ŠYAMANANDA PANDITA, NAROTTAMA DASA THAKURA, ŠRINIVASA AČARJA

Kartą, Kai Čaitanya Mahaprabhu gyveno Jagannatha Puryje, o Viešpats Nityananda iškeliavo pamokslauti į Navadvipą, Viešpats Čaitanya paklausė atsidavusių iš Bengalijos, apie tai, kaip vyksta pamokslavimas Navadvipoje, jam pasakė, kad jokio pamokslavimo Gaudoje nėra, o Advaita Ačarya atsisakęs atsidavimo doktrinos pamokslauja išsivadavimo idėjas. Čaitanya baisiausiai nuliūdo ir pradėjo galvoti, kaipgi jis įvykdys savo misiją, paskleisti šventą vardą visame pasaulyje. Tada jis pasikvietė motiną Žemę ir paprašė, kad ji visą tą meilę, kurią jaučia Aukščiausiajam atiduotų tai asmenybei, kurią jis nurodys. Viešpats Jagannatha sapne pasakė Mahaprabhu, kad vienas atsidavęs brahmanas prašė Viešpaties malonės. Jo žmona Lakšmipriya labai dorybinga moteris, todėl jei Čaitanja Mahaprabhu nori kam nors perduoti savo malonę, jis gali ją suteikti Čaitanya dasai. Tuomet Čaitanya Mahaprabhu pakevietęs Bhumi pasakė jai, kad Čaitanya dasa ir Lakšmipriya laukia sūnaus, ir Bhūmi savo meilę, kurią gavo iš Viešpaties turi perduoti jų sūnui. Tuo metu, žemė, nepajėgdama suturėti savyje tos meilės pradėjo virpėti, ir žmonės, nežinodami kur dėtis pradėjo galvoti apie tai, ar verta palikti savo namus. Kaip tik tuo metu 1509 m. Čaitanya dasai gimė sūnus Šrinivasa ir Čaitanya Mahaprabhu savo meilę Krišnai pasiuntė jam. Šis Šrinivasa turėjo nuveikti daugybę darbų. Čaitanya pasiuntė Rūpą ir Sanataną į Vrindavaną rašyti knygų, o Šrinivasa vėliau šias knygas platino.

Kai Gopala Bhatta atvyko į Vrindavaną, Rūpa Gosvamis parašė laišką Mahaprabhu. Čaitanya ilgai mastė, ką galėtų padovanoti Gopala Bhahtai ir per pasiuntinį pasiuntė jam savo kaupiną ir asaną. Tai pat jis prašė perduoti Rūpai, kad jau auga naujas pamokslautojas, kuris turi tobulą meilę Dievui, ir kai Mahaprabhu paliks šią planetą, šis Šrinivasa ateis į Vrindavaną ir Rūpa perduos jam savo knygas.

Jau būdamas motinos įsčiose Šrinivasa išvadavo vietinį zamindarą, kuris ruošėsi sustabdyti sankirtaną. Šis zamindaras nakvojo Čaitanya dasos namuose ir susapnavo sapną, kuriame Gaura Nitai šoko kirtane. Atsibudęs jis negalėjo atsigauti. Jis pradėjo ieškoti savo dvasinio mokytojo, tačiau labai greitai suprato, kad tai - Šrinivasa Ačarya, kuris dar nebuvo gimęs. Nors iki to laiko Čaitanya dasa ir Lakšmipriya gyveno skurdžiai, nuo šiol jie nematė vargo. Čakandi kaimo gyventojai pastoviai jiems atnešdavo ką valgyti.

Galiausiai Vaišakhos (balandis-gegužė) mėnesio purnimos dieną Lakšmipriya pagimdė sūnų. Gimus sūnui tėvas šešis mėnesius neišėjo iš namų, džiaugdamasis savo sūnumi. Atėjus laikui Šrinivasa praėjo visas samskaras ir pradėjo verkti prašydamas jį mokyti. Tėvas susiruošė išleisti jį į mokyklą, tačiau vieną kartą dieviškas balsas jam pasakė, kad jis nesilankytų jokiose mokyklose, kadangi jis bus įgaliotas pamokslauti. Todėl jis turi gauti išsilavinimą kitur. Kai mažasis Šrinivasa iškeliavo pas Jagadananda panditą ir paprašė mokyti jį, šis pasakė, kad Šrinivasa jau paėmė iš jo visas žinias. Kai Šrinivasa bandė šiam nusilenkti, Jagadananda neleido. Todėl nusiminęs Šrinivasa grįžo namo. Kai jis atsigulė pamiegoti, deivė Sarasvati pasirodė jam ir pasakė, kad Čaitanyos Mahaprabhu nurodymu, ji suteikia jam visas žinias visose srityse ir tokiu būdu jis tampa genijus. Nuo to laiko Šrinivasa nustojo skaityti visas knygas ir paprasčiausiai kartojo Šventą vardą.

Kartą atėjęs prie upės nusiprausti jis susitiko Narahari Sarkar Thakurą, kuris atpažinęs jame Viešpaties Čaitanjos įsikūnijimą, pakvietė vykti su savimi, nes Nityananda Prabhu ir Jahnava Mata jam asmeniškai liepė atvesti Šrinivasą į Navadvipą. Tačiau Šrinivasa atsiprašė jo ir grįžo namo. Nuo tos dienos Šrinivasa elgėsi tarsi pamišęs nuo meilės Dievui.

Jis ilgai galvojo, kaip jis galės palikti savo namus ir tėvus, būdamas dar vaikas, tačiau neilgai trukus jo tėvas susirgo ir po kelių savaičių numirė. Per jo laidotuves, balsas iš dangaus pasakė motinai Lakšmipriyai, kad jai nereikia dėl nieko pergyventi, kad Šrinivasa yra Čaitanyos meilės inkarnacija ir kad jie turi išvykti į Yajipurą. Ten pastatęs savo motinai namelį, Šrinivasa patraukė pas Narahari Sarkar. Šis paskatino jį greitai keliauti į Vrindavaną, kol Rūpa ir Sanatana dar gyvi. Prieš tai Šrinivasa iškeliavo į Nilačalą, pas Gadadharą panditą, kuris vos gyvas, laukė Šrinivasos, kad išmokyti jį Bhagavatam. Tačiau pasirodė, jog jo Bhagavatam buvo užlieta ašarų ir todėl nesuskaitoma ir todėl Gadadhara Pandita paprašė atnešti Bhagavatam iš Narahari Thakuros. Tačiau, kai Šrinivasa skubėjo iš Gaudos pas Gadadharą su Šrimad Bhagavatam kopija, jis sužinojo, kad Panditas jau paliko pasaulį. Šrinivasos skausmui nebuvo ribų.

Sugrįžus į Khandą, niekas nebegalėjo sulaikyti Šrinivasos nuo kelionės į Vrindavaną. Vyresnieji vaišnavai davė jam savo palaiminimus ir Šrinivasa pakeliui iškeliavo į Navadvipą, kur jis aplankė Išani (Višnupriyą). Višnupriya, pamačiusi Šrinivasą ir atpažinusi jame savo Prabhu, labai sumišo. Naktį, susisupusi į tamsią skraistę ji atėjo pas Šrinivasą ir jam ant galvos uždėjo savo pėdą. Iš pradžių Višnupriya įtikinėjo Šrinivasą grįžti namo, nes jis dar vaikas ir jam per sunku bus gyventi Vrindavanoje, tačiau po kurio laiko, ji pasakė jam: “Šrinivasa, tu esi pats sėkmingiausias žmogus, kadangi tu įgaliotas atstovauti Prabhu.” Ji pasiuntė Šrinivasą pas Advaitą Ačaryą ir pas Nityanandą prabhu, o jau po to į Vrindavaną. Šrinivasa nežinojo, kur eiti, nes Advaita Ačarya paliko pasaulį prieš trylika metų. Kai jis taip keliavo nežinodamas kur staiga pamatė prieš save didelį žmogų, kuris pasisveikino su juo: “Sveiki atvyke į Šantipurą. Aš Advaita, stoviu prieš tavo akis. Iš tiesų, aš labai džiaugiuosi tave regėdamas. Viešpats Čaitanya sukūrė tave pykdamas ant manęs. Jis norėjo, kad tu taptum Gopala Bhatos mokiniu.” Tokiu būdu nubrėžęs Šrinivasai, ką šis turi daryti Advaita Ačarya pradingo.

Kai Šrinivasa atėjo į Khardahi, jį užvaldė ekstazės pojūčiai. Jis pradėjo šokti. Tuo pat metu Viračandra kartu su savo motina Jahnava Mata sėdėjo prie namo slenksčio, kai Viračandra pradėjo virpėti. Jahnava pradėjo klausinėti, kas atsitiko, turbūt koks nors Maha bhagavata apsilankė pas mus? O gal tai Šrinivasa iš Čakandi? Jei taip, iškart atveskite jį pas mane ir nuraminkite mano širdies karštį. Kai Šrinivasa bandė nusilenkti Viračandrai, šis jį apkabino ir tarė jam, kad “tu esi labiausiai lauktas draugas,” ir įvedė jį į vidų. Susitikęs su Jahnava mata, jis nuvyko pas Abhirama Thakurą, kuris pasiuntė jį į Vrindavaną, tačiau prieš tai namo pas motiną, atsiklausti leidimo. Tuo metu Šri Rūpa buvo labai silpnas, po to kai neteko brolio Sanatanos. Kasdien jis eidavo prie Sanatanos samadhi ir ten verkdavo, šaukdamasis Šrinivasos. Jis nežinojo, kiek jam pačiam liko gyventi. Jis bijojo, kad nebepamatys Šrinivasos. Vėlgi, atėjęs pas Jivą jis kalbėjosi su juo: “Kada gi pasirodys Šrinivasa. Kiek aš žinau, vakar jis išvyko iš Yajigramos. Kai tik jis pasirodys, nepražiopsokite jo.”

Tuo pat metu Šrinivasa iškeliavo į Vrindavaną. Bijodamas, kad Čaitanjos pasekėjai jo nebepamatys, jis praktiškai visą kelią bėgo. Pakeliui jis aplankė Varanasi, Prayagą, ir kitas šventas vietas. Dažnai neturėdamas ką valgyti jis visiškai nusilpo, ir kai pagaliau atvyko į Mathurą iš praeinančių vaišnavų sužinojo, kad Rūpa Gosvamis ką tik paliko pasaulį. Nebeturėdamas vilties gyventi, Šrinivasa jautėsi visiškai apgautas. Jis netgi norėjo grįžti atgal, jausdamasis visiškai nereikalingu. Netikėtai prieš save jis pamatė dvi auksines figūras: Rūpą ir Sanataną, kurie pradėjo jį įkvėpinėti ir pasiuntė į Vrindavaną pas Gopala Bhatta Gosvamį ir Jiva Gosvamį. Tokiu būdu Šrinivasa nusprendė keliauti į Vrindavaną. Rūpa Gosvamis netgi aprašė Šri Jivai, kaip ir kur pasirodys Šrinivasa, ką jis darys, kaip atrodys. Šri Jiva labai greitai jį atrado.

Po kelių dienų Šrinivasa gavo iniciaciją iš Gopala Bhattos Gosvamio.

 

Šri Šyamananda Panditas, Narottama dasa Thakura ir Šrinivasa Ačarja visi buvo Viešpaties Čaitanjos vidiniai atsidavusieji. Jie atėjo į šį pasaulį tam, kad skleistų meilę Krišnai po Mahaprabhu išėjimo.

NAROTTAMA DASA THAKURA

Lokanatha Svamis (gimė 1485 m.) - mylimas Viešpaties Čaitanjos atsidavęs. Pats Viešpats Čaitanya prieš priimdamas sanyasą pasiuntė Lokanathą į Vrindavaną. Lokanathai buvo labai sunku pakelti išsiskyrimą su Viešpačiu. Jis labai troško susitikti su Viešpačiu Čaitanya po to, kai šis priėmė sanyasą. Tačiau nors ir sekdamas jo pėdomis, jis vis pavėluodavo. Galiausiai nesusitikęs su juo Vrindavane, jis ruošėsi keliauti į Prayagą, bet Viešpats pasirodė jo sapne ir pasakė liepė pasilikti Vrindavanoje, nes greitai Rūpa ir Sanatana atkeliaus į Vrindavaną, o po kurio laiko ir Narottama, įgalintas Viešpaties bhaktas, kuris išvaduos kenčiančias sąlygotas sielas savo kirtanais, atkeliaus į Vrindavaną ir taps Lokanathos mokiniu.

Viešpaties palaiminimas jam.

Čaitanja Mahaprabhu šaukiasi Narottamos.

Narottama dasa Thakura gimė 1531 m. Šri Kheturyje Maghos mėnesio pilnaties dieną. Jo tėvas Kršnananda Datta - buvo vienos musulmonų apskrities karalius. Jo motina vardu Narayani.

Festivalis namuose. Narottama atsisako valgyti ryžius, nepaaukotus Višnu.

Narottama pabėga iš namų ir išvyksta į Vrindavaną.

Šrinivasa Ačarja ir Jiva Gosvamis jo laukia čia.

 

Jiva Gosvamis už Narottamos išsilavinimą ir intelektą pavadino jį Šri Thakura Mahašaya. Taip jis ir buvo vadinamas visų atsidavusių.

1574 m. Šyamananda, Narottama ir Šrinivasa išvyko į Gauda dešą gabendami gosvamių knygas. Vira Hamvira pavogia knygas. Vėliau tas pats plėšikas priėmė iniciaciją iš Šrinivasos Ačarjos. Šyamananda Pasitraukia į Utkalą, o Narottamma dasa apsilankęs Kheturyje iškeliauja į Navadvipą. Atvykęs į Nadiyą, jis pamatė Viešpatį ir jo atsidavusius ekstatiškai šokančius kirtane ir visa Navadvipa skambėjo iš džiaugsmo. Jis aplankė visus vaišnavus, Viešpaties palydovus. Jis apsilankė Šantipuroje, pas Ačyutananda Prabhu - Advaitos Ačaryos sūnų, taip pat aplankė Jahnava Mata ir visų atsidavusių patariamas patraukė į Nilačalą.

Sapne Viešpats apsireiškė Narottamai ir liepė keliauti į Gaudą ir ten skleisti naujo tipo kirtaną. Kiekvienas, kuris ras prieglobstį prie Narottamos lotoso pėdų jis pasieks meilę Krišnai. Keliaudamas į Gaudą jis susitiko Šyamamanandą Panditą. Jų susitikimo neįmanoma aprašyti. Po ilgo pokalbio Narottama pasiuntė Šyamanandą į Nilačalą.

Yajigramoje jis susitinka Šrinivasa Ačarją. Po kelių dienų jis išvyko į Ekačakrą, kur susitiko Nityanandą Prabhu.

Galiausiai jis atvyko į Kheturi, kur buvo jo paskirties taškas ir pradėjo mąstyti apie savo atsidavimo tarnystę. Čia jam pasirodė Čaitanja Mahaprabhu ir liepė paimti jo Dievybę iš rūsio, pilno gyvačių.

1583 m. Šrinivas ir Narottama Budhuryje. Narottama ir Ramačandra tapo neišskiriamais draugais ir praktikavo bhadžaną kartu.

1583 m. Čaitra - Šrinivas, Narottama ir Ramačandra Navadvipoje. Čia daugybė žmonių rado prieglobstį prie Narottamos Thakuros pėdų. Jų tarpe buvo du Šakti garbintojai: Harinama ir Ramakrišna. Jie vyko pirkti ožių savo ritualams ir susitiko Narottama. Gavę jo malonę nusprendė gauti iniciaciją iš jo. Harinama tapo Ramačandros mokiniu, o Ramakrišna - Narottamos. Vėliau Višvanatha Čakravarti Thakura gavo dikšą iš Ramakrišnos.

1611 m. Narottamos Dasos Thakuros išėjimas. Jis paliko kūną savo valia pasinėręs į Gangos vandenį Gambhitos kaime šalia Bagitathi. Jo išėjimas iki šiol švenčiamas Kheturyje kartikos mėnesio krišna pancami dieną.

 

ŠRI ŠYAMANANDA PRABHU

Šyamananda gimė Čaitros mėnesio purnimos dieną Utkaloje, Darendra Bahadurpuro kaime. Jo tėvo vardas buvo Šri Krišna Mandala, o motinos vardas- Šri Durika. Šri Krišna mandal priklausė šad gopų linijai ir turėjo daug dukterų ir sūnų, kurie nesėkmei visi mirė iki gimstant jų žymiąjam sūnui. Todėl šis sūnus buvo pavadintas Dukhiya.

Nuo pat mažens matėsi, jog tai bus labai išaukštinta šventa asmenybė. Jis gimė Čaitros mėnesio mėnulio pilnaties dieną labai palankiu metu Viešpaties Džagannathos malone. Sakoma, kad pats Viešpats Džagannatha atsiuntė jį čia, kad pamokslautų Jo mokymą, todėl Jis asmeniškai rūpinosi Šyamananda. Vaikas atrodė tarsi Kupidonas. Akys ir protas sušvelnėdavo vien tik žiūrint į jį.

Laikui bėgant buvo atliktos visos apvalymo ceremonijos, pirmasis maitinimas grūdais, plaukų kirpimo ceremonija, mokslų pradžios ceremonija. Mokslininkai buvo nustebę regėdami jo gilų intelektą. Per trumpą laiką jis užbaigė gramatikos, poezijos ir retorikos studijas. Kai jis išgirdo iš savo kaimo vaišnavų apie Gaura-Nitjanandos šlovę, jo širdyje kilo gilus potraukis šioms asmenybėms.

Šri Krišna Mandala pats buvo labai pažengęs atsidavęs. Regėdamas, kad jo sūnus pastoviai galvoja apie Gaura-Nitjanandą, jis pasiūlė savo sūnui inicijuotis į dievišką mantrą. Vaikas atsakė: “Šri Hridaya Čaitanja yra mano guru. Jis gyvena Ambika Kalnoje. Jo guru yra Šri Gauri dasa Pandita. Du broliai Gaura-Nitjananda visuomet gyvena jo namuose.” Tėvas paklausė: “Bet Dukhija, kaip tu nusigausi iki ten?” “Tėve, labai daug žmonių keliauja ten išsimaudyti Gangoje. Aš keliausiu kartu su jais.” Tėvas kurį laiką pasvarstė ir galiausiai davė savo sutikimą. Tokiu būdu Dukhija iškeliavo į Gaudadešą. Po kurio laiko jis atėjo į Navadvipą, po to į Šantipurą ir galiausiai į Ambiką Kalną, kur jis pradėjo klausinėti vietinių žmonių, kur gyvena Gauri dasa Pandita. Prie vartų į jo namus Dukhija parpuolė ant žemės, siūlydamas pagarbą. Šri Hridaja Čaitanja Prabhu kaip tik tuo metu ėjo pro šalį ir pažvelgęs į vaiką paklausė: “Kas tu esi?”

Dukhija atsakė: “Aš atėjau tarnauti tavo lotoso pėdoms. Mano namai yra Dharendra Bahdurpure. Aš gimiau kastinių sad-gopų šeimoje. Mano tėvo vardas yra Šri Krišna Mandal. Mano vardas yra Dukhija.”

Šri Hridaja Čaitanja buvo labai patenkintas jo malonia kalba ir jis atsakė: “Nuo šiol tavo vardas bus Krišna das. Aš jau nuo pat ryto šiandien jutau, kad kažkas pas mane turi ateiti.”

Šri Krišna dasa pradėjo tarnauti savo guru su dideliu atsidavimu ir kai atėjo palanki diena, jo guru iniciavo jį į dievišką mantrą. Šri Hridaja Čaitanja matė, kad jo naujas mokinys buvo ypatingai protingas ir tuo pat metu labai atsidavęs, todėl liepė jam keliauti į Vrindavaną ir studijuoti Gosvamių literatūrą prižiūrint Šrilai Dživai Gosvamiui. Šri Krišna dasa nulenkė savo galvą ir palankią dieną iškeliavo į šventąją dhamą. Jo išvykimo dieną guru davė jam daugybę pamokymų, ir per savo mokinį perdavė nusilenkimus Vrindavano gosvamiams.

Duhkhi Krišna dasa pirmiausia atkeliavo į Navadvipą, po to kai jis sužinojo, kur yra Šri Džagannatha Mišra Bhavan (namai) jis nuėjo ten ir pamatęs ten Šri Išaną Thakurą, pasiūlė jam savo nusilenkimus. Išana Thakura paklausė, kas jis toks, ir kai vaikas prisistatė jam, jis suteikė savo palaiminimus kelionei.

Kitą dieną kartu su piligrimais Dukha Krišna das iškeliavo su piligrimais į Mathurą. Atkeliavęs į Gają, jis aplankė Šri Višnu ir gavo Jo pėdų daršaną. Jis atsiminė Gaurangos lilą, kai šis čia gavo iniciaciją iš Išvara Purio ir pasinėrė čia į ekstazinę meilę. Iš Gajos Krišna dasa iškeliavo į Kaši Dhamą, kur jis susitiko su Tapana Mišra, Čandrašekhara ir kitais atsidavusiais. Jis visiems rodė savo pagarbą, o šie savo ruožtu suteikdavo jam palaiminimus.

Galiausiai jis įžengė į Mathura Dhamą. Išsimaudęs Višrama Ghatoje jis gavo Adikešavos daršaną, ir išsivoliojo dulkėse Krišnos gimimo vietoje. Iš čia jis toliau iškeliavo į Vrindavaną, kur sužinojęs apie Dživos gosvamio namus, nuėjo pas jį prisistatė didžiąjam ačarjai. Paklaustas, jis prisistatė ir papasakojo visas smulkmenas.

“Gurudeva perdavė mane tavo žiniai. Jo prašymas Jūsų Dieviškai Malonybei buvo toks: “Aš perduodu Dukhi Krišna das tavo globai. Prašau patenkink jo proto troškimą ir pasiųsk jį man atgal po kurio laiko.””

Šrila Dživa Gosvamis buvo labai laimingas sutikęs Duhkhi Krišna das. Krišna dasa pradėjo labai rūpestingai tarnauti Dživai Gosvamiui ir taip pat studijuoti Gosvamių literatūrą. Šrinivasa Ačarja ir Narottama Thakura taip pat tuo metu atvyko mokytis pas Dživą. Tokiu būdu Krišna das gavo galimybę su jais susitikti.

Krišna das paprašė Dživos specialios tarnystės. Dživa liepė jam kiekvieną dieną šluoti giraitę Sevakundžoje. Nuo tos dienos jis pradėjo vykdyti savo tarnybą su dideliu malonumu. Jis jautė, kad jo gyvenimas tapo sėkmingas. Šluodamas jis verkdavo ir ašaros tekėjo iš jo akių. Kartais jis garsiai šaukdavo Šri Šri Radha Govindos vardus, o kartais jis sustingdavo susimastęs apie jų žaidimus. Kartais jis uždėdavo šluotą pilną dulkių sau ant galvos. Net Viešpats Brahma ir Viešpats Šiva meldžia nors trupučio dulkių iš Vrindavanos ant savo galvų.

Vrindavanos Viešpats ir Jo sutuoktinė buvo labai patenkinti Krišna das tarnyste ir norėjo jam suteikti savo daršaną. Vieną dieną, kai Krišna das valė kundžą, jo širdis prisipildė meilės. Kaip tik tuomet jis pamatė prieš save ant žemės gulint labai gražų apykojį. Jis pakėlė jį, palietė savo kaktą ir tada surišo ryšulėlyje prie savo viršutinių drabužių. “Aš atiduosiu šį daiktą tam, kam jis priklauso, kai tik jis ateis pas mane,” pagalvojo jis.

Kitą rytą sakhės buvo labai nustebintos, kai pastebėjo, kad ant Šrimati Radharani kairės pėdos trūksta apykojo. Radharani paaiškino: “Vakar, kai aš šokau kundžoje, jis nukrito nuo pėdos. Prašau suraskite jį ir atneškite man.”

 

When the gopis came to search for the bracelet, Visakha-devi noticed Krsna das sweeping the grove. She asked him, “Have you found an ankle bracelet here?” Duhkhi Krsna dasa was so mesmerized by her sweet words and radiant form, which was like that of a demigoddess descended from heaven, that he simply stared at her dumbfounded. Again she asked him, “Have you found an ankle bracelet here?”

Duhkhi Krsna made obeisances and humbly replied, “Yes, I found it. Who are you?”

“I am a cowherd girl.”

“Where do you stay?”

“In this village.”

“Is it your ankle bracelet?”

“No it isn’t mine. It belongs to a new bride in our house.”

“How did it get here?”

“She came here yesterday to pick flowers and it must have fallen off then.” “All right, then please tell her she can come and collect it from me.”

“No, you can just give it to me.”

“No, I want to give it to her personally.”

After a few moments, Visakha-devi returned with Srimati Radha Thakurani who stood in the shade at the foot of a large tree. Visakha called out to Krsna dasa, “Bhakta, the person who lost her ankle bracelet has come to receive it.”

Duhkhi Krsna das completely forgot himself while gazing, even though it was from some distance, at the unparalleled, brilliant splendor of Sri Vrsabhanunandini. In great joy he handed the ankle bracelet to Visakha. At this point, Duhkhi Krsna dasa could sense that something very profound was about to take place. His eyes filled with tears and he fell down on the ground to offer his obeisances. In great ecstasy he rolled in the dust.

Visakha then told him, “O best of the devotees! Our Sakhi wants to give you a benediction to express her gratitude.”

Duhkhi Krsna dasa saw the holy waters of Radha-kunda before him. After offering his obeisances, he immersed himself in her waters. Thus he attained a transcendentally beautiful feminine form. Coming out of the sacred kunda, he stood before Visakha-devi and offered prayers. Taking this ‘forest sakhi’ by the hand, Visakha approached Srimati Radha Thakurani, and the new sakhi fell down at Her lotus feet. Then Srimati Radharani decorated her forehead with tilaka using the ankle bracelet and the kumkum of her lotus feet.

“This tilak will remain on your forehead. From today you will be known as Syamananda. Now you can go.” After She said this, Srimati Radha Thakurani and Her sakhis were no longer to be seen. Dukhi Krsna dasa’s trance broke and he found himself as before, alone and in his male body: yet with the tilaka applied by Srimati Radharani still on his forehead. Being overwhelmed with emotion, he repeated over and over, “What have I seen?” “What have I seen?”, while tears of ecstasy rolled down his cheeks.

After reciting prayers hundreds and hundreds of times to Sri Radhika, he finally returned to Srila Jiva Gosvami. Sri Jiva Prabhu was struck with wonder when he saw the brilliant new design of tilaka on his young student’s forehead. After offering his prostrated obeisances, Dukhi Krsna dasa, his eyes brimming with tears, recounted at Jiva Goswami’s request his experience in Sevakunda. Hearing of his great fortune, Sri Jiva was elated, but cautioned Dukhi, “Don’t reveal this blessed event to anyone. From today, just carry on with the name Syamananda.”

Noticing that Dukhi Krsna dasa’s name and style of tilaka had for reasons unknown been changed, the Vaisnavas naturally began to discuss this strange development amongst themselves. The news finally reached Ambika Kalna. When he heard of the seemingly unauthorized behavior of his disciple, Hrdaya Caitanya Prabhu was unsettled and angered. He immediately set out for Vrindavana.

Arriving there some months later, he let it be known he wished to see the erstwhile Dukhi Krsna dasa. Syamananda came and offered his prostrated obeisances at his gurudeva’s lotus feet. Seeing his disciple’s tilaka, Hrdaya Caitanya Prabhu was enraged and exclaimed, “Your conduct towards me is completely abominable.”

He continued to chastise him and eventually even began beating him. The Vaisnavas finally managed to restrain and pacify him by offering various explanations on Syamananda’s behalf. Syamananda simply tolerated it all with an unfaded countenance and continued to serve his gurudeva faithfully.

That night, Sri Hrdaya Caitanya Prabhu had a dream in which Sri Radha Thakurani appeared in a very severe mood. She rebuked him by saying, “I am the one who, being very satisfied by Dukhi Krsna dasa’s service, changed his tilaka and his name. What do you or anyone else have to say about it?” Hrdaya Caitanya Prabhu prayed for forgiveness at the lotus feet of Sri Vrajesvari and considered what an offender he had become.

The next morning he called for Syamananda. Taking him in his lap, he embraced him again and again in great affection. With his eyes brimming with tears he repeated, “You are so fortunate.”

Sri Hrdaya Caitanya Prabhu remained at Vrajadhama for a while and then, after instructing Syamananda to remain with Sri Jiva Gosvami for some more days, he returned to Gaudadesa.

Sri Syamananda, Srinivasa and Sri Narottama began to pass their days in great bliss, studying the literatures of the goswamis and begging a little to eat from door to door. The three of them resolved to continue in this way and thus devote the better part of their time to serving and worshiping Sri Krsna in Vrindavana.

The goswamis held a council together and decided that these three should be sent to Gaudadesa to preach the teachings of Mahaprabhu as presented in the goswami literature. One day Srila Jiva Gosvami called the three of them together and informed them of this decision. Thus the three of them accepted that order on their bowed heads.

Thereafter, on an auspicious day Srila Jiva Gosvami sent them on their way with a large, nicely decorated container filled with scriptures. But the books were stolen by the dacoit king, Sir Hambhir, in Bisnupur. There Srinivasa Acarya prabhu remained behind to recover the books while Narottama continued on towards Kheturi and Syamananda proceeded to Ambika Kalna. Arriving there, Syamananda paid his obeisances to his guru, and Sri Hrdaya Caitanya Prabhu embraced him and inquired about the well-being of the goswamis of Vrindavana. When he heard that the books of the goswamis had been stolen in Bisnupur, he was very concerned.

Syamananda served the lotus feet of his guru in great happiness and in this way passed his days. At this time most of the devotees of Lord Caitanya in Orissa had all passed away. Thus the preaching of Mahaprabhu’s teachings had all but come to a halt. Hrdaya Caitanya Prabhu considered this a very serious problem and finally instructed Syamananda Prabhu to go there to carry on the preaching of Mahaprabhu’s mission.

Syamananda was at first very sad that he would have to be separated again so soon from his spiritual master, but Sri Hrdaya Caitanya Prabhu explained clearly that he had other alternative but to accept this order on his head.

Syamananda set out for Utkaladesh (Orissa). After entering Orissa he first went to his birthplace at Dharenda Bahadurpur. The villagers were overjoyed to see him after so many years. He remained there for some days and preached Krsna consciousness, the result of which was that many people became attracted and took shelter at his lotus feet. From there he came to Dandeshwar, where his father, Sri Krsna Mandal, had previously resided. The people there were similarly delighted to receive him and a festival of Hari-katha was held there for a few days. Here also many people were attracted by his spiritual potency and became his disciples. Thus, by the auspicious arrival of Syamananda Prabhu in Utkala the teachings of Mahaprabhu revived.

On the banks of the Suvarna Rekha River lived one pious and devoted landholder by the name Sri Acyuta deva. His only son was called Rasik. From his very childhood Rasik was very devoted to Lord Krsna. As he gradually attained the appropriate, age his father engaged some panditas to see to his education. However he didn’t have much regard for material knowledge. He had already ascertained that the greatest goal in life is devotion to Lord Hari. Rasik became anxious to take shelter at the lotus feet of a bonafide spiritual master. One day as he was sitting alone, contemplating on this subject, when he heard a divine voice: “Rasik! Don’t be in anxiety anymore. Very soon a very great personality of the name Syamananda will arrive here. Just take shelter of his lotus feet.”

Hearing this, Rasika was encouraged and took to continuously waiting and watching for the arrival of Prabhu Syamananda. After a few days Syamananda prabhu, accompanied by his disciples, came to the village of Rohini, situated very beautifully on the banks of the Suvarna Rekha River. Rasika’s happiness knew no bounds. After offering his prostrated obeisances, he very humbly led Syamananda prabhu into his house and worshiped his lotus feet along with his family members, wife and sons, who all surrendered completely to Syamananda.

On an auspicious day Syamananda prabhu initiated Rasika into the Radha-Krsna mantra and Sri Rasik Deva began a festival of nama sankirtan in his home. He invited all of his friends as well as the tenants of his estates and everyone was so attracted by the teachings of Sri Gaura-Nityananda, as expounded by Syamananda prabhu, that they immediately wanted to take shelter at his lotus feet. Thus many people of Rohini became disciples of Syamananda prabhu.

There lived a very well known yogi in Rohini by the name Damodara. One day he came to have darsana of Syamananda Prabhu. He became captivated. Even from a distance he saw a brilliant effulgence emanating from his body. Coming closer he offered salutations at the Acarya’s lotus feet. Syamananda in turn offered his greetings. With tears in his eyes, Syamananda requested the yogi, “In your purified state you should always chant the holy names of Sri Gaura-Nityananda. They are extremely merciful, and they will bestow upon you love of Krsna.”

Hearing these statements of the Acarya, the yogi Damodara’s mind became softened in love, and he replied, “I will worship the lotus feet of Gaura-Nityananda. Please be merciful to me.” And so the Acarya blessed him. Thus the yogi became a great devotee and continuously sang the glories of Gaura-Nityananda with tears in his eyes.

Many wealthy gentlemen lives in the village of Balarampur. When they heard of the glories of Syamananda, they became very eager to see him, and a few came to beseech him to visit their town. Syamananda very mercifully accepted their invitation and, with Rasikananda, Damodar and some of his other disciples, he very triumphantly entered Balarampur, where the noble and upright citizens very ecstatically received him by worshiping his lotus feet and making arrangements for his meal. A festival of Hari-katha was held over the next few days during which many people accepted shelter at his lotus feet.

From here Sri Syamananda Prabhu went to Sri Nrsimhapur, where many atheists lived. But when Syamananda stayed a few days, these atheists got the chance to hear his nectarian talks, which melted their hard hearts in love for Krsna. Thus, in this place also, he gained many disciples.

Day by day the glories of Syamananda spread throughout Utkaladesa. From Nrsimhapur he came to Gopiballabhpur. Here again, many well-to-do people were attracted to his lotus feet and so took shelter there. The people here especially requested him to install the Sri Vigraha of Radha-Krsna. Thus from their contributions, a temple for the deity complete with a hall for sankirtana, a kitchen, quarters for the devotees, a pond (bathing tank) and surrounding gardens were constructed. Thereafter Acarya Sri Syamananda performed the installation of Sri Sri Radha-Govinda and a great festival was held at which it seemed the greater part of the population of Bengal, Orissa was present. Seeing the graceful, sweet lowliness of the transcendental forms of Sri Radha and Govinda, the peoples’ hearts were fully satisfied. Syamananda Prabhu entrusted Sri Rasikananda with the worship. n After traveling throughout the length and breath of Orissa and preaching the message of Sri Gaura-Nityananda, Syamananda returned to the lotus feet of Sri Hrdaya Caitanya Prabhu at Ambika Kalna. After offering his prostrated obeisances at the lotus feet of his guru, Syamananda narrated how the victory banner of Sri Gaura-Nitai was now flying throughout Utkaladesa. Sri Hrdaya Caitanya very affectionately embraced him in gratitude.

Syamananda was invited to the festival at Kheturi, which he attended with his disciples. Once again he was united with his old friends Srinivasa and Sri Narottama. These three floated in an ocean of happiness as they exchanged affections and embraces. Sri Jahnava Mata, Sri Raghunandana Thakura, Sri Acyutananda, Sri Vrindavana dasa Thakura, as well as many other stalwart leaders of the preaching mission of Mahaprabhu of this time, were also present. After the conclusion of the celebrations, Syamananda took leave from the Vaisnavas there and set out for Utkaladesa.

When he came to Kantaknagar, he again met with Srinivasa Acarya Prabhu, and in Jajigram he saw Sri Raghunandana Thakura once more. He was informed that by this time many of the last remaining personal associates of Mahaprabhu had recently disappeared from this world.

Gradually, Syamananda Prabhu entered Utkaladesa. Along the way he stayed at the homes of different devotees and blessed them with his mercy. In this way he again came to Gopiballabhpur. Here he received the news that his guru, Sri Hrdaya Caitanya prabhu, had also departed from this world, he fainted dead away. After recovering his consciousness, he wept for some time, terribly distraught. Sri Hrdaya Caitanya appeared to him in a dream and comforted him.

The greatness of Syamananda became known throughout all of Orissa and the worship of Sri Gaura-Nityananda was inaugurated in many, many places. Sri Rasika Murari, Sri Radhananda, Sri Purusottama, Sri Manohara, Cintamani, Balabhadra, Sri Jagadisvara, Sri Uddhava, Akrura Madhurana, Sri Govinda, Sri Jagannatha, Gadadhar, Anandanandana and Sri Radha-Mohan were among the intimate and dear disciples of Sri Syamananda prabhu.

After conquering in all directions Syamananda returned to Gopiballabhpur where he observed a great festival for some days. Then he came to Uddanda Raya Bhui’s house, at Nrsimhapur where he held a great festival. On the first day of the dark fortnight in the month of Asar Sri Syamananda Prabhu left this world.

Syamananda Prabhu’s puspa-samadhi and the place where he found Srimati Radharani’s ankle bracelet is just across the street from Sri Sri Radha-Syamsundara’s temple in Vrndavana. Sri Sri Radha-Syamsundara are his worshipable Deities.