ISKCON ĮKŪRIMAS, TIKSLAI, STRUKTŪRA IR MOKYMAS

KLAUSIMAI:

1.      Pasakykite ISKCON įkūrimo laiką ir aplinkybes.

2.      Išvardinkite mintinai 7 ISKCON tikslus.

3.      Trumpai papasakokite apie ISKCON struktūrą.

4.      Kokios pagrindinės Krišnos Sąmonės filosofijos ir praktikos idėjos?

AUTORITETO PRINCIPAS.

Kodėl reikalingas vadovas, kuriam privaloma paklusti? 80 proc. atvejų savo gyvenime kiekvienas žmogus vadovaujasi tam tikrais autoritetais.

Autoritetu gali būti tas, kuris pats gavo žinias iš autoritetingo šaltinio. Kadangi visų žinių šaltinis yra Krišna - Dievas, visi, kas klauso jo nurodymų veikia autoritetingai.

Kvailiai yra tie, kurie sako, jog nuo nieko nepriklauso. Visi vienaip ar kitaip kažkam paklūsta. Tačiau jei paklūstame ne tam, kam verta, kenčiame. Todėl reikia surasti tokį autoritetą, kuris nenorėtų iš mūsų pasipelnyti. Lygiai taip pat jokia organizacija be vadovo yra ne organizacija, o anarchija. Ji ilgai neišsilaikys. Organizacijos reikalingos tam, kad žmonės, turintys panašius interesus galėtų bendrauti tarpusavyje. Krišnos Sąmonės Organizacija įkurta tam, kad žmonės kartu susirinkę galėtų kalbėti apie Krišną. Be to organizacija padeda kolektyviai įgyvendinti tai, ko vienam žmogui nepasiekti, kaip pamokslavimas, knygų spausdinimas. Organizacija taip pat gina savo narius. Todėl reikia priklausyti tikrai dvasinei organizacijai.

ISKCON įkurtas 1966 m. liepos mėn. Niujorke. Švenčiamas liepos 12 d. (Šridharos mėn. krišna navami). Šrila Prabhupada kartu su keliais draugais nusprendė įkurti Krišnos Sąmonės. Kai kurie siūlė vadinti ne Krišnos Sąmonės, o Dievo Sąmonės bendrija, tačiau Prabhupada tam prieštaravo, kadangi žodis Dievas nenurodo į asmenybę ir koks tos asmenybės vardas.

7 ISKCON TIKSLAI

1.                              Sistemingai propaguoti dvasinį žinojimą plačiai visuomenei ir šviesti visus žmones apie dvasinio gyvenimo technikas tam, kad atstatyti gyvenimo vertybes ir pasiekti tikrą vienybę ir taiką pasaulyje.

2.                              Propaguoti Krišnos Sąmonę, kokia ji yra apreikšta Bhagavad Gitoje ir Šrimad Bhagavatam.

3.                              Suartinti organizacijos narius ir atvesti juos arčiau Krišnos, pirminės būtybės, ir tokiu būdu išugdyti idėją, kad kiekviena siela yra Dievo (Krišnos) dalelytė.

4.                              Mokyti ir skatinti sankirtanos judėjimą kongregacinio Švento Dievo Vardo kartojimo, kurio mokė Viešpats Šri Čaitanja Mahaprabhu.

5.                              Pastatyti judėjimo nariams ir visai visuomenei šventą transcendentinių žaidimų vietą, skirtą Krišnos Asmenybei.

6.                              Suartinti judėjimo narius tam, kad išmokyti juos paprastesnio ir natūralesnio gyvenimo būdo.

7.                              Tam, kad pasiekti aukščiau išvardintus tikslus, spausdinti ir platinti laikraščius, žurnalus, knygas ir kitus leidinius.

Tarptautinės Krišnos Sąmonės Organizacijos bendra misija (priimta 1992 m. ) yra skleisti Krišnos Sąmonę, kad visos gyvos būtybės Žemėje: žmonės ir kiti judantys bei nejudantys padarai - užsiimtų tarnyste Šri Krišnai pagal savo galimybes.

ISKCON apibrėžimas

Tarptautinė Krišnos Sąmonės Bendrija (ISKCON - International Society for Krishna Consciousness) yra dvasinė institucija, įkurta Jo Dieviškos Malonės A.C. Bhaktivedanta Svami Prabhupados 1966 m. liepos mėn., pratęsianti Brahma-Madhva-Gaudijos tradiciją. ISKCON’as veikė, asmeniškai vadovaujamas įkūrėjo Šrilos Prabhupados, iki jo mirties 1977 m. lapkričio 14 d. Po Šrilos Prabhupados mirties, atstovaudama jo valią, ISKCON’ui vadovauja GBC - Valdanti ISKCON komisija (angl: Governing Body Comission).

ISKCON įkūrėjas-ačarja

Šri Šrimad A.C. Bhaktivedanta Svami Prabhupada yra ISKCON’o įkūrėjas-ačarya. Tai reiškia, kad jis savo knygomis ir mokymu sujungia ISKCON’ą su Brahma-Madhva-Gaudija sampradaya, kad jo raštai, mokymas ir pavyzdinis elgesys išlieka pastovus ir nepakeičiamas visos ISKCON’o veiklos ir mokymo pagrindas. Šrila Prabhupada įkūrė Tarptautinę Krišnos Sąmonės Organizaciją kaip Brahma-Madhva-Gaudija Vaišnavų sampradayos šaką, siekdamas įgyvendinti ankstesnių dvasinių mokytojų troškimą - išplėsti Šri Čaitanyos Mahaprabhu misiją, sukuriant vieningą pasaulinę pamokslavimo organizaciją. Šrila Prabhupada pateikė ankstesnių Vaišnavizmo mokytojų filosofiją šiame amžiuje suprantama kalba, todėl Šrilos Prabhupados pamokymai yra svarbūs kiekvienam ISKCON nariui. Jis yra ir visuomet išliks pamokantis dvasinis mokytojas visiems ISKCON’o atsidavusiems. Šrilos Prabhupados knygos yra jo mokymo įsikūnijimas, todėl jos laikomos standartinėmis visoms ISKCON ateities kartoms. Kiekvienas ISKCON’o dvasinis mokytojas turi skatinti savo mokinius paklusti Prabhupados nurodymams.

Kaip įkūrėjas-ačarja, Šrila Prabhupada nurodė, kaip vadovauti organizacijai, bei bendradarbiauti tarpusavyje, o taip pat davė kitus praktinius nurodymus, kurie formuoja ISKCON politikos pagrindą. Jo žodžiai ir pamokymai apjungia visą judėjimą ir padeda išlaikyti tą pačią vystymosi kryptį. Dar 1970 m. Šrila Prabhupada įkūrė GBC. Ją sudarė apie 12 atsidavusių, kurie turėjo padėti Šrilai Prabhupadai valdyti bendriją, o po jo mirties imtis pilnos atsakomybės už ISKCON’ą.

GBC – Valdančioji ISKCON’o taryba

GBC susitinka kiekvieną pavasarį Majapuro mieste, Indijoje. Ten priimamos rezoliucijos, kurių pagalba valdoma organizacija. Visos GBC rezoliucijos priimamos lygiateisiu balsavimu. GBC taip pat kasmet išrenka GBC pirmininką, vicepirmininką ir sekretorius, kurie organizuoja GBC susitikimus, darbotvarkę, tvarko korespondenciją. Šiuo metu GBC turi apie 35 narius. GBC nariai skiriami į tikruosius ir į deputatus. Deputatai – tai įvairūs regionų sekretoriai, šventyklų prezidentai, įvairių projektų vadovai, menedžeriai. Dalis rezoliucijų skiria arba patvirtina asmenis, atsakingus už judėjimo vystymąsi įvairiose pasaulio dalyse arba tam tikrose veiklos srityse. GBC nariai, atsakingi už tam tikras veiklos sritis, kaip ryšiai su visuomene, pamokslavimas parapijiečiams, knygų leidimas etc., yra tikri savo srities specialistai. Jų užduotis dalintis savo patirtimi ir vystyti šiuos barus visame ISKCON’e. Zoniniai sekretoriai - GBC nariai prižiūri, kad visos šventyklos, esančios jų zonoje nenukryptų nuo dvasinių standartų bei filosofinės doktrinos. Savo zonoje jie veikia visos Valdančios ISKCON’o Komisijos vardu. Atsidavusiems toje zonoje, GBC zoninis sekretorius yra aukščiausias autoritetas. Taip pat jie atsako prieš visą GBC už atsidavusių ir šventyklos veiklą.

Šventyklos, pamokslavimo centrai ir kiti mažesni vienetai

yra visiškai savarankiški ir patys privalo organizuoti savo ekonominę, socialinę, politinę bei dvasinę veiklą, kad išlaikytų centrą ir galėtų skleisti Krišnos Sąmonę. Kiekvienas centras yra nepriklausomas nuo kitų centrų, nors Nacionalinė Taryba gali padėti grupei centrų vienoje šalyje veikti bendrai ir darniai sutinkamai su vietos įstatymais ir žmonių poreikiais. Šventykla yra ISKCON’o pamokslavimo veiklos centras, kur atsidavusieji susirenka kartu tam, kad garbintų Aukščiausią Viešpatį Šri Krišną, vadovaujami ISKCON įkūrėjo-ačarjos Jo Dieviškosios Malonės A.C.Bhaktivedanta Svami Prabhupados. Lietuvoje šiuo metu yra dvi šventyklos: Vilniuje ir Kaune. Šventyklos yra ne tik garbinimo vieta, bet ir vieta, kur gyvena labiausiai pasišventę atsidavusieji. Kiekviena šventykla turi tarybą arba prezidentą, kuriuos skiria ar tvirtina GBC zoninis sekretorius iš labiausiai patyrusių vietos atsidavusiųjų tarpo. Į šventyklos tarybą paprastai įeina sekretorius, iždininkas, ūkvedis bei atskirų padalinių vadovai. Tose vietovėse, kur nėra didelių šventyklų arba daugybės atsidavusiųjų, gali būti įsteigti pamokslavimo centrai, kuriuose gyvena keli inicijuoti atsidavusieji, skleidžiantys Krišnos Sąmonę. Pamokslavimo centras primena mini šventyklą, tačiau be tokio prašmatnaus Dievybių garbinimo ir be didelių programų ar renginių. Laikui bėgant toks centras gali tapti pilnaverte šventykla, kurioje reguliariai atliekamos apeigos.

Dar mažesnis vienetas yra Nama Hatta centras, kuriame viena ar kelios šeimos ar šiaip prijaučiantys žmonės gali kartais susirinkti, pabendrauti, kartu pašlovinti Šri Krišną, upač jei juos aplanko keliaujantys pamokslautojai. Nama Hatta centrai yra bhaktų ir palankių žmonių susibūrimo vietos. Tiek žmonėms, organizuojantiems tokį centrą, tiek jame besilankantiems nekeliami jokie reikalavimai. Kai Nama Hatta centro nariai pasiekia reikiamą dvasinį lygį, jie gali įsteigti pamokslavimo centrą. Lietuvoje Nama Hatta centrai yra daugumoje didesnių miestų. Visos šventyklos, pamokslavimo ar Nama Hatta centrai, restoranai, parduotuvės ir t.t. turi būti pripažinti ISKCON’e, jei jie nori naudoti tokius vardus kaip “ISKCON”, “Hare Krišna judėjimas”, “Govinda” etc.

Pagrindinės idėjos

Visų pirma Krišnos Sąmonės judėjimas pripažįsta sielos amžinumą. Tai reiškia, kad siela, arba tikrasis “aš” niekuomet nebuvo sukurta ir niekuomet nebus sunaikinta. Visos dvasinės sielos yra individualios savo prigimtimi ir kokybine prasme tapačios Dievui, nors savo dydžiu yra begalinai mažos ir negali prilygti Viešpačiui savo galia. Sielos amžinumas yra patvirtinamas Bhagavad Gitoje (posmas 2.12), kur sakoma, kad “niekuomet nebuvo taip, kad nebūtų manęs, tavęs ir visų šitų karalių, ir niekuomet nebus taip, kad mes nustosime buvę”.

Materialiame pasaulyje gyvosios būtybės, dvasinės sielos, keliauja iš vienos gyvybės formos į kitą. Tai vadinama samsara – reinkarnacija, persikūnijimu ar sielos migracija. Egzistuoja 8.400.000 gyvybės formų, į kurias galima patekti, tačiau žmogaus forma laikoma pačia svarbiausia, kadangi žmogus visiškai atsakingas už savo veiksmus ir gali suvokti Dievą.

Kokį kūną kitą gyvenimą gaus gyvoji būtybė, priklauso nuo karmos - veiksmų, kuriuos gyvoji būtybė atliko siekdama įgyvendinti savo troškimus. Subrendęs noras pagimdo veiksmą, o veiksmas sukuria atoveiksmį. Materialūs norai gimdo nuodėmingus veiksmus, kurie nukelia į gyvuliškas gyvybės formas. Kilnūs norai pagimdo dorybingus darbus, kurie nulemia aukštesnes gyvybės formas. Tačiau visose gyvybės formose niekas neapsaugotas nuo kančios, susijusios su gimimu, ligomis, senatve, mirtimi.

Nutraukti materialią egzistenciją (gimimą, ligas, etc.) galima tik atsisakius noro tenkinti jutimus. Tai galima padaryti užsiimant dvasine veikla, tai yra, tarnaujant Aukščiausiam Dievo Asmeniui.

Dievas, arba Aukščiausioji Būtis, yra asmenybė - Bhagavanas. Visa persmelkianti dvasia - Brahmanas – tai Jo kūno spindesys, o kiekvienoje gyvoje būtybėje esanti Paramatma – Aukščiausioji siela - tai Jo lokalizuotas aspektas, artimiausias individualios sielos draugas ir vadovas.

Aukščiausias Dievo Asmuo turi daugybę vardų, kurie suteikiami Jam pagal Jo savybes, pavyzdžiui Kristus, Alachas, Višnu, Hari. Vedos, seniausi pasaulio šventraščiai, užrašyti prieš 5000 metų, išskiria vardą Krišna kaip patį svarbiausią, kadangi žodis Krišna reiškia ‘visų patraukliausias’. Jis tobulai pasižymi šešiomis savybėmis: 1) grožiu, 2) jėga, 3) šlove, 4) turtais, 5) žinojimu ir 6) atsižadėjimu.

Visi Krišnos pavidalai yra amžini ir dvasiniai. Jis turi daugybę energijų, kurių pagalba sukuria, palaiko ir sunaikina daugybę materialių visatų. Jo valia materija gali virsti dvasia ir atvirkščiai.

Vedos aprašo tris kelius pasiekti Dievą: žinojimas (gjana), meditacija (joga) ir atsidavimo tarnystė (bhakti). Iš šių trijų kelių bhakti laikoma geriausia, nes ji vienintelė tęsiasi netgi po to, kai pasiekiamas išsivadavimas. Atsidavimo tarnystė Dievui yra konstitucinė gyvosios būtybės padėtis. Tokiu būdu bhakti yra ir priemonė, ir tikslas. Nors išsivadavimas (mokša ar nirvana)ir nėra galutinis bhakti jogos tikslas, su meile tarnaujant Dievui, išsivadavimas pasiekiamas jau šiame gyvenime.

Gyvoji būtybė yra visiškai priklausoma nuo Viešpaties. Dievo valia ji gali eiti į pragarą, Dievo malone ji gali pasiekti išsivadavimą, Dievas suteikė ir galimybę tarnauti Jam.

Atliekant praktinę atsidavimo tarnystę, būtinai reikalingas guru - dvasinis mokytojas, kuris praėjo šį procesą iki galo, ir kuris gali parodyti mokiniui, kaip pasiekti tobulumą. Mokytoju gali būti tas, kuris be jokių asmeninių išskaičiavimų paaukojo savo gyvenimą tarnystei Dievui ir kuris tobulai seka savo mokytojo nurodymais.

Vedos išskiria devynis atsidavimo tarnystės būdus tokius kaip malda, Dievybių formos garbinimas šventykloje, sekimas Viešpaties nurodymais, tačiau iš jų švento Dievo vardo giedojimas ir pokalbiai apie Jo veiklą laikomi svarbiausiais, kadangi jie labiausiai suartina ir sutaiko šiame vaidų ir pykčio amžiuje gyvenančius žmones, bei suteikia tiesioginę Dievo patirtį.

Šiame amžiuje pati svarbiausia religinė praktika yra Harė Krišna Maha mantros kartojimas: Harė Krišna Harė Krišna, Krišna Krišna Harė Harė, Harė Rama Harė Rama, Rama Rama Harė Harė.