BŪTINYBĖ
PRIIMTI DVASINĮ MOKYTOJĄ
Trumpa
apžvalga
Trumpai pateikiame
keletą priežasčių, kodėl reikėtų priimti
dvasinį mokytoją. Toliau jos bus paaiškintos smulkiau.
- Dvasinis mokytojas
vienintelis gali išspręsti gyvenimo problemas. Be tinkamų
žinių spręsdami savo gyvenimo problemas sukuriame tik dar
daugiau problemų. Dvasinis mokytojas žino dvasinius sprendimus
materialioms problemoms, todėl šie sprendimai nebesunkina
mūsų egzistencijos.
- Dvasinis mokytojas
gali išvaduoti mus iš materijos nelaisvės.
Surištą žmogų išlaisvinti gali tik laisva
asmenybė. Tokia asmenybė yra dvasinis mokytojas, Kṛṣṇos
atstovas iš dvasinio pasaulio.
- Norėdamas tapti
kultūringu, žmogus turi domėtis gyvenimo prasme. Jei
žmogus nieko nežino apie dvasinę sielą, jis yra
dvikojis gyvulys, net jei sukūrė dideles galimybes tenkinti
jusles. Dvasinis mokytojas padeda suvokti mums savo tikrąją
dvasinę prigimtį ir paskirtį ir taip tapti išties
kultūringais.
- Vedų žinias
galima suvokti tik iš dvasinio mokytojo. Žmonės linkę
informaciją suvokti iškraipytai. Tikras dvasinis mokytojas
padeda teisingai suprasti tai, kas užrašyta Vedose.
- Iš dvasinio
mokytojo žmogus gauna tobulas žinias. Norint suprasti dvasinius
dalykus, reikia išsiugdyti tam tikras savybes, o tam reikalinga
dvasinio mokytojo pagalba. Jis
užima mokinį atsidavimo tarnystės praktika, kuri būtina
šioms savybėms išugdyti.
- Dvasinis mokytojas yra
skaidri terpė, padedanti pamatyti Dievą. Jis tarsi akiniai
trumparegiui, kurie leidžia matyti vaizdą be
iškraipymų, tai yra be egoistinių interpretacijų.
- Viešpatį
galima pažinti tik per dvasinį mokytoją. Kṛṣṇa
yra dvasinė Būtis, o mūsų protai suvokia tik
materialias idėjas. Dvasinis mokytojas pažadina sielos
pažinimą, kuris pranoksta materialaus proto ar intelekto
ribotumus.
- Atsidavimo
tarnystė prasideda tik priėmus dvasinį mokytoją. Iki
dvasinio mokytojo pasirinkimo, visa veikla yra tik pasiruošimas
atsidavimo tarnystei. Iš tiesų tarnystė dvasiniam mokytojui
vadinama atsidavimo tarnystės stuburu. Su sulaužytu arba
neįgaliu stuburu gal ir galima gyventi, tačiau neįmanoma
ką nors nuveikti.
- Dvasinis mokytojas
pristato mus Kṛṣṇai. Mes negalime
akiplėšiškai ateiti pas Kṛṣṇą ir
pasakyti „Štai aš, priimk mane!“ Kultūringi
žmonės susipažįsta per tarpininkus.
- Kṛṣṇa
priims tik tuos, kurie tarnauja dvasiniam mokytojui. Priimdamas dvasinį
mokytoją žmogus užima nuolankią padėtį (avaroha-panthā), kuri nuteikia
jo širdį šias žinias priimti. Neužėmus
tokios padėties gauti transcendentinių žinių
neįmanoma.
- Tik dvasinio mokytojo
malone galima pasiekti Kṛṣṇą. Be jo malonės
žmogus nepasieks dvasiniame gyvenime jokio rezultato. Visi jo
pasiekimai bus tik fikcija.
- Dvasinis mokytojas
parodo, ko iš mūsų nori Kṛṣṇa. Dvasinis
mokytojas yra artimas Kṛṣṇos palydovas. Jis nuolat
patarnauja gopėms
ruošiant Kṛṣṇos žaidimų aplinką, todėl
jis geriausiai išmano, kaip suteikti malonumą Kṛṣṇai.
- Dvasinis mokytojas
suteikia skonį atsidavimo tarnybai. Tam kad sustiprinti tikėjimą mums
reikalingas gyvas pavyzdys, asmenybė, nuėjusi visą
šį kelią. Toks pavyzdys mus įkvepia.
- Dvasiniu mokytoju tampama be
iškraipymų perduodant tai, kas išgirsta iš savo
dvasinio mokytojo. Todėl vienintelis būdas gauti žinias
iš mokytojų mokinių sekos yra priimant dvasinį
mokytoją – paramparos
atstovą.
- Visos Kṛṣṇos
avatāros, nužengusios
priėmė formalų guru, taip parodydamos šio
žingsnio svarbą.
Plačiau apie
temą
Net siekiant
materialių žinių, reikalingas mokytojas, savo srities
specialistas. Nors formaliai, kiekvienas gali visko išmokti skaitydamas
knygas, praktiškai tai padaryti yra labai sunku. Matome, jog egzistuoja
tiek daug švietimo institucijų, mokyklų, kursų, kurių
tikslas suteikti žmogui galimybę mokytis iš kvalifikuoto
mokytojo. Norint išmokti bet kokį dalyką, reikalinga ne tik
teorija, bet ir praktika. Be mokytojo žmogus labai retais atvejais
galės būti tikras, kad išmoko dalyką teisingai, nes vienas
iš mokytojo uždavinių patikrinti ir patvirtinti mokinio
praktines ir teorines žinias.
Net jei formaliai
įmanoma įgyti kažkokias materialias žinias
savarankiškai, be mokytojo, dvasinių žinių taip įgyti
neįmanoma. Taip yra todėl, kad materialūs objektai visuomet
prieinami mūsų jutimams, arba tiesiogiai, ar per matavimo prietaisus.
Mokytojas reikalingas, kad šiuos reiškinius paaiškintų ir
susistemintų. Dvasiniai objektai niekaip neparodo savęs
mūsų pojūčiams. Sąlygota siela neturi jokių
tinkamų įrankių nustatyti dvasinės energijos
egzistavimą. Apie ją galima sužinoti tik iš asmenybės,
kuri savo sąmonę išgrynino tiek, kad ji tapo įrankiu,
jautriu dvasinei energijai. Tokia asmenybė vadinama dvasiniu mokytoju.
Pasaulietinis išsilavinimas pirmiausiai grindžiamas žiniomis, ir
sugebėjimu jomis naudotis. Dvasinis išsilavinimas pirmiausiai
grindžiamas praktika, sąmonės galių ugdymu. Teorinės
žinios ir erudicija čia neturi savaiminės vertės, kaip
materialiame moksle. Todėl reikalingas dvasinis mokytojas, kuris mus
mokytų kaip ugdyti Kṛṣṇos sąmonę, o ne vien padėtų
sužinoti naujus dalykus.
Ar dvasinis mokytojas
reikalingas kiekvienam? Nors visos gyvos būtybės kenčia
materialiame pasaulyje, tapdamos Māyos
aukomis, ne kiekviena siela nori vaduotis iš šios kančios. Kai
kurios užsispyrusios bando surasti savo laimės kelią. Tokiam
žmogui nereikalingas dvasinis mokytojas. Jis reikalingas tik tam, kuris
tapo smalsus (panoro sužinoti) apie transcendenciją (athato brahma jijñāsa – „Vedanta
Sūtra“ 1.1.1).
Dvasinis
mokytojas vienintelis gali išspręsti gyvenimo problemas.
Susidūręs su
dideliais sunkumais ir nerandantis išeities kultūringas žmogus
kreipiasi į dvasinį mokytoją. Tai rodo, kad kultūringas
žmogus neprivalo žinoti viską, bet privalo žinoti gyvenimo
principus. Todėl, pakliuvęs į bėdą Arjuna
kreipėsi į Kṛṣṇą ne kaip į draugą, o
kaip dvasinį mokytoją. „Bhagavad gīta“ 2.7 sako:
kārpaṇya-doṣopahata-svabhāvaḥ
pṛcchāmi tvāṁ dharma-sammūḍha-cetāḥ
yac chreyaḥ syān niścitaṁ brūhi
tan me
śiṣyas te ’haṁ śādhi māṁ
tvāṁ prapannam
“Dėl apgailėtino silpnumo,
visai praradęs savitvardą, aš nebesuprantu savo pareigos.
Todėl aiškiai sakyk, kas man daryti? Nuo šiol, ar Tavo mokinys,
Tau patikėjęs savo sielą. Malonėk pamokyti mane. “
Dvasinis
mokytojas gali išvaduoti mus iš materijos nelaisvės
Surištas žmogus
negali atsirišti pats. Reikia, kad kažkas laisvas jį
atrištų. „Bhagavad-gītoje“ 7.13 Kṛṣṇa sako,
kad visas pasaulis yra suklaidintas materialios gamtos guṇų, todėl niekas negali pažinti Jo, kuris
yra aukščiau gamtos guṇų.
Žodis guṇa sanskrito kalba
reiškia virvės. Visos gyvos būtybės yra surištos
dorybės, aistros ar neišmanymo virvėmis. Todėl niekas
negali išsivaduoti pats ir niekas negali išvaduoti kitų.
Dvasinis mokytojas yra Kṛṣṇos malonės
įsikūnijimas, kurį jis pats pasiunčia išvaduoti tas
sielas, kurios nuoširdžiai to siekia. Pats dvasinis mokytojas,
kadangi yra Kṛṣṇos siųstas, nėra saistomas guṇų.
Dvasinis mokytojas
užgesina materialios egzistencijos gaisrą, kuriame mes degame jau
daugybę gyvenimų, nerasdami savo vietos. „Śrīmad-Bhāgavatam“
7.9.17 sako, kad visos gyvos būtybės vengdamos nemalonumų ir
siekdamos malonumų yra pastoviai deginamos troškimų ugnyje. Jie
suranda įvairius metodus, kaip numalšinti šią ugnį,
bet šie tampa naujos, dar didesnės kančios priežastimi.
Vienintelis būdas užgesinti šį gaisrą yra dasya yoga – tarnystė Dievo
Asmeniui, kurios gali išmokinti tik dvasinis mokytojas, nes jis yra
artimas Kṛṣṇos tarnas.
Norėdamas
tapti kultūringu, žmogus turi domėtis gyvenimo prasme
Websterio žodynas
apibrėžia žodį kultūra
[lot. cultura - apdirbimas, ugdymas, auklėjimas, lavinimas,
tobulinimas, vystymas, garbinimas] kaip:
·
Intelektualinių ir moralinių
galimybių ugdymas, ypatingai švietimo pagalba;
·
Rūpinimasis, auklėjimas bei
puoselėjimas (kūno kultūra, grožio kultūra);
·
Susigaudymas apie skonius ir jų
išmanymas, įgytas intelektualinio bei estetinio auklėjimo
dėka;
·
Skonis ir susipažinimas su menu,
humanizmu, ir bendrais mokslo klausimais, skirtingai nuo iškalbos ar
techninių sugebėjimų.
·
Tam tikros žmogiško
pažinimo nuostatos, įsitikinimai ir elgesys, priklausantis nuo
daugumos sugebėjimo mokytis ir perduoti žinias ateinančioms
kartoms.
·
vietiniai papročiai ir
įsitikinimai, socialinio elgesio formos ir materialūs rasinės,
religinės ar socialinės grupės aspektai.
·
Bendrų nuostatų,
vertybių, tikslų ir praktikų rinkinys, kuris charakterizuoja
kompaniją ar korporaciją.
Kalbant apie kultūrą
kaip intelektualinių ir estetinių galimybių ugdymą,
neįmanoma įsivaizduoti kultūros, ignoruojančios savęs
pažinimą. Nors apstu kultūrų, nieko
nežinančių apie sielą, taip yra ne todėl, kad
savęs pažinimo klausimas joms būtų nesvarbus, o todėl,
kad nerandama galimybių ar metodų pažinti sielą. Tuomet
kyla materiali kultūra, pažįstanti asmenybę kaip materijos
produktą.
Siekiantis dvasinės, arba
tikrosios kultūros žmogus,
turi kreiptis į dvasinį mokytoją, kitaip taps materialios,
kultūros ribotumo auka. Vedinėje visuomenėje žmogus nebuvo
laikomas kultūringu, jei jis neturėjo dvasinio mokytojo, nes tai
reiškė, jog jis negavo tinkamo dvasinio išsilavinimo. Sanskrito
kalbos žodis arijas, kuris šiais laikais interpretuojamas kaip
rasės požymis, iš tiesų reiškia kultūringą
žmogų, kuris žino gyvenimo vertybes. Kṛṣṇos
apibūdinimu, arijas nepergyvena dėl kūno, o rūpinasi siela.
Vedų
žinias galima suvokti tik iš dvasinio mokytojo
Vedų žinios
vadinamos apauruṣeya –
antžmogiškos. Žmogus susipainiojęs savo proto labirintuose
negali suprasti elementarių gyvenimo tiesų. Vadovaudamasis
emocijomis, o ne blaivia galva jis mano, kad jo ambicijos visuomet teisingos, o
jei kiti nesutinka, jie klysta. Turėdamas tokią silpną
nuovoką, kaip žmogus gali suprasti Vedų teiginius,
kalbančius apie transcendenciją. Netgi šventuose raštuose
jis matys savo ambicijų patvirtinimus, kaip matė Mahatma Gandis, daktaras
Radhakrišnanas, Ramakṛṣṇa, Radžnišas ir kiti.
Reikalingas dvasinis mokytojas, kuris priklausytų nuo Kṛṣṇos,
o ne nuo mūsų ambicijų, kad galėtų pasakyti
tiesą, kokia ji yra. Tik dvasinis mokytojas gali paaiškinti Vedų
tiesas nesavanaudiškai, neturėdamas savo ambicijų ir
nepataikaudamas įtakingo ar ambicingo mokinio užgaidoms.
Vedos kalba apie tai, kas
yra anapus jutimų ir proto patirties. Kadangi Vedos naudojasi
žodžiais, kurie mums reiškia materialius dalykus,
transcendentinę informaciją esame linkę interpretuoti
materialiai, pagrįsti ją savo patirtimi. Apie tai, kas yra anapus
proto ir juslių suvokimo, reikia klausti to, kas tai pažino. Dvasinis
mokytojas neleis materialiai interpretuoti dvasinių žinių, o
greičiau suteiks dvasinės patirties.
Išsivaduoti iš
materialios egzistencijos įmanoma tik kreipiantis į dvasinį
mokytoją. Vedos aprašo daugybę būdų kaip
išsivaduoti iš materialios egzistencijos. Deja daugelis jų
nėra veiksmingi patys savaime. Jie pateikiami tik kaip tarpiniai metodai,
padedantys įveikti valios silpnumą ir dvasinį sustingimą.
Sąlygotos sielos visus šiuos kelius vertina už patrauklumą
ir patogumą, bet ne už veiksmingumą. Dvasinis mokytojas
žino Kṛṣṇos valią ir nurodo kelią, kuris yra
veiksmingiausias, nors ir ne toks malonus.
Iš dvasinio
mokytojo žmogus gauna tobulas žinias.
Mokytojas regi tiesą,
todėl gali perduoti ją kitiems. Dažnai būna sunku
paaiškinti kitam tai, ką paprasčiausiai išmokome,
tačiau, kai kažką suprantame, galime tai paaiškinti skirtingoms
asmenybėms daugeliu būdų. Religinių mokymų
įvairovė ir nesutarimai tarp religinių krypčių kyla
todėl, kad jų propaguotojai bei sekėjai patys tiesos
nematė, apie ją tik girdėjo ar skaitė arba samprotavo.
Kurie suvokė Absoliučią Tiesą aiškina ją taip,
kaip išdėstyta Vedose. Todėl nelieka jokių
prieštaravimų. Todėl „Bhagavad-gītoje“ Kṛṣṇa
sako: tad viddhi pranipatena... – nuolankiai kreipkis į
dvasinį mokytoją, kuris pažino Absoliučią tiesą.
Jis išspręs visus prieštaravimus, kylančius prote dėl
dvasinių kelių įvairovės. Dvasinis mokytojas žinojimo
žiburiu išsklaidys neišmanymo tamsą ir atvers duris į
dvasinį pasaulį.
Žmogus be mokytojo
pagalbos negali suprasti netgi sielos prigimties, kadangi vien tik Vedinių
žinių nepakanka. Reikia gyvo pavyzdžio. Dvasinis mokytojas
žino Viešpatį ir jo kūriniją ir moka skirti
energiją nuo energijos šaltinio. Jis nesuplaka į vieną
krūvą Viešpaties ir Jo dalelyčių.
Dvasinis gyvenimas
reiškia praktiką, sudvasinančią (apvalančią)
mūsų jusles. Ši praktika turi būti atliekama
prižiūrint tinkamam vadovui. Todėl Rūpos Gosvamio „Bhakti Rasamrta Sindhu“ 1.2.234 sako:
ataḥ śrī-kṛṣṇa-nāmādi
na bhaved grāhyam indriyaiḥ
sevonmukhe hi jihvādau
svayam eva sphuraty adaḥ
„Niekas negali suprasti Kṛṣṇos,
koks Jis iš tiesų yra, vien tik savo bukomis materialiomis
juslėmis. Tačiau Viešpats Pats atsiskleidžia savo
atsidavusiems, patenkintas jų atliekama transcendentine meilės
tarnyste.“
Dvasinis
mokytojas yra skaidri terpė, padedanti pamatyti Dievą
Kritikas
paprieštaraus: kodėl siekiant pažinti Dievą reikalingi
tarpininkai? Tokia mąstysena labai paplitusi Vakaruose.
Krikščionybėje ji pagimdė protestantizmą,
teigiantį, jog žmogus gali kreiptis į Dievą be
tarpininkų. Žinoma, jų protestą sukėlė
dvasininkai, kurie teigė, jog vienintelis būdas pamaloninti
Dievą – tai sudėtingi ritualai, kurių paprastas žmogus
atlikti negali. Dvasininkijai tai reiškė pripažinimą ir
valdžią. Tačiau tarpininkas nebūtinai turi būti kliūtis
tarp žmogaus ir Dievo kaip atsitiko krikščionybėje.
Tarpininkas gali būti pagalbininkas siekiant pažinti Dievą.
Dvasinis mokytojas yra tarsi skaidri terpė, perduodanti mūsų
tarnystę tiesiai Kṛṣṇai, nepasiliekanti jos sau. Galime
pateikti pavyzdį su akiniais. Žmogus, vargstantis dėl
trumparegystės, negali matyti kas dedasi už kelių metrų,
tačiau su akiniais jis mato puikiai. Tokiu būdu ši skaidri
terpė parodo mums, dvasiniams trumparegiams Kṛṣṇą,
kas paprastai būtų neįmanoma.
Viešpatį
galima pažinti tik per dvasinį mokytoją.
Reikia gauti nurodymus
iš dvasinio mokytojo, kaip suprasti Kṛṣṇos
Asmenybę, Jo Vardą, pavidalą, žaidimus, Jo
žodžius. Negalime patys išsigalvoti šių dalykų.
Mokytojas turi asmeniškai vadovauti dvasiniam tobulėjimui. Kai
mokinys asmeniškai susiduria su Kṛṣṇa, jis suvokia, kad
tai tik dvasinio mokytojo malonės dėka. Sañjaya, kuris atpasakojo
„Bhagavad-gītą“ Dhṛtarāṣtrai, išgirdo Kṛṣṇos
pokalbį su Arjuna Vyāsadevos, savo dvasinio mokytojo malone. Nors jis
buvo už daugelio mylių nuo mūšio lauko, jo patirtis buvo
tiesioginė. Tokiu būdu bhaktas
tiesiogiai patiria Kṛṣṇą, tarnaudamas ir sekdamas
dvasinio mokytojo nurodymais.
Viešpats nėra
pasiekiamas vien tik studijomis ar spekuliacijomis. „Brahma saṁhitā“
teigia: vedeṣu durlabham adurlabham
ātma-bhaktau – „Viešpats nesuvokiamas Vedų studijomis, o
lengvai pasiekiamas atsidavimo
tarnystės dėka.“
Įgyvendinus dvasinio
mokytojo pamokymus ir nurodymus, galima pamatyti Viešpatį akis į
akį. Iš mokytojo žmogus gauna transcendentinį
regėjimą, kurio pagalba gali matyti Viešpatį. Apie
tokį transcendentinį žinojimą, kuris gaunamas nuolankiai
tarnaujant dvasiniam mokytojui ir jo klausinėjant, Kṛṣṇa
kalba „Bhagavad-gītoje“ 4.35 posme:
yaj jñātvā na punar
moham
evaṁ yāsyasi pāṇḍava
yena bhūtāny aśeṣāṇi
drakṣyasy ātmany atho mayi
„Įgijęs
tikrų žinių iš save suvokusios sielos tu niekuomet
nebepulsi į iliuziją, kadangi šių žinių dėka
tu pamatysi, kad visos gyvos būtybės yra Manyje ir iš tiesų
jos yra Mano.“
Be dvasinio mokytojo, visi
žmogaus atradimai religijos srityje yra jo kvailumo demonstracija.
Pavyzdys yra išprotėjusios asmenybės, kurios tariasi
tarnaujančios Kṛṣṇai ir gaunančios nurodymus
tiesiogiai iš Jo. Tačiau šie nurodymai prieštarauja Kṛṣṇos
žodžiams „Bhagavad-gītoje“, ir yra visiškai
egoistiški.
Atsidavimo
tarnystė prasideda tik priėmus dvasinį mokytoją
Rūpa
Gosvāmis knygoje „Bhakti rasamrita sindhu“ išvardina 64 atsidavimo
tarnystės veiklos elementus. Pirmieji 10 nurodo į principus, o visi
kiti į detales. Tarp pirmųjų – trys svarbiausi: priimti dvasinio
mokytojo prieglobstį; vykdyti dvasinio mokytojo nurodymus ir gauti
įšventinimą iš jo; su prieraišumu tarnauti dvasiniam
mokytojui.
Dvasinis
mokytojas pristato mus Kṛṣṇai
Tarnystė
Viešpačiui prasideda tarnaujant Jo atstovui - dvasiniam
mokytojui. Negalima kreiptis į Kṛṣṇą
tiesiogiai dėl kelių priežasčių:
·
Mes
negalime pamatyti Dievo materialiu
regėjimu;
·
Viešpats
nepriima išsišokėlių.
Norint
prisiartinti prie bet kurios didžios asmenybės, pirma reikia praeiti
pro apsaugą, pavaduotojus, artimuosius. Taip pat yra ir su Kṛṣṇa.
Jis neprisileidžia prie savęs bet ko. Tačiau tai nereiškia,
kad Jis bijo susitepti. Savavalio ir nepriklausomo žmogaus motyvai
pamatyti Dievą nėra švarūs. Jam visiškai nereikia
Dievo, o užtenka tapti didžia asmenybe. Arba jis nori diktuoti savo
sąlygas Dievui. Jis panašus į žmogų, kuris,
įžeidęs kitą, siūlo taikytis, bet nesiruošia
atsiprašyti.
Mandagus žmogus
nesiekia susipažinti su kitu žmogumi tiesiogiai, tai jis daro per
bendrą draugą ar svarbaus asmens atstovą. Taip ir norintis
susipažinti su Kṛṣṇa neturi stengtis to daryti
tiesiogiai, kad nebūtų palaikytas įžūliu. Verčiau
reikia kreiptis į tą, kuris ypatingai brangus Viešpačiui.
Kṛṣṇa
priims tik tuos, kurie tarnauja dvasiniam mokytojui
Norint pamatyti Dievą
ir išmokti Jam tarnauti, reikia turėti šiek tiek nuolankumo. Be
jo, neįmanoma tarnauti Dievui tyrai, be asmeninių motyvų. Nuolankumo
reikia mokytis tarnaujant Dievo atstovui. Tai nėra privilegijuotų
žmonių grupės, kastinių brahmanų ar
šeimyninių guru sugalvota idėja. Kṛṣṇa pats
kalba apie tai daugelyje šventraščių. Jis liepia nedaryti
skirtumo tarp Jo ir dvasinio mokytojo. „Śrīmad-Bhāgavatam“
11.17.27 Kṛṣṇa sako:
ācāryaṁ māṁ
vijānīyān
navamanyeta karhicit
na martya-buddhyāsūyeta
sarva-deva-mayo guruḥ
„Žinok, kad ācārya nesiskiria nuo Manęs, ir niekuomet nerodyk
jam nepagarbos. Negalima jam pavydėti ar galvoti apie jį kaip
paprastą žmogų, nes jis yra visų pusdievių atstovas.“
Vėlgi
Viešpats taip myli ir vertina savo atsidavusius, jog pats tarnauja jiems. Pavyzdys
yra Nārada Munis, kuriam Kṛṣṇa plaudavo pėdas, kai
šis apsilankydavo Jo namuose Dvārakoje. Kai brāhmanas Sudama Vipra apsilankė Kṛṣṇos
namuose, šis buvo toks patenkintas paprastais ryžiais, kuriuos brāhmanas atsinešė, kad
pavaišintų Kṛṣṇą. Jis nėra toks
patenkintas ištaigingomis apeigomis, kurias žmonės atlieka
siekdami savo tikslų.
„Šrimad-Bhāgavatam“
pasakoja istoriją apie garsų jogą Durvasa Munį ir karalių
Ambarišą. Karalius buvo paprastas Viešpaties bhaktas, o Durvasa Munis garsėjo
kaip griežtas ir mistinių galių kupinas jogas. Kai įpykęs
jogas norėjo pražudyti Mahārāją Ambarišą,
Viešpats Nārāyaṇa pasiuntė savo ginklą – cakrą, apginti bhaktą. Šis ginklas pradėjo persekioti jogą ir
šiam teko ieškoti prieglobsčio pas Brahmą ir Śivą,
galiausiai pas patį Viešpatį Nārāyaṇą. Bet
Viešpats jam atsakė: „Aš nieko negaliu tau padėti, kadangi
esu visiškai priklausomas nuo savo bhaktų.
Aš nesu savarankiškas – Mano širdis priklauso jiems. Prašyk
atleidimo pas bhaktą, nes tik
jis gali sustabdyti tavo kančią. Tokia yra aukščiausia bhakto galia.“
Viešpats
nori, kad Jo atsidavusiems būtų tarnaujama labiau, nei Jam
pačiam. Tam, kuris nuoširdžiai tarnauja Kṛṣṇos
bhaktams, atsilygindamas Kṛṣṇa pasirodo pats ir taip suteikia
visišką palaimą bhaktui. „Ādi Puranoje“ Kṛṣṇa
teigia Arjunai, jog tas, kuris sako esąs atsidavęs Kṛṣṇai,
iš tikrųjų toks nėra, o tas, kuris sako, kad atsidavė Kṛṣṇos
tarnui, jis yra tikrasis Kṛṣṇos atsidavęs tarnas. Siekiančiam prašviesėjimo,
pirmasis dalykas yra priimti tokį atsidavusį savo mokytoju ir jam
tarnauti.
Caitanya Mahāprabhu
teigė, kad reikia būti Kṛṣṇos tarno tarno tarno
tarnu (gopī-bhartuḥ
pada-kamalayor dāsa-dāsānudāsaḥ). Šis principas tarnauti ne Kṛṣṇai
tiesiogiai, o Kṛṣṇos atstovams, reiškia
mokytojų-mokinių seką, kur kiekvienas yra savo mokytojo tarnas.
Tokia grandinė driekiasi link Kṛṣṇos ir niekas nieko
nepraranda, net jei grandinė yra labai ilga. Tarnauti atsidavusiam Dievo tarnui
mokinių sekoje yra pirmoji sąlyga atsidavimo tarnystės kelyje.
Tik dvasinio
mokytojo malone galima pasiekti Kṛṣṇą
Be dvasinio mokytojo
malonės, žmogus negalės gauti Kṛṣṇos
malonės (yasya prasādād
bhagavat-prasādo yasyāprasādān na gatiḥ kuto ’pi).
Čia tinka pavyzdys su Kuveros sūnumis, kuriuos Devarṣi Nārada
prakeikė tapti medžiais, kad vėliau juos išvaduotų
pats Kṛṣṇa.
Kṛṣṇa
priklauso tyriems atsidavusiems. Tiesą sakant, jie turi Kṛṣṇą
ir todėl gali duoti jį kitiems. Gavę bent lašelį
dvasinio mokytojo malonės, galime taip pat gauti didžiausią
gyvenimo turtą – šventą Kṛṣṇos vardą.
Dvasinis mokytojas suteikia
mokiniui iniciaciją arba duoda impulsą dvasiniam gyvenimui. Šis
impulsas išoriškai pasireiškia tuo, kad mokinys duoda
įžadus guru akivaizdoje, o guru pasižada mokinį pristatyti Kṛṣṇai.
Kṛṣṇa pats pasirinko tokį būdą suteikti
žinias, todėl negalima tikėtis, kad Jis duos kažkam
šį dvasinio gyvenimo impulsą vidujai. Brahmā gavo
iniciaciją per širdį, kadangi jis buvo pirmoji būtybė
visatoje, o Kṛṣṇa buvo pirmasis jo mokytojas.
Vaiṣṇavų
dvasinėje praktikoje šis principas kreiptis į Kṛṣṇą
per dvasinį mokytoją pasireiškia tuo, kad ritualų metu,
kiekvienas Kṛṣṇai siūlomas garbinimo elementas
prieš tai pasiūlomas savo dvasiniam mokytojui. Šis
garbinimą perduoda savo dvasiniam mokytojui, o šis savo, taip kol
galiausiai tai pasiekia Kṛṣṇą. Tokiu būdu nuo
materialios nešvaros apvalomas bet koks garbinimo veiksmas.
Dvasinis
mokytojas parodo, ko iš mūsų nori Kṛṣṇa.
Tam, kad galėtume
tarnauti Kṛṣṇai, pirma turime suprasti, ko Kṛṣṇa
nori. Mes negalime tarnauti Kṛṣṇai,
darydami tai, ko patys norime. Tai ne tarnystė, o spekuliacija. Todėl
reikia klausti mokytojo, kuris žino, ko nori Kṛṣṇa, ir
kaip tarnauti Kṛṣṇai be savanaudiškų motyvų. Kṛṣṇai
galima tarnauti tik pasiekus tyrą dvasinį lygį. Tačiau
pasiekti tokį lygį netarnaujant vaiṣṇavams neįmanoma.
Dvasinis
mokytojas suteikia skonį atsidavimo tarnybai.
Transcendentinė
žinia, atėjusi per tyro atsidavusio lūpas yra dar saldesnė,
nei atėjusi tiesiai iš Viešpaties žodžių ar
šventų raštų. Kadangi atsidavęs Viešpaties
žodžiams prideda savo meilės atspindį. Pavyzdys Śukadeva
Gosvāmis ir Prabhupādos knygos.
Visos Kṛṣṇos
avatāros, nužengusios priėmė formalų guru
Mes galime ir nesuprasti,
kad kažkas yra ypatingai svarbu. Tačiau protingas žmogus
supranta, kas yra svarbu, stebėdamas, kaip elgiasi didžiosios
asmenybės. Pats Caitanya Mahāprabhu
priėmė dvasinį mokytoją, kad parodytų pavyzdį
mums. Kadangi jis elgėsi kaip ācārya (tas, kuris moko savo
pavyzdžiu), jis parodė, kaip svarbu priimti dvasinį
mokytoją. Susitikęs Prakāśānanda Sarasvatį –
žymų māyāvadį
sannyasį, Caitanya Mahāprabhu
pasakė, jog mokytojas laikė jį pernelyg kvailu, kad studijuoti Vedāntą, todėl liepė
kartoti Kṛṣṇos vardus. Tokiu būdu Caitanya Mahāprabhu
galėjo pasiekti gyvenimo tobulumą.
Kitas pavyzdys Vyāsadeva.
Nors jis užrašė Vedų literatūrą ir laikomas
literatūrine Viešpaties Nārāyaṇos inkarnacija, nors
jis yra mokytojas ir autoritetas visiems, jis pats priėmė Nārada
Munį savo mokytoju. „Śrīmad-Bhāgavatam“ pasakoja, kad Śrīla
Vyāsadeva netgi užrašęs visą Vedų
literatūrą nejuto vidinio pasitenkinimo. Sąžinės
balsas graužė jį, bet jis negalėjo suprasti
priežasties. Nārada Munis paaiškino Vyāsadevai, kad
šis aprašė savo kūriniuose karmą – materialią veiklą, bei jñāną – filosofinių samprotavimų
kelią, bet šie keliai nėra tikroji sielos funkcija. Nārada
papasakojo Vyāsadevai apie dvasinės sielos prigimtį ir jos
konstitucinę veiklą. Kai Vyāsadeva vykdydamas guru nurodymą
užrašė Śrīmad-Bhāgavatam, jo darbą vainikavo
visiška sėkmė.
Viešpats Rāmacandra
nužengė į šią žemę kaip žmogus,
karalius, kad išvaduotų žmones nuo Rāvaṇos ir
kitų demonų jungo. Kad sužinotų, savo dharmą (pareigą) ir kaip ją atlikti jis
priėmė dvasinį mokytoją – Viśvāmitrą, kuris
išmokė jį Vedų mantrų
ir suteikė savo palaiminimus.
Netgi pats Kṛṣṇa
ir Balarāma priėmė dvasinį mokytoją Sāndīpani
Munį, ir elgėsi kaip stropūs brahmacāriai
(mokiniai). Jie vykdė visus savo guru nurodymus ir gavo iš jo palaiminimus,
kad visa tai, ką jie sakys, bus tiesa. Vasudeva (Kṛṣṇos
ir Balarāmos tėvas) atliko savo sūnums šventos
virvelės įteikimo ceremoniją, kurią atlieka visi
aukštesnio luomo žmonės. Taip Jie buvo inicijuoti kartoti gāyatrī
mantrą, kuri skirta suvokti Absoliučią Tiesą.
Žmogus, kuris teigia,
kad jam nereikalingas dvasinis mokytojas, ir tuo pat metu moko kitus yra
apsišaukėlis. Net jei jis skelbiasi Dievo inkarnacija, savo elgesiu
jis tai paneigia.
KLAUSIMAI
1.
Paaiškinkite
kodėl būtina priimti dvasinį mokytoją?
2.
Ar
galima pasiekti meilę Dievui vien tik tyrai kartojant Harė Kṛṣṇa
ir nepriėmus dvasinio mokytojo?
