ṢAṬ
DARŚANA - ŠEŠIOS INDIJOS FILOSOFINĖS SISTEMOS
Trumpa
apžvalga
Žodis darśana
turi daug prasmių, iš kurių kelios, svarbios mums, reiškia
požiūrį, doktriną.
Visos 6 Indijos filosofinės sistemos yra vadinamos astika, t.y. jos pripažįsta
Vedą kaip autoritetą. Čarvakos, budistai ir džainistai yra
vadinami nastikomis, nes jie atmeta
Vedas.
Pradedant nyāyos
filosofija, kiekviena darśana
pateikia vis pilnesnį vedinių žinių suvokimą. Nyāya nustato pagrindines
filosofinio disputo taisykles ir identifikuoja pagrindines diskusijos temas:
siela, fizinis pasaulis, Dievas, išsivadavimas. Vaiśeṣika pasinaudoja nyāyos,
logikos metodu, ir giliau analizuoja materialios gamtos atributus, parodydama,
kad visos regimos formos, prie kurių mes prisirišame savo gyvenime,
galiausiai suskyla į nematomus atomus. Sāṅkhya išvysto
šį analitinį procesą toliau, kad padėtų sielai
atsiriboti nuo materijos. Yogos
pagalba siela pažadina jai įgimtą dvasinį
regėjimą, kurio dėka ji gali regėti save atskirai nuo
kūno. Karma mīmāṁsā
nukreipia ieškotoją link vedinio ritualizmo tikslų. Vedānta susitelkia į
aukščiausią tikslą, kurio moko upanišados.
Anksčiau visos darśanos
buvo vieningo Vedų supratimo skyriai, tarsi fakultetai Universitete.
Tačiau gana neseniai šios darśanos
išsiskyrė ir tapo atskiromis mokyklomis.
BENDRI 6 FILOSOFINIŲ SISTEMŲ BRUOŽAI
Visas darśanas sudarė
ir aprašė sūtrose
įvairūs vediniai išminčiai.
Kadangi jie visi sėmėsi žinių iš
Vedų, jų mokymai turi daug panašių bruožų: jie
visi pripažino, kad siela yra individuali dvasinė būtybė,
turinti amžiną sąmonę; siela keičia fizinius
kūnus vienas po kito (reinkarnacija) pagal karmos dėsnį. Siela
kenčia dėl kontakto su materija. Kančios pabaiga yra filosofijos
tikslas. Kiekvienos darśanos
pasekėjas sekė ta pačia sādhana
- apsivalymo taisyklėmis, ir juslių bei proto kontrole, kurios yra brāhmaniško elgesio dalis.
NYĀYA (LOGIKOS IR ARGUMENTAVIMO FILOSOFIJA)
Žodis nyāya
reiškia taisyklė. Nyāyos
objektas - teisingos žinios ir šių žinių gavimo
būdai.
Ši filosofija teigia, kad tikros žinios apie
išorinį pasaulį ir jo ryšį su protu bei siela, yra
vienintelis būdas išsivaduoti. Žmogus gali išsivaduoti
iš kančios, jei moka teisingai naudotis loginėmis
formulėmis ir argumentais bei moka juos taikyti savo kasdieniniame
gyvenime. Galutinis nyāyos filosofijos
tikslas yra išsivadavimas.
Nyāyos filosofija
visą pasaulį suskirsto į 16 kategorijų (padārthų). Iš jų
svarbiausios dvi:
1. pramāṇa, žinių
šaltiniai: pratyakṣa -
tiesioginė patirtis; anumāna
– išvedimas; upamāna –
palyginimas; śabda – paliudijimas;
2.
prameya, pažinimo
objektai: siela, kūnas, 5 juslės, juslių objektai, suvokimas,
protas, veikla, proto trūkumai, atgimimas, rezultatai, kančia ir
išsivadavimas iš kančios.
Gyvenimo tikslas yra suprasti
dvylika prameyų - realybės aspektų. Neišmanymas priverčia
gyvąją būtybę susipainioti šioje realybėje.
VAIŚEṢIKA
Šios sistemos ypatinga savybė yra vadinama viśeṣa - unikalumas
(išskirtinumas), todėl ši sistema vadinama vaiśeṣika.
Vaiśeṣika pripažįsta tik du žinių gavimo būdus:
patirtį ir išvedimą.
Vaiśeṣika teigia, kad yra
tik 7 realybės kategorijos: substancija, savybė, veikla, bendrumas,
panašumas, unikalumas, būdingumas ir neegzistavimas.
Vaiśeṣikoje mažiausia nedaloma materijos dalelė vadinama paramānu,
arba atomu. Atomai yra amžini, kadangi jie neturi dalių ir negali
būti sukurti ar sunaikinti. Tačiau pagrindiniai žemės, oro,
vandens, etc. elementai gali būti sunaikinti, kadangi jie sukurti iš
įvairių atomų mišinių.
Pasaulis iš tiesų
nėra nei kuriamas, nei sunaikinamas. Viešpaties valia visi
materialūs elementai susiskaido į atomus, ir Jo valia atėjus
laikui susijungia į stambesnius junginius.
SĀṄKHYA
- analitinė pasaulio studija
Sāṅkhya susumuoja realybę į dvi
kategorijas prakṛti ir puruṣą. Todėl ji
vadinama dualistine filosofija.
Sāṅkhya ieško vieno principo, kuris
sukurtų pasaulį. Šis principas yra amžinas ir pastovus. Jis
turi turėti visų išorinių objektų požymius. Tas
principas vadinamas prakṛti. Visi daiktai yra
riboti ir priklausomi vienas nuo kito. Kažkas turi būti neribotas ir
nepriklausomas. Visi daiktai turi tą pačią prigimtį:
jie pajėgūs sukelti
malonumą, kančią ar abejingumą. Visi objektai pasaulyje
turi potenciją pagaminti kažką arba patys transformuotis į
kažką. Reiškia jie visi turi turėti bendrą
pradžią. Grubesni daiktai atsiranda iš subtilesnių, kol
šie neįsilieja į neišreikštybę. Ta
neišreikštybė vadinama prakṛti.
Paraidžiui prakṛti reiškia
išimtinė galimybė. Tai nuostabi gamta, iš kurios visa
milžiniška kūrinija įgyja formas. Prakṛti charakterizuojama trimis gunomis. Jos yra pati prakṛti
esmė, bet ne jos atributai. Jos tarsi virvės pririša sielą
pasaulyje. Gunų egzistavimą
galima išvesti iš principo, kad visi objektai visatoje sukelia
malonumą, kančią arba abejingumą.
Puruṣa - amžinas, nekintantis tyros
sąmonės būvis, siela, visa persmelkianti. Neišmanymas
verčia ją galvoti apie save kaip apie kūną.
YOGA
– savidisciplina savęs suvokimui
Sanskrito kalboje
daiktavardis yoga kilęs iš
veiksmažodžio šaknies yuj –
įkinkyti (arklius), sujungti, sutvirtinti. Yoga reiškia sujungimo, pažabojimo, pritvirtinimo
veiksmas.
Yoga yra veiksmas, vėl prijungiantis individualią gyvosios
būtybės sąmonę prie Aukščiausiojo
sąmonės.
Žymus Indijos
mokslininkas Satisčandra Čaterdži savo „Senovės Indijos
filosofijoje“ sako, kad yoga yra
praktinis analitinės sāṅkhyos
filosofijos, skiriančios visą realybę į dvi
kategorijas: puruṣą –
sąmonę ir prakṛti –
inertišką materiją, pritaikymas, kuriame Dievas taip pat atlieka
praktinį vaidmenį.
Egzistuoja
įvairios yogos rūšys,
tačiau tik Patandžali yogos
sistema suformuoja vieną iš šešių Indijos
filosofinių mokyklų. Ji taip pat vadinama aṣtānga yoga – aštuonių dalių sistema.
Patandžali yoga yra sāṅkhya, pritaikyta siekti išsivadavimo. Ji
aiškina proto (citta)
prigimtį, jo modifikacijas ir kliūtis augimui. Aukščiausias
gyvenimo tikslas - kaivalya –
absoliutiškumas arba pasaulio ir sąmonės vienovė.
Aštuonios yogos
pakopos: yama – draudimai; niyama – taisyklės; āsana - fiziniai pratimai; prāṇāyāma -
kvėpavimo pratimai; pratyāhāra
- dėmesio atitraukimas nuo jutiminių objektų; dhāraṇā - dėmesio
koncentracija; dhyāna –
meditacija; samādhi – transas.
KARMA MĪMĀṀSA
Žodis mīmāṁsa reiškia
analizuoti ir kruopščiai suprasti. Filosofinės Karma mīmāṁsos ir Vedāntos sistemos yra artimai
susijusios viena su kita ir papildo viena kitą. Karma mīmāṁsa yra tarsi slenkstis į Vedāntos filosofiją. Ji
egzaminuoja Vedų mokymą ritualų šviesoje, o Vedānta tą pačią
Vedą analizuoja transcendentinio žinojimo požiūriu.
Pagrindinis Karma Mīmāṁsos filosofijos
tikslas yra pateikti praktinę Vedų religijos panaudojimo
metodologiją tiems, kurie siekia patenkinti poreikį turtams (artha) ir malonumams (kāma). Todėl Karma mīmāṁsa paaiškina
Vedų ritualus materialistiškai.
Tačiau
pagrindinis šios filosofijos užsiėmimas yra sujungti yogos
savidiscipliną su Vedų ritualine dalimi, išmokyti
savanaudišką ir skeptišką žmogų pareigos ir
paklusnumo Vedoms ir paruošti jį tolesnei Vedāntos filosofijai.
VEDĀNTA
Vedų
kulminacija yra Upaniṣados,
todėl jos vadinamos vedānta.
Jose senovės išminčiai išdėstė savo
požiūrį į Absoliutą, kuris suvokiamas trimis
skirtingais aspektais: kaip Brahmanas,
Paramātmā ir Bhagavānas. Kadangi visų
šių išminčių patirtis buvo skirtinga, reikėjo
suderinti visus šiuos požiūrius ir paaiškinti dvasinės
patirties individualumą tuo pačiu metu. Vedavyāsa, kuris
suskirstė Vedų literatūrą, ėmėsi šio darbo.
Jis parašė „Vedānta sūtrą“, kuri glaustais aforizmais
paaiškina Upaniṣadų
mokymą.
Pagal
susiklosčiusias tradicijas kiekviena Vedāntos mokykla turi pateikti
savo komentarus „Vedānta sūtrai“. Šie komentarai vadinami bhāṣyomis. Kadangi jie
paaiškina Vedāntą suprantama kalba, dažnai šios bhāṣyos yra vadinamos Vedānta.
Vedāntos
mokyklų suskirstymas:
1.
Advaita - Impersonalistinės mokyklos. Teigia, kad Dievas yra
beasmenis. Pradininkas Šankara ācārya.
2.
Personalistinės mokyklos
1)
viśiṣṭa advaita vada – atributų vienovės doktrina.
Pradininkas– Rāmānuja ācārya.
2)
dvaita – skirtybės doktrina. Pradininkas – Madhva ācārya.
3)
śudha advaita – tyros vienovės doktrina.
Pradininkas – Viṣṇusvāmis.
4)
dvaita advaita – vienovės ir skirtybės doktrina.
Pradininkas Nimbarka ācārya.
5)
acintya bheda-abheda – nesuvokiamos vienovės ir
skirtybės tuo pat metu doktrina. Pradininkas – Śrī
Kṛṣṇa Caitanya Mahāprabhu.
Plačiau
apie temą
Žodis darśana turi daug prasmių,
iš kurių kelios, svarbios mums, reiškia požiūrį,
doktriną.
Visos 6 Indijos
filosofinės sistemos yra vadinamos astika,
t.y. jos pripažįsta Vedą kaip autoritetą. Čarvakos,
budistai ir džainistai yra vadinami nastikomis,
nes jie atmeta Vedas.
Pradedant nyāyos filosofija, kiekviena darśana pateikia vis pilnesnį
vedinių žinių suvokimą. Nyāya
nustato pagrindines filosofinio disputo taisykles ir identifikuoja pagrindines
diskusijos temas: siela, fizinis pasaulis, Dievas, išsivadavimas. Vaiśeṣika pasinaudoja nyāyos, logikos metodu ir giliau
analizuoja materialios gamtos atributus, parodydama, kad visos regimos formos,
prie kurių mes prisirišame savo gyvenime, galiausiai suskyla į
nematomus atomus. Sāṅkhya išvysto
šį analitinį procesą toliau, kad padėtų sielai
atsiriboti nuo materijos. Yogos
pagalba siela pažadina jai įgimtą dvasinį
regėjimą, kurio dėka ji gali regėti save atskirai nuo
kūno. Karma mīmāṁsā
nukreipia ieškotoją link vedinio ritualizmo tikslų. Vedānta susitelkia į
aukščiausią tikslą, kurio moko upanišados.
Anksčiau
visos darśanos buvo vieningo
Vedų supratimo skyriai, tarsi fakultetai Universitete. Tačiau gana
neseniai šios darśanos
išsiskyrė ir tapo atskiromis mokyklomis. Kai kas netgi panaudojo
šias darśanas savo
tikslams. Tarkim 500 m. pr. Kr. Karma
mīmāṁsos filosofija tapo labai populiari ir brāhmanai
ją naudojo kad pateisintų masinių gyvulių skerdyklų
atidarymą. Tai sukėlė naujos religijos - budizmo paplitimą,
kuris mokė neprievartos (ahiṁsos)
ir tuštumos. Kai imperatorius Ašoka paskelbė budizmą
valstybės religija (250 m. pr.Kr.), karma
mīmāṁsos įtaka susilpnėjo.
Savo ruožtu
budizmas užgeso po to, kai Vedāntistas Šankara (VIII a. po Kr.)
paskelbė savo doktriną ir atgaivino Vedų kultūrą.
Tačiau jo Vedāntos supratimas buvo paveiktas budizmo filosofijos ir
todėl neatstovavo tikrosios Vedāntos, kurią paskelbė Vyasa.
Vėlesni
mokytojai Ramanudža ir Madhva pateikė savo mokymus, kurie
pasiekė filosofinės minties aukštumų ir buvo gerai
įvertinti šiuolaikinių mąstytojų.
BENDRI 6 FILOSOFINIŲ SISTEMŲ BRUOŽAI
Jau buvo minėta, kad visos filosofinės darśanos priima
Vedų autoritetą ir vadinamos astika.
Visas darśanas sudarė ir aprašė sūtrose
įvairūs vediniai išminčiai.
Nyāya – Gautama riši,
Vaiśeṣika – Kanada riši,
Sāṅkhya – Kapila munis,
Yoga – Patandžali riši,
Karma-mīmāṁsa – Džaimini riši,
Vedānta - Vyāsadeva.
Kadangi jie visi
sėmėsi žinių iš Vedų, jų mokymai turi daug
panašių bruožų: jie visi pripažino, kad siela yra
individuali dvasinė būtybė, turinti amžiną
sąmonę; siela keičia fizinius kūnus vienas po kito
(reinkarnacija) pagal karmos dėsnį. Siela kenčia dėl
kontakto su materija. Kančios pabaiga yra filosofijos tikslas. Kiekvienos
darśanos pasekėjas sekė ta pačia sādhana - apsivalymo
taisyklėmis, ir juslių bei proto kontrole, kurios yra brahmaniško
elgesio dalis.
NYĀYA (LOGIKOS IR ARGUMENTAVIMO FILOSOFIJA)
Sudarytojas -
Gautama (Akṣapāda)
Žodis nyāya reiškia taisyklė. Nyāyos objektas - teisingos
žinios ir šių žinių gavimo būdai. Kartais
vadinama tarka šastra - argumentacijos mokslas. Kartais vadinama Anviksiki - kritiško
tyrinėjimo mokslas, kadangi nyāya
analizuoja žinių prigimtį ir jų šaltinį, taip pat
žinių patikimumą.
Ši filosofija
teigia, kad tikros žinios apie išorinį pasaulį ir jo
ryšį su protu bei siela, yra vienintelis būdas išsivaduoti.
Žmogus gali išsivaduoti iš kančios, jei moka teisingai
naudotis loginėmis formulėmis ir argumentais bei moka juos taikyti
savo kasdieniniame gyvenime. Tokiu būdu nyāyos galutinis tikslas nėra vien surasti priemones
teisingoms žinioms atskirti nuo neteisingų. Galutinis nyāyos filosofijos tikslas yra
išsivadavimas.
Visos 6
filosofinės sistemos studijuoja materialią reiškiniją ir
jos santykį su gyvąja esybe. Šios studijos dalinamos į dvi
kategorijas: apreikštos realybės studijos ir neapreikštos
realybės studijos. Nyāyos
filosofijoje šios dvi kategorijos nagrinėjamos suskaidžius
į 16 kategorijų (padārthų):
1.
pramāṇa, žinių
šaltiniai;
2.
prameya, žinojimo
objektas. Prama - intelektas, prameya - tai, kas pažįstama
intelektu. Yra 12 prameyų:
1)
ātman - siela,
2)
śarīra - kūnas,
3)
indriya - 5 juslės,
4)
artha - juslių
objektai,
5)
buddhi - suvokimas,
6)
manas - protas,
7)
pravṛti - veikla,
protinė, vokalinė, fizinė;
8)
dośa - proto
trūkumai (rāga -
prisirišimas, dveśa -
neapykanta, moha - apsvaigimas,)
9)
pretyabhava - atgimimas,
10)
phala - rezultatai,
11)
duḥkha - kančia ir
12)
apavarga - išsivadavimas
iš kančios.
3.
saṁśaya, abejonė
neužtikrintumo būvyje;
4.
prayojana, tikslas;
5.
driśtanta, pavyzdys;
6.
siddhānta, doktrina;
7.
avayava, 5 išvados
sudėtinės dalys: pratijñā
(teiginys); hetu (priežastis); udāharaṇa (pavyzdys); upanaya (universalus teiginys); ir nigamana (išvada).
8.
tarka, hipotetiniai
argumentai;
9.
nirṇaya, išdava;
10.
bādha, diskusija;
11.
jalpa, ginčas;
12.
vitaṇḍā,
neracionalūs argumentai;
13.
hetvābhāsa, apgaulingas
argumentavimas;
14.
chala,
nesąžiningas atsakymas;
15.
jāti, bendro
pobūdžio teiginiai, besiremiantys klaidinga analogija; ir
16.
nigrahasthāna, dirva pergalei.
Gyvenimo tikslas yra suprasti dvylika prameyų - realybės
aspektų. Neišmanymas priverčia gyvąją būtybę
susipainioti šioje realybėje. Pramāṇa,
arba teisingo pažinimo metodas leidžia pažinti prameyas teisingai.
Pramāṇa - žinių
šaltiniai laikoma pačia svarbiausia padartha, todėl ji geriausiai išnagrinėta.
Prama reiškia
“teisingas žinojimas”
4 pagrindinės Pramāṇos:
1. pratyakṣa - tiesioginė
patirtis
2. anumāna - išvedimas
3. upamāna - palyginimas
4. śabda - paliudijimas
Žinios gali
būti 2 rūšių: patiriamos žinios (anubhāva) ir atmintis (smṛti).
Šios dvi kategorijos gali būti padalintos į dvi dalis -
teisingas ir neteisingas žinias. Teisingos žinios vadinamos prama, neteisingos - aprama. Teisingos žinios gali
būti gautos keturiais metodais: pratyakṣa,
anumāna, upamāna ir śabda,
todėl yra keturių rūšių teisingos žinios. Aprama yra: a) abejonė, b)
klaidingas suvokimas, c) hipotetinis argumentas. Atminties žinios yra prama priklausomai nuo to, kaip kokybiškai
mes atsimename patirties faktus.
Pagal nyāyą, teisingos žinios
yra tos, kurios yra susijusios su daikto prigimtimi. Teisingos žinios veda
žmogų prie sėkmingos praktinės veiklos, neteisingos - prie
bejėgiškumo ir nusivylimo.
Pratyakṣa - tiesioginė patirtis.
Dauguma
žmonių tiki tik tuo, ką regi ar gali pačiupinėti. Nyāya tiesioginiam patyrimui kelia
griežtus reikalavimus. Patyrimu vadinamas kontaktas tarp objekto ir
juslės. Kad tokia patirtis būtų prama, patirtis turi būti aiški ir nekelianti abejonių.
Yra dviejų
rūšių patirtis: laukika
(paprasta), kai patirtis gaunama juslėms tiesiogiai kontaktuojant su
juslių objektais, ir alaukika
(nepaprasta), kai objektas nėra tiesiogiai prieinamas juslėms, bet
informacija apie jį gaunama neįprastais metodais.
Taip pat suvokimo
režimai yra arba išoriniai (bahya)
arba vidiniai (manasa). Protas,
šeštoji juslė, suvokia skausmą ir malonumą,
troškimą ir priešiškumą.
Paprastas
suvokimas yra neapibrėžtas (nirvikalpa),
kai objektą patyrė juslės, bet jokie sprendimai apie jį dar
nepadaryti, arba apibrėžtas (savikalpa),
kai mes įvertiname individualias objekto charakteristikas ir
atpažįstame jį. Savikalpa
visuomet seka paskui nirvikalpa ir
visuomet yra prama.
Yra trijų
rūšių alaukika
patirtis: sāmānya lakṣaṇa (suvokimas
remiantis panašumais), jñāna
lakṣaṇa (remiantis asociacija) ir yogaja (intuityvus suvokimas).
Anumāna -
Išvedimas
Trys išvedimo
dalys: mažasis terminas – pakṣa, didysis terminas
(sādhya) ir vidurinysis terminas
(hetu). Pagal nyāyą, teisingas teiginys gali būti tik tuomet, kai
nustatytas neabejotinas ryšys (vyapti)
tarp pakṣos ir hetu.
Nyāya taip pat naudoja induktyvią analizę nustatyti ryšį
tarp objektų. Paprastai žinomi trys apibendrinimo metodai: anvaya - bendras sutarimas esant (jei
kažkokioje situacijoje yra viena sudedamoji, ši sudedamoji turi
būti visose situacijose); vyatireka
- bendras sutarimas nesant (kai vienos sudedamosios nėra, visuomet
sąlyga nepatenkinta); vyabhicāragraha
- bendras sutarimas esant ir nesant.
Išvedimo
klasifikacija: yra trys klasifikacijos būdai: psichologinė,
besiremianti vyapti ir besiremianti
loginėmis išvados konstrukcijomis.
Pirmoji dalinama
į dvi dalis: svārtha - kai
žinios reikalingos sau pačiam, ir parārtha
- kai kažką reikia įrodyti kitiems.
Antroji
klasifikacijos sistema skirstoma į tris dalis: pūrvavat, kai suvokta priežastis sukelia nesuvokiamą
pasekmę, śeśavat, kai
nesuvokiama priežastis sukėlė suvokiamą pasekmę; samanyatodṛṣta - kai
priežastis ir pasekmė nėra nei suvokiama nei nesuvokiama.
Trečioji
skirstoma į tris dalis, kevalānvayi
- kai vidurinioji savo pozityviai susijusi su pagrindine sąvoka; kevalayavyatireka - kai vidurinioji savo
neigiamai susijusi su pagrindiniu terminu; anvayatireki
- vidurinioji savo ir teigiamai, ir neigiamai susijusi su pagrindine
sąvoka.
hetvabhasa - klaidos išvadose
Yra penkių
rūšių klaidingos išvados: sabyabhicāra (neteisingas vidurys), viruddha (prieštaringas vidurys), satpratipakṣa (išvedimo vidurio
prieštaravimas) , asiddha
(neįrodytas vidurys), ir badhita
(vidurys prieštaringas neišvedant).
Upamāna -
palyginimas
Śabda -
paliudijimas
Ne kiekvienas
liudijimas yra teisingas. Teisingas liudijimas pagal nyāyą gali būti tik tas, kuris atėjo iš apta - žmogaus, kurio
žodžiai ir veiksmai nesiskiria nuo to, ką jis mąsto. Toks
žmogus yra visiškai harmoningas. Jo užrašyti ar pasakyti
žodžiai yra laikomi teisingi. Vedos yra laikomos tokių
žmonių (apta),
šventų išminčių, suvokusių tiesą ir ją
perdavusių pasauliui, užrašyta išmintis. Śabda yra galutinis žinių
šaltinis.
Yra du būdai
klasifikuoti śabdą.
Pirmasis dalinamas į dvi dalis: kai paprasti žmonės,
šventos asmenybės ar šventraščiai duoda patikimą
informaciją apie daiktus, kuriuos galime patirti šiame pasaulyje. Ir,
kai paprasti žmonės, šventos asmenybės ar
šventraščiai duoda patikimą informaciją apie daiktus,
kurių negalime patirti šiame pasaulyje.
Antrasis
būdas remiasi tuo, ar duomenys yra iš
šventraščių, ar pasaulietiniai.
Šventraščių duomenys yra neklystantys.
Žodžių
galia nyāyoje. Žodžiai
turi galią pažymėti objektus. Ta galia vadinama śakti.
Požiūris
į pasaulį labai panašus į Vaiśeṣikos mokyklą.
VAIŚEṢIKA
Autorius Kanada
arba Uluka, kuris parašė Vaiśeṣika sūtra.
Šios sistemos
ypatinga savybė yra unikalumas (išskirtinumas) - višeša, todėl ši sistema vadinama Vaiśeṣika. Tarp nyāyos ir Vaiśeṣikos yra labai daug panašumo.
Tačiau yra du pagrindiniai skirtumai: nyāya pripažįsta
keturis nepriklausomus žinių gavimo būdus, Vaiśeṣika tik du: patirtį ir
išvedimą. Kitas skirtumas: nyāya skirsto visą
realybę į 16 kategorijų - padarthų,
o Vaiśeṣika teigia, kad
tokių kategorijų yra tik 7:
dravja (substancija),
guna (savybė),
karma (veikla),
samanja (bendrumas, panašumas),
višesa (unikalumas),
samavaja (būdingumas), ir
abhava (neegzistavimas).
Visi objektai,
kurie gali būti pavadinti žodžiais, dalinami į dvi
kategorijas: kurie egzistuoja ir kurie neegzistuoja.
9 Dravjos: žemė, vanduo, ugnis, oras, eteris(erdvė),
laikas, kryptis, siela ir protas.
Vaiśeṣikoje mažiausia nedaloma materijos
dalelė vadinama paramanu, arba
atomu. Šie atomai skiriasi nuo branduolinėje fizikoje naudojamo
termino. Atomai yra amžini, kadangi jie neturi dalių ir negali
būti sukurti ar sunaikinti. Tačiau pagrindinai žemės, oro,
vandens, etc. elementai gali būti sunaikinti, kadangi jie sukurti iš
įvairių atomų mišinių. Yra keturių
rūšių atomai. Eteris (erdvė) yra substancija, nesudaryta
iš atomų. Jo egzistavimas įrodomas logiškai. Jis yra
nepatiriamas, nes neturi spalvos ir dydžio.
Laikas ir kryptis
taip pat nėra tiesiogiai suvokiami. Apie jų egzistavimą mes
galime spręsti tik iš papildomų sąvokų, tokių
kaip: čia, ten, arti, toli, šiandien, vakar, etc.
Siela laikoma
amžina ir visa persmelkiančia. Ji yra sąmonės fenomeno
substratas. Pagal Vaiśeṣikos filosofiją
yra dviejų rūšių sielos: individuali siela ir
aukščiausioji siela.
Protas
pasireiškia kaip vidinė juslė, kuri jaučia skausmą ir
malonumą, etc. Taip pat protui priklauso dėmesio funkcija.
Dėmesys - tai proto koordinacija su juslėmis.
Guna - savybės. Yra 24 savybės, kurių suvokimas skiriasi nuo Sāṅkhyos:
rūpa (spalva), rasa (skonis), gandha (kvapas), sparša(lietimas), šabda
(garsas), Sāṅkhya (skaičius), parimana (dydis), prithaktva (išskirtinumas), samyoga (sąjunga), vibhaga
(atskyrimas), paratva (nuotolis), aparatva (artumas), buddhi (pažinimas), sukha
(malonumas), dukha (skausmas), iččha (troškimas), dveša (priešiškumas), prajatna (pastangos), gurutva (sunkumas), dravatva (takumas), sneha
(klampumas), samskara (tendencija), dharma (nuopelnai), ir adharma (ydos).
Buddhi Vaiśeṣikoje reiškia
suvokimą, ar žinias, skirtingai nuo Sāṅkhyos “intelekto”.
Karma - Vaiśeṣikoje veiksmas gali
vykti substancijoje ir negali egzistuoti nepriklausomai.
Samanja - bendrumas. Gali būti trilypis: didelis, vidutinis ir mažas.
Pats didžiausias bendrumas yra pati egzistencija - satta. Visuotinis bendrumas gali būti realybės…
Samavaja - neatsiejamumas. Yra dviejų rūšių ryšiai tarp
objektų: sąjunga - samyoga;
neatsiejamumas - samavaja. Samavaja priskiriama padarthoms. Ji nurodo į tokį
ryšį tarp tokių objektų, kurie negali būti atsieti
vienas nuo kito arba vienas objektas yra būdingas kitam (kūnas ir jo
dalys).
Abhava - neegzistavimas, yra dviejų rūšių. Daikto
neegzistavimas kitų daiktų atžvilgiu; abipusis neegzistavimas.
Vaiśeṣika laiko, kad pasaulį, atomų
jungtis ir subyrėjimą valdo ne vien fizikos, bet ir moralės
dėsniai. Visata turi du aspektus: amžiną ir laikiną.
Amžina dalis yra atomai, siela, protas, erdvė, laikas, kryptis.
Atomai
pradžioje jungėsi po du į diadas. Šios diados jungėsi
į grupes po tris, kurios vadinamos triadomis ir yra mažiausias
suvokiamas dydis.
Pasaulis iš tiesų nėra nei kuriamas, nei
sunaikinamas. Viešpaties valia visi materialūs elementai susiskaido
į atomus, ir Jo valia atėjus laikui susijungia į stambesnius
junginius.
SĀṄKHYA - analitinė pasaulio
studija
Sāṅkhyos autorius Kapila munis.
Sāṅkhya susumuoja nyāyos ir Vaiśeṣikos
požiūrius į realybę į dvi kategorijas: prakṛti
ir puruṣą. Todėl ji vadinama dualistine
filosofija.
Indijoje
egzistuoja du požiūriai į pasaulio sukūrimą: satkarjavada (pasekmė jau yra
priežastyje dar prieš jai pasireiškiant) ir asatkarjavada (atvirkščiai). Sāṅkhya priklauso prie pirmosios.
Pagal satkarjavadą yra dvi mąstymo
mokyklos: parinama vada
(priežastis transformuojasi į pasekmę) ir vivartavada (transformacija nevyksta, tai tik regimybė). Sāṅkhya priklauso parinamavadai.
Sāṅkhyos filosofai teigia, kad pasekmė jau
yra neišreikštame būvyje ir tik tam tikru metu pasireiškia.
Sāṅkhya nesutinka, kad pasaulis sukurtas
iš atomų, kadangi subtilesni elementai kaip protas negali būti
sukurti grubesnių elementų. Pagal gamtos dėsnius priežastis
turi būti subtilesnė už pasekmę. Todėl Sāṅkhya ieško vieno
principo, kuris sukurtų pasaulį. Šis principas yra amžinas,
pastovus, latentiškas. Jis turi turėti visų išorinių
objektų požymius. Tas principas vadinamas prakṛti. Visi
daiktai yra riboti ir priklausomi vienas nuo kito. Kažkas turi būti
neribotas ir nepriklausomas. Visi daiktai turi tą pačią
prigimtį: jie pajėgūs
sukelti malonumą, kančią ar abejingumą. Visi objektai
pasaulyje turi potenciją pagaminti kažką arba patys
transformuotis į kažką. Reiškia jie visi turi turėti
bendrą pradžią. Grubesni daiktai atsiranda iš
subtilesnių, kol šie neįsilieja į
neišreikštybę. Ta neišreikštybė vadinama prakṛti.
Prakṛti nėra atominė materijos substancija. Taip pat
ji nėra sąmoningas principas anapus materijos. Paraidžiui prakṛti reiškia
išimtinė galimybė. Tai yra nuostabi gamta, iš kurios visa
milžiniška kūrinija įgauna savo formas. Prakṛti charakterizuojama trimis gunomis. Jos yra pati prakṛti esmė, bet ne jos
atributai. Jos tarsi virvės pririša sielą pasaulyje. Gunų
egzistavimą galima
išvesti iš principo, kad visi objektai visatoje sukelia
malonumą, kančią arba abejingumą.
Prakṛti yra subalansuotas gunų
būvis, kada jos tarsi ištirpusios viena kitoje. Suirus pusiausvyrai, rajas (aistra) atsistoja į
vidurį ir prasideda kūrimas.
Du prakṛti būviai: viruparinama, kai viena guna pradeda dominuoti virš
kitų ir prasideda kūrimas. Ir svarūparinama,
kai gunos veikia tarpusavyje,
tačiau negali viena kitos išvesti iš pusiausvyros. Tai vadinama
neišreikštas materijos būvis.
Puruṣa - amžinas, nekintantis tyros
sąmonės būvis, siela, visa persmelkianti. Neišmanymas
verčia ją galvoti apie save kaip apie kūną.
Visi daiktai turi
paskirtį, o nėra sukurti patys sau. Visi objektai negali būti
skirti prakṛti, kadangi prakṛti yra nesąmoninga. Ji
sukuria kančią ir malonumą, bet negali pati mėgautis jais.
Besimėgaujantis gunomis turi
būti sąmoningas ir neturėti gunų
savyje. Jis yra vadinamas puruṣa.
Prakṛti ir visi jos pasireiškimai neturi prasmės, jei
nėra nieko, kas ja galėtų naudotis.
Kiekvienas siekia
išsivaduoti iš kančios. Tačiau jei be prakṛti nėra nieko kito, kaip įmanoma pati
išsivadavimo idėja, kadangi kančia ir malonumas yra prakṛti prigimtyje.
Sāṅkhya teigia, kad yra daugelis sielų, o
ne viena.
Visa
reiškinija atsiranda dėl prakṛti
ir puruṣos santykio.
Pirmoji prakriti
transformacija yra buddhi arba mahat.
Ahankāra yra buddhi
pasekmė.
YOGA - savidisciplina savęs suvokimui
Indijos
tradicijoje žodis yoga yra labai
svarbus. Vakaruose jis siejasi su fiziniais pratimais ir su fakyrais,
ryjančiais ugnį. Sanskrito kalboje daiktavardis yoga kilęs iš veiksmažodžio šaknies yuj – įkinkyti (arklius), sujungti,
sutvirtinti. Lietuvių kalboje atitikmuo – jungas, pajungti. Yoga reiškia sujungimo,
pažabojimo, pritvirtinimo veiksmas. Remiantis „Bhagavadgīta“ visos
gyvos būtybės yra fragmentinės Aukščiausiojo
dalelytės, kurios neatmenamais laikais atsiejo (ayoga) savo individualią sąmonę nuo
Aukščiausiojo sąmonės ir dėl to, pakliuvusios į
materijos nelaisvę, kovoja su proto bei juslių poreikiais (15.7).
Todėl yoga yra veiksmas,
vėl prijungiantis individualią gyvosios būtybės
sąmonę prie Aukščiausiojo sąmonės. Žymus
Indijos mokslininkas Satisčandra Čaterdži savo „Senovės
Indijos filosofijoje“ sako, kad yoga
yra praktinis analitinės sāṅkhyos
filosofijos, skiriančios visą realybę į dvi
kategorijas: puruṣą –
sąmonę ir prakṛti –
inertišką materiją, pritaikymas, kuriame Dievas taip pat atlieka
praktinį vaidmenį.
Egzistuoja
įvairios yogos rūšys,
tačiau tik Patandžali yogos
sistema suformuoja vieną iš šešių Indijos
filosofinių mokyklų. Ji taip pat vadinama aṣtānga yoga – aštuonių dalių sistema.
Patandžali yoga yra sāṅkhya, pritaikyta siekti išsivadavimo. Ji
aiškina proto (citta)
prigimtį, jo modifikacijas ir kliūtis augimui. Aukščiausias
gyvenimo tikslas - kaivalya –
absoliutiškumas arba pasaulio ir sąmonės vienovė.
Protas - tarsi ežeras, kuris gelmėje visuomet
ramus, tačiau bangos paviršiuje kliudo tai suvokti. Labai lengva
nuraminti bangas, kylančias paviršiuje, tačiau bangas,
kylančias iš gelmės, numalšinti sunkiausia. Atmintis ir
jutimai yra tarsi laiko bombos, kurios laikas nuo laiko susprogsta ir sujaudina
ežero paviršių.
Du pagrindiniai
bangų kilimo pagal Patandžalį šaltiniai: juslinė
patirtis ir atmintis. Kadangi protas yra prakṛti
(materijos) padarinys, jis yra sudarytas iš sattva (dorybės), rajas
(aistros) ir tamas (tamsos)
savybių, o jų proporcijos apibrėžia proto būsenas.
Pagal
sužadinimo lygį protas gali būti 5 būsenų: sutrikdytas
(kṣipta); suklaidintas (mūdha); nerimastingas (vikṣipta); sutelkto dėmesio (ekāgra); ir gerai kontroliuojamas (niruddha). Veikiamas aistros (rajo
guna) protas tampa pernelyg aktyvus, o veikiamas neišmanymo (tamo guna) jis praranda
sugebėjimą skirti tai, kas naudinga ar nenaudinga. Pirmieji trys
sąmonės būviai reiškia proto modifikacijas, paskutinieji du
reiškia, jog proto modifikacijų nebėra. Niruddha būvyje protas atspindi tyrą dorybę. Kai
pasiekiamas šis būvis, asmuo (Puruṣa)
gali stebėti savo tikrąją prigimtį lygiame proto
veidrodyje.
Penkios proto
modifikacijos:
1)
teisingas suvokimas;
2)
neteisingas suvokimas;
3)
žodinis suvokimas;
4)
miegas ir
5)
atmintis.
Visos mintys,
emocijos, proto vertybės pakliūna į šias penkias
kategorijas, kurios vėlgi dalinamos į dvi dalis: sukeliančias
nemalonumus (kliṣṭa) ir
nesukeliančias nemalonumų (akliṣṭa).
Neteisingas
suvokimas, žodinis suvokimas ir miegas visuomet sukelia nemalonumus.
Atmintis ir teisingas suvokimas yra proto modifikacijos, nesukeliančios
nemalonumų, todėl meditacijai netrukdo.
Klaidingas
suvokimas prasideda nuo avidyos –
neišmanymo ir susideda iš penkių trukdžių (kleṣų): nežinojimas (avidyā), susitapatinimas su
išoriniais objektais (asmitā),
prisirišimas prie išorinių objektų (rāga), neapykanta (dveṣa),
pasinėrimas į materialią sąmonę (abhiniveśa).
Žodinis
suvokimas reiškia pastangas galvoti apie tai, kas neegzistuoja realiai,
bet yra vien tik proto fantazijos.
Miegas yra proto modifikacija, kuomet visi proto
ryšiai su išoriniu pasauliu nutrūksta.
Proto
modifikacijas sukelia devynios sąlygos arba kliūtys: liguistumas,
nekompetentingumas, abejonės, suklydimas, tingumas, nesusilaikymas,
sutrikimas, trokštamo būvio nepasiekimas, nestabilumas pasiektame
būvyje. Šios kliūtys pagimdo nerimą, liūdesį ir
sutrikdo kvėpavimą.
Protą galima
kontroliuoti per praktiką (abhyāsa)
ir neprisirišimą (vairāgya).
Praktika reiškia proto gimnastiką, kuomet stengiamasi protą
išlaikyti visuomet ramų. Vairāgya
nereiškia atitrūkimo nuo pasaulio, bet reiškia, kad mes nieko
iš pasaulio nesitikime.
Norėdamas
padėti mokiniams pasiekti aukštesnį sąmonės
būvį, nuraminti protą, Patandžali aprašo taip pat
metodą, kuris vadinamas kriyā
yoga. Kriyā yoga
reiškia apsivalymo yogą. Tai yra trilypė disciplina, susidedanti
iš askezių, šventraščių studijų ir
atsidavimo Aukščiausiajam. Praktikuodami kriyā yogą mokiniai mokosi kaip kruopščiai
atlikti savo pareigas ir nesavanaudiškai pašvęsti veiklos
vaisius Dievui.
Aštuonios yogos pakopos:
draudimai (yama):
Neatlikti prievartos (ahiṁsā),
nemeluoti (satya), nevogti (asteya), kontroliuoti jusles (brahmacarya), nesavininkiškumas (aparigraha)
taisyklės (niyama):
švara (śauca), vidinis pasitenkinimas (santoṣa), askezės (tapa), studijos (svādhyāya), atsidavimas Aukščiausiajam (Īśvara praṇidhāna).
fiziniai pratimai
(āsana):
Āsanos skiriamos į dvi kategorijas: a) pagerinančios
fizinę savijautą ir b) reikalingos meditacijai. Šiuolaikinė
yogos sistema žino 84 pagrindines āsanas,
tačiau iš jų tik keturios reikalingos meditacijai: sukhāsana, svastikāsana, padmāsana,
siddhāsana. Jos nėra
skirtos padaryti kūną dar imlesniu jusliniam pasitenkinimui. Āsanų tikslas pasiekti samādhi.
kvėpavimo
pratimai (prāṇāyāma)
Žodis prāṇa reiškia pirminis
energijos vienetas arba gyvybė. Prāṇa
atgaivina visas energijas, funkcionuojančias šiame pasaulyje. Prāṇa persmelkia bei
suaktyvina kūną bei protą. Kvėpavimas yra grubiausia
šios gyvybinės energijos funkcija, todėl prāṇos mokslas taip pat vadinamas kvėpavimo mokslu.
Prāṇa yra visų
substancijų kūne pradžia. Ji – tai subtilūs orai,
kurių pagalba dievai (devos) valdo mūsų kūnus.
Mūsų kūne yra dešimt pagrindinių prāṇų: įkvepiamas-iškvepiamas oras (prāṇa), jėgos
padedančios pašalinti šalutinius produktus (apāna), virškinimo galia (samāna), pastangų, valios galia (udāna), raumenų
susitraukimą ir atpalaidavimą valdanti jėga (vyāna), nāga, kūrma, kṛkara,
devadatta ir dhanañjaya. Iš jų penkios pirmos yra ypač
svarbios meditacijos praktikai. Kvėpavimo pratimų dėka yogas
gali suderinti šiuos gyvybės orus ir atgaivinti savo organizmą,
bei kontroliuoti jame vykstančius procesus. Pagal Patandžalį – prāṇāyāma skirta
sureguliuoti įkvėpimą ir iškvėpimą. prāṇāyāma yra keturių
rūšių: išorinė (bahya
vṛtti), kurioje prāṇos tėkmė
kontroliuojama iškvėpimu; vidinė (abhyantara vṛtti), kurioje prāṇa kontroliuojama
įkvėpimu; tarpinė (bahyābhyantara-viṣayākṣepi)
kurioje abi prāṇāyāmos yra
ištobulintos; ketvirtoji (caturtha),
kurioje prāṇāyāma pranokstama.
dėmesio
atitraukimas nuo jutiminių objektų (pratyāhāra),
Juslės nuolat
klajoja nuo vieno objekto link kito, o protas, nors ir subtilesnis už
jusles, klajoja kartu su jomis. Juslės yra proto automobilis. Bet protas
yra juslių šeimininkas, nes be jo juslės neturi galios
susiliesti su objektais. pratyāhāros
praktika yra relaksacija. Kai žmogus nori atpalaiduoti kurią nors
kūno dalį, jis paprasčiausiai išjungia šios dalies
komunikaciją su protu. Tai vadinama įtampos atpalaidavimu, kuris
pasireiškia proto ir juslių galių sutelkimu į tam
tikrą kūno vietą, siekiant ją atpalaiduoti.
dėmesio
koncentracija (dhāraṇā),
Koncentracija
vadinamos pastangos sutelkti dėmesį į vieną objektą.
Patandžalio yogoje šis objektas turi būti vidinis, nors
pradžioje galima stengtis sutelkti dėmesį į išorinius
dalykus. Siekiant paskatinti koncentraciją, pasirenkamas vienas minties
objektas, paprastai mantra.
Penki dalykai
padeda koncentracijai:
a)
koncentracijos objektas turi būti įdomus. Tai taip pat
reiškia, kad susidomėjimą reikia ugdyti.
b)
kartu su susidomėjimu reikia ugdyti dėmesį. Tam reikalingas
pasiryžimas ir valia.
c)
praktika – pakartotinai atliekami proto pratimai. Tai suteikia
koncentracijai įpročio formą.
d)
lygus, diafragminis kvėpavimas, sėdint tinkamoje pozoje.
e)
galiausiai – koncentracijai reikalingas ramus protas.
Koncentracija gali
būti į išorinius objektus arba vidinius, tokius kaip saulės
rezginys, liežuvio galiukas arba tarpuakis.
meditacija (dhyāna)
Meditacija yra
gilios koncentracijos būsena, kuomet dėmesys nenukrypsta į
jokius pašalinius dalykus, bet savaime susitelkia į pasirinktą
meditacijos objektą. Protas šioje būsenoje yra sutelktas į tašką
ir tokiu būdu yogas gali pasiekti Aukščiausiojo suvokimą.
Šioje būsenoje nebėra emocijų, minčių, atminties
ir nerimo. Joje taip pat patiriamos antgamtinės galios (siddhi).
transas (samādhi)
Žodis samādhi artimai susijęs su
žodžiu samāhitam –
„būsena, kurioje visi klausimai atsakyti“ arba „būsena, kai
žmogus įsitvirtina savo tikroje prigimtyje“. Priežastis, kuri
verčia protą klajoti nuo vieno objekto prie kito, yra smalsumas. Kai
tik smalsumas patenkinamas visiškai, protas nebeturi jokio tikslo
klaidžioti ir natūraliai įsitvirtina savo tikrojoje prigimtyje.
Tuomet protas yra toli anapus kalbos sampratos, kurioje jis buvo pripratęs
mąstyti ar kurti modifikacijas. Samādhi
yra būsena anapus mąstymo ir pojūčių, būsena,
kurioje individuali siela susijusi su Aukščiausia siela. Samādhi būsenoje žmogus
