį ir pradėjo rūpintis: „toks malonus, jaunas žmogus, bet jis sėdi čia ir verkia jau tiek laiko visiškai nieko nevalgydamas.“

Po kurio laiko Sanatana Gosvamis ėjo pro šalį ir kaimiečiai pranešė jam apie tai, kad berniukas yra apleistoje šventykloje. Sanatana nuėjo ten ir pamatė savo sūnėną, kuris atrodė labai išblyškęs nuo badavimo. Sanatana pakėlė jį nuo žemės ir švelniai paklausė, kas atsitiko. Šri Dživa papasakojo viską, kas nutiko. Sanatana jį nuramino ir pasiėmęs sūnėną su savimi nuėjo pas brolį.

Pirmiausia Sanatana pakalbėjo su Rūpa vienas pats. Kai Rūpa atsitiktinai paminėjo Dživą, Sanatana jam viską papasakojo. Šri Rūpa tuoj pat pasikvietė Dživą. Regėdamas jį tokį nuskurusį ir išblyškusį, jis pasirūpino sūnėnu, kol šis vėl atrodė sveikas ir laimingas. Tuomet jis patikėjo Dživai redaguoti visus savo rašinius. Būdamas griežtas su savo jaunu anūku, tuo pat metu jis buvo labai švelnus ir mylintis. Ryšys tarp jų buvo idealus pavyzdys, kaip turi elgtis vienas su kitu guru ir šišja (mokinys).

Kai Šri Rūpa baigė rašyti “Lalitą Madhavą”, jis davė ją Raghunatha dasa Gosvamiui paskaityti. “Lalita Madhava” yra Krišnos žaidimų aprašymas po to, kai Jis paliko Vrindavaną, ir todėl ji yra kupina išsiskyrimo jausmų. Skaitydamas šią knygą Dasa Gosvamis pradėjo verkti dieną ir naktį, kol visiškai pasinėręs į meilės jausmus su išsiskyrimo nuotaika jau buvo pasiruošęs palikti kūną. Jo protas nuo liūdesio visiškai išsibalansavo ir jis prarado bet kokią ramybę. Kai Šri Rūpa paprašė Šri Dasa Gosvamio gražinti rankraštį, kad pataisyti jį, Raghunatha das laikė jį tvirtai prispaudęs prie savęs ir nieko nesakydamas atsisakė skirtis su knyga.

Pasvarstęs, ką daryti, Šri Rūpa sukūrė „Dana-keli-kaumudi“. Jis sugalvojo kaip apkeisti šį rankraštį su „Lalita-Madhava“. Skaitydamas „Dana-keli-kaumudi“, kuri kupina pasakojimų apie Krišnos Vrindavanos žaidimus, Raghunatha dasa Gosvamis dabar visiškai pasinėrė į laimės ekstazę.

Po to kai atrado Šri Govindą ir Joga Pithą, Šri Rūpa pradėjo mąstyti, kur galėtų būti Vrindadevi. Vieną naktį ji pasirodė jam sapne ir pasakė: „Aš esu prie Brahma kundos kranto. Tu gali ten gauti mano daršaną.“

Kitą rytą, išsimaudęs ir užbaigęs pudžą jis atėjo prie Brahma-kundos ir pradėjo visur dairytis. Staiga jis pamatė dangišką mergelę, kurios kūno spindesys pranoko aukso švytėjimą. Visomis kryptimis sklido jos spindesys, ir aplinka, kurią sukūrė jos buvimas, buvo labai švelni ir gaivi. Šri Rūpa pasiūlė jai savo dandavatus (nusilenkimus), o taip pat įvairias maldas ir himnus. Tokiu būdu Vrindadevi vėl pasirodė Vradžabhūmyje. Šri Gaurasundara įtvirtino Šri Vradžadhamos šlovę per du Savo generolus: Šri Rūpą ir Šri Sanataną Gosvamius. Jų širdyse Jis pažadino garso pagalba žinias apie tai, kas buvo Jo paties širdyje. „Šri Rūpa Gosvamis įkūrė šiame pasaulyje misiją, kuri išpildo Viešpaties Čaitanjos troškimą. Kuomet jis suteiks prieglobstį prie savo pėdų?“ (Šrila Narottama dasa Thakuros Šri Rūpa Pranama).

Šri Rūpa parašė labai daug literatūros. Tarp jo knygų yra „Šri Hamsaduta Kavya“, „Šri Uddhava-sandeš“, „Šri Krišna-džanma-tithi-vidhi“, „Brihat Radha-Krišna-ganoddeša-dipika“, „Laghu Radha-Krišnaganoddeša-dipika“, „Stavamala“, „Vidagha-madhava“, „Lalita-madhava“, „Dana-keli-kaumudi“, „Bhakti-rasamrta-sindhu“, „Udžvala-nilamani“, „Prajuktakhjata-mandžari“, „Mathura-mahima“, „Padjavali“, „Natakačandrika“, „Laghu-Bhagavatamrta“.

Klausimai

1.                  Pasakykite gimimo vietą ir amžių, kuriame gyveno Šri Rūpa ir Šri Sanatana Gosvamiai.

2.                  Trumpai papasakokite apie jų indėlį Čaitanjos Mahaprabhu pamokslavimo misijai.