ŠEŠI GOSVAMIAI:

ŠRILA DŽIVA, RAGHUNATHA BHATTA, RAGHUNATHA DASA, GOPALA BHATTA GOSVAMIAI

Šrila Dživa Gosvamis.

Pagal Gauòéya Vaiñëava Abhidhäna, Dživa šiame pasaulyje buvo nuo 1433 iki 1518 Çaka eros metų (1511-1596). Kiti šaltiniai mini, kad Dživa gyveno nuo 1533 iki 1618.

Šrila Rūpa, Sanatana ir Šri Valabha buvo broliai. Valabha turėjo sūnų Dživa, kuris tarp visų brolių buvo vienintelis palikuonis. Visi trys broliai tarnavo Badsa Huseinui Šachui ir todėl gyveno labai turtingai. Jų namuose netrūko nieko. Kai gimė Dživa, namai spindėjo nuo vaiko auksinės spalvos Jo akys buvo kaip išsiskleidę lotoso žiedlapiai. Visos jo kūno dalys buvo nuostabiai sudėtos.

Kai Čaitanja Mahaprabhu lankėsi Ramakelyje, jis asmeniškai suteikė vaikui savo malonę, įgaliodamas jį tapti Gaudija vaišnavizmo sekos tęsėju ir teologu. Nors Dživa buvo tik vaikas, savo mintyse jis visuomet išlaikė Viešpaties pavidalą, kuris žavi visą pasaulį. Kol augo, valgydamas ir miegodamas, savo sapnuose jis matydavo Viešpatį, o kai būdavo budrus – medituodavo į šį pavidalą.

Tėvams priėmus sanjasą, jis augo pas motiną Fatjeabade. Kai tik Dživa atsimindavo savo dėdes ir tėvą, arba lotosies Šri Gaura Hari pėdas, jis tuoj pat prarasdavo sąmonę ir nukrisdavo ant žemės. Paaugęs jis pradėjo garbinti Rama-Krišnos Dievybes. Jis maitindavo jas, puošdavo, siūlydavo joms arati ir žaisdavo su jomis. Visi Dživos žaidimai buvo susieti su Krišna. Studijuodamas pas žymius panditus jis išpruso retorikos, poezijos ir gramatikos moksluose. Mokytojai pastebėję jo gabumus ne kartą sakė, kad tokio šviesaus vaiko tokiame jauname amžiuje neatrasi. Be abejonės šis vaikas užaugęs taps šventa asmenybe. Net pasinėręs į mokslus Dživa nepamiršo apie Nitai-Gauračandrą. Kartą sapne jis pamatė savo Rama-Krišna Dievybes Nitai-Gaurangos pavidalu. Jie abu šoko. Palaiminę vaiką ir suteikę jam dulkių nuo savo lotoso pėdų jie išnyko. Nuo tada jis pradėjo galvoti, kaip ištrūkti iš šeimyninio gyvenimo pančių. Tačiau savo motinai jis buvo vienintelė paguoda. Galiausiai, kai Dživa sužinojo, kad mirė jo tėvas, jis nebegalėjo nusiraminti. Kažkas patarė jam keliauti į Navadvipą ir gauti Viešpaties Nitjanandos malonę, kad galėtų pakelti tą netekties skausmą. Šri Dživa kartu su piligrimais iškeliavo į Navadvipą, susitikti Viešpatį Nitjanandą. Nitjananda laukė Dživos Šrivasos Pandito namuose. Pamatęs Dživą jis išėjo iš namo, pakėlė Dživą nuo žemės ir paklausė: “Ar tu tik ne Rūpos ir Sanatanos sūnėnas?” Vietoj atsakymo Dživa vėl puolė ant žemės prie Nitjanandos pėdų. Viešpats supažindino jį su Navadvipos gyventojais ir tą dieną jis pavaišino Dživą savo maisto likučiais. Kitą dieną jie nukeliavo prie Sačimatos namų. Pamatęs šią vietą Dživa pajuto nusiraminimą. Kieme visi atsidavusieji giedojo apie Viešpaties Čaitanjos šlovę. Pamatę Nitjanandą prabhu visi vaišnavai pasiūlė savo nusilenkimus. Tada Dživa pamatė Sačimatą sėdinčią verandoje. Ji dėvėjo baltą sarį ir baltą šilkinį čadarą. Ir nors ji virpėjo nuo senatvės, nepaisant to visas kiemas spindėjo nuo jos skleidžiamos šviesos. Po to kai tarnaitė nuplovė Viešpaties Nitjanandos pėdas, Viešpats pristatė Dživą motinai Sači ir ši palaimino Dživą uždėdama savo ranką ant Dživos galvos.

Kelias dienas Dživa praleido su Viešpačiu Nitjananda, keliaudamas po 9 Navadvipos salas. Po to Nitjananda nukreipė jį į Kašį (Varanasį), kur jis mokėsi Vedantos filosofijos pas Sarvabhaumos Bhattačarjos mokinį Madhusūdana Vačaspatį.

Iš čia Šri Dživa pasuko į Vrindavaną, kur jis prisiglaudė pas savo du dėdes. Šie buvo labai patenkinti, matydami savo sūnėną, kuris be to atgabeno paskutines naujienas. Rūpa Gosvamis pradėjo mokyti jį Šrimad Bhagavatam. Šrila Rūpa suteikęs jam iniciaciją liepė garbinti Šri Šri Radha Damodaros Dievybę, kurią pagal “Sadhana dipiką” Rūpa gosvamis pats pagamino savo sūnėnui. Dabartiniu metu ši Dievybė yra garbinama Džaipuro mieste Radžastane.

Šrila Rūpa Gosvamis, matydamas, kad Dživa jau gerai gaudosi Šrimad Bhagavatam, davė jam tikrinti savo “Bhakti Rasamrita Sindhu” rankraštį. Tada Šri Dživa parašė komentarus BRS pavadinęs juos “Durgama sangamani”. 1476 Šakabdos metais Sanatana Gosvami baigė rašyti komentarus Šrimad Bhagavatam 10 giesmei, pavadinęs juos “Šri Vaišnava tošani”. Jis davė tikrinti rankraštį Dživai Gosvamiui, kuris taip pat parašė komentarą šiai knygai, pavadinęs jį “Laghu vaišnava tošani”. Jo raštai ir kitų Gosvamių raštai visiškai užvaldė visų to meto mokytų žmonių protus. Tai buvo Vradža dhamos aukso amžius. Dživa nešiodavo vandenį Sanatanos ir Rūpos apsiplovimams. Jis masažavo jų galvas aliejumi ir valydavo jų ašramus, garbino Dievybes, gamino valgį ir taisė rankraščius.

Po Šrilos Rūpos ir Sanatanos išėjimo Dživa tęsė jų tradicijas. Kartą jis nuvyko Agrą, kur moksliniame dispute Radžputams įrodė, kad Jamunos šlovė didesnė nei Gangos, nes Ganga tik nuplovė Krišnos pėdas, kai tuo tarpu Jamuna yra Viešpaties palydovė. Moghulų imperatorius patenkintas jo intelektu, paklausė, ko šis norėtų. Dživa atsakė, kad tuščio popieriaus, nes popierius Indijoje tais laikais tik pasirodė ir buvo labai brangus.

Taip pat sklinda legenda, kad, kai imperatorius (greičiausiai Akbaras) norėjo suteikti savo malonę Gosvamiams, jis leido jiems prašyti, ko nori. Tada Gosvamiai paprašė, kad Vradžoje nebūtų nužudyta nei viena gyva būtybė. Nuo to laiko karaliai nebeidavo medžioti į Vrindavanos mišką.

Dživa Gosvamis mokė daugelį didžiųjų pamokslautojų, tarp jų Narottama Das Thakura, Gopala Bhatta Gosvamis, Šrinivasa Ačarya ir Šjamananda Panditas. Juos Dživa mokė Gosvamių filosofijos ir vėliau pasiuntė juos pamokslauti Krišnos sąmonės į Bengaliją.

Jis parašė daugybę knygų, komentuodamas Gosvamius, bei Šrimad Bhagavatam, Brahma Samhitos tekstus. Jis rašė sanskrito gramatikas. Ryškiausi jo darbai vis dėlto yra Šad Sandarbha.

Šrilos Dživa Gosvamio pagrindiniai darbai:

Harinamamrta-vyakarana Sutra-malika Rasamrta-sesa Gopala-virudavali Sri-Madhava-mahotsava Sri-Sankalpa-kalpavrksa Brahma-Samhita-tika Bhakti-rasamrta-sindhu-tika (Durgama-sangamani) Ujjvala- nilamani-tika (Locana-rocani) Gopala-campu Sat-sandharbha (Tattva-sandarbha, Bhagavata-sandarbha, Paramatma sandarbha, Krsna-sandarbha, Bhakti-sandharbha, Priti- sandarbha) Srimad-Bhagavata-tika (Krama-sandarbha) Laghu-vaisnava-tosani (Tenth Canto Bhagavatam commentary) Sarva-sambadina (commentary on Sat-sandarbha) Gopala-tapani-tika (Sri-Suhkha-bodhini) Padma-puranastha-yogasara-stotra-tika Gayatri-vyakhya-vivrti (A commentary on the Gayatri mantra as described in the Agni Purana, chapters 216-217) Radha-Krsnarcana-candrika Dhatu-sangraha Bhavartha-sucaka-campu

Gimė: 1517 (Krikščionių kalendorius), 1455 (Šakabdha), 12-tą pilnėjančio mėnulio dieną Bhadros mėnesį. Mirė : 1540 (Šakabdha), 3-čią šviesaus mėnulio dieną Paušos mėnesį. Amžius - 85 metai.

Gopala Bhatta Gosvami

1503-1578,

Garbinama Dievybė buvo Šri Radharamana deva.

Raghunatha Bhatta Gosvami

Kaši Mišros sūnus. (1505-1579). Jis buvo Gadadharos panditos mokinys.

Raghunatha dasa Gosvamis

Garbino Šri Govindadevą savo prote. Taip pat turėjo Govardhaną Šilą, duotą Šri Čaitanjos. Gimė 1498 m. Mirė 1586.

KLAUSIMAI:

1. Paminėkite šešių Vrindavanos Gosvamių indėlį į Čaitanjos Mahaprabhu pamokslavimo misiją.

2. Paminėkite datas, kad jie gyveno.

	ŠEŠI GOSVAMIAI: ŠEŠI GOSVAMIAI: ŠRILA DŽIVA, RAGHUNATHA BHATTA, RAGHUNATHA DASA, GOPALA BHATTA GOSVAMIAI Šrila Dživa Gosvamis. Pagal Gauòéya Vaiñëava Abhidhäna, Dživa šiame pasaulyje buvo nuo 1433 iki 1518 Çaka eros metų (1511-1596). Kiti šaltiniai mini, kad Dživa gyveno nuo 1533 iki 1618. Šrila Rūpa, Sanatana ir Šri Valabha buvo broliai. Valabha turėjo sūnų Dživa, kuris tarp visų brolių buvo vienintelis palikuonis. Visi trys broliai tarnavo Badsa Huseinui Šachui ir todėl gyveno labai turtingai. Jų namuose netrūko nieko. Kai gimė Dživa, namai spindėjo nuo vaiko auksinės spalvos Jo akys buvo kaip išsiskleidę lotoso žiedlapiai. Visos jo kūno dalys buvo nuostabiai sudėtos. Kai Čaitanja Mahaprabhu lankėsi Ramakelyje, jis asmeniškai suteikė vaikui savo malonę, įgaliodamas jį tapti Gaudija vaišnavizmo sekos tęsėju ir teologu. Nors Dživa buvo tik vaikas, savo mintyse jis visuomet išlaikė Viešpaties pavidalą, kuris žavi visą pasaulį. Kol augo, valgydamas ir miegodamas, savo sapnuose jis matydavo Viešpatį, o kai būdavo budrus – medituodavo į šį pavidalą. Tėvams priėmus sanjasą, jis augo pas motiną Fatjeabade. Kai tik Dživa atsimindavo savo dėdes ir tėvą, arba lotosies Šri Gaura Hari pėdas, jis tuoj pat prarasdavo sąmonę ir nukrisdavo ant žemės. Paaugęs jis pradėjo garbinti Rama-Krišnos Dievybes. Jis maitindavo jas, puošdavo, siūlydavo joms arati ir žaisdavo su jomis. Visi Dživos žaidimai buvo susieti su Krišna. Studijuodamas pas žymius panditus jis išpruso retorikos, poezijos ir gramatikos moksluose. Mokytojai pastebėję jo gabumus ne kartą sakė, kad tokio šviesaus vaiko tokiame jauname amžiuje neatrasi. Be abejonės šis vaikas užaugęs taps šventa asmenybe. Net pasinėręs į mokslus Dživa nepamiršo apie Nitai-Gauračandrą. Kartą sapne jis pamatė savo Rama-Krišna Dievybes Nitai-Gaurangos pavidalu. Jie abu šoko. Palaiminę vaiką ir suteikę jam dulkių nuo savo lotoso pėdų jie išnyko. Nuo tada jis pradėjo galvoti, kaip ištrūkti iš šeimyninio gyvenimo pančių. Tačiau savo motinai jis buvo vienintelė paguoda. Galiausiai, kai Dživa sužinojo, kad mirė jo tėvas, jis nebegalėjo nusiraminti. Kažkas patarė jam keliauti į Navadvipą ir gauti Viešpaties Nitjanandos malonę, kad galėtų pakelti tą netekties skausmą. Šri Dživa kartu su piligrimais iškeliavo į Navadvipą, susitikti Viešpatį Nitjanandą. Nitjananda laukė Dživos Šrivasos Pandito namuose. Pamatęs Dživą jis išėjo iš namo, pakėlė Dživą nuo žemės ir paklausė: “Ar tu tik ne Rūpos ir Sanatanos sūnėnas?” Vietoj atsakymo Dživa vėl puolė ant žemės prie Nitjanandos pėdų. Viešpats supažindino jį su Navadvipos gyventojais ir tą dieną jis pavaišino Dživą savo maisto likučiais. Kitą dieną jie nukeliavo prie Sačimatos namų. Pamatęs šią vietą Dživa pajuto nusiraminimą. Kieme visi atsidavusieji giedojo apie Viešpaties Čaitanjos šlovę. Pamatę Nitjanandą prabhu visi vaišnavai pasiūlė savo nusilenkimus. Tada Dživa pamatė Sačimatą sėdinčią verandoje. Ji dėvėjo baltą sarį ir baltą šilkinį čadarą. Ir nors ji virpėjo nuo senatvės, nepaisant to visas kiemas spindėjo nuo jos skleidžiamos šviesos. Po to kai tarnaitė nuplovė Viešpaties Nitjanandos pėdas, Viešpats pristatė Dživą motinai Sači ir ši palaimino Dživą uždėdama savo ranką ant Dživos galvos. Kelias dienas Dživa praleido su Viešpačiu Nitjananda, keliaudamas po 9 Navadvipos salas. Po to Nitjananda nukreipė jį į Kašį (Varanasį), kur jis mokėsi Vedantos filosofijos pas Sarvabhaumos Bhattačarjos mokinį Madhusūdana Vačaspatį. Iš čia Šri Dživa pasuko į Vrindavaną, kur jis prisiglaudė pas savo du dėdes. Šie buvo labai patenkinti, matydami savo sūnėną, kuris be to atgabeno paskutines naujienas. Rūpa Gosvamis pradėjo mokyti jį Šrimad Bhagavatam. Šrila Rūpa suteikęs jam iniciaciją liepė garbinti Šri Šri Radha Damodaros Dievybę, kurią pagal “Sadhana dipiką” Rūpa gosvamis pats pagamino savo sūnėnui. Dabartiniu metu ši Dievybė yra garbinama Džaipuro mieste Radžastane. Šrila Rūpa Gosvamis, matydamas, kad Dživa jau gerai gaudosi Šrimad Bhagavatam, davė jam tikrinti savo “Bhakti Rasamrita Sindhu” rankraštį. Tada Šri Dživa parašė komentarus BRS pavadinęs juos “Durgama sangamani”. 1476 Šakabdos metais Sanatana Gosvami baigė rašyti komentarus Šrimad Bhagavatam 10 giesmei, pavadinęs juos “Šri Vaišnava tošani”. Jis davė tikrinti rankraštį Dživai Gosvamiui, kuris taip pat parašė komentarą šiai knygai, pavadinęs jį “Laghu vaišnava tošani”. Jo raštai ir kitų Gosvamių raštai visiškai užvaldė visų to meto mokytų žmonių protus. Tai buvo Vradža dhamos aukso amžius. Dživa nešiodavo vandenį Sanatanos ir Rūpos apsiplovimams. Jis masažavo jų galvas aliejumi ir valydavo jų ašramus, garbino Dievybes, gamino valgį ir taisė rankraščius. Po Šrilos Rūpos ir Sanatanos išėjimo Dživa tęsė jų tradicijas. Kartą jis nuvyko Agrą, kur moksliniame dispute Radžputams įrodė, kad Jamunos šlovė didesnė nei Gangos, nes Ganga tik nuplovė Krišnos pėdas, kai tuo tarpu Jamuna yra Viešpaties palydovė. Moghulų imperatorius patenkintas jo intelektu, paklausė, ko šis norėtų. Dživa atsakė, kad tuščio popieriaus, nes popierius Indijoje tais laikais tik pasirodė ir buvo labai brangus. Taip pat sklinda legenda, kad, kai imperatorius (greičiausiai Akbaras) norėjo suteikti savo malonę Gosvamiams, jis leido jiems prašyti, ko nori. Tada Gosvamiai paprašė, kad Vradžoje nebūtų nužudyta nei viena gyva būtybė. Nuo to laiko karaliai nebeidavo medžioti į Vrindavanos mišką. Dživa Gosvamis mokė daugelį didžiųjų pamokslautojų, tarp jų Narottama Das Thakura, Gopala Bhatta Gosvamis, Šrinivasa Ačarya ir Šjamananda Panditas. Juos Dživa mokė Gosvamių filosofijos ir vėliau pasiuntė juos pamokslauti Krišnos sąmonės į Bengaliją. Jis parašė daugybę knygų, komentuodamas Gosvamius, bei Šrimad Bhagavatam, Brahma Samhitos tekstus. Jis rašė sanskrito gramatikas. Ryškiausi jo darbai vis dėlto yra Šad Sandarbha. Šrilos Dživa Gosvamio pagrindiniai darbai: Harinamamrta-vyakarana Sutra-malika Rasamrta-sesa Gopala-virudavali Sri-Madhava-mahotsava Sri-Sankalpa-kalpavrksa Brahma-Samhita-tika Bhakti-rasamrta-sindhu-tika (Durgama-sangamani) Ujjvala- nilamani-tika (Locana-rocani) Gopala-campu Sat-sandharbha (Tattva-sandarbha, Bhagavata-sandarbha, Paramatma sandarbha, Krsna-sandarbha, Bhakti-sandharbha, Priti- sandarbha) Srimad-Bhagavata-tika (Krama-sandarbha) Laghu-vaisnava-tosani (Tenth Canto Bhagavatam commentary) Sarva-sambadina (commentary on Sat-sandarbha) Gopala-tapani-tika (Sri-Suhkha-bodhini) Padma-puranastha-yogasara-stotra-tika Gayatri-vyakhya-vivrti (A commentary on the Gayatri mantra as described in the Agni Purana, chapters 216-217) Radha-Krsnarcana-candrika Dhatu-sangraha Bhavartha-sucaka-campu Gimė: 1517 (Krikščionių kalendorius), 1455 (Šakabdha), 12-tą pilnėjančio mėnulio dieną Bhadros mėnesį. Mirė : 1540 (Šakabdha), 3-čią šviesaus mėnulio dieną Paušos mėnesį. Amžius - 85 metai. Gopala Bhatta Gosvami 1503-1578, Garbinama Dievybė buvo Šri Radharamana deva. Raghunatha Bhatta Gosvami Kaši Mišros sūnus. (1505-1579). Jis buvo Gadadharos panditos mokinys. Raghunatha dasa Gosvamis Garbino Šri Govindadevą savo prote. Taip pat turėjo Govardhaną Šilą, duotą Šri Čaitanjos. Gimė 1498 m. Mirė 1586. KLAUSIMAI: 1. Paminėkite šešių Vrindavanos Gosvamių indėlį į Čaitanjos Mahaprabhu pamokslavimo misiją. 2. Paminėkite datas, kad jie gyveno.


	Bhakti Yogos pagrindai, abhideja